Kelionės pasakojimai nuotraukos

Vėl, ir vėl Bulgarijoj

Komentarai (4) Spausdinti
Bulgarija 2016, rugpjūtis



Į Bulgariją išvykome trečiąją Jūros šventės dieną. Jau keli metai kai aš šitoje fiestoje nesilankau, bet šį kartą nuėjau į mugę paieškoti bulgarams lauktuvių. Mugė buvo tokia pati kaip prieš keletą metų, toje pačioje vietoje, su tuo pačiu asortimentu.

Man patinka stebėti ir stebėtis, tačiau kai kurie į šventę atėję žmonės savo drabužių rėksmingumu mane ne tik nustebino, bet ir šokiravo. Ypač mūsų emigrantai. Susiradau visko, ko ieškojau, ir atėjau į stotelę. Po stogeliu stovėjo du jauni rusai, vienas iš jų garsiai šnekėjo telefonu:

- Klausyk, greičiau imk pinigus ir varyk į miestą. Pyzdiec, kokia didelė šventė...Trumpiau – pinigų negailėk, greičiau čiuožk čia...

Iš sovietinių laikų Klaipėdos jūros šventė paveldėjo vieną pagirtiną bruožą – masiškumą. Ją gerai lanko klaipėdiečiai ir Lietuvos miestų žmonės. Sugriuvus sąjungai, šventė apgriuvo taip pat, tačiau talentingų klaipėdiečių dėka, 1997 – 2002 metais įgavo puikią formą ir sužaižaravo iki tol nematytomis spalvomis. Šešerius metus buvo nuostabi, raiški ir nepakartojama. Tokią ją ir reikėjo puoselėti bei tobulinti, tačiau tuometinio miesto kultūros skyriaus vadovai pradėjo su renginiu daryti nevykusius eksperimentus, ir 2007 metais buvo pasiektas dugnas.

Visiškai smuko meninis lygis, gerus koncertus pakeitė popsas, gatvėse siautėjo girta minia.

Renginį tuomet visi kritikavo, negalėjome tylėti ir mes, pagal interneto komentatorių atsiliepimus pastatėme groteską „Milijono šypsenų miestas“. Miesto valdžia dėjo pastangas šventei sugrąžinti lygį ir prasmę, tačiau, kažkodėl, to padaryt nepavyko. Šiandieninė Klaipėdos šventė tokia, kokių yra daug Lietuvoje ir artimuosiuose užsieniuose, nei geresnė, nei blogesnė. Iš buvusio aukšto lygio renginio, pagirtinas liko tik vienas punktas - masiškumas. 1997 – 2002 metų šventes kūrė talentingi žmonės, vėlesnes – ne itin gabūs vadybininkai. Tačiau šito, pasirodo, yra per maža. Mūsų miestas šiandien serga tomis pačiomis ligomis kaip visa Lietuva. Be to, uostamiestyje vėl išbujojo provincialumas. Sunku patikėti, kad tokioje nedarnioje aplinkoje šventė sugrįš į ankstesnį lygį.

Facebooke apie 2016 metų Jūros šventę ponia Puteikienė išdėstė tokias savo mintis: „Klaipėdos valdžia nesugeba identifikuoti ir akcentuoti Klaipėdos unikalumo - marinistinio, industrinio paveldo, nesugeba vystyti reakreacinių zonų, panaudoti kūrybinio uostamiesčio potencialo. Šventės proga apšvietimo stulpai apkaišyti plastmasiniais palmių lapais, piliavietėje vietoj reakreacinės zonos įrengiama mašinų stovėjimo aikštelė, elingas, kuris galėtų tapti pagrindiniu miesto traukos tašku, stovi nepažinus ir niekam nereikalingas. Kodėl taip yra? Miesto valdžia neišsilavinusi, neįsileidžianti nei naujų idėjų, nei naujų žmonių, su buku užsispyrimu verčia milžinišką potencialą turintį miestą tik pilka, uostui aptarnauti skirta gyvenviete. Tuo tarpu uostamiesčiai visame pasaulyje pasižymi ir nepaprastu kultūriniu gyvybingumu, gebėjimu generuoti idėjas ir pritraukti kūrybingus žmones. Klaipėdoje – atvirkščiai“.

Kandūs žodžiai, bet juose yra tiesos. Kai kurių švenčių meniniai akcentai kartais tikrai glumina. Juk visai nejuokinga vasaros metu viduryje miesto matyti papuoštą Kalėdų eglę, nesmagu regėt ir neskoningus plastmasinius augalus. Pavadinimai „Klaipėdos rivjera“ ar „Karklės Kanai“ - nei juokingi, nei poetiški. O brautis į šventės organizavimą, savivaldybės valdininkams iš vis nereikėtų. Nebūtina koreguoti kiekvieno menininko žingsnio, juo labiau - drauge skaičiuoti šakučių bei taurių mero priėmimo baliui. Lai kiekvienas dirba savo darbą ir už savo darbą atsako.

Nuo Klaipėdos iki Vilniaus šį kartą mus nuvežė aktorius Gabrielius. Kadangi skrydis buvo kitą dieną, ir kaip visada ankstyvas, tradiciškai permiegojome pas Dainos šeimyną.

SIURPRIZAS

Lėktuve klestelėjau į savo vietą šalia išsipusčiusio pusplikio džentelmeno. Aš su juo nepasisveikinau, užtat jis pabrėžtinai mandagiai pasakė man „laba diena“, tuo tarsi pabrėždamas, kad esu nekultūringas. Tačiau savo perdėtu mandagumu jis parodė, kad su kultūra taip pat labai artimai nesibičiuliauja.

Varnoje mūsų niekas nepasitiko, bet jokio sutikimo mes ir nesitikėjome, nes pirmąsias penkias dienas laiką turėjome leisti savarankiškai, šeštąją – pereiti į teatro festivalio organizatorių globą.

Atvažiavome į viešbutį, kuris stovėjo pačiame miesto centre, visai šalia operos rūmų. Čia išgirdome nevisai linksmą žinią, jog vietos mūsų iš anksto užsisakytuose„Kasablankos“ kambariuose nėra. Pasiūlė važiuoti kažkur už dviejų kilometrų į filialą „Kasablanka žalia“. Važiuojant taksi paaiškėjo, kad žalia Kasablanka yra daug toliau. Prireikė nukakti trečdalį kelio Varna - Auksinės kopos, kol pasiekėme tikslą.

Kasablankos filialas iš tiesų pasirodė esąs geras, stovėjo ant kalno, su baltomis, keliais aukštais pastatą supančiomis baliustradomis, iš kurių matėsi Varnos įlanka ir uostas. Aplinkinių poilsinių stogai buvo terakotos spalvos, mūsų – baltas, netoliese esančios Rusijos pop karaliaus Kirkorovo vilos – mėlynas. Kambariai irgi neblogi, tačiau iš tiesų mums visai ne šito reikėjo; norėjome centro, kad šalia būtų viskas patogiam ir greitam judėjimui iš vienos vietos į kitą.

Nuo mūsų kambarių iki jūros buvo nearti, iki Varnos centro – labai nearti, iki Auksinių kopų – toli. Sumažėjo planuotų ekskursijų skaičius, tačiau padidėjo jų išlaidos. Vytas pasakė, jog mus izoliavo specialiai, toliau seks užmaskuoti tyrimai, o paskui, kaip kažkokioje baisioje Kosovo karo istorijoje, užmigdymas ir organų paėmimas transplantacijai. Pasijuokėme, bet per daug nesikrimtom, nuotykis juk, be to, oras puikus, karšta, vaizdas į jūrą gražus, aplinkui – žalia. Paskutiniąją dieną Klaipėdoje oras buvo subjuręs, pablogėjus savijauta, o čia – saulė kaitina, sveikata kuo puikiausia. Atjaunėjau kaip mat.

Tą patį vakarą nusileidome žemyn iki pagrindinės automagistralės, tačiau iki jūros nenuėjom. Pasivaikščiojome parke, pasigėrėjom soduose nokstančiais vaisiais, užėjom į krautuvę. Grįžtant, prie vienos sodybos, mus sustabdė pagyvenęs žmogus. Palaukit, -šaukė,- palaukit. Po minutėlės atnešė slyvų:

- Slyvos mano, „rakija“ arba „sobieski“ – jūsų,- juokavo.

Padėkojom. Slyvos buvo tik ką nuskintos, didelės ir skanios. Į kalną užkopėme stipriai šnopuodami, pavargusiomis, tarsi svetimomis kojomis. tačiau patenkinti.

VISKAS ŠALIA

Varna ne Maskva ir ne Paryžius, Ermitažo, Tretjakovo galerijos ar Luvro čia nėra. Užtat archeologijos muziejus pačiame miesto centre. Gamtos parkas „Akmeninis miškas“ netoli už miesto, nebrangu nuriedėti taksi. Aladžos vienuolynas visai prie Auksinių kopų, tuo pačiu reikia ir po pačias „kopas“ pasivaikščioti, miestelis gražus, šviesios poilsinės, ilga krantinė, kurioje galima save parodyti ir į kitus pažiūrėti. Iki Auksinių kopų iš Varnos dažnai važinėja maršrutiniai autobusai, kas nenori žinomiausio kurorto aplankyti, gali iš autobuso išlipti anksčiau ir pasižvalgyti po kitas, ne tokias populiarias turistines gyvenvietes.

Bulgarija – viena seniausių šalių Europoje, tad nenuostabu, kad gali pasigirti vienetiniais pasaulinės svarbos istorinio paveldo objektais. Aladžos vienuolyną prieš tūkstantį metų įkūrė nuo visuomenės atsiskyrę vienuoliai. Savo tvirtovę jie įkurdino uolose. Šiandieninio vienuolyno pavadinimas yra kilęs iš turkiško žodžio „aladjha“. Jis reiškia - „spalvotas“. Pavadinimas atsiradęs nuo labai vaizdingų ir gražių piešinių, puošiančių nelygias uolų sienas. Vienuolynas yra tarsi dviaukštis, vidinės patalpos nuo prašalaičių paslėptos akmeninėse uolose.

Pirmame vienuolyno aukšte vienuoliai buvo įsirengę virtuvę, valgomąjį, bažnyčią. Užkopus šiek tiek aukščiau, galima pamatyti vienuolyno koplyčią. Tiesa, ji – ne vienintelė. Koplyčios įrengtos ir dar keliose vietose. Vienoje iš jų yra stebuklingu laikomas šventas paveikslas. Į Aladžą atvykstantys piligrimai tiki, kad šis vienuolynas – ypatinga vieta. Celių sienų įplyšimuose, kaip ir Vavelyje ar Raudų sienoje, prigrūsta popieriaus lapelių su surašytais pageidavimais ir prašymais. Čia pat kabo užrašas, raginantis raštelių su „paraiškomis“ nepalikinėti, tačiau atvykusiems tai nė motais. Apžiūrėję vienuolyną, raganų mišką, taip jį pavadinome dėl daugybės susipynusių šakų ir šaknų, ir katakombas, pėsčiomis nuėjome iki „Zlatyje piaski“. Pavaikščiojom po populiariausią kurortą, kuris buvo pilnas besimaudančių nuogalių ir prekeivių. Vakarais čia, tikriausiai, žmonių knibždėlynas, kaip Raudonojoje aikštėje ar Jelisiejaus laukuose.

Už aštuoniolikos kilometrų nuo Varnos centro, yra gamtos stebuklu vadinama vieta, poetiškai kažkieno pakrikštyta „Akmeniniu mišku“. Septyniasdešimties kvadratinių kilometrų plote stovi daugybė kolonų iš akmens, kurių diametras iki trijų, aukštis siekia septynis metrus. Akmenys porėti, suskilę ir suaižėję, viduje pripustyti smėlio. Bulgarai juos dar vadina „sukaltais akmenimis“, nes jų „šaknys“ eina gilyn į smėlį net aštuoniasdešimt devyniasdešimt metrų. Žiūrint į tuos keistus akmenis negali patikėti, jog tai gamtos darbo vaisius. Viskas atrodo kaip išdykusių meistrų išmonė.

Šito stebuklo atsiradimas – mįslė neįminta iki mūsų dienų. Tačiau egzistuoja daugybė akmeninių kolonų atsiradimo versijų. Viena jų teigia, kad porėtieji akmenys yra 50 milijonų metų turintys stalagmitai, kita – kalkinės nuosėdos , kurias čia suplakė jūros atoslūgiai. O stebuklingas formas joms suteikė vietiniai vėjai ir vėtros. Trečioji gi versija aiškina, kad tai yra paprasčiausi kelmai... Tačiau atvykėlio fantazijai iki šiol palikta neribota erdvė, nes nė viena iš versijų nėra oficialiai patvirtinta. Tačiau čia pat dirbanti ekskursijų vadovė mums pasakė, kad nors galutinė versija ir nepatvirtinta, mįslingieji akmenys vis tik yra stalagmitai, susiformavę jūros dugne prieš daugelį tūkstančių metų.

Varnos ežeras – pailgos formos, pats giliausias ežeras visame pajūryje. Jo plotas septyniolika kvadratinių kilometrų. Gylis nuo devynių iki dvidešimties metrų. Ežerą nuo jūros skiria dviejų kilometrų žemės ruožas, kuris reguliariai didėja. Jo sūrumą įtakoja netoliese esanti jūra, vasarą ežero paviršiaus vandens sūris sumažėja, žiemą – atvirkščiai. Svarbiausias turistui patinkantis šito ežero bruožas – iki 25 laipsnių įšylantis vanduo. Gal dėl ežero grožio, o gal dėl jo dosnios vandens šiltumos, išnykusių civilizacijų pėdsakai čia atsekami nuo neatmenamų laikų. 1919 metais šiaurinėje ežero pusėje visiškai atsitiktinai buvo aptiktas garsusis nekropolis, kuriame kasinėjimai vyksta ir po šiai dienai. Nuo vieno ežero kranto atsiveria nepaprastai dailus genuietiškos bazilikos ir varpinės vaizdas.

Na, o po pačią Varną reikia pėstute vaikštinėti, viskas čia yra šalia: šv. Sarkisjano cerkvė, archeologinis draustinis, Archeologijos muziejus, gelžbetoninis Varnos tiltas, ilgiausias tokio tipo tiltas visoje Bulgarijoje, Asparuchovo parkas, Varnos akvariumas ir delfinariumas, Varnos lėlių ir operos teatras, priešais kurį planavome gyventi pirmąsias savo kelionės dienas , karinis jūrų muziejus, Natūraliosios gamtos muziejus.

Keletas žodžių apie Archeologijos muziejų. Tai stambiausias archeologijos ir istorijos muziejus Bulgarijoje. Jo plotas daugiau nei du tūkstančiai kvadratinių metrų, čia yra ne tik ekspozicijų salės, bet ir mokslinė biblioteka, archyvas, mokymo patalpos, saugykla ir labai jaukus vidinis kiemas, kuriame šiais metais vyko jau septintasis tarptautinis mono spektaklių festivalis. Muziejaus ekspozicija susideda iš daugiau nei penkiasdešimties tūkstančių eksponatų, susijusių su Juodosios jūros pakrante ir Balkanais. Čia parodytas visas kultūros kelias nuo paleolito iki ankstyvosios trakijos. Antika, Varnos įkūrimas, elinizmo periodo Varna, viduramžiai – pirmoji ir antroji bulgarų karalystė, cerkvės menas, ikonos, piktogramos ir drabužiai.

Muziejaus pasididžiavimas – aukso dirbinių kolekcija, datuojama šeštuoju amžiumi iki Kristaus. Ji buvo rasta viename iš nekropolių. Muziejuje taip pat eksponuojamos skulptūros, keramika, brangenybės, darbo instrumentai, kulto reikmenys. Dėmesio nusipelno ir XIX amžiaus ikonų kolekcija.


APIE FESTIVALĮ IR ŠIEK TIEK APIE TAI


Į Varnos mono spektaklių šventę įsiliejome epizodui. Atvykome jam jau prasidėjus, išvykome – dar nepasibaigus. Todėl daug apie šitą gana reikšmingą miesto įvykį papasakoti negaliu. Kiek teko suprasti iš organizatorių, Varnos kultūrinis gyvenimas pradėtas ypač aktyvinti tiktai pastaraisiais metais. Anksčiau jam buvo skirta aiškiai per mažai dėmesio, turistus tik valgydindavo, girdydavo, vedžiodavo po vynų rūsius, parduotuves, aprodydavo istorinį šalies paveldą, tačiau jokio bent kiek didesnio dėmesio šiuolaikinei kultūrai skiriama nebuvo. Taigi, dabar norima šitą spragą užpildyti.

Mums visiems labai patiko, kad mono spektaklių šventė vyko atviroje erdvėje, jau mano minėto Archeologijos muziejaus kieme. Atsidavę į šventės organizatorių rankas, pirmąją popietę čia pasižiūrėjome tris jaunųjų Bulgarijos aktorių spektaklius. Labiausiai patiko ne patys spektakliai, o atmosfera, ir virš keturkampio kiemo skraidančios žuvėdros, tokios baltos baltos, ir labai šnekios. Paskui pradėjome ruoštis rytojaus dieną įvyksiančiam savo pasirodymui. Samdytas festivalį aptarnaujantis personalas dirbo organizuotai ir greitai, tačiau vis vien pasiruošimas ir repeticija labai išsitęsė. Darbą baigėme, kai mažoji laikrodžio rodyklė artėjo prie skaičiaus 3. Galvojau, kad mums visiems teks eiti miegoti be vakarienės, tačiau apsirikau. Paaiškėjo, kad festivalio dalyviai pietauja ir vakarieniauja restorane „Godzila“, kuris dirba dvidešimt keturias valandas per parą.

Nors aš ir nesižaviu vegetarais, tačiau kažkodėl Godziloje užsinorėjau paeksperimentuoti ir pasirinkau maistą be mėsos. Reklaminėje nuotraukoje patiekalas atrodė gundančiai, paruoštas iš dolmanų vynuogių lapuose, džiovintų pamidorų su kaparėliais ir česnako riekelėmis, mažųjų cukinijų su aštriaisiais čili pipiriukais, sūrio, sudaryto su kelių rūšių žolelėmis, fantastiško skonio alyvuogių ir tirštų natūralių padažų. Tai buvo tikrai labai skanu, tačiau bebaigiant valgyti į galvą pradėjo brautis mintis, kad jeigu prie visų šitų nuostabių dalykų kas nors dar pridėtų riekę skrudintos kiaulienos šoninės, tai mano vegetariškas maistas būtų tiesiog tobulas. Melionas, pateiktas desertui, buvo karališkas. Suraskite tokį Klaipėdoje ir aš jums pastatysiu „Sobieski“.

Ir pirmąją, o ir kitomis dienomis pietauti ir vakarieniauti šitame restorane mums labai patiko, nors mes valgėme ne už grynuosius pinigus, o už organizatorių išduotus festivalio talonus, kainos šitame restorane nesikandžioja, maistas skanus, porcijos didelės.

Festvalio laikotarpiui persikėlėme į didžiausią Varnos viešbutį Cherno More. Jis yra laikomas trečiojo pagal dydį Bulgarijos miesto neatsiejama įvaizdžio dalimi. Kai pirmą kartą išėjau į savo balkoną, nuo aukščio pradėjo svaigti galva. Įspūdį didina ir tai, kad balkonai tarsi pakabinti prie viešbučio sienos, atrodo, imsi ir nugarmėsi žemyn kartu su visa ta didžiule gelžbetonine gelda.

Nuo vakaro iki paryčių prie šito viešbučio siaučia suteneriai, ir margi seksualines paslaugas siūlantys tipai. Vieni išsifrantinę, kiti į savo išvaizdą nekreipiantys jokio dėmesio, tačiau ir pirmieji ir antrieji įkyrūs ir ciniški. Jie bruka turistams po nosimis plikų merginų nuotraukas ir laido ciniškus juokelius, jeigu pastarieji atsisako jų paslaugų.

Restoranas „Godzila“ dirba kiaurą parą, todėl į jį dažnai užbėga ir aplinkinių gatvių seksualinių paslaugų tiekėjai. Po užsitęsusios repeticijos buvome taip pavargę, jog restorano darbuotojai , tikriausiai, mus būtų palaikę aistrų protrūkio nukamuotais turistais, tačiau į barą užėjęs, prie mūsų viešbučio nuolat besisukinėjantis suteneris, dūrė į mus pirštu ir pareiškė, jog su mumis sudaryt sandėrio jam nepavyko.

Į miesto centre esančius parkus vakarais užeit nesinori. Ten ant suolų sėdi arba guli torbomis apsikarstę benamiai, arčiau gatvės, medžių šešėliuose stoviniuoja jauni vyrai, žvilgsniais varstydami viešbučio balkonus ir langus. Nors vakarinėje Varnoje ir paplūdimiuose apstu vietinių laisvo elgesio merginų, juos kažkodėl labiau traukia už viešbučio langų ir jo balkonuose pasirodančios užsienietės.

Policijos beveik nematėme. Vėlyvais vakarais turistus nuo įkyrių sutenerių saugoja patrigubintas viešbučio apsaugininkų skaičius. Varnos miesto naktys, kurorto centre, neatrodo labai patraukliai. Tai ne žaismingi Bankoko „patpongai“, o labai proziškas ir kūniškas, su niekuo nesitaikstantis didelės žmonių grupės verslas. Besigviešijantis lengvų pinigų ir per daug nesiskaitantis su jokiais tvarkos saugotojais. Nežinau, kas vėlyvais vakarais ir naktimis vyksta kitose Varnos vietose, tačiau pasižvalgius po artimiausias mūsų viešbučio gatveles, matėsi vienas ir tas pats.

Namuose man kažkas suko galvą, dėl paskutiniu laiku mūsų gyvenimą užplūdusių nuogybių ir erotikos. Šituo klausimu esu laisvų pažiūrų, lai žmonės mylisi kada nori, su kuo nori ir kaip nori, tačiau vienu punktu su savo pašnekovu sutikau – intymūs dalykai turėtų išlikti intymiais. Kaimynas Jonas, patale besimylintis su savo žmona Birute, pats sau visada atrodo labai gražiai, tačiau šitas aktas tikrai ne visada patiks greta gyvenančiam kaimynui Petrui. Neseniai spaudoje šmėstelėjusi nuogos Bilevičiūtės fotografija kažkam labai faina, tačiau visų nepatrauks. Išlaikyta tam tikra intymumo riba žmonėms suteiktų šiek tiek daugiau tarpusavio supratimo.


DARBAS, PERTRAUKOSE - TAIP PAT DARBAS


Šioje kelionėje į atmintį įstrigo vieno bulgaro papasakota istorija. Vyras vidutinio amžiaus, linkęs į nuotykius, tačiau akys apsiblaususios ir nelaimingos. Jis jau dešimt metų gyvena Čikagoje, žodžiu, Amerikoje yra laikomas rytų migrantu.

Prieš dešimt metų jis išlošė žaliąją kortą, ir išvažiavo iš savo šalies. Visus tuos metus Amerikoje dirba dviejuose darbuose, sunkiai, penkiolika ir daugiau valandų per parą. Su žmona išsiskyrė dar gyvendamas Bulgarijoje, antrajai šeimai sukurti neatsirado laiko. Laiko jis neturi ir šiandien, niekam, nė moterims, nė draugams, neturi nė laisvos dienos, nė laisvos valandos.

Kai visi sugula į lovas meilės ir poilsio, bulgaras eina miegoti su savo kompiuteriu. Perkeltine ir tiesiogine prasme. Per visus tuos dešimt metų, jo lytinis partneris yra kompiuteris. Užsigavi tik kartą per metus, kai atvažiuoja į savo tėvynę. Tada susiranda tikrą moterį. O paskui vėl išvažiuoja į Ameriką. Dienomis ilgai ir sunkiai dirbti, naktimis mylėtis su moterų atvaizdais kompiuterio ekrane. Kodėl nespjauna į viską ir nevažiuoja gyvent į savo gimtuosius namus? Nepaklausiau. Atsakymas buvo ir taip aiškus. Negrįžta dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių išvyksta iš Lietuvos mūsų jaunimas ir dar galintys dirbti brandaus amžiaus žmonės - dėl svetur gaunamų didesnių pinigų.

Parskridom į Vilnių. Iš sostinės pasukom Marijampolės link. Priešais sėdėjo mergina su viena sugipsuota, antrąja tatuiruota ranka. Visą kelią laižėsi su savo partneriu ir garsiai čepsėjo. Pamaniau, jog greičiausiai tai bus švedai, nes tik jie geba taip atvirai ir bjauriai mylėtis. Kita mergina, anot jos pačios žodžių, „visą kelią sėdėjo feisbuke“, už nugaros įsitaisęs verslininkas telefonu kažkam diktavo darbų sąrašą. Pakeliui įlipęs tik ką iš kalinimo įstaigos paleistas vyras ( zekų matėme ne vieną ir Vilniuje, gal Grybauskaitė neseniai paskelbė amnestiją?) savo šnekta ir necenzūriniais žodžiais nurungė visus. Vairuotojas taip blogai vairavo autobusą, jog sėdintysis už manęs neiškentė, nuėjo prie jo ir garsiai paklausė:“Ar viskas ponui gerai?“

Į Marijampolę vykau, nes norėjau aplankyti savo vyresniąją seserį. Vizito priežastys buvo kelios: pirmoji ta, kad su ja seniai nesikalbėjau, antroji – jos globai buvau palikęs savo šunytes, trečioji – tą vakarą pas ją turėjo atvykti ir mano jaunesnioji sesuo, o svarbiausioji, kad sesers namuose jau kuris laikas svečiavosi jos dukra - mano krikštaduktė. Su savo vyru ir trimis dukrelėmis.

Mano krikštaduktės vyras yra turkas, visos trys mergaitės tarsi iš pasakų atkeliavę princesės, juodbruvės, ilgais plaukais, garbanotos, rudakės, su pieniško šokolado spalvos oda, visos trys aprengtos labai dailiai ir išradingai. Norėjosi su jomis pasišnekėti, pakamantinėti paprasčiausių dalykų: apie namuose paliktus žaislus, draugus ir drauges, mylimus gyvūnus, mėgstamas pasakas, talismanus ir visokius kitokius niekus. Tačiau tarp mūsų jokio pokalbio įvykt negalėjo. Nors jų mama lietuvė, tačiau lietuvių kalba mergaitės nešneka. Nors jų tėvas turkas, tačiau turkiškai mergaitės nešneka taip pat. Kadangi šeima gyvena prie Olandijos sostinės esančioje turkų migrantų pamėgtoje vietoje, tai mergaitės šneka toje vietoje migrantų „sukurta“ šnekta, kurios pagrindu tapusi olandų kalba, atmiešta dideliu turkiškų žodžių kiekiu...

Sugrįžęs į Klaipėdą įsijungiau kompiuterį. Pirmiausiai į akis krito neseniai spaudoje paskelbta kažkokio švedo mintis, jog ateityje Lietuva bus anglakalbė ir labai turtinga valstybė. Perskaičiau, nusijuokiau ir pagalvojau, kad mano giminėje kalasi šiek tiek kitokios būsimosios Lietuvos bruožai. Jeigu į pagalbą dar pasitelkčiau kitus savo pastebėjimus, tai ateities Lietuvai skelbčiau tokią, tikriausiai, ne visiems patinkančią prognozę – mūsų tauta ateityje turės tik savo geografines sienas, gerai nešnekės jokia kalba, tačiau bus turtinga ir labai patenkinta savimi. Tačiau net patys didžiausi pinigai nesuteiks jai laimės, nes jie pateks į jau nedvasingas rankas...


P.S.


Bulgarijoje teko gyventi dviejuose viešbučiuose. Abiejuose karštas vanduo buvo veik verdantis, o kambarių kainos protingos, nes vandenėlis šitoje šalyje kol kas yra įperkamas kiekvienam. Beje, nors bulgarų atlyginimai yra mažesni už mūsų, kiekvienam yra įperkami produktai parduotuvėse, nesunkiai įveikiamos kavinių ir restoranų kainos. Kai grįžęs į Vilnių, stoties kavinėje pasiėmiau porciją silkės, tai nors ir esu muštas žvirblis, tačiau vis tiek buvau nustebintas tos porcijos mažumo. Tokias menkas maisto porcijas, ko gero, regėjau tik skurdžioje Birmoje. Beje, taksistai Bulgarijoje su savo klientais atsiskaito pagal skaitliuką, kurių parodymai nuostabos nekelia. .

Nemaloni žinia – bulgarų pomidorai jau visai nebe tie, kokius mums teko valgyti prieš daugelį metų. Jie neskanūs ir popieriniai, kaip ir kitose Europos šalyse. Paradoksas – Bulgarijoje valgėme pomidorus atvežtus iš Lenkijos. Juos čia vadina rožiniais, pas mus tie patys vadinami avietiniais.

O viską, ką čia surašiau, norėčiau baigti ne savo, o mūsų poetės Vidmantės Jasukaitytės žodžiais: "Kai netikėtai prislegia kažkas iš ko negali taip greitai išsivaduoti kaip norėtum, pakanka ankstyvą rytmetį paprasčiausiai žiūrėti į saulės apšviestus medžius, iš bendro garsyno išskirti paukščio čiulbėjimą, žvelgti į plaukiančius debesis. Suvokti save tokį, koks esi šią akimirką toje konkrečioje vietoje, kur esi. Praeitis jau už nugaros ir ji niekada nebesugrįš, rytojus dar neatėjo , o saulė šviečia amžinai ir visada gali matyti jos darbo vaisius - medžius, žolę... Tai tikras ir realus pasaulis - amžinas ir pilnas šviesos. Su tokiu pasauliu ir bendraukime. Žiūrėkime į saulę kai ji teka, arba būkime jos apšviesti... Kai gamta dar nesudrumsta, kai dar neišgirdome ir nepasakėme jokio žodžio - kalbėkimės su gamta, su saule, su amžinybe ir begalybe.

Ten nepasiekia mūsų jokie sunkumai".
Bulgarija 2016 Varnos šeimynėlė Kasablankos sargas Kasablanka žalia
Aladžos vienuolyne Pirmojo vakaro pirkinys Pakeliui į Auksines kopas Bulgarija
Bulgarija Bulgarija Bulgarija Be komentarų
Vyto vakarienė Bulgarija Vaizdas iš Juodosios jūros viešbučio balkono Vakarienė
Labai jauki žuvėdra - beveik draugė Po spektaklio Bulgarija Bulgarija
Bulgarija Aladžos vienuolynas Bulgarija Sukalti akmenys ar Akmenų miškas...
Bulgarija Bulgarija Bulgarija Bulgarija
Bulgarija Bulgarija Sukalti akmenys ar Akmenų miškas... Bulgarija
Semiasi energijos, kurią čia labai reklamuoja Bulgarija Bulgarija Varnos katedra
Bulgarija Varnos senamiestis Bulgarija Bulgarija
Bulgarija Bulgarija Prie Archeologijos muziejaus Varnos Archeologijos muziejus
Bulgarija Bulgarija Bulgarija Bulgarija
Bulgarija Aladžos vienuolyne Bulgarija Bulgarija
Bulgarija Bulgarija Bulgarija Bulgarija
Bulgarija Bulgarija Bulgarija Bulgarija
Bulgarija Romos termų griuvėsiai Bulgarija Karinių jūrų pajėgų buveinė
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.