Bulgarija - pakartoti!

Prieš pora metų mes, keturiese, kartu su penktuoju neakivaizdininku, pūpsančiu pilvelyje, sukorėme apie 6500 km: skersai išilgai išvingiavome didesnę dalį Bulgarijos. Karštą vasarą lietėm sniegą, išnaršėm senovinius kaimukus, kopėm į kalniukus ir leidomės į urvus. Šios kelionės įspūdžiai – čia:

https://www.mytrips.lt/Mano/Pasakojimai/Keisti-pasakojima/880

Įvykdytos programos su kaupu pakako tam, kad būtų galima “uždėti kryžiuką” ir ieškoti naujų krypčių. Bet - egzistuoja keista trauka, magija, kuri gundo sugrįžti ir iš naujo atrasti tą nenušlifuotą, bet labai tikrą grožį, o gal- ir save jame?
Apie tai - ir šis fotoreportažas.

Su įnoringu mažuoju keliautoju tokį tolimą atstumą kratytis mašina pabijojome, todėl (vyresnėlių didžiam džiaugsmui...) pasirinkome labiau tradicinį variantą: skrydį lėktuvu per mūsų turizmo agentūrą į viešbutį su UAI. Mūsų pasyviojo poilsio pasirinkimas - HVD MIRAMAR CLUB HOTEL netoli Obzoro. Obzoras laikomas pietiniu BG kurortu, turi 8 km ilgio paplūdimį.

Didelis, triukšmingas, gan tipiškas “turistų rezervatas”ant jūros kranto, su baseino atrakcijomis (sūpynėmis, čiuožyklomis vandenyje) patiems mažiausiems, su turbūt tradiciniu tokio tipo viebšučiuose gultų bei stalų trūkumu. Kita vertus, būtent tokio poilsio mėgėjams labai prikibti nebūtų prie ko - švara ideali, paplūdimys kasdien kruopščiai valomas ir purenamas, maisto daug ir dažnai, kambariai ne per ankšti, vaizdas iš balkonų – gražus, yra liftas, čia pat jūra, visas personalas labai malonus, paslaugus ir draugiškas. Viešbutis vertinamas kaip vienas geriausių pasirinkimų BG šeimoms su vaikais.





Vaizdas iš kambario balkono:





Pliažas dieną



Ir vakare







Du sūpuojasi, trečias jau baseine :)




Rimtesnis minusas - galimybės pasivaikščioti nebuvimas. Viešbutis ne miestelyje, pati teritorija gan kompaktiška, sukti ratus aplink baseiną ne tik kad labai nuobodu, bet dieną – ir neįmanoma dėl gultų, kurie užgrūda visus praėjimus.
Pačiame Obzorą teko lankyti tik "šopingo" sumetimais . Turgelis jame tikrai išsamus- nuo suvenyrų iki visko, ko gali prireikti atostogaujantiems. Tesa, rožių kosmetiką susipirkau kitur, sertifikuotoje Refan parduotuvėje.

Sulaukiame išnuomotos mašinos, ją mums pristato iš Varnos. Labai panyžta kur nors netoli palėkti, tik kur? Pajūryje tik kelios lankytinos vietos, ir tos - matytos praėjusį kartą. Pasirenkame Kaliakros iškyšulį, šis dar nelankytas, o pakeliui, kadangi gražus oras ir niekur neskubame - sustojame Balčike, apžiūrėti Botanikos sodo.
Apie šį sodą buvau skaičiusi keletą negatyvių atsiliepimų. Kad neverta, kad labai jau mažiukas, nieko gražaus ir gero. Na, dabar bus proga patiems "pradegustuoti".

Įėjimas mokamas, kasininkė net neklausdama paskaičiuoja už abu objektus- sodą ir karalienės Marijos vilą. Mūsų verdiktas: perkantys įėjimą tik į sodą nieko esminio nepraras ;)

Karalienė Marija Ediburgietė buvo anglė, prieš tėvų valią ištekėjusi už rumuno. Meniškos prigimties, rašytoja, pati prisidėjusi prie šios vasaros rezidencijos projektavimo. Viloje keli apytuščiai kambariukai, greitai perbėgami, o sode užsibūname ilgiau. Ką ten ilgiau - sėdėčiau čia iki vakaro, nes gražu, tvankią dieną - atgaiva, teka kriokliukai, čiulba paukščiukai, viskas žydi žaliuoja. Ne tiek patys eksponatai patiko, kiek atmosfera - labai jauki, šiek tiek poetiška. Taigi, drąsiai oponuoju nuviltiems komentatoriams- mums sodas patiko ir įkvėpė, jis tikrai turi savo žavesio ;)


























Įspėjimas tėveliams su mažesniais vaikais - sode su vaiko vežimėliu nepasivaikščiosite, nes teritorija nėra lygioje vietoje. Daug laiptelių, kopimo į kalniuką, nepatogių takelių. Mes naudojome kuprinę vaikui nešti ir labai ja džiaugėmės.

Tuo tarpu Kaliakros iškyšulys nuvylė - istorinė vietovė palikta gamtos ir erozijos valiai. Ten - žolėmis apaugę pamatai, šen - apgriuvęs, pabyrėjęs galiukas sienos, va ir visas viduramžiškas grožis be didybė. Beje, čia pat yra ir restoranėlis, meniu ir kainų nežinau, bet, jei nebūtume skubėję į vakarienę savo viešbutyje - būtų visai sugundęs papietauti.







Po trumpų apšilimų važinėjantis palei jūrą, atėjo metas ilgesniam žygeliui. Jaunimas su seneliais paliekamas mirkti baseinuose, na o mes su mažuoju pakuojamės į kelią. Į bagažinę kažkokiu stebuklingu būdu sukišami lagaminas, vežimas ir kuprinė vaikui nešti; stebuklingu, nes mašinytė iš pažiūros nedidukė ir nelabai talpi.



Pamojuojame viešbučiui atia ir judame link Burgo, nuo kurio greitkeliu - į Plovdivą.

Plovdivas tituluoja save seniausiu Europos miestu. Jis įkurtas 342−341 m. pr. m. e. ir tuomet buvo vadinamas Filipopoliu (priklausė Turkijai). Tai - antras pagal dydį Bulgarijos miestas.




Pasistatėme mašiną aikštelėje ir išėjom ieškoti Senamiesčio.



Miesto centre iš karto žvilgsnį pagauna išlikęs romėnų stadionas, tiksliau, jo dalis, patogiai ir patraukliai paruošta turistui. Laiptukais galima nusileisti žemyn ir viską išsamiai apžiūrėti.








Plovdive yra ir įspūdingas romėnų amfiteatras.





Centre radau firminės rožių kosmetikos Refan parduotuvėlę ir užsipirkau - gaminiai nepalyginami su pajūrio kioskuose parduodamais, beje, pajūryje Refan neteko užtikti.

Na, ir jaukus nedidukas Senamiestis.














Keliaujantiems po Bulgariją, labai rekomenduoju nepraleisti Plovdivo (ir kaip mes jį praėjusioje kelionėje pamiršom?). Tai labai įvairiapusis, gyvas, spalvingas ir jaukus miestas. Kuriame galima pasinerti į istorinių-architektūrinių paminklų pasaulį. Galima lankyti bažnyčias ir cerkves, galima leisti laiką parduotuvėse, kurioms paskirta visa gatvė centre. Daugybė kavinukių -ledainių-užkandinių kviečia prisėsti - viena labai "skaniai" įrengta netgi romėnų stadione, su galimybe jį apžvelgti iš viršaus.
Arba, galima paprasčiausiai paklaidžioti tomis - dar pop/turistiškai "neišlaižytomis" , neblizgančiomis labirintinėmis, siaurutėmis gatvelėmis, atsipūsti gaiviame pavėsyje šalia fontanėlio, besigėrint amfiteatro ir miesto panorama ir klausytis saksofono pro šalia esančios Muzikos Akademijos langus..:)



Paaiškėjo, kad kuprinė vaikui nešti - tikras lobis. Tais laiptais laipteliais ir grindiniais su skėtuku dardėti būtų buvęs rimtas iššūkis.



Ir dar paaiškėjo, kad kuprinėn įsodintas mažasis keliautojas savo lobio deramai neįvertino. Taip neįvertino, kad skambėjo per kelis kvartalus. :)

Na, laikas judėti, nes reikia spėti iki vakaro pasiekti Bansko.

Teko mesti kelią dėl takelio, t.y. - greitkelį išmainėme į paprastesnį, vingiuotesnį ir žinoma, lėtesnį keliuką. Agresyviai serpatininis maršrutas tęsiasi apie 53 km. Mažių smagiai supykino nuo ištisinių posūkių ir supimo, taigi, vienintelės mano ilgos kelnės – visiškai “nebekondicinės”, aš laikausi ir džiaugiuosi, kad dieną daug nevalgiau. Mūsų 4 žvaigždžių viešbutis pajūryje su baseinais ir Ultra Viskas Įskaičiuota šiandien nutols maždaug 470 km, porą dienų gyvensime kuklioje studijoje su minivirtuvėle ir “pasigamik pats” režimu.
Maršrutas atrodo maždaug taip, tik čia vietoje zigzagų nubrėžiau tiesę:




Na, bet apie devintą vakaro buvome vietoje, dar kiek sugaišome beieškodami viešbutuko (kurį užsisakėme dar Lietuvoje) - tikėjausi atpažinti vizualiai, pagal matytą nuotrauką bookinge, bet pasirodė, kad ten didžioji dauguma viešbučių labai panašūs, išlaikytas vienas stilius.


Bansko - vienas didžiausių Bulgarijos slidinėjimo kurortų, veikiančių net iki gegužės. Nenuostabu - juk būtent Bulgarijoje stūkso pati aukščiausia Balkanuose viršukalnė (Musala), beveik 3000 m. Na o atstumas nuo pajūrio - beveik 500 km.

Bansko priklauso Pirino kalnų masyvui. Bulgarijoje yra dar trys - Rilos, Rodopų ir Stara Planina kalnai, visi su savitu charakteriu ir žavesiu. Tačiau, juos vienija ir bendras bruožas. Kažkur skaičiau, kad Bulgarijos kalnai - tai miškas, su kuo visiškai sutinku. Čia beveik nėra plikų uolų ir nuobodaus pilko fono. Ypač Rodopai, pro kuriuos važiavome praėjusį kartą, sužavėjo savo žaluma (o rudenį ten - neįtikėtino grožio ir tapybiškumo spalvos..). Rilos kalnai labai artimi Alpėms ir yra ketvirti pagal dydį kalnai Europoje. Labai rekomenduoju mūsų šiek tiek lankytus praėjusį kartą "Septynis Rilos ežerus" - grožis !

Pirino kalnus pasirinkome dėl juose esančių maršrutų, pritaikytų pačio įvairiausio lygio "kopinėtojams" - nuo vaiko iki kieto alpinisto.

Suradome viešbutį, įsikūrėme, pernakvojome, ryte pabudome...

...rojus !! ... Iš sausakimšo pajūrio viešbučio, kuriame vyksta piranijų kovos dėl valgyklos stalų ir gultų, kur nuo ryto iki nakties triukšmelis toks, kad pavydėtų ir solidus stadionas per rungtynes, atsidūrėme vietovėje, beveik miestuke - vaiduoklyje su keletu šimtų viešbučių, kurie beveik visi - visiškai tušti, gatvės tuščios, o savo viešbutyje mes - vienų vieni!

Rytas,vaizdas iš viešbutuko balkono.



Tuščia tuščia...












Laikas užsiimti tuo, ko mes čia ir atsibeldėme - kalnais ! :)
Iki pasivaikščiojimo takų galima nukakti divem būdais, pirmas - slidininkų keltuvu ir dar galiuką kelio - pėstute, ir antras - mašina. Pasirinkome antrąjį, keliukas veda iki pat kalnų namuko Vichren, kuriame galima ir pernakvoti (sąlygos labai paprastos, patogumai bendri).
Čia sutikome keletą kalnų entuziastų - entuziastingą vokiečių senjorų būrelį, čiauškančių su gidu, keletą rusų, na ir pačių bulgarų, tarp kurių toks laisvalaikio leidimo būdas gan populiarus.

Trobelė Vichren




Ant namelio sienos kabo planas su maršrutais, į kuriuos mes pernelyg nesigilinome, nes Mažius kuprinėje jau muistėsi, pabodo žmogeliui vietoje stovėti. Pasirinkome greitai, spontaniškai, vieną iš trumpesnių - poros valandų maršrutėlį.

Labai "konkrečios" rodyklės- suprask kaip nori, kuris takelis kurią kryptį atitinka



Žygiui pasiruošę














Takelis nustoja "vynioti makaronus" ir šauna tiesiąja į viršų.





Po kurio laiko tas tako statumas pasirodo kiek įtartinas, jaučiamės kaip po gero maratono, o vienas mūsų dar tempia apie 13 kg nešulį, kuris spardosi ir rėkia, nes tupėt kurpinėje nusibodo, nori būti išleistas. O išleisti "pasiganyti" nėra kur - pernelyg statu. Bet pala pala... Ar tik nešmėstelėjo mūsų pasirinktame maršrute žodis "viršūnė", kurį, nudžiugę dėl mums tinkamos dviejų val trukmės, praleidome pro akis? Va ir susipratome, kad kopiame ganėtinai stačia trajektorija tiesiai į viršūnę, ir visas šis smagiai status kopimas truks viso labo dvi valandas :)

VIenas mūsų buvo užsidegęs tęsti pasivaikščiojimą ir užkariauti viršūnę, bet kitas, antrinant Mažiui, tvirtai užprotestavo - taigi, teko leistis atgal.

Grįžtame prie trobelės ir dabar jau gerokai atidžiau patyrinėjame maršrutus :D Yra ir kelių valandų, yra ir keleto dienų - nuo trobelės prie trobelės, be mažų vaikų turėtų būti visai smagu. Na, bet mes su vaiku ir mums reikia ko nors paprastesnio. Tie vokiečiai senukai, kur jie ėjo?

Kol nagrinėjame kryptis, Mažius, pagaliau paleistas ir tuo labai patenkintas, tyrinėja aplinką.





Maloniai nuteikia maršrutas iki pirmojo kalnų ežeriuko. Tinka, einam !










Šis maršrutas nesudėtingas, nesunkiai įveiktų ir vaikas. Čia aš prisimenu, kad Bulgarijos kalnuose yra meškų. Nesinorėtų susitikti meškutės, susiruošusios, tarkime, pažvejoti ežeriuke. Todėl garsiai traukiam visokias lietuviškas dainas, idant iš tolo leistume apie save žinoti ir išvengtume netikėto susidūrimo :D

Visgi panašu, kad prie pirmojo ežeriuko meškos tikrai nesilanko - labai jau jis mažutis, ir dar gerokai padžiūvęs.



Mūsų pasivaikščiojimas, įskaičiuojant ir pirmąjį ekstremalųjį maršrutą, užtrunka keletą valandų. Mažius jau labai pavargęs ir nori miego, taigi, nusprendžiam, kad aš prie trobelės vežime pamigdysiu vaiką, o vyras toliau kopinės savarankiškai. Trobelė turi lauko terasą, kur įsitaisau ir mėgaujuosi kalnų oru, kvapu, upelio ir vėjo šniokštimu.





Nuotraukos vargu ar perteiks tą įspūdį, bet šie kalnai mus sužavėjo. Turime planų sugrįžti čia su vyresniais vaikais, ir susiorganizuoti jau rimtesnį žygį kelioms dienoms, nuo trobelės prie trobelės, nuo ežero prie ežero. Pirino nacionalinis parkas itin gausus kalnų ežerų:



Net tokiame ištuštėjusiame, nesezoniniame Bansko pavyksta rasti nedidelį prekybcentrį bei keletą veikiančių kavinių -pavakarieniaujame, dar pasivaikštome ir į lovytę.

Kitos dienos tikslas - netoli Asenovgrado miesto esanti Asenovo tvirtovė, Stebuklingi tiltai ir grįžimas atgal į pajūrį. Idealus dienos maršrutas galėtų būti toks: Plovdivas- Bačkovo vienuolynas - Stebuklingi tiltai ir grįžtant - Asenovgrado tvirtovė, nes objektai patogiai šalia vienas kito. Bet vienuolyną jau lankėme praėjusį kartą, taigi, jį praleidome.

Turiu paminėti, kad keliai į šiuos objektus - toli gražu ne iš maloniųjų . Nuo Plovdivo iki Bansko ir, žinoma, atgal veda vingiuotas lėtas keliukas. Nuo Asenovgrado iki Bačkovo vienuolyno ir tolyn - dar gražiau, tų staigių ir kelias valandas nesibaigiančių posūkių netoleravo ne tik vaikas (kuris niekados anksčiau panašių problemų neturėjo, nors nuvažiavęs automobiliiu yra jau keletą tūkstančių km), bet ir mes vos laikėmės. Kas nemaloniausia - tą patį ilgą serpantiną tenka įveikti ne tik pirmyn, bet ir atgal, kito varianto nėra.

(Žinotų mašinų nuomos kompanija, kad toli gražu ne pajūrio kurortų gatves jų metų senumo Renault Captur šlifuojam :) )




Asenovo tvirtovė
- tai viduramžių statinys, menantis daug mūšių bei pergalių, pakibęs ant uolos krašto vaizdingame fone. Įėjimas į teritoriją, pagal visas bulgariškas tradicijas - su bilietais.









Judame toliau, link Stebuklingų tiltų. Kelas veda per mišką, nustembame, kad išasfaltuotas specialiai dėl šio objekto, kadangi ties juo ir pasibaigia.

Miške, įduboje šalia upelio, mus pasitinka gamtos stebuklas, dėl kurio tikrai buvo verta važiuoti - milžiniški uolų "tiltai".








Jiems apžvelgti tiek iš viršaus, tiek iš vidaus, padaryti takeliai, nusileidimai ir pakilimai.










Po klajonių grįžtame į savo viešbutį pelnytam poilsiui. Po dienos vyras jau spirga dar ką nors apžiūrėti netoliese - juk mašina aikštelėje vis dar stovi, būtų nusikaltimas ignoruoti šį faktą :D

Taigi, vyras pasiima vyresnėlius ir keliauja į Laivų ir Karo muziejų Varnoje. Muziejus toks senovinis, bet bernams visai patiktų.



Ir, dar vienas pajūrio atradimas- visai šalia Obzoro esantis miestelis Balčikas, kuriame ant jūros kranto, ant skardžio, labai patraukliai įrengtas istorinis ir vyndarystės muziejus.









Tiek įspūdžių ir minčių. Pamilome šią šalį, jos šiltus, neįkyrius, be aršaus pietietiško priekabumo žmones. Mums Bulgarija - tai ne tik viešbutis ant jūros kranto, o labai įdomus, turtingas savo istorija ir įstabia gamta, kraštas. Kurio vis dar iki galo neištyrinėjome net per du apsilankymo kartus.

Skaityti komentarus