Ya Mon, JAMAIKA!

Nors Jamaika, jos kultūra ir muzika domiuosi nuo 12 metų, tačiau, kaip pasirodė ir apie vieną, ir apie kitą, mano žinios prilygo nuliui vos susidūrus su abiem jomis akis į akį. Tai pasirodė esanti visiškai kitokia šalis, nei gabalėlis prie gabalėlio, iš įvairiausių nuotrupų buvau susilipdžiusi savo vaizduotėje. Nė vienas kelionių vadovas, lankstinukas, žurnalas, internetinis dienoraštis neparuošė manęs tam, kas ten laukė. Priešingai. Dauguma jų netgi prieštarauja mano viešnagės įspūdžiams šioje saulės, marichuanos ir muzikos šalyje.

Jamaika - ne vien tik palmės, balto smėlio paplūdimiai, romatiškas Regis ir Montego Bay, kaip skelbia turistams skirti leidiniai. Tai ir skurdas, ir betvarkė, apgaulės ir priekabiavimai, ir visokie kitokie pavojai tykantys per daug nerūpestinguose poilsiaujančio, atsipalaidavusio ir nuotykių ištroškusio turisto žingsniuose. Romantišką Regį jau baigia nuo scenos nustumti lojantys Dancehall garsai, o draugišką bendravimą – lengvo pasipelnymo pinklės. Ieškantiems romantikos vertėtų suvokti, kad ten tik sala. Jei tinkamos tam nuotaikos neatsivešite su savim, jos ten ir nerasite... Tačiau, kaip ir anksčiau taip ir dabar, Jamaika išlieka smarkiai įsukta masinio turizmo mašina, turinti iš ties slapto, nepaaiškinamo, tiesiog blaiviu protu nesuvokiamo žavesio, kuris, nepaisant visų jos „blogybių“, verčia dažną, čia jau apsilankiusį, sugrįžti vėl ir vėl... ir taip be galo be krašto... vos progai pasitaikius...

Bet, galbūt, pradėkime viską nuo pradžių.

Mano pažintis su Jamaikos „gyvąja“ kultūra prasideda lėktuve, judančiame atkarpa Londonas – Montego Bay, kurio trečdalis keleivių - jamaikiečiai. Jie nesunkiai išsiskiria iš visų turistų. Įvairenybė jų pamėgtų, dažniausiai trispalve išmargintų, įspūdingo dydžio galvos apdangalų, iš kurių styro jei nenatūralūs, tai bent jau dirbtini, vieno už kito ilgesni dredai, juos išduotų ir didžiausioje minioje. Dar nespėjus lėktuvui pasiekti reikiamo aukščio, jie jau išsivaduoja iš judėjimo laisvę kaustančių diržų ir išsibarstę po visą lėktuvą, pradeda ilgus, dažniausiai visą kelionę lydėsiančius pašnekesius su atsitiktiniais pakeleiviais. Tad mums patiems nė netenka „laužyti“ savo šiaurietiško kuklumo. Dažnas pats prieina pakalbinti. Užtat po kelių valandų skrydžio, atmintyje prie veidų jau yra įrėžti vardai, o prie kiekvieno vardo, vis kitokia istorija.

Kuri kelionės dalis yra nemaloniausia? Turbūt, ta, kai po 12 valandų skrydžio, pagaliau smegenys fiksuoja signalus, jog pagaliau leidžiamės. Ir leidžiamės ne bet kur, o į pačią pilkiausią ir nepatraukliausią salą iš visų Karibų jūros gražuolių. Kai pagaliau iš viršaus atpažįstame vis artėjančius Montego Bay kontūrus, mano galvoje iš anksto susikurti garsiausio Jamaikos kurorto vaizdai dūžta į šipulius. Siauri, balto smėlio pliažai vienas nuo kito yra atskirti gigantiškomis betoninėmis sienomis. Paplūdimiai apstatyti didžiausių ir garsiausių viešbučių tinklais, užgožia net menkiausią laukinės gamtos apraišką. Kiekvienas jų - aptvertas didžiulėmis tvoromis, tarsi kažką už jų slėptų ar kažką nuo kažko, neišku kurioj „barikadų“ pusėj, saugotų. Už kelio - realioji Jamaikos „egzotika“, bei nė kiek nepagražinta jamaikiečių gyvenimo pusė: lūšnos, šiukšlynai ir tarsi ne vietoje tarp jų styrantys sukirmiję daugiaaukščiai biznio ofisai, kurie už savęs slepia Santa Kruzo kalnų virtinę ir draudžia jais mėgautis ten, ant žemės vaikšiojantiems.


Dar po valandos, vargais negalais, susitvarkius visus vizų formalumus aerouosto muitinėje ir ištrūkus iš jos gniaužtų, akys laksto po artimiausias apylinkes ir ieško to ramaus, saulėto, galvoje daugelį metų kurto rojaus kampelio, bet už nieko tinkamo taip ir „neužsikabinusios“, verčia apsunkusią galvą ir vandens lašeliais pasidengusį kūną kiūtinti į autobusą ir iš nevilties užsisklęsti sėdynėje. Mintyse visiška sumaištis: „Tai štai, kokia ta mano svajonė. Kodėl iš daugelio pasaulio vietų būtent ši? Regis? Tarytum nepakaktų muzikos įrašų... Kokių velnių, dėl viso to, reikėjo grūstis būtent čia? Tikėjausi egzotikos?... Hmmm... Nieko sau egzotika... Jei norėjau pamatyti Afriką, galėjau važiuoti į tikrąją Afriką. Žmonės, su kuriais susidūrėm nuo atvykimo, priešingai nuo buvusių pakeleivių, - pikti ir nemalonūs. Ir dabar esame užstrigę čia ilgam...“ Būtent tik apie tai, tas kelias valandas iki viešbučio Negrilyje, teįstengiau galvoti, kol autobusas ramiai riedėjo vingiuotais pajūrio keliais, o gidė išdidžiai poškino visą informacija apie didžiausius ir „krūčiausius“ viešbučių tinklus, visiškai nesivargindama pasidalinti informacija apie šalį, kultūrą, gamtos įdomybes, gretimais esantį parką, rezervatą, plantacijas, istorinius laikus menantį statinį ar šiaip istorinę svarbą turinčią vietą. Tos informacijos surinkimas liko kiekvieno asmeniniu reikalu, savarankiška, „užklasine“ veikla. O kadangi visą oficialią informaciją buvau senų senovėje išzubrinusi, vos pasiekusi mūsiškį Daniel‘s Beach Village ir gavusi raktus nuo jaukaus viešbučio kambariuko, galėjau ramų ramiausiai pasinerti į sapnų karalystę, tikėdamasi nors truputį palengvinti „užsiteršusias“ mintis. Tik deja, sekantis rytas šviesesnių minčių į mano suveltą galvą nė kiek neįpūtė. Net iš lovos nesinorėjo lipt ar kažkur eit, o po nakties miego užtinusiose akyse jau spindėjo ašarų lašeliai... Tačiau, šie subyrėjusios fantazijos lašeliai, nė iš tolo neprilygo tiems, realių patyrimų lašams, kurie krito atsisveikinant su šia šalim. Šiai, ilgai puoselėtai „svajonei“, užteko suteikti menkiausią šansą atsiskleisti ir ji pražydo visomis egzotinėmis spalvomis bei pateikė daugiau malonių akimirkų, siurprizų nei visos susikurtos pradinės jų vizijos. Vos žengus pirmą savarankišką žingsnį už viešbučio sienų, kiekvienas sekantis žingsnis buvo neapsakomos laimės, naujovių pojūtis, pažinimo džiaugsmas, neįkainuojama patirtis, nuotykiai, laisvė ir euforija. Su kaupu gavom visko, dėl ko čia atvykom, tik vienintelio laiko maža paliko.


TURIZMAS JAMAIKOJE

Kai išgirstu, kad turizmas Jamaikoje yra labai necivilizuotas, panašus kaip Afrikos, belieka tik krūpčioti pečiais, kur galų gale tas žmogus buvo? Tokios išvados yra visiškai neteisingos ir jų sąvininkas maišo keletą dalykų. Taip, saugumo sumetimais praktiškai neįmanoma turistui savarankiškai keliauti po šalį. Taip, didžioji dalis šalies gyventojų gyvena lūšnose, sukaltose iš medžio, sustatytose iš šiferio ar skardos lakštų. Tačiau tai vargu ar turi ką bendra su tenykščiu turizmu. Ir juom labiau necivilizuotu. Jamaika ne atsitiktinai yra „All-Inclusive“ viešbučių tėvynė. Pagal amerikietiškus standartus, turizmas Jamaikoje, be jokių abejonių, yra aukščiausiame lygyje. Jis yra pagrindinis šalies pajamų šaltinis, tad kiekvienas gyventojas, dirbantis šioje sferoje, neriasi iš kailio, kad viskas taip ir liktų. Galiu užtikrinti, kad nusprendę visas atostogas praleisti neišlįsdami iš savo viešbučio teritorijos, net ir tokiu atveju, nė vienos dienos nenuobodžiausite ir kelionės gale pastebėsite, kad daugeliui norimų dar išbandyti dalykų tiesiog pritrūkote laiko. Kiekvienas viešbutis, kuris yra tarsi atskiras kaimelis, nors būtų tik dviejų žvaigždučių, turi po kelis barus, restoranus, baseinus. Kasdien juose yra rengiami įvairūs vakarėliai, konkursai, varžybos. Pliaže susidursite su didele vandens pramogų ir sporto pasiūla: nuo nardymo rifuose ar žvejybos atviroje jūroje su vietiniu žveju iki paraseilingo ar plaukiojimo su delfinais... Norintiems šiek tiek pažinti šalį, ne vien viešbučio teritoriją ir jūros pramogas, viešbučio agentai tikrai pasiūlys išvykas į plantacijas, krioklius, Bob Marlio gimtinę, plaukiojimus bambukiniais plaustais upe ar jodinėjimus su arkliais... Kad ir ką pasirinktumėte turėtumėte likti patenkintas bei tarsi trapiausias kūdikis prižiūrėtas.

SAUGUMAS

Saugumas Jamaikoje nėra dalykas, kuriuo juokaujama. Ši šalis pagal nesaugumą yra trečioje vietoje pasaulyje, kur 3 tūkstančiams gyventojų tenka vienas nužudymas. Pagrindiniai konfliktai kyla tarp įvairių Kingstono nusikalstamų grupuočių, dėl narkotikų biznio nepasidalijimo ar įtakos sferų nepasiskirstymo. Dauguma Jamaikos gyventojų patys akivaizdžiai vengia Kingstono ir stengiasi ten kojos be reikalo nekelti. Kaip patys sako: „Kas žino, ar tu nepasitaikysi netinkamoj vietoj, netinkamu laiku...“ Ir nors nužudymai mažai liečia ar net yra visiškai neaktualūs turistams, tačiau tiem patiems turistams yra tiesiogiai aktualus „malonumas“ būti užpultiems ir apiplėštiems. Ir ne vien Kingstone. Norit to ar nenorit, beveik kiekvienas jamaikietis mato jumyse pilną maišą $$$, kuriuo, jų nuomone, galėtumėt pasidalinti ir su jais.
Tad pradinė mūsų nuomonė, kad nesaugumas pagal amerikoniškus standartus perdėtas, netrukus buvo pakasta giliai po žemėm. O kadangi, man vis vien dar reikėjo „tikrosios“, ne turistinės Jamaikos, pirmąsias dienas persimetę vien tik rankšluostį per petį, paskyrėm savarankiškam miesto pažinimui, dar vėliau skyrėm laiko tolimesnėm jo apylinkėm ir visų svarbiausia pažintim su vietiniais žmonėm, kurie ir nešioja mums taip reikalingą raktą nuo „tikrosios“ Jamaikos ir užtikrina tolimesnį mūsų saugumą, kad ir kur eitumėme.

TAD, JAMAIKOS ŽMONĖS ir JŲ SANTYKIAI SU TURISTAIS

Tai be jokių išlygų tiesmukiški žmonės, tad bendrauti su jais yra tikrai paprasta ir nesunku. Jamaikiečiui žodis „TAIP“ reiškia „TAIP“, o „NE“ reiškia „NE“. Jei siūlo kokią paslaugą ir jos nepageidaujate, geriau iš karto sakykite griežtą „NE“, be jokių „Pagalvosiu“, „Gal rytoj“. „Rytoj“ jis tikrai Jus atsimins ir apie save primins. Jei pasakysite „NE“, visiems laikams atstos. Jei vis dėlto ruošiatės „Pagalvoti“, tai būtinai pabrėžkite, kad „Pagalvosiu“ nereiškia, kad tikrai tą darysiu. Tokiu atveju bus mažiau vargo abiem pusėm.
Tiesa, jamaikiečiai nėra draugiški. Jie tokiais nemoka ir net nenori būti. Nė vienoj kitoj šaly nėra toks populiarus „rude boy“ (šiurkštaus , grubaus berniuko) įvaizdis, kiek čia. Tačiau nei iš vienos kelionės neparsivežiau tiek daug vizitinių kortelių ir dovanų, bei niekur dar nepalikau tokios krūvos draugų. Čia tiesiogiai galėsite pritaikyti patarlę: „kaip šauksi, taip atsilieps“, nes viskas priklausys, kaip elgsitės su vietiniais ir tik nuo to priklausys, kaip jie elgsis su jumis. Kelis kartus iš jamaikiečių girdėjau frazę: „ranka ranką plauna“ arba „pakasyk man nugarą ir aš tau pakasysiu“. Jei į visus žiūrėsit su nepasitikėjimu ir iš aukštumos, gausit ko nusipelnęs ir dar visos pastangos bus mestos, kad apkartint jūsų atostogas. Būsit draugiški ir neišpuikę, net nustebsit, kiek draugų įgysit.
Jokiu būdu jų nebijokite... Jie tą jaučia. Ir be jokių abejonių tuo pasinaudoja. O kodėl gi ne? Svarbiausia niekada nepamirškite namuose geros humoro dozės, šypsenos ir noro pažinti vietinius bei jų kultūrą, tada būsite džiugiai nustebintas, kaip net tas pats „rude boy“, kuris prieš kelias minutes prie jūsų priekabiavo, gąsdino ar pinigų kaulino, transformuosis į nuoširdžiausią žmogų pasaulyje, kuriam staiga nieko, apart Jūsų draugiškumo, nebereikia.
Taip paprastai ir visiškai nesunkiai įgyję vietinių paramą, jau galėsite pradėti laužyti daugumą „TURISTAM NEREKOMENDUOJAMA DARYTI“ taisyklių... na, bet jau tiek, kiek tik sveikas protas leis ar noro bus.

JAMAIKIEČIŲ KASDIENYBĖ ir GYVENIMO BŪDAS

Lai neklaidina visų statistika, jog pagal išsivystymą ir gyvenimo kokybę Jamaika yra viduryje tarp visų pasaulio valstybių. Mano nuomone, Lietuva yra viduryje, bet mes esame jau tolokai nušuoliavę į priekį nuo jų.
Kokia gali būti gyvenimo kokybė jei piliečiam valstybė negali užtikrinti jokių socialinių garantijų? Kai nedarbas siekia ~25%, o neoficialiai ir dar daugiau? Koks aukštas gali būti išsivystymo lygis, jei visa švietimo sistema supuvusi ir 22% šalies piliečių nemoka nei skaityti, nei rašyti? Ir kokį saugumą valstybė gali suteikti savo gyventojam, kai visos valstybinės institucijos yra korumpuotos ir iki ausų įklimpusios į nešvarius reikaliukus? Klausimų daug – atsakymas vienas: jokio. Tokiu būdu yra kuriama tik milžiniška diferenciacija tarp gyventojų, tarp turtingųjų ir skurdžių. Sunku šiandien įsivaizduoti pasaulį, kuriame egzistuotų getai. Jie vis dar išlikę, nė kiek nepakitę, čia pat, Kingstone. Ir jei Bob Marlis apdainavo gyvenimą juose, kaip nuostabiausią savo jaunystės periodą, tai šiuolaikiniam kapitalizmo pasauly jam vietos nėra, o dauguma geto gyventojų, priešingai nei Bob Marlis, yra pasmerkti gimti, gyventi ir dienas baigti skurde.
Tačiau, smagiausia Jamaikoje yra tai, kad nė vienas labai daug neverkšlena ir kaip jau įprasta pietiečiams, džiaugiasi tuo, ką turi ir, mūsų akim žiūrint, yra keistai patenkinti gyvenimu. Senas rastamanas, atpėdinęs pasižvalgyti po miestą iš gretima esančių kalnų, kuriuose gyvena, minutėlei užkalbinęs mus gatvėje ir rodydamas į dangų sakė: „Manote rojus yra ten? Ne žmogau. Rojus yra čia. Apsidairykit... Aš turiu viską, ko man reikia, kad laimingai gyvenčiau.“ O tas „viskas“, tai tikrai ne turtų aruodai ar šeimyninė laimė. Jo visas pasididžiavimas – saulė, mažas lopinėlis dirbamos žemės, kur augina daržoves ir žoles, mažytis bambukinis namukas, per petį permesta gitara, kuri padeda jam „studijuoti“ muziką, bei didžiausias ir neįkainuojamas jo turtas - vidinė ramybė ir džiaugsmas. Nenuostabu, kad jie tiek ilgai gyvena... Dauguma rastamanų - didieji filosofai, tad trumpas, atsitiktinis pokalbis dažniausiai pakrypsta į visą amžinybę besitęsiančias diskusijas. Juos čia visi gerbia ir jų klauso. Dėka giliai įsišaknijusio rastafariško gyvenimo būdo, šiuolaikinėje Jamaikoje beveik nesutiksite rasizmo apraiškų. Mūsų viešbučio berniukas buvo nepaprastai susirūpines ir minutei persigandęs ar tik mes juodųdų žmonių neužmušinėjame, paaiškinus jam, kad pas mus šalyje jų beveik nėra. Teko suktis iš padėties ir sukurti istorijas, kaip pas mus šalta ir nemalonu gyventi... Rodos užkibo. Bet grįžtam prie ankstesnių reikalų...
Kiekvienam save gerbiančiam rastamanui natūralus dalykas „mylėti“ ir „gerbti“ baltąjį, nes tokia meilė tarsi vienybės įrodymas. Na, o „šiurkščiąjam“ jaunimui, neblogas pragyvenimo šaltinis. Nė neįsivaizduojate, kiek vienišų moterų, leidžiasi į meilės nuotykius šioje egzotinėje saloje. Įprastas reiškinys matyti baltąją, pagyvenusią moterį pėdinančią lipšniai susikabinus su jaunu, juodaodžiu jamaikiukiu. Reikalams pakrypus tokia linkme, vietiniam žargone, netruko atsirasti tokie posakiai kaip „Rent-a-Dread“ ar „Riding-on-a-Big-Bamboo“ (rent = išsinuomoti; dread = dredai t.y. į kasas natūraliai susivėlę plaukai; riding = joti; big = didelis; bamboo = falas). Kiekvienas jamaikietis yra savotiškas žigalo ir užsienietės moters „pakabinimas“ tarsi garbės reikalas. Jei esat moteriškos lyties atstovė pabandykit, bent jau iki artimiausios parduotuvės kitoje gatvės pusėje be vyriškos palydos nueiti, tai iš paskos vilksis ilgas šleifas naujų gerbėjų, kurie atstos tik tuo atveju, jei sekantį kartą parodysit savo vyrą.
Nė vienas jamaikietis vyras seksualumo klausimais kuklumu nesiskundžia. Kiekvienas yra giliai įsitikinęs, kad jie yra geriausi pasaulio vyrai ir visokiausiais būdais ir argumentais bandys tą įrodyti. Ko nežinau, to nežinau, tad ir ginčytis nedrįsčiau. Bet klausimas: „Jei jūs tokie geri, kodėl jūsų moterys tokios nepatenkintos ir nelaimingos?“ visada buvo ant liežuvio krašto ir tik nenorėdama žlugdyti jų pasitikėjimo savimi taip niekam jo ir neišrėžiau.
Kadangi jau užsiminiau apie amžinai nepatenkintas jamaikietes moteris, tai manau ir jos nusipelno bent poros papildomų sakinių ir šiek tiek reabilitacijos.
Ir ko čia jom būt patenkintom, jei jų vyrai akivaizdžiai flirtuoja su kiekviena praeinančia ar jiem šiek tiek dėmesio parodančia moterim? Tad nesistebėkite, jei ir į jus jos iš anksto spoksos pykčiu pasruvusiom akim bei praeidamos palydės neapykantos pilnu žvilgsniu. Jų gyvenimas nėra paprastas. Dažna jamaikietė, neišsilavinusi namų šeimininkė, atsakinga už vaikų auginimą, kurių šeimoje vidutiniškai būna po šešis, bei už visą namų ūkį.
Vyrai, paaiškinę vieną ar kitą dalyką, be perstojo klausinėja: „You know what I mean?“ „Ar jos viską suprato“, ką jis tik ką išdėstė, tarsi jos visiškai nieko nesuvoktų ar būtų visiškos bukaprotės. Kad ir kaip ten būtų paskutinis žodis vyro, o moters pareiga jam paklusti. Tad nemenkas išbandymas laukdavo ne tik manęs, bet ir storžievių jamaikiečių, kai tekdavo derėtis ar pareikšti galutinį savo reikalavimą. Prie tokio moters „akiplėšiškumo“ nepratę jamaikiečiai, pirmiausia laukdami pagalbos iš vyro, graudžiomis akimis spoksodavo į jį, toliau tiesiogiai pareikšdavo, kad negi jie ne su juo turėtų pratęsti derybas, bei sulaukę nepritarimo, nusileisdavo, maniškiam linkėdami kantrybės ir stiprybės.
Jamaikiečiai nėra lotynų amerikiečiai, tad nesitikėkite, kad jie bus temperamentingi. Bet kaip tikri pietiečiai jie yra ganėtinai nerūpestingi ir be galo mėgsta šventes. Net dirbdami be perstojo linksminasi: dainuoja, šoka arba valandų valandas „flirtuoja“ tai su vienu tai su kitu turistu, retkarčiais vis nervingai apsidairydamas ar to nemato bosas. Po 12 valandų darbo neretą pamatysite iki paryčių besilinksminantį, kokiame nors renginyje ar gretimame kaimelyje, atvirame lauke, vystančiame Sound Session vakarėlyje.
Niekas niekur neskuba. Ne kartą gavau pylos iš vietinių: „Kur tu bėgi? Neskubėk. Čia juk Jamaika. Prisėsk ir atsipūsk...“ O vietinių nuolat kartojamas ir galų gale mūsų perprastas: „soon come, soon“ (tuoj bus, tuoj), privertė susimąstyt, kur mes šiauriečiai taip skubame? Į pensiją? Kam dažniausiai be atokvėpio dirbame? Senatvei? Procentaliai ne tiek daug jos sulaukiam, tad ar verta, kad vien tik darbas pasiglemžtų didžiausią mūsų jauno gyvenimo dalį?

MUZIKA IR JOS ĮTAKA

Niekam nekyla nė menkiausių abejonių, kad Jamaika išnešiojo, pagimdė ir į pasaulį paleido regį (reggae). Kiekvienas žinome ar bent jau girdėjome jį garsinusių žmonių-legendų vardus. Bob Marlis (Bob Marley), Pyteris Tošas (Peter Tosh) - tik pora šviesių žvaigždžių tarptautinėje muzikos padangėje. Nereikia spėlioti, kurioje šalyje išleidžiama daugiausia naujų muzikinių įrašų. Tai Jamaika. Ir tai įrodo, kad muzika yra be galo svarbi ir reikšminga jamaikiečių gyvenime. Ji lydės jus kiekvieną minutę, kiekviename žingsnyje. Ji griaudžia kiekvienoje lūšnoje, kiekvienoje kavinėje ar pravažiuojančioje mašinoje. Ji tarsi langas į pasaulį, įvykius šalyje ir gyvenimą už sienų, o kiekvienas jamaikietis, tarsi, koks parazitas, prieš kurį vaistų nėra, jos platintojas. Stebėsit saulėlydį, kol jūra rys saulę, jus pralinksmins būrelis dainuojančių darbininkų. Užsuksit į kavinę, sužinosit, kad jos savininkas daininkas, kuris tuoj pat, vietoje, sudainuos ir padovanos tik jum skirtą, autentišką savo dainų įrašą, bei būsite pakviestas į vakarėlį, kuriame savo vokalinius sugebėjimus pademonstruos ir visi jo draugai. Pakalbinsit pavėsyje nuo saulės besislepiančius rastamanus, jie tuoj pat išsitrauks gitarą ir suniūniuos savo mėgiamą melodiją, o po to įteiks koncertinį dainų įrašą. Jamaikoje dainuoja visi: ir jauni, ir seni. Kiekvieno svajonė: tapti garsiu daininku arba didžėjumi.
Regis, priešingai nei jo pirmtakai ska ar rokstedi – protesto muzika. Tačiau šiandien jį vis labiau išstumia Dub (manipuliavimas instrumentais, naudojant aido arba reverbavimo mašinas, dažnai dar įmaišant šuns lojimo arba šaudančio ginklo garsus) ir Ragga (arba Dancehall) nuo kurio visas šiuolaikinis salos jaunimas tiesiog „velkasi“, o mes iš proto ėjome, blogąja to žodžio prasme. Mūsų smegenys sunkiai atlaikydavo daugiau nei valandą nuolatinio „lojimo“, kuris tarsi kalamos vinys į galvą nužudydavo paskutines gyvas likusias ląsteles. Jei netikit, pabandykit paklausyt šiuolaikinių Jamaikos žvaigždžių, tada suprasit, ką turiu omeny. Galiu pasiūlyt Beenie Man, o jei pasirodys dar ir jo negana tai Buju Banton šiai „terapijai“ ypač rekomenduojamas. Tik už pasekmes neatsakau...
Jamaikietiškiem koncertams gali būti skirta visiškai atskira tema. Tikrai verta bent į vieną iš jų nueiti vien tik tam, kad žinotumėt, kas tai yra, o tai ką ten išvysite ir išgirsite, niekada nebepamiršite. Pabandysiu, šiek tiek papasakot, tačiau tai, kas ten vyksta yra neapsakomai sunku žodžiais perteikt.
Pirmiausia, jei koncertas vyksta netoliese jūsų laikinos gyvenamosios vietos, priešingai nei į Sound Session vakarėlius, vietinio palydos prašytis nebūtina. Bent jau mes to nedarėm. Tačiau, kad jaustumėtės saugiau ir ramiau, galbūt, vis dėl to, vertėtų. Jausmas, lyg baltai varnai stypsoti vidury aikštės, nėra vienas iš maloniųjų. O jei tokios „baltos varnos“ visoje aikštėje esate tik dvi, padidintas susidomėjimas pritrauks ne vieną „smalsuolį“... Tad jei kiltų, koks nesusipratimas visada ramiau jausitės, kai po ranka kažkas bus. Priešingu atveju laikykitės arčiau rastamanų ir jei jau kas nors blogo nusimatytų, šokit vienam iš jų ant kaklo ir išrėkit „One Love“ (Chm hmmm. Pajuokavau. Nors šis juokas pačiam koncerte ir gimė, kadangi ČP atveju būtent taip buvom nusprendę padaryti).

Apie koncerto eigą. Koncertas prasideda šeštą valandą, tačiau atėję dvyliktą, nieko įpatingo nebūsit praleidę. Mes atėjom aštuntą, tad prisiklausėm vietinių didžėjų leidžiamų šlagerių iki valios ir tiek daug, kad net sunku apsakyt. Priežąstis to labai paprasta ir tik Jamaikoj priimtina. Didžėjus užleidžia „gabalą“. Pagroja jo, na, maksimum 15 sekundžių, po kurių seka intarpas, primenatis raižomos magnetofono juostelės garsą ir tas pats kūrinys pradedamas groti iš naujo. Bet ir dabar jo išgirstate tik ~30 sekundžių, po to - tas pats raižomos juostelės intarpas ir paleidžiama kita daina. Ir taip be galo be krašto, be jokių pokyčių iki 12 nakties. 12 valandą pasirodo „rimtesni“, nebe vietiniai, o visoje šalyje reikšmingi didžėjai. Visa eiga kartojasi, tik šie didžėjai nepaleisdami iš rankų mikrafono dar be perstojo poškina įvairiausius šaukinius ir skanduotes, nuo kurių visa minia taip „užsiveža“, kad net sunku patikėti. Prasideda didysis gandžos išpardavimas. „Norit susuktos? Prašom.“ Visas maišas (ne maišelis). „Supakuotos? Jokių problemų.“ „Nepatinka? Tai gal vantos? Pasiraškykit.“ „Ne? Iš kur Jūs?“ „Aaaaa. Europiečiai!?“ Pridengia vienu pirštu vieną nosies šnervę ir įtraukia. „Dieve, neeee!!!” Prisliūkina senukas: „Magic Muschrooms for you and your lady?“ (Haliucinogeninių grybukų tau ir tavo damai?). Ugh! Išsitraukiu paprastą, nekaltą, tabako prikimštą cigaretę, o tuo metu visa aikštė jau skendi gandžos dūmuose ir visiškoje tamsoje. Dingo elektra. Kažkas ūkauja „ūūūūū ūūūūūūū“ ir šaukia „liiiiiiiighter“ (žiebtuvėlis). Tipo – tamsu, baisu. Nusipirk žiebtuvėlį ir pasišviesk. Po kelių minučių elektra atsiranda ir koncertas tęsiasi. Pirma valanda. Madų iš Kingstono pristatymas. Pasirodo maudimosi kostiumėliais vilkinčios merginos. Minia vėl beprotiškai pašėlsta bei lazeriukais pradeda jom spigint į... na į papus ir klyną. Bet elektra staiga vėl dingsta. „Vėl „ūūūū ūūūūūūūūūū“, „lighter“, kol ją vėl pajungia. Minia atvėso ir mados jai nebeįdomios, tad pradeda garsiai baubti. Į sceną metamos Dancehall Queens pajėgos t.y. merginos išsirengusios iki liemens ir paklaikusiai judinančios klubus į ragga muzikos taktą. Reginys įspūdingas įskaitant tai, kad dalis jų tą atlieka pasikabinusios žemyn galva ant sceninių metalo konstrukcijų, kurios laiko prožektorius. Ir visa tai tęsiasi apie pusvalandį, kol vėl gi pradingsta elektra. History repeated (istorija kartojasi). Šiek tiek po antros prasideda „parodijinių teatrų“ pasirodymai išjuokiantys policiją, visą kitą priespaudinę sistemą ir Amerikos prieštaravimus gandžos legalizavimui. O apie 2.30, kai rodos kojos tuoj tuoj sulįs į subinę, ant scenos pasirodo atlikėjai, su repertuaru beveik nesiskiriančiu nuo „rimtų“ didžėjų. Mūsų vakaras baigtas. Nebeišlaukėm nei jau mano „išgirto“ Beenie Man, nei Ninjaman, nei Elephant Man. Nebepamatėm ir Sizzlos ar Cappletton... Gaila. Bet ryte įvyksianti išvyka į džiungles privertė paskirstyt prioritetus, o čia mes jau ir taip ilgokai atsilaikėm.


NARKOTIKŲ INDUSTRIJA

Taip pat kaip Kolumbijoje iš to pragyvena nemažai gyventojų, taip pat kaip Kuba garsėja savais cigarais, Jamaika garsėja savo marihuanos, - ten vadinamos gandža arba herb - laukais. Gandža yra neatsiejama šalies kultūros dalis. Neklysiu sakydama, kad jamaikiečiai iš jos ne pragyvena, bet ja gyvena. Nors ir nelegali, rūko ją visi ir visur, o jos dūmai nuolatos tvyro ore. Tad jei esate alergiškas žolėm, į Jamaiką nė nekelkite kojos :o)

Neseniai buvo surengti balsavimai, dėl legalizavimo. Buvo nuspręsta legalizuoti. Tačiau įsikišo Amerika ir viskas buvo atšaukta. Dabar, kova su marihuana, tai kova su vėjo malūnais, nes jei visus už tai baust, baust tektų ~90% šalies gyventojų. Ją ne tik rūko, bet iš jos pliko arbatą ir deda į pyragus ar įbarsto į padažus.
Komiškiausia situacija į kokią teko pakliūti gandžos klausimu vyko su mūsų pažįstamu rastamanu. Kalbai pakrypus apie rūkymą, jis staiga pradėjo girtis, kad jau dešimtmetis kai metė rūkyti ir atsikratė to blogo įpročio, o tuo metu jo pirštuose smilksta beveik baigta rūkyti gandžos suktinė. Tuo metu kažkaip pasidarė baisiai juokinga, o visiem draugam pradėjus aiškint, kad tai tik viso labo vaistai, pasidarė jau isteriškai juokinga. Juokai juokais, bet jamaikiečiai tuom giliai įsitikinę, tad nė nebandykite tam prieštarauti, nes atsivers psalmių knygą, kurioje juodai ant balto parašyta: neturėkit plikos galvos (štai ir išaiškinta dredų kilmė), nesipjaustykit odos (visi rastamanai barzdoti) ir naudokit tik žoles (herbs)... Kadangi visi jie giliai tikintys, tai nuolankiai tuom ir vadovaujasi. Tad nenustebkit jei iki šiol net prie Bob Marlio namo – muziejaus, vidury Kingstono, išvysite vešinčią žolę. Jums bus santūriai paaiškinta, kad ji skirta mediciniams tikslams. O ganėtinai įtikinamas žolės mediciniės galios įrodymas yra tas, kad daugumas rastamanų išgyvena 100 metų ir daugiau. Bet, kad ta galia nepasirodytų labai galinga, galėčiau pridurti, kad dauguma jų nerūko (tabako), negeria alkoholinių gėrimų, esa vegetarai ir gyvena gryname, neužterštame ore dažniausiai kalnuose.
Dar budresniem Jamaikoje reikėtų būti su haliucinogeniniais grybukais (magic mushrooms). Jie yra legalūs, tad nepastebėsit kaip juos gardžiai sukaposit, su kokiu nors patiekalu to net neįtardami.


ŽEMĖS ŪKIS

Žemės ūkis užima svarbią vietą Jamaikoj. Jis nėra labai atsilikęs ir rankų darbas vyrauja tik ten, kur to darbo nebegali iki galo atlikti pasenusios mašinos, dėl kurių, beje, šalies ūkiui daros vis sunkiau konkuruoti, su naujasnes technologijas turinčiom Europos ir Amerikos šalim.
Pagrindinė ir svarbiausia šalies agrikultūra - cukranendrės. Iš jų yra gaminamas cukrus, na ir romas. Romo tėvynė juk taipogi Jamaika. Tad jo čia rasite ir galėsite pasmaguriauti įvairiausių rūšių, įskaitant ir labiausiai vertinamą Appleton. Appleton gamykla yra atvira lankytojam, tad jei kada nors važiuosite pro šalį, verta aplankyti. Ten jus supažindins su 6 rūšių romu, kurį tuoj pat ir padegustuosite.
Mėlynųjų ir Santa Kruzo kalnų prieigose daugelis stambesnių ūkininkų augina kavą. Ji yra viena geriausių pasaulyje, tačiau su jamaikiečiais be galo sunku ginčytis, kad tai ne geriausia. Japonai nė nesiginčydami su tuo šimtu procentų sutinka ir kaskart kelia jos poreikį iki begalybės, visiškai nepalikdami galimybės pradėti ją eksportuoti į Europą ar Ameriką. Didžiausia šios kavos gamykla „Jablum“ yra įsikūrusi Mėlynuosiuose kalnuose esančiuose prie Kingstono. Gamykloje susipažinsite su jos apdirbimo, paruošimo ir įpakavimo būdais. Turo pabaigoje, be jokios abejonės vyksta šios kavos degustacija ir jei patinka, čia pat jos galima įsigyti bei nors mažą šio gėrio dalelytę parsigabenti į Europą.
Bananų plantacijų daug nebepamatysite. Kiekvienas prašiaušiantis uraganas jas vis labiau naikina, o gruodžio mėnesį praslinkęs Ivanas sunaikino didesnę dalį pietinės salos dalies derliaus.
Iš citrusinių vaisių populiariausias yra mangas. Niekada negalvojau, kad šio vaisiaus yra tiek daug skirtingo skonio, formų ir rūšių. Pirmas mūsų vaisių pirkimas turgelyje, baigėsi būtent pilna terba skirtingų rūšių mangų. Na, o kokosai tokioje vietoje yra tarytum savaime suprantamas dalykas. Jamaikiečiai jį vertina ir sako, kad jo pienas, vienintelis gėrimas einantis tiesiai į žmogaus širdį. Mes jų nė nepirkdavome. Nuo viešbučio teritorijoje augančių palmių jie kruopščiai būdavo nurenkami, kol dar neužkrito ant kokio nors nelaimėlio galvos ir vietoj to, kad būtų išmetami tiesiai už tvoros, jais būdavo vaišinami jo gyventojai. Vienas tarnautojas pamatęs kokiais kiekiais pampame parduotuvėje perkamas sultis, tuoj pat suskubo šį nesveiką įprotį pakeisti sveikesniu ir taip patapome šio sotaus gėrimo vartotojais.


JAMAIKOS VIRTUVĖ

Joje atrasite, nors ne daug, bet ganėtinai malonių ir visiškai nepažįstamų naujovių.
Dauguma jamaikiečių yra sveiko maisto propaguotojai. O kiti yra sveiko maisto propaguotojai iki tokio lygio, kad ne tik gyvūlus, bet ir augalus skirsto į vyrišką ir moterišką giminę. Kam? O tam, kad moteriškos giminės ir gyvūnų, ir augalų nevalgo. Sako, kad „jos“ per riebios.
Stengiasi visiškai nenaudoti druskos, pakeisdami jos trūkumą kitais prieskoniais.
Tačiau nepersigąskite. Svorio per prievartą mest neprivalėsit. Visi turistiniai kurortai nusėti picerijom, rasit ir Burger Kingą bei itališką virtuvę. Tailandietiški ir kinietiški patiekalai Jamaikai nėra naujovė, o kiekvienas pliažo restoranėlis siūlo amerikoniškus arba kontinentinius (angliškus) pusryčius. O jei, vis dėl to, negąsdina jamaikietiška virtuvė tai:
Tradiciniai pusryčiai yra akee & salt fish. Akee, - tai jų nacionalinis augalas ir vaisius, nurenkamas tik tada kai išsprogsta. Jei per anksti – žmogus, suvalgęs jį, miršta. Paruošto vaisiaus skonis ir išvaizda labai panaši į kiaušinienės, nors su kiaušiais daugiau nieko bendra neturi. Salt-fish, - šalta, parūkyta žuvis.
Tradiciniai priešpiečiai: patis (patties). Iš išvaizdos tarsi čeburekai. Pagal kiekvieno individualų skonį į juos prikemša jautienos, kaulienos, krevečių, omarų... Žodžiu, taip gaunasi ne riebaluose plaukęs čeburekas, kurio ir skonis kaip ne čebureko.

Tradiciniai pietūs arba vakarienė: Žuvis arba nacionalinis Jerk Chicken. „Jerk“ tai ne amerikoniškas piktybiškas slengas. Čia „jerk“ reiškia padažą. Na, o „chicken“ yra vištiena, iškepta bačkose, kuriose ji yra lėtai, kelias valandas kepama ant anglių. Skaniausiai šį patiekalą pagamina gatvės prekeiviai. Juos nesunkiai galima surasti kiekvienoje iš pliažo išsukančioje gatvelėje. Prie įvairiausiomis spalvomis išmargintos bačkos klientų nuolatos lūkuriuojantys prekeiviai, jums greitai šį valgį paruoš, pagal savo išskirtinį receptą. Galbūt išlepusiems europiečiams atrodo nehigieniškai, bet patikėkit, pabandyti verta. Problemų su skrandžiais ten nė neturėjom. Jos atsirado tiktai grįžus, vos užkirtus cepelinų ir koldūnų.
Jokie skiepai vykstant į Jamaiką nėra būtini, o visur prie maisto tiekamas vanduo yra saugus ir iš parduotuvių pirkt butelius supilstyto nėra būtina.


JAMAIKOS KURORTAI, MIESTAI IR KAIMAI

NEGRILIS

Tai ta mistinė vieta, be jokios sąžinės graužaties nušvilpusi iš Montego-Bay pirmumo statusą. Sunku patikėti, kad vos prieš dešimtmetį tai buvo mažas žvejų kaimelis į kurį užklysdavo tik atostogaujantys kingstoniečiai ar ramybės ieškantys pavieniai hipiai. Tačiau septynios mylios baltesnio už baltą smėlio, mažylis miesto centras, už jo besitęsiantis 5 mylių uolėtas paplūdimys, laisva ir nesuvaržyta atmosfera per pastaruosius du dešimtmečius padarė jį populiariausiu Jamaikos kurortu, kurį tiesiai šviesiai pakrikštijom 4xS: sun, sea, smoke & sex (saulė, jūra, žolė ir seksas).

Negrilyje pamiršite visus gyvenimo rūpesčius, o nepaliaujamai kapsintis laikas praras bet kokią prasmę ir nugrims užmarštin. Apie batus ir kitokius rūbus nei maudymosi kostiumėliai, pamiršite iki tol, kol nuspręsite jį palikti, o už Atlanto paliktus namus prisiminsite tik tada, kai telefonus visiškai užguls nerimaujantys ir nors menkiausio apsireiškimo laukiantys namiškiai. Jie bus vienintelė jungtis su realiuoju pasauliu, kurią su šaknim išrausite vos padėję ragelį.
Negrilis žavus. Viešbučiai nusidriekę palei jūrą, priešingai nei kituose kurortuose, yra neaukštesni nei palmės ir tas suteikia vietovei neapsakomo žavesio ir egzotikos. Žmonės be galo paslaugūs ir rūpestingi, visada palydintis žodžiais: „Ya mon. Everything‘s OK? Enjoying yourself?“ (Sveikas žmogau. Viskas gerai? Mėgaujatės?). Ką belieka atsakyt? Irie (jamaikietiškas slengas - puikiai)? Big (jamaikietiškas slengas - nuostabiai)? Taip kaip mes jaučiamės negali nusakyti nei vienas šių žodžių nes čia jaučiamės daugiau nei puikiai ir daug daugiau, nei nuostabiai.


COCKPIT COUNTRY (džiunglės)

Ekscentriškiausias ir keisčiausias Jamaikos landšaftas bei labiausiai intriguojantis šalies regionas. Tai paslaptinga, 500 kvadratinių mylių kalnuota salos gilumos teritorija, padengta serija, į nieką kitą nepanašių, luitų ir gumbų. Žemė „išvagota“ smegduobėmis ir uolomis. Ne mažiau intriguoja ir šio regiono vietovių pavadinimai: Me No Sen You No Come (Aš Nemačiau Tu Neatėjai), Wait-a-Bit (Palauk Truputį), Quick Step and Rest (Greitas Žingsnis ir Tu Lavonas), Be Thankful District (Būk Dėkingas), o pačios Cockpit Country džiunglės dar vadinamos, kaip Look Behind (Atsigręžk iš Nugaros) sritis. Būtent čia ištisi anglų pulkai persekiojantys iš plantacijų pabėgusius vergus, paguldydavo savo galvas, nes ir galingiausia to meto pasaulio ginkluotė buvo bejėgė džiunglėse, prieš nors tik primityvius ginklus turinčius, bet gerai vietoves pažįstančius besislapstančius pabėgėlius – marūnus (maroons).

Iki šiol ši teritorija yra negyvenama. Tik maža dalis šios žemės yra prieinama ir jūs negalėsite toli nueiti savarankiškai. Jos prieigose yra įsikūrę Vinsoro (Winsor) ir Trojos (Troy) kaimeliai, į kuriuos būna organizuojamos ekskursijos iš Montego Bay. Bet mūsų tos masinės ekskursijos ir turistinis masalas vėl netenkina. Mums reikia Akompongo (Accompong), paskutinės išlikusios marūnų gyvenvietės Jamaikos džiunglių gilumoje. Štai, čia pats tas laikas, atsiminti visus draugus. Kaip minėjau draugystė Jamaikoje yra kertinis akmuo. Susipažinus su tinkamu žmogumi, jis supažindins tave su savais draugais. Ir štai taip, po dienos mes jau kalbamės ir deramės dėl kelionės į Akompongą su tikruoju marūnu.


AKOMPONGAS

Kaimas išdidžiai stovi ant vienos iš stačiausių kalvų tarp daugelio stačių. Modernus Akompongas laikosi įsikibęs į savo palikimą, tačiau atrodo, kad kaunasi jau pralaimėtame mūšyje. Ir nors vienos gatvės kaimelis su bažnyčia, mokykla ir baru, kurių vienintelių stogai padengti palmės lapais ir bendruomenės centras iš bambukų suręstomis sienomis mena alternatyvią istoriją, tačiau šiandieninis Akompongas nors ir išlaikęs autonominį statusą daugiau - mažiau yra panašus į kitus Jamaikos kaimelius. Tai tarsi maža, atskira valstybėlė, mažoje, siauroje saloje. Ji nepaklūsta Jamaikos įstatymams, turi savo teismą ir vadovą – pulkininką (Colonel) - paprastą, seną ir draugišką marūną. Kurioje kitoje vietovėje galėsite paspaust ranką jos vadovui? Be jo čia niekas neįvyksta ir juo labiau joks retas turistas pro akis nepraslysta. Esame pakviesti apžiūrėti muziejaus ir supažindinti su jų istorija bei papročiais. Susipažįstam su apylinkėmis. Visa ekonomika paremta mažos apimties žemdirbyste, kavos produkcija ir marichuanos auginimu.
Galų gale man prabilus apie norą pamatyti Taikos Uolą (Peace Cave) įvyksta sujudimas. Niekas jos neviešina, o įprastai moterims iš vis draudžiama ten eiti. Tačiau net ir tokiame nesugadintame kaimelyje $ yra visagalis, o vadovas šiek tiek korumpuotas. Netrukus gauname tris vedlius, kurie mačetėmis skindami kelią supažindins su visais augalais bei jų pritaikymu kasdieniniame gyvenime, lydi mus visą žygį.
Vos įžengus ant šventosios Cockpit Country žemės buvo atliktas vandens šlakstymo ir romo gėrimo ritualas po kurio prasidėjo mūsų žygis kalvotomis vietovėmis. Ši vietovė, tarsi šventovė stebinančio ir nepaliesto grožio ir niekieno netrikdančios tylos. Jokio šlamesio. Jokio paukštelio čiulbėjimo ar vabzdžio burzgenimo. Girdisi tik mūsų kaukšintys į akmenis batai ir į uolas atsimušančių mačečių garsas. Sustoji. Prieš sugalvodami norą, kad pageidaujate tylos, gerai pagalvokite ar tikrai to norėtumėte. Visiška tyla baugina. Ji yra šiurpi. Tad vėl pradedame trepsėti padais į gruntą, o vedliai mačetėmis į uolas: „They must know we are coming“ (Jie turi žinoti, kad mes ateiname), - ir kiekvienas pradeda ūkauti. „Who?“ (Kas?) paklausiu. „Spirits,“ (Dvasios) atsako man ir netrukus prieš mus išnyra Taikos Uola (Peace Cave). Ji tokia maža ir nežymi, kad sunku net įsivaizduoti, kad būtent čia buvo parašyta istorija. Pakartojamas jau pažįstamas vandens ir romo ritualas ir likęs romas paliekamas uoloje. Šis butelis nebe pirmas. Jų čia tūkstančiai. Kiekvienas einantis pro šią uolą privalo palikti duoklę dvasiom, kovojusioms už būsimų vaikų ir vaikaičių... laisvę.

Kelias atgal, per gražų, kalvotą kraštą bei gandžos laukus yra daugiau pramoga nei pabaigos tikslas. Pasineriam į dar tankesnę augmeniją. Esame vaišinami laukiniais ananasais bei keistomis uogomis. Sako, kad gretimų salų gyventojai naudoja jas okultizmo apeigom, o jie jas valgo, todėl tenykščiai jų baisiai bijo. Dabar ir mūsų bijos.


KINGSTONAS

Kad ir kaip juo gąsdintų, kad ir kaip atkalbinėtų nuo vykimo ten, vis vien noras, nors vienu akies krašteliu pamatyti lyrinėm protesto dainom apipintą sostinę, buvo didesnis nei išankstinis kapituliavimas prieš nežinomą jėgą. Rankų nenuleidom, tol, kol nesuradom to, kas mus ten nuvežtų ir tinkamai kaip tik ką išsiritusius viščiukus prižiūrėtų, nes tai ta „mistinė“ vieta, kuria baugino mus net policininkas anksčiau dirbęs Kingstone. Vieną vakarą vežantis mus namo jis aiškino, kad jam ten atsibodo šaudyti nekaltus žmones, todėl atidavė savo ženklelį bei atvyko gyventi į Negrilį.
Kad ir kaip žmonės sostinės purtytųsi, jie vis vien plūsta gyventi į ją. Saloje gyvena šiek tiek daugiau nei 2.5 milijonai gyventojų. Daugiau nei pusė jų Kingstone. Tokiomis aplinkybėmis tai yra be galo keista ir mažai suprantama.
Kingstonas yra padalintas į dvi dalis: Aptauną (Uptown) ir Dauntauną (Downtown), nieko bendra su senamiesčiu neturintį, tad ir pavadidimo neverčiau.
Aptaunas, tai rajonas, kur gyvena turtingieji, bei sutinkamos visos turistus dominančios miesto įdomybės: Devon‘s House – pirmojo Jamaikos juodaodžio milijonieriaus kūrinys išsiskiriantis originalumu ne tik kad šioje vietovėje, bet ir visoje Jamaikoje. Visai šalia tuo pačiu Herojų parkeliu dalinasi King‘s House. Neįmanoma pravažiuoti pro Bob Marlio muziejų, kurio kiemelyje galima sutikt vieną iš legendos jaunųjų atžalų. Jei jau esate Kingstone, nusikaltimas būtų neaplankyti šio Jamaikos Dievo namų.
Mažiausiai norėtumėte atsidurti vienas Mėlynųjų Kalnų prieigose. Jos ne Trench Taunas, bet problemų ten greičiau nei ką įdomaus rasite.
Na ir Dauntaunas (Downtown) - ten kur visa pragaro pekla kaupiasi. Vairuotojas nė nenorėjo mūsų ten vešti trumpai atkirtęs: „Believe me, you don‘t wanna go there.“ (Patikėkite, jūs ten nenorite važiuoti). Patikėk, norime. Ir kadangi nesu ta, kuri greitai savo kėslų išsižada, mūsų smalsumas buvo patenkintas. Bet galiu nuoširdžiai prisipažint, kad galbūt ten važiuot ir nebuvo būtina. Centrinė, pietinė ir rytinė Dauntauno dalis tai ofisai ir fabrikai, mažai dominantys bet kokį turistą, o vakarinė – getai, kur širdis paskęsta liūdesy, skausmas ir skurdas kiekvienam patvory ir tu pakeist to tikrai negali. Ir ko gi aš tikėjaus? Paspoksot!? Jaučiuosi dėl to šlykščiai.


BLUE MOUNTAINS (MĖLYNIEJI KALNAI)

Apie kalnus daug neprirašysi. Juose reikia pabūti, kad jų dvasią pajusti.
Šie mėlynaisiais yra ne be priežąsties vadinami. Pažvelgus į juos iš Kingstono, jie būtent tokios spalvos ir atrodo, o pradėjus kelionę po juos įsitikinsite priešingai, - kad tai pats žaliausias ir augmenija turtingiausias regionas saloje, su kuriuo net išdižiosios šalies džiunglės sunkiai drįstų varžytis. Jie nėra tokie aukšti, tačiau yra gražiausi mano kada nors matyti, o už nugaros paliekami miniatiūriniai kaimeliai nusagstę jų skardžius, tarytum perskaityta pasaka, kurią laikas būtų aplenkęs ir tik balto popieriaus lape visam sustingdęs.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Jei ką nors domins, kur ką galima įdomaus pamatyti, galit klaust, nes kiekvienas jamaikietis Jums papasakos apie geriausius ir naujausius vienokių ar kitokių žvaigždučių viešbučius. Pasididžiuos viena ir kita gamykla, tačiau niekada neužsimins apie gretimais esantį parką, rezervatą ar istorinius laikus menantį statinį ar istorinę svarbą turinčią vietą.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Ir lai dabar atleidžia tie, kurių prieš išvykdami aplankyti nebespėjome. Tiesiog tam laiko reikėtų dvigubai tiek, kiek mes ten prabuvome.