Gyvenimas vėjyje (I dalis, Airija)

Nors nemažai teko skraidyti su Ryanair avialinijomis, šį kartą supratau, kodėl kai kurie jas  vadina tam tikru košmaru.

 Grįžtant namo iš Airijos, didžiąją daugumą keleivių sudarė treninguotieji lietuviai, didelė dalis su vaikais. Airijoje tuo metu nusimatė ilgasis savaitgalis.  Lėktuvą radome nesutvarkytą. Po viena sėdyne driekėsi išpiltas ir sutryptas takelis čipsų. Pas mus po kojomis painiojosi tik ganėtinai švarūs popiergaliai, taigi beveik rojus. Atgaliniam skrydžiui vietas rezervavomės priešpaskutinėje eilėje. Ir tik įlipę supratome, kad  padarėme klaidą – beveik visi su vaikais susėdo arba pačiame priekyje arba gale ( į priekį skrendant sėdėjome lėktuvo vidury). Už mūsų įsitaisė pora su dviem mergaitėmis. Mažoji apie pusantrų metų - vaikas- orkestras. Tik įlipus ji jau klykė ir praktiškai visą laiką praklykė įvairiomis tonacijomis nesavu balsu. Na, vaikas lieka vaiku- gal baisu, gal dar kas. Bet kai mama lygiai taip pat pakėlusi balsą antrina: „ Ko tu rėki, kas tau yra, nusiraminsi ar ne, baik kaprizintis, kas tau yra, nerėk, kas tau yra...“, tai tik laikyyykis. Šalia atsisėdęs tėvas iš karto užsimaukšlino dramblio dydžio ausines ir ryškiai skrydžio metu visu garsu klausėsi muzikos. Tik besileidžiant jas nusiėmė ir tada paklausė žmonos, ko tas vaikas taip rėkia, gal jai kas negerai, gal serga. Į tai gavo nuo žmonos: „- Sėdėjai visą laiką su ausinėm, tai ko čia nori dabar, paranojike tu“ ))).

 Įlipant į lėktuvą, kažką intensyviai žaisdamas telefone, bilietus „patikrino“ stiuardas. Jau ramiai besikuriant mums savo vietose, į mus kreipėsi anglakalbė pora. Sako, kad sėdime ne savo vietose. Na, gali būti. Išsitraukiame bilietus pasitikrinti – viskas tvarkoje, mes savo vietose. O naujasis keleivis staiga baksteli į mūsų bilietą:“- Kaunas,  this plane to London“. Kokį London, sakome, skrendame į Kauną. OOO , išsigąsta pora ir pajuda link išėjimo. O tas stiuardas dar bando juos sulaikyti- atseit, tegul visi sulipa, tada jau jūs išlipsite. Bet jų lėktuvas tai kyla anksčiau nei mūsų. Nors paimk su kokiu kuolu ir tvok jam per kuprą. Negana to, kad per savo idiotiškus žaidimus praleido žmones ne į tą lėktuvą, dar bando juos sulaikyti. Pagalvojame, o jei tos vietos būtų likusios laisvos, tai žmonės vietoj Londono būtų išskridę į Kauną. Atskristų vidury nakties – nei daiktų, nei stogo. Taip ir norisi paklausti to, ale stiuardo, tai kokį biesą jis veikia stovėdamas prie durų- juk būtent jo darbas patikrinti bilietus, kad žmogus įliptų į reikiamą lėktuvą. Niekam ne paslaptis, kad rainių lėktuvai keliems reisams stovi vienas netoli kito, kaip ir šį kartą. Net patys perklausėme lauke stovinčių darbuotojų ar tikrai į savo lėktuvą einame. 

  Tiesą pasakius, dviejų valandų skirtumas Airijoje pasijautė-vakarodavome ilgai ir Lietuvos laiku eidavome miegoti 2 -3 nakties, o pabusdavome kaip laikrodis 7 ryte, beveik kaip į darbą – juk mūsų laiku jau 9. Galvojau grįžtant pamiegosiu lėktuve, bet kur čia pamiegosi su vaiku- orkestru prie ausies. Teko pasiieškoti laisvos vietos, o mano vyras (užuojauta jam) liko sėdėti ten pat. Tačiau pasirodo čia ir prasidėjo pats įdomumas - jam net skrydis neprailgo. Net gailiuosi, kad dalį praleidau.  Tik leidus atsisegti diržus, į tualetus nusidriekė ilgiausios eilės – kai kurie skrydžio metu lakstė net ne po kartą. Nervai ar kas? Buvo  tokios jau nemažos mergytės sesytės, kurios tam tualete galėjo ir apsigyventi,  nes beveik ištisai stovėjo eilėje. Dar po poros minučių per grindis pradėjo šliaužti vaikas- kirminas.

20180503_190902

Pradžioje pasirodė, kad jis šliaužia link betrypsinčios eilės, tačiau vaikas tiesiog nutarė pašliaužioti pirmyn- atgal po šiukšlinas grindis, o jam ramiai iš paskos sekiojo motušė. Dar po kelių minučių prasidėjo prekyba maistu, prasigrūdant pro eilę, stengiantis nustumti vaiką - kirminą.

20180503_191237

Ir čia tarsi pabėgę iš badaujančių Afrikos šalių, tautiečiai puolė pirkti visokius sumuštinius, kur tarp dviejų storiausių bulkos gabalų tysojo patiestas permatomas kumpio šmotelis, kavas, atsikimšinėti alų  ir panašius stebuklus. Neįtikėtina, kaip įmanoma kimšti tokį šlamštą, kai oro uoste, galima netgi labai skaniai pavalgyti- ką ir padarėme prieš skrydį. Įdomiausia, kad kiekvieno užsakymo – ar tai būtų kavos puodelis, ar sumuštinis, stiuardas, mūsų vėliau pramintas Maks (X)ima, lakstė pirmyn atgal, o ne vežėsi vežimėlyje, kaip paprastai būna. Taip lakstydamas, besigrūsdamas per trypsinčią eilę, peršokdamas per vaiką - kirminą, mano vyrą kliudė gal kokius 40 kartų. 

20180503_193843

Galiausiai vaikas-kirminas, nusprendė linksmintis kitaip - salto ant kėdžių ranktūrių, griuvinėjant ant sėdinčių, žymiai įdomesnis užsiėmimas. Motušė tik ramiai jį stebėjo -juk šiais laikais vaikučių negalima traumuoti. Žmonės tyliai kentėjo. Bet neiškentė mano vyras. Jis tiesiog paklausė „- O jūs bent kiek gerbiate kitus žmones?“.  Tik tada motušė tyliai susipakavo vaiką ir daugiau nesirodė.  Tada po lėktuvą pirmyn atgal pradėjo lakstyti dvi mergaitė su žaisliukais.  Ir tuoj pat prasidėjo prekyba kvepalais. Vėlgi prekyba vyko pilnu tempu.  Ji mane ir pažadino, nes su stiuardu- Maks (X)ima, kartu prekiavo ir storabalsė - garsiakalbė stiuardesė, tad sugrįžau į savo vietą. Sėdintys šalia nutarė irgi įsigyti kažkokius kvepalus, todėl gal kokias 15 min praktiškai į vyro veidą atsukęs savo sėdynę prastovėjo stiuardas-Maks (X)ima-užpakalis.  

20180503_190026

 Staiga užsidegė ženklas- prisisegti diržus. Lėktuvo pilotas pranešė apie turbulenciją. Tačiau kažkas lakstė į tualetą, kažkas blaškėsi po saloną, mergaitės su žaisliukais trypinėjo toliau, stiuardas- Maks (X)ima, kaip rusai sako“ bil v udare“ – prekyba intensyviai vyko toliau – Gariūnai nublanktų iš karto. Krentant lėktuvui su tokiu stiuardu manau prekyba irgi nesustotų, tiesiog nuolaidos prekėms augtų kiekvieną sekundę, likus porai kilometrų iki žemės kvepalus galėtum paimt už kelis centus.   

20180503_194542

20180503_194459

Kiek vėliau vėl prasidėjo prekyba gėrimais, paskui dar kažkokiu šlamštu.  Pasistatytų vidury lėktuvo kokį kioską su langeliais į abi puses ir būtų ramu- kam reikia, tas prieina, nereiktų dėl kiekvieno sumuštinio ar kavos puodo bėgti per lėktuvą.

Į Airiją skridom gerokai ramiau, netgi sakyčiau nuobodokai - nebuvo tiek čiaumojančių sausas bulkas ir plempiančius alų, taip intensyviai nevyko prekyba.

 Tiesą pasakius, įdomiai mes į Airiją susiruošėme. Jau senokai pas save į svečius kvietė pažįstama, čia žinoma kaip SandraB., su kuria susipažinau viename rankdarbių forume- tame pačiame, kaip ir su  Danmi. SandraiB. reikia duoti pylos, kad niekaip nebaigia kelionės aprašymų  apie Malaiziją, jau nekalbu apie jų keliones į Japoniją ir kitur.

storyLazyload();