Šeirės gamtos takas

  • Patalpinta: 2010-12-15
  • Lietuva (Plungė)

Norinčius geriau pažinti Žemaitijos gamtą, pajusti jos savitumą, atsi­gauti ūksmingų miškų pavėsyje kviečia Šeirės pažintinis Gamtos takas, įrengtas šalia Platelių miestelio, Šeirės kraštovaizdžio draustinyje.

Keliaudami 4,1 km ilgio taku, pamatysite būdingą šiam kraštui reljefą, Šeirės mišką, Gaudupio (Šeirės) pelkę, būdingas ir retas augalų, grybų bei gyvūnų rūšis, sužinosite apie biotechnines priemones, naudojamas augalijai bei gyvūnijai išsaugoti ir pagausinti. Patirsite malonių, nepakartojamų įspū­džių, o gal pakliūsite net paslaptingojo Piktežerio kipšiuko pinklėsna.

Gamtos take yra 23 stotelės. Kiekvieną aprašytą aikštelę žymi medinis stulpelis su numeriu. Keliaudami gamtos taku, nepaklysite, jei vadovausitės ant medžių esančiomis žymomis. Per raguvą ir Gaudupio pelkę įrengti tiltukai, prie Piktežerio įrengta aikštelė ir tiltukas. Einant taku, atokvėpiui įrengti stalai ir suoliukai.



1. Plokščiakalvė
Mūsų kelionė prasideda Platelių kalvotojo ruožo plokščiakalvės viršūnėje, iškilusioje apie 170 m virš jūros lygio.Vakarų pusėje - Platelių girininkija, priešgaisrinės apsaugos bokštas. Šiauriau - 1937 m. sodin­tas, bet paskutiniaisiais metais vėtrų ir žievėgraužių tipografų nusiaub­tas eglynas. Pietų pusėje plyti ta pati kalva, padengta stora molio ir žvyro danga - prieledyninio ežero nuogulomis. Ji palaipsniui leidžiasi Platelių ežero link. Išryškėja net 7 terasos.

2. Platelių ežeras iš viršaus
Platelių ežeras - didžiausias ir giliausias Žemaitijoje. Jo plotas - apie 1218 ha, giliausia vieta - apie 50 m. Krantai labai vingiuoti, ypač pietiniame ežero gale. Ežero krantinės ilgis - 31 km. Ežere 7 salos, kurių bendras plotas - 14,15 ha. Įdomiausia yra Pilies sala. Lietuvos kunigaikščiams priklausiusi pilis čia stovėjo jau XV a. Salą su Šventorkalniu, kuriame buvo senoji Platelių gyvenvietė, jungė tiltas, kurio poliai išlikę. Ežero dug­no reljefas labai įvairus, vidutinis gylis -10,5 m. Ežeras priklauso Minijos-Nemuno baseinui. Į ežerą įteka 18 mažų upeliukų, išteka vienas Babrun­gas. Krantai nevienodo aukščio. Aukščiausios 20-30 m kalvos matyti ryti­nėje ežero pusėje, kur dunkso miškinga Plokštinės plokščiakalvė.

Pasigrožėję plačiaerdve panorama, sukame atgal, į Šeirės kraštovaiz­džio draustinį.

3. Miško prieglobstyje
Iš atviros saulėtos erdvės patekę į mišką, iš karto pajuntame gaivią vėsą, užuovėją. Eglių šakos, spygliai sulaiko vos ne 100% silpno lietaus vandens. Stora spyglių, samanų, šakelių paklotė ilgai išsaugo drėgmę, stabdo vandens eroziją, neutralizuoja radioaktyvias medžiagas. Miškas švelnina klimatą. Kartais temperatūra atvirame lauke ir miške skiriasi net 11-15°C. Saulės intensyvumas  miške perpus mažesnis nei atviroje vietovėje. Per dieną 1 ha miško sugeria ild 300 kg anglies dioksido ir išskiria 200-250 kg deguonies, o vieno žmogaus de­guonies poreikį patenkina apie 20 me­džių. Šiuo metu vienam Lietuvos gyven­tojui tenka po 0,61 ha miško. Prieš 200 m. miškai užėmė 40% teritorijos, 1939 m. - 17%, šiuo metu - apie 30%.

4. Paparčių įvairovė
Miškui, be medžių ir krūmų, būdin­gos ir savitos žolės, grybai, gyvūnai, mik­roorganizmai, dirvožemiai. Čia praside­da trumpų, poledynmečio periodu susi­formavusių raguvų, upeliukų tinklas, ku­riuo vanduo srūva per polaidžius, liūtis. Stovime prie kelių raguvų, pasižyminčių išskirtine augalija, susikirtimo. Kairėje pusėje raguva prižėlusi blužniapaparčių, čia pat auga kelminis, smailialapis ir skėstalapis paparčiai, trapioji sprakšė. Paėjėję taku kiek toliau, pamatysime trikampialapį tikrapapartį bei plaukuotąjį papartuo-lį, didžialapį šakį. Iš 13 papartinių šeimos rūšių net 10 auga šio tako pri­eigose - retai kur rasi tokią paparčių įvairovę.

5. Miško paukščiai

Iš Lietuvoje žinomų 300 paukščių rūšių apie 120 laikomi miško paukš­čiais. Platelių apylinkių miškuose rastos 63 perinčių paukščių rūšys, iš kurių 48 (76%) priklauso žvirblinių būriui (G.Matiukas, 1993 m.). Gau­siausi Lietuvos ir ZNP miškuose yra kikiliai, nykštukai, žaliosios pečialin­dos, liepsnelės, šių apylinkių eglynuose gausokai gyvena mažosios musi­nukės, juodosios zylės, egliniai kryžiasnapiai, lipučiai.

Vabzdžialesių paukščių kasdien lesamo maisto kiekis sudaro 40% jų kūno masės, grudlesių -10%. Paukščiai - miško sanitarai, augalų sėklų platintojai. Riešutinė į stemplę iš karto pasikrauna 8-14 riešutų, kėkštai -gilių. Net 30 miško paukščių rūšių įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą (RK). ŽNP gyvena šios labai retos RK paukščių rūšys: žalioji meleta, tripirštis genys, vapsvaėdis, erelis rėksnys, juodasis gandras, gervė, vištvanagis. Paukščiams išgyventi padedame, išsaugodami gyvenamąsias vietas, įrengdami dirbtines lizdavietes. Inkilų užimtumas Šeirės miške yra apie 56 %. Juose peri mėlynosios, pilkosios, juodosios, didžiosios zylės, margasparnės musinukės, varnėnai, gražiagalvės, naminės pelėdos.

6. Kerpės
Keliaudami daugiausia matėme egles - spygliuočius medžius. Šioje miško aikštelėje auga lapuočiai medžiai: ąžuolai, beržai, drebulės, laz­dynai. Įsižiūrėkime į medžių žievę ir pamatysime, kokia didžiulė kerpių įvairovė. Ypač ant karpotojo beržo kamieno! Kas yra kerpė? Tai dum­blio ir grybo gyvenimas kartu. Grybas sugeba paimti vandenį ir minera­lines medžiagas, apsaugo gležną dumblį nuo saulės, vėjo, o dumblis, padedant saulės švie­sai, gamina organines medžiagas, reikalingas grybui ir dumbliui augti. Maisto medžiagas kerpės ima tiesiog iš oro ir lietaus, todėl labai jautriai reaguoja į atmosferos užterštumą. Ap­žiūrėję ant medžių gausiai augančias kerpes, matydami, kad jos gyvybingos, nepajuodavu­sios, kad yra nemažai krūmiškųjų kerpių, jaut­rių SOz junginiams, galime spręsti, kad oras čia dar pakankamai švarus.

Šioje aikštelėje iškelti inkilai skirti šikšnos­parniams. Šikšnosparniai - tai smulkūs skrai­dantys žinduoliai. Lietuvoje žinoma 14 jų rūšių. Visos jos globotinos, o 10 rūšių įrašytos į Raudonąją knygą. Pelėausiai, ausyliai, plačiaausiai bei šikšniai gyvena pas mus ištisus metus, kiti žiemoti pasitraukia piečiau. Sutemus maitinasi vabzdžiais ir jų lervomis. Šikšnos­parniai veisiasi vasarą. Dieną praleidžia drevėse, pastatuose, inkiluose, to­dėl efektyvi jų apsaugos priemonė yra inkilų kėlimas. Inkilai keliami į 2-5 gretimus medžius 4-10 m aukštyje. Vieną priviliojimo vietą turi sudaryti 8-10 inkilų. Viename miško km2 užtenka vieno priviliojimo taško.

7. Skruzdėlės
Skruzdėlės yra bendruomeniniai vabzdžiai. Jų bendriją sudaro spar­nuoti patinai, sparnuotos patelės ir besparnės darbininkės - lytiškai nesu­brendusios patelės. Skruzdėlės minta ir gyvulinės, ir augalinės kilmės maistu. Beveik visos skruzdėlės yra aktyvūs grobuonys. Per vasarą vieno skruzdėly­no gyventojai sunaikina apie 14-15 kg vazdžių bei apie 250-500 kg lygias-parnių vabzdžių saldžių išskyrų. Vienas skruzdėlynas kontroliuoja 15-30 m spindulio plotą. 1 ha miško apsaugoti nuo kenkėjų reikia 3-4 skruzdėlynų. Jei skruzdėlynų yra daugiau, jie neigiamai veikia miško biocenozę (bendri­ją). Skruzdėlynai aptveriami nuo šernų ir žmonių.

8. Grybai
Lietuvoje šiuo metu žinoma apie 1500 aukštesniųjų grybų rūšių. Tai valgo­mieji, nuodingieji bei medieną ardantys grybai. Gerų valgomų grybų mūsų miš­kuose auga apie 140 rūšių, bet grybauto­jai renka tik 10-15 rūšių. Priklausomai nuo klimatinių sąlygų požeminė grybie­na formuojasi 2-4 mėnesius ir daugiau, o tai, ką vadiname grybais (antžeminiai vai-siakūniai), išauga ir sporas išsėja per 3-7 dienas. Grybai neturi chlorofilo, todėl fo­tosintezės būdu patys negali apsirūpinti angliavandeniais. Jų gauna iš dirvožemio, augalų liekanų, sudarydami simbiozę su medžiais ar juos parazituodami. Ant baigiančio sutrūnyti bal-talksnio matome kempininį grybą. Jis sukelia baltąjį medienos puvinį. Medžius parazituoja dažniau sutinkami kempininiai grybai - valgomo­sios geltonpintės, sakingosios kelmenės, šiurkštieji žieveniai, tikrosios pintys ir kt. Parke rastos labai retos, į Raudonąją knygą įrašytos grybų rūšys - kuokštinis sėdis (Grifola frondosa), aukštasis briedžiukas (Mor-chella elata), tikroji raudonpintė (Pycnopo-rus cinnabarinus) ir kt.

9. Pelkė
Prieš mus atsiveria apie 18 ha tarpinio tipo Gaudupio pelkė. Pelkėje yra dvi salos, iš kurių artimoji vadinta Kiaulės vardu. Ši pelkė susiformavo, užaugant sekliai Plate­lių ežero įlankai. Arčiau ežero, kur drėg­mės ir maisto medžiagų pakanka, matome žemapelkės liekanų su gana vešlia ir įvairia augmenija. Jei paėjėtume į vakarinį pelkės galą, pamatytume aukštapelkei būdingą vaizdą: čia beveik nelikę viksvinių augalų, pūpso samanų kupetos, ant kurių kasmet užauga nauja karta, storėja durpių sluoks­nis. Aukštapelkių augalija savita, skurdi: ki­mininės samanos, gailiai, spanguolės, kūlin-gės, liūnsargės, varnauogės, skurdžios pu­šelės. Neaišku, kaip pelkė vystysis toliau, nes natūralų jos vystymąsi veikia gausiai čia apsigyvenę bebrai.

10. Gaudupio pelkė
Šis tiltelis jungia šiaurinį ir pietinį Gaudupio apypelkio gūbrius. Tiltelis turi savitą gyvenimą visais metų laikais. Po juo slepiasi šermuonėliai, že­benkštys, audinės, smulkieji peliniai graužikai, ant jo šildosi gausybė drie­žų, nutupia laumžirgiai, drugiai, paukščiai. Pelkės pakraščiuose girdime įvairius paukščius: geltonąsias startas, raudongalves sniegenas, pilkąsias ir sodines devynbalses, pievinius kalviukus. Virš pelkės dažnai pamatysime sklandant suopius, labai retai prasklendžia vapsvaėdis. Pavasarį čia gali išgirsti didžiosios kuolingos - stambiausio, labai reto tilviko - treliavimą. Net 7 Raudonosios knygos augalų rūšys auga šioje pelkėje: paprastojituk-lė (Pinguicula vulgaris), pelkinė laksva (Hammarbyapaludosa), dvilapis pur­vuolis (Liparis loeselii), dėmėtoji gegūnė (Dacty-lorhiza maculata), raudonoji gegūnė ir kt. Čia au­ga įdomūs, kitur retai sutinkami pelkinis skiauta-lūpis, kiaušininė dviguonė, dvilapė blandis bei vabzdžiaėdžiai augalai: apskritalapė ir ilgalapė saulašarės, paprastasis ir balinis skendeniai, tuklė. Skraido gražūs dieniniai drugiai - šeiriai, spungės, perlinukai, mėlynukai, citrinukai ir kt.

11. Kamanės
Pelkė, kurią mes ką tik perėjome, yra ter­mokarstinėje įduboje. Ji susidarė, ištirpus tar-pukalvėje palaidotam ledo luistui. Prieš mus - labai ryškus pelkės pakraš­čius supantis moreninis gūbrys. Jo atvirą, saulėtą atšlaitę mėgsta vabz­džiai: drugiai, žiedmusės, smėliabitės, kamanės. Šiuo metu Lietuvoje žinoma apie 20 kamanių rūšių. Kamanių bendriją sudaro stambios pate­lės (motinėlės), mažesnės patelės (darbininkės) bei patinai. Kai žūva mo­tinėlė, kiaušinius gali dėti darbininkės. Per vasarą lizde gali pasikeisti ke­lios motinėlės. Lizdus ruošia žemėje, apleistuose graužikų urvuose, po samanomis, inkiluose. Visos kamanių rūšys nyksta dėl chemizacijos, na­tūralių pievų mažėjimo. Didžiausi kamanių lizdų priešai yra skruzdėlės, pelės, įvairūs parazitiniai vabzdžiai, todėl daromos mažos inkilų landos, apsaugojami įtvirtinimai.

Pakilę į kalniuką, atkreipkite dėmesį į aukštesniojoje pelkės terasoje augančią įspūdingą Šeirės pušį.

12. Žemaičių aukštumos kraštovaizdis

Prieš mus dar kartą atsiveria pelkė, kiek toliau matome prie jos pri­gludusias sodybas, kalveles, gojelius. Tai būdingas Žemaičių aukštumos kraštovaizdis. Per ilgus amžius žmogus labai glaudžiai buvo susijęs su gamta, gyveno mažai jai pakenkdamas. Auš-tesnėje pakilumėlėje statydavo gyvenamąjį na­mą, papelkius, šlaitus šienaudavo, derlingesnes atšlaites ardavo, skurdžiose žemėse - kalvų vir­šūnėse - augdavo miškas. Visa tai sugriovė, ne­atpažįstamai pakeitė 1960-1988 m. intensyviai vykdyta melioracija. Džiaugiamės, kad liko ne­paliestos Gaudupio, Siberijos ir kitos Platelių apyežerio tarpukalvėse besislepiančios pelkės.

13. Medžio kelmas

Metų kaita, sausros ir liūtys atsispindi kiek­vieno medžio metinėse rievėse. Siauresnės liu­dija nepalankias augimo sąlygas, plačiosios - ge­ras. Kiek rievių, tiek kelmui metų. Praeis metai, kiti, ir iš kelmo neliks nė žymės. Jį sunaikins įvairūs vabzdžiai, pa­razitiniai grybai, ardančiosios bakterijos, geniai. Iš geninių paukščių ypač galinga juodoji meleta, didumo sulig varna. Ji stip­riu snapu bemat iškala 40-60 cm sker­smens uoksą drebulėse, pušyse. Tai sau­gotinas paukštis visoje Europoje, nes, triūsdamas ištisą dieną, sunaikina daugy­bę vabzdžių kenkėjų. Be juodosios mele­tos parke gyvena labai retos žaliosios bei pilkosios meletos.

Kiek toliau - mažytė termokarstinė įduba, vietinių vadinama Prarajos duo­be. Matyt, čia irgi buvo užsilikęs ledo luis­tas. Vanduo šioje dubumoje išsilaiko vi­sus metus. Čia auga pelkinis žinginys, pelkinis sūdras.

Pasukame keliuku dešinėn, vis dar ky­lame įkalnėn. Pereiname spygliuočių mišką, ir prieš mus atsiveria mažytė laukymė su baltakamieniais beržais. Žaliame eglių fone jie šviečia lyg žibintai.

14. Piktežeris
Mus pasitinka medinis kipšiukas ir tiltelis, suteikiantis galimybę iš arčiau pažvelgti į paslaptingą miško ežerėlį. Prieikime arčiau, prisėski­me. Prieš mus - ežero virtimo aukštapelke pavyzdys. Dar gyva ežero akis, jos gylis siekia 16 m. Vanduo rūgštus, neskaidrus, jame nedaug deguo­nies. Iš žuvų gyvena tik ešeriai. Piktežeris susidarė, ištirpus ledo luistui. Ežeras vis traukiasi, mažėja. Prie pat vandens augantys kiminai kasmet miršta, grimzta dugnan, o jų vietoje užauga nauji. Taip palaipsniui for­muojasi vis storesnis durpių sluoksnis. Prie pat ežero auga svyruoklinės viksvos, toliau nuo vandens - plynė, sudaryta iš kelių rūšių kiminų, liūn-sargių, saidrų, spanguolių. Gan aiškiai išsiskiria plynraistis su švylių, var-nauogių, balažuvių kupetomis, skurdžiomis pušelėmis. Už plynraisčio pra­sideda raistas. Čia dėl geresnių augimo sąlygų pušys aukštesnės, auga krūmokšniai - gailiai, vaivorai, tekšės. Pelkės pakraštys, kur susirenka vandenys iš išgaubtos pelkės ir nuo apypelkio šlaitų, vadinamas lagu. Tai klampiausia aukštapelkių vieta. Kadangi su vandeniu čia pakliūva dau­giau maisto medžiagų, gausu viksvinių, auga pavieniai beržai.

Pagal mokytojos Stanislavos Stripinienės surinktus senų žmonių pasakojimus, Piktežeris jungiasi su Platelių ežeru. Čia paskendęs ne vienas kryžiuotis, ir jo nerami vėlė vis klaidina, vilioja savo glėbin pa­vienį praeivį.

15. Silagiris
Kiškiakopūstinis (šilagirio) eglynas yra vienas iš dažniausiai sutinka­mų eglynų tipų Lietuvoje, paplitęs šiauriniuose Lietuvos rajonuose ir Že­maičių aukštumoje. Šio tipo eglynai auga ant velėninių jaurinių priemo­lių ar priesmėlių. Trake auga šermukšnis, rečiau - sausmedis, šaltekšnis. Žolių - krūmokšnių aukšte yra apie 20 rūšių augalų. Vyrauja paprastasis kiškiakopūstis. Dar auga mėlynės, dvilapės medutės, geltonžiedžiai šla­mučiai, miškinė zuiksalotė. Iš samanų dažna atžalinė gūžtvė, paprastoji šilsamanė, grybų - rudakepuris aksombaravykis, pilkoji meškutė, juosva­sis piengrybis, aitrusis baravykas. Čia auga reta lelijinių šeimos atstovė -menturlapė baltašaknė, paplitusi tik Žemaitijoje.

16. Prie ežero
Stovime ant Skarbo (Lobių) kalno. Neaišku, kokių amžių lobiai čia slypėjo, bet yra rašytinių liudijimų čia buvus stiprios bendruomenės gy­venvietės, nes išlikę vietovardžiai - Medsėdžių Šventorkalnis, Šatrijos kal­nas, Užpelkių pilalė, Prarajos pelkė - vietinių naudojami iki šių dienų.

Pagal ežero vandens skaidrumą, gyvūniją, dugno ir krantų augaliją visi Lietuvos ežerai skirstomi į tris grupes. Platelių ežeras priskiriamas prie mezotrofinių ežerų. Tik šio tipo ežeruose gyvena dvi lašišinių šeimos žuvų rūšys - seliava ir poledynmečio reliktas, endemas, Platelių sykas. Mezotrofinių ežerų vandens skaidrumas siekia 4-5 m, dumblo dugne ne­daug, vandens augalija sudaro gan siaurą, neištisinę pakrantės juostą. Daug seklesnės, labiau užaugosios yra pietinio ir šiaurinio ežero galo lomos. Kadangi ežeras skaidrus, neužaugęs, paukščių įvairovė nedidelė. Čia gyvena klykuolės, di­dieji dančiasnapiai, už­klysta juodakakliai narai, tulžiai - skaidrių ir šaltų vandenų gyventojai. Kly­kuolės, dančiasnapiai peri uoksuose netoli van­dens. Kadangi tokių me­džių vis mažiau, šiems paukščiams įkelta inkilų. Labai paplitusios kana-dinės audinės bei kiau­nės plėšia inkilus, išpjau­na perinčius paukščius, todėl kiekvieną medį su inkilu teko apjuosti skardos juosta. Inkiluose prie ežero kasmet apsigyvena 2-3 poros nami­nių pelėdų. Ežere peri į Raudonąją knygą įrašyti rudakakliai kragai,!di­dieji baubliai. Šių paukščių tuoktuvių balsai girdėti už 1-1,5 km.

Platelių ežeras dar švarus, nes visais įmanomais būdais saugomas nuo teršimo. Nuo 1994 m. Plateliuose veikia biologiniai vandens valymo įren­giniai. Po ežerą leidžiama plaukioti tik irklinėmis ir burinėmis valtimis.

Pakeliui į Kumelkaktę, dešinėje tako pusėje, auga įdomi dvišakė eglė. Ji susiformavo medžiui netekus viršūnės ir pradėjus sparčiai augti dviem šoninėms šakoms.

17. Kumelkaktė
Kumelkaktė - tai atsitraukiančio ledyno palikta kalva, iš trijų pusių skalaujama ežero platybėse įsibėgėjusių bangų. Dėl svyruojančio vandens lygio ir žmogaus (!) veiklos vyksta erozijos procesas, ypač ryškus rytinia­me iškyšulio gale. Čia kasmet atsiranda naujų nuošliaužų.

Akmenų gausa, jų savotiškas išsidėstymas Kumelkaktėje leidžia spėti čia buvus senojo tikėjimo kulto objektą, kurį reikia ištirti ir išsaugoti.

18. Buvusi ežero įlanka
Nusekus ežerui, kuris su šia pelke-ežero įlanka turėjo tiesioginį ryšį, liko tik ši jungtis. Sniego, lietaus vanduo nuo aukštokų šlaitų nuolat su­plauna ištirpusius karbonatus, humusą, organines medžiagas, kurios jau daugelį metų gula šios pelkės dugnan. Atkasę gilesnį šio sąsiaurio sluoks­nį, aptiktume ežerinės kreidos ir sapropelio klodus. Tai anksčiau minėtų organinių ir mineralinių sąnašų mišinys. Jis gali būti naudojamas gydo­mosioms purvo vonioms ir kaip trąša. Durpė čia žemapelkinė, augalų maitinimas geras, todėl ir augalų įvairovė gana didelė. Štai auga Įdomus bulvinių šeimos puskrūmis - karklavijas. Jo rausvos uogos nuodingos. Iš augalo gaminami ekstraktai atsikosėjimui palengvinti.

Vos perėję Gaudupio žiotis, atsiduriame ant eže­ro pirmos terasos. Ji tik apie pusmetrį iškilusi virš ežero paviršiaus. Ją suplovė prie­krantinės srovės, suskalavo bangos. Povandeninė, negili pakrantės dalis vadinama atabradu. Platelių ežero atabradai platūs, smėlingi. Tik paskutiniaisiais metais pastebimas intensyvus mo­liuskų dreisenų kolonijų kū­rimasis net tokiuose smėlė­tuose ruožuose.

19. Miško kaita
Mūsų protėviai mišką išmoko naikinti ugnimi, vėliau - kirviu. Dabar visame pasaulyje gaudžia moderniausi benzopjūklai ir kas minutę mūsų planetoje išnyksta apie 5,6 ha miško. Miškų naikinimas daro įtaką Žemės klimatui. Klimatas šiltėja, mažėja gėlo vandens atsargos, rūgštėja kritu­liai, didėja eroduojančių dirvų plotai.

Paskaičiuota, kad normalus Lietuvos miškingumas turėtų būti 35%, o yra tik 30%.

Įprasta iškirstas biržes kuo skubiau atželdinti, užsodinti pušų, eglių daigais. Taip siekiama kuo sparčiau užauginti mišką. Bet tokios sodintos monokultūros neatsparios ligoms, gamtos stichijoms. Reikėtų leisti gamtai - o taip jau kai kuriose ŽNP biržėse daroma - atsistatyti pačiai. Pirmais antrais metais kirtavietėje suveši žolės, nes jos šviesiamėgės, pakeliančius karštį. Maždaug antrais ketvirtais metais įsivyrauja avietės, šaltekšniai, ber­želiai. Tik penktais šeštais metais pradeda sparčiai stiebtis eglutės, pušelės. Miško dirvožemiai pilni sėklų, ir, susidarius palankioms sąlygoms, miškas atsikuria savaime. Gamtoje ši bendrijų kaita vadinama sukcesija. Ji vyksta lėtai, bet visada teisingai, nes Gamta žino, ką daro. Tik žmonės labai daž­nai šį procesą pakreipia savo nepasotinamom užmačiom tenkinti.

20. Pieva
Ši pieva jau nėra natūrali, nes kažkada ji kultūrinta, be to, kasmet kenčia nuo didžiulio lankytojų antplūdžio. Lietuvoje natūralių pievų likę apgailėtinai mažai (5%). Jos susidarė užliejamuose plotuose, kalvų at­šlaitėse, kur nepalankios sąlygos miškui augti. Daug kur pievos egzistuo­ja tik žmogaus ūkinės veiklos dėka, nes nešienaujamos, nenuganomos jos palaipsniui užauga mišku, užpelkėja.

Niekur kitur nėra tiek augalų rūšių kaip natūralioje pievoje. O ko­kia spalvų gausa! Kiek vien žalios spalvos atspalvių! Melsvi veronikų, tramažolių, juodgalvių žiedeliai, gelsvuoja rasakilų, snaudalių kilimai, ryškūs išplitę kiaulpienių, vėdrynų, burbulių žiedynai, baltos ramunių, lipikų, kraujažolių kaišytinės. Kiek čia vabzdžių, moliuskų, kirmėlaičių, smulkių graužikų, paukščių! Per ilgus amžius nusistovėjusius tarpusa­vio ryšius suardąs besaikis pievų tręšimas, chemizavimas, kultūrinimas, užsodinimas mišku, nešienavimas vis ilgina išnykusių ir beišnykstančių augalų rūšių sąrašą.

21. Gamta ir poilsis
Žmonių sezoninis antplūdis į gražiausius respublikos kampelius -prie upių, ežerų - daro neigiamą poveikį gam­tai. Dėl dažno trypimo, važinėjimo žūva net pa­čios atspariausios min­dymui augalų rūšys. Sti­chiškai susiformavu­siuose takuose, aikštelė­se nukenčia ne tik dirožemis, augalija, bet išsivysto visa grandininė kosistemos pažeidimo reakcija. Dažnai vis itose vietose pasilinksminti, iškylauti įpratę loilsiautojai nepaiso draudžiamųjų ženklų, ne-ilaiko priešgaisrinės apsaugos taisyklių, šiukš-ina, triukšmauja. Žemaitijos NP nuolat ren-;ia specialiai poilsiavimui skirtas aikšteles, takus, stato informacinius ženklus, leidžia lankstukus, budi, drausmina pažeidėjus.

22. Jachtklubas
Platelių jachtklubą 1951 m. įkūrė proviorius Stasys Žukauskas, rašytojo Antano /ienuolio sūnus, gyvenęs Plateliuose, ir aokytojas Petras Sadauskas. Kasmet Platelių ežere vyksta įvairios buriavimo varžybos, jepos mėnesį organizuojamas plaukimo naratonas: plaukikai turi įveikti nuotolį iki 'ilies salos ir atgal. Atkakliausieji perplau-ia visą ežerą ir grįžta. Tai jau tapo tradicija. Jachtklube galima išsinuomuoti valtį ir vandens dviratį, veikia kavinukė.

23. Raguva
Trumpai stabtelkime ant tiltelio per raguvą. Tai paskutinis sustojimas. Raguva čia tipiška - plokšti, žolėti, erozijos nebeardomi krantai. Raguva yra tarpinė paviršiaus forma tarp griovos ir slėnio. Jei būtų eroduojantys šlaitai ir siauras dugnas, ši vieta vadintųsi griova; jei jos dugne nuolat čiurlentų neišdžiūsantis upeliukas, ji vadintųsi slėniu. Šia raguva vanduo teka tik per liūtis ir polaidžius.

Atkreipkime dėmesį į raguvos augalijos vešlumą, turtingumą. Kiek iia vaistingųjų augalų: jonažolių, kraujažolių, vaistinių noterų, pavasa-inių raktažolių, gysločių, lipikų, vingiorykščių ir daugybė kitų. Čia dar luga retos vyriškosios gegužraibės (Orchis mascula), kurios ne visos aekvienais metais pražysta, nes, turėdamos šaknis-gumbus, jos gali po žeme vegetuoti keletą metų.

Palyginkime šioje raguvoje esančią augalijos, vabzdžių gausą su ant-opogeninio poveikio paliestomis pievomis ir suprasime, kad Gamtą eikia globoti ir saugoti, nes mes patys esame jos mažytė sudėtinė dalis.


Informacijos šaltinis:

ŽEMAITIJOS NACIONALINIO PARKO DIREKCIJA
Adresas: Didžioji g. 10, LT-90420, Plateliai, Plungės r.
Tel. (8~448) 49337, faks. (8~448) 49337,
El. paštas: [email protected]
Svetainė: www.zemaitijosnp.lt