Elzaso sūriai ir Švarcvaldo vyšnių pyragas (III dalis)

9 diena Miesteliais jau sotūs. Norisi gamtos. Todėl vėl diena skirta Švarcvaldui. O ir paskutinė proga paieškoti Švarcvaldo vyšnių pyrago. Juk jo dar neragavome. Ryte dar peržiūriu, kurie kriokliai arčiausiai. Sąraše turiu virš 30, ir čia dar toli gražu ne visi. Pasirenku kelias alternatyvas, o dienos eigoje žiūrėsime kas gausis. Judame žemyn nuo Bahlingen pro Freiburg im Breisgau. Yra ir čia apžiūrėti, bet ši diena skirta gamtai. Švarcvaldas Pirmasis - Todtnau krioklys, krentantis žemyn plačiomis kaskadomis. Prie jo galima privažiuoti iš viršaus ir iš apačios. Mes sustojame viršuje ir lipame žemyn grožėtis kriokliu. Žingsniuojant miško takeliu, šnokštimas girdisi iš toli. Ir štai pirmoji kaskada- nedidukė, bet gražiai virstanti per stambius akmenis. Švarcvaldas Švarcvaldas Ir taip, nusileidus tam tikrą laiptelių maršą arba nuvingiavus keliuku žemyn, krioklys koketiškai, po truputį praskleidžia šydą nuo savo veido. Štai pagaliau lieka tik keliolika žingsnelių iki krioklio papėdės. Švarcvaldas Milžiniška kaskada galima pasigrožėti gulint... taip taip, gulint ant specialių suolelių. Nenusakoma. ŠvarcvaldasŠvarcvaldas Galima takeliu leistis dar žemiau, ten didžiojo krioklio tęsinys ritasi mažučiukais kriokliukais žemyn. Švarcvaldas Tačiau šiek tiek nusileidę, sukame atgal. Ir vėl kopsime į viršų. Bet ne bėda, juk taip gera pakeliui pasigrožėti vandens žaismu. Užlipę iki miško takelio, matome rodyklę kavinė. Gerai būtų išgerti puodelį kavos. Tačiau kiek aplink blaškėmes, kavinukės neradome. Na ir nereikia. Prie automobilio grįžome kitu takučiu. Švarcvaldas Pavažiavę keliu į šoną, iš tolo pamatome pakelės kavinukę. Čia ir sustosime. Visi nutariame kiek pasistiprinti. Maistas tokiose kavinėse paprastas, bet skanus. Blynų sriuba, kotletukai – sotu. Švarcvaldas Švarcvaldas Dar pakankamai anksti, tad nutariame nuvažiuoti dar iki kokio netolimo krioklio. Tebūnie krioklių diena. Pasirenkame Menzenschwander krioklį. Apsuptomis miškais pievomis privažiuojame automobilių aikštelę. Praeiname pro trobelę- kavinę smagiu pavadinimu "Zum Kuckuck" . Švarcvaldas Nutariame grįžtant ten užsukti, to nerasto puodelio kavos. O kol kas pasivaikščiosime. Menzenschwanderkrioklys visiškai kitoks. Krentantis neaukštomis kaskadomis samanomis apžėlusiais akmenimis atrodo kaip senų pasakų gyvasis herojus. Švarcvaldas Švarcvaldas Švarcvaldas Besigrožėdami prieiname į krioklio ištakas – smagiai gurguliuojantį upeliuką. Čia jau, šalia upelio, asfaltuota trasa. Sovi medinės rodyklės - į vieną pusę rodo „gamtos sofą“, į kitą - nelabai suprantame, lyg tai griuvėsiai, lyg pilis. Švarcvaldas Va nueisime, ir pažiūrėsime kas ten tokio. Nuo asfaltuoto kelio į šoną nuveda smagus platus takas. Šalia nuo žiedų svorio linksta katilėliai. Švarcvaldas Takas veda tolyn. Aplink pievos, kur ne kur pasipuošusios žaliaskarėmis eglėmis. Pievas apgaubę miškai. Švarcvaldas Eiti smagu, juo labiau, kad pakeliui surandame visokių natūralių medžių skulptūrų. O jau dagių aukštis- beveik iki galvos. Švarcvaldas Štai ir prieiname tą stebuklingą tikslą. Ant didžiulių akmenų pristatyta akmens bokštelių, rangosi medinė gyvatė. Ne stebuklas, užtat smagiai pasivaikščiojome. Švarcvaldas Švarcvaldas Galvojat taip ir grįžom atgal. Na jau ne. Ten aplinkui tiek mėlynių – seniai tiek daug nemačiau. Ir dar į kalniuką- beveik lenktis nereikia. Tai ir įpuolėme... Didelės, saldžios- skanavome ir negalėjome sustoti. Prisimėlyniavę, jau tingėjome eiti iki „gamtos sofos“. Nors aišku, ten vaizdas turėjo būti gražus. Užtat , kaip ir žadėjome užsukame į kavinę. Švarcvaldas Su drauge nudrožiame iki baro pažiūrėti kuom čia lepina. Oho, šaldytuve visokie tortukai. Vienas toks gražus, vyšnaitėmis apdėliotas. Švarcvaldas Kalbam tarp savęs: „- Va žiūrėk čia turbūt šitas tortas ir bus.“ Ir staiga už nugaros balsas:“- Tai kurio torto norėtumėt?“ .....lietuviškai...... taip ir apsigrežėme išsižiojusios. Galvojome pasigirdo. O už baro juokiasi jaunuolis. Taip , taip,... jis mus lietuviškai užkalbino. Lietuvis, dirba kavinės administratoriumi. O čia tai susitikimas. Kažkur - Švarcvaldo miškuose, nedidukėje kavinukėje sutikti lietuvį. O jis sako: -„Dirbu čia keturis metus, bet jūs pirmi lietuviai“. Vat taip va. Taigi, ką užsisakysim? Aišku, visiems kavos ir po gabalą vyšnių torto. Moteriškai kompanijai vaikinas pasiūlo vyšnių likerio. Kad jau vyšnių diena, tai imam ir likerį. O vyriškai, šiandien vairuojančiai pusei, pasiūlo labai skanaus vyšnių limonado. Švarcvaldas Tikrai labai skanaus. Į stalą atkeliauja kava , likeris ir ... milžiniškas torto gabalas. Švarcvaldas Ragaujame...... neįtikėtina – gabalėlis tiesiog ištirpsta burnoje, sekantis, dar sekantis – dieviško skanumo kūrinys. Jaunuolis prisėda prie mūsų. „-Na kaip?“ – juokiasi. Pasirodo tortą kepa vienas jo pažįstamas ir vietoj pusės buteliuko vyšnių likerio supila visą ir dar visokių paslapčių turi. Tokius tortus tik rojuje dalina. Viena iš mūsų kompanijos tortus neypatinga garbina, bet ir tai pasigardžiuodama suvalgo pusę gabaliuko. Kitą pusę atiduoda mano bulanžerijų draugei. Ši valgo net prisimerkusi iš malonumo. Sako :“-Jei man rytoj bus bloga, vis tiek bus gera.“ ))) Įsikalbame su jaunuoliu. Lietuvoje nebuvo jau seniai. Jo mama taip pat Vokietijoje. Čia, kavinėje dirba, gyvena šalia esančiame pastate (kavinėje dirba keli jaunuoliai). Interneto čia nėra, televizijos taip pat. Telefonas tik laidinis. Užtat sako jis, neturiu kur išleist pinigų. O be interneto visai gerai- turime laiko sau, vakarais žaidžiame stalo žaidimus. Klausia kas pas mus naujo. Ogi nieko ypatingo. Pats jau baigė mokslus ir ieškosi darbo Šveicarijoje. Juk siena čia pat. Labai komunikabilus. Smagu buvo žiūrėti iš šono, kaip jis bendravo su nemaža vokiečių turistų kompanija. Švarcvaldas Švarcvaldas Švarcvaldas Ir vėl vaikinas prie mūsų. Šnekamės. Paskui pradingsta, bet neužilgo atneša nedidelį buteliuką. Dovana šios dienos vairuotojui – šlakelis stipresnio gėrimo. Nepaprastai malonu. O mes kaip tyčia nieko neturime. Bet pala, pala ar tikrai nieko? Juk mašinoje šaldytuve yra dar nemažas gabalas lašinių (kaip tik pasiėmėme su savim – galvojom gamtoje užkąsim). Tai ir įteikiam jam. Kad matytumėte kaip jam sublizgo akys. Sako – paskambinsiu mamai, papasakosiu, vakare po darbo lašinukų su draugu paragausim. Ir vėl nulekia aptarnauti naujai atėjusių, o sukęs apsukęs ir vėl prie mūsų. Klausinėjame daug apie darbą, mokslus. Šaunus jaunuolis, gaila, kad tokie palieka mūsų kraštą. Šiltai atsisveikiname ir judame link namų. Sukame pro Schluchsee ežerą. Kelias driekiasi praktiškai pakrante. Visiškai neskubame, net nusukame kiek į šoną juo pasigėrėti. svarcvaldas 10 diena Paskutinę dieną šiame regione vėl skiriame Elzasui. Bet šį kartą gamtai. Netoli driekiasi Vosgėzų masyvas. Labiausiai domina Route de Cretes (vingiuotoji kelio atkarpa). Tik neaišku, kaip čia viskas gausis. Vosgėzuose be galo daug gražių vietelių. Oras irgi nelepina- dangus apniukęs, bet lyti lyg tai nesiruošia. Kaip bus, taip bus. Važiuojame, o paskui žiūrėsime vietoje, kaip čia viskas gausis. Vingiuojame pro Orbey. Keliukas smagus, neužmigsi. Pakeliui stojame prie nediduko Lac Blanc ežeriuko. Vėjas tiesiog košia, bet šiek tiek pasivaikštome iki ežeriuką supančių uolų, kuriomis kabarojasi alpinistai. Vozgėzai Vozgėzai Uolos nebaisios, įdomu būtų pažiūrėti kaip seksis alpinistams arba šalia esančiu miško takeliu užkopti viršun, bet mums darosi šalta. Pereiname gatvę ir pasukame į kitą pusę. Tenai vėjo nėra, bet ir nieko įdomaus nerandame.

Kitas puslapis