Indonezija 2-a dalis

            Iš ryto važiuojam į uostą, plauksime į salas. Trys nykštukinės salos išsidėsčiusios tarp Balio ir Lomboko, tiksliau visai netoli Lomboko. Gili Trawangan, Pulau Gili Meno ir Gili Air. Mes traukiam į Gili Air.  Ir žinoma, kaip nepajuokavus su įgula. Kai jau atplaukėm į savo salą, ji paskutinė maršrute, išlipdamas klausiu, ar jau čia Gili Trawangan, jūs pamatytumėt, kokia buvo įgulos nario reakcija. Saloje jau jokių automobilių, tik dviračiai,IMG_20180410_153753 elektriniai motoroleriai ir vienos arklio galios transportas.DSC_6595 Yra dviejų rūšių arkliukų transportas - passengerDSC_6601 ir cargo.DSC_6604 Labai norint, salą galima ir pėsčiomis apeiti, tik, kad tokiame karštyje to noro nelabai yra. Bet iki savo bungalow nuėjome pėsti. Nameliukas toks, toks... kaip ant vištos kojelės. Tualetas ir dušas lauke. Na ne taip, kaip pas mus kur gūdžiam, o ir gal negūdžiam kaime, bet prie namelio pastatytas priestatas, va ten ir įrengta viskas. Be stogo. Šalia dar palmė auga. Gal kiek nepatogu, kai lietus lyja (mums nelijo, bet pafantazuokim). Kas nespėjo į salą dar šiemet, kitą metą pateks į jau daugiau mažiau, šiuolaikinį kurortą. Mat išėjo oficialus valdžios raštas, kad visi statiniai esantys arčiau kaip 15 metrų nuo kranto linijos, turi būti nugriauti.DSC_6624 Daug jau tų statinių nugriauta, bet ten kur mes gyvenome, dar griovimo banga neatsirito. Žinoma, nugriautiems statiniams valdžia davė sklypelius salos gilumoje atstatyti. Bet tai jau moderni statyba (jų akimis žiūrint), o autentikos nebėr. Ir vaizdas, kur griovimai prasidėjo, atitinkamas.DSC_6611 Dar vienas niuansas, tai jau musulmonų kraštas, jokių induistų, ar budistų. Na, bet juk čia Indonezija, o dar kurortinė sala, gyvenanti iš turistų, todėl alkoholis liejasi pakankamai laisvai. Jokių suvaržymų, jokių spec parduotuvių. Grįžtam vakare namo, tamsu, truputį ir nejauku, žiūrim, vietiniai įsitaisę sau lauke ir alutį gurkšnoja. Dar pagalvojau, paskųsčiau aš jus jūsų Dievui, bet kad nelabai aš jį pažystu, o ir gal galima truputį alaus vakare, kas čia juos žino. Na, bet ne man juos teisti. Ryt ryte plaukiam nardyti. Mat, eina kalbos, kad šiose vietose, tiksliau, prie Gili Meno, galima pamatyti tikrus vėžlius. Atveda mus į susirinkimo vietą, ten reikia surašyti savo duomenis, iš kur tu esi ir pan. Užrašau mus, perduodu lapelį toliau ir atsisėdam ant suoliuko laukti. Visai neužilgo, labai jau šalia, na patys pamodeliuokit tokią situaciją, suolelis gal trijų metrų ilgio, kažkokie žmonės sėdi nuo krašto, tai negi jūs sėsit visai prie jų, na ne, gal šiek tiek tolėliau, atsisėda Raselė. Čia tik po minutėlės sužinom, kad ji yra Raselė. Mat, užsirašinėjo į tą lapelį po mūsų ir perskaitė, kad dar esama tautiečių. Kaip pati pasakojo: žiūriu į visus ir bandau atspėti, na kuris čia lietuvis. Štai tokia puikia kompanija, mes dviese ir Raselė, žinoma ir likusieji,  išplaukėm ieškoti vėžlių. Neilgai paplaukus, visi į vandenį, ir ką gi, vedlys rodo, va jis vėžlys. Ramiai sau tupi ant dugno ir rupšnoja dumblius nuo koralų. Tuomet vedlys neria prie jo, paburia rankomis kažką apie vėžlį ir tas tingiai pradeda kilti aukštyn. Vėžlio liesti nevalia, sukandimas jo toks stiprus, kad pirštą nukąs, net nepajus. Bet kai jis plaukia vos keli centimetrai nuo manęs ir dar uodega į mane, ne, negaliu atsispirti pagundai ir paglostau jo kiautą. Žinoma, tai nelieka mūsų vadovo nepastebėta, man parodoma geltona kortelė. Dar pamatėme kelis vėžlius. Po to pietūs Gili Meno saloje, truputį kičinis skulptūrų parkas vandenyno dugne, koralai, daug gražių žuvyčių, bet vėžlius dar ir dabar mintyse regiu. Atsisveikinam grįžę su Rasele, einam vakarienės. Kai atsiduri prie vandenyno, viliesi, ko jau ko, o žuvies ir kitokių jūros gėrybių bus apstu. Nieko panašaus, net ne visose kavinėse žuvies gausi, o kitų jūros gėrybių iš viso nėra. Dar, tiesa, kalmarų buvo. O ir žuvies kaina kaip Lietuvoje, galima pagalvoti, kad jie tą žuvį iš Lietuvos ir perka. Žodžiu prastai pas juos su žvejyba, prastai. Na, bet vis tiek, užsisakėm žuvytės, sumokėjom kosmosą, bet pliusą padėjom. Kitą dieną tyrinėjom salą, užsisakėm passenger transportą, aplėkėm visą salą. Kiek ten tos salos. Na, o dar kitą dieną vėl plaukėm nardyti, labai jau tie vėžliukai gražūs. Toliau mūsų kelias veda į Lomboko salą. Čia jau musulmonų tikėjimas labiau išreikštas, na, bent jau vietiniai taip alaus nemaukia, kaip Gili Air saloje. Ir mečetės čia jau kiekviename kaimelyje stovi.

storyLazyload();