Zackagirio gamtinis takas

  • Patalpinta: 2010-12-27
  • Lietuva (Varėna)
Zackagirio pažintinio tako ilgis - 13,8 km, tačiau galite pasirinkti 7 km arba 10,5 km atkarpas.

Zackagirio gamtinis takas  vingiuoja vaizdingomis Marcinkonių apylinkėmis. Įspūdingos Grūdos upės kilpos, paslaptingas Aklaežeris, vėjo pustoma Gaidžių kopa, Zackagirio upelio pakrantėmis išsirikiavusios bebrų trobelės, sudomins ir gamtininką ir paprastą keliautoją. O kur dar Raudonosios knygos augalai ir paukščiai, kurie yra neatsiejama šio nuostabaus gamtos kampelio dalimi...

Tako pradžia nuo Marcinkonių lankytojų centro (Miškininkų g. 61, Marcinkonys, LT-65303 Varėnos r. )

1. Marcinkonys - vienas didžiausių Lietuvos kaimų, kuriam pradžią davė miško žvalgų gyvenvietė, minima jau 1637 m. Iki XIX a. vidurio tai buvo nedidelis kaimas, sparčiai išaugęs tik nutiesus Varšuvos-Peterburgo geležinkelį (XIX a, antrojoje pusėje). Kaimo apylinkėse buvo gyvenama jau nuo akmens amžiaus. Dabar Marcinkonyse gyvena daugiau nei 800 gyventojų, čia yra Čepkelių valstybinio rezervato ir Dzūkijos nacionalinio parko administracijos, Marcinkonių lankytojų centras.

Tolyn vingiuojantis keliukas veda link dauboje išsidėsčiusios kaimo dalies, vadinamos Naujaliais arba Kremliumi, Naujalius kertantis upelis - Duobupis, toliau susijungiantis su Zackagirio upeliu, kurio vardu ir pavadintas pažintinis takas. Palikęs kaimą. Zackagiris įteka į Grūdą, miškais atitekančią iš Lietuvą ir Baltarusiją skiriančio Grūdos ežero. Grūdos ilgis 45 km. Nuo kitų Parko upių ji skiriasi labai plačiu slėniu ir kilpų bei senvagių gausa. Anksčiau Grūda garsėjo vėžių gausa. Čia laikosi upėtakiai ir kiršliai, medžioja ūdros. Grūdos užliejamose pievose slapstosi griežlės, varlinėja garniai, pavasarį atlekia gervės.

2. Šaudzyklos kalnas. Lenkų okupacijos metu čia buvo įrengta šaudykla, vėliau ja naudojosi vokiečiai. Kalno papėdėje buvo mediniai bėgiai, kuriais traukdavo vagonėlį su pritvirtintais taikiniais. Pamiškėje stovėjo namukas, iš kurio būdavo šaudoma į judantį taikinį - vagoną. Nepavykusius šūvius „sugerdavo" aukštas šlaitas. Kaimo vaikai šlaite ieškodavo švino nuo kulkų meškerėms. Jie smėliu nučiuoždavo žemyn ir žiūrėdavo, ar neiškilo į paviršių koks kulkos gabaliukas.

3. Dravės. Persikėlę per Grūdą, surasite drevinę pušį. Dzūkijos miškuose labai senos bitininkystės tradicijos. Sunkiais laikais žmonės pritrūkdavo duonos, pinigų, bet medaus - niekada. Medus ir vaškas ilgą laiką buvo daugelio gyventojų pagrindinis pajamų šaltinis, į medžius būdavo kopiama specialiu įrenginiu - geiniu, kuris eksponuojamas etnografijos muziejuje Marcinkonyse. Dravėse gyvenančias bites galima pamatyti Musteikos apylinkėse esančiame Senovinės bitininkystės take.

4. Gaidzų kopa. Baltuojanti smėlio kalva - tai atvira kopa Gaidžių kampe. Dzūkijos šiluose žemyninės kopos tęsiasi dešimtis kilometrų, bet visos jos jau nebejudrios - smėlį sustabdė medžiai, žolės. O čia kopa dar gyva. Ji padedama vėjo stengiasi kovoti su augalais, pildama ant jų baltą smėlį.

5. „Meškos šikna", Kerpšilius ima keisti nedidelės pelkutės, pievos ir krūmynai, vadinami „Meškos šikna." Dešinėje kultūrinės pievos, kuriomis teka ištiesintas ir pagilintas Zackagiris, o kairėje nedidelė, bet labai graži aukštapelkė. Pavasarį čia pražysta andromedos, subaltuoja švylių pūkai. Sausesnėse vietose auga gailiai, vaivorai, o ant pelkių kupstų raizgosi spanguolių stiebeliai. Keliaujant Aklaže-rio link, kairėje pusėje atsiveria tvoromis aptverti laukai, vadinami Prūdais.

6. Aklažeris. Tai nedidelis termokarstinės kilmės ežeriukas, atsiradęs ištirpus nuo ledyno atitrūkusiam ir žemėmis užneštam ledo luitui. Pelkėjimo procesas beveik 10 ha ploto ežerą pavertė pelke, o dar prieš penkiasdešimt metų jame buvo galima ir pasimaudyti. Ežere veisėsi sidabriniai karosai pakrantėse stovėjo luotai. Ežero dubens pakrančių šlaituose auga daug kalninių arnikų, smiltyninių gvazdikų.

7. Bebravietės. Keliukas, aplenkęs Aklažerj, veda per kopas nusidriekusiomis kvartalinėmis Varšuvos - Peterburgo geležinkelio link. Dešinėje - vešlūs viksvynai ir žemapelkiniai liūnai, kuriuose slepiasi bebrų trobelės. Kairėje, 200 m nuo geležinkelio, - šaltiniuotas cirkas, kur ir prasideda Zackagirio upelis. Aplankę miškingą salą, pasieksite plačią proskyną - tai varyklos, kuriomis j Čepkelių raisto pakraščius buvo genami Marcinkonių kaimo galvijai. Jei suksite j kairę, netoliese tyvuliuoja Kastinio ežeras, o pasukę j dešinę, varyklomis sugrįšite prie Marcinkonių lankytojų centro.


Informacijos šaltinis:

Dzūkijos nacionalinio parko direkcija
Miškininkų g. 61, Marcinkonys, Varėnos raj.
Telefonas: (8~310) 44466,
Faksas: (8~310) 44471 (Dzūkijos nacionalinio parko direkcija)
El.paštas: [email protected], [email protected]
Internetinė svetainė: www.dzukijosparkas.lt