Baltarusijos spalvos ( I dalis)

Dar pernai keliaujant Baltarusijoje po LDK pilis, šmėstelėjo mintis, kad būtų įdomu pasivažinėti šiame krašte ir kitokiu maršrutu. Ir čia kaip toj pasakoj „lydekai paliepus, man panorėjus“, vieną vakarą vasaros pradžioje gavau pasiūlymą iš kaimyno, kuris organizuoja nestandartines keliones, naujo Baltarusijos maršruto, kuris įvyks rugpjūčio pabaigoje. Kelionė nusimatė ilgesnė nei pernai – 5 dienų. Vizos, viešbučiai su pusryčiais, kelionė autobusu, gidas, draudimas- 195 eurai. Pamaniau rezervuosiu vietą ryte. Taip ir padariau, tačiau netrukus gavau atsakymą, kad visos vietos rezervuotos. Va tai tau... Bet neužilgo sekė laiškas, kad greičiausiai bus suformuota kita grupė, nes norinčių, pasirodo, labai daug. Savaitės bėgyje gavau žinią, kad bus dar viena kelionė rugpjūčio pradžioje. Man tinka. Pasikalbinau kartu važiuoti bendradarbę. Vėliau paaiškėjo, kad kartu užsirašė ir dar dvi mano kelionių draugės. Puiku.
„- Ir ko belstis į tą Baltarusiją? Ten gi tarybinių akcentų pilna... ir iš viso“- sakė man kai kurie dar prieš pernykštę kelionę. Yra tų akcentų ir paveldo, bet man jis akių nebado, nestoviu aš prie tankų ir nesėdžiu apsikabinus Lenino ar kitokių paminklų. Jeigu baltarusiams jie patinka, lai stovi, man tai kas. Nors ir patys baltarusiai pasišaipo iš Lenino paminklų. Nežinau, kaip ten vietiniams ( nors šiaip nesiskundžia, nes socialinės garantijos daug kur pas juos geresnės nei pas mus), bet turistui ten net labai neblogai. Daug įdomaus ir seno paveldo, mažuose miesteliuose labai pigu, visur labai švaru, ko ypatingai paskutiniu metu pasigendu Lietuvoje. Ryte skubant Stiklių gatve ( o juk tai viena iš labiausiai turistinių gatvių) į darbą, tik ir žiūrėk, kad kojos nenusilaužtum, užkliuvęs už atsiknojusios plytelės. O jei palyja, tai šaligatviu geriau neiti, nes nežinai kurią judančia plytelę užmynus, kliūstelės į batus vandens fontanas. Senamiestyje, ir ne tik, beveik visų namų sienas „puošia“ grafiti, o ir daugumos pastatų fasadai tiesiog prašosi remonto. Šiandien ėjau senamiesčio gatvėm, pilnom primėtytų nuorūkų, aplink kojas pinantis kažkokioms plastmasėms, besivoliojant kartono gabalams. O juk gyvename nepaprastai gražiame mieste, kuriame sutvarkius šaligatvius (ir gatves, kurios jau tampa prakeiksmu vairuotojams), perdažius namų fasadus, surinkus šiukšles ir prisodinus gėlių, turbūt būtų vienas nuostabiausių Europos miestų. Pavyzdžiui Druskininkai kažkodėl sugeba palaikyti švarą ir apsodinti gėlėmis visus kampelius. Sakysit burbu. Tikrai taip, nes širdį skauda už savo miestą ir norisi jį matyti gražų ir išpuoselėtą.

1 diena
Ir šį kartą pajudame iš Vilniaus labai anksti. Pakeliui užpildome deklaracijų lapelius. Vėl daiktų ir dokumentų patikrinimas ant sienos. Šįkart irgi greitai ir mes kertame sieną. Pakeliui vyksta intensyvūs rugiapjūtės darbai. Kadangi laikosi geri orai, batka įsakė derlių nurinkti iki 20 rugpjūčio. Užtat kombainai ir duodasi po laukus kaip pasiutę.
Pirmas sustojimas Ašmenoje – iš čia pasiimsime mūsų gidę, kuri iš Minsko atvažiuos autobusu. Vos spėju padaryti porą kadrų ir link mūsų jau skuba Liudmila ( ir pernai ji mus lydėjo). Įsėdus į autobusą paaiškėja, kad pakeliui aplankysime dar porą vietų, neįtrauktų į programą.







Viena iš jų netrukus – Žiupronys (Župrany) ir jos akmeninė bažnyčia. Tiesą sakant, man mūsų Čedasų akmeninė žymiai gražesnė. Pamenu, kai pamačiau Čedasų bažnyčia, tai apsidžiaugiau, kad vairavau, nes turbūt būčiau išgriuvus dar iš važiuojančios mašinos fotografuoti. Nors nenuostabu- šių bažnyčių pastatymo metai tai panašūs.
Dabar Žiupronys visai mažas kaimelis, tačiau atlikęs nemenką vaidmenį istorijos vingiuose, ėjęs iš rankų į rankas. Pasakojama, kad Žiupronyse yra paslėptas Napoleono lobis. Ir iš viso, šis kaimas savo laiku buvo Radvilų nuosavybė.





Stabtelime mažame agromiestelyje Salos (Soly), kur iš tolo akį patraukia varpelio formos kupolais nudabinta Dievo Motinos bažnyčia. Tokių Lietuvoje nėra. Vietoj senos medinės bažnyčios 1923- 1934 m. pastatyta moderno stiliaus bažnyčia.







Viduje pribloškia freskos su batalijų scenomis altoriaus zonoje. Vienoje „Čenstakavos gynyba“ , kita „Stebuklas virš Vyslos“, kur lenkučiai duoda į kaulus raudonarmiečiams 1920 m.







Judame toliau ir neužilgo per langus sušmėžuoja statomos Astravo atominės elektrinės bokštai. Atsižiūrėjome į juos sočiai, nes kelias tai nutoldavo, tai priartėdavo iki jų beveik prie pat. Patys baltarusiai visai ja nesidžiaugia, bet sklando visokios šnekos – kad dar neaišku ar ji bus tikrai paleista.





Dar vienas iš anksto neplanuotas sustojimas Varnionys ( Varniany). Vėl bažnyčia - barokinė Šv. Jurgio.



Toliau Gervėčiai (Hierviaty). Gervėčių bažnyčia mane sužavėjo betyrinėjant nuotraukas internetinėse platybėse. Iš tikrųjų be galo graži neogotikinė Švenčiausios Trejybės bažnyčia, pastatyta 1903 m. vietoje anksčiau stovėjusios medinės. Dažną nustebina ant bažnyčios pakabinta lentelė lietuvių kalba. Stebėtis tikrai nėra ko. Juk tai lietuvių kraštas. Aišku, lietuvių jau likę ne tiek ir daug, tačiau pasakojama, kad į Gervėčių lietuvių klubo veiklą aktyviai įsitraukę per tūkstantį narių. Įdomu, kad tarybiniais metais iš šių kraštų į darbą žmones Naujosios Vilnios gamyklose kiekvieną rytą veždavo 30 autobusų.









Bažnyčią supa nuostabus parkas, kurio idėją įgyvendino šios bažnyčios kunigas Leonas Nestiukas. Netikėtai šį pavasarį miręs kunigas daug prisidėjo prie bažnyčios išgražinimo darbų- ją remontavo, aplink įrengė parką su dvylikos apaštalų skulptūromis, nuostabiai drožinėtais kryžiais, sodino retus augalus. Bažnyčioje stovi stendas su jo idėja ir planais parko teritoriją pratęsti toliau. Vaikštome aplink ir negalime atsigėrėti. Nuostabi aplinka vestuvėms. Įeina jaunieji į bažnyčia per spalvingomis gėlėmis nusodintas alėjas- kaip pasakoje.









Tačiau laikas į autobusą. Norisi kavos, bet šalia nesimato jokios kavinukės. Su kelionės drauge nulekiame į parduotuvėlę ledų. Skanu. Tarp kitko, Baltarusijoje praktiškai visur galima atsiskaityti kortele. Na, nebent tik nebus ryšio su banku. Net nedidelės kaimo parduotuvėlės turi turėti terminalus. Ir pastebėjau, kad atsiskaitant kortele kursas kur kas geresnis.
Kiek pavažiuojame ir stabtelime kapinaitėse. Einame pažiūrėti kiek gi ten lietuviškų pavardžių. Ogi daugybė.
Mikailiškės ( Michališki) - Šv. Michailo archangelo bažnyčia- dar vienas neplanuotas sustojimas.
Viduje barokinis grožis.














Garadiščiuose
užlipame ant kalniuko pasigrožėti panorama.



Sekantis trumpas sustojimas Kamajai arba Kamojys (Камаі). Ir vėl bažnyčia. Jau tų bažnyčių ir cerkvių per šią kelionę aplankėme .... ( kažkas suskaičiavo 19, o gal ir daugiau). Kai pagalvoji, išvyksti kelioms dienoms ir per jas aplankai tiek bažnyčių, kiek per metus neapsilankai savo krašto bažnyčiose. Bažnyčia unikali tuo, kad niekada prie bet kokios valdžios nebuvo uždaryta ir atliko savo tiesioginę paskirtį. O ji jau skaičiuoja 400 metų. Į sieną, atminti švedų apgulčiai, įmūrytas švedų patrankos sviedinys. Parkelyje priešais - senas akmeninis kryžius apie kurį pasakojama labai skirtingai. Manoma, kad jis senesnis net už bažnyčią. O pats parkelis, kad ir nedidelis, bet tvarkingas - gėlytės, suoliukai. Baltarusijoje visose gyvenvietėse, per kurias važiavome, įrengti parkeliai vietiniams pailsėti. Greitai nulekiame iki kavinukės, bet ji uždaryta, dirba tik nuo pietų ((



Toliau Pastovys (Postavy).



Įdardame į centrinę miesto aikštę, rėminamą buvusių amatininkų, gydytojo ( dabar ten vaistinė) ir pan. namų. Į akis krenta užrašas „Univermag“. Šalia žvaigždėtais kupolais Šv. Nikalojaus cerkvė.





Pastovys suklestėjo Tyzenhauzų laikais. Tyzenhauzai čia vietoj kaimietiškos įvedė normalią europinę tvarką, tiksliau suformavo europietišką miestelio veidą. Vietoj medinių namų išdygo visa eilė mūrinių, mediniai kulto pastatai buvo perstatyti į mūrinius. A. Tyzenhauzas, būdamas LDK dvaro iždininku, miestelyje pastatė manufaktūras, įsteigė mokyklas valstiečių vaikams, įkūrė vietos teatrą. Įdomu, kad cerkvės vietoje anksčiau stovėjo medinė, kuri sudegė. Vietoj jos žydai pasistatė savo turgaus kioskelius. Irgi medinius. Bet jie irgi sudegė. Galų gale buvo pastatyta mūrinė cerkvė. „Tokiu būdu, Aukščiausiojo valia gaisras išvalė šią vietą nuo žydiškų pastatų“ – šitaip konstatavo šios cerkvės dvasininkas Gavriil Pigulevskij.
Pastovyse gauname valandėlę laisvo laiko. Trumpam nulekiam į cerkvę. Baltarusijoje cerkvėse moterims reikia apsigobti galvą skara ir apsisukti sijonu, jeigu su kelnėmis. Pravoslavai aiškina, kad skarelė nurodo moters statusą- moteris ištekėjusi yra pavaldi vyrui, kuris ją globoja ir rūpinasi ( šiais laikais tai skamba kiek neįprastai, švelniai tariant), nors pravoslavų dvasininkai sako, kad skarelė reikalinga tam, kad žmonės būtų susikaupę maldai ir jų netrikdytų gražios moters vaizdas. Argi nepanašiai kalbama ir kitoje tikyboje? Būtent. O dabar laisvas laikas ir mes, tiesiu taikymu kelioms sekundėms nuvarom į Univermagą. Įdomu gi, kas ten pas juos yra. Ir galiu pasakyti viskas ten normaliai, kainos irgi. Pardavėjos, beje, labai mandagios. Tiesą pasakius, per visą laiką neteko sutikti jokių chamizmo apraiškų aptarnavimo sferoje. O dabar skubiu žingsniu ieškoti kavos ir ko nors užkąsti. Kad neklaidžioti, pakalbinam vietinę, kur čia kavinė. Pasirodo, šalia malūno, kuris irgi buvo pastatytas vietoj senojo medinio.



Kavinė paprasta, tačiau pralinksmina užrašai ant sienų.



Imam sriubą ir kavos - ryškūs skysčių trūkumas. Sriuba skani, o latte kavą pateikia labai gražiai. Sumokam apie 4 rublius (keičiant banke kursas buvo 2,13- 2,15 rublio už eurą).



Pasidairyti beveik nelieka laiko. Vėl skubam į autobusą ir pavažiuojam iki Tyzenhauzų rūmų, kurie panašūs į Rokiškio. Gal ir nenuostabu, juk abeji rūmai priklausė tai pačiai šeimai. Pradėti statyti Antano Tyzenhauzo, vėliau perėjo į Konstantino Tyzenhauzo rankas, kuriam šalia rūmų pastatytas paminklas.




Tarp kitko, Baltarusija yra gavusi 250 tūkstančių eurų iš ES, kad įamžintų Tyzenhauzų šeimos atminimą. Nemažas rūmų pastas iš išorės tvarkingas, tačiau viduje viskas pakeista, pritaikyta miesto ligoninės reikmėms.



Aplink nedidelis parkas su veikiančiu fontanu ir skulptūromis.







Dar vienas neplanuotas sustojimas Lučaj (Лучай). Taip taip ir vėl bažnyčia. Sustoti tikrai verta. Bažnyčia buvo statyta 1766 - 1776 m. Oginskio lėšomis, kaip tradicinė jėzuitų bazilika, su paslėptu kupolu ( iš išorės jis paslėptas po šlaitiniu stogu). Viduje nuostabios 3D efekto freskos, atliktos K. Antoševskio. Bažnyčios durys užrakintos. Į vidų patenkame sumokėję tokiai bobulytei iš gretą esančio namo- ji davė raktus tik įvardinusi pinigų sumą, atseit auka.





Ne mažiau dėmesio pareikalauja ir bažnyčios šventorius, kuriame įkurtas nemažas parkas. Aišku, Gervėčių bažnyčios parkui jis neprilygsta – čia jis kiek kičinis, bet vis tiek labai įdomus.





Vakarop atvykstame į nakvynės vietą prie Naručio ežero. Nakvosime autokempinge „ Naroč“. Toks tikras medžiotojų namas. Vestibiuliuose ir laiptinėje pasitinka įvairios žvėrių iškamšos, kailiai (ach, kaip gaila vilko... ).



Kambariai labai erdvūs, balinto medžio medinės sienos, už lango ošia pušys. Sąlygos tikrai geros, bet Wifi veikia tik vestibiulyje. Kelios šeimos buvo apgyvendintos kitoje viloje, gerokai toliau. Tačiau pasakojo, kad nesigailėjo nė minutės- ten buvo ir virtuvėlės, ir net nedidelis baseinas. O mes turime pašonėje ežerą.



Prieš kelionę užsisakėme vietinę vakarienę. Skaudžiai ružavoje salėje gauname nedidelę žuvies porciją ir arbatos ( 8 rubliai).



O dabar prie ežero. Kai kurie bando išsimaudyti. Būtent, kad bando, nes ežeras seklus. Eini eini, o vanduo vos kelius siekia. Neturi jėgų plaukt - pavargsti kol nueini kiek giliau. Kažkur tolumoje ežere matosi žmogus, o vanduo jam dar net iki pusės nesiekia, kur čia nepavargsi. Nors gidė sakė, kad ežere vanduo pakankami nešvarus ir patys baltarusiai jame stengiasi nesimaudyti. Ežeras tikrai didelis, gal net kažkiek primena mūsų marias.



Temsta, tad grįžtame į viešbutį. Už lango ošia pušys, tačiau miegasi nelabai kaip, nes lovytės tokios siaurutės. Vis pabundi, nes verčiantis pradedi slinkti ant žemės. Užtat iš ryto visiems juoko, kaip ten sekėsi vartytis.

2 diena
Pusryčiams vėl renkamės ružavojoje salėje 8 val. Pusryčiai porcijiniai, bet visai neprasti. Tik gerai, kad atsikėlę pasidarėme kavos, nes čia tik arbata. Užtat vietoj cukraus medus ir dar kepti kiaušinukai.





8.45 jau pajudame. Trumpam stabtelime Naroč ežero pakrantėje.



Sustojimas Budslave (Будслаў ). Ir vėl bažnyčia- Šv. Mergelės. Sakiau, kad bažnyčių matėm be galo, be krašto. Jos medinis altorius senesnis nei pati bažnyčia – daugiau nei 100 metų. Popiežius Jonas Paulius II šiai bažnyčiai 1994 m. suteikė “mažosios bazilikos” titulą.





Vykstame toliau. Už lango šmėkščioja kaimai. Šiame krašte jie skurdesni nei važinėjant apie Gardiną ar Lydą. Daug pakrypusių namukų ir net nenudažytų. Užtat tvoros, tos betoninės tvoros nerealios. Ir dar visaip nuspalvintos – ružavai, melsvai žaliai.



Toliau Glubokoje (Glubokoye). Gaila, kad šiame mieste praleidome mažai laiko. Vis tik šiame maršrute mes pionieriai ir manau vėlesnės šio maršruto kelionės bus kiek pakoreguotos. Glubokoje laikoma Baltarusijos “vyšnių sostine”. Miesto prieigose mus pasitinka simpatiškos vyšnaitės, o ir kas kelis žingsnius vis primenama, kad taip, čia karaliauja vyšnios.





Kasmet liepos mėnesį čia vyksta vyšnių festivalis. Miestas skaičiuojantis jau virš 600 metų apsuptas ežerų. Berezovkos upė anksčiau miestą skyrė į dvi dalis, kurios priklausė skirtingiems šeimininkams. Pradžioje viena dalis priklausė J. Korsakui, kuris paliko savo dalį basiesiems karmelitams, o kita Zenovičiams. Vėliau juos pakeitė Radvilos.

Kitas puslapis
Įdomybės: