2 kilometrai arčiau dangaus

Kažkas nužudė laiką?

Jau trečia diena kelionėj, ankstus rytas ir tik dabar atsirado tos naudingosios iškasenos prisėst prie kelionės dienoraščio.

Pirma diena pervažiavimui. Iš Viešvilės į Wieliczka. Google rodė 750km, galvojau įveiksiu per 10h. Navigatorius buvo pesimistas ir sakė kad užtruksim 12h. Ir jis buvo teisus.

Viskas buvo pagal planą iki kol apvaziavom Varšuvą is apačios ir pradėjom artėti prie Krokuvos.

Kažkodėl įsivaizdavau, kad Krokuva koks 3 ar 4 pagal didumą Lenkijos miestas. Pasirodo antras su maždaug 750 tūkstančių gyvų sielų.

Įsirovėm į kamščius, netgi pacioj Krokuvoj 21h sekmadienį eismas intensyvus.

Vakar dienos vinis Wieliczkos druskos kasyklos. Žiauriai įdomu, bet pasijutau kaip nemažam oro uoste. Ir pranešimai panašūs: bim bam.... Ir šneka. Lenkiškai, angliškai... Eiliu valdymas. Pasibastėm po požemius. Salės įspūdingos. Buvom nusileidę iki 130 metrų po žeme. Sausa. Estijoj sienomis varvėjo. Perbraukus sieną ranka, paragavus liežuviu sūru.

Išlindom į paviršių visai kitoj vietoj nei nusileidom.

Dar aplankėm drėkinimo bokštą. Sūrus vanduo bėga medinėmis sienomis. Kai karšta, gaivu.

Per kiek laiko galima nuvažiuot 110km. Iš Krokuvos į Zakopanę tai trunka daugiau nei 3h. Tikslas buvo spėt į turizmo informacijos centrą prisipirkt žemėlapių. 17h įėjus mus išvarė. Žemėlapių nusipirkom kitur.

Šiandien kalnai. Reikia įveikti. Kuprine sunki, bus nelengva

IMG_0218

IMG_0225

IMG_0225

IMG_0229_1

IMG_0238_1

IMG_0247_1

IMG_0250

IMG_0254

IMG_0269

IMG_0270_1

IMG_0271_1

IMG_0278

IMG_0280

Ant savo galimybių ribos

Vos neprisidirbau....

Tiek kartų atsiprašau per vieną dieną dar nesu ištaręs.

Palikom mašiną netoli nuo Zakopanės, startavom su saulute. Iki tarpinio punkto Chohlovska namelio atėjom gavę lietaus. Bet dar nepraradę ūpo. Pora valandų poilsio, pusvalandis ėjimo ir prakiuro dangus. Kalnų takelis virto kalnų upeliu. 2 iš mūsų keturių buvo ant ribos savo galimybių. Dar aš sugrybavau, galvojau pasiekėm viršūnę, ten pagal žemėlapį reikėjo nusukti kairėn. Bet tai dar nebuvo viršūnė.... Einant vienu kalno šlaitu neišvengiamai pasieksi kitą šlaito pusę. Vėl išlindom į mūsų jau praeitą takelį....

Vėl aukštyn. Dešinėn, kur atsirado reikiama rodyklė kairėn.

Lyja. Nieko nesimato. Buvom debesyse. Iki sekančio posūkio rodo 1h, bet reliatyvu. Truko visą amžinybę.

Vis dar lyja, bet ties anuo sekančiu posūkiu jis baigėsi. Bet tai jau nebeturi reikšmės. Kiaurai, senokai taip buvau peršlapęs. Posūkis kairėn link Tiatliakova chata. 
Išnaudotas pirmas gyvenimo kartas pereiti į kitą šalį kalnais.

Toliau jau žemyn. Su kiekvienu žingsniu džiaugiausiu kad visi esam sveiki. Jokių traumų. 4 kuprinės atsidūrė ant 2 stipriausių žmonių jau prieš kelias valandas.

Įgriuvom į kalnų namelį prieš pat sutemstant. Vos neprisidirbau beplanuodams....

Sekančią dieną padarėm beveik poilsine. Pavadinkim ją džiovinimo diena. Tapom beveik gerais draugais su personalu. Trobelėj dirba ukrainiečiai, puikiai šneka rusiškai.

Šiandien pradžiūvę pasivaikščiojom viso labo pora valandų iki Rohace pleso ežeriuko.

Kojose pieno rūgštis, skauda padarius ilgesnę pertrauką. Ėjimo metu skausmas apmažėja, po pertraukos grįžta.

Jau temsta. Namelyje nėra telefono ryšio ir interneto. Visiškas komfortas nuo namie likusių reikalų. Vakare tik mamai paskambinau išėjęs iš namelio kad nesijaudintų.

Rytoj neplanuotas logistinis iššūkis. Pirminis planas buvo kalnais grįžti atgal į Lenkiją. Planas pasikeitė, iš Tatliakova chata nusigauti į artimiausią autobuso stotelę. Tiesioginio autobuso iš tos stotelės Slovakijoje į Zakopanę tikriausiai nebus. Lenkijoje paliktą automobili tikriausiai pasieksim su keliais persėdimais.

Iki rytojaus

IMG_0291

IMG_0294_1

IMG_0295_1

IMG_0296_1

IMG_0299_1

IMG_0300_1

IMG_0301

IMG_0303

IMG_0305

IMG_0310

IMG_0311

IMG_0319

IMG_0324

IMG_0327

IMG_0334

IMG_0335

IMG_0337

Lengviau

Galima važiuoti su 4 autobusais, bet tuo pačiu tris kartus įlipti į tą patį, kirsti Slovakijos-Lenkijos sieną pėsčiomis, nes tarp Suha Hora Slovakijoje ir Choholow Lenkijoje jokio susiekimo. 
Tris kartus įlipti į tą patį autobusą pavyko Slovakijoje. Persėdimo metu tas autobusas kažkur važiuoja, tvarkosi savo reikalus. Praėjus valandai ar pusantros grįžta ir paima. Bandymas prisikviesti taksi Trstina tarpiniame punkte nepavyko, autobusų stotyje gautu telefonu atsiliepęs balsas atsakė, kad iš Trstina į Zakopanę nevažiuos, kažką sakė kad ne trasoj. Prasivaikščiojau po Trstina centrą, nei vieno taksi neradau.

Šiandien pritryniau pūsles ant kojų, pavedė batai, nors buvo išbandyti. Lietaus metu užvakar ištirpo įdėklai, kojos liko ant pliko padų karkaso...

Nelabai suprantu, kaip tvarkingam viešbutuke lenkai gali sau leist neturet nei vieno žmogaus, gebančio susišnekėt angliškai ar bent rusiškai... Bet pavyko valandai užsirezervuot sauną su džakuzi. Padėjo skaudančioms kojoms.

Sekančią dieną prašoviau, navigatoriuje uždėjau tašką neteisingoje vietoje. Turėjom startuot nuo Kozlice, pradėjom keliais kilometrais toliau į vakarus. Kol susigaudžiau, nebesinorejo grįžt atgal, tai kainavo mums apie 3 valandas papildomo kopimo. Planas buvo aplenkt eiles ir į keltuvą link Kasparo viršūnės įlipt tarpinėje stotelėje. Ten išaiškėjo, kad žmonės čia tik persėda iš vieno vagonėlio į kitą, svetimiems čia priėjimo nėra. Lipom į Kasparo viršūnę patys toliau. Panašus krūvis buvo prieš kažkur 5 metus Tenerifėje, lipant į Teide, tik ten dar oro trūko. Jei būtų dar ir lietaus, nežinau kaip viskas būtų baigęsi....

Nuo Kasprowy Vierch iki kalnų trobelės kelias jau apačion, tarpais statoka. 500 metrų vertikaliai žemyn.

Rašau dabar is Murowaniec kalnų trobelės. Ankstus rytas, 06.30h, kambariokai anglai jau išėjo į kalnus.

Šiandien planas vėl pakilti iki Kasparo, keltuvu nusileisti žemyn į Zakopanę. Pervažiuoti iki kitos nakvynės vietos vėl Slovakijoje

IMG_0349

IMG_0351

IMG_0353

IMG_0355

IMG_0359

IMG_0360

IMG_0362

IMG_0364

IMG_0371

IMG_0392

IMG_0398

IMG_0400

IMG_0403

IMG_0405

IMG_0406

IMG_0413

IMG_0414

2 kilometrai arčiau dangaus

Vakar rašiau dienoraštį bet neišsisaugojo.

Dabar Krokuvoje, bet pabaigiau paskutinį pasakojimą Murowaniec kalnų namelyje. Kai atsikėlėm, kambariokai anglakalbiai jau buvo dingę. Pusryčiai ir aukštyn 500 metrų vertikaliai. Mums užtruko apie 2 valandas. Atgal pas Kasparą. Ten yra ką veikti, bet mano klaidos nuvarginusios kojas vakar, neleido paišdykaut šiandien. Pas Kasparą viršuje ryte eilių nebuvo.

2 kilometrai arčiau dangaus. Geras pusvalandis virsūnėje - teisingiausiai panaudoto man skirto gyvenimo laiko. Vestuvininkai. Nuotaka su kerzavais. Balti bateliai fotosesijai rankose, bet gal kerzavai labiau ten tinka?

Žemyn greitai. Apačioj šilta. Zakopanėj pasiklydau, jau ne pirmas kartas šioje kelionėje. Jaučiu kaip ir atsarginiai kerzavai trina pūsles. Nors jie jau buvo naudoti jau apie porą metų, netgi padas skilęs nuo nešiojimo... 

Mašiną pasiekėm apie pietus, pakeliui mus porą kartų stabdė praeiviai, klausti kas ten toliau, kaip ten kalnuose.... Gal jau tapome panašūs į pusprofesionalius kopinėtojus?

Planas buvo Lenkijoj pavalgyti Chochlowska, miestelyje į kurį neseniai atėjom pėsčiomis iš Slovakijos. Beveik viskas gerai, bet maitinimo įstaiga pamiršo mano užsisakytus Pierogi s jagodami. Užtrukom. Jau prašiau tų koldūnų man nebeduoti, pasiėmem juos inde išsinesimui su 10 proc nuolaida.

Nakvynė Slovakijoje, šeimyninis pensionas. Pusryčiai vienam šeimos nariui per kuklūs, mažėliui spėjau paprašyt vietoj kiaušinienės-dešreles.

storyLazyload();