Į MALTĄ SU ŽIEMINIU PALTU, SNINGANT IR PUČIANT VĖJUI...

 

 Aš niekada niekur nevėluoju, bet to negaliu pasakyti apie savo daugelio kelionių draugą. Taigi, iš ryto turėjome tikrai pakankamai laiko, o kai jis beveik ištirpo, pradėjau krapštuką skubinti ir raginti jau gana piktais žodžiais. Likus pusei valandos iki autobuso jis pagaliau ėmėsi telefono, kad iškviestų taksi. Mano nuogąstavimai pasitvirtino – taksi nebuvo. Nebuvo ir dar po penkių minučių, ir dar... Atvažiavo tada, kai jau būtų buvę neblogai lipti į autobusą...

 

Mūsų miestelyje, kurį kai kas linkęs vadinti Lietuvos didmiesčiu, snigo, pustė, pūtė bjaurus vėjas, o prieš akis, kiek tik galėjai tą rytmetį užmatyti, driekėsi mašinų virtinės – „kamščiai“. Pavažiavę dvidešimt metrų sustojome, pajudėję dar tiek pat, sustojome vėl. Kai šiaip ne taip pasiekėme Šilutės plentą, tai supratome, kad nespėsim tikrai. Taksistas pasiūlė iš karto sukti į autostradą, nukakti iki pirmos užmiesčio degalinės ir ten palaukti mūsų tarpmiestinio autobuso.

 

Taigi, riedėjome Kauno Vilniaus link, pirmesni už mūsų maršrutinį, į kurį bilietus nupirkau internetu...

 

Pasitikėti rankos kilstelėjimu negalėjom, todėl paskambinau į autobusų stotį. Maloni kasininkė davė vairuotojo telefono numerį, kad susitarčiau dėl sustojimo prie degalinės. Vairuotojas buvo žemaitis, malonumu, kaip daugelis kitų žemaičių, tikrai nepasižymėjo, tai teko parinkti kuo gražesnius žodžius, kol jis pagaliau pažadėjo toj vietoj sustoti.   

 

Jeigu būtų nesutikęs, ko gero, būtų tekę pabaigti kelionę jai dar neprasidėjus.

 

 

VILNIUJE

 

 

Ryanairas šį kartą pasielgė džentelmeniškai, nesikabinėjo, nors prieš pat išvykimą gavau grasinantį laišką, atseit, nei vieno atliekamo kilogramo, anei gramo, nes jeigu prie registracijos stalo, prie kurio mums būtina prieiti, bus aptiktas bent menkiausias viršsvoris, tai baus, kirs per kišenę, arba iš viso neleis išskristi.

 

Apie Vilniaus oro uostą kažkada jau užsiminiau, tačiau negaliu jam nepaskirti dar kelių žodžių. Šitas pastatas man kažkodėl labiausiai primena Birmos (Mianmaro) vietinių skrydžių išvykimo „rūmus“. Vienintelis mūsiškio pliusas, kad apie lėktuvų išskridimą gali pasiskaityti švieslentėse. Jangono gi – reisų numerius po salę nešioja ir visiems po nosimis kaišioja uniformomis aprengti berniukai, atseit – žiūrėkit, matykit, nepražiopsokit.

 

Susigrūdome įsodinimui. Po minią blaškėsi jauna mergina ir garsiai šūkčiojo, kur čia yra „prioriti“? „Prioriti“ buvo ten, kur stovėjau aš. Sumokėjau tuos nelemtus šešiolika ar aštuoniolika eurų tikrai ne todėl, kad patekčiau į lėktuvą be eilės, o tam, jog galėčiau gabentis didesnį krepšį. Taigi, „prioričius suleido pirmuosius ir prisakė laukti ant laiptų. Po kiek laiko, ant šalia esančio „ekskalatoriaus“ sugrūdo ir „neprioričius“.

 

Stovėjome tol, kol pradėjome prakaituoti, mat reikalingas lėktuvas tik tik atskrido, ir iš šiltesnių vietų atvykę keleiviai, mūsų žvilgsnių lydimi, vilkdami savo sunkius krepšius ėjo Vilniaus oro uosto „jeruzales“. Ir su „prioričiais“, ir be „prioričių“, sningant ir lyjant tuo pačiu metu, visi slinko kažkur esančių durų link.

 

Sostinės oro uostą seniai laikas griauti ir pastatyti naują. Tai būtų pats protingiausias sprendimas, bet kol ponas Simašius ir kiti į jį panašūs dėdulės tai nuspręs padaryti, pratekės daug vandens. Kelis metus diskutuos kur statyti; prieš senąjį pastatą, už senojo, ar vietoje jo, tada galimybių studijos, konkursai, protestai, vėl galimybių studijos, vėl...Žodžiu, išmirs ne tik mano karta, verkiant reikalingų namų neišvydusi...   

 

Atsisėdau į savo vietą, kuri buvo salono gale, uodegoje, priešpaskutinėje eilėje. Vytas nutūpė per dvi kėdes priekyje. Mat jeigu būtume panorėję sėdėti greta, būtume turėję susimokėti dar tam tikrą mokestį. Mano galvoje po truputį jau mezgasi humoreska, apie tuos nesibaigiančius Ryanairo apmokestinimus. Nesuprantu, kaip šitos bendrovės vadybininkai dar nesugalvojo lėktuvo trapo, praėjimo koridoriumi ar įėjimo į tualetą mokesčių...

 

Sudomino trys merginos; stūgaujančios ir kikenančios, visos trys labai panašios, su vienodo numerio dantimis ir krūtinėmis...Gal koks nors „Yvų“ ansamblis, paskui komentavo Vytas...

 

Nesužavėjo dvi lietuvės, kurių viena įsitaisė kažkur priekyje, kita tiesiai už mano nugaros. Abi turėjo po du mulatukus vaikus. Kaip šnekėjo priekyje sėdinčios mamytės berniukai negirdėjau, o štai už nugaros įsitaisiusios lietuvės atžalos mokėjo tik angliškai. Trijulė buvo skandalinga, taigi po kokio pusvalandžio pareiškiau mulatų mamytei, kad jos atžalų keliamą triukšmą aš pakęsti dar šiaip ne taip pajėgiu, tačiau būtų visai neblogai, kad taip garsiai neūbautų bent jau  ji pati...

 

Mano pastaba moterį paveikė neilgam, ir po pusvalandžio ji vėl visa gerkle aiškino savo vaikams apie lėktuvo privalumą prieš lengvąjį automobilį, traukinį, laivą ir vis šaukėsi stiuardesės, reikalaudama čia stiklinės vandens, čia butelio kolos.

 

Lėktuvo publika dvelkė provincialumu; per daug išsifrantinusi, per daug išsiryškinusi ir, kažkodėl, kiekvienas troško dominuoti. Į akis lindo iššaukiantis „stilius“, pamiršusių, kad stilius yra labai paprastas dalykas - mokėjimas skoningai apsirengti. Viso labo.

 

Gal klystu, bet man atrodo, kad pastaruoju metu mes itin sparčiai žingsniuojame atgal, provincialumas tampa ir mano mylimo miesto rykšte. Į vis besitraukiantį uostamiestį dirbti jau neatvažiuoja garsūs Lietuvos žmonės, o vietos kultūrai ir menui mėgina vadovauti tarsi iš tarybinių metų atklydusios, Vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojas kultūros reikalams primenančios, ypatos.

 

Kad susidarytų tikresnis vaizdas, turiu pridurti jog visa lėktuvo publika buvo labai nerami. Į tualetą vis lakstė ir lakstė skrendantieji, tarsi prieš pat įlaipinimą, oro uosto bufete būtų suvalgę ką nors itin kenksmingo virškinimui ir sveikatai. Stiuardesės gi, kebabais ir makaronais užkišusios pačius alkaniausius, laigė tarp kėdžių su gėrimais, kvepalais, suvenyrais, loterijų bilietais ir kitokiais niekniekiais, kurių vargu ar kada nors prireiks sumaniusiems juos įsigyti.

 

Maltą pasiekėme po trijų valandų. Tačiau man laikas ištįso, tikriausiai dėl įspūdžių, kuriuos patyriau oro uoste ir lėktuve, gausos.

 

 

 

VIEŠBUTIS

 

Už skrydį Vilnius – Valeta – Vilnius sumokėjome pigiai. Taip pigiai, kad net nepadoru girtis.

 

Mūsų viešbutis buvo Sliemoje, miestelyje, kuris savo šonu yra prisiglaudęs prie šalies sostinės Valetos. Stovėjo jis pačiame miesteliūkščio centre, iki paplūdimio ne daugiau aštuoniasdešimties metrų, šalia kavinės, krautuvėlės, o už puskilometrio – didžiulis prekybos centras, kuriame neiškentėme neapsipirkę ir mes. Kainos kaip Lietuvoje, įvairovė dešimtis kartų didesnė.

 

 

Tai buvo trijų žvaigždučių, aštuonių aukštų namas, su dideliu holu, kurio palubėje kabėjo platūs modernūs sietynai, keliomis kavinėmis pirmame aukšte, restoranėliu – trečiajame, su baseinu ant stogo ir ten pat išrikiuotais gultais ir šezlongais. Kiekvieną dieną viešbučio koridoriuose ir kambariuose plušėjo aptarnaujantis personalas, kasdien išvalyta, sutvarkyta, pakeisti rankšluosčiai, moterys tave sveikinasi vos pasirodžiusį koridoriuje ar prie lifto...

storyLazyload();