Iranas. Pakeliui į Teheraną

Kodėl Iranas šį kartą? Nes lentynoje guli “Lonely planet” Middle East kelionių gidas. Neišmesi gi, reikia panaudoti. Tai ir keliaujam ten kur tas gidas sako. Be to, Irane šiaip jėga.
Aišku, pries keliaujant reikėjo atlaikyti daugybę draugų, nedraugų, tėvų, giminaičių ir šiaip nepažįstamų nuogąstavimus, pamokymus ir pakvailinimus, kad važiuojame ten kur žmones grobia, sprogdina, šaudo ir kitaip skriaudžia. Visi atrodė tokie Irano žinovai, tarsi kiekvienas ten ne kartą būtų buvęs, ir, be abejo, ne kartą šaudytas, grobtas ir sprogdintas.
Pirmą kartą nusprendžiame nekeliauti trise, o priimti naująją draugę Juliją, kuri labai norėjo prisidėti prie mūsų, sutiko su viskuo ir atitiko konkurso sąlygas. Ji, moteriškė, net tėvams melavo, kad keliauja į Armėniją, nes kitaip būtų tėvai su rožančium puolę po lėktuvo šasi.
Kaip jau įprasta, išskrendame iš Rygos naktį, o ten iš Kėdainių mus gabena tėtis Aleksas. Tyliai sukiodamas vairą jis markstosi kaip žvairys, ryja seilę ir mąsto, kad su tais bepročiais, kuo toliau tuo sunkiau sekasi tvarkytis. Dabar durniai į Iraną, rytoj į Afganistaną. Nežinojo, kad horizonte jau šviečia Šiaurės Korėja, Padniestrė, Palestina.
Yra kovo mėnuo, todėl lauke ypač žvarbu, bet mes gi keliaujame į pietus, todėl lengvai apsirengę.
Rygos oro uostas toks pats kaip visada. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu nepasitenkinimą, kad tenka skristi iš latvių. Turim tris savo oro uostus, o vis tiek renkamės žirgų galvas.
Oro uoste su Vytu azartiškai sužaidžiame pizdabolo partiją. Kažkodėl niekas nerodo noro prisijungti prie mūsų. Turbūt latviai ne azartiški, galvojame. Vytas išpūsdamas storą pilvą atseginėja džinsų sagą ir mes labai žvengiam. Į naktinį lėktuvą bėgame kalendami dantis iš šalčio. Lauke apie nulį, o mes su sandaliukais.
Labai gerai, kad lėktuvas pustuštis, todėl tik pakilus, visi išsitaisome ant trijų sėdynių ir bent porą valandų tvarkingai numiegam. Moteriškės atsikelia susivėlusios ir ištinusios. Pats skrydis trunka 3,5 valandos.
Išlipus Jerevane apie 6 ryto dar tamsu, mes nemaloniai nustembam, kad oras toks pat šaltas kaip ir pas mus. Nieko, Irane tai jau pasišildysim, guodžiamės.
Vizą gauname vietoje. Imame tranzitinę trijų dienų vizą, kuri kainuoja 27$. Šiaip Jerevano oro uoste viskas paprasta ir patogu. Kadangi už vizas reikia mokėti vietine valiuta, yra pastatytos pinigų keitimo mašinos, prie kurių stovi mergelė ir maloniai visiems padeda. Po to su vietiniais pinigais reikia eiti prie vizos kioskų ir tau tvarkingai įklijuoja į pasą norimą vizą. Man įklijavo vizą su neteisingom datom! Atkreipiau dėmesį, pasienietis neužsiparino, paėmė tušinuką išbraukė ir pataisė ant paso. Ne, nu šakės, galvoju. Pats galėjau pasitaisyti. Jei užsibūsiu šalyje, tai pats pasikoreguosiu vizos datas kitą kartą.
Oro uostas iš išorės atrodo ypač prastai. Kažkokie betoninai gargarai primenantys klaidų požeminį garažą. Toks įspūdis, kad net nebaigtas statyti oro uostas, panašiai kaip mūsų nacionalinis stadionas. Nejauku ten.
Mūsų draugė armėnė Astghik yra suorganizavusi mums taksi, kuris iš oro uosto turi tiesiai vežti mus toli toli iki Armėnijos – Irano sienos. Vairuotojas, kartu su krūva kitų juodai atrodančių senių mūsų jau laukia. Rusiškai ne tik labai sunkiai kalba, bet sunkiai ir supranta. Prie viso to sunkiai ir girdi. Tačiau jam atrodo atvirkščiai, esą tai mes čia nemokam kalbėti ir nesuprantam, nors mūsų tarpe yra Lietuvos rusė Julija.
Ritamės į iranietišką Samand ir kelis kartus pasiklydę tamsiuose oro uosto betoniniuose gargaruose pradedam savo kelią Irano link. Lauke jau 8, bet dar tamsu nors akį durk, nes Jerevane nešviečia žibintai. Nors pravažiuojame Jerevaną, tačiau jokių kamščių nėra. Vairuotojo apie tai klausti tingim, nes vis tiek nesupras arba neišgirs.
Pralekiam Ararato kalną paskendusį debesyse. Ten jau Turkija. Vairuotojas spaudžia trylika, nors „Samand“ kas 5 sekundes žviegia, kad per didelis greitis. Vairuotojas kelyje draskosi, nekreipia dėmesio į raudonus šviesoforus, bet žiauriausia, kad žiedą pravažiuoja, jo kairiąja puse, trumpindamas kelią. Žmogau, sakom, tu čia mūsų negąsdink, mums reikės kirsti kalnų perėjas, ar tau viskas tvarkoj? Už tai, kad jam būtų tvarkoj, jis užsiprašo papildomų dešimt eurų už kelionę. Ot gaidy tu, galvojam. Sako, aš jūsų oro uoste laukiau, nuo keturių ryto, nemiegojau visą naktį. Koks mums skirtumas, pats durnas, kad nuo keturių laukė, kai mūsų lėktuvas atskrenda šeštą. Padarom trumpą konsiliumą ir nusprendžiam, kad dėl 10 eurų neverta nuotaikos gadintis ir sutinkam. Žmogelis pralinksmėja ir jau atrodo, kad jam labiau tvarkoj, nors, kad naktį nemiegojo, mūsų čia nesužavi. Reiks ropštis pro galingus kalnus, o su prie vairo užmigusiu vairuotoju nusiristi į prarają šansai turbūt didesni.
Neilgai trunka lygus kelias išvažiavus iš Jerevano. Prasideda aukšti, snieguoti kalnų keliai. Vaizdas fantastiškas, tačiau greitis minimalus. Įkalame imbiero kapsulių nuo pykinimo, nes esame kopinėję Šveicarijos kalnais ir žinau, kaip būna bloga.
Kažkur aukštai kalnuose sustojame kavinukėj. Vairuotojas mus vaišina riebiais kreminiais plikytais pyragėliais, kuriuos Vytas kemša pilna burna. Aš kiek atsargesnis su tokiais, nes mūsų dar laukia bent 4-5 valandos kalnų. Labai gaila, nes kreminius irgi mėgstu. Bet vemti kelyje irgi nesinori. Šalta lauke, sniegas visur. Kalenasi dantys savaime, todėl geriau kramtosi.
Pats atstumas nuo Jerevano iki Armėnijos pietų yra ne toks jau didelis, gal 300 km, tačiau beveik visas kelias yra kalnais, todėl vidutinis greitis duokdie yra 40 km/h.
Vairuotojas sustoja kalnų viršuje ir mes su savo sandaliukais išlipame ant metro storio sniego. Sniegas labai kietas, todėl nesminga sandaliukai. Jaučiuosi, tarsi būčiau užlipęs į fosfo gipso kalnus prie Kėdainių. Sako, čia yra Zangezu, čia kariavau su azerais. O dėl ko kariavot, klausiam. Nesupranta klausimo. Jis įsitikinęs, kad mes su juo kalbam lietuviškai.
Pravažiuojame Goris. Už kalnų Kalnų Karabachas į kurį, aš labai norėčiau, tačiau niekaip neišsitektume laike. Dėl to verkia mano širdis. Jau antrą kartą Armėnijoje ir niekaip nepavyksta nuvykti į Karabachą. Negi dėl to sumauto Karabacho, teks į kažkokią sumautą Armėniją vykti trečią kartą.
Konkrečiai atsibodo važiuoti, tačiau kalnai tik aukštėja, o greitis mažėja. Eismas kelyje vis retesnis. Keliauninkai darosi vis tykesni, nes po truputį pradeda pykinti. Pasiūlau visiems riebių kreminių pyragaičių, bet niekas nesusigundo. Tačiau atlaikom normaliai, gal tos imbiero kapsulės veikia. O ir šiaip, naktis beveik nemiegota, tai energetiniai ištekliai sparčiai senka.
Kafan – skalbinių miestas. Skalbiniai kabo visur. Kelių šimtų metrų ilgumo skalbinių virvės ištemptos tarp namų kiekvienam aukšte. Saulės nesimato per skalbinius. Net ir tarp kažkokių griuvėsių ištemptos virvės su skalbiniais. Turbūt švariausias miestas pasaulyje.
Meghri – miestas jau netoli Irano sienos. Jame gyvena 5000 gyventojų, iš kurių 2000 yra rusų kariai kilniaširdiškai padedantys armėnams saugoti jų sieną. Atėjo išgelbėti turbūt vargšų armėnų.
Agarak – miestelis nuo kurio Iranas kaip ant delno. Kurį laiką kelias eina palei tvorą, kuri skiria Armėniją nuo Irano. Čia mes nakvosime viešbutuke. Taksistas jau draugas, ašarą braukiam kartu, gaila atsisveikinti. Tiek daug pergyvenom kartu. Jaučiamės kaip broliai.
Kelionę baigiame apie 15.00. Taigi su pastoviniavimais apie 9 valandas. Atsiėjo ji apie 20 eurų kiekvienam. Čia taksi. Autobusais ar mikriukais būtume sutaupę po kelis euriukus, tačiau tik ne laiko ir patogumo. Jerevano susisiekimas su pietų Armėnija yra labai prastas ir retas. Čia ir privalumas keliauti didesniame būryje, nes taksi atsieina gerokai pigiau.
Vytas iš kažkur iškniso, kad nedarbo lygis Agarake yra 80%. Lietuvai iki to dar gerokai stengtis. Tą liudija ir viešbučio savininkas. Sako, kad prie ruso čia buvo ir pramonė ir darbai, o dabar tik apgriautas miestelis su bedarbiais. Pats savininkas juokingas, rėkia labai, nors tai yra natūrali armėnų šnekta. Jei žmogus su manim tokiu tonu kalbėtų Lietuvoje, aš suprasčiau kaip kažkokią agresiją prieš mane. Tačiau čia viskas kitaip.
Nors Armėnijos pietūs, tačiau tik nedaug šilčiau nei pas mus. WTF? Sandaliukai pradeda trūkinėti nuo šalčio. Nieko, Irane tai jau bus karšta, guodžiamės. Pala, bet juk Iranas už pusės kilometro nuo čia. WTF?
Panas paliekame miegoti, o mes dar slenkame paslankioti po bedarbių miestelį. Apgriautas keliukas, aplink šiukšlės, netvarka, automobilių griaučiai. Nusiperkame miestelyje valgyti: duonos, macūno ir vandens, kurį vietiniai vadina tiesiog Jarmuk, nes išgaunamas Jarmuk kaime. Čia ne vanduo, sako jie, čia Jermuk.
Grįžę imamės maisto, bet užmiegam su kąsniu burnoj. Jau sutemus atsibundame, pabaigiame kąsnį ir einame toliau miegot, įjungę elektrinį radiatorių „ant polno“, nes šalta baisiai namie.
Rytas Agarake. Šiandien eisim į Iraną, kuris atsiveria mums pro viešbutuko langą, kalnų fone. Atsikeliam šlapi nuo prakaito, nes radiatoriaus polnas padarė savo. Restoranėlyje užsisakom kiaušinienės. Panašu, kad viešbutukas visiškai tuščias. Restorane rėkauja tik vietiniai bedarbiai atėję tiesiog pašnekėti su šeimininku. Kaip suprantu jie čia kiekvieną dieną ateina ir tiesiog būna. Ne, negeria alkoholio paprastai. Šiaip būna. Kai ateiname suvalgyti kiaušinienės, šeimininkas visus latrus su griausmais išvaro. Sakom, kodėl jūs juos taip šiurkščiai? Ne šiurkščiai, sako, aš jų maloniai „KRASIVO POPROSIL“ paprašiau išeiti. Nieko sau maloniai, taip rėkė, kad atrodė, kad tuo išsitrauks kindžalą iš po skverno. Mums tai kas, kad tik pažvengti. Normalus tas šeimininkas, iki dabar dar žinučių atsiunčia.
Einam į Iraną sugriautu keliuku, pro sugriautus statinius. Vaizdas kaip po karo, ar žemės drebėjimo. Kažkokios duobės išraustos. Atrodo, kad norint patekti į Iraną reikia kažkokį kliūčių ruožą įveikti. Armėnų sieną praeiname greitai. Moteriškės apsimuturiuoja galvas skaromis, kurias nuo dabar turės nešioti dvi savaites. Nuo armėnų iki Irano muitinės turbūt koks kilometras ėjimo neutralia zona ir perėjimas per tiltą. Tame kilometre Vytas pasisklaido fotoaparatu ir būna prigautas armėnų pasieniečio. Gerai, kad pasienietis pirma paprašo paso ir tik po to fotoaparato, mat kol jis žiūri į pasą Vytas spėja ištrinti šviežiai padarytas nuotraukas.
Irano pasienį pereiname kaip peilis per sviestą. Tiesiog užantspauduoja pasą ir eik.
Pagaliau mes šioje keistoje valstybėje. Čia 1388 metai, sausio 14 d. Jie dar tebešvenčia naujus metus, todėl visos dienos išeiginės.
Pasienio pastate įsikeičiame pinigų ir gauname tokį pluoštą, kuriam patalpinti reikia maišelio, nes netelpa į kišenes. 1 doleris – 10000 rialių. Pasikeitus 100 dolerių gauni šimtą dešimt tūkstantinių banknotų. Ant jų yra mūsiški skaičiai, todėl persiškų skaitmenų mokėti nebūtina.
Viską įsivaizdavau taip: išeiname į Iraną ir mus apspinta šimtai persų siūlančių taksi, keistis pinigus ir šiaip viską pirkti. Tampys už rankovių, neleis praeit ir pan. Panašiai kaip arabų šalyse. Bet kas gi čia? Muitinė stovi vidury lauko. Pro šalį bėga kelias. Juo švilpia perkimšti automobiliai, nes šiandien paskutinė naujųjų šventimo diena ir šeimos paskutinį kartą važiuoja į gamtą piknikauti. Ir viskas. Į mus niekas nekreipia dėmesio. Tiesą sakant nėra ir kam kreipti, nes žmonių nėra. Kaip gi mums dabar iš čia ištrūkti į bent kiek apgyvendintą vietovę? Stovėjome vieni kaip kokie našlaičiai prie autostrados su savo skarom ir išsipūtusiomis nuo pinigų kišenėmis.
Prašome muitinės pareigūno iškviesti mums taksi. Jis nuveža mus iki Džulfos – artimiausio pasienio miestelio. Tik tas pasienis jau nebe su Armėnija, o su Azerbaidžano anklavu Nachičevanu. Kelionė taksi trunka 40 minučių. Žinant, kad litras benzino Irane kainuoja 25 cnt., o vairuotojas iš mūsų paima 15$, matyt, kad jis neblogai uždirba. Tiesa, čia benzinas yra ribojamas, jei viršiji savo mėnesio normą, tenka pirkti dešimteriopai brangiau. Žinant tai, kad Iranas yra antras pasaulyje pagal turimus dujų išteklius ir vienas pirmųjų pagal naftos eksportą, reik manyt, kad čia energetiniai ištekliai liejasi laisvai.
Bevažiuojant matome šimtus palapinių tiesiog pakelėje su piknikaujančiais iraniečiais. Ilgą laiką važiuojame pagal pasienio upę. Už jos iš pradžių buvo Armėnija, po to Azerbaidžanas. Nei ten, nei ten nesimato gyvybės.
Džulfoj dar geriau, miesto parkelis tapęs ištisu palapinių miesteliu. Kamerą sukioju atsargiai, nes dar nežinau ar filmuodamas neįžeisiu viso Irano ir kiekvieno iraniečio asmeniškai.
Nežadam čia užsibūti. Mūsų šios dienos tikslas – Tabrizas. Beveik visas Šiaurės Iranas yra vadinamas Azerbaidžanu ir dauguma jo gyventojų yra ne persai, o turkai arba azerai.
Nei traukinio, nei autiko Džulfoje nebėra, nes visi švenčia, nėr kam vadelioti. Aišku švenčiama be alkoholio, jis Irane griežtai uždraustas. Yra visokio skonio alaus be promilių.
Bet Irane paprasta. Prieini prie bet kokios mašinos ir klausi: „taksi?“ Tada neilgai trukus, kas nors vis tiek atsiranda pasiruošęs tave nuvežti kur tau reikia. Mus paėmė žalias mikroautobusas, turbūt ta veiklą ir užsiimantis. 4 $ nuo žmogaus už 130 km ir visą kelią žviegianti iranietiška muzika.
Kuo arčiau miesto tuo daugiau transporto ir visi važiuoja kaip nori. Piknikautojai ant tiek įsismarkauja, kad piknikauja tiesiog ant autostrados žalios juostos, kuri yra per vidurį. Kažin kiek jie švino gauna kartu su kepama mėsa.
Tabrizas – ketvirtas pagal dydį Irano miestas (1,4 mln. gyv.) Tačiau nuoširdžiai pasakysiu, lyginant pagal įspūdingumą, tai gerokai žemiau. Neverta ten ilgam apsistoti. Įspūdį apkartino ir tai, kad gatvės buvo tuštutėlės ir niekas nedirbo. Net susirasti, kur paragauti iranietiško kebabo mums reikėjo gerokai paklaidžioti. Norėjosi, kad greičiau tos šventės baigtųsi.
Susiradome paprastą viešbutuką. Kaina – 7$ žmogui dviviečiame karštame kambaryje. Karštas todėl, kad prie radiatoriaus net piršto neina priliesti. Kaip lygintuvas. O pats kambarys tarsi pirtis. Sakom savininkui, jūs ką išprotėjot, užsukit šildymą, mes čia iškepsim. Arba bent jau vantų atneškit. Užsuka šildymą ir atidaro langą. Vis tiek karšta. Grindys, sienos šiltutėlės.
Kita labai subtili problema – kaip pašikti? Irane nėra mūsiškų unitazų, ten skylė grindyse. Kaip pas mus mokyklose. Bet, kad aš mokykloje nekakodavau, taip kaip man dabar čia? Ir lyg būtų negana to – vietoj tualetinio popieriaus yra šlangutė su nesilpna vandens srove nuplauti kakai. Bet kaip tu nuplausi neapsitaškydamas kelnių ir sienų rudu vandeniu, nes srovė belekokio stiprumo. Nuo mašinos dažus atluptų turbūt. Vyto nuomone, tai tokia srovė net šikną išbalintų. Jei turi savo servetėlių, tai gerai, bet jei neturi? Tada mačiau tik vieną išeitį – nusirengti nuogai ir tik tada plautis. Rūbų neapsitaškysi, o dėl sienų ką padarysi, juk ne tavo sienos. Be to, juk vandens srovė nenuplaus švariai. Reikia ir nusivalyti, kad triusikų neišmozotum rudai. Arba iškart eiti į dušą ta proga. Nežinau, kaip jei sugeba išspręsti šitą dilemą. Nenormalūs kažkokie. Žinau, kad jautriam piliečiui nesolidu kalbėti apie tokią problemą, bet juk iš dainos žodžių neišmesi, turiu viską papasakoti. Sprendėm tą problemą vogdami servetėles užkandinėse.
Nelengvai radę užkandinę nedirbančiame mieste, paragauname iranietiško kebabo. Tai tiesiog blynas lavašo, ant jo užmestas šliosas sultingo faršo ir kelios daržovės iš kurių daugiausia žalio svogūno. 6 litai už tai beveik. Gal ir nieko šiaip, nors Lietuvoje stengiuosi viešoje įstaigoje faršo nevalgyti.
Grįžtame į savo prikaitintą viešbutį. Nors radiatorius nebeveikia, bet karšta belekaip. Kur protas taip prisikaitint? Viešbutukas beveik tuščias, tai kam išvis kaitint visus kambarius be proto? Turbūt jie turi savo dujų normą, kurią turi išdeginti, nes jei neišdegins gaus baudą. Kad mums taip. Bet dėl to mums nė kiek nelengviau, nes turim miegoti atsikloję, su atidarytu langu, lauke esant viso labo plius keliems laipsniams. Tiesus kelias į persišaldymą.
Dar prieš miegą, Vytas bandė lapą su rodykle rodančią kryptį į Meką, persukti taip, kad rodytų kryptį į Kėdainius, bet nežinojo kurioje pusėje Kėdainiai, todėl paliko rodyklę ramybėje, kad Alachas žaibu netrenktų.
Mūsų moteriškės sunkiai pripranta prie skarų. Tai jos nepatogios, tai krenta, tai susivelia, tai išsidraiko, tai karšta su jomis, tai išvis svetimkūnio jausmas ant galvos. Reikia vis žiūrėti, kad apskritai nepamirštų jų užsidėti ir išeiti į viešumą be jų, nes tai tolygu išėjimui į viešumą nuogam. Iraniečiai patys žvengia, kad net išėjimas į viešumą moteriai nuogai, turbūt nesukeltų tokio ažiotažo, kaip išėjimas be skarų. Net viešbutyje einant į tualetą per koridorių pakakoti, reikia užsidėti skarą. Žodžiu, be skaros gali būti tik savo kambaryje. Ir tai, įėjus vieną rytą pas jas į kambarį ir pamatęs jas be skarų, pasijaučiau įžeistas. Kaip doras vyras trenkiau kumščiu į stalą ir užkūriau pirtį, kas čia per vyro negerbimas, greit skaras užsimaunat bedievės, pasileidėlės, kaip jums ne gėda. Gera vyrams Irane, nes moteris privalo paklusti besąlygiškai. Labai greitai įsijaučiama į musulmono vyro vaidmenį. Pagainiojau moteriškes Irane kaip priklauso. Bėda ta, kad teko paskui dvigubai atsiimti grįžus namo. Vyro pasaka neilgai truko.
Žodžiu, praėjus porai dienų, mergaitės prie skarų priprato ir jau pačios sakėsi, kad kažkaip ir nebepatogu jau eiti kažkur be skaros.
Šiandien paskutinė Naujųjų 1388 metų Irane diena. Tas džiugu, pagaliau šalis grįš į normalų gyvenimą. Tačiau šiandien jis dar nėra normalus. Tuo mes įsitikiname nueidami į Irano geležinkelių ir Iran Air biurus. Uždaryti biurai tarsi sako, kad dar vienai nakčiai jūs čia užstrigsite.
Randame turbūt vienintelę mieste dirbančią interneto kavinę. Susisiekiu su pažįstamu iraniečiu Karim iš hospitality clubo. Jis vakarop laukia mūsų išskėtęs rankas už 160 km nuo Tabrizo. Jo miestas vadinasi Mianeh. Nusprendžiame važiuoti tenai, nes juk bent poros dienų praleidimas tikroje iranietiškoje šeimoje vertas daug daugiau nei kokio ten naujo miesto sausas aplankymas.
Kompiuterinėje ne tik pasinaudojame internetu. Ten gauname visą paslaugų paketą. Seksualiai pozuojančio kompiuterinės vedėjo tik paklausėme, kur galima papusryčiauti, jis kažką suburbėjo ir išbėgo. Už minutės grįžo su krūva batonų ir sūrių. Čia galite pusryčiauti, sako. Nespėjam apsidairyti, jis jau mums organizuoja taksi į už valandos kelio esantį Kondovaną – miestelį uolose. Pinigų jokių neprašo už nieką. Jam malonu padėti užsieniečiams. Ko pats niekur nekeliauji, klausiam. Sako negaliu, nes netarnavęs armijoje. Netarnavusiems armijoje iraniečiams apskritai nėra išduodami pasai.
Apspinta dar daugiau žmonių ir visi mumis žavisi, jaučiamės kaip bradai pitai. O vienas iš jų žino kas ta Lietuva ir netgi tiksliai nusako, kada mes atgavome nepriklausomybę. Žavi, nes dauguma lietuvių tiksliai to nepasakytų. Negalime pasipriešinti įvykių tėkmei, todėl jai pasiduodame ir jau po kelių minučių sėdime taksi ir važiuojame į Kondovaną. Kai grįšime, mūsų jau lauks suderėtas taksi ir važiuosime 160 km į Mianeh pas Karimą.
Taksi Irane labai pigūs ir iš esmės galima ja naudotis visur, netgi ilgose distancijose. Mums tas ypač patogu, nes keliaujame keturiese, taigi visą taksi kainą daliname iš keturių. Aš net tiksliai nepamenu, bet nemanau, kad esame kada nors mokėję daugiau nei 5$ už bet kokį važiavimą.
Kondovanas – miestelis uolose, vienas populiaresnių vietų šiauriniame Irane. Ten uolose išskaptuoti namai ir daugumoje jų natūraliai gyvena žmonės, kaip viduramžiuose. Tuose nameliuose jie laiko asilus, ožius, kitus gyvius. Išskyrus kiaules aišku. Kiaulės musulmoniškame pasaulyje yra tabu. Sunku jiems turbūt kai kiekvieną mielą dienelę o jų kiemus šmirinėja turistai. Net ir jų ožiai žiūri į mus su tokiu abejingu ir atsibodusiu žvilgsniu, kad nejučia pasijunti įsibrovėlis, susigėsti ir važiuoji lauk. Vytas sakė, kad vienas ožys buvo labai panašus į mane. Susikrimtau.
Grįžus į Tabriz, senukas vairuotojas (žiauriai panašus į Kisą iš 12 kėdžių todėl automatiškai gavo pravardė Kisa) sako, nebūkit durniai, važiuokit autobusu, pigiau atsieis ir veža mus tiesiai į autobusų stotį. Kisa ten sulakstė, nupirko visiems bilietus (4 Lt. už 160 km!!), nuvedė prie autobuso. Patiems teliko tik į jį įlipti. Be Kisos tą patį mes būtume padarę turbūt kelis kartus ilgiau arba išvis nepadarę, nes stotyje toks chaosas, neina suprasti, nei kur bilietus pirkti, nei kur po to eiti, nes niekas nekalba tavo kalba. Ant autobuso jokio ženklo kur jis važiuoja.
Autobusas senas trantas kriokia belekaip. Savo balso net neina girdėti. Vytas sakė, kad tiek autobusas ūžė, kad išlipus ir nebegirdint variklio galvoj ūžė tiek pat. Apie kitus užsieniečius net kalbos nėra, niekas nevažiuoja į Mianeh. Čia tas pats kaip užsienietis ateitų į priemiestinę Kauno stotį ir ieškotų autobuso į Panevėžiuką.
Tik išlipus kažkokiam baisiam mieste, mus apspinta minia. Ir nieko nesako, tiesiog stovi apspitę. Nieko nesiūlo pirkti, nesiūlo taksi, tiesiog stovi ir vėpso savo juodom akim. Stovim mes vidury ratelio kaip ir žiūrime į juos, o jie mus, kaip į Jurgelį meistrelį. Atrodo pradėtume daryti pratimus ir visi darytų kartu. Ką čia daryt, galvojam. Kaip čia pranešus Karim, kad mes jau čia. Vienas bičas iš autobuso duoda paskambinti. Paskambiname, žiūrime, kad minios jau nė kvapo. Dingo taip greit kaip ir atsirado. Pasijuntame vieniši, kol atvažiuoja Karimas ir nuveža mus į savo namus.
Karimas, kaip ir dauguma šiaurės Irano gyventojų yra turkas ir šneka turkiškai, o ne persiškai. Mums tai kas, nei to, nei to nesuprantam ir atskirt negalim. Jis yra Mianeh universiteto anglų kalbos dėstytojas. Gerai, nekils problemų bendraujant.
Ant slenksčio pasitinka visa šeima. Šeimos galva tėvas, motina, brolis (labai panašus į poną Byną), dėdė (kurio kiekvienoje kojinėje bent po penkias skyles). Va čia tai nekompleksuoti žmonės. Močiutė man dar vaikystėje įskiepijo, kad skylėtos kojinės viešumoje tai kažkas baisaus. O čia prašau, atvažiuoja svečiai ir nieko. Labai dėl to džiaugiausi, nes dabar visada turėsiu argumentą, (nežinau ar pats turiu neskylėtų kojinių). Vyrai spaudžia rankas tik vyrams, moterys tik moterims. Name didžiulė svetainė visiškai be baldų, išklota kilimais ir atremtomis į sieną pagalvėmis. Visi atsiremiame į jas ir dalyvaujame pokalbyje prie atneštos arbatos su gabaliniu cukrumi ir vaisių. Šeimininkų pusę pokalbyje atstovauja tik Karimas, nes daugiau niekas nešneka angliškai, bet visa šeima tvarkingai susėdusi dalyvauja vakarėlyje. Sakydamas visa šeima, turiu galvoje tik šeimos vyrus, nes moterys, kaip ir priklauso, triūsia virtuvėje ir nesikiša į normalių žmonių pokalbius.
Atmosfera įšyla. Šeimos galva krizena matydamas mūsų moteriškes besikankinančias su skaromis, dėl kurių šiltame kambaryje pila karštis ir kilniu rankos mostu leidžia jas nusiimti. Smagu žiūrėti kaip merginos pražysta nusiėmusios skaras.
Pokalbiai vyksta iš esmės apie viską. Iš pradžių kalbamės atsargiai, ką čia žinosi, gal įžeisim ką nors savo nuodėmingom vakarietiškom šnekom, bet Karimas šiuolaikiškas, pats pasakoja apie Iraną.
Anot jo, čia tiek daug kvailysčių, kad retoje pasaulio šalyje tiek surasi. Tas linksmybių draudimas, skaros, draudimas išvažiuoti į užsienį, cenzūruojami filmai vakarietiški, draudžiama muzika. O juk iki 1979 m. Islamo revoliucijos tas viskas buvo leidžiama. Anot jo, niekas čia per daug nejaučia neapykantos nei amerikiečiams, nei europiečiams, nei kitatikiams. Ir blogiausia tai, kad tas draudimas nelabai veiksmingas, nes šalyje vyksta ir diskotekos su pusnuogėm mergom, ir degtinėlė liejasi, ir vakarietiška muzika skamba ir filmai sukasi, ir narkotikai vartojami gan dideliu pagreičiu. Žinoma, viskas vyksta slaptai, tačiau jei norėsi visą tą surasi.
Kad nejaučia neapykantos amerikiečiams akivaizdžiai matėsi kaip vyrukai vartė mano pasą. Į JAV vizą žiūrėjo su ašaromis akyse, net pagalvojau, kad bučiuoti pradės.
Vėliau esam karališkai maitinami. Irane, kaip ir daug kur Azijoje, valdo ryžiai. Jie paruošiami labai skaniai. Ilgagrūdžiai, kvapnūs, minkšti ir birūs, dažnai patiekiami su raugerškiais. Prie ryžių tą vakarą mums patiekė keptos vištienos su daržovėmis ir padažu. Nieko ekstremalaus, bet labai skanu. Prie ekstremalių dalykų buvo jogurto gėrimas. Kažkas panašaus į vandeniu praskiestą kefyrą. Nelabai juo susigundėme, palikome šeimininkams. Valgėme visi ant grindų, vietoj stalo buvo patiesta klijuotė ant kurios ir sudėtas maistas. Šeimos moterys prie stalo nepasirodė, valgė virtuvėje, kaip ir turi būti.
Jų šeima, lyginant iranietiškais standartais yra gana pasiturinti. Tėvas ir sūnūs yra kelių tiesimo inžinieriai, turi savo konsultacijos firmelę ir uždirba gan padoriai.
Prikišę gūžius dar paknapsėjome ant kilimų, kol šeimos galva sukomandavo: „miegot“. Mane, Nejolę ir Juliją paguldė atskiram kambarėlyje, o Vytas miegojo su visais svetainėje. Ant grindų žinoma. Vyrukai sušoko į pižamas, o Vytelis ramiai sau nusimovė džinsus, kaip namie ir atgulė dar prieš tai pasisklaidęs viešumoj po triusikais. Gerai, kad buvo prietema ir tą užfiksavo tik Karimas. Griežtai liepė užsimauti kelnes, nes yra šventvagystė taip atrodyti šioje šalyje. Turėjo bachūras eiti gultis su savo purvinais džinsais, su kuriais trynėsi po visokius ožių kaimus. Vėliau visgi jam kažkaip pavyko šeimininkus pergudrauti ir nusimauti džinsus palindus po koldra, kad anie nesuuostų. Ryte dar vargšelis skundėsi, kad blogai miegojo, nes šeimos galva taip knarkė, kad stogas kilnojosi.
Nežinau ar ši šeima nėra labai pamaldi, ar mes negirdėjome, tačiau maldos mūsų viešnagės metu name neskambėjo ir lankstymosi ant kilimų nebuvo.
Ryte susikėlus, ant tos pačios klijuotės mums buvo patiekti pusryčiai. Duona, medus su koriais ir kažkokia avies varškė. Moterims šįkart buvo leista valgyti su žmonėmis. Medų su koriu valgyti gal ir buvo kiek keista, tačiau matom, kad visi valgo, tai ir mes nesididžiuojam. Vytas sakė skanu, bet trūksta tik knato, kad pilnai būtų žvakės valgymo jausmas.
Šiandien turime išvažiuoti ir palikti šiuos svetingus namus, tačiau niekaip negalime gauti bilietų į Teheraną. Nors tai jau pirmoji darbo diena po naujų metų, tačiau su bilietais vis dar sudėtinga. Ir čia geroji šeima nepaliauja mums teikusi dovanas: vienas iš brolių – Ali, mus pats vakare nuvešiąs į Teheraną, kuris yra už 6 valandų vairavimo. Neveš šiaip, iš lempos, jis rytojaus dieną turi reikalų Teherane. Planavo važiuoti anksti iš ryto, tačiau vardan svečių pasiaukosiąs ir važiuosiąs iš vakaro. Malonės nesibaigia. Nors esame aktyviai kalbinami dar naktelę pasilikti, tačiau nebepasirašom.
Kadangi išvažiuosime tik vakare, tai su Karimu trinamės o Mianeh. Nieko gero, eilinis provincijos miestelis. Nuveža mus į turizmo agentūrą ir nuperka naktinio traukinio bilietus Teheranas – Esfahanas. Jie kainuoja po 14 litų žmogui šešiaviečiame kupė, tačiau mes primokame po 6 litus ir išsiperkame visą kupė. Labiau ne dėl to, kad mums nemaloni iraniečių draugija, o dėl to, kad merginos galėtų nusiimti skaras ir patogiai jaustis. Esu skaitęs, kad Irane traukiniuose yra moterų ir vyrų kupė, tačiau tokių mums niekas nesiūlė, pardavė bilietus kartu be problemų, todėl informacijos apie tuos skirtingus vyrų ir moterų kupė patvirtinti negaliu. Gal pagalvojo, ai užsieniečiai, jiems gerai belekaip.
Bet ir šiaip 6 žmonės viename kupė man atrodo daugoka, todėl gerai bus, kad joks svetimkūnis ten nešmirinės.
Nuveža Karimas už miesto prie įspūdingiausio miesto objekto – sugriuvusio tilto per geltono vandens upę. Karimas vikriai užšoka ant seno tilto, o Vytas negali pakelti savo storos subinės, todėl Karimas nulipa ir kelia Vyto storą šikną aukštyn. Galvojau numirsiu iš pradžių iš juoko, o paskui iš gėdos, kad brolis toks tešlavotas. Pats tai nebandžiau lipti, nes būtų gėda irgi jei būčiau neužlipęs. Pas mane tešlos nėra, bet raumenų irgi nerasta.
Prieš išvažiuojant dar kartą duoda pietus. Ryžiai kaip visada, daržovės, duona, kurią vieni kitiems prie stalo nepaduoda, o pameta. Ir jautiena. Nelabai skani jautiena, kietoka, turbūt jautis savo mirtim mirė. Šitos abejonės neišsakiau viešai, tik tyliai pagalvojau kramtydamas kietą gyslą.
Atsisveikiname tarsi būtume artimi giminės. Vyrai su vyrais, moterys su moterimis. Sulendame į Ali automobilį ir paliekame Mianeh. Nors sugaišome visą dieną neįspūdingam Irano objektui, tačiau gavome daug daugiau – galimybę pagyventi iraniečių šeimoje ir trumpam įsilieti į jų gyvenimą. Tai yra neįkainojama visom prasmėm.
Autostrados Irane idealios. Važiuoji kaip JAV arba Vakarų Europoje. Kas kažkiek kilometrų stovi paytolls, kur reikia sumoki kelis centus už kelius ir važiuoji toliau. Kartu gali įmesti centų ir į aukų dėžutes, kurių Irane milijonai ant kiekvieno kampo. Kelio ženklai persų ir anglų kalbomis, todėl gaudytis nesunku.
Šešios valandos kelio ir prieš mus atsiveria galingas megapolis – vienas didžiausių ir judriausių pasaulio miestų – naktinis Teheranas. Kuo arčiau Teherano, tuo intensyvesnis eismas, nors jau vidurnaktis. Atrodo, kad vidurnaktį ten toks eismas kaip Vilniuje pusė šešių vakaro. Gerai, kad atvažiavome tokiu laiku, tai bent per miestą galima greičiau judėti.
Bus dar.
Skaityti komentarus