Pajūrio dviračių trasa: 11 dalis - nuo Priekulės iki Ventės

  • Patalpinta: 2010-04-02
  • Lietuva (Priekulė)

Maršruto ilgis – 31 km

Priekulė – 5 – Pjaulai (Klaipėdos kanalas) – 2 – Dreverna (7 km)

Priekulės centrinėje sankryžoje sukate dešinėn Ventės kryptimi, pravažiuojate „Kuršių kelio“ poilsio aikštelę ir bažnyčią, kertate geležinkelį ir vėl sukate dešinėn Drevernos kryptimi. Važiuojate keliu bendrajame transporto sraute iki Pjaulų ties tiltu per Klaipėdos kanalą, kur įrengta kita „Kuršių kelio“ poilsio aikštelė. Tiltais perkirtę Klaipėdos kanalą ir Drevernos upę, pasiekiate senąjį Drevernos žvejų kaimą.

Priekulė


Telefono kodas: 8~46

Lankytinos vietos:

(75) Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus, Vingio g. 11, tel. 45 42 47, d. l. II–VI 10.00–18.00 val.
Čia įrengta ekspozicija išsamiau atskleidžia žymios lietuvių rašytojos kūrybos sąsajas su šio krašto istorija, buitimi ir etnografija.

(76) Paminklas Ievai Simonaitytei centrinėje Priekulės miestelio aikštėje (skulpt. D. Matulaitė, 1997 m.).

(77) Priekulės šv. Antano Paduviečio bažnyčia (1937 m.) ir evangelikų liuteronų bažnyčia (1903 m.).

(78) Priekulės ąžuolas Vingio parke.

(79) Geležinkelio stotis (1875 m.).

Priekulės miestelis įsikūręs gražiame Minijos vingyje, apaugusiame šimtamečiais ąžuolais. Miestukui būdinga pamario krašto architektūra su įdomiai nutiesta centrine gatve. Senovėje pro Priekulę vedė labai svarbūs keliai į Žemaitiją, Karšuvą ir Skalvą, nes čia buvusi brasta per sraunią ir gilią Minijos upę. Istoriniais laikais vietovė vadinosi Paminijos vardu.

Priekulė paminėta pirmą kartą 1540 m. čia gyvenusio dvarininko, Paminijos seniūno Luko Priekulio (Lucas Precoll) vardu. XVI a. pab. Priekulėje įkurta evangelikų liuteronų parapija – pati seniausia Klaipėdos krašte. Miesto 450-mečio proga priekuliškiai pokario metais susprogdintos bažnyčios vietoje pastatė balto betono paminklą. J. F. Šrėderio spaustuvėje XIX a. pab. buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos, kurios plito ne tik Klaipėdos krašte, bet ir visoje Lietuvoje, kur lietuviška spauda buvo uždrausta Rusijos caro įsakymu.

Iš šio krašto, Vanagų kaimo, kilusi rašytoja Ieva Simonaitytė (1897–1978) labai mėgo Priekulę, čia dažnai vasarodavo. Rašytoja išgarsėjo savo romanu „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), kuriame vaizdavo Klaipėdos krašto žmonių gyvenimą. Manoma, jog netoli Priekulės, Kantvainių kaime, glūdi klasikinės vokiečių filosofijos pradininko Imanuelio Kanto (1724–1804) giminės šaknys.

Čia gyvenęs ir Klaipėdoje balnium dirbęs R. Kantas, filosofo prosenis, kurio tėvai atsikėlę iš Kuršo.

Pjaulai

Pjaulų bendruomenei priklauso Pjaulų ir Klišių kaimai, išsidėstę abipus Karaliaus Vilhelmo kanalo. Šios vietos buvo vadinamos „Juoduoju Paryžiumi“, nes kanalo dalį nuo Drevernos iki Klaipėdos kasė prancūzų belaisviai. Anksčiau Klišių dvarą valdė garsūs škotų kilmės pirkliai Ogilviai. Šios pamario vietos garsėja žuvingais kanalais. Dar XVII a. žemėlapyje pažymėta, kad prie Klišių buvusi lašišų užtvara. Tarp Pjaulų ir Priekulės XIX a. vid. pirmą kartą bandyta kasti gintarą pramoniniu būdu. Priekulės dvarininkas Šperberis iškastą gintarą pardavė net už 2 000 talerių.

Dreverna

Ekskursijos:

„Kuršių marios“, Žemaičių g. 2, Dreverna, tel. 47 61 10, mob. 8~686 31 674. Išvykos laivu po Kuršių marias, valčių ir vandens dviračių nuoma, kitos pramogos.

„Žvejo rojus“, Drevernos prieplauka, mob. 8~698 37 242. Išvykos laivu po Kuršių marias.


Tai labai senas žvejų kaimas ir buvęs žuvų prekybos centras, žinomas nuo XIII a. Netoli Drevernos beveik 300 metų veikė žuvų turgus, vadintas Strykiu. Kaimo vardas kildinamas iš latviško žodžio „driva“ – „miško bičių avilys“, seniausias užrašymas – Drivene.

Kaimas įsikūręs Kuršių marių pakrantėje, prie gilios Drevernos upės – buvusios Minijos deltos atšakos, todėl nuo seno čia buvo labai patogus žvejų uostas, kuris mūsų dienomis vis dažniau naudojamas pramoginei laivybai.

Nuo Lankupių kaimo pro Dreverną iki Klaipėdos eina Karaliaus Vilhelmo kanalas.

Drevernoje gyveno garsus Kuršmarių laivų statytojas Jonas Gižas. Jis XX a. pr. statė ne tik mažesnes venterines valtis, kurėnus, bet ir didžiausius lietuviškus prekybos laivus – vytines.

Drevernos įžymybė – originalios ir puošnios vėtrungės. Kai kur jų išliko iki dabar.

Lankytinos vietos:

(80) Dailininko Lino Jankaus sodyba – tipiška Klaipėdos krašto pradinė mokykla (1900 m.), Pjaulų k.

(81) Bismarko ąžuolas prie Karaliaus Vilhelmo kanalo, Pjaulų k.

(82) Klaipėdos kanalas, dar vadinamas Karaliaus Vilhelmo vardu, buvo kasamas 1863–1873 m., kai šis kraštas priklausė Vokietijai. Kanalą kastuvais iškasė prancūzai karo belaisviai, kuriems kanalo žiotyse Klaipėdoje yra pastatytas paminklas.
30 m pločio ir 24 km ilgio kanalas sujungė Minijos upę Nemuno deltoje su Kuršių mariomis ties Malkų įlanka Klaipėdoje. Jis turėjo 10 tiltų ir 1 šliuzą Lankupiuose. Kanalas buvo naudojamas tam, kad audrų metu upiniai to meto laivai su mediena ir sieliais be pavojaus iš Nemuno galėtų pasiekti Klaipėdą.  Tarybiniais metais Klaipėdoje kanalas buvo užtvenktas ir paliktas kaip vandens rezervuaras. Dabar kanalas kaip susisiekimo magistralė nenaudojamas ir yra
žvejų mėgėjų bei brakonierių karalija.

(83) Drevernos senosios kapinės, kuriose išsaugoti senųjų lietuvininkų antkapiniai paminklai – krikštai.

Dreverna – 4 – Svencelė – 3 – naftos verslovė – 3 – Kintų piliakalnis – 3 – Kintų centras (13 km)

Nuo Drevernos siauru ir vingiuotu asfaltuotu keliuku važiuojate per Pamario pievas į kitą žvejų gyvenvietę – Svencelę. Pakeliui atsivers nuostabūs vaizdai į kitoje marių pusėje dunksančias Neringos Mirusias kopas. Iš Svencelės toliau riedate medžiais apsodintu vieškeliu iki „Kuršių kelio“ poilsio aikštelės šalia naftos verslovės, kuri darko kraštovaizdį ir kelia vietinių žmonių nepasitenkinimą.

Tada sukate kairėn į smėlėtą miško keliuką, vedantį į Kintus per botaninį draustinį tarp Svencelės pelkės ir Kuršių marių. Pakelės poilsio aikštelėse, įrengtose su stogeliais ir informaciniais stendais, galėsite atsikvėpti ir sužinoti daugiau apie kraštą, o jeigu praalksite, miške galėsite prisirinkti skanių uogų. Pro Kintų girininkiją, šalia kurios auga antroji pagal dydį Europoje tuja, išvažiuojate į asfaltuotą kelią. Pasukę dešinėn, už 0,8 km pasieksite gyvenvietės centrą, kuria verta apsilankyti Vydūno kultūros centre (87) ir apžiūrėti senąją Kintų bažnyčią.

Atvykę į miestelio centrą, nepravažiuokite pro šalį ir užsukite į vietinę kepyklėlę „Chibo“, kuri visame rajone garsėja savo skaniomis bandelėmis.

Svencelė

Tai gilią praeitį menanti žvejų gyvenvietė Kuršių marių pakrantėje. Pasak padavimo, tarp pelkių ir marių įsikūręs kaimas, pavadinimą, kuršiškai reiškiantį „šventas kelias“, gavęs tuo metu, kai pro jį ėjo pagonis krikštijantys švedai. Į pietvakarius nuo gyvenvietės, arčiau pelkės, buvo senas alkakalnis, kur kūrenosi amžinoji ugnis, bet sovietmečiu jis buvo nukastas. Sakoma, kad kalne žiloj senovėj gyveno milžinas. Jis turėjo 7 kaimynus milžinus. Visi jie turėjo tik vieną kirvį. Atlikęs darbą, vienas tų milžinų numesdavo kirvį savo kaimynui, o šis toliau. Vėliau mūsų protėviai šią vietą pasirinko dievams garbinti. Gyvenvietę iš rytų pusės juosia viena iš didžiausių pamaryje Svencelės aukštapelkė, paskelbta Tyrų pelkių botaniniu draustiniu. Jos viduryje telkšo per 100 ežerėlių, o aplink auga daug retųjų augalų.

Lankytinos vietos:

(84) Senoji Svencelės mokykla – tai 1890 m. statytas raudonų plytų pastatas, kurio viduje išsaugota labai įdomi sieninė tapyba su pamario krašto vaizdais.

(85) Senosios Svencelės kapinaitės prie įvažiavimo į kaimą.

Kintai – 1 – Povilai – 2,5 – Muižė – 2 – sankryža į Stankiškius – 2,5 – Šturmai – 3 – Ventės ragas (11 km)

Apsižvalgę po Kintus važiuojate toliau pietų kryptimi iki Povilų, kur kelias išsišakoja į Šilutę ir Ventę. Nuo čia prasideda Nemuno deltos regioninio parko valdos. Sukate dešiniau Ventės link ir važiuojate Pamario kraštui būdingu medžių alėjomis apsodintu keliu. Pakeliui galėsite apžiūrėti Muižės dvarvietę, o jeigu labai pavargsite, užsukite pasistiprinti į Šturmuose įsikūrusį viešbutį restoraną. Čia galima ne tik užkąsti, bet ir užsisakyti laivelį iškylai po Kuršių marias arba persikelti į Neringą kitame Kuršių marių krante. Dar už kelių kilometrų privažiuosite Lietuvos žemės kraštą – Ventės ragą.

Kadangi kelias veda visiškai šalia Kuršių marių, jus pakerės įspūdingi marių pakrantės vaizdai ir tolumoje dunksančios Kuršių nerijos kopos.

Kintai

Telefono kodas: 8~441


Miestelio pavadinimas kilęs nuo XVI a. čia gyvenusio ūkininko B. Kinto pavardės. Apie Kintų senumą liudija į šiaurę nuo miestelio buvęs piliakalnis, kuris po 1951 m. buvo nukastas. XVIII–XIX a. Kintai garsėjo gyvulių ir žuvų turgumis. Nors daugelis gražiausių pastatų Kintuose buvo sunaikinti po Antrojo pasaulinio karo. Miestelio centre stovi evangelikų liuteronų bažnyčia, kurios istorija siekia XVIII a. Tuo metu Ventėje buvo paplauta bažnyčia, tarp gyventojų kilo ginčas, kur turėtų stovėti naujieji maldos namai. Pasak legendos, iš kraštutinių parapijos kaimų (Ventės ir Kiošių) vienu metu buvo išsiųsti 2 žygūnai. Nutarta – kur jie susitiks, ten ir statys bažnyčią. Jie vienas kitam ranką paspaudė Kintuose.

Sovietmečiu bažnyčia restauruota, joje įkurta parodų ir koncertų salė. Senieji gyventojai mena, kad anksčiau šalia bažnyčios stovėjo paminklas Pirmojo pasaulinio karo aukoms atminti, jie atsimena, ir kas tą paminklą išardė bei sunaudojo gyvenamojo namo pamatams.

1988 m. šalia bažnyčios atidengtas paminklinis akmuo su užrašu: „1888–1892 m.

Kintuose gyveno ir dirbo Vydūnas“. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją, Vydūnas buvo paskirtas Kintų pradinės mokyklos mokytoju. Vėliau sunkiai susirgo, bet vietinės moterys jį išgydė žolelėmis. Nuo tada Vydūnas pradėjo lietuviškosios kūrybos kelią.

Lankytinos vietos:

(86) Vydūno kultūros centras restauruotoje Kintų mokykloje (1705 m.), tel. 47 379, d. l. II–VI 10.00–8.00 val.
Čia įkurtas žymaus lietuvių rašytojo ir filosofo Vydūno memorialinis muziejus, kuriame galima pagilinti žinias apie Mažosios Lietuvos praeitį ir apžiūrėti unikalų eksponatą – Vydūno arfą. Centre taip pat įsikūrusi Kintų vaikų dailės ir muzikos mokykla, čia rengiamos meno parodos.

(87) Didžioji tuja – tai antrasis pagal dydį (17 m aukščio) tokios rūšies medis Europoje, augantis prie Kintų girininkijos pastato.

Nemuno deltos regioninis parkas

Tai valstybės saugoma teritorija, užimanti beveik 29 kv. km. Regioninis parkas apima Nemuno deltos dalį su Ventės ragu ir Rusnės sala, Krokų Lankos ežeru, Aukštumalos, Rupkalvių ir Medžioklės pelkėmis, Berštų, Leitgirių ir Žalgirių miškais. Per parko teritoriją driekiasi Arktikos– Europos–Rytų Afrikos paukščių migracijos kelias. Tai didžiausia vandens paukščių susitelkimo vieta Baltijos jūros regione. Norintiems stebėti paukščius parke įrengti 3 apžvalgos bokšteliai.

Povilai

Tai kaimas, kuriame gimė publicistas ir kultūros veikėjas M. Ašmys, 1918 m. prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.

Muižė

Tai viena iš seniausių Pamario dvarviečių. Kai 1820 m. dvarą nupirko E. W. Berbomas, Muižė taip pasikeitė, kad gavo „Mažosios Italijos“ vardą. E. W. Berbomas dirbo Klaipėdos burmistru, vėliau paskirtas visų Kuršių marių karališkuoju vyriausiuoju žvejybos meistru. Jis sugalvojo ir įvedė žvejų kaimų skiriamuosius ženklus – vėtrunges. Be to, prisidėjo prie lietuvių tautosakos rinkimo, rašė eiles, tapė, vykdė archeologinius tyrinėjimus, nuo savo namo stogo stebėjo žvaigždes.

Šiandien dvaras visai sunykęs, vietoj jo veikia žuvies konservų fabrikas. Šalia kelio prie didelio ąžuolo esančiose kapinaitėse rasite E. W. Berbomo kapą ir krikštą su informacija apie jį.

Ventė

Telefono kodas: 8~441

Lankytinos vietos:

(88) Ventės rago ornitologijos stotis ir gamtos ekspozicija, kuriai daugiau kaip 30 metų vadovauja L. Jezerskas, turistams mielai pasakojantis apie paukščių keliones. Tel.: 54 480, 44 516.

(89) Ventės rago švyturys (1863 m.) – tai 12 m aukščio technikos paminklas. Iš švyturyje įrengtos apžvalgos aikštelės matyti ne tik mariose pastatytas bangolaužis, saugantis Ventės ragą nuo irimo, bet ir Neringos juosta bei Nida.

Ventės kaimo apylinkėse žmonės gyveno nuo priešistorinių laikų. Kryžiuočiai, gerai supratę Nemuno žiočių reikšmę, apie 1360 m. Ventės rage pastatė pilį, kuri saugojo uostą ir vandens kelius Nemunu. Manoma, kad panašiu metu pastatyta pirmoji šiose apylinkėse smuklė ir bažnyčia, kuri vėliau ne kartą buvo paplauta ir iš naujo atstatyta. Ilgainiui visas kaimas perkeltas toliau nuo marių, į dabartinę jo vietą.

Ventės pilis taip pat buvo paplauta Kuršių marių bangų ir nugriuvo į vandenį. Tačiau ir po vandeniu ji liko garsi, pažymėta ne viename senųjų laikų žemėlapyje, o apie Ventę rašyta, kad tai pati pavojingiausia vieta – „tikras visų laivininkų siaubas“, nes palei Ventės ragą nusitęsusi pavojinga akmenuota sekluma.

Iš tiesų, laivams ir sieliams ši vieta buvo ypač pavojinga. Kol nebuvo iškastas Karaliaus Vilhelmo kanalas, sujungęs Nemuną su Klaipėda, čia suduždavo daug laivų.

Dėl to pačiame rage nuo seno stovi Ventės švyturys. Pirmasis dar buvo medinis ir apšviestas alyva kūrenama lempa. Šalia švyturio dar 1880 m. buvo pastatyta vandens matavimo stotis.

1929 m. Ventės rage profesoriaus T. Ivanausko iniciatyva įsteigta ornitologinė stotis, nes kiekvieną pavasarį ir rudenį Ventėje nutupia pailsėti daugiau kaip 5 mln. paukščių.

Stotyje yra muziejus, laboratorijos, tinklai paukščiams gaudyti. Čia sužieduoti paukščiai vėliau sutinkami Irane, Egipte ir net Pietų Afrikoje.