Pažintinis dendrologinis takas Juodkrantėje

  • Patalpinta: 2011-02-01
  • Lietuva (Neringa)
Juodkrantės apylinkėse išlikusios parabolinės kopos, apaugusios šimtametėmis pušimis ir eglėmis – tai Kuršių nerijos sengirė. Sunku patikėti, kad nerijos smėlynuose galima rasti tikrą girią.

Susipažinti su sengirės kraštovaizdžiu, medžiais ir krūmais padės joje įrengtas pažintinis-dendrologinis takas. Jo pradžia – ties automobilių stovėjimo aikštele šalia Gintaro įlankos, o pabaiga – prie gyvenvietės kapinaičių. 

Tako ilgis - 1600 m. Visą dendrologinio tako maršrutą nurodo mediniai stulpeliai, kurių viršutinės briaunos nudažytos balta ir žalia spalvomis. Maršruto pradžią ir pabaigą žymi stendas. Take yra 16 stotelių, kuriose rasite stendus su medžių aprašymais, piešiniais, nuotraukomis. Ypač gražiose vietose, kurios tiks atokvėpiui ir apmąstymams įrengti suoleliai. Čia galėsite pasimėgauti gamtos garsais.

1.Pagrindinis stendas
2. Platanalapis klevas
3. Juodalksnis
4. Paprastasis ąžuolas
5. Europinis kėnis
6. Paprastoji eglė
7. Medžio "biografija"
8. Paprastoji pušis
9. Paprastasis raugerškis
10. Paprastasis kaštonas
11. Paprastasis šaltekšnis
12. Raudonasis ąžuolas
13. Mažalapė liepa
14. Paprastasis sausmedis, baltauogė meškytė, raudonuogis šeivamedis
15. Kapotasis beržas, paprastasis šermukšnis
16. Paprastasis skroblas
17. Pagrindinis stendas


Medžius ir krūmus mini lietuvių patarlės, priežodžiai, apie juos menamos mįslės. Jie yra pasakų herojai, juos garsina dainos. Baltų papročiai įvairiomis progomis sodinti medelius, dėti nugalėtojams šakelių ir lapų vainikus, kaišyti trobas ir gyvulius Gyvybės medžio šakelėms, vėl grįžta pas mus. Medžiai ir krūmai mus gydo, jų vaisiai maitina, žievė, šaknys, lapai naudojami odoms, audiniams dažyti, kailiams raugti, o mediena – nepakeičiama baldų, namų apyvokos reikmenų, statybų, popieriaus pramonės žaliava.

Keliaudami taku, susipažinsite su „medžio biografija“, aplankysite 12-os raudonųjų ąžuolų žiedą. Šiame take kadaise augo didžiulė liepa, apie kurią tik pasakojimai išliko. Vadino ją Griekų liepa. Dabar šioje vietoje auga pasodinta maža liepaitė. O netoliese ošia įspūdingas Griekų daubos miškas.

Tikimės jog pasivaikščiojus šiuo taku pasisemsite jėgų ir praturtėsite žiniomis. O gal pavyks prakalbinti medį?

2. Pažintį su medžiais ir krūmais pradėsime nuo Platanalapio klevo. Tai svetimžemis augalas įvestas Kuršių nerijoje. Savaime jis auga pietų ir pietryčių Europos kalnuotuose miškuose.Lietuvoje dažnas, neblogai pakenčia mūsų krašto klimatą, dera ir savaime atželia. Ypač gerai auga pajūryje. Kontinentinėje dalyje šaltomis žiemomis dažnai apšąla. Turbūt jau senai Lietuvos žemėje auga platanalapis klevas, nes jis ir yra dainose apdainuojamas jovaras, kai kur dar kalniniu ar baltuoju klevu vadinamas.

Platanalapis klevas - tai 40 m aukščio medis su plačia, kūgiška laja. Jaunų - žievė lygi, senų - atsilupanti plačiais lopais lyg platano. Išgyvena iki 250-400 (600) metų.

Klevas žydi lapams skleidžiantis, gegužės mėnesį. Žiedai tegu ir neišvaizdūs, bet sklidini saldaus nektaro. Bitės nuo vieno medžio žiedų suneša apie 10 kg medaus. Vaisiai prinoksta ir pradeda kristi rugsėjo - spalio mėnesį. Klevo mediena turi gražią tekstūrą. Naudojama baldų, muzikos instrumentų gamyboje. Anksčiau, kai gamta buvo visa ko davėja, iš lapų buvo išgaunami geltoni bei juodi dažai vilnai dažyti.

3. Juodalksnis (kai kur vadinamas purvalksniu) dažniausiai įsikuria šlapiose dirvose, kur kiti medžiai skursta. Tai labai gajus medis - iš kelmo išleidžia ataugas ir net pridėtines šaknis sugeba išauginti. Žiedai žirginuose sužydi balandį, dar prieš lapų skleidimąsi. Žirginiai nokdami medėja ir pasidaro panašūs į kankorėžius.

Juodalksnis augdamas įvairiose vietose gali turėti skirtingą nelygumais ir spalva žievę ar lapus. Štai nerijoje pastebėta, jog juodalksnių lapai plaukuoti. Augdami su pušimis ir eglėmis, juodalksniai neleidžia rūgštinti dirvos. Be to, jie turi gilias šaknis, kurios susipynusios su paviršinėmis eglių šaknimis, prilaiko jas nuo tokio dažno pajūryje vėjo.

Tik nupjauto juodalksnio mediena būna balta, vėliau kiek pastovėjusi tampa tamsiai oranžine. Juodalksnio mediena tinka pieštukams, dailininkų tapybos ir architektų braižybos lentoms gaminti. Iš žievės galima pasigaminti juodus, geltonus, net raudonus dažus.

Literatūroje nurodoma, jog juodalksniai gali išaugti iki 35 m aukščio, būti 70 cm storio ir išgyventi iki 200 metų.

3. Lietuviui ąžuolas - stiprybės, dvasingumo ir tikėjimo medis. Nuo seno jį garbino ir šventu laikė. Ąžuolai buvo visos giminės ir kiekvieno globėjai. Gimus sūnui tėvas jam duodavo Ąžuolo vardą. Lietuviai manė, kad ąžuole gyvena didysis dievas Perkūnas. Mat ir žaibo įtrenktas ąžuolas nežūdavo. Senovėje daugelyje Lietuvos vietų ošė senų ąžuolų giraitės, kur buvo apiegų vietos, vadinamos alkomis. Čia vaidilutės kūreno Šventąją ugnį, čia rinkdavosi vyrai, išjodami karo žygin, čia grįžę prie kaitrios ugnies sėdėjo, aukas dievams aukojo. Iš čia atsirado ir mus pasiekęs paprotys žymiuosius vyrus vainikuoti ąžuolų vainikais.

Paprastasis ąžuolas - lapoja vėlai pavasarį - gegužės mėnesį. Tuo metu ir žydi. Prinokusios gilės krenta nuo pirmųjų šalnų spalį. Beje ąžuolo gilės - sunkiausios sėklos iš visų pas mus augančių medžių: 1000 gilių sveria apie 3 kg. Ąžuolą rasi ir miške, ir laukuose augantį. Laukų ąžuolai užauga tikrais milžinais. Jie stori, žemi, plačia laja. Seni dažnai esti išties įspūdingi: garsiojo Stelmužės ąžuolo skersmuo beveik 3 metrai, o Poškos Baublio - net 4,5 m. Miške, kur reikia kovoti už saulės šviesą, ąžuolai pasiekia iki 30-40 metrų aukščio, o laja būna reta, nedidelė. Ąžuolai auga lėtai, bet gyvena ilgai - vidutiniškai 400-500 metų. Nors Kuršių nerijoje augimo sąlygos daug prastesnės nei žemyninėje Lietuvos dalyje, tačiau ir čia auga šimtamečiai ąžuolai.

Galingasis ąžuolas yra ne tik garbinamas. Seniai žmonės pajuto ir jo naudą. Gilėmis šėrė kiaules, o per badmečius gilių miltų dėjo į duonos tešlą. Išradingos šeimininkės iš paruoštų gilių gamindavo gėrimus, ir net pyragėlius kepdavo. Didžiausią vertę, žinoma, turi ąžuolo mediena.

5. Europiniai kėniai - tai visada žaliuojantys, aukti (30-50m.) medžiai, tiesiu liemeniu, tankia laja. Žievė balzganai pilka, kartais su sakų pūslelėmis. Kankorėžiai subręsta žydėjimo metais ir rudeniop, barstydami sėklas, patys subyra - ant medžių palieka tik kankorėžio ašelė. Sėklos sparnuotos, su sakų pūslelėmis. Yra žinomos apie 45 kėnių rūšys. Lietuvoje jis yra palyginti retas, savaime augančių nėra. Europinis kėnis geriausiai tarpsta giliuose, puriuose, pakankamai drėgnuose dirvožemiuose. Jauni medeliai auga lėtai, gyvena iki 300-400 metų.

Kėnio mediena elastinga, lengvai skyla, gerai rezonuoja. Vartojama muzikos instrumentų gamybai, statybai, stalių darbams, degtukų gamybai. Iš žievės gaunamas terpentinas. Kėnio mediena mažiau sakinga nei eglės, patvaresnė.

6. Nuo neatmenamų laikų Lietuvoje tėvai savo dukroms išrenka Eglės vardą ir seka pasaką apie Eglę žalčių karalienę. Jau žiloje senovėje baltams eglė buvo Pasaulio bei Gyvybės medžio simbolis. Egles sodindavo kapinėse, kad į jas galėtų nutūpti mirusiųjų vėlės - paukščiai. Dar ir šiandien, sukalus gegnes, darbininkai iškelia eglės šakų vainiką, o šakelėmis nubarstomas kelias į trobą kur mirė žmogus. Eglę puošdavo ne tik Kūčioms, anksčiau statydavo ant stalo ir Velykų eglutę, o po ja padėdavo dvylika kiaušinių.

Lietuvoje paprastoji eglė užauga iki 30-45 m. aukščio. "Žydi" gegužės pabaigoje, pradėjus augti ūgliams. "Žiedadulkes" vėjas gali nunešti daugiau kaip 10 kilometrų. Jauni eglės kankorėžiai žali arba rausvi, bręsdami pasiekia - 10-16 cm ilgį. Sparnuotos sėklos sunoksta rugsėjį, išbarstomos antroje žiemos pusėje. Jos lyg burlaiviai čiuožia lygiu ledo ar suledėjusio sniego paviršiumi. Sėklos daigios išlieka 4-5 metus.

Eglė vadinama amžinai žaliuojančiu medžiu. Tačiau kiekvieną rudenį maždaug septintadalis spyglių nubyra. Eglės pakenčia unksmę, yra atsparios šalčiams, tačiau jauni ūgliai nuo šalnų dažnai nukenčia. Reiklios drėgmei. Šaknų sistema paviršinė, todėl eglei sunku atsilaikyti stipriems vėjams. Gyvena iki 250-300 metų. Eglės mediena gelsvai balta, tačiau minkšta, vartojama popieriaus ir celiuliozės pramonėje, statybose, tinka muzikos instrumentams gaminti. Žievė naudojama rauginėms medžiagoms išgauti. Spygliuose gausu vitamino C.

Gražiausi ir seniausi Kuršių nerijos eglynai auga Juodkranės sengirėje. Kai kurių medžių amžius siekia daugiau nei 120 metų.

7. Medžio biologija. Skersai nupjovus medžio kamieną aiškiai pamatysite 4 sluoksnius: I. - žievė; II - brazdas; III - mediena; IV - šerdis.

Išorinis sluoksnis - žievė - tai pat turi kelis sluoksnius (odelė, kamštis, žalių ląstelių sluoksnis, karniena). Po žieve esantis kietas ir plačias sluoksnis - mediena - tai pagrindinė stiebo dalis. Joje yra ilgi, į vamzdelius panašūs indai, kuriais teka vanduo ir jame ištirpusios mineralinės druskos, patenkančios iš šaknų. Tarp medienos ir žievės yra brazdas, kuris dar vadinamas gaminamuoju sluoksniu. Centre yra šerdis. Čia kaupiasi organinių maisto medžiagų atsargos.

Suskaičiavus metines rieves galima nustatyti nupjauto medžio amžių. Pagal metinių rievių storį sužinome kokiomis sąlygomis medis augo įvairiais gyvenimo metais. Pvz.: siauros rievės rodo, kad trūko drėgmės, kad medis augo pavėsyje ir blogai maitinosi. Pagal metines rieves, kaip pagal kompasą, galima nustatyti ir pasaulio šalis. Iš pietų pusės medžio rievės būna platesnės, iš šiaurės - siauresnės.

8. Seniau manyta, kad pušyne gyvena paukščiais pavirtusios moterų vėlės. Pušis žmonės garbino. Kaip Gyvybės medžio simbolį per Kalėdas į namus neša jos šakelę.

Pavasarį, kai paprastoji pušis "žydi", viršum miško tvyro "žiedadulkių" rūkas. Jos gali būti vėjo toli nunešamos ir dažnai geltonai nudažo lietaus lašus ir žemę. Sėklos prinoksta antraisiais po žydėjimo metais. Pušis - kantrus medis, gerai auga ten, kur kitiems ištverti sunku. Ji pakanti sausrai - plačiai ir giliai išsišakojusios šaknys gerai aprūpina vandeniu. Stora pušies žievė dažnai apsaugo ją nuo gaisro. Medis atsparus šalčiams, šalnoms ir vėjovartai, bet užterštame miesto ore skursta.

Pušis gyvena iki 300-400 (600) metų. Ji ne tik puošia kraštą, bet ir daug kam reikalinga. Maistingas sėklas iš kankorėžių lukštena geniai bei kryžiasnapiai, nuobirų ir kitiems paukščiams užtenka. Pušų spygliai skleidžia ypatingas medžiagas - fitoncidus, kurie naikina bakterijas. Taigi pušyne oras švaresnis. Pušų pumputrais nuo seno gydomas bronchitas. Dešimtyje kilogramų spyglių yra visa žmogaus metinė vitamino C norma, vienintelis trūkumas - skonis neįprastas. Iš perdirbtų spyglių gaminamas karotinas, vitaminai C ir K, eteriniai aliejai, vitaminingi miltai gyvulių pašarui. O kokie nuostabūs pušies sakų lašai. Senoliai jais tepė žaizdas. Sakai puiki žaliava terpentinui ir kanifolijai gaminti. Akmens amžiuje iš pušies buvo dirbinami luotai, iš žievės plūdės tinklams. Ir dabar puikios pušinės lentos naudojamos statyboje, o perdirbus medieną, pagaminama įvairiausių produktų: šilkas, dirbtinė oda, plastikas, celofanas, lakas, popierius.

Pušynai sudaro didžiąją Kuršių nerijos medynų dalį. Dauguma jų sodintos žmogaus. Juodkrantės sengirėje rasite seniausias ir gražiausias nerijos pušis. Kai kurios iš jų pasiekusios net 260 metų amžių. Jaunų pušelių ūgliai ir žievė - nerijos briedžių skanėstas.

9. Dygliuoti ir tankūs paprastojo raugerškio krūmai dažnai sodinami kaip dekoratyviniai augalai. Gražūs geltoni žiedai, rudenį raudonai dažyti lapai, nukarusiose kekėse švytintys vaisiai-uogos patraukia žvilgsnį. Raugerškis nereiklus dirvai, tačiau šviesiamėgis, todėl geriau auga atvirose vietose, o kitų medžių lapijos užgožtas - skursta.

Didžiausias krūmo turtas - uogos. Jos malonaus kvapo tik aitriai rūgščios. Jose gausu vitamino C. Raugerškio mediena kieta, gražios struktūros, gali būti naudojama smulkiems drožiniams. Anksčiau iš jos net batų vinis droždavo.

Senose kulinarijos knygose yra daug patarimų kaip raugerškio uogas vartoti. Sumanios ir darbščios šeimininkės gali išvirti drebučių, uogienių, saldainių, o kur dar sultys, sirupai. Išradingumui ribų nėra - jauni lapeliai tinka salotoms ir marinatams gaminti. Gamtos podėliai, juose mokančiam tvarkytis, daug gėrybių teikia: šakelių žievė naudojama dažams gauti, o iš šaknų žievės gaminami vaistai.

10. Paprastojo kaštono žiedų žvakės mums tapo įprastine pavasario puošmena. Šie medžiai Vidurio Europos šalyse auginami jau kelis šimtus metų. Paprastojo kaštono tėvynė - Balkanų pusiasalio pietūs, Šiaurės Graikija ir Pietų Bulgarija.

Kaštonas gerai auga derlinguose dirvožemiuose, nemėgsta būti kitų medžių gožiamas. Augdamas unksmėje skursta ir beveik nežydi. Iš pradžių kaštonas auga labai lėtai. Derėti pradeda nuo 15 metų amžiaus. Medžiai gyvena 200-300 metų. Kaštonas užauga 30 m aukščio ir išstorėti gali iki 2 m skersmens. Jo pumpurai sprogsta balandžio pabaigoje, sulapoja gegužę. Sulapoję medžiai maždaug po savaitės pražysta. Kaštonas žydi 2-3 savaites. Žiedai medingi. Rudos sėklos glūdi dygliuotose dėžutėse. Vaisiuose gausu krakmolo, riebiojo aliejaus ir kitų veikliųjų medžiagų. Jei mus užgriūtų nepritekliai, sugrūstomis kaštonų sėklomis galėtume skalbti šilkinius bei vilnonius audinius. Tinkamai paruošti vaisiai vartojami kaip riešutų pakaitalas. Kaštonų lapai, žiedai, žievė, vaisių luobas, sėklos ir dabar naudojami homeopatinėje medicinoje. Maistingus kaštono vaisiuos noriai ėda stirnos bei šernai. Kaštono mediena lengva, minkšta, skali, tačiau neatspari puvimui ir nekaitri. Mūsuose nekerta kaštonų krosnims kūrenti ir nenaudojo jo medienos baldams gaminti. Prie sodybų, miestų gatvėse, parkuose kaštonai sodinami dėl savo puošnumo ir dekoratyvumo.

11. Šaltekšnių rasi visur, kur tik nepasisuksi. Jį žmonės vadina skirpsčiu, skirpstgaliu. Tai krūmai arba medžiai su lygia, beveik juoda žieve. Lotyniškai pavadinimas kilęs nuo žodžio "lūžti". Mat jo šakelės labai gerai lūžta. Gyvena šaltekšnis apie 60 metų, teužauga 7 metrus. Pavasarį, pradėjus žydėti, ant nemaloniai kvepiančių žalsvų žiedukų dūzgia bitės, kamanės, vapsvos. Mat jo žiedai pilni nektaro. Viena bičių šeima iš šaltekšnio per sezoną surenka iki trijų dešimčių kilogramų "juodo" medaus. Šaltekšniai žydi visą vasarą, todėl ant jų yra baltų ir jau prinokusių juodų uogų (kaulavaisių), kurios nenukritusios nuo krūmų išbūna iki pavasario. Nenunokę vaisiai esti raudoni, tik nokdami tamsėja ir tampa juodi. Juos lesa paukščiai, ypač dėl skanių kauliukų. Vaisiuose yra cukraus, dažinių medžiagų, alkaloidų, kauliukuose - aliejaus. Uogelės nevalgomos. Iš lapų ir uogų daromi geltoni, iš žievės - rusvi ir bordo spalvos dažai.

Senose knygose minima, kad iš šaltekšnio padaryti trimitai nuostabiai skambėdavo. Iš medienos gaminama dekoratyvinė fanera, o iš anglių - puiki, dailininkų mėgiama piešimo anglis ir medžioklinis parakas.

12. Raudonasis ąžuolas Europoje pradėtas sodinti daugiau nei prieš šimtą metų ir dabar gana dažnas. Savaime šis ąžuolas auga Šiaurės Amerikoje. Jis pamėgtas dėl savo dekoratyvumo, spartesnio augimo, nereiklumo dirvožemiui. Tačiau šalčiams ir šalnoms truputį jautresnis nei paprastasis ąžuolas.

Lapus skleisti ir žydėti raudonasis ąžuolas pradeda kiek anksčiau nei paprastasis. Gilės prinoksta antrųjų metų rugsėjį. Rudenį šio ąžuolo tikrai nesumaišysite su kitais - jo lapija ryškiai nurausta.

Mediena, nors ir panaši į paprastojo ąžuolo, tačiau savo kietumu ir stiprumu jai prilygti negali.

Juodkrantėje raudonieji ąžuolai auga jau beveik šimtą metų. Medžių aukštis siekia 18 m, kiekvienais metais dera.

13. Lietuvių legenda buloja, kad liepa - tai jauna mergaitė, kuri prie vartų rymojo mylimojo laukdama, o nesulaukusi - gražuoliu medžiu pavirto. Gal iš čia kilo paprotys apie gražias ir lieknas merginas sakyti - "nuaugusi, kaip liepa". Liepos, kaip ąžuolai bei eglės, būdavo laikomos giminės medžiais globėjais. Manyta, kad liepos vainike gyvena deivės Laima ir Milda.

Liepos mūsų protėvius avė, maitno, ir gydė. Daugelį šimtmečių žmonės avėjo liepų karnų vyžomis, iš jų buvo daromi pirmieji tinklai. Minkšta liepos mediena tiko šaukštams, dubenims, samčiams, lėkštėms.

Gamta mažalapę liepą apdovanojo gajumu ir ištverme. Ji gali augti pavėsyje, po kitais medžiais, išdygti iš sėklų, atželti, išaugti iš atlankų. Grynus medynus liepa sudaro retai. Užaugti gali iki 30 m aukščio. Gyvena iki 500-600 metų. Liepos nežaloja miško žvėrys, ji gana atspari ir įvairiems kenkėjams, o kadangi turi galingą šaknų sistemą - nebaisūs ir stiprūs vėjai.

Žydėdama liepa apsipila tegu ir kukliais, bet kvapnaus nektaro sklidinais žiedais. Iš 1 ha gryno liepyno galima gauti net 600-800 kg medaus. Galbūt dėka žiedų gydomosios galios mėnesiui medžio vardas duotas. Kadaise lietuviai išmoko gaminti midų iš liepų medaus, čiobrelių, kadagio uogų. Midus - tautinis lietuvių gėrimas. Liepos žiedai bei anglis vartojama medicinoje.

14. Kai kuriose Lietuvos vietose pasprastasis sausmedis vadinamas sause, sausapaviečiu, sausvyčiu. Iš graikų kalbos išvertus sausmedžio vardą, turėtume jį vadinti "sausu kaulu". Mat jo mediena labai sausa ir kieta. Tai dažnas mūsų miškų krūmas. Auga jis po kitais medžiais ir teiškyla apie trejetą metrų į aukštį.

Gegužį lapų pažastyse sausmedis išskleidžia gelsvai balsvus ar dvilypės uogelės, kurios taip ir vilioja jas paragauti. Deja ne visa, kas gražu - valgoma. Uogos - nuodingos. Ištyrus paaiškėjo, kad nors jose esama ir gerų medžiagų: cukraus, pektino, eterinio aliejaus, o sėklose ir riebalų, bet visa bėda, kad visame augale ir uogose yra nuodo - ksilosteino. Taigi uogos skirtos tik miškui puošti. Kieta sausmedžio mediena puikiai tinka pypkių kandikliams bei švilpynėms drožti.

Baltauogė meškytė kilusi iš Šiaurės Amerikos, bet dabar dažnas augalas mūsų parkuose bei prie sodybų. Pamėgta dėl savo dekoratyvumo, o kad pakelia stiprų apkarpymą - dažniausiai iš baltauogės meškytės formuojamos gyvatvorės. Smulkūs blyškiai rožiniai žiedukai dažnai lieka nepastebėti, o rudeniop krūmas apsipila baltų uogų kekėmis. Tarsi ledo perliukai jos supasi ant liaunų šakučių ir lieka kyboti per visą žiemą. Kai kurios tautos jas vadina "sniego uogomis". Deja jos nevalgomos.

Raudonuogio šeivamedžio krūmai išplitę Vakarų Europoje. Jo lapai plunksniški ar trilapiai, šiek tiek panašūs į šermukšnio. Žiedai balti arba gelsvi. Vaisiai - į uogas panašūs kaulavaisiai. Raudonuogis šeivamedis šiek tiek žemesnis už savo giminaitį juodauogį šeivamedį. Žiedai susitelkę į rutuliškas gelsvai žalias kekes. Rudeniop prinoksta raudonų šeivamedžio uogų gumulai, tada jie iš tolo žėri, ir ir žmones, ir paukščius kviečia prieiti. Paukščiai kuo ramiausiai lesa tas uogeles, na o žmonės gali tik pasižiūrėti. Uogų minkštimas nenuodingas, iš jo gaminamas marmeladas, želė, jame esama karotino, askorbinės rūgšties, riebalų. Nuodinga kauliukuose esanti medžiaga. Tačiau žinovai, pašalinę iš kauliukų nuodingąsias medžiagas pagamina gero rafinuoto aliejaus.

Dabar Lietuvoje šeivamedis nedažnas, bet senovėje, matyt, jo plačiai augta, nes jį mini senoji lietuvių mitologija. Pasak jos, po šeivamedžiu gyvena Žemynos globai priklausantis dievas Puškaitis, galintis skleisti kvapus ir globojantis kaukus. Matyt tokie mitai atsirado dėl aitraus ėio krūmo skleidžiamo kvapo, kuris atbaido muses bei žvėris, norinčius paskaunauti jo lapų ir šakelių. Todėl šeivamedis buvo sodinamas prie fermų, ūkinių pastatų, šiukšlių konteinerių. Dėl tokių krūmo savybių liaudyje šeivamedis dar vadinamas "smirdžiumi", "bezduliu".

15. Beržai - vieni mėgiamaiusių mūsų krašto medžių. Lietuvių mitologijoje šis medis mažai kur peikiamas. Baigus sėją beržų šakelėmis apkaišydavo palubes, duris, kiemų vertus. Pirmą kartą išgindami gyvulius į ganyklas, piemenys beržo šakomis puošdavo trobesius, karvių galvas dabindavo beržų vainikais.

Karpotieji beržai užauga iki 30 metrų aukščio. Jaunų medžių žievė - lygi, balta, o senstant kamienai pajuoduoja ir giliai sueižėja. Beržui, labiau nei kitam medžiui, reikalinga saulės šviesa, todėl jie pirmieji įsikuria atvirose vietose, kad kitų medžių negožiami galėtų sparčiai augti. Šie medžiai neilgaamžiai, retai sulaukia šimto metų.

Beržas žydi jo lapams skleidžiantis - balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje. Sėklos prinoksta liepos-rugpjūčio mėnesį ir tuoj pat, suirus žirginėliams, vėjo išnešiojamos. Beržai atsparūs šalčiams, šalnoms, sausroms, vėjams, kenkėjams ir ligoms, tačiau sunkiai pakelia užterštą orą. Kuršių nerijoje beržynai labai dažni. Kas 5-7 metus juos apninka neporinis verpikas. Šis kenkėjas nugriaužia beržų lapus net iki 100 proc.

Kad pajustum pavasario skonį, reikia beržo sulos paragauti, kuri kaip eleksyras mus atgaivina. Beržo sula ne tik gaivina, bet ir gydo. Tuo beržo teikiama nauda nesibaigia, iš tošies žmonės degė degutą ir tepė vežimų ratus. Kai nebūdavo žibalo, beržinės balanos švietė mūsų prosenelių dūminėse pirkiose. Ir dabar beržinėmis malkomis krosnis kūrena. Mediena gana kieta, puikiai tinka baldų gamybai. Fabrikuose iš perdirbtos beržo medienos gaunamas spiritas, amoniakas, actas, acetonas. Pirtin eidami neapsieiname be beržinės vantos, o kiemą šluodami - be beržinės šluotos.

Paprastasis šermukšnis - tai dar vienas senovėje lietuvių garbintų augalų. Nuo amžių jis buvo laimės bei vaisingumo simbolis. Šermukšnis sodintas kiekvienoje sodyboje, dažnaiusiai prie kiemo vartų. Gausus jo uogų derlius gelbėdavo badmečiu.

Ryškios iš toli pastebimomis prinokusių raudonų vaisių kekėmis šermukšnis dabinasi rugsėjo mėnesį. Ant medžių jie kabo iki pat šalčių, tačiau dažniausiai, jau gerokai anksčiau, nulesami paukščių. Brandus medis geraiderėdamas duoda iki 60 kg vaisių. Šermukšnis žydi gegužę, birželį. Kvapas ne visiems malonus, tačiau vabzdžiams tai puotos vieta, nes žiedai labai medingi. Paprastasis šermukšnis gali augti kaimyninių medžių gožiamas, kęsdamas saulės šviesos trūkumą, bet visas šermukšnio grožis išsiskleidžia kai jis auga atviroje vietoje. Tada jis gausiausiai dera. Auga šermukšnis greitai, o gyvena 100, kartais net iki 200 metų. Ne tik paukščiai mėgaujasi šermukšniu. Šakeles noriai ėda miško žvėrys, kurie medelius dažnai nugraužia iki pat žemės, tačiau nugraužti jie greitai atželia. Pastaraisiais metais Kuršių nerijoje šermukšnis labai išplito.

Šermukšnio mediena kieta, tvirta, rausva, lengvai poliruojama, dėl to iš jos dažnai gaminami smulūs dirbiniai. Žievėje yra rauginių medžiagų, todėl ji buvo naudojama kailiniams išdirbti. Skaniausi šermukšnio vaisiai - po šalnos. Jose gausu vitamino C, cukraus, rūgščių, karotino. Iš uogų sulčių galima raugti vyną, gaminti likerį. Gydomoji šermukšnio uogų galia žinoma seniai. Šermukšnių arbata geriama skrandžiui sunegalavus ar esant vistaminų trūkumui.

Mitologijoje šermukšnis garbinamas. Šermukšnio šalinasi laumės, raganos, burtininkai, o ypač - velniai. Manyta, kad velnią galima užmušti šermukšnine lazda. Su ja pasiramščiuojant ir toli keliaujant velnio nesutiksi.

16. Paprastasis skroblas - tai kietas, galingas medis, žmonių dar vadinamas skroble, skruoblum, skrobliu. Užauga iki 25 metrų aukščio. Pavasarį, tarsi didelės kirmėlaitės nukąra rusvai žali skroblo žirginiai. O rudeniop pasirodo vaisynas. Plokšti ir briaunuoti skroblų riešutėliai skanūs, tik juos sunku išlukštenti.

Šie medžiai mėgsta derlingą žemę, gali puikiai gyvuoti ir po kitais medžiais. Auga lėtai, gyvena iki 150 metų. Skroblų mediena kieta, sunkiai apdorojama. Naudojama įrankiams, medinėms mašinų detalėms gaminti. Puikios skroblinės malkos, kurių dūmas tinka silkėms rūkyti.Šakelės tinka gyvulių pašarui, žievėje yra tanidinių medžiagų, o sėklose - riebalų.

Pažintimi su skroblu baigiasi dendrologinis takas.

Informacijos šaltinis:
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija
Naglių g. 8, LT-93123, Neringa,
Tel. (8-469) 51211