Citrinomis nusagstyta Algarvė. I dalis

Žavingiausioji Portugalijos dalis.. Kerinti įspūdingais uolėtais paplūdymiais ir žaliuojančiais figmedžiais. Klegianti kirais ir žiemoti suskrendančiais gandrais. Nuklota languotomis staltiesėmis ir vaišinanti svečią gardžiomis alyvuogėmis bei sardinių užtepėlėmis. Nusėta kamščiamedžio ir įvairiaspalvės keramikos dirbinių parduotuvėlėmis. Besišypsanti žydinčiais pakelės medžiais. Apelsinais ir migdolais kvepianti Algarvė...



Albufeira/Villamoura

Pirmoji pažintis su Albufeira, kažkada buvusiu mažu žvejų miesteliu, dabar išaugusiu į vieną didžiausių regiono kurortų, nežavi: atvykę į iš anksto apmokėtą Topazio viešbutį bene vidurnaktį, išgirstame, jog viešbutis perpildytas ir mums nebeliko kambarių. Esame įsodinami į taxi ir apgyvendinami kitame, St Eulalia viešbutyje už poros kilometrų. Alkani ir pavargę, tad šiek tiek piktoka dėl nesklandumų, juo labiau, kad rasti maisto po vidurnakčio ne taip paprasta, mat dauguma restoranų dirba iki 23 val, o pačiame viešbutyje restoranas renovuojamas. Tenka paklausyti taksisto patarimo ir ketvirtį valandos žingsniuoti iki barais nusėto ‘Montechoro Strip’ kvartalo, kuris ypatingai mėgstamas airių ir anglų jaunimo, ypač suvažiavusių švęsti priešvestuvinių vakarėlių filmo ‘Hangover’ stiliumi (pagal gėrimų pigumą ir girtumo laipsnį galima numanyti, jog bent 80% šios minios sulaukia labai nelengvo ryto!). Barai ūžia iki paryčių, bet mūsų tikslas numalšinti alkio kirminą, o pasirinkimas: tiktai greitas maistas, tad tenka pasitenkinti kebabais ir burgeriais. Portugališka Ibiza! Sekantis rytas prasideda pusryčiais kavinėje, įsikūrusioje netoliese esančiame St Eulalijos paplūdymyje. Apsuptas žavingomis kalvomis, nedidukas paplūdymys, kaip vėliau įsitikiname, vienas iš gražiausių ir ramiausių Albufeiroje.




Vedami žemėlapio, patraukiame apžiūrėti senamiesčio. Oras vos virš 20°C ir debesuota (kas labai neįprasta Algarvėje birželio mėnesį), nekaršta, tad pasirenkame netiesioginį maršrutą ir sukurpiame keletą kilometrų, kol pasiekiame seno miesto dalį. Mus pasitinka žaviu grindiniu išklotos gatvės ir baltuojantys, molio spalvos stogais namai.



Kai kurių namų sienos išdailintos plytelių mozaikomis (Azulejos), o kai kurios tiesiog išklotos spalvotomis plytelėmis - kaip vėliau vietinis gidas aiškino, seniau plytėlės buvo naudojamos ir izoliacijos sumetimais (kad namuose nesikauptų drėgmė), ir kaip tradicinio dekoro dalis. Kaip ir kiekviename senamiestyje, čia irgi gausu suvenyrų parduotuvių, restoranų, lauko terasų ir zujančių turistų.



Išnaršę siauras gatveles praalkstame, tad nusprendžiame paragauti tradicinių patiekalų. Languotų staltiesių suvilioti, užsisakome algarviškai paruošto tuno ir griliuje keptų sardinių (Sardinhas assadas).Abu patiekalai pateikiami su virtomis bulvėmis ir salotomis, bet prieš tai esame pavaišinami (kaip vėliau suprantame, už papildomą mokestį) vietine duona, sardinių pate ir alyvuogėmis, tradiciniu courvert užkandžiu, kuris paprastai patekiamas visuose restoranuose (jeigu nenorite, tiesiog mandagiai atsisakykite, kitaip teks mokėti).



Beje, sardinės Algarvėje yra lyg nacionalinė vertybė: vietiniai žino daugybę būdų ne tik kaip jas paruošti, bet ir kaip jas valgyti. Algarvietišku stiliumi valgoma sardinė dedama ant duonos riekės, nuvalgoma viena sardinės pusė, ją apvertus, kita pusė, ir tik tada valgoma aromatu prisirpusi duona. Skani, bet reikalaujanti įgūdžių pramoga! :) Desertui ragaujame tradicinio a tarte de alfarroba, figo e amendoa (karobo, figų ir migdolų pyrago) su bica (espresso stiliaus juoda kava): skanumelis!



Pasisotinę ir genami smalsumo, aplankome Los Pescadores ir Da Aura vietinius paplūdymius (praias), bet jie, kaip ir visas miestas, pilni poilsiautojų (šiandien oras pastaiko ne 'pliažinis', tad galima tik įsivaizduoti kas dedasi karštomis dienomis).



Daug ramesnis, didesnis ir žymiai gražesnis mums pasirodo Praia de Falesia paplūdymys, kurį aplankome sekančią dieną, mat FitBit jau ir taip užfiksuoja beveik 25 nužingsniuotus kilometrus: gal užteks pirmai atostogų dienai?!



Falesia paplūdymį nesunku rasti važiuojant automobiliu: beveik 7-ių kilometrų ilgio gelsvo smėlio ruožas, aprėptas stačiomis uolomis, beveik jungia Albufeiros ir Villamouros kurortus. Tačiau mes nusprendėme išbandyti vietinį transportą, juo labiau, kad ir stotelė čia pat, o ir planuojame kelis kilometrus pasivaikščioti uolų viršūnėmis. Pasitaikė debesuota diena, tačiau, žengdami mažai pramintais takais, visgi negalime atsigrožėti vaizdais: žemaūgės pušys, nukarstytos delno dydžio kankorėžiais, ir žaliuojantys figmedžiai kontrastingai dera prie raudoniu žaižaruojančių uolų ir skaidraus mėlynuojančio vandenyno.





Pamažu žingsniuodami, pasiekiame Villamoura kurortinį miestelį, garsėjantį golfo aikštynais, jachtų prieplauka ir gerais (be abejo, ir nepigiais) restoranais. Be prieplaukos (Marina) nelabai yra ką dar pamatyti, o jau ir kojos traukia namo: prieš šokdami į vietinį autobusą riedantį į Albufeirą, sustojame kavos portugališkoje Pasteleria (bandelių kepyklėlė), kur paskanaujame tradicinio gardumynoPastel de nata (pyragėlio su kreminiu įdaru) ir traškaus migdolų ir medaus deserto: nebrangu ir niam niam niam!



Vakarienė irgi tradiciniame restorane: žavimės portugališko stiliaus aplinka ir ragaujame Cataplana patiekalo: specialiame kriauklės formos puode troškinama ir patiekiama mėsa ir jūros gėrybės. Gailiuosi neparinkusi Cataplanos su žuvimi, o ne mėsa, kuri pasirodo pernelyg riebi, bet išrenku krevetes su moliuskais ir užsigardžiuoju vietiniu vynu. Mochito ledai desertui!

Albufeira ir Vilamoura garsėja kaip britų ir airių mėgstami kurortai, kuriuose jie atostogauja, perka nekilnojamą turtą ir, sulaukę pensijinio amžiaus, kraustosi gyventi. Aplink vyrauja anglų kultūra, angliški barai, restoranai, nekilnojamo turto agentūros ir gaila, bet čia tikros portugališkos dvasios reikia su žiburiu ieškoti. Tikimės, kad kitos Algarvės vietos turės daugiau autentiškumo ir išlaikytų vietinių tradicijų.

Faro/ Olhao

Keliamės 8-ą ryto (ankstyvas metas atostogaujantiems!) ir šokame į Eva turistinį autobusą, riedantį į Faro (Eva Transportes yra viena iš pagrindinių autobusų kompanijų Algarvėje: vairuotojai puikiai kalba anglų kalba ir nuvež Jus į daugumą Algarvės kampelių. Jei naudositės autobusų paslaugomis, turėkite omenyje, kad trumpos, vos kelių stotelių kelionės, kainuoja beveik tiek pat, kiek ir didesnių atstumų, tad jei planuojate daug keliauti autobusais, verta taupumo sumetimais įsigyti 3-jų ar 7-ių dienų kortelę, kurios parduodamos autobusų stotyse). Valanda autobuse neprailgsta: nors sustojame daugelyje pakeliui esančių kurortų, naujos nematytos vietos žadina turistinį smalsumą ir norą kuo daugiau pamatyti.



Atvykę į Faro, turime valandžiukę laiko pasigrožeti prieplauka ir pasivaikščioti akmenuotu grindiniu nutiestomis senamiesčio gatvelėmis. Šalia prieplaukos (Marina) esančioje autobusų stotyje perkam bilietus į šios dienos kelionės tikslą: Olhao miestelį, kuris, kaip ir Faro, įsikūręs šalia Nacionalinio Ria Formosa parko.



Ria Formosa laikoma vienu iš 7-ių Portugalijos gamtos stebuklų. Beveik 170km² aprepiantis lagūnas, sudarytas iš susiformavusių salų ir pusiasalių (Ilha Deserta, Culatra, Armona, Tavira ir Cabanas salų), ne tik įspūdingas akiai, mat čia stabteli virš 20 tūkstančių į Afriką migruojančių paukščių; bet ir sukuria puikias sąlygas žvejybinei pramonei, kuri, bet turizmo, yra vienas svarbiausių vietinių pragyvenimo šaltinių. Vos 20 minučių autobusu ir, šiek tiek paklaidžioję Olhao miestelyje, pasiekiame jachtomis ir valtimis nusėtą pakrantę, kur su kapitonu Migueliu iš Sabino boat tours leidžiamės į kelionę Ria Formosa.



Gaila, kad vanduo pakilęs ir negalime pamatyti moliuskus renkančių žvejų (Formosos vandenyse įkurta keletas ekologiškų ūkių, auginančių tuną ir jūrinius moliuskus - jie užtikrina pajamas beveik 1000-iui Kulatros salos (Culatra island) gyventojų- beveik 80% eksportuojamų moliuskų užauginami būtent šiame regione. Lengvai plūduriuodami ir klausydamiesi kapitono žvejybinių pasakojimų, praplaukiame nedidukę Kokoso salą, kurioje stygso vos keletas namų ir maždaug po pusvalandzio pasiekiame žūkle alsuojančią Kulatrą.



Toli nuo turistų šurmulio, vos keletui laivelių atplukdančių smalsumo vedamus svečius, Kulatra paskendusi ramioje kasdienybeje. Pietų metas, tad žvejai, metę savo darbus, ramiai užkandžiauja vietinėse užeigose. Šalia mokyklos sutinkame keletą vaikų. Žmonės niekur neskuba, šypsosi, ir ramiai sukasi kasdienybės verpetuose. Siaura pagrindinė Kulatros gatvė, nusėta autentiškai išmargintais nameliais, keletas užeigų, nedidelė bažnyčia, rymantis didžiulis medinis inkaras (tipiškas žvejų kaimo simbolis), valtimis nusėta prieplauka ir kilometrus besitęsiantis geltonas paplūdymys - tikra Ramybės Oazė!



Turim nedaug laiko, tai brendu į žymiai šiltesnį nei Albufeiroje vandenį- mielai čia praleisčiau visą popietę. Bet laikas keliauti. Pasukam Armona salos link. Dviese erdvioje valtyje, gurkšnojame kapitono pasiūlytų gaivinančių gėrimų ir klausomės pasakojimų apie salos gyvenimą ir jo paties aistrą žvejybai ir Algarvei.



Laikas prabėga nejučiomis. Praplaukiame pro Armonos salą, apstatytą vasarnamiais. Miguelis informuoja, kad nuomoti namus turistams šiose vietose yra draudžiama. Vietoj planuotų 90 minučių, užtrunkame virš dviejų valandų, ir, nors kapitonas neprašo daugiau nei sutarta suma, tariame obrigado (portugališkai ačiū), atsidėkodami paliekame arbatpinigių ir pasižadam sugrįžti, tik kitą kartą, kai vandens lygis bus žemesnis, kad galėtume pasigrožėti atvykusiais į žuvies puotą flamingais ir renkančiais moliuskus žvejais. O gal tiesiog stabtelėti paviršiniam nardymui tik vietiniams žinomose vietose, kur telkiasi egzotiškieji jūros arkliukai. O gal tiesiog pabėgti nuo turistų šurmulio ir praleisti visą dieną žavingai tyliame Kulatros salos paplūdymyje.



Keliones į Ria Formosa salas organizuoja keletas vietinių kompanijų, kurias rasite prieplaukoje. Kainos priklauso nuo kelionės trukmės ir pobūdžio ir yra maždaug 15-30 Eurų/žmogui. Tačiau norint keliauti pigiau, galite naudotis kelto paslaugomis – išleisite apie 5 eurus/ žmogui ir galėsite daugiau laiko praleisti pačiose salose. Beje, keltas iš Olhao kelia į Kulatrą ir Armoną, o iš Faro už 10 eurų galima persikelti į Ilha Deserta (Dykumų salą) - - nepamirškite pasiimti gėrimų ir užkandžių, nes saloje tėra vienintėlis (ir brangokas) restoranas.

Atsisveikinę su Migueliu, pasukame į šalia prieplaukos esantį Ola Peixe Restaurante Tradicional, kur ragaujame Salada de Polvo (salotos su aštuonkoju) ir Choquinhos à Algarvia (griliuje kepto galvakojo (angliškai squid), užsigerdami Super Bock portugalisku alumi. Labai šviežia ir labai gardu!.



Po labai sočių pietų (o buvom tikrai praalkę), pasivaikščiojam Olhao pakrante ir atgal į Faro, kur dar porą valandų praleidžiame senamiestyje. Gaila, bet jau vakarėja, tad nespėjame apžiūrėti lankytinų vietų, bet tikimės sugrįžti kitą kartą. Kupini naujų įspūdžių, autobusu birbiam atgal į Albufeirą. Rytoj laukia kelionė į Portimao.

storyLazyload();