ARMĖNIJA: iš Baku per Tbilisį - pakeliui į Jerevaną (1 dalis)

Armenia train

ARMĖNIJA: iš Baku per Tbilisį - pakeliui į Jerevaną (1 dalis)

Armėnijos plotas dvigubai mažesnis už Lietuvos. Savaitė per daug? Anaiptol – yra šalių kaip tyčia, kuriose visada per trumpai, per mažai ir kt. Hayastan (arm. Armėnija) yra būtent tokia. Apskritai, nedidelis Kaukazo regionas man pradeda kelti įtarimų. Ar tikrai šimtmečiais šios šalys koegzistavo šalia viena kitos. Toks įspūdis, kad jos neseniai buvo čia sukeltos iš skirtingų kampelių, visiškai atsitiktine tvarka.

Lietuvos istorija šiek tiek panaši į Armėnijos. Neatmenamais laikais tai buvo didelė šalis, iš kurios liko tik mažytė dalis buvusios teritorijos. Mes turėjome superstar Vytautą Didįjį, o jie Tigraną Didįjį, abiem banguotai sekėsi politinėse kovose (Vytautas pralaimėjo totoriams, o Tigranas romėnams).

Armenia-map

Armėnų kalba taip pat vienetinio tiražo kaip ir mūsų. Gyventojų po nepilnus tris milijonus. Dainos ir pasakos liūdnos. Maistas paprastas, bet puikus. Turim po vieną didžiulę atominę elektrinę. O futbolo situacija taip pat apgailėtina. Bet aišku ne panašumų ieškoti važiuojame į svečias šalis, todėl straipsnis ne paralelėms išvesti, o pasidžiaugti tuo kas stebina, pradžiugina ar net pralinksmina.

Išeities taškas - Baku. Baku, nes per Rygą Airbaltic. Airbaltic, nes atgal iš Tbilisio - patogu. Su Jerevanu jungtys ne tokios patogios. Jau minėjau, kad azerai šaunuoliai ankstesnį komplikuotą vizų išdavimą pakeitė į gerai veikiantį elektroninį (dabar kaina 20USD, bet keičiasi kaip orai). O armėnai, apskritai, nutarė, kad nereikia smulkintis. Panaikino vizas beveik visam pasauliui išskyrus Afrikos šalis. Taigi poniškai užsisakau prieš kelionę dvivieti kupe traukinyje Baku - Tbilisis 27USD. O jau iš Tbilisio persėsiu į maršrutkę, kad pasiekti Jerevaną. Baku stotis beveik pačiame centre, nauja švari. Nusiperku kažką pavalgyti. Išvykimas 21:50 atvykimas po >12valandų 10:30 ryte.

Traukinio reikalai. Prieš lipant į vagoną turiu galimybę susipažinti su vagono tetutėmis-palydovėmis. Viena iš karto prisistato išsiaiškina iš kokios aš šalies. Sako mielasis jei ko nors reikės iš karto kreipkis. Sako paruoš skanią vakarienę ir pusryčius. - o rūkyti norėsi? - parukyčiau. - gerai kreipkis, nes šiaip negalima. Ok kreipsiuosi, nes traukinyje nerūkiau nuo studijų laikų. Kupe isikuriu ir laukiu kambarioko. Ateina hipsteris su milžiniška kuprine. Škotas apie 40m. Daug matęs possovietiniu šalių traukinių. Bet intravertas, tai daug idomių istorijų neišgirstu. 

Aš ir pats esu matęs Baltarusijos ir Ukrainos geležinkelius, bei mūsiškiais važinėjęs dar tada kai buvo mediniai suolai. Todėl niekas nešokiruoja. Tik visos kupe panelės apklijuotos muitinės lipniomis juostomis. Pasirodo čia prieš kontrabandininkus taip kovojama. Su škotu užsisakome arbatos (tiksliau mūsų paprašė užsisakyti bent kažką) ir prašau! Senos geros granuliuotos stiklinės, tik gaila be metalinių laikiklių.

Sakau einu parūkyt, juk siūlė. Tetutė-palydovė mane pasitinka su plačia šypsena. Sako, kadangi rūkyti uždrausta, tai palaukiam policininko, o jis tada už 10eur suteiks leidimą rūkyti. 10eur! Pakelio kaina šiuose kraštuose ~1eur. Turėdamas omenyje savo rūkymo įpročius - 1 pakelis savaitei, pasakau kad dar pagalvosiu ar čia tokia didelė būtinybė. Ateina policininkas ir tarp vagonų susibara su gruzinu. Barasi, nes gruzinas pažeidė vagono įstatymus, nesusimokėjo. Triukšmo daug juk bauda laukia. Bet po 5min. jie jau leidžia dūmus kartu. Taip jei dažnai traukiniu važinėji turi susitapatinti su savo keleiviais. 

Sąlygos išsiprausti... nekomentuosiu. Svarbiausia, kad dantis galima išsivalyti.   Užsimetu ausines, nes škotas pūčia kaip dūdmaišis.

Ryte nutariu, kad reikia užsakyti pusryčius į apartamentus. Einu pažiūrėti kaip gamins, juk virtuvės niekur nemačiau. Ir čia žiūriu kaip pora pieniškų dešrelių keliauja į karšto vandens stiklainį, pripildytą iš vagono gale esančio boilerio. Stiklainis užsukamas ir palaikomas 5min. Vienkartinėje lėkštėje šalia dešrelių nugula duona ir raugintas agurkas. Štai čia ir sugrįžimas į universiteto pirmą kursą! Gerai, kad kambariokas nealkanas ir neprašo atsikasti.

Įvažiuojame į Gruziją/Sakartvelą. Artėjame iš Rustavi pusės. Rustavi kaip Naujosios Vilnios atitikmuo Gruzijoje - sostinės pramoninis satelitas. Vaizdai vietomis visai apokaliptiniai.
DSC03605

DSC03598

DSC03606
DSC03604
Atsisveikinam su tetutėmis-palydovėmis ir policininku su kuriais neparūkėm, bet užtat dešrelių prisivirėm.

Traukinių stotis Samgori. Iš čia galima traukiniu važiuoti į Jerevaną. Bet dėl bėgių buklės tokia kelionė užtrunka daug laiko. Todėl pervažiuoju į centrinę autobusų stotį. Čia ieškau maršrutkės. Paprastai maršrutkė surenka 8-12 žmonių ir pajuda link Jerevano. Tačiau vietiniai man prie įėjimo į stotį siūlo važiuoti lengvuoju automobiliu. Apsukrūs gruzinai gaudo keliautojus ir norintiems uždirbti vairuotojams siulo paimti pakeleivių. Dažniausiai keleiviai ir vairuotojai armėnai. Didžiausias biznis aišku vietiniams gruzinams. Su vairuotoju susitariam, kad padarys ekskursiją Diližane ir Sevane, tai del kainos jau ir nesideru 15USD. Taip pat  perspektyva važiuoti Mercedesu ant priekinės sėdynės man labiau patiko nei pirminis planas su mikroautobusiuku. Netrukus atsiranda pakeleiviai - sūnus su mama. Pajudame prisipirkę atsigerti ir chačiapurių.

Pravažiuojant Marneuli vairuotojas pasakoja, kaip jo tėvas 90-aisiais vos spėjo pabėgti nuo vietinių musulmonų, nes bagažinėje vežė ginklus armėnams.

20180519_081126

20180519_091234

Važiuojant link Armėnijos pakelėse lauko prekyvietės su kalnais skalbimo priemonių. Vairuotojas sunkiai šneka, bet kuria ne gimtąja kalba. Todėl klausiu Sūnaus, kas čia per velnias. O jis sako - iš kur aš žinau, aš ką skalbimais užsiimu? Klausk mamos. Mama paaiškina, kad Gruzijoje skalbimo priemonės gerokai pigesnės. O aš tuo pačiu sužinojau, kad armėnų vyrų tiesiog nereikia klausinėti apie skalbimus.

Kertame Bagratašeno muitinę. Čia patikrinimas kaip įprasta. Į mane dėmesio labai nekreipia, o štai mūsų Mama susilaukia dėmesio. Tikrina visus maišus. Važiuojame link Diližano, pro Vaskaparą. Tai pasienio kaimelis, kuriame po Karabacho konflikto beveik neliko gyventojų. Šalikelėje daug apleistų namų. Aplinkui kalnai, o mes judame gražiu slėniu ir grožimės Azerbaidžano pusėje esančiais ežerais atsiradusiais po upių užtvenkimo. Sovietiniais metais šiame regione buvo keli armenų ir azerų anklavai. Dabar iš jų tik gražus atsiminimai, kuriuos nerišliai žeria mūsų vairuotojas.

Atvažiuojame į Diližaną. Čia sūnus nusiperka alaus. Siūlo ir man. Papasakoja apie Diližaną ir pasako iš kur geriau padaryti gražių nuotraukų. Armėnai labai mėgsta šį kurortą ir jo kalvotas miškingas vietoves. Bet tiesa sakant Diližanas didelio įspūdžio man nepalieka, nes kalnai neaukšti, o miškai Lietuvoje matomi beveik iš kiekvieno balkono. Esmė tame, kad Armėnijoje vienu metu buvo iškirsti beveik visi miškai dabar tik iki 5% teritorijos padengta miškais (Lietuvoje beveik 30%), todėl šis kraštas toks vertinamas. Smagus akcentas tai paminklas filmo Mimino personažams. Apskritai, labai rekomenduočiau visiems keliaujantiems į Kaukazą pasižiūrėti 1977m. Mimino. Tai vienas geriausių visų laikų gruziniškų filmų, kuriame vaidina dvi didžiausios Gruzijos ir Armėnijos kino žvaigždės Vachtangas Kikabidzė ir Frunzikas Mkrtčianas.

storyLazyload();