Dusetų kryptis

  • Patalpinta: 2011-01-03
  • Lietuva (Zarasai)
ZARASAI - ANTAZAVĖ - ROKĖNAI - PAŽIEGĖ - KALBUTIŠKIS - DUSETOS - PADUSTĖLIS - DUSETŲ VIENKIEMIS - JASKONIŠKĖS - GIPĖNAI - VELIKUŠKĖS - BRADESIAI - ŠNIUKŠTAI - KUKLIAI - KVINTIŠKĖS - STELMUŽĖ - ZARASAI


Sartų regioninio parko turistinė schema:


Kiek į šiaurę nuo Zalvio, aukštame šio ežero šlaite, 9 km į šiaurės rytus nuo Dusetų, 22 km į šiaurės vakarus nuo Zarasų  įsikūrusi Antazavė  yra žinoma nuo XVIII a. Jos vietovaizdyje  senas XVIIIa. pabaigoje šiauriniame Zalvio ežero krante įkurtas dvaro parkas, dviaukščiai grafų rūmai, Dievo Apvaizdos bažnyčia, o istorijoje – senos baltų genties – sėlių įamžinimas. Pasak kalbininko K. Būgos šis vietovardis yra sėliškos kilmės ir kildintinas nuo Zalvės ežero pavadinimo. Čia pat prie Antazavės ošia šešių ežerų apsuptas Antazavės šilas (1), gausus čia gyvenančių miško žvėrių, pilnas kalnų, kalnelių, staigių nuokalnių. Šile esantį  Pakačinės piliakalnį (2), dar vadinamą Dembo vardu, rasite į pietus nuo Pakačinės kaimo, į rytus nuo Dembų vienkiemio, girininkijos miško 27 kvartale, pietiniame kalvos gale. Tai gana aukštas, mišku apaugęs kalnas, gynybiniams tikslams naudotas nuo II tūkstantmečio prieš m.e. iki V-ojo m.e.a. Jis 1933 m. tyrinėtas P. Tarasenkos, apie jį pasakojami pasakojimai, pasak kurių jis supiltas tais laikais, kai lietuviai kariavo su kardininkais ir ant jo seniau vaidendavosi. Dar viena staigmena keliaujančiam – muziejus. Juk ne kiekviena gyvenamoji vietovė gali pasigirti turinti jį. Antazaviškiai senuose dvaro rūmuose gana erdvų kambarį skyrė savo krašto visuomeniniam istorijos muziejui (3) neatsitiktinai, nes nuo šio pastato prasidėjo Antazavė (būtina iš anksto susitarti tel. 8-385 41434). Krašto muziejus kurtas su didele meile ir entuziazmu mokytojos S. Kirailytės tam, kad būtų įamžinti žymiųjų antazaviškių vardai, kad išliktų Antazavės istorija, kad apsilankę galėtų susipažinti su autentiška medžiaga apie poetą P. Gaulę, kompozitorių J. Gruodį ir jo giminę, dainių A. Vienažindį. Muziejuje sukaupta  dvaro istorijos medžiaga, kuri fiksuota  padedant ir Latvijos mokslininkams, vertinga medžiaga apie Antazavės bažnyčią ir parapiją, vietos mokyklą… Iš muziejaus ekspozicijų žvelgia grafai Pliateriai ir gausūs jų palikuonys – Antazavės dvaro paveldėtojai. Regis, tuoj skambtels skydai su grafų herbais, suskambės valdingos Kunigundos Vilovič balsas, laisvės vėjas nuvilnys Emilijos Pliaterytės plaukais, o dvaro koridoriais praslinks išprotėjusi Bogumila Ropienė, pavydžiu žvilgsniu gerokai už save jaunesnį vyrą nuseks Elžbieta Vainarovskaja…Patikėkite, pasiklausę įdomių mokytojos S. Kirailytės pasakojimų dar negreitai norėsite išeiti, o išėję ilgai nepamiršite ką matėte ir girdėjote.

Svarbiausioji Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčios(4) pastatymo priežastis buvo  dvarininko I. Marikonio pasiryžimas Aleksandravėlėje įsteigti parapiją. Vėliau Antazavės dvaras, apylinkės palivarkai bei kaimai, kurie priklausė grafienei K. Valavičiūtei - Pliaterienei, buvo priskirti prie naujos Aleksandravėlės parapijos. Aiškingoji Antazavės dvarininkė savo nepasitenkinimą susiklosčiusia situacija pareiškė Vilniaus vyskupui ir Viskupijos tribunolui, tačiau nieko nepasiekė. Tik vėliau, kai K. Valavičiūtės - Pliaterienės ir I. Marikonio byla atsidūrė pas Varšuvoje gyvenusį popiežiaus nuncijų, bažnytinė vyresnybė, sutikus grafienei duoti žemės ir pastatyti bažnyčią, patenkino jos prašymą: 1794 m. antazaviškiai jau turėjo savo maldos namus. Medinė Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčia turi baroko architektūros bruožų, jos erdvė – bazilikinė, išorė – sudėtingų formų, o pastogės ir bokštų konstrukcijos, net kerčių sukirtimai, atlikti tik kirviu. Bažnyčios varpinė ir vartai statyti 1889 m.  

Boleslovo Kontrimo koplyčia (5)
yra Antazavės kaimo kapinėse. Joje palaidotas ne tik jos statytojas, bet ir augintinė Elžbieta su vyru.

Paviešėję Antazavėje, toliau keliaukite į Rokėnus – kompozitoriaus, pedagogo, dirigento, muzikos visuomenininko J. Gruodžio gimtinę. Dabar buvusią čia sodybą, kurioje 1884 m. gruodžio 20 d. gimė J. Gruodis, žymi  1966 m. lapkričio 13 d. atidengtas paminklinis akmuo (6), kurio skulptorius L. Žuklys. 1980 m. prie keliuko į J.Gruodžio gimtinę pastatytas R. Matulionio stogastulpis.

Seniau Pažiegė buvo tarsi į tris dalis susiskirsčiusi. Pirmoji Pažiegė – nuo Pakniškių kaimo ribos iki Biliūno sodybos palei gražų, ramų Žiego ežerą, nuo kurio vardo, matyt, ir gavo kaimas šį pavadinimą. Antroji Pažiegė – Puteikių kaimas, kurį aplinkui juosia toje vietoje susiaurėjęs Žiego ežeras. Trečioji – Pažiegės kaimas, kuri ir yra profesoriaus K. Būgos tėviškė.  Būgų žemės nuo seno turėjo pavadinimus: Salos, Pagrabai, Pajaujė, Pabarzdė, Ostrava, o Būgų sodybą vadindavo Užumiškės dvareliu. Mylėjo ir brangino K. Būga savo tėviškę, jos apylinkes, sakydavo, kad jam nereikia jokių kurortų, kad gražesnės vietos, kaip Pažiegė, jis nerado, nors daug kur važinėjo ir buvojo. Įamžinant kalbininko atminimą, 1973 m. atidarytas K. Būgos memorialinis muziejus (7) *tel. 8-385 52456, kurį rasite Pažiegės kaimo šiaurinėje dalyje, apie 1,5 km į šiaurę nuo Dusetų – Užpalių kelio ir Pažiegės kaimo keliuko sankryžos, keliuko vakarinėje pusėje, pamiškėje. Muziejaus ekspozicija užima du kambarius ir koridorių. Joje nužvelgami K. Būgos mokslo metai, profesoriavimas ir mokslo darbai bei atminties įamžinimas, eksponuojamos garsiojo kraštiečio mokyklinės, šeimos narių bei bičiulių nuotraukos, pateikiama medžiaga, kuri pasakoja apie gyvenimo Peterburge metus, darbą Permės ir Tomsko universitetuose, pateikiami paskutiniai darbai, o atskirai saugoma medžiaga supažindina su kalbos mokslo pasiekimais, K. Būgos pradėto ir toliau leidžiamo „Lietuvių kalbos žodyno“ tomais. Viešėdami Pažiegėje, atkreipkite dėmesį į kieme 1989 m. lapkričio 4 d. atstatytą kryžių Būgų atminimui. Jo autorius – meistras J. Verza. Anksčiau prie jo pirmtako rinkdavosi Būgų giminės gegužinėms pamaldoms, vadinamoms „mojinėmis“.

O kas nežino Dusetų? Apie miesto vardo kilmę pasakoja išlikę pasakojimai. Viename teigiama, kad kartą pas dvarponį atvažiavo bičiulis arklių pirkti. Liepė jis tarnui paduoti svečio arkliams kviečių ėsti. Kadangi dvarponis labai godus buvo, liepė grūdus į vieną sietą supilti. Tarnas, pamatęs kad arkliai ėsdami pjaunasi – įpylė grūdus į du sietus. Tai pamatęs šeimininkas įtūžo ir išvarė tarną iš namų. Šis apsigyveno netoliese, sukūrė šeimą, kuri vis didėjo, tad pagaliau susidarė gyvenvietė. Kada tarną paklausdavo už ką šis buvo išvarytas, tas sakydavo kad už du sietus, todėl naująją gyvenvietę pavadino Dusetais. Kiti pasakoriai teigia, kad Šventosios vardu buvo vadinama toji upės dalis, kuri teka nuo Sartų ežero iki Neries, o jos aukštupys nuo Dūkšto iki Sartų turėjo Dusetos vardą, todėl teigiama, kad miesto pavadinimas yra kilęs nuo upės vardo. Kai kas mano, kad Dusetų vardas kilęs nuo to, kad statant šioje vietoje bažnyčią buvusios tik dvi gryčios arba dvi sėtos. Yra tokių, kurie pavadinimą kildina nuo žodžio „dusinti“ ir pasakoja istoriją apie užpultą plėšikų poną ir jo dusinimą, nelaimėlio išsigelbėjimą ir po to pono lėšomis pastatytą bažnyčią ir Dusetomis pavadintą miestelį…Įdomi ir tikroji Dusetų istorija. Viduramžiais šiose vietose kryžiavosi svarbūs keliai, vedę iš Aukštaitijos į Rygą ir Daugpilį. Vietovė buvo svarbi strateginiu požiūriu: gale sudėtingo ežeryno, prie vaizdingos upės žiočių. XV a. pabaigoje Didžiadvaryje (Dusetos II) iškilo Užpalių Radvilų valdos. 1580 m. Radvilos Dusetas perdavė M. Rudaminai, save vadinusiu Dusetiškiu. Iš Dusetų Rudaminų giminės išsiskiria žymus Vilniaus universiteto auklėtinis matematikas J. Rudamina Dusetiškis, kompozitorius K.S. Rudamina Dusetiškis. Nuo XVIII a. Dusetas valdė Pliateriai. Ir šioje giminėje buvo žinomų veikėjų: K.K. Pliateris, viešai reikalavęs panaikinti baudžiavą, E. Pliaterytė ir jos pusbrolis Cezaris, kurie prasidėjus 1831 m. sukilimui sutelkė kovotojų būrį. Malšinant šį sukilimą, dvaras iš Pliaterių buo atimtas, rūmai apiplėšti ir sugriauti.

Dabar Dusetos garsėja tradicinėmis respublikinėmis žirgų lenktynėmis, o dėl jų ilgamečių tradicijų verta įveikti patį ilgiausią kelią: pasak pasakojimų, jos prieš 210 metų paminėtos pirmą kartą, jau 140 metų kai rengiamos nuolat ir net 100 metų kai paskelbtos tradicinėmis.

Dabar Dusetos – seniūnijos centras, antras rajono miestas, kuriame gausu lankytinų objektų. 1995 m. liepos 6 d. Dusetose įkurta dailės galerija (9), tapo originaliu rajono kultūros centru, kuris traukia ne vien smalsuolių žvilgsnius, bet paskatino burtis visus rajone gyvenančius ir kuriančius menininkus (K. Būgos g. 31a, tel. 8-385 56878, 8-686 65142). Per galerijos gyvavimo metus surengta per 30 jos dailininkų darbų prezentacijų Lietuvoje ir užsienyje, joje puoselėjamos ir tęsiamos pradėtos tradicijos: metų pabaigoje ruošiamos Sėlių krašto dailininkų miniatiūrų parodos, kiekvienų metų liepą, pažymint galerijos įkūrimo datą, eksponuojami naujausi dusetiškių dailininkų darbai. Galeriją jau aplankė per 27 tūkst. lankytojų, joje surengta per 100 parodų, įvyko ne vienas muzikos ir poezijos vakaras bei naujai išleistų knygų pristatymas.

Dabartinė mūrinė neoromantinio stiliaus, su eklektiškais nukrypimais Dusetų Švč. Trejybės bažnyčia (11) statyta 1886-1888 m. Ją statė klebonas A. Rumševičius, į Dusetas atvykęs 1880 m. Nors teigiama, kad maldos namai statyti parapijiečių lėšomis, slapta aukos buvo rinktos visoje Žemaičių vyskupijoje. Bažnyčios viduje yra trys altoriai, kuriuose saugoma dalis senųjų L. Gogelio skulptūrų, o jos vargonų autorius  nežinomas, nors teigiama, kad juos įrengęs vokiečių meistras.

Dusetose stovi keli paminklai: Nepriklausomybės aikštėje skulptoriaus B. Vyšniausko paminklas kalbininkui K. Būgai (12) atidengtas 1985 m., o šalia stovintis Lietuvos Nepriklausomybės paminklas (13) 1952 m. buvo nugriautas ir tik 1989 m. jo pagrindas, kuris buvo užkastas vietoje, atkastas ir restauruotas, o anksčiau stovėjusio karžygio skulptūra išlieta naujai, nes jos pirmtakė nesurasta. Šis paminklas simbolizuoja charakteringus ir reikšmingus Lietuvos istorijos laikotarpius. 1995 m. rugsėjo 20 d. atidengta autoriaus I. Užkurnio medžio skulptūra poetui P. Širviui (14) įamžina šalia Dusetų  gimusio poeto atminimą. Čia, Padustėlio kaime, yra išlikęs jo gimtasis namas (15).

Gali Dusetų kraštas girtis turįs ir senas alaus gaminimo tradicijas. Ko gero tų, kurie viešėjo prie garsiųjų Sartų, bet nėra ragavę ar bent girdėję apie „Čižo alų“- nėra daug. Juk R. Čižas – ne naujokas, net ketvirtas aludaris giminėje. O ir gėrimas, kurį jis gamina, nepaprastas – specifinis, labai malonus gerti, nestiprus ir ne tik su medumi, bet ir meile pagamintas. Alaus receptūra žinoma nuo 1831 m. Tad tikrai negalėsite vos ištrūkę iš Dusetų aplenkti R. Čižo alaus daryklos (16) ir čia pat, prie jo bravoro, įrengtos senovinių alaus gamybos įrankių ekspozicijos (17). Kulinarinio paveldo ženklu pažymėtame bravore galėsite dalyvauti alaus degustacijoje, o jei tuo metu vyks jo gamybos procesas –   kai kuriuose šio gėrimo gamybos etapuose (Dusetų vienkiemis, tel. 8-686 48890, 8-385 56653).

Jaskoniškių pažintinis takas (18)
– dar viena galimybė pažinti gamtą ir pailsėti Sartų regioniniame parke (Sartų regioninio parko direkcija, Melioratorių g. 15, Dusetos, tel. 8-385 56834, 8-385 56849). Per smėlėtą pušyną vingiuojantis takas nuo seno vietinių vadinamas Smalinyčia, nes čia žmonės rinkdavo pušų sakus (smalą). Šviesiame pušyne ne tik smagiai pasivaikščiosite, bet galėsite pažinti pušyno gyvenimą, sužinosite iš kur ir kaip apsiranda šaltinis, kiek miško gyventojų gali naudotis meletos iškaltu uoksu, kodėl gieda paukščiai ir kada geriau auga pušys, o kada – eglės…

O už Jaskoniškių girios, rytiniame Sartų ežero krante išsidėsčiusiame Gipėnų kaime pabuvokite poeto A. Vienažindžio visuomeniniame – memorialiniame muziejuje (19) (būtina susitarti iš anksto). Čia, mėlynųjų Sartų pakrantėse, prabėgo ne viena lietuvių liaudies dainiaus vaikystės ir jaunystės vasara, palydėta pirmųjų poeto dainų, čia driekiasi takeliai, kuriais vaikščiojant poetui gimė tos dainingosios eilės, nuskambėjusios po visą Lietuvą. Gražu nūnai poeto tėviškėje, džiugu užsukti į tvarkingą sodybą, kuri išliko beveik nepakitusi: ilgas senovinis, galu į kelią gyvenamasis namas su erdvia ir šioms vietovėms būdinga priemene, senas svirnas, aukšti sodybą supantys medžiai, gėlių darželis, kryžius – viskas čia dvelkia ramumu ir praėjusių metų dvasia. Dabar dalis šio erdvaus namo skirta dainiaus atminimui – muziejus entuziastų pastangomis įsteigtas 1972 m., pažymint poeto 130-ąsias gimimo metines. Atvykusius į sodybą – muziejų pasitinka miela jų šeimininkė ir palydi į seklyčią, kurioje kaip prieš daugelį metų tvarkingai sustatyti tamsūs senoviniai baldai. Blausi šviesa, srovenanti pro nedidelius langus, nuteiks akimirkos paslapčiai: rodos, tuoj atsivers durys, į kambarį įžengs lyrinės prigimties poetas ir pakvies pasivaikščioti jo apdainuota ir išvaikščiota pasarte…     Žymus praeities tyrinėtojas, archeologas P. Tarasenka savo knygos „Rambyno burtininkas“ herojus apgyvendino Zarasų rajone, prie garsiojo Velikuškių piliakalnio (20). Tai vienas iš žymiausių, labiausiai ištyrinėtų piliakalnių krašte. Jis yra apie 1 km į šiaurę nuo Velikuškių kaimo, apie 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Dusetų - Obelių kelio tilto per protaką tarp Sartų ir Zalvės ežerų, Sartų ežero rytinio kranto kalvoje. Tai vienas iš seniausių mūsų krašto archeologijos paminklų, naudotas II tūkstantmetyje prieš m.e. iki V-ojo m.e.a. Anksčiau tai buvo natūrali kalva. Tyrinėjimų metu, kuriuos 1933 m. atliko P. Tarasenka, paaiškėjo, kad piliakalnyje buvo dirbtiniai įtvirtinimai, ypač iš mažiau saugių rytinės ir pietinės pusių. Tyrinėjimai patvirtino, kad piliakalnio papėdėje yra buvusi viena iš stambiausių šio krašto gyvenviečių, kurios gyventojai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, žvejyba bei medžiokle.

Šniukštų kaimas garsėja savo puoselėjama bei gražiai prižiūrima dendrologine kolekcija (21). Jos pagrindu įrengtas 14 stotelių  pažintinis takas. Keliaudami juo galėsite žavėtis ne tik įprastais mūsų miškų medžiais: paprastosiomis eglėmis, bene nuo XVIII a. Lietuvos didikų dvaruose auginamomis tujomis, nepaprastomis lietuviui liepomis, vienais iš labiausiai mūsiuose paplitusiais alyvų krūmais ir kadugiais, spalvingai pagal metų laikus besirėdančiais klevais, svyruokliniais medžiais ir krūmais, daugeliui pažįstamomis gudobelėmis ar įvairiomis pušų rūšimis. Čia, prie buvusios mokyklos, auga ir dėl brangios, tvirtesnės nei kitų spygliuočių medžių medienos senovėje vertinti kukmedžiai, vasarą žaliuojantys, o rudenį metantys spyglius maumedžiai, amžinai žaliuojantys kėniai ir puskiparisiai bei vieni iš anksčiausiai pražystantys ryškiai geltonais žiedais forzitijos krūmai (būtina iš anksto susitarti tel. +370 611 40406).    

Kuklių kaime zarasiškiai Laima ir Jonas Denafai iš nebūties prikėlė, atgaivino ir jau daug metų puoselėja senuosius savo tėviškės namus (22) (būtina iš anksto susitarti tel. 8-385 39168). Tai žmonės, kurie kaupia, saugo ir brangina kitiems kiekvieną senų namų rakandą, sodybos akmenį, buvusį pastatų pamatuose, o klėtelėje sukaupė senovinius Jono Denafo šeimos daiktus, aukštaičių buities reikmenis tam, kad juos pažintų vaikai, kad tėvams būtų lengviau papasakoti apie Lietuvos kaimo praeitį. Senojoje sodyboje yra ir kryžius, kuris kadaise stovėjo prie paskutinės šio kaimelio sodybos. Gražiai sutvarkytoje valdoje žydi ir stropiai bei su meile prižiūrimos gėlės: atvykusį stebina bijūnų gausa, lelijos, kurias senoliai „lelijonais“ vadino ir kitokie kadais sodžiuje auginti žolynai. Užsukite į šią seną sodybą ne tik slėpdamiesi nuo kasdienybės, bet ir smalsaudami ar ieškodami susitikimų su įdomiais žmonėmis.

Jeigu dar nepavargote, vykdami atgal į Zarasus, užsukite į Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą (23) Kvintiškėse ir į garsiąją Stelmužę (24)


Informacijos šaltinis: www.zarasai.lt