ARMĖNIJA Jerevanas ir jo apylinkės (2 dalis)


Ryte pradedu organizuoti grupę. Žinau kad iki Garni šventyklos ir Geghardo vienuolyno viešuoju transportu patekti problematiška. O dar tą pačią dieną aplankyti Ečmiadzino katedrą beveik visai nerealu.

DSC03770

Samdom hostelio vairuotoją Mohamedą, kuris šiek tiek moka rusiškai ir angliškai. Atvyko iš Sirijos prieš kelis metus pas giminaičius. Čia sukūrė šeimą dabar apie 30m. Jis beveik kiekvieną vakarą sėdi hostelio ilgajame balkone su svečiais ir gurkšnoja alų bei rūko. Taigi Mohamedą visi pažįsta - savas. 
Grupę surenku iš beveik visų negausių kaimynų. Pirmasis yra linksmasis Ramanas. Iš Pandžabo kilęs virėjas dirba Varšuvoje, kaip ir priklauso, indiškame restorane. Antrasis Achmedas - Jerevano universitete studijuoja IT. Atvykęs iš Jemeno. Jis hostelyje gyvena jau 3 menesius ir draugauja su mergina iš registratūros. Pas jį visada yra įdėjų dėl naujų apps'u ir niekaip nesibaigia muilo opera dėl meilės. Mūsų kompaniją papildo plepioji Irina iš Maskvos. Apie 55 metų amžiaus, bet drąsiai viena keliauja po kaimynines Rusijai šalis. Skaidri diena, todėl mikroautobusiuku pajudame link Vaharšapato miesto. Tikslas pamatyti Echmiadzin katedrą vakarinėje Jerevano dalyje. Echmiadzine buvo pastatyta pirmoji katedra Armėnijoje. Tai Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios Vatikanas - šventasis miestas. Čia reziduoja Bažnyčios vadovas Katolikosas. Apskritai, kartu su anglikonybe armėnų bažnyčia turi daugiausia panašumų su katalikais. Sakykim žvalgantis po Echmiadzin katedrą (deja apkarstytą pastoliais) galima pamanyti, kad esi kur nors pietų Ispanijos šventovėje.

DSC03668

DSC03654

Armėnai gali tvirtai didžiuotis tuo jog yra ankstyviausi oficialūs krikščionys pasaulyje. Dar tame pačiame mieste aplankome kelias šventyklas, bet mūsų bendra nuomone pati gražiausia yra Saint Gayane. Gal dar dėl to, kad puikiai žiūrisi Ararato fone. O gal del gražių sodų  ir aplinkui vaikštančių šventikų.

DSC03679

DSC03688

DSC03687

Važiuojame linksmai su mano įrašyta muzika. MUZIKA. Visiems įsimena mūsų Beatrich. O man kelionės metu labai įstringa armėnų nacionalinis pasididžiavimas duduk. Neveltui sakoma, kad tai pats liūdniausias muzikinis instrumentas pasaulyje. Nuo pirmų minučių atrodo, kad šis pučiamasis nuteikia melancholiškam pamastymui apie Kaukazo kalnų slėnius. Dudukas gaminamas tik iš abrikoso medienos, o tas kuris moka gerai groti laikomas meistru ir yra gerbiamas meno ir pramogų pasaulyje, kviečiamas į TV projektus ir tt. Man taip pat dudukas prie širdies, ne veltui Gladiatoriaus garso takelyje skamba šis instrumentas. O šiaip, armėnų muzika gana linksma. Sakyčiau nerūpestingai rytietiška. Žmonės greitai užsiveda šokti, kviesti kitus. Tuo daugybe kartų įsitikinu gatvėje. Norėtusi vakare nueiti į naktinį klubą pažiūrėti kaip linksminasi Jerevano gyventojai. Tačiau, mano mažoje kuprinėje gulintis kuklus garderobas, riboja tokius planus.

Privažiuojame Geghard vienuolyną. Jis iš dalies įkomponuotas į uolas.  Gražus ir nuošalus slėnis, turėjo būti ideali vieta siekiantiems pasislėpti nuo Jerevano linksmybių. Ši vieta palyginus su Echmiadzinu yra gana "nauja" ne nuo VII a., o tik XIII a. Nors laikoma viena labiausiai turistų lankomų vietų, bet jų čia tikrai nedaug gal dvidešimt be mūsų. Todėl kai patenkame į vidų nėra grūsties. Menėse ropinėjame ir landžiojame ten kur mums patinka. Viduje jokių papuošimų, juodos sienos ir kolonos, bet mums visiems be išimties atima žadą. O kai peržiūrime nuotraukas su šviesos spinduliais iš ertmių lubose... Atrodo kad esame kažkokio apokaliptinio filmo herojai. Nieko ypatingo Gegharde nėra, nei gražių altorių, nei brangių relikvijų, tačiau tai ypatinga vieta.

DSC03750

DSC03752

DSC03697

Toliau važiuojame į netoliese esančią Garni šventyklą. Čia paprašysiu jūsų dėmesio, tai buvo pirmoji ir vienintelė vieta Armėnijoje kur už lankomą objektą turėjome sumokėti pinigus! Net 1000 dramų (1,8 EUR)! Tokį turizmo departamento požiūrį galima pavadinti išties draugišku, turint omenyje, kad yra šalių kurios turistus apmokestina net iki 10 kartų brangiau nei vietinius. Taigi Armėnijoje galima nepergyventi, kad lankydami gražiausias šalies vietas išleisite daug pinigų.
Garni tai ikikriokščioniška I amžiaus šventykla. Atstatyta apie 1970-uosius, bet tikiuosiu bent vienas paliestas akmuo yra iš anstyviausio laikotarpio. Su mūsų draugais daromės nuotraukas ant stačių laiptų vedančių į mažytę aukojimų salę. Viduje nieko įspūdingo, o štai už šventyklos statūs skardžiai ir platus slėnis tiesiog sprogdina akis. Medituojame klausydamiesi apačioje šniokščiančios upės. Gegužė - vandens dar daug upių vagose.

DSC03814

DSC03817

DSC03813

Mohamedą įkalbame nuvežti mus prie bazaltinių uolienų, dar vadinamų Qareri Simfonia. Leidžiamės į tą patį slėnį. Čia jau reikėtų džipo, todėl išlipame ir kilometrą įveikiame pesčiomis. Puiku, kad vieta dar turistų neužgulta. Bazaltas bazaltu, o mums labiau patinka akustinės savybės - Irina pasibaisėjusi su kokiais žvėriukais važinėjasi po slėnius.

DSC03832

DSC03826

DSC03822

Grįžę atsidarome vyno, šnekučiuojamės balkone. Mums pasisekė, kad turime mūsų tarpe virėją. Tai ~45m. Valėra iš Jaroslavlio. Valėra šimtaprocentinis armėnas, turi savo restoraną Rusijoje. Atvyko paso susitvarkyti. Paruošia mums avienos troškinį, kurio niekas negali atsisakyti. Žino daug anekdotų, ir kai juos pasakoja labai primena garsųjį humoristą Galustianą! Kadangi Ramanas indiškos virtuvės specialistas, tai skanauja kartu su visais - domisi kokius prieskonius deda.

Kalbamės apie viską. Apie tai kaip Karabacho karo metu Armėnijai buvo atjungta elektra ir dujos. Nebuvo darbų. Todėl daugelis išvažiavo į Rusiją. Tačiau dabar, kai pragyvenimo sąlygos darosi panašios pradeda galvoti apie sugrįžimą. Ir klimatas geresnis ir aplinka draugiškesnė. O čia dar kaip tyčia savaitė iki mano kelionės įvyko revoliucija. Nauju šalies vadovu tapo žmogus iš masių Nikolas Pašinianas. Visi į jį deda daug vilčių, nes ankstesnė valdžia korumpavosi. Sako, kad yra daug atvejų kai armėnų užsienio diasporai net neleisdavo vykdyti infrastruktūros atnaujinimo darbų, kol negaudavo didžiulių kyšių.

Jerevanas. Reikia pripažinti, jog miestas stebina savo europietiškumu. Kavinės, žmonės, sutvarkyti parkai ir aikštės. Jerevane milijonas gyventojų, bet per visas dienas nepamatysiu tokių kamščių, kaip supermegapolyje pavadinimu Vilnius. Gretimame Irane pėsčiųjų perėja tik dekoracija, o čia jos iš tikrųjų funkcionuoja.  Miestas pastatytas iš rausvo tufo išgaunamo apylinkėse. Todėl miestas atrodo ganėtinai vientisas. Net naujoji statyba stengiasi naudoti šią medžiagą, todėl kartais net sunku atskirti senesnius rajonus nuo naujų. Tiesa, sovietines chruščiovkes atskirti lengva. Čia jų nemažiau nei Lietuvos miestuose. Jerevanas neturi tokio senamiesčio kaip Tbilisis, nors yra senas miestas – įkurtas 782 pr. Kr. Taip pat nėra tokių dangoraižių kaip Baku. Iš visų trijų miestų jis labiausiai mena sovietmetį. Tai dažnai Kaukazo sostines taip ir skirsto. Kelionę reikia pradėti nuo Tbilisio, kad pamatyti kaip žmonės šiame regione gyveno iki XIXa., tada Jerevanas – sovietiniai laikai ir po to į XXIa. Baku.

DSC04201

DSC04200

Taigi iš to laikotarpio labiausiai įsimena Jerevano opera. Ji puikuojasi ant atvirukų ir magnetukų, tačiau iš arti jokio įspūdžio nepalieka. Taip pat už operos ant kalno stovi didžiulis paminklas kritusiems II pasauliniame kare paminėti – Motina Armėnija. Taip taip pat vienas Jerevano simbolių iš tų pačių laikų.

storyLazyload();