Baltarusijos spalvos ( II dalis)

3 diena
Nors naktį ir palijo, maloniai šiltas rytas tiesiog masina pasivaikščioti pušų paunksmėje. Tačiau mūsų jau laukia pusryčiai ir vėl 8.45 turime jau būti autobuse. Taip - čia palauk nėra, viskas tempe.
Bevažiuojant paaiškėja, kad užsuksime į netoliese esantį Jelnios pelkių informacinį centrą. Tai vienos didžiausių Baltarusijos pelkių. Su centro veikla ir ekspozicija supažindina pats direktorius Ivan Borok, žmogus, gyvenantis savo darbu. Į nedideles salytes nuveda nupėduotos grindys.



Informaciniai stendai baltarusių, rusų ir anglų kalba. Yra ir interaktyvūs stendai, bet labiau įdomūs vaikams. Šiame info centre nėra nė vienos paukščio ar žvėries iškamšos – viskas padaryta iš vilnos. Po ekspozicijos, dar laukia du trumpi filmukai.







Po apžiūros sukame į pelkes, nors centre perspėjo, kad po lietaus gali būti net labai šlapia. Pakeliui didžiausios karvių bandos.



Laukia pelkių žygis, kuriam nė vienas nepasiruošęs. Vis tik pagal programą buvo numatyti dviejų miestų lankymai. Keliukas į pelkes po lietaus gerokai pažliugęs. Kas turi šliopkes, persiauna, kai kas bando eiti basomis. Pasvarstau ką daryti- apsiaviau į miestą baltus medžiaginius sportbatukus ( o dar ir kelnes baltos)) ). Yra ir kiti batai krepšy, bet jie geri odiniai - gaila murkdyti purvynuose. Tad susirandu du maišelius, apsivynioju batus ir einu. Keliukas, na ką aš žinau - marmalynė. Ir šiaip slidu, kai kas nugriūna. Einam ganėtinai atsargiai, nes paskui net nebūtų kur nusiprausti.



Kuo toliau, tuo keliukas tampa vis šlapesnis, tiesiog taikai, kur čia pastatyti koją. O tik stabtelk, tai pradeda pulti uodai. Prieiname iki keliukų atsišakojimo – o ten kelias dar blogiau atrodo. Kai kurie apsisuka ir lekia atgal link autobuso (ir aš su jais), nes skaudžios uodų strėlės sminga nenusakomu kiekiu ir greičiu. Jie čia kažkokie sadistai, kad tik skaudžiau visą reikalą atlikt. Kažkaip visai nevilioja tos pelkės. Jei būtumėm pasiruošę iš anksto, nebūtų jokių problemų - atitinkamai apsirengtum ir apsiautum. Iš tų, kurie nuėjo, girdėjau dvejopas nuomones. Tačiau supratau, kad tokias pelkes mačiau - anksčiau tokiose spanguoliaudavome, tad nieko tokio nepraradau. Be to, ten aukštesnės augmenijos nelabai ir rasta, o saulutė jau kaitina atsakančiai. Kol grįžtame takeliu atgal –visi sukaitę, kaip reikiant. Nuėjusių į pelkes, laukiame autobuso pavėsyje. Vairuotojas tai tik apsidžiaugia, kad grįžtame, nes jam vienam kiurksoti kažkur vidury pievos visai nelinksma. Į autobusą irgi nelipsi- karšta, o užvedus laikyti irgi nei šis nei tas. Kai kurie nepatenkinti tuo, kad gaištame kažkur pievoje laiką. Tiesą pasakius tikrai visai neįdomu stovėti ir laukti.



Kažkur po valandos pamažu susirenka pelkės lankytojai ir pajudame link Polocko. Įdienojus saulė kaitina kaip reikalas. Išlipame centrinėje aikštėje, prieš tai autobusui tiesiog juvelyriškai apsisukus atrodo nepravažiuojamoje vietoje.



Karštyje sunku pėdinti per miestą ir lankyti objektus. Ir dar žygis į pelkę išvargino. Prie pat centrinės aikštės prigludęs namas „ su ausytėmis“.



Einame iki Sofijos soboro. Perstatytas kelis kartus, tad iš pirminio varianto išorėje likusios trys apsidės rytinėje pusėje. Į vidų užeiti negalime, nes dar restauruojama. Po dviejų savaičių nuvažiavusi grupė jau galėjo apžiūrėti ir vidų.



Soboras ant kalno, apačioje vingiuoja upė. Šalimais XII a. Borisovo akmuo. Ant akmens ištašytas kryžius ir žodžiai senovės slavų kalba: „ Dieve, padėk savo vergui Borisui“. Iškalti šiuos žodžius įsakė Polocko kunigaikštis Borisas. Šis akmuo buvo ištrauktas iš Dvinos upės. Nelengvas darbelis ištraukti apie 70 tonų sveriantį riedulį, tad bandymų buvo ne vienas. Ir tik 1981 m. pavyko tai padaryti.







Gauname valandėlę laisvo laiko. Jau seniai po pietų, tad nors ir karšta, bet ko nors užkąsti norisi, o dar rūpi ir bent jau centrinę gatvę apžiūrėti - pats gatvės centras paverstas pėsčiųjų zona, papuoštą skulptūromis, slepiamą lapuočių pavėsyje, kur ant suoliukų ilsisi vietiniai. Prie vienos besiilsinčios ir prieiname paklausti, kur galima greitai pavalgyti. „Tik neikit į centrinės gatvės kavinukes, ten bus brangu ir neskanu“ – atsako toji. Nurodo porą kavinių, bet jos mums per toli, neturime laiko pirmyn atgal vaikštinėti. Tada mosteli ranka link viešbučio – ten už kampo kavinė visai nieko, nors daug ką pašildo, bet bent jau maistas padorus. Kavinę randame, bet įeiti negalima- vyksta pastato remontas. Šalia įsikūrusioje kirpykloje pasako, kad eitumėme per viešbutį. Iš tikrųjų, įeiname per viešbutį. Norisi sriubos, tad užsisakome soliankos. Gauname tokios tirštos, tad visai gerai pavalgome. O dabar visai nedaug laiko lieka pralėkti bent jau centrine gatve ir apžiūrėti ten esantį geografinį centrą ir kitokias simpatiškas skulptūras.









Sulipę į autobusą pavažiuojame visai netoli - iki Spaso-Efrosinijos vienuolyno. Vėl dabinamės sijonais ir skaromis. Šviesus, gėlėmis apsodintu kiemu moterų vienuolynas pasitinka giesme, sklindančia iš naujausios nedidelės cerkvės. Bet balseliai silpnučiai – prisiminus vyrų vienuolių chorą Žitomyro vienuolyne, net nėra ką lyginti. Vienuolės apsirėdžiusios labai įdomiai, su tokiais aukštais galvos apdangalais, kaip senovėje.





Užeiname į soborą, kuriame yra Efrosinijos palaikai. Aišku, daug kam rūpi juos apžiūrėti, bet atėjusi vienuolė liepia bučiuoti. Ne palaikus žinoma, bet stiklą, per kurį jie matosi. Ir ne orą, o va imti ir pabučiuoti stiklą. Na atsiprašau, apsuku ratą, apsieisiu ir be pažiūrėjimo. Sobore labai gražus ikonostasas. Ir staiga už nugaros išgirstu: „Čia negalima fotografuoti“. Pastaba vienos iš mūsų grupės. Sunku pasakyti, nes jokio draudžiančio ženklo nemačiau. O man toliau kužda, kad apskritai kulto pastatų negalima fotografuoti. Tokios nesąmonės nesu girdėjusi. Suprantu, besimeldžiančių tikinčiųjų, bet pastato....
Pasivaikštome vienuolyno kieme ir keletas mūsų pasuka link išėjimo. Prie vartų kiek užtrunkame, kol nusijuosiame sijonus, kol sulankstome ir neskubėdami traukiame link autobuso. Atėję laukiame likusių, tačiau jų vis nėra ir nėra. Vairuotojas vėl džiaugiasi, kad ne vienas stypso parkavimo aikštelėje. Taip praeina 15 min, pusvalandis. Aišku, kad kažką praleidome. Likę susirenka beveik po valandos- pasirodo atidarė cerkvę, kurioje nuostabios senos freskos. Didelio nuostolio nematau, nes tokių freskų esu ne vienoje vietoje mačiusi, bet kai kas iš nuėjusių prie autobuso tokių dalykų nematė, o ir Baltarusijoje tai tikrai išskirtinis dalykas. Jau paskui autobuse, kai kas mesteli frazę: - „O tai nereikėjo taip lėkti“. Och jau tie lietuviai, juk nesunku buvo šūktelti, kad sugrįžtumėm, juolab, kad visai niekur neskubėjome. Bet tiek to...

Į Vitebską atidardame jau visai sutemus. Daug laiko atėmė pasivaikščiojimas po pelkes. Gyvensime pačiame centre, prie Dramos teatro. Šalia viešbučio viena siena prisišliejęs ir univermagas. Viešbutis didžiulis, holas didelis, normaliai įrengtas. Liftai net priverčia prisimerkti – metalinis vidus atspindi keleivius beveik kaip veidrodis.





Bet ... tuo naujovės ir baigiasi. Išlipus pasitinka nevėdintos patalpos šutas. Kambarių durys skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį. Prie rankenų nupaišytos rodyklės, į kurį šoną jas pasukti. Vienur baltais dažais, kitur tiesiog parkeriu.



Atidarius duris į veidus tvoskia saunos karštis. Net tūptelim. Lekiame atplėšti lango, bet ir lauke šilta. Vonioje gyvatukas kaitina taip, kad tik svajoji iš ten kuo greičiau nešti kudašių. Tik nusiprausi po šaltu- būtent šaltu- vandeniu ir jau jauti, kad besišluostant, vėl visas pradedi piltis prakaitu. Pradarome duris į koridorių - vis šioks toks skersvėjis. Kokia laimė, duris pradaro ir kaimynės priešais. Va čia tai skersvėjis !!!!. Taip ir kuriamės kambariuose su atidarytomis durimis. Bet bent jau galima kvėpuoti. Bet jau raritetiniai kambariai)))








4 diena

Naktis praeina sunkiai. Per karšta. Tačiau gerai nuteikia pusryčiai. Patiekiami simpatiškoje verandoje, gausūs ir skanūs.





Vaizdas iš mūsų aukšto





Vitebskas labai gražus miestas, puikiai sutvarkytos krantinės. Čia verta pasivaikščioti neskubriu žingsniu, stebint namų fasadus, užsukant į jaukius kiemelius. Kavinė “Князь Aльгерд”.





Šalia paminklas mūsų kunigaikščiui Algirdui (2014m.). Sakyti gali kas ką nori, deja, neturime mes pas save paminklo savo kunigaikščiui. Nemanau, kad tą akmenų krūvą Maišiagaloje galima laikyti paminklu. Kažkoks nesusipratimas. O čia, pažiūrėkit - tikras karžygys. Ir nežiūrint neatitikimų aprangoje, kaip pastebi žinovai, ir net tai, kad sakalas laikomas ant plikos rankos, paminklas žavus. Žvilgsnis, povyza – tikrų tikriausias vadas.





Šalia tarsi balta gulbė barokinė Apreiškimo cerkvė. Pasakojama, kad net Napoleonas, sužavėtas jos sienų tapyba, įkūrė ten ligoninę kareiviams, o ne išgrobstė, kaip buvo padaryta su kitais kulto pastatais. Anksčiau šioje vietoje stovėjo medinė cerkvė, kurį laikas nuo laiko buvo niokojama gaisrų ir vis atstatoma.



Netoliese miesto Rotušė (Pirmoji rotušė buvo pastatyta 1597 m. miestui suteikus Magdeburgo teises), Dailės muziejus ir Šv. Dvasios cerkvė ir vienuolynas prie kurios nuskubame simpatiškomis gatvelėmis. Visas ansamblis įsikūręs ant aukšto Vakarinės Dvinos kranto. Ir vėl apsikutojame skarelėmis, kad galėtumėme apžiūrėti cerkvės vidų.







Išėję leidžiamės plačiais laiptais, vedančiais link krantinės.







Tačiau čia vėl tęsiasi ilgi pasakojimai, todėl mūsų grupelė tyliai nusiplauna ir grįžtame paklaidžioti žavingomis senamiesčio gatvelėmis. Kaip tik pradeda savo darbą suvenyrų pardavėjai. Nemažai nematytų ir tikrai stilingų dalykėlių.









Pasukame link fontano „Trijų upių susiliejimas“, vaizduojančio vakarinės Dvinos, Vitbos ir Lučesos santaką.



Kaip tik čia įvyksta akcija „Išgelbėk draugą“. Prie fontano atitipena gauruotas šuo ir vis bando pasiekti vandenį, bet vanduo gerokai žemiau bortelio, tad vargšui vis nesiseka. Viena iš mūsų kompanijos pasemia į delną vandens ir pasiūlo jam atsigerti. Šis tik kukliai žiūri, tačiau išvarvėjus ant asfalto, puola laižyti. Prisemiu pilnas rieškučias ir kalbinu prieiti. Tik po kelinto karto šis ryžtasi palakti. Girdom šunį, kiek tik jis nori. Kiekvieną kartą prieidamas, vis pažiūri, lyg atsiprašydamas už sutrukdymą. Pagaliau nutipena patenkintas, o mes pasukame link nedidelio Tūkstantmečio tilto, skęstančio žaliuose lapijos mezginiuose.



Vėl sugrįžtame į senamiestį, apžiūrime kitus kampelius.







Apsukę lanką sugrįžtame iki Dramos teatro. Užsuksime į prie teatro prigludusią kavinukę „Aktery“. Kavinės vidus savotiškai kontrastingas, vietomis net makabriškas- jaukūs kampeliai pramaišiusi su neoninėmis spalvomis apšvietomis vietomis, bei kampeliais su baikeriškais elementais.



Pavalgome pusėtinai. Kai kas net labai skanu, tačiau daugumos užsakyti dar ir bulviniai blynai, ryškiai pašildyti mikrobangėje ir plius labai riebūs. Turime šiek tiek laiko iki išvykimo, tad užbėgame trumpam į universalinę dovanų ir į viešbutį palįsti po dušu bei prigriebti daiktus.
Judame toliau link Marko Šagalo namo. Jame būsimasis dailininkas praleido savo vaikystės ir jaunystės metus. Kuklus plytinis vieno aukšto namukas, prie kurio savo laiku šliejosi du mediniai fligeliai ir nedidelė parduotuvėlė, kurioje prekiavo M. Šagalo mama. Juk reikėjo išmaitinti tikrai gausią šeimą.





Daug asmeninių daiktų neišliko, tačiau muziejus didžiuojasi lempa, dovanota G. Mendelio, bei autentiška virtuvės įranga, priklausiusia Šagalų šeimai. Ekskursiją veda simpatinga žydaitė, tiesiog įsimylėjusi savo darbą.





Ir vėl išgirstu šnabždesį:“ –Čia negalima fotografuoti“. Jau kažkoks apsėdimas. Na negali kai kurie mūsų tautiečiai ramiai gyventi, kitiems nereguliavę gyvenimo. Galų gale, jei nebūtų to galim daryti, tai ir gidė būtų pasakiusi, ir budinti nebūtų atsiprašinėdama atšokusi kaip nuplikyta, kai netyčia įlindo į kadrą.
Kieme paminklas dailininkui.



Šalia vartosi tingi katė. Vienas namo kampas užapvalintas. Sakoma, kad reikia jį paliesti, norint išsipildyti norui ar svajonei, bet taip, kad niekas nematytų.



Važiuojame tolyn. Į Minską. Kadangi ant miesto po truputį leidžiasi sutemos, ekskursija vyksta greituoju būdu - pro autobuso langą, važiuojant Nepriklausomybės prospektu. Juk čia koncentruoti pagrindiniai įspūdingi stalinistiniai pastatai. Nepriklausomybės prospektas pakankamai ilgas - net 15 km. Ir kadangi vaizdai slenka pakankamai greitai, gidei tenka apie viską užsiminti tik trumpai. Bet taip tik geriau- konkretu ir aišku.





Prisimenu Minską net labai neblogai- anksčiau ten buvota ne vieną kartą. Tačiau dabar miestas tiesiog tviska. Abejoju ar kurioje nors vietoje galima surasti kokį neatrestauruotą pastatą. Be galo daug gėlių ir be galo tvarkinga. Atpažįstu Nepriklausomybės aikštę, senuosius pastatus, tik dabar pasipuošusius naujomis spalvomis, cirką, apsuptą žaliuojančiu parku.







Taip nuriedame iki Nacionalinės bibliotekos. Jos nelankome ( tiesą sakant, mūsų Mažvydo biblioteka po remonto kur kas moderniškesnė), tačiau išlipame kiek pramankštinti kojas skverelyje šalia.







Ir pagaliau pajudame link viešbučio. Gyvensime viešbutyje „ Arena“, prie ledo arenos. Modernus viešbutis pasitinka jaukiais dideliais kambariais.





Netoliese miegamasis rajonas. Minske šalia miegamųjų rajonų kuriamos žalios erdvės, kad žmonės turėtų kur pasivaikščioti, pavedžioti augintinius. Čia nesistengiama, kaip pas mus, laisvesnėje pievelėje įmūryti dar vieną daugiaaukštį. Pro viešbučio langą langą kaip tik matosi toks parkelis ir tvenkinukas šalia.



Viešbučio restorane švenčiamos vestuvės, bet administratorė mus perspėja, kad vestuvių šventimas baigsis 23 val. Taip ir įvyksta. Su kelionės drauge įsikūrusios, patraukiame į maisto prekių parduotuvę nusipirkti ką nors vakarienei, nes restoranas užimtas, o šalia kavinės nėra. Kad pereiti gatvę, leidžiamės į požeminę perėją. Aš ir sakau: „- Pamatysi, ten nerasime nė vieno grafiti.“ Kokių ten grafiti- perėjos tviska kaip naujos ir kvepia tik ką išplautos šampūnais. Viskas apšviesta, galvos nenusisuksi, kaip mūsų perėjose.





Vakare krentame į minkštas lovas be sapnų.

5 diena
Ryte randame gausų švedišką stalą – galima sėdėti laukiant vis naujų patiekalų, bet ir vėl nėra laiko. Turime ruoštis ekskursijai po Minską. Nuriedame iki Šv. Dvasios soboro. Iš Laisvės aikštės atsiveria visas soboro kompleksas. Dalis mūsų grožimės juo pasirėmę ant baliustrados. Į pamaldas renkasi moterys apsigobę šventinėmis skarelėmis ir šaliais. Šalia pradeda darbą medaus pardavėjai. Ramu ir gražu.











Atsitraukę nuo grupės pasivaikštome po aikštę. Skulptūra „Miesto svarstyklės“ (2014 m. ) simbolizuoja europinę metrinę sistemą. Juk kažkada Minskui naudoti svarstykles suteikė Magdeburgo teisės.





Aikštėje ir daugiau įdomių skulptūrų, kaip beje ir visame mieste. Priešais rotušę, išdidus miesto magistratas, rankoje laikantis miesto raktus ir karališką raštą, prie kurio kojų XVI a. Minsko planas.



Nelieka ne dėmesio ir „Ekipažo“ skulptūra. Čia jau beveik visi ropščiasi papozuoti.



2015 m. pabaigoje aikštėje atsirado dar vienas simpatiškas kūrinys - Oginskio suoliukas. Metalinis, stilizuotas pagal Oginskių herbą, suoliukas nepaprastas. Ant jo prisėdus, suskamba nuostabūs kompozitoriaus kūriniai.









Pro atsidarančius suvenyrų kioskelius gidė mus nuveda iki Respublikos rūmų ir čia ant svilinančios saulės pasakoja gal kokių 20 minučių. Dalis mūsų pasitraukia į šešėlį. Paskui nusiveda iki naujo verslo centro ir ten vėl ant svilinančios saulės pasakoja apie naujas miesto statybas. Na jau atsiprašau, bet tai akivaizdžiai įdomu tik mažai saujelei. Dauguma išsisbarsto kas kur. O ir karšta, negi negalima sustoti pavėsyje? Ir taip prakiurksome apie valandą, o naudos iš to jokios. Būčiau žinojusi, būčiau užėjusi į priešais esantį kačių muziejų. Jis tikrai vertas dėmesio.









Pagaliau vėl pajudame. Pavažiuojame iki Troickio priemiesčio, nutūpusio ant Svisloč upės kranto ir viliojančio praeivius savo pasteliniais namukais su čerpiniais stogais. Čia nemažai jaukių kavinukių ir suvenyrų parduotuvėlių, kur netgi pažįstamus dalykus galima rasti .











Šalia modernūs daugiaaukščiai.





Tai vadinamas „protingas“ namas, prifarširuotas visokių naujovių.



Čia į savo rankas perima gidavimą viena iš mūsų bendrakeleivių. Ji veda ekskursijas po Minską. Iš karto pasidaro įdomu, nes pasakojimai susiejami su mūsų kraštu. Viename iš Troickio priemiesčio namų gyveno T. Ivanausko brolis. Pasivaikštome jaukiomis gatvelėmis ir kiemais iki originalaus paminklo „ Amžinas keliautojas“ J. Drozdovskiui. Labai įdomi asmenybė - dailininkas, archeologas, etnografas, kraštotyrininkas ir astronomas mėgėjas. Dailės jis mokėsi Vilniuje pas profesorių I. Trutnevą.



Šalia Troickio priemiesčio prisišliejusi „Ašarų sala“, supilta garbingu tikslu – atminti Afganistano karo aukoms (1996 m.). Jos centre kulto pastatas, apsuptas gedinčių motinų figūromis.



Netoli vandens memorialinis paminklas - atminimo stalas. Pravoslavai visada išėjusiems Anapilin padeda valgių, pripila taurelę, tad šis paminklas ir simbolizuoja tokį atminimo stalą.



Trapus „Verkiantis angelas“ apverkia tuos, kurių nesugebėjo apsaugoti. Iš angelio akių byra ašaros.



O čia pagal pavogtą iš mūsų sporto rūmų projektą pastatyti Minsko sporto rūmai .



Bareljefas "Солидарность" iki šiol stovi.



Važiuojame į miesto centrą, tiksliau prie Raudonosios bažnyčios. Gauname porą valandų laisvo laiko, tad kaip vėjas lekiame apžiūrėti mus sudominusių objektų. Raudonoji bažnyčia, skulptūra archangelui Mykolui, kovojančiam su tamsos jėgomis prisišlieję prie puikiai sutvarkytos, spalvingomis gėlėmis padabintos Nepriklausomybės aikštės. Po aikšte trijų aukštų prekybos ir pramogų centras “Столица”.





Einame keturiese šalia plačiais Minsko šaligatviais ir niekam netrukdome. Ech, tas platumas, gali laisvai rankom mosuoti. Įdomiausia, kad kartu važiavęs jaunimas pasibaisėjo miesto erdvėmis. Jiems atrodė keista, kad yra tiek visiškai nenaudingai palikto ploto. Kai pagalvoji, vargšai, pripratę, kad būtų grūdami pastatai į bent menkiausią laisvesnį plotelį, kur kaimynai spokso vieni kitiems į langus. Pripratę, kad į dūstančias nuo kamščių miesto vietas grūdami didžiausi verslo ir prekybos centrai.



Užsukame į paštą apžiūrėti vidaus interjero.





Pakeliui nutupiame papietauti nacionaliniu koloritu dvelkiančioje kavinėje „ Vasiliok“ . Žmonių daug, tad tenka luktelėti. Pavalgome tikrai labai skaniai.








Užeiname ir į centrinį GUM – jau vien dėl autentiško interjero čia verta užsukti.



Laikas lekia nenumaldomai, reikia sukti atgal. Pakeliui dar sukertame po ledų porcija, kai karšta neįmanoma atsispirti.



Ką gi, laikas namo, bet pakeliui dar pora objektų. Nors gidė ir nerekomendavo, bet kai kurių bendrakeleivių noru užsukame į Voložiną apžiūrėti Tiškevičiasu rūmų. Tik ne ką ten apžiūrėsi, nes dalyje jų įsikūrusi vietinė milicija, o kitoje dalyje karinis dalinys. Gidė buvo teisi.
Dar pakeliui užsukame į Zaslavlį ( Zaslauje). Aplankome cerkvę, kurį pūpso apsupta išlikusių gynybinių pylimų. Prie pagrindinio fasado pristatytas 35 m. aukščio bokštas–varpinė, kuris neramiais laikais tarnavo ir kaip sargybos bokštas, o ir pačioje cerkvėje matosi angos, skirtos šaudymui.





Ir -ir viskas, lieka keliolika kilometrų iki sienos. Vėl patikra, tik jau mūsų pusėje ir kaip visada, leidžiantis sutemoms ant miesto, grįžtame namo.

Reziume:
Patiko kelionės gamtinė dalis prie ežero Snudy, juk ji susisiekia su mūsų šalies šiaurėje telkšančiais ežerais, gal todėl tokia artima pasirodė.
Su malonumu būtų galima su grįžti į Vitebską- pvz. pažiūrėti spektaklį ir pasivaikščioti po dar nevaikščiotas gatveles. Daug liko nepamatyta Minske.....
Įdomybės:
Skaityti komentarus