2 savaitės Indijoje ir Nepale

1 diena.
Ilgai laukta ir planuota kelionė prasideda. Iš Vilniaus išskrendam anksti ryte. ~5val. ryte lėktuvas kyla ir skraidina mus į Maskvą. Rusijos sostinėje mūsų laukia 10 val. priverstinio laukimo tranzitinėje zonoje, todėl diena praeina nuobodžiai ir labai neįdomiai. Vakare mūsų laukia Airbus‘as, skrydis, vakarienė ir kino seansas, kol galiausiai viską nustelbia miego trūkumas..
2 diena.
Šiandien yra be galo ilga diena... ~3val. ryte nusileidžiame tarptautiniame I.Gandi oro uoste. Praeiname klampias migracijos procedūras, atsiimame savo dar Vilniuje atiduotą bagažą ir išeiname į lauką.. Lauke iškart pasitinka oro trūkumas, smogas ir begalės vietinių. Nuo pat ankstyvo ryto šie jau dirba, gaudo turistus. Pirmas įspūdis labai keistas ir atgrasus, todėl greitai neriam į kitą terminalą, į kurį vietiniai negali patekti be skrydžio bilieto (prie įėjimo budi ginkluota apsauga), taip išvengdami pernelyg didelio dėmesio. Laukia naujas didelis išbandymas: susilankstę ant nepatogių oro uosto kėdžių vėl turime 12 val. priverstinio poilsio iki savo skrydžio į Kathmandu. Galiausiai nuvargę nuo nieko neveikimo, jau sėdime SpiceJet lektuve, kuris, ko gero, seniausiai nupirktas iš kokio Ryanair‘o, savo geriausius metus jau senokai pamiršęs. Vėl šiek tiek snūsteliu (kol kas, atrodo, nieko daugiau ir nedarau) ir kelionė (~1.5 val.) jau eina į pabaigą. Nusileidę pildome dokumentus vizai gauti. Mano laimei, čia vietoje galima pasidaryti nuotraukas, nes savąsias palikau Lietuvoje. Fotografas duodamas grąžą, pabando vietoj 800 įkišti 300 rupijų (Rp), tad pirmojo sukčiavimo atvejo ilgai laukti nereikėjo... Nepalo vizos išrašas neprimena net paprasčiausio dokumento, o pats oro uostas grąžiną TVO 20-30 metų atgal. Tik išėjus iš pastato, iškart užpuola vietiniai dušmanai, nors policija su švilpuku ir bando juos išvaikyti, tai pavyksta tik trumpam. Bent 4 vietiniai seka mums iš paskos, siūlydami nuvežti į Kathmandu centrą. Nusideram 100 Rp ir sutinkam, nežinia, ar gerai: jų mašina visiškai neprimena taksi automobilio, tuo tarpu gatvėse baisus chaosas, o šaligatviuose toks pats skurdas. Pradeda lįsti mintys, ar tik nebūsime nuvežti kur nors į šalį ir palikti be pinigų, tačiau vairuotojas užtikrintai juda į priekį, įnirtingai pypsėdamas ir lenkdamas kitus eismo dalyvius. Galiausiai mus atvežą į apšiurusį viešbutuką, prieš tai mandagiai apklausinėję, kiek maždaug norėtumėm skirti nakvynei. Akivaizdu, kad komisinis „otkatas“ čia valdo, vietinis pabandys įsiūlyti bet ką, kad tik gautų naudos. Apsistoję kambaryje, nueiname į viešbučio terasą pavakarieniauti, užkalbiname ten sėdintį jaunuolį. Pasirodo, Dima iš Piterio. Dviese su draugu po Indiją ir Nepalą keliauja jau 3 mėnesius. Greitai susiformuoja postsovietinis stalas ir likusią vakaro dalį bendraujame rusų-anglų kalba. Ruskeliai pasiūlo žolės, kurią jie čia įprato papsėti kasdien. Po poros dūmų didelio poveikio nepajaučiu, tad laikas miegoti – normalioje lovoje jau senokai nemiegojau 

3 diena.
Prabundame anksti, kadangi kaimynai už sienos ypač triukšmingai ruošiasi į kalnų kelionę. Papusryčiavę išsiruošiame turui po sostinės gatves bei Monkey Tample paieškoms. Sekasi sunkiai... Gatvės pilnos žmonių, aplinkui visur zuja motopirkės. Pasiklausę vietinių, sužinome bent jau kryptį į šventyklą. Pakeliui atrandame klampias sostinės gyvenamųjų rajonų gatveles, kuriose vaikai prašosi nufotografuojami. Saulė jau zenite, galva pradeda kaip reikiant kaisti, o burna džiūti... Suradę šventyklą, pasivaikštome, pafotografuojame baikščias beždžiones, kurių, matyt dėl karščio, nėra itin daug. Grįždami atgal pajaučiame, kad pakankamai greitai aklimatizavomės, gatvėse jaučiamės, kaip vietiniai: drąsiai einame per gatvę, pernelyg nesidairydami ir nekreipdami dėmesio į pypsiančius vairuotojus. Pakeliui užsukame į autobusų stotį ir nusiperkame bilietus – rytoj laukia kelionė į Indiją. Šalia pamatome turgų, tad užsukame ir į jį. Primena Gariūnus, bet gerokai baisiau...
Nusiperku respiratorių, tad dabar jaučiuosi lyg vietinis, nes ir jie saugosi dulkių, kurių čia beprotiškai daug dėl intensyvaus eismo bei asfalto trūkumo. Grįždamas į viešbutį įgyvendinu dar vieną planą: nusiperku vietinių musulmonų nešiojamą kepuraitę. Pailsėję ir užkandę, nutariam dar šiek tiek apsižvalgyti. Nueiname iki parko, kuriame vyksta kažkokia protesto akcija bei pilna policijos. Nešame mėsas iš ten, kol neprisidarėm bėdos. Aplankę dar vieną šventyklą, nusprendžiam jau grįžti į viešbutį, juolab, kad čia tempti ima ~6-7 val. Šiandien iš viso nueita ~ 15 km, tad viešbutyje pasivaišiname atsivežtiniu brendžiu ir einame miegoti. Ryt laukia dar ilgesnė diena...

4 diena.
Antradienio vėlus vakaras. Sėdžiu visiškai dušname kambarėlyje, kažkur Rytų Nepale, mieste, primenančiame teroristams puikiai tinkančia vietelė, ir rašau šitą pasakojimą ... Bet apie viską iš pradžių.
Atsikeliame anksti ryte ir paprašome iškviesti taksi, kuris beprotišku greičiu mus nuveža į autobusų stotį. Čia, kaip visada, mus apipuola minia varguolių, siūlančių „pagalbą“. Susirandame savo autobusą, krepšius vietiniai pritvirtina prie stogo... Turėtumėm pajudėti 8 val., bet niekas neskuba, laukiame daugiau keleivių, tad išvykstami vėluodami beveik valandą. Gatvės kaip visąlaik pilnos, tad gerokai užtrunkame, kol išvykstame iš Kathmandu. Nuojauta kužda, kad šiandien tikrai pasivažinėsime... Tik palikus užnugaryje sostinę, prasideda kalnų kelias. Gamtos grožis verčia iš koto, tad iškišęs galvą pro langą, mėgaujuosi akimirkomis. Kol greta varguolis, išlindęs pro kitą langą, nepradeda skrepliuotis...  Važiuojant autobusas kartas nuo karto vis stabteli, priimdamas naujus keleivius, tad greitu laiku autobusas jau sausakimšas, stovinčiųjų dar daugiau nei sėdinčių. 1 PASTABA. Važiuojant autobuso vadybininkas iškišęs galvą nuolat rėkauja ir kviečia žmones keliauti mūsų autobusu. Įdomi pardavimų technika.
2 PASTABA. Autobusu važiuoja ir bent keli 1-3 metų vaikai. Visi patenkinti, nesigirdi jokio irzulio, nors ši kelionė šiuo autobusu truko 7 valandas. Turiu nuojautą, kad jaunieji lietuviukai tokiomis aplinkybėmis nebūtų tokie tylūs 
Taigi po 7 val. galiausiai sustojame ir... perlipame į kitą autobusą. Čia jau visiškai nebeturime vietos. Su Ženia atsisėdame pačiame gale, kuriame vietos kojoms visiškai nebėra. Po truputį kojos pradeda tirpti. Tuo tarpu vaizdai pro langą tampa vis nykesni ir nykesni: daugybė skurdžių namukų, purvynų vaikų ir asfaltą pakeitęs žvyrkelis. Pagaliau šios dienos tikslą – Birgunj miestą pasiekėme po 9-9.5 val. kelionės. Šis miestas – visiškas Šūdas. Asfalto nė kruopelytės, žmonės baisūs ir purvini, kaip visąlaik lenda rikšos, siūlantys savo paslaugas. Greitai neriam ieškoti viešbučio ir pasiimam apybaisį kambarį už 20 Lt. Nusimaudę nutariam išeiti pasivaikščioti ir užkasti. Vaizdas toliau baisus, miestas jau visiškai sutemęs, bet gatvėse apšvietimo nėra, minios žmonių plaukia tamsoje, todėl pirmojo sumanymo greitai atsisakome – pradedam ieškoti tik vakarienės. Užkandę vietinėje skurdžioje užeigėlėje, niekur nebeklaidžiojam ir grįžtame į viešbutį ilsėtis. Bet čia taip karšta ir tvanku, kad sunkiai sekasi. Šios dienos pabaiga visiškai nebeprimena Kathmandu...

5 diena.
Atsikeliame anksti ryte, turėdami tikslą persikelti į Indiją. Atsisakę visų rikšų paslaugų, išsirenkam senuką su asilu  Tokia karieta riedame keletą kilometrų iki sienos. Pasienyje Nepalas atsisveikina maloniai, už išvažiavimą paimdami 200 Rp. Tuo tarpu Indija pasitinka ne taip svetingai ir nuotykiai prasideda... Pasienietis sako, kad mes negalime grįžti į Indiją 2 mėn., nebent Kathmandu esančiame konsulate gautumėme atžymą. Darosi nebejuokinga, kai pagalvoji apie kelią atgal... Vis dėlto, nuramina senukas, galime šį bei tą padaryti... Užtenka parašyti duomenis apie savo skrydį į Lietuvą bei... susimokėti kiekvienam po 800 Rp. Kadangi neturime indiškų pinigų, pasienietis mielai priima ir dolerius su eurais, nors pasiskundžia, kad eurus bus sudėtingiau išsikeisti. Korupcija ir kyšiai yra visur. „Asilinis rikša“ mus nuveža iki artimiausio Indijos miestelio. Sumokame sąžiningam vairuotojui daug nei buvome suderėję ir atsisveikiname. Čia nuotykiai tęsiasi... Autobusas į mums reikiamą Patną jau išvykęs. Bilietų pardavėjas siūlo į maršrutą vakare (kaina dviguba). Prisėdami pagalvoti, ką čia daryti toliau. Greitai prisistato vietinis bičas, aiškinantys, kad irgi vyksta į Patną. Siūlo važiuoti per kitą miestą su sustojimu, nors lietuviškai nepasitime, vis dėlto sutinkame. Galiausiai paaiškėjo, kad vyrukas tikrai nuoširdžiai norėjo padėti. 3 PASTABA. Indijos pasienio miestelis dar baisesnis nei Nepalo pusėje: visur purvina, pilna dulkių, namai apgriuvę. Po šio vizito jau tikrai galėtumėm keliauti į Iraną ar Pakistaną...
Su vyruko pagalba jau sėdime sausakimšame autobuse. Į jį atnešamas išsekęs ubagas, kuriam priformuotas išmatų ir šlapimo maišelis  Autobusas nusidažo dvokiančiu kvapu... Toliau riedame per provincijos kaimelius. Vaizdai labai skurdūs: bėgioja nuogi ir purvini vaikai, laksto palaidi naminiai žvėreliai, visi namai pastatyti iš molio ir šiaudų. Tikra Afrika! Pasiekiame tarpinį miestelį ir persėdame į autobusą, vežantį į Patną. Mūsų draugas užmeta už mus trūkstamas 20 Rp. Pasirodo, jis išlipa anksčiau nei mes, todėl net liūdna išsiskirti. Tikrai buvo geras ir malonus žmogelis. Patną pasiekiame ~8 val. (kelionė autobusu truko 10 val.), miestas visiškai sutemęs. Bandome ieškotis viešbučio, o čia nuotykiai tęsiasi toliau... Visi viešbučiai atsisako mus priimti, neva neturi licencijos užsieniečių apgyvendinimui, neva mieste didelė šventė ir visi kambariai užimti. Akivaizdu, kad kažkodėl šiame mieste mes niekam nepatinkame. Taip ir neišsiaiškinome, kodėl. Nusprendžiame keliauti į traukinių stotį, bandysime gauti bilietus į Gaya. Stoties peronas pilnas miegančių, gulinčių žmonių: tiek ubagų, tiek tikrai keliaujančių. Mūsų džiaugsmui, gauname bilietus. Prie vagono susipažįstame su vietiniu jaunuoliu. Jis pasiima mus kartu į Sleeper klasę, nors mes turime tik General, kur visi būna bendrame sausakimšame vagone. Naujas draugas mums net išreikalauja vietos nusnausti. Lūžtu greitai po ilgiausios, labiausiai varginančios kelionės...

6 diena.
Miegu trumpai... Kelias iki Gayos trumpas, tad iškart po vidurnakčio Ženia prikelia ir kelionė baigiasi. Nueiname į mūsų draugo rekomenduotą viešbutį, esantį visai šalia stoties. „Face control“ toliau galioja – mūsų nepriima. Apeiname dar kelis viešbučius, visi atsisako priimti. Aplinka pakankamai bauginanti, tad grįžtame atgal į stotį, nusprendę laukti aušros. Kartas nuo karto smingam, atsirėmę į savo kuprines. Pro šalį eina ubagas, vėl pradeda prašyti. Sviedžia velniop mūsų pasiūlytą saldainį, už tai pribėgęs karininkas jam įkala „pendelį“. Galiausiai ateina rytas, pasigauname motorikšą, kuris nugabena į Bodhgaya (13 km). Galvojame eiti apsistoti į vienuolynus, bet šie dar uždaryti, tad apsistojimui pasirenkame Guest House. Šįkart pasiseka: labai geras kambarys už 25 Lt. Greitai lūžtu... Pamiegoję kelias valandas, išeiname apsižvalgyti. Aplankome įspūdingą Budos apsireiškimo šventyklą. Monumento dydis stebina, bet labai jau karšta. Turiu nuojautą, kad ~40oC... Tad pavalgome restorane, prisėdame prie interneto ir grįžtame į viešbutį. Apturėję siestą, vėl išeiname į gatves. Klaidžiais miesto takeliais randame Budos statulą, kurios aukštis maždaug 20 m. Pilna žmonių, siūlančių už atlygį nufotografuoti. Gerai, kad mes turime fotoaparatus ir galime patys nusifotografuoti  Turgelyje nusiperkame beskonio kokoso, bet užtat šviežiai išspaustos cukranendrių sultys sueina ypatingai gerai. Laiko lieka vis mažiau, greitai ims temti ir turėsime toliau keliauti. Bodhgaya palieka tikrai gražaus, pakankamai tvarkingo miestuko vaizdą. Dabar čia itin smagu, kadangi aplinka labai rami, tačiau piko metu, kuomet suvažiuoja piligrimai, nelabai norėtųsi Bodhgaya svečiuotis. Aplankome dar keletą viešų vienuolynų ir su moto-rikša leidžiamės į stotį. 4 PASTABA. Vienuolynus čia turi atskiros budizmą išpažįstančios valstybės: Kinija, Indonezija, Nepalas, Bangladešas, Tibetas ir t.t.
Eidami link stoties turime užduotį užmušti kaip įmanoma daugiau laiko – iki kelionės 6 val. Tad porai valandų stabtelime vietos restorane. Pavakarieniavę grįžtame į stotį laukti savo traukinio. Perone, kaip visuomet, pilna gulinčių žmonių, tad bandome ir mes kažkur prisiglausti. Tuomet išvystame tai, kas vėliau dar ne kartą pravers kelionėje... Atskiras laukiamasis, kuriame savo maršruto laukia 1 klasės keleiviai. Nors ir neturime tokio bilieto, bet jau ne kartą Indijoje supratome, kad baltas veidas atidaro daugybė durų. Tad patogiai sulaukiame savo traukinio gerokai patogesnėje aplinkoje. Galiausiai išvykstame į Varanasi...

7 diena.
Įlipę į traukinį susirandame savo vietas ir einame miegoti. Šįkart netgi gauname švarią pagalvę bei patalynę. Poilsį nutraukia kontrolierius, sakantis, kad turime susimokėti papildomai po 144 Rp (~8Lt). Nesuprantame, kodėl tai turime daryti, jei jau turime bilietus, bet ginčytis beviltiška. Susimokame priemoką, o kontrolierius išrašo kvituką – vėliau reikės aiškintis. ~ 5.30 val. pasiekiame Varanasi, iškart suderinam su rikša važiavimo kainą ir atvykstame iki anksčiau mums jau rekomenduoto viešbučio. Mums pasiūlo už 300 Rp dvivietį kambarį su hekonu ant lubų (driežu), bet imam su AC, nors šis ir brangesnis. Čia taip karšta, kad be kondicionieriaus būtų pernelyg sunku. Šiek tiek nusnaudę, nueiname iki vietinio bariuko užkasti. Prie to paties, su vietiniu viešbučio darbuotoju sutariame dėl ekskursijos. Jis pasiūlė tikrai neblogą kainą (450 Rp) už pavežimą gražiausiomis Varanasio vietomis bei 2 išplaukimus į Gangą. Pirmas plaukimas tik vakare, tad dar pasivaikštome po miestą. Varanasis toks klampus savo keliukais (Vilniaus senamiestis toli gražu neprilygsta klaidumu), kad, sako, net vietiniai gyventojai pasiklysta. Mes ne išimtis  Šiaip ne taip randame Gangą, kuriame pamatome pirmąsias lavonų deginimo procedūras. ŠOKIRUOJANČIAI ĮSPŪDINGA. Bet lauke taip karšta (virš 40oC), kad turime grįžti į viešbutį. Čia, viešbučio restoranėlyje, susipažįstame su 2 škotų diedais, taip pat keliaujančiais po Indiją. Susipažinę ir pabendravę, visi draugiškai išplaukiame į Gangą palydėti saulės. Prieplaukoje vyksta apeigos, priplaukę laiveliais mes ir daugybė turistų stebime iš vandens pusės. Britai čia turi neįprastą misiją: atvyko į Gangą išpilti praėjusiais metais mirusio draugo pelenus. Su Ženiai pakankamai nepatogiai jaučiamės stebėdami jų tokią emocionalią sceną. Pasikrovę teigiamų emocijų, grįžtame į viešbutį, kur laukia lovos – rytoj kelsimės atgal į Gangą. Šįkart pasitikti saulės...

Booking.coms
storyLazyload();