16 dienų “tranzu” per Afganistaną!

Dar žiemą būnant Indijoje ir svarstant, kuria kryptimi pasukti jau vienerius metus besitęsiančią kelionę po Aziją, teko išgirsti apie šią vasarą man jau pažįstamų rusų keliautojų iš “Laisvųjų kelionių akademijos” organizuojamą informacinę/kelioninę bazę Osho mieste, Kirgizijoje. Nusprendžiau, kad ir vėl būtų labai įdomu su jais susitikti ir kurį laiką pabendrauti, tačiau iš Indijos iki Kirgizijos nemenkas atstumas, o ir laiko dar “per akis”.

Ir kurį gi maršrutą pasirinkti? Indijos-Kinijos pasienis uždarytas ir jau buvo aišku, kad teks apsilankyti Pakistane. Tada du keliai: iš Pakistano kilti į šiaurę ir aukščiausiai pasaulyje esančiu tarptautiniu karakorumo (KKH) keliu vykti į vakarinėje Kinijoje esantį Kashgara (nuo čia iki Osho tik kelios dienos) arba rinktis antrąjį, mano nuomone įdomesnį, maršrutą iš Pakistano per Afganistaną ir Tadžikistaną.
Turbūt dėl visada ekstremalių nuotykių ieškančio mano kelionių būdo antrasis maršrutas “suskambėjo” labiau viliojančiai!
Taigi, pasirūpinus Pakistano viza Katmandu (Nepalas) bei Afganistano viza Delyje (Indija), bent jau biurokratinis kelias man buvo atviras!
Pakistanas – įspūdinga, pilna kontrastų šalis. Šiaurinė dalis su Himalajų, Karakorumo, bei Hindukuso kalnų grandinėmis – tai tikras kalnų mylėtojų rojus.
Per beveik mėnesį, praleistą šioje gilaus islamo šalyje, tarp viso kitko teko aplankyti ir labai išskirtinę, pagonišką, save Aleksandro Makedoniečio armijos palikuonimis laikančią Kalasha tautelę. Šiaurės vakaruose, šalia Afganistano pasienio esančiuose trijuose izoliuotose kalnų slėniuose jų išlikę tik apie 3000 ir, deja, šis skaičius sparčiai mažėja dėl iš visų pusių supančių musulmonų įtakos.
Būnant šiauriniame Pakistane taipogi teko sudalyvauti ir aukščiausiai pasaulyje (apie 3700 m) esančiame polo stadione vykusiame “Shandur Polo” festivalyje. Tai populiariausia sporto šaka šioje šalies dalyje, ir kiekvieną liepą vykstantis trijų dienų turnyras tarp Chitral’io ir Gilgit’o komandų sutraukia milžinišką šiuose kalnų rajonuose gyvenančių pakistaniečių susidomėjimą.
Deja, tik sugrįžus iš kalnų, priešpaskutinę dieną būnant Pakistane ir jau beveik pakeliui į Afganistaną, Peshawar’e teko (IR VĖL!!!) prarasti savąjį skaitmeninį fotoaparatą su visais Pakistano kalnuose užfiksuotais neįkainojamais įspūdžiais!! Eechhh….

Liepos 12
Nuo Peshawar’o iki pasienyje su Afganistanu esančio Khyber tarpeklio tik apie 60 km, tačiau čia ir prasideda nuotykiai. Didelė Pakistano pasienio su Afganistanu dalis, tai taip vadinami genčių rajonai (tribal agencies) ir dauguma Pakistano įstatymų čia neturi galios. Iš viso yra 7 rajonai ir kiekviename galioja savi genčių įstatymai. Tai paštunų žemės, ir norintiems čia pakliūti užsieniečiams reikalingi specialūs leidimai bei iš tos genties kilusi ginkluota apsauga!
Kelias iš Peshawar’o iki Torkhamo veda per Khyber rajoną, ir čia turbūt lengviausiai gaunamas leidimas dėl kad ir menko keliautojų Afganistano link srauto. Pats dokumentas nemokamas ir gaunamas per 20 minučių, todėl jis pas mano kišenėje atsirado gana nesunkiai.
O štai jau kita kalba, kada tenka organizuotis ginkluotą apsaugą link pasienio. Ji taipogi nemokama, tačiau reikalaujama draugiško “užmokesčio”. Negana to, reikia samdytis privatų taksi, nes tavo naujasis ”draugas” su kalašnikovu ant peties nesutinka važiuoti paprastu autobusu.
Velniop gi tą apsaugą ir pinigų taksistui švaistymą!!! Nusprendžiau prasmukti ir be jų pagalbos. Pasirėdęs pilnu musulmonišku kostiumu (shawal kamize) ir užsimetęs Chitralyje įsigytą kepurę, nuvykau į paprastą autobusų stotį. Čia kaip mat buvau apsuptas paprastų taksistų, prirenkančių pilną mašiną keleivių, pasidalinančių kelionės kainą. Buvau pasodintas į naujutėlaitę Toyota su beveik taip pat baltai apsirėdžiusiais pakeleiviais, ir tai mane nemenkai pradžiugino.
60 kilometrų iki Torkham’o, per fantastiškomis molio tvirtovėmis apstatytą Khyber genties rajoną pravažiavome nesustabdyti nė prie vieno iš daugelio pakeliui buvusių apsaugos postų. Juk naujutėlaitė mašina vežė padorius pakistaniečius – policija nė neįtarė tarp jų būsiant ir apsimetėlį barzdotą lietuvaitį!
Pats Torkham’o kalnuotas pasienio postas – tikras “bardakas” su vietiniais pakistaniečiais ir afganistaniečiais, vaikščiojančiais iš vienos pusės į kitą, kaip tik jiems patinka. Teko išgirst ir Pakistano pasieniečių “moralą” dėl mano vienišo atvykimo, tačiau aš jau buvau čia, ir siųsti atgal į Peshawar’a manęs niekas neišdrįso. Pakankamai lengvai praėjęs Pakistano pusę, o dar lengviau – afganistaniečius, aš jau buvau šioje ilgų karo metų nusiaubtoje šalyje su labai įdomia paskutiniųjų dešimtmečių istorija.
Nuo pasienio iki sostinės Kabulo tik 4 valandos kelio nauju, už amerikiečių pinigus pastatytu keliu, tačiau dėl šioje pasienio zonoje vis dar tūnančių talibų „tranzavimo“ galimybės atsisakiau ir sėdau į dar vieną bendrą taksi. Neužilgo pajudėjom Kabulo link ir kelionė, atrodė ilgai neturėjo užsitęsti, besidžiaugiant gaiviu per langą pučiančiu vėjeliu. Tačiau…. Nuvažiavus tik apie 20 km, netikėtai ant kelio iš kažkur atsirado ožys (ar ožka – įžiūrėti nesuspėjau)! Vairuotojas, važiuodamas dideliu greičiu ir bandydamas ji apvažiuoti, nebesuvaldė mašinos, ir ji, apsisukusi, nuslydo nuo kelio, o visiems joje buvusiems teko pajusti dulkėtą smūgį į pelkėtą griovį! Greitai susiorientavus ir atsigavus nuo šoko, laukan teko išsikabaroti per langą. Visi likome sveiki, be didelių nuostolių (išskyrus purvinus baltus drabužius) ir iškart pasijutom apsupti iš gretimų molinių tvirtovių subėgusių nustebusių afganistaniečių. Pravažiuojančios pro šalį mašinos pagalbos nepasiūlė, kas man buvo labai keista. Netikėtai pro šalį važiavo jau pasienyje sutiktas afganistanietis, gyvenantis Mančesteryje ir dabar, po 6 metų pertraukos grįžtantis namo, bei pasisiūlė pavėžėti mane iki Jalalabad’o, už ką aš, žinoma, buvau labai dėkingas.
Jalalabad’e pirmąkart per buvimo Afganistane laiką teko išvysti amerikiečių karinį konvojų, apsiginklavusį iki ausų. Pačiame mieste ilgai neužsibuvau ir greitai persėdau į kitą bendrą taksi, važiuojančią Kabulo link.
Dienai einant į pabaigą, sėkmingai pasiekėme didžiąją sostinę, kuri iš karto sudarė sovietų statyto ir labai apgriuvusio miesto įspūdį. Nakvynė viešbučiuose Kabule brangoka, todėl tik atvykęs susiskambinau su “hospitality club” nariais Abdul ir Gohar, su kuriais dėl nakvynės jau buvau internetu sutaręs prieš kelias savaites. Svetingai jų sutiktas ir privaišintas, pajutau laimingą pirmosios dienos Afganistane pabaigą.

Liepos 13
Mane į svečius priėmęs amerikiečių pagalbos organizacijoje dirbantis Gohar’as pasirodė tikrai svetingas, nesunkiai galintis diskutuoti įvairiomis temomis, tačiau norintis emigruoti į vakarų pasaulį afganistanietis. Beveik visą penktadienį, ne darbo islamo šalyse dieną, prasėdėjome jo namuose belaukdami taip ir neatvykusio Abdulo, ir tik vakarėjant nusprendžiau išeiti bent kiek pasižvalgyti po miestą. Deja, jau buvo vakaras, o Kabulas miegoti eina anksti, tad sugebėjau susirasti tik artimiausią interneto kavinę, kurioje ir užsisėdėjau iki devintos vakaro. Tokiu tamsiu paros metu tikrai buvo nejauku sugrįžti į nakvynės vietą – gatvių apšvietimas Kabule nėra fantastiškas, o ir iš visų pusių patruliuojanti policija didelio saugumo jausmo (bent jau man) nesuteikia!

Liepos 14
Šią dieną nusprendžiau paskirti milijoniniam miestui Kabului. Tai įdomiai keistas, iš visų pusių molinėmis trobelėmis apstatytų uolėtų kalnų apsuptas, miestas, neišvengęs tragiškai griaunančios pastarųjų dešimtmečių Afganistano istorijos. Visur aplink – griuvėsiai, kulkomis išvarpytos namų sienos, nuo karo pavargusių vietinių veidai. Senojo Kabulo beveik nėra išlikę, centras labai primena sovietinės statybos miestą su per paskutiniuosius metus išdygusiais keliais moderniais pastatais. Įdomiau tapo tik šiaip pasivaikščiojus po centrinį turgų ir pabendravus su vietiniais afganistaniečiais dideliais turbanais ir ilgomis barzdomis. Viena iš centrinių, turistams skirtų gatvelių – “Chiken street” su suvenyrų parduotuvėmis – man sukėlė daugiau graudulį nei susižavėjimą.
Kelias dienas Kabului paskirti buvo galima, tačiau ilgesniam laikui užsibūti čia kaži ar man norėtųsi. Taip, egzotiška vaikštinėti po karo apgriautą miestą, tačiau vietiniams čia reikia gyventi, ir aš, kaip čion tik pasižvalgyti atvykęs užsienietis, jaučiausi nejaukiai.

Liepos 15
Užteks man Kabulo. Anksti ryte susikrovęs daiktus ir atsisveikinęs su mane priglaudusiu Gohar’u, išėjau ieškotis vietos, iš kur pajuda bendrieji taksi Bamiyan’o link. Susiradau nesunkiai, bet teko “pakariauti” su vairuotoju dėl užsiprašytos dvigubos kainos.
Iš Kabulo iki Bamiyano tik apie 180 kilometrų pietiniu keliu, kurio nedidelė atkarpa vadinama nesaugia dėl apylinkėse tūnančio Talibano. Tačiau dėl sutaupomų apie 3 valandų vairavimo (šiaurinis kelias ilgesnis ir saugesnis) dauguma už pinigus vežančių mašinų jį ir pasirenka. Po 8 valandų kelionės kalnuotais keliais, sumokėjęs 500 afganių (10$), tos pačios dienos pavakarę pasiekiau vieną iš labiausiai lankomų vietovių Afganistane.
Bamiyan’as – tai miestelis su labai sena budistine istorija, išsidėstęs ilgame kalnų slėnyje. Pasaulyje jis garsus 1500 metų senumo milžiniškomis Budos skulptūromis, iškaltomis tiesiog uoloje. Deja, išgyvenusios 15 amžių, jos nesugebėjo atsilaikyti prieš Talibano idiotiškumą ir 2001 metais buvo tiesiog susprogintos. Dabar tai tik dvi didžiulės erdvės uoloje, lengvai matomos iš tolimo atstumo. Aplink jas daug mažesnių ir net gyvenamų urvų, kur prieš daugelį metų glausdavosi vienuoliai, o žiauriuoju Talibano laikotarpiu slėpdavosi vietiniai.
Bamiyan’as, kaip ir didelė centrinio Afganistano dalis, tai Hazaradzatas – mongolų palikuonimis save laikančių hazara tautybės žmonių žemės. Dėl savo šiitinės islamo pakraipos hazaros buvo labai priešiškos sunitų talibanui ir iki šiol “Talibanas” jiems skamba kaip keiksmažodis. Todėl ji vadinama viena iš saugiausiu provincijų Afganistane – talibai bijo čia ir koją įkelti.
Šioje provincijos sostinėje pirmą kartą teko apsistoti centriniame Afganistane įprastose nakvynės vietose chaikhana, dar kartais juokingai vadinamose “hotel”. Tai didesniuose kaimuose šalia pagrindinių kelių esantys restoranėliai molinėmis sienomis, kilimais iškaltomis grindimis ir kartais (NET!) pajungta palydovine televizija. Visi „kamazų“ vairuotojai, “maršrutkių” keleiviai ar šiaip nei iš kur pasirodantys keliautojai, užsisakantys vakarienę (dažniausiai tik iš vieno įmanomo patiekalo), gali tiesiog pasilikti nakvynei ant kilimo ir paduotos antklodės. Susimokama tik už vakarienę ir ankstyvus pusryčius (arbata su „naan’u“) ir keliaujama toliau. Tokia sistema man labai patiko, todėl, kada tik buvo galimybė, ja ir naudojausi.

Liepos 16
Bamiyan’as – miestas mažas ir jame nėra priežasties užsibūti ilgiau, todėl šiandien, anksti atsikėlęs ir papusryčiavęs nusprendžiau pirmą kartą išbandyti afganistanietišką autostopą.
Tikslas buvo tik už 70 kilometrų esantys Band i Amiro ežerai. Išėjęs į dulkėtą kelią, nesunkiai susistabdžiau reikalinga kryptimi važiuojantį kamazą ir labai apsidžiaugiau nuostabia “tranzo” Afganistane pradžia. Po kelių valandų kelionės besidžiaugiant Hazaradzato kalnuotomis vietovėmis, buvau išleistas prie smėlėto posūkio Band i Amiro ežerų link. Likusius 7 kilometrus sumąsčiau eiti pėsčiomis ir net nestabdyti karts nuo karto pravažiuojančių mašinų. Nežinau, kokie ten septyni kilometrai, tačiau tai užtruko daug ilgiau nei tikėjausi, bet viską atpirko fantastiški ir kontrastingi kalnų vaizdai. Kartais jaučiausi tarytum nutapytame pilkų stepių peizažo paveiksle, o kartais – kaip didžiajame Amerikos kanjone. Po maždaug 3 valandų kelio išvydau pirmąjį iš 7 ežerų ir netekau žado. Prieš mane atsivėrė dangaus mėlynumo ežeras, įsispraudęs tarp pilkai raudonų kalnų, o paėjęs dar keletą kilometrų pasiekiau ir pagrindinį Band i Amir’ą su šiokia tokia lankytojų infrastruktūra. Kelios pastatytos palapinės, keletas afganistaniečiams skirtų restoranėlių ir šiaip nuomojamų iš molio pastatytų kambarių. Man, kaip užsieniečiui, kainos iškart buvo pasiūlytos dvigubos, tačiau po įmantrių diskusijų už nakvynę buvo susitarta visiškai nemokėti.

Liepos 17
Fantastiškai išmiegojau gryname ore ant kilimo, patiesto šalia chaikhanos ir, kaip jau buvo įprasta, pusryčiams paprašiau arbatinuko žalios arbatos su naan’u – pailgos formos afganistanietiška balta duona. Vidurdienį įkaitus saulei neatsisakiau ir išsimaudyti lediniame, tačiau skaidriame kaip krislas vandenyje. Atsistojus ant kranto ilgai galima varvinant seilę žvalgytis į būrius žuvų, plaukiojančių visai šalia kranto, bet tinklais žvejoti čia uždrausta. Keli vietiniai žvejoja paprastais valais ir ant kabliuko užkabintu naan’o gabalėliu, tačiau žuvys labai jau čia gudrios (o gal tik šiaip apsirijusios) ir lengvai masalo neliečia.
Vidurdienį šviečiant saulei nusprendžiau prasivaikščioti aplink ir apžiūrėti bent jau greta esančius ežerus. Pats centrinis ir lengviausiai prieinamas, Band i Amir vardu pavadintas, atrodo tikrai stulbinančiai. Vanduo šiuose ežeruose pilnas įvairių mineralų, todėl per tūkstantmečius šie mineralai iš vienos ežerų pusės sudarė natūralią sieną ir iškėlė juos apie 10 metrų virš žemės. Ledinis vanduo tiesiog teka iš vieno ežero į kitą per šias natūralias mineralų sienas kriokliais, sudarydami neaprašomus vaizdus. Pasivaikščiojimas po vietovę tiesiog stulbinantis ir sunkiai apibūdinamas; tikrai tikiuosi, kad afganistaniečiai turės pakankamai proto šiuos ežerus išlaikyti ir išsaugoti tokius – nepaliestus “turtingojo” turizmo!

Liepos 18
Atsikėlęs su aušra jau žinojau, kad ši diena bus ilga ir sunki, todėl ilgai nedelsęs išėjau į kelią. Nuo Band i Amir ežerų kita kelionės po Afganistaną stotelė mano mintyse buvo gretimoje Ghor’o provincijoje esanti Lietuvos (ISAF) karinė bazė. Centrinio Afganistano keliai – tikrai ne Vokietijos autobanai, tad manęs laukiančiam 200-250 kilometrų kelio sumąsčiau paskirti 2 dienas.

storyLazyload();