Dviračiu palei Nemuną. Nuo Sudargo iki Pavilkijo

  • Patalpinta: 2011-03-02
  • Lietuva (Šakiai)

Dviračiu palei Nemuną

Šiuo maršrutu siūloma keliauti kairiąja Nemuno pakrante, kuria driekiasi visa šiaurinė Šakių rajono riba. Šio krašto panemunės itin vaizdingos ir įdomios. Čia telkiasi gausybė gamtos ir kultūros paveldo objektų, atsiveria įspūdingi kraštovaizdžiai. Nuo Gelgaudiškio iki Žemosios Panemunės tiesiasi Panemunių regioninio parko ribos. Be to, čia įsikūrusios jaukios kaimo turizmo sodybos, Gelgaudiškyje ir Plokščiuose įrengtos mobiliosios mažųjų laivų prieplaukos, o žiemos metu šalia Kriūkų miestelio esančiame Kumečių kaime veikia slidinėjimo trasa. Nuo Gelgaudiškio iki Kriūkų miestelio palei Nemuną įrengtas dviračių takas, kuriuo keliaujant išvengiama automobilių ir kitos technikos kaimynystės.

Maršrutą pradėti ir užbaigti galima bet kurioje vietovėje, tačiau esant galimybei siūloma įveikti visą gan įdomų 65 km. maršrutą nuo Sudargo iki Pavilkijo, iš kur patogu žygį pratęsti į Kauno rajoną kairiuoju Nemuno krantu keliaujant link Zapyškio arba dešiniuoju , persikėlus keltu į Vilkiją.

Maršrutas: Sudargas (10 km.) Kiduliai (14 km.) Gelgaudiškis (14 km.) Plokščiai (16 km.) Kriūkai (6 km.) Žemoji Panemunė (5 km.) Pavilkijys. Iš viso - 65 km asfalto ir žvyrkelio keliais bei dviračių taku.

Sudargas. Miestelis, įsikūręs ant aukštų Nemuno šlaitų, šalia sienos su Kaliningrado sritimi. Dėl išskirtinio grožio vietovė dar vadinamas Lietuvos Šveicarija. Miestelio vardas kildinamas nuo lietuvio kunigaikščio Sudargo, kurio pilis ant aukšto upės šlaito buvo sudeginta 1317 m., tačiau čia išliko gyvenvietė.
Šiandien miestelis unikalus palei Nemuną išsidėsčiusių ir kryžiuočių laikus menančių penkių Sudargo Burgaičių ir Grinaičių piliakalnių kompleksu, kurie yra datuojami I tūkst.– II tūkst. pradžia. Tai svarbiausias piliakalnių kompleksas po Kernavės piliakalnių istorine, archeologine ir kultūrine prasme Lietuvoje. Kovose su Kryžiuočiais Sudargas buvo lietuvių gynybos punktas. Piliakalnių kompleksas žvalgytas 1955m., tirtas 1970 m. Tuo metu atrastos vertybės saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje. 2007 m. atlikti žvalgomieji piliakalnių kasinėjimai.

Kiekvienas piliakalnis turi savo vardą: Balnakalnis, Žydkapiai, Bevardis, Pilaitė ir Vorpilis. Šiuo metu piliakalniai yra baigiami restauruoti, atidengti nuo gausios augmenijos, medžių, todėl puikia tinka pasižvalgymui po apylinkes. Prie Bevardžio stovi paminklas Sudargo pilies gynėjų atminimui (aut. V. Cikana 2007 m.).
Pačiame Sudargo miestelyje stovi kukli nedidelė evangelikų – liuteronų bažnyčia, kurios viduje akį traukia 6 kv. m. vitražas.

Spaudos draudimo metais Sudargas buvo knygnešių veiklos žemė. 
Prie pat sienos su RF Kaliningrado sritimi yra archeologinę vertę turintis Ramoniškių kapinynas. Jame rasti dirbiniai iš III-VI a. griautinių ir IX- XIII a. degintinių kapų saugomi Kauno istorijos muziejuje.

Kiduliai. Kairiajame Nemuno krante, priešais Jurbarką įsikūręs miestelis. Jį sudaro trys senos gyvenvietės, susiliejusios į vieną: Kidulių dvaras, Šiaudinės kaimas ir Kaimelio bažnytkaimis.
Miestelyje išlikęs Kidulių dvaras, priklausęs Lietuvos didžiosios kunigaikštystės iždininkui Jeronimui Krišpinui Kiršenšteinui. Vėliau čia vienas paskui kitą gyveno net trys žemaičių vyskupai, vienas iš jų – Juozapas Mikalojus Karpis. Dvare 1807 m. viešėjo Prūsijos karalius Vilhelmas III, ruošdamasis Tižėje pasirašyti pralaimėjimo sutartų su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu. Vėliau dvaras atiteko rusų generolui Jonui fon Ofenbergui, kuris prie dvaro įkūrė puikų parką. Paskutiniu dvaro valdytoju tapo grafas Tiškevičius. Po karo dvare įsikūrė tarybinis ūkis, biblioteka, ambulatorija.

Kaimelyje kadaise buvo dvaro palivarkas (atskira dvaro dalis), kurį 1860 m. taip pat nupirko grafas Benediktas Tiškevičius.
Graži ir vertinga Kidulių miestelio medinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, statyta 1860 m. grafo Benedikto Tiškevičiaus lėšomis.
Šiaudinės kaime prie Nemuno įkurtas „Prisiminimų parkas“. Tai 3 ha plotas, kuriame įrengtos 4 poilsiavietės, krepšinio aikštelė bei laužavietė. Parko įkūrėjas ir prižiūrėtojas Ronius Karopčikas, kurdamas parką, sumaniai panaudojo viską, ką į krantą išmeta srauni Nemuno upės tėkmė.

Kidulių seniūnijos Kukarskės kaime, Nemuno ir Šerentos upelio santakoje dunkso Kukarskės piliakalnis su gyvenviete, datuojamas II tūkst.
Maštaičių piliakalnių kompleksą sudarytą iš piliakalnio, 3 papilių ir Nemuno slėnyje esančios senojo uosto vietos rasime tarp dviejų bevardžių upelių. Čia manoma 1344 m. pastatyta kryžiuočių Naujojo Bajerburgo pilis.

Gelgaudiškis. Tai viena seniausių panemunės vietovių. Anot istorikų, žmonės čia gyveno jau V-X a. Paties miestelio atsiradimas susijęs su Gedgaudų dvaro palivarko įkūrimų kairiajame Nemuno krante (XV a.). Apie 1842-1846 m. Prūsijos baronas Gustavas Henrikas Koidelis ant aukšto Nemuno slėnio šlaito pastatė mūrinius vienaukščiai dvaro rūmus, kurie čia stovi iki šiol. Koideliai 1892 m. dvarą pardavė Komarams, tačiau per žemės reformą 1920 m. dvaras buvo išparduotas, o rūmuose įsteigta vaikų prieglauda, iki Antrojo pasaulinio karo priklausiusi vienuolėms šaritėms. Vokiečių okupacijos metais rūmuose buvo įsikūręs štabas, vėliau – karo ligoninė. Po karo iki 1961 m. čia veikė vaikų namai, nuo 1966 m. – pagalbinė mokykla – internatas, nuo 2005 m. – Gelgaudiškio specialioji mokykla įsikūrusi dvaro ūkiniuose pastatuose.

Šiuo metu centriniai dvaro rūmai laukia restauracijos.
Gelgaudiškio dvaro rūmus supa senas parkas, kuriame įrengtas pažintinis takas. Tai vienas didžiausių Lietuvos dvarų parkų, pasižymintis sudėtinga struktūra ir griežtomis geometrinėmis formomis, kurios pereina į natūralią Nemuno šlaitų girią. Pagrindinė šio parko ašis – ketureilė sidabrinių klevų alėja, kertanti į Nemuną atkreiptus rūmus iš pietų pusės. Miško parke yra aikštelė, iš kurios, taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis, iškirstos proskynos (takai). Ši vieta „žvaigžde“ vadinama. Pasakojama, kad dvaro ponai parke rengdavo medžiokles ir žvaigždės centre puotaudavo. Mat būdavę labai patogu puotaujant stebėti ir sumedžioti per proskynas bėgančius žvėris.
Parke gausu ir kitų įdomių, legendomis apipintų objektų: „Asesoriaus kapas“, „Velnio kalnas“, „Baronkapinės“, jau nudžiūvusi storiausia Lietuvos eglė (aukštis – 42,54 m, skersmuo – 103,2 cm), tyro vandens šaltinėlis. Miško parkas įeina į Panemunių regioninio parko ribas, taigi tai itin griežtai saugoma teritorija.
Nemuno šlaito papėdėje stovi Gelgaudiškio miestelio Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia, statyta XIX a. viduryje. Jos viduje yra trys varpai - Lietuvos kultūros vertybės.
Iš Gelgaudiškio važiuojant Plokščių link randamas Pakalniškių kapinynas, kuriame archeologinių kasinėjimų metu rasti VI–XIV a. degintiniai žmonių ir XI–XIII a. griautiniai žirgų kapai. Kapinyne rasti radiniai liudija aukštą čia kadaise gyvenusių žmonių kultūrą.

Plokščiai. Jaukus, žalumoje paskendęs miestelis. Istoriniuose šaltiniuose minimi nuo 1561 m. Kadaise čia buvo dvaras, tačiau iki šiol išliko tik apskritimo formos dvaro parkelis.
Viena iš Plokščių mietelyje esančių gatvių yra tikras upelis, taigi ir vadinasi upė – gatvė Vaiguva. Gatvės gyventojai savo kiemus pasiekia tik važiuodami upelio vaga.

Dar viena įdomi vietą - Didžiupio upelio šlaite esantis šventas šaltinėlis ir mūrinė koplytėlė, vadinama Šventaduobe. Čia vyksta įvairūs kultūriniai ir religiniai renginiai, taip pat tuoktuvės ir krikštynos. Taką į Šventaduobę puošia tautodailininko Zigmo Sederevičiaus medžio skulptūros.

Medinės Plokščių Šv. Mergelės Marijos vardo bažnyčios bokšte vis dar skamba žalvarinis varpas, išlietas 1573 m. Tai vienas iš seniausių Lietuvoje esančių varpų.
Pačiame Plokščių miestelyje ir jo apylinkėse yra daugiau įdomių objektų:
Plokščių mokyklos muziejus (krašto istorinė ir literatūrinė ekspozicija).
Miestelio laikrodis (2002 m., tautodailininkas Z.Sederevičius).
Vinco Kudirkos akmuo.
Plokščių šv. Mergelės Marijos bažnyčia, kurioje tebeskamba didysis žalvarinis varpas, pagamintas 1573 m.
Paminklas žuvusiems Plokščių savanoriams ir Antrojo pasaulinio karo karių kapinės. 
Memorialinis kompleksas „Kančių keliai“.
„Kriaučiūnynė“. Lietuvių tautinio atgimimo veikėjo mokytojo Petro Kriaučiūno sodybos vieta.
Plokščių apylinkėse dunkso trys piliakalniai: Stulgių piliakalnis (I – II tūkst.), Vaiguviškių (Plokščių) piliakalnis (I tūkst.), Šilvėnų (Kubilių) piliakalnis. (I tūkst.).

Ilguva. Tai reto grožio dvarvietė prie Nykos upelio santakos su Nemunu, kur ant aukšto upės šlaito stovi medinis liaudiškojo klasicizmo stiliaus dvaras (XVIII a. pabaiga). Dvarą pastatė karaliaus Stanislavo Augusto dvaro šambelionas Julius Grincevičius. Dvaras Grincevičių giminei priklausė iki XIX a. pabaigos. Čia vaikystės metus praleido žymi dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. (1911-1988). 1940 m. dvare įkurta senelių prieglauda, dabar - Ilguvos pensionatas.

Dvaro įkūrėjas Ilguvoje pastatė ir medinę Šv. Kryžiaus Atradimo bažnytėlę, kurioje yra vertingas Italų kilmės dailininko Pranciškaus Andriolio paveikslas „Marija su kūdikiu“ ( 1814 m.). 
Ilguvos apylinkėse yra dar trys panemunių piliakalniai: Misiūnų, Dulinciškių ir Žuklijų, kurie datuojami I tūkst. – II tūkst. pradžia.

Kriūkai. Dar vienas jaukus panemunės miestelis. Kriūkų senovę mena įdomus XIX a. statinys – ant akmeninių pamatų stovintis dviejų aukštų grūdų sandėlis, vietinių gyventojų vadinamas „Špykėre“.

Jis priklausė pirkliams ir buvo skirtas supirktiems javams laikyti. Iš čia grūdus Nemunu plukdydavo į Vokietiją. Prie „Špykėrės“ kasmet gegužės mėnesį vyksta Žiobrinių šventė, kurios metu senoviniu būdu kepami žiobriai, verdama žuvienė.
Kriūkų miestelyje kadaise gyvavo Sviatošino dvaras, ilgai priklausęs bajorų Rene giminei o XIX a. pabaigoje paveldėtas bajoro Aleksandro Mielžinskio. Svetošino dvare gimė Kazys Germanas (1897 – 1980), buvęs tarpukario Lietuvos susisiekimo ministras bei tiltų statytojas. Viename iš Sviatošino dvaro kambarių dabar veikia Kriūkų vidurinės mokyklos ir Kriūkų krašto istorijos muziejus.
Prie Kriūkų miestelio prisišliejęs Paežerėlių kaimas, kuriame stovi mūrinė Paežerėlių Šv. Angelų Sargų bažnyčia, pastatyta 1860 m. dvarininkų Mielžinskių lėšomis.

Apylinkėse dunkso Joginiškių piliakalnis, vadinamas Kalnu ir datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia.

Žemoji Panemunė. Tai sena dvarvietė prie Nemuno, yra manoma, kad įsikūrusi buvusios kryžiuočių pilies vietoje. Kai XIII a. pabaigoje kryžiuočiai pradėjo puldinėti Lietuvos žemes, Nemunas ilgam tapo fronto linija: dešiniajame krante pilis statėsi lietuviai, o kairiajame – kryžiuočiai, arba net viename krante vieną priešais kitą. Kryžiuočių laikus mena aukštas piliakalnis prie Paausės upelio ir Nemuno santakos, datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia.

Išlikęs ir Žemosios Panemunės dvaras, kuris minimas nuo XVI a. pabaigos ir priklausęs žymioms šeimoms: Gedgaudams, Čartoriskiams, Belazarams, Fergisams, Zanams. 1924 m. dvarą nupirko žurnalistas, tuometinės ELTOS direktorius, Sibiro tremtinys Valentinas Gustainis (1896 – 1957), kuris karo metu buvo ištremtas į Sibirą. Pokario metu dvare buvo įkurta ligoninė.
Žemosios Panemunės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia, pastatyta 1877 m., yra architektūros paminklas.

Pavilkijys. Šis kaimas, įsikūręs priešais kitame Nemuno krante esantį Vilkijos miestelį, yra dar viena buvusi dvarvietė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Pavilkijyje veikė akmens kasykla, garinė lentpjūvė, malūnas, trys kalkių dirbtuvėlės, pieninė bei sūrinė, kelios krautuvės, buvo nutiestas vietinės reikšmės geležinkelis.
Šiandien tarp Pavilkijo ir Vilkijos šiltuoju metų laiku kursuoja vienintelis automobilinis keltas per Nemuną. Pavilkijyje yra įrengta autokroso trasa, kurioje keletą kartų per metus rengiamos Lietuvos čempionatų varžybos.

Apylinkėse dunkso dar du piliakalniai: Mikytų piliakalnis, vadinamas Smailiakalniu, ir Šėtijų piliakalnis, dar vadinamas Jundakalniu. Piliakalniai datuojami I tūkst. pabaiga.
Šėtijų kaime yra išlikusi rašytojo Kazio Puidos (1883 – 1945) gimtoji sodyba.


Informacijos šaltinis: tic.sesupe.lt