Žagarės archeologijos objektų kelias

  • Patalpinta: 2011-02-09
  • Lietuva (Žagarė)
Keliaudami šiuo maršrutu pamatysite visą Žagarę, kopsite į Raktuvės, Žvelgaičio ir Veidės piliakalnius, apžiūrėsite ir sužinosite Žagarės pilkapių istoriją, pasivaikščiosite senomis ir istorija dvelkiančiomis Žagarės gatvėmis.

Siūlome Jums aplankyti svarbiausius Žagarės regioninio parko archeologijos paveldo objektus – tai piliakalniai, pilkapiai ir Žagarės senojo miesto vieta.

Maršruto pradžia
– ant Raktuvės piliakalnio, o nuo jo matosi ir kitas – įspūdingas Žvelgaičio piliakalnis, ant kurio XIII a. stovėjo kunigaikščio Žvelgaičio medinė pilis ir buvo senovės gyvenvietė. Žagarės pilkapiai prisiglaudę prie Lietuvos – Latvijos sienos. Tai senovės laidojimo vieta, kurią vėliau laidojimui pasirinko ir žydai. Iki šių dienų išlikę jų antkapiniai paminklai.

Toliau keliaudami link Veidės piliakalnio, kuriame dabar įsikūrusios kapinės, praeisite žymų geologinį gamtos paminklą – dolomito atodangą. Apžiūrėję Veidės piliakalnį, pasivaikščiosite akmenuotomis Žagarės gatvelėmis.

Maršrutas:

1. Raktės piliakalnis – pasak istorikų tyrimų prielaidų, Raktuvės piliakalnio papėdėje nuo I tūkstantmečio pr. iki ankstyvųjų viduramžių pr. (X-XIII a.) buvo įsikūrusi gana didelė žiemgalių gyvenvietė. Spėjama, kad Raktuvės piliakalnyje buvo žemgalių pilis Raktė, kurią kryžeiviai kelis kartus puolė, o 1289 m. sudegino. Šiuo metu ant piliakalnio stūkso Raktuvės koplyčia – medinės liaudies architektūros statinys, pastatytas 1738 m. XVIII a. piliakalnio aikštelėje buvo atidarytos Žagarės miestelio katalikų kapinės. Piliakalnio pylimo kampe – nedidelė stulpinės konstrukcijos varpinė. Dabar koplyčioje įrengta senosios kryždirbystės eksponatų ir fotografijų ekspozicija ,,Sakralinės kalvystės paminklai Žagarėje“.

2. Žvelgaičio piliakalnis – vadinamas Žvelgaičio kalnu, Aukštadvariu, Plikuoju kalnu, įrengtas Švėtės kairiajame krante esančios kalvos aukščiausioje dalyje. Viršuje suformuota trapecijos formos, pailga šiaurės vakarų-pietryčių kryptimi, 55 m ilgio, 50-68 m pločio aikštelė. Kraštuose ji apjuosta 1 m aukščio, 10 m. pločio gynybiniu pylimu. Šiaurės rytiniame piliakalnio šlaite, 4 m žemiau pylimo yra 3 m pločio terasa, kiek nulaidėjanti į išorę. 5 m žemiau terasos, pašlaitėje, iškastas 12 m pločio, 2 m gylio gynybinis griovys, kurio išorinėje pusėje supiltas 0,4 m aukščio, 3 m pločio pylimas-priešpilis. Spėjama, jo galuose buvo gynybiniai bokštai. Iš pietvakarių pusės piliakalnis apsaugotas 10-14 m pločio, 1 m gylio grioviu. Piliakalnio šlaitai statūs, nuo 1,5 iki 15 m aukščio. Piliakalnio šiaurės rytinėje ir pietvakarinėje papėdėse buvo senovės gyvenvietė, užėmusi apie 3 ha. Archeologiniai tyrimai parodė, jog XIII a. ant Žvelgaičio piliakalnio stovėjo medinė pilis. Nuo 1495 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas Senosios Žagarės Aukštadvario dvaras – Wysoki Dwor. Išlikęs detalus jo 1647 m. inventorius. Žvelgaičio piliakalnis – įspūdingiausia Žagarės ozo dalis, kuris yra vienas ilgiausių ozų Lietuvoje. Piliakalnis 1972 m. paskelbtas archeologijos paminklu, o 1985 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų.

3. Žagarės pilkapiai - Žagarės pilkapynas yra kairiajame Švėtės krante esančioje kalvoje. Pilkapyne yra išlikę vienas greta kito 4 pilkapiai, kurių sampilai 15 – 20 m skersmens ir iki 2 m aukščio. Pilkapyne atsitiktinai aptikta keletas radinių, tarp jų paminėtina apyrankė ir įmovinis kirvis. Nors šis pilkapynas plačiau netyrinėtas, tačiau pagal aptiktus radinius bei pilkapių įrengimo būdą pilkapynas datuojamas III – VIII a. ir priskiriamas vakarų baltų Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos pilkapynų kultūrai. Tokiems pilkapiams būdingi akmenų vainikai, jų pagrinduose aptinkami ugnies apeigų pėdsakai, kartais – akmenų grindiniai ar vainikus dalijančios akmenų eilės. Mirusieji laidoti nedeginti, kartais – skobtiniuose karstuose. Pilkapio viduryje paprastai įrengiamas pirmasis pagrindinis vyro kapas, dažniausiai orientuotas galva į vakarus. Kiti mirusieji vėliau išdėstomi aplink centrinę laidojimo vietą. Pagal nusistovėjusius papročius, mirusieji laidoti su šventine apranga ir įkapėmis. Vyrų kapuose paprastai prie galvos randamas geležinis įmovinis ietigalis, o mirusiojo kairėje – į žemę įkirstas įmovinis kirvis. Vyrų kapuose aptinkama papuošalų: žalvarinių apyrankių, įvijinių žiedų, segių, antkaklių, geležinių smeigtukų. Moterys laidotos su žalvariniais papuošalais ir darbo įrankiais: geležiniu pentiniu kapliu, yla, verpstuku, lenktu peiliu. Pilkapiuose aptinkama ir vaikų kapų. Praėjus nuo paskutiniųjų palaidojimų pilkapiuose daugiau nei 1000 metų, Žagarės pilkapyno teritoriją mirusiųjų laidojimo vieta pasirinko žydai. Žydai, atsikeldami į Lietuvos teritoriją, atsinešė savo papročius ir kultūrą, jidiš kalbą, nesimaišė su lietuviais bei kitais krikščionimis ir išlaikė čia savo etninį charakterį. Pagrindiniai žydų užsiėmimai buvo prekyba ir amatai. Senojoje ir Naujojoje Žagarėje žydai turėjo atskirus kahalus, sinagogas, mokyklas, rabinatus ir kitas įstaigas. Šios tautos gyvenimą Žagarėje primena ir kapinės su antkapiniais paminklais. Senoji ir Naujoji Žagarė turėjo atskiras kapines. Šią savitą situaciją lėmė Talmude esantis draudimas mirusįjį nešti per upę, o Žagarę į dvi dalis dalija Švėtė. Šiandien senosiose žydų kapinėse išlikę tik apie šimtas antkapinių paminklų, kurių seniausias datuojamas 1830 m., naujausias – 1934 m.

4. Veidės piliakalnis – Veidės piliakalnis buvo įrengtas žiemgalių žemėse, Švėtės upelio kairiajame krante. Šis piliakalnis kol kas archeologų netyrinėtas, todėl sunku nustatyti, kada jame galėjo gyventi žiemgaliai. Anot kraštotyrininko J. Šliavo, Veidės piliakalnyje stovėjo 1271 m. rašytiniuose šaltiniuose netoli Žagarės minima žiemgalių Syrenės pilis. Numalšinus žiemgalių sukilimą Žagarė istoriniuose šaltiniuose ilgokai nebuvo minima. Žagarės atsikūrimas šiaurės vakariniame Švėtės krante, anot J. Šliavo, siejamas su Syrenės pilimi. XV a. pabaigos rašytiniuose šaltiniuose minimi dvarininkai Syrevičiai, manoma, buvo minėtos pilies valdovų palikuonys, o jų įtvirtinta dvaro sodyba XV – XVI a. stovėjo pilies vietoje Veidės kalnelyje.

5. Žagarės senojo miesto vieta
– svarbi ir savita ne tik Šiaurės Lietuvos, bet ir visos Lietuvos mastu archeologinė bei urbanistinė vertybė. Tai netaisyklingo stačiakampio plano miestas, kuriame gana ryškūs savaiminės raidos netaisyklingi elementai. Ilgą laiką jis nebuvo vientisas urbanistinis, ekonominis ir administracinis darinys. Stačiakampio planas suformuotas XVI a., kai ne kartu įsikūrusios dabartinio miesto dalys buvo planuotos, kiek pakeičiant jų radialinį planą. Senoji Žagarė, esanti kairiajame Švėtės upelio krante, minima jau nuo XIII a. vidurio. Naujoji Žagarė, esanti dešiniajame Švėtės upelio krante, susiklostė XVI a. pirmoje pusėje. Abi dalys ėmė sparčiau augti XVIII a. antroje pusėje, o XIX a. pabaigoje susiliejo į vieną miestą. Savaiminei raidai būdingų plano elementų liko ne tik iš pradinio laikotarpio, bet ir vėlesnių, per miestelio atstatymą po gaisrų. Dviejų istoriškai susietų kompleksų darinys išsiskiria ne tik plano kompozicija, bet ir sąveika su gamta. Abiejų Žagarės miestelių teritorijoje jų kūrimosi ir pradinės raidos laikotarpiu dominavo gamtos elementai – upė, piliakalniai, miškai. Žagarės architektūros organiškumą lemia tai, kad miesto plano formos atitinka gamtos formas. Senosios Žagarės šiaurės rytų dalyje ir abiejuose miesteliuose palei Švėtę susidarė gana vingiuotų gatvių tinklas. Žagarės planas savitas ir tuo, kad pagrindinės gatvės sueina į du mazgus abipus Švėtės. Nors Naujojoje Žagarėje šių gatvių mazgas labiau išvystytas negu Senojoje Žagarėje, bet istoriškai abu jie buvo lygiaverčiai, nes ir vienas, ir kitas, turėjo turgaus aikštes. Žagarės senojo miesto vieta kol kas dar nėra archeologų plačiai tyrinėta, tačiau nedidelės apimties archeologiniai tyrimai vykdomi beveik kasmet nuo 1995 m. Skirtingose senojo miesto vietose aptiktas įvairaus storio kultūrinis sluoksnis su radiniais.


Informacijos šaltinis:
Žagarės regioninio parko direkcija
Šiaulių g. 28, Žagarė, LT-84326, Joniškio r., tel. (8-426) 60809,
El.paštas [email protected],
Svetainė: zagaresrp.am.lt