Monstrų parkas

XVI a. Italijos aukštuomenė, norėdama paviešinti savo didybę, dažnai tai išreikšdavo religinio meno forma. Taip darė dauguma šalies didikų, tik ne Pjeras Frančeskas Orsinis (Pier Francesco Orsini) – garsus to meto kondatjeras. Jis norėjo būti prisimenamas visiškai kitaip ir sukūrė to meto Italijoje analogų neturintį „Monstrų parką“. Jis visiškai nenorėjo, kad kūrinys tenkintų lankytojus – labiau troško, kad juos stebintų.


Pasislėpęs Bomarzo miestelyje, Monstrų parkas yra nutolęs beveik 70 kilometrų nuo Italijos sostinės Romos. Čia jis įsikūręs šalia miško, giliame slėnyje, kur stovėjo Orsini šeimos pilis. Baigęs karjerą Orsinis apsigyveno Bomarze, kuriame jį apsupo literatai ir menininkai. Tapo Epikūro gyvenimo kulto šalininku. Manoma, kad politinių ir socialinių neramumų krečiamame pasaulyje,  Monstrų parkas galėjo būti Orsinio vaizduotės ar net vidinės dvasinės būsenos veidrodis.


Parko augmenija palikta netrukdomai ir laisvai vešėti. Tarp žalumos, įvairiausiose vietose įsispraudusios, šiurpą keliančios skulptūros. Kai kurios parko skulptūros yra iškirstos tiesiog uolose, mat Šiaurės Lacijaus apylinkės garsėja savo nederlingu, bet labai uolėtu kraštovaizdžiu. Smalsūs lankytojai „Monstrų parke“ niekada nėra visiškai tikri, kas išlįs iš už sekančio kampo, todėl priversti po parką keliauti jei ne nuolat krūpčiodami, tai bent iš netikėtumo sulaikydami kvapą.


Pjeras Frančeskas Orsinis gyveno tarp 1528 ir 1588 metų. Vietiniai gyventojai jį dar vadino Vicino Orsini. Jis ilgus savo gyvenimo metus tarnavo negailestingu kondatjeru, bet buvo labai atsidavęs savo žmonai. Po ankstyvos jos mirties buvo labai sugniuždytas ir visas savo jėgas atidavė kurdamas Monstrų parką. Orsiniui talkino garsus to meto architektas - Pirro Lugorio.


Vaikštinėjant po Monstrų parką nesunku pastebėti, kad jo kūriniai nei mitologiniu, nei epochiniu aspektu nėra vienas su kitu susiję. Tiesą pasakius, tarp pačių kūrinių ir jų išdėstymo nėra jokio racionalaus ryšio. Todėl priešingai nuo daugelio įprastų parkų, kuriuose daugiau ar mažiau vyrauja formalūs išdėstymai, šis parkas yra tikras netikėtumas lankytojams, kuriame vyrauja padidinta nuostaba, nes prieš akis dažnai netikėtai išnyra kūrinys.


Užrašas ant obelisko parke skelbia, kad ši vietovė yra „sol per sfogare il Core“ t.y. skirta "išlaisvinti širdžiai“.

Manoma, kad Monstrų parkas galėtų būti Orsinio atminimas anksti iš gyvenimo pasitraukusiai žmonai. O galbūt tai tebuvo tylus jo atsakas ar net pasipriešinimas tobulai simetriškiems renesanso laikų parkams, kurie buvo kuriami jo gyvenimo metais. Mokslininkai ištisus šimtmečius ginčijasi dėl Monstrų parko įkūrimo priežasčių, bet tikslių atsakymų iki šiol neranda.


Kai kurios skulptūros mums gali net nebepanašėti į monstrus, tačiau būtina atsižvelgti į parko įkūrimo metus. Pegasas, Poseidono ir Protėjas - visi dominuoja Monstrų parke. Jame sutiksite didžiulį dramblį, traiškantį romėnų karį, Hanibalą, keliaujantį per Alpes...


Cerberis iškiša savo gauruotą galvą, kol gigantai drasko savo priešus į gabalus. Pegasas išnyra iš fontano. Ir Tritonas visą aplinką stebi gan rūsčiai...


Yra net kreivas namas, pasviręs tarsi Pizos bokštas. Atrodo, kad palietus, iš karto nukris. Bet, kas iš ties neįprasta to laikotarpio parkams – tai alegorinių krikščioniškų skulptūrų trūkumas. O tai jau prilygo religijos išsižadėjimui. Todėl galima tik įsivaizduoti, su kokiu įtarimu į šį parką turėjo būti žiūrima XVI amžiuje ar net vėliau. Turbūt niekas neprieštaraus, kad šis parkas - tai tikras individualybės triumfas prieš nusistovėjusias to laikmečio „dogmas“.