CAMBODIA IR VIETNAM SAVARANKIŠKAI. DIENORAŠTIS

2009-10-30 penktadienis
Ilgai brandintas planas aplankyti Pietryčių Azijos šalis Cambodia ir Vietnam įgavo realų kūną, t. y. aš jau pakeliui į šiuos viliojančius ir mįslingus kraštus...
Nedidelė įžanga. Pasiruošimas kelionei truko sąlyginai ilgai, nes nutariau nesinaudoti kelionių agentūrų paslaugomis ir pakeliauti savarankiškai. Tiesą sakant, agentūros mane atbaidė tokios kelionės kaina – 17 d. jie siūlė keliauti už 13 000 litų. Brangoka... Jau sugrįžęs paskaičiavau, kad mano vojažas, kuris truko 24 d., kainavo daugiau nei dvigubai pigiau, o pamačiau tikrai ne mažiau, o gal net daugiau. Be to, turėjau laisvę rinktis maršrutą, planuoti laiką ir joks gidas pastoviai nekvėpavo į nugarą, ragindamas laikytis nustatytos dienotvarkės.
Taigi, lėktuvo bilietus nusipirkau internetu tinklapyje www.avia.lt. Bilietai Vilnius-Helsinkis-Bankokas-Siem Reap ir Hanoi-Bankokas-Helsinkis-Vilnius kainavo 3800 litų. Aišku, galima buvo ieškoti pigių skrydžių iš Vokietijos, Skandinavijos ar Anglijos, bet nutariau nesiblaškyti ir patogiai skristi iš mūsų šalies sostinės. Cambodia turistinę vizą gavau užpildęs anketą internetu http://evisa.mfaic.gov.kh/e-visa/start.aspx ir kortele sumokėjęs 25 JAV dolerius. Šią vizą atsispausdinau ir įsidėjau į pasą. Tiesa, galima buvo pasidaryti vizą „on arrival“, bet tai užimtų daugiau laiko, be to, nesinori kokių nors netikėtumų. Manau, labai racionalu viza pasirūpinti iš anksto. Žinojau, kad Vietnamo vizą galima nebrangiai pasidaryti jau būnant Cambodia, bet vėlgi, būtų reikėję važiuoti į sostinę, laukti porą dienų, kol padarys vizą. Nesinori gaišti kelionės laiko tokiems organizaciniams reikalams. Internetiniame puslapyje http://www.vietnamemb.dk/ atsispausdinau anketą, ją užpildžiau ir kartu su pasu bei banko pavedimo kvitu registruotu laišku išsiunčiau į Danijos Karalystėje esančią Vietnamo Socialistinės Respublikos atstovybę. Po savaitės pasas grįžo atgal su įklijuota Vietnamo viza. Visa tai kainavo 240 litų žmogui. Iš karto paminėsiu, kad mes keliavome trise. Taigi, su bilietais ir vizom viskas tvarkoj. Liko skiepai – teko pasiskiepyti nuo hepatitų A ir B, vidurių šiltinės, geltonojo drugio, difterijos, stabligės ir poliomielito. Šie skiepai tikrai nėra privalomi, kas nenori, gali ir nesiskiepyti, bet mes su bendrakeleiviais nusprendėme, kad atsarga gėdos nedaro.
Pačiai kelionei ruošiausi naršydamas po internetą (pagrinde rusiški ir angliški tinklapiai, nes lietuviškuose praktinės info labai mažai), perskaičiau „Lonely Planet“ knygą „Vietnam“, kuri ir buvo pagrindinis gidas visos kelionės metu. Knygoje pateikiami puikūs ir gana tikslūs žemėlapiai, lankytinos vietos, preliminarios kainos ir daugybė naudingos informacijos. Tokią knygą galima jau ir pačiame Vietname nusipirkti už porą žalių, bet tai bus ne originalas su labai prastos kokybės žemėlapiais. Rekomenduoju nepagailėti tų 60 litų ir įsigyti tikrą knygą. O be žemėlapių Vietnamo didmiesčiuose tikrai kukuosite, patikėkite. Po truputį gimė preliminarus kelionės planas, kurio griežtai laikytis neketinome, nusprendėme labiau orientuotis pagal situaciją ir neįsprausti savęs į griežtus rėmus.
Taigi, aš, Dalka ir Ramunė susikrovėme kuprines, prisipirkome krūvą JAV dolerių (krūvą todėl, kad ėmėme daug smulkių kupiūrų) ir su gana dideliu nerimu ir virpesiu širdyse pajudėjome į kelionę. Jaudintis buvo dėl ko, nes leidomės į tikrą avantiūrą. Didelę avantiūrą po šimts pypkių.
Grįžtame prie kelionės dienoraščio. Aš, asmeniškai, tikėjausi, kad puikiai praleisime laiką ir patirsime smagių nuotykių. Spėliojau, kas ten mūsų laukia, ar ten daug gyvačių, o gal pilna maliarinių uodų džiunglėse, vagys ant kiekvieno kampo? Tokios mintys kirbėjo mano galvoje pakeliui į Vilniaus oro uostą.
Internetu užsakiau viešbutuką „Jasmine Lodge“ Siem Reap ir paprašiau, kad mus pasitiktų oro uoste. Iš gautų e-mailų supratau, kad su anglų kalba pas kambodiečius reikalai prastoki. Nieko, viskas prieš akis, viską teks patirti savo kailiu ir susidaryti savo nuomonę apie Pietryčių Aziją.
Taigi, iš Vilniaus per valandėlę nuskridome iki Helsinkio, pasitrynėme kelias valandas tenykščiame oro uoste, spėjome pasibaisėti aukštomis skandinaviškomis kainomis (skarba alaus 4 eurai). Gerai, kad turėjome savo naminio maistelio (karbonadų, duonos, agurkų, alaus...). Ne, čia pinigų leisti nesiruošiu. Oro uostas didelis, erdvus, bet žmonių mažoka. Lėktuvas į Bankoką pasirodė galingas, su tokiu skrendu pirmą kartą. Jame vienoje eilėje 11 vietų, o tokių eilių apie 50-60. Kiekvienam keleiviui davė po pledą, pagalvę ir ausines. Visame lėktuve pilna TV, bet nieko įdomaus nerodo. Galima per ausines muzoną klausyti. Kontingentas skrenda gana įvairus - suomiai, vokiečiai, rusai ir t.t. Skaniai pavalgydino, leido net pasirinkti: jautiena arba lazania. Gerai prisikirtus, galima ir pasnausti, juk skrisime visą naktį...

2009-10-31 šeštadienis
Pamiegojau visai neblogai, nors miegojimo pozą reikėjo keisti dažnokai. Galima buvo ir ilgiau pasnausti, bet kažkokia boba kai pradėjo kosėti, tai konkrečiai visus aplinkinius užkniso. Maža to, kad pažadino, dar ir apdalino bacilų porcijomis. Gerai, kad aš ne su ja sėdėjau, nes būčiau užkimšęs jai burną su pagalve, garbės žodis.
Pusryčiams davė skanią picą, jogurtą, sulčių, kavos ir arbatos. Gerai maitina tuose lėktuvuose, velniai griebtų. Bankoke nusileidome 14.30 val. ir tai laikas jau pasukus laikrodžio rodykles 5 valandas į priekį. Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau, yra tai, kad keleiviai neplojo nei lėktuvui nusileidus Helsinkyje, nei Bankoke. Gal tik lietuviai turi tokią keistą madą ploti lėktuvui sėkmingai nutūpus? Tailando sostinė pasitiko alsuodama karščiu – 32 laipsniai. Nusimečiau savo striukę, megztinį ir varinėjau po oro uostą tik su maikute. Oro uostas iš tiesų didelis, teritorija galinga. Nesunkiai susitvarkėme reikalus dėl sekančio skrydžio į Siem Reap miestą Cambodia, ir, skaniai sukirtę karbonadų likučius, tiesiog ilsimės ir laukiame savo reiso. Tai bus paskutinis skrydis iki mūsų kelionės tikslo - Siem Reap. Oro uoste šmirinėja daugybė gražių mergiočių, na, tų, su siaurom akytėm...Oi, erotiškos jos...Gerai būtų prasisukti...
Iki Siem Reap skridome tik 1 val., bet ir čia davė skaniai pavalgyti. Lėktuvas apytuštis. Kai nusileidome, tai pasienio formalumus labai greitai praėjome, nes jau turėjome e-vizas. Ten netgi yra atskiri praleidimo punktai, kurie aptarnauja turistus, turinčius tokias vizas. Jei jos neturi, tai stovi eilėje, vietoje pildai anketą, reikia ir nuotrauką turėti, visokie formalumai...bla, bla, bla... Pats oro uostas toks nedidelis, simpatiškas. Čia išsikeitėme po 20 $. 1 žalias – 3900 rialų. O lauke jau mūsų laukė vietinis fruktas su plakatu, ant kurio buvo mano vardas ir pavardė (aišku, su klaidom). Kaip jau minėjau, internetu iš anksto buvau užsakęs guest housą „Jasmine Lodge“ pačiame miesto centre. Į kainą (165 $ už visus tris asmenis) įėjo 4 nakvynės, 3 pusryčiai, 3 pietūs, 1 val. masažas kiekvienam, tuk-tuk su angliškai kalbančiu vairuotoju 3 dienom bei neribotu kiekiu geriamo vandens ir transportavimas iš/į oro uostą. Mieste jau buvo vakaras, tamsu aplinkui ir labai tvanku. Su tuk-tuk iki viešbučio važiavome kokia 15 min. Aš pirmą kartą važiavau tokia transporto priemone ir man tai patiko. Kažkaip negalėjau patikėti, kad jau esu velniai žino kaip toli nuo Lietuvos ir kad prieš akis daugybė įdomių patyrimų bei atradimų.
Viešbutyje užsiregistravome, sumokėjome pinigus už visą paslaugų paketą ir paprašėme, kad sekančią dieną tuk-tuk būtų paruoštas jau 5 val. ryte. Kambarį gavome trivietį, kuklų, bet su WC, dušu, TV, kondicionieriumi ir švaria patalyne. Ko daugiau reikia biudžetiniam keliautojui? Vis dar sunkiai suvokiau, kad esu šalyje Cambodia. Nors ir buvome pavargę, tačiau persirengėme ir išėjome į miestą pasivaikščioti. Juk reikia pamatyti, kur patekome. Mieste pilnu tempu vyko šventė, gatvėse daugybė žmonių (pagrinde jaunimas), upėje gausu laivų, apkabinėtų tūkstančiais šviečiančių lempučių, gatvės prekeiviai pardavinėjo kažkokių keistų maisto patiekalų (atvirai pasakysiu, apetitą nelabai žadinančių). Ten buvo keptų žiogų, kažkokių vabalų, dešrelių ir neaiškių varijantų. Vaikštinėjome tarp tų vietinių, jie visi tokie mažiukai, jautiesi kaip Guliveris liliputų šalyje. Aš paragavau vietinio alaus „Angkor“ (bokalas - 2000 rialų arba 0,5 $). Skanu. Iš karto supratau, kad šalis, kurioje yra gero alaus, negali nepatikti. Norėjau prie alaus džiovintų kalmarų paimti, bet kažkaip įtartinai jie atrodė. Paragausi tokių gėrybių, tai paskui nuo puodo savaitę nenulipsi. Ačiū, nereikia. Kai pamatėme gatvės prekeivį, spaudžiantį cukranendrių sultis, negalėjome praeiti pro šalį. Tas užsikūrė variklį, per aparatą (presą) praleido porą stiebų ir norėjo sultis įpilti į paprastą polietileninį maišiuką, pilną ledo gabaliukų. Mes, aišku, užprotestavome tokį veiksmą, ir jis supylė sultis į įtartiną buteliuką nuo geriamo vandens. Gėrimas buvo visai skanus, saldus. Man ir Ramunei patiko, o Dalkai – ne. Mielai ir kitą kartą paragausiu tokių sulčių.
Nuovargis konkrečiai lenkė prie žemės (tiksliau lovos), jautėmės pavargę po ilgos kelionės. Nesikankinome, grįžome į viešbutį, nusiprausėme, įkalėme po porą stikliukų degtinės dezinfekcijai ir kritome miegoti.

2009-11-01 sekmadienis
Atsikėlėme 4 val. ryte, išgėrėme kavos ir 5 val. jau sėdėjome tuk-tuk ir riedėjome paslaptingųjų šventyklų link. Nors aplinkui tamsu, tačiau judėjimas vyksta gana intensyviai. Turistai traukia įvairiomis transporto priemonėmis (motoroleriai, tuk-tuk, dviračiai, automobiliai, autobusai) link Angkoro. Prie pagrindinio įvažiavimo reikėjo stabtelėti ir nusipirkti bilietus (1 diena – 20 $, 3 dienos – 40 $, savaitė – 60 $). Mes pirkome trims dienoms. Ten, vietoje, prie kasų ir nufotkino. Pasirodo, ant bilieto reikalinga ir nuotrauka, kad kitas asmuo negalėtų pasinaudoti. Į teritoriją gali ir be bilieto patekti, tačiau prie visų pagrindinių šventyklų įėjimų stovi kontrolieriai ir prašo tą bilietą parodyti. Jei jį pameti, tai tenka naują pirkti. Vienu žodžiu, be bilieto ten neprasisuksi.
Mūsų tuk-tuk vairuotojas Vanna atvežė į pagrindinę šventyklą Angkor Vat, kur pasitiksime saulėtekį. Žmonių gausa tikrai nustebino, o dabar ne sezonas, tipo dar žiema ir liūčių laikotarpis nesibaigė. Aš įsivaizduoju, kas čia darosi tikrojo turistų sezono metu. Pats Angkor Vat buvo tokioje prietemoje, praktiškai matėsi tik šventyklos siluetas. Vis dar sunkiai galėjau patikėti, kad esu čia, tiek daug kartų per TV matytoje vietoje. Savijauta ir nuotaika buvo tiesiog puiki.
Pradėjus švisti, vis labiau ir labiau ėmė ryškėti visas šventyklos grožis ir detalės. Mano akims vaizdelis labai tiko ir patiko. Prašvito labai greitai. Čia neužsibuvome, nes pamatėme, kad turistų devynios galybės. Gana gudriai nusprendėme pirmiau važiuoti į kitas šventyklas ir čia sugrįžti jau gerokai po pietų. Paskui pamatėme, kad planas pasiteisino visiškai. Taigi, sėdome į tuk-tuk ir per Pietinius vartus nuvažiavome į Angkor Thom. Čia esanti šventykla Bayon iš karto pakerėjo savo savitu grožiu. Nuoširdžiai gėrėjomės vaizdais, fotografavomės, tyrinėjome sienas, kuriose pavaizduotos scenos iš tų laikų gyvenimo. Labai graži šventykla. Turistų buvo tik vienas kitas, nes pagrindinė jų masė dabar tyrinėjo Angkor Vat. Apžiūrėjome Bayon ir iš jos nuėjome į šventyklą Baphuon, kurioje eksponuojama gulinčio Budos statula. Bet Baphuon buvo aptverta iš visų pusių, ta prasme, vyko restauracijos darbai, todėl į vidų nepatekome, tik aplinkui apėjome.
Prie visų šventyklų vyksta konkreti prekyba. Čia galima pavalgyti, nusipirkti sulčių, vandens, alaus, šviežių vaisių, įvairių knygų, atviručių ir t.t. Daugybė vaikų bėgioja iš paskos ir gailiais balsais prašo iš jų pirkti visokias smulkmenas arba tiesiog prašo pinigų, tipo: „one dollar, one dollar...“ O tai skamba taip: „van doliar, van doliar...“
Ten pat aplankėme Terrace of the Elephants bei Terrace of the Leper King. Paskui išvažiavome iš Angkor Thom ir nuvykome į porą tokių mažų simpatiškų šventyklų, kurių pavadinimų nepamenu. Kol vaikščiodavome po šventyklas, vairuotojas mūsų kantriai laukdavo, nes tik nuo mūsų pačių ir nuo nieko kito nepriklausė, kiek laiko skirsime vieno ar kito objekto tyrinėjimui. Vietinės gražios mergiotės įkalbėjo mus nusipirkti vaisių, tai paėmėm labai saldų ananasą (1 $) ir mango (1 $). Pasisaldinome sau gyvenimėlį ir nuvarėm į šventyklą Thommanon. Ji taip pat buvo labai graži, aukšta, su daugybe stačių galingų laiptų. Šiaip jau tie kambodiečiai mažiukai žmonės, nelabai įsivaizduoju, kaip jie kadaise tokiais laiptais laipiodavo. Nu, konkrečiai milžininški laiptai. Reikėjo pavargti, kol užlipom į viršų. Šventykla mane sukabino, ir apskritai, man patinka, kad galima laisvai laipioti, vaikštinėti, čiupinėti, praktiškai labai mažai apribojimų. Europoje tai 100 procentų viskas būtų aptverta, pilna visokių užrašų „Įėjimas draudžiamas“, „Rankomis neliesti“ ir pan. Čia dar laisvai galima šmirinėti kur nori. Bet įtarimas kyla, kad greitai gali baigtis tas laisvas elgesys.
Japonai turistai (o jų čia nors tvenkinį tvenk) vaikšto su maskėmis ant snukių. Niekaip nesupratau, kam gamtoje reikalingos tos maskės? Mieste tai viskas aišku: jos apsaugo nuo dulkių, mašinų išmetamų atchodų ir pan. Bet su tais antsnukiais tai daug chebros trinasi.
Sekanti šventykla, kurią aplankėme, buvo įžymioji Ta Prohm. Ji mums žinoma iš kino filmo „Tomb Raider“ su putlialūpe Angelina Jolie. Na, čia tai tikrai daugybę įspūdingų vaizdų pamačiau: tie medžiai suaugę su akmeninėmis sienomis paliko neišdildomą įspūdį. Grynas simbiozės pavyzdys. Labai, labai patiko ši šventykla. Daug gerų nuotraukų pavyko čia padaryti.
Kai išėjome iš šventyklos, tai nusipirkome kokoso riešutų (1 vnt – 1 $). Ta prasme, vietinė mergiotė paima galingą kokosą, jį prakerta su mačete, į atsivėrusią skylę įstato šiaudelį ir prašau Jums pačių šviežiausių kokoso sulčių. Puikus gardumynas, man patiko: ir pavalgai, ir atsigeri.
Sėdome į tuk-tuk ir nuvažiavome į šventyklą Bantey Kdei – ilga tokia, faina, vėlgi patiko. Vaikai prie jos eilinį kartą terorizavo su savo pasiūlymais ką nors pirkti, bet spaudimą atlaikiau. Paskui perėjome per gatvę ir apžiūrėjome prie tvenkinio esančią Sran Srang – kažkokia kadaise buvusi senovinė prieplauka. Iš tiesų tai jau nusiplūkėme, jautėmės gana pavargę po visų tų laipiojimų, landžiojimų ir šmirinėjimų. Bet visvien nusprendėme aplankyti ir pagrindinę viso komplekso šventyklą – Angkor Vat. Taip ir padarėme. Šiaip tos šventyklos užima labai didelę teritoriją, jos labai išsimėčiusios daugybės kilometrų spinduliu, taip kad pėsčiomis jų neapeisi. Po pietų Angkor Vat žmonių buvo nelabai daug, todėl maloniai, nesistumdydami pavaikštinėjome po jos teritoriją, patyrinėjome, pafotkinome ir tiesiog pasigrožėjome.

Kitas puslapis