Tuniso teikiami džiaugsmai
Dar viena kelionė lėktuvu. Šį kart į Afriką. 4 val. skrydžio ir mes Tunise. Apsistojome Suso kurorte. Tour khalef 4* viešbuty. Pastarasis ne toks geras, nei ankstesnieji, kuriuose yra tekę būvoti: didelis, sudarytas iš trijų devynaukščių pastatų komplekso, kurių pasenusios konstrukcijos, norėtų šiek tiek rekonstrukcijos. Žmonių daugiau nei esame pratę, kad mus suptų, tarp jų buvo nemažai ir rusų. Jaukumo visa tai nepridėjo. Bet mes nesame labai priekabūs ar išrankūs. Svarbiausia buvo tai, kad viešbutis prižiūrimas ir tvarkingas, su draugišku ir paslaugiu personalu. Ir visumoj mums labiau rūpėjo ne viešbučio išvaizda, o kur jis stovėjo. O pastarasis įsitaisęs ant šiltos, rytais ramios lyg stiklas, o vakarais banguotos jūros kranto, šalia didelio smėlio paplūdimio, Suso centre ir netoliese Medinos (senamiesčio). Tad viskas buvo ranka pasiekiama ir mus tai pilnai tenkino. Vis dėl to viešbutis - tai tik nakvynės vieta.
BENDROS PASTABOS APIE TUNISĄ
Tunisas - Šiaurinės Afrikos dalies respublika, prie Viduržemio jūros krantų. Iš visų musulmoniškų kraštų, kuriuose jau teko svečiuotis, man labiausiai patiko būtent jis. Svečiuojantis Tunise vietomis jaučiasi, kad tai buvo Prancūzų kolonija, o tunisiečiai gyvena ganėtinai europietišką gyvenimą. Taip pat jaučiasi, kad tai viena liberaliausių islamiškų šalių. Gyventojai religijos labai aktyviai nepropaguoja. Labai didelė dalis gyventojų yra jaunimas. Gal todėl? Tuokiasi tunisiečiai tik vieną kartą ir tai sulaukę ganėtinai brandaus amžiaus.
Labai didelė dalis gyventojų siekia mokslo... Jis tiesiog privalomas visiems vaikams ir yra nemokamas tiek paprastose mokyklose, tiek universitetuose. Piešingai nei pas mus Tuniso vyriausybė skiria be galo didžiules lėšas švietimui, tad aukštasis mokslas prieinamas daug daugiau žmonių, nei pas mus.Ir kas yra visiškai neįprasta musulmoniškiems kraštams – aukštosiose mokyklose studijuoja net 60% moterų.
Turbūt būtent dėl to, tunisietės gan aktyviai yra įsitraukusios į darbo rinką bei darbuojasi įvairiose sferose. Tunise taip pat dažniau nei kituose pietietiškuose kraštuose, pamatytisite restoranuose sėdinčias moteris ar netgi vairuojančias automobilius. Ir nors senosios kartos tunisietės vis dar dėvi galvos apdangalus, jaunos - jau nebenešioja musulmonėms būdingų aprėdų , nedengia savo plaukų. Kiek teko girdėt – dėvėti čadras ir slėpti veidus, uždraudė pats pirmasis nepriklausomybės metų prezidentas. Lygiai tas pats, kuris įvedė švietimo reformas. Protingas buvo žmogus…
Bet tunisiečiai gyvena pietiečiams būdingą – nelabai tvarkingą gyvenimą. Miestuose ganėtinai daug badančių akis šiukšlių. Tačiau vėlgi, visa likusi šalies dalis ganėtinai tvarkinga, žmonės darbštūs.
Šalis keliauti atrodo saugi, teko girdėti, kad nusikalstamumo lygis žemas ir net smulkios vagystės pasitaiko retai.
Labai stebino geri, sutvarkyti ir prižiūrimi Tuniso keliai. Tikrų tikriausiai geresni nei Lietuvoj. Mašinų galima sutikti įvairių, bet pagrinde senų modelių.
Verčiasi tunisiečiai pagrinde žemės ūkiu. Tai ir yra didžiausias šalies pajamų šaltinis. Visos Tuniso pakelės ir didžiausi laukai nusodinti alyvuogių giraitėmis. Jų labai daug. Sunku net nupasakoti. Jausmas toks, tarytum kiekviena tunisiečių šeima turi savo alyvmedžių giraitę.Turbūt taip ir yra. Tunisas yra vienas didžiausių alyvuogių aliejaus gamintojų pasaulyje, tad pasodinti alyvmedį kiekvieno šalies gyventojo garbės reikalas.
Bet klaidinga būtų manyt, kad Tunisas – tik alyvuogių kraštas. Didžiuliuose laikuose auga braškės, bulvės, grūdinės kultūros... Visame tunise labai daug kaktusų iš kurių tunisiečiai komponuoja ištisas tvoras...
Taip pat nemažai šalis pajamų gauna iš naudingų iškasenų – naftos.
Be abejo aktyviai yra plėtojamas turizmas, pagal šalies pajamas užimantis trečiąją vietą. Galbūt todėl turizmo įtaka krašto kultūrai nėra tokia didelė kaip pvz. Egipte ir būdamas Tunise nesijauti tarsi turistinėje mekoje, kurioje daug dirbtinumo, netikrumo, pinklių ir apgaulių.
Būtent dėl viso šio derinio, iš Tuniso parsivežėme tik geriausius prisiminimus.
SUSAS
Susas – ganėtinai didelis ir triukšmingas kurortas, į kurį suvažiuoja įvairių tautybių žmonių. Suso pakrantė yra nusagstyta daugybe įvairių viešbučių ir gatvėse krūva žmonių. Kurorto gyvenimas yra aktyvus tiek dinieną, tiek naktį. Jo centre yra daug klubų, kavinių, restoranų, kurių dažnas veikia ištisą parą.
Suso senamiestis nėra labi išskirtinis nuo kitų pietietiškų senamisčių. Balti namai, siauros gatvelės... Prekeiviai įkyrus, bet ne iki beprotystės kaip Egipte. Nekalbu apie Medinos turgų. Ten prekeiviai lygiai tokie pat atkaklūs ir kartais tiesiog nepakenčiami, kaip ir visuose arabiškai musulmoniškuose kraštuose. Norint nusipirkti ką nors reikia gerokai paprakaituoti, nužudyti ne vieną nervų ląstelę bei derėtis, derėtis, derėtis ir dar kartą derėtis... Tai jų gyvenimo būdas, prie kurio būnant tuose kraštuose reikia tiesiog prisitaikyt. O įsivažiavus gali pradėt ir patikti.
Kas dar? Suse yra visiškai šiem kraštams nebūdingas dalykas - Raudonųjų žibintų kvartalas. Tunise yra legalizuota prostitucija ir kainas nustatinėja pati valstybė.
Taip pat galite aplankyti Suso minaretą. Tik pasitikslinkite valandas, kada įleidžiami turistai. Taipogi Suse yra muziejus su garsiąja mozaikine Medūzos galva...
2 DIENŲ EKSKURSIJA
Ši 2 dienų išvyka, buvo šauniausia, niekada neužsimiršianti viešnagės Tunise dalis.
Visų pirmiausia, autobusu vykome į El Džemo romėnų laikų amfiteatrą, nusileidžiantį savo didybe tik pačiam didingiausiąjam Romos Koliziejui. Senai senai, lygiai tai pat kaip ir Koliziejuj, jame vykdavo garsiosios gladiatorių kovos ir sutalpindavo net 40 tūkstančių žiūrovų. Čia, vis dar išlikę požeminiai koridoriai, kambariai, kuriuose gladiatoriai ilsėdavosi prieš kovą ir netgi liūtų narvai. Žiūrint į juos taip vaizduotėje ir išnyra kruvinos kovos. Niekada turbūt nesuprasiu, kaip didžioji dalis žmonijos mėgdavo stebėti jas…
Aplankę šį architektūros šedevrą toliau vykstame į centrinės Tuniso dalies vietovę – Matmą, kurios kalnuose, išraustuose urvuose gyvena berberai. Dėl tokio neįprasto gyvenimo būdo, juos dar vadina trogloditais. Rodos esu mačiusi filmą su taip besivadinančiom butybėm. Bet grįžtame prie urvų. Sakoma, kad tokių gyvenamų urvų, dabar yra apie 700. Apžiūrime urvuose išraustus kambarius ir sandėlių patalpas. Viename miegamasis, kitame – virtuvė, trečiame - vaikų kambarys. Šalia senovinių berberiškų rakandų ir kilimų, puikuojasi televizoriai, viryklė ir prausykla, – valdžia į berberų urvus atvedė ir elektrą, ir vandenį. Dar labiau stebino iškeltos palydovinės antenos. Civilizacija akivaizdžiai lipa ant kulnų. Iš pirmo žvilgsnio gyventojai atrodo gyvena neturtingą gyvenimą. Bet ta nuomone susvyruoja pamačius blizgančius naujus džipus priparkuotus prie urvų. Žinoma, jie nieko neįrodo, bet supranti, kad šie urvų gyventojai gyvenimu nesiskundžia. Gyvena tvarkingai, švariai ir netgi sakyčiau - jaukiai.
Aplankę urvus toliau jau vykome į Sacharos dykumą, kur apsimuturiavę kaip arabai, sėdome ant dromaderų (vienakuprių kupranugarių) ir smėlėtais neaprėpiamos dykumos kauburiais pajudėjome gylyn į dykumą, link mazytes Duzo oazes. Buvo labai linksma. Visiem be galo patiko ši pramoginga kelionės dalis. Linguoti ant kuprų galingų kupranugarių puriu Saharos smėliu buvo be galo įdomu ir visiem suteikė geros nuotaikos ir juoko dozę. Ši trumpa kelionė buvo tikras malonumas!
Oazė - mažytis žaliuojantis lopinėlis, dykumoje su mįslingu upeliu, teikiančiu gyvybę viskam, kas jame auga... Mane jos visada stebindavo. Pamatai, kad net ir čia, vienoje atšiauriausių pasaulio vietų – vidury dykumų, yra mažytis stebuklas, kuriame žmogus gali kažką kurti pvz. aukštų palmių pavėsy auginti babanus, persikus, braškes, bulves... Įprastai oazėse žmonės negyvena. Jos skirtos tik žemės ūkio veiklai. O miestai įprastai įsikūrę tolėliau, - išdžiuvusioje ir nenaudingoje žemėje. Tiesa, šiais laikais kartais oazės virsta į turistinį masalą su viešbučiais ir pramogomis. Tokiame oazės viešbuty šiąnakt apsistojo ir mūsų grupelė. Pavakarieniavome, išsimaudėme oazėje trykštančiame 30 laipsnių šilumos mineraliniuose vandenyse ir greitai sumigome. Rytoj vis dėl to laukė kelionė į Al Džerido druskos ežerus.
Tad ryte keliamės anksti. ~ 5 val. Ir vykstame prie minėtų ežerų pasitikti saulės. Nors rytas labai ankstyvas, bet antvykus į vietą prekiautojai jau tyko turistų. Galvoje dabar ne jie. Kojos savaime juda link mistiško ežero. Jo plotas didelis, neaprėpiamas. Dugnas nuklotas storu druskos sluoksniu, bet vietomis yra ir vandens. Vietomis puikuojasi iš druskos išskaptuotos skulptūros. Tikrai labai gražu, bet kvapą visiškai užgniaužė saulėtekis. Vaizdas buvo nepakartojamas ir visiškai neapsakomas žodžiais.
Pasitikę saulę, praktiškai visi iš jau minėtų prekeivių nusiperkame dykumų rožių, dar ilgai priminsiančias mums apie Tunisą bei šią vietovę. Tai sulipusios smėlio smiltys sudarančios nepakartojamus darinius, primenančius rožės žiedus. Tikras dykumų stebūklas, vykstantis dėl temperatūrų svyravimų.
Tolimesnėje kelionės dalyje autobusą išmainome į džipus ir pasileidžiame jais neaprėpiamais smėlio toliais. Kratomės gale lyg patrakę, pilni ekstremalių pojūčių iki dar vieno miesto oazėje. Miestas gražus. Jame yra turgus, ežeriukas su upeliu ir kriokliu. Netoliese didysis Mido tarpeklis. Vaizdai vėl - verčiantys iš koto.
Paskutinis kelionės tikslas - Kairūnas su seniausia ir garsiausia Šiaurės Afrikos mečete. Sako, kad apsilankęs joje 7 kartus, musulmonas gali nebevykti į Meką. Mečetė – didinga. Kairūnas dar didžiuojasi savo kilimų fabrikų. Šio fabriko gamybos margų kilimų galima įsigyti čia pat esančiose parduotuvėlėse.
Viskas, kas gera, visada kažkada baigiasi. Artėja į pabaigą ir ši kelionė. Vykstame atgal tunisietišku keliu. Pakelėse regime išdidžiai dykynėmis žygiuojančius kupranugarius. Atrodo, tai tarytum jie niekam nepriklausytų. Taip turbūt nėra. Visi jie kažkam priklauso. Vietomis kelią pastodavo avių bandos... Ir taip po truputį pasiekėme kelionės pabaigą bei savo viešbutį Suse.
BENDROS PASTABOS APIE TUNISĄ
Tunisas - Šiaurinės Afrikos dalies respublika, prie Viduržemio jūros krantų. Iš visų musulmoniškų kraštų, kuriuose jau teko svečiuotis, man labiausiai patiko būtent jis. Svečiuojantis Tunise vietomis jaučiasi, kad tai buvo Prancūzų kolonija, o tunisiečiai gyvena ganėtinai europietišką gyvenimą. Taip pat jaučiasi, kad tai viena liberaliausių islamiškų šalių. Gyventojai religijos labai aktyviai nepropaguoja. Labai didelė dalis gyventojų yra jaunimas. Gal todėl? Tuokiasi tunisiečiai tik vieną kartą ir tai sulaukę ganėtinai brandaus amžiaus.
Labai didelė dalis gyventojų siekia mokslo... Jis tiesiog privalomas visiems vaikams ir yra nemokamas tiek paprastose mokyklose, tiek universitetuose. Piešingai nei pas mus Tuniso vyriausybė skiria be galo didžiules lėšas švietimui, tad aukštasis mokslas prieinamas daug daugiau žmonių, nei pas mus.Ir kas yra visiškai neįprasta musulmoniškiems kraštams – aukštosiose mokyklose studijuoja net 60% moterų.
Turbūt būtent dėl to, tunisietės gan aktyviai yra įsitraukusios į darbo rinką bei darbuojasi įvairiose sferose. Tunise taip pat dažniau nei kituose pietietiškuose kraštuose, pamatytisite restoranuose sėdinčias moteris ar netgi vairuojančias automobilius. Ir nors senosios kartos tunisietės vis dar dėvi galvos apdangalus, jaunos - jau nebenešioja musulmonėms būdingų aprėdų , nedengia savo plaukų. Kiek teko girdėt – dėvėti čadras ir slėpti veidus, uždraudė pats pirmasis nepriklausomybės metų prezidentas. Lygiai tas pats, kuris įvedė švietimo reformas. Protingas buvo žmogus…
Bet tunisiečiai gyvena pietiečiams būdingą – nelabai tvarkingą gyvenimą. Miestuose ganėtinai daug badančių akis šiukšlių. Tačiau vėlgi, visa likusi šalies dalis ganėtinai tvarkinga, žmonės darbštūs.
Šalis keliauti atrodo saugi, teko girdėti, kad nusikalstamumo lygis žemas ir net smulkios vagystės pasitaiko retai.
Labai stebino geri, sutvarkyti ir prižiūrimi Tuniso keliai. Tikrų tikriausiai geresni nei Lietuvoj. Mašinų galima sutikti įvairių, bet pagrinde senų modelių.
Verčiasi tunisiečiai pagrinde žemės ūkiu. Tai ir yra didžiausias šalies pajamų šaltinis. Visos Tuniso pakelės ir didžiausi laukai nusodinti alyvuogių giraitėmis. Jų labai daug. Sunku net nupasakoti. Jausmas toks, tarytum kiekviena tunisiečių šeima turi savo alyvmedžių giraitę.Turbūt taip ir yra. Tunisas yra vienas didžiausių alyvuogių aliejaus gamintojų pasaulyje, tad pasodinti alyvmedį kiekvieno šalies gyventojo garbės reikalas.
Bet klaidinga būtų manyt, kad Tunisas – tik alyvuogių kraštas. Didžiuliuose laikuose auga braškės, bulvės, grūdinės kultūros... Visame tunise labai daug kaktusų iš kurių tunisiečiai komponuoja ištisas tvoras...
Taip pat nemažai šalis pajamų gauna iš naudingų iškasenų – naftos.
Be abejo aktyviai yra plėtojamas turizmas, pagal šalies pajamas užimantis trečiąją vietą. Galbūt todėl turizmo įtaka krašto kultūrai nėra tokia didelė kaip pvz. Egipte ir būdamas Tunise nesijauti tarsi turistinėje mekoje, kurioje daug dirbtinumo, netikrumo, pinklių ir apgaulių.
Būtent dėl viso šio derinio, iš Tuniso parsivežėme tik geriausius prisiminimus.
SUSAS
Susas – ganėtinai didelis ir triukšmingas kurortas, į kurį suvažiuoja įvairių tautybių žmonių. Suso pakrantė yra nusagstyta daugybe įvairių viešbučių ir gatvėse krūva žmonių. Kurorto gyvenimas yra aktyvus tiek dinieną, tiek naktį. Jo centre yra daug klubų, kavinių, restoranų, kurių dažnas veikia ištisą parą.
Suso senamiestis nėra labi išskirtinis nuo kitų pietietiškų senamisčių. Balti namai, siauros gatvelės... Prekeiviai įkyrus, bet ne iki beprotystės kaip Egipte. Nekalbu apie Medinos turgų. Ten prekeiviai lygiai tokie pat atkaklūs ir kartais tiesiog nepakenčiami, kaip ir visuose arabiškai musulmoniškuose kraštuose. Norint nusipirkti ką nors reikia gerokai paprakaituoti, nužudyti ne vieną nervų ląstelę bei derėtis, derėtis, derėtis ir dar kartą derėtis... Tai jų gyvenimo būdas, prie kurio būnant tuose kraštuose reikia tiesiog prisitaikyt. O įsivažiavus gali pradėt ir patikti.
Kas dar? Suse yra visiškai šiem kraštams nebūdingas dalykas - Raudonųjų žibintų kvartalas. Tunise yra legalizuota prostitucija ir kainas nustatinėja pati valstybė.
Taip pat galite aplankyti Suso minaretą. Tik pasitikslinkite valandas, kada įleidžiami turistai. Taipogi Suse yra muziejus su garsiąja mozaikine Medūzos galva...
2 DIENŲ EKSKURSIJA
Ši 2 dienų išvyka, buvo šauniausia, niekada neužsimiršianti viešnagės Tunise dalis.
Visų pirmiausia, autobusu vykome į El Džemo romėnų laikų amfiteatrą, nusileidžiantį savo didybe tik pačiam didingiausiąjam Romos Koliziejui. Senai senai, lygiai tai pat kaip ir Koliziejuj, jame vykdavo garsiosios gladiatorių kovos ir sutalpindavo net 40 tūkstančių žiūrovų. Čia, vis dar išlikę požeminiai koridoriai, kambariai, kuriuose gladiatoriai ilsėdavosi prieš kovą ir netgi liūtų narvai. Žiūrint į juos taip vaizduotėje ir išnyra kruvinos kovos. Niekada turbūt nesuprasiu, kaip didžioji dalis žmonijos mėgdavo stebėti jas…
Aplankę šį architektūros šedevrą toliau vykstame į centrinės Tuniso dalies vietovę – Matmą, kurios kalnuose, išraustuose urvuose gyvena berberai. Dėl tokio neįprasto gyvenimo būdo, juos dar vadina trogloditais. Rodos esu mačiusi filmą su taip besivadinančiom butybėm. Bet grįžtame prie urvų. Sakoma, kad tokių gyvenamų urvų, dabar yra apie 700. Apžiūrime urvuose išraustus kambarius ir sandėlių patalpas. Viename miegamasis, kitame – virtuvė, trečiame - vaikų kambarys. Šalia senovinių berberiškų rakandų ir kilimų, puikuojasi televizoriai, viryklė ir prausykla, – valdžia į berberų urvus atvedė ir elektrą, ir vandenį. Dar labiau stebino iškeltos palydovinės antenos. Civilizacija akivaizdžiai lipa ant kulnų. Iš pirmo žvilgsnio gyventojai atrodo gyvena neturtingą gyvenimą. Bet ta nuomone susvyruoja pamačius blizgančius naujus džipus priparkuotus prie urvų. Žinoma, jie nieko neįrodo, bet supranti, kad šie urvų gyventojai gyvenimu nesiskundžia. Gyvena tvarkingai, švariai ir netgi sakyčiau - jaukiai.
Aplankę urvus toliau jau vykome į Sacharos dykumą, kur apsimuturiavę kaip arabai, sėdome ant dromaderų (vienakuprių kupranugarių) ir smėlėtais neaprėpiamos dykumos kauburiais pajudėjome gylyn į dykumą, link mazytes Duzo oazes. Buvo labai linksma. Visiem be galo patiko ši pramoginga kelionės dalis. Linguoti ant kuprų galingų kupranugarių puriu Saharos smėliu buvo be galo įdomu ir visiem suteikė geros nuotaikos ir juoko dozę. Ši trumpa kelionė buvo tikras malonumas!
Oazė - mažytis žaliuojantis lopinėlis, dykumoje su mįslingu upeliu, teikiančiu gyvybę viskam, kas jame auga... Mane jos visada stebindavo. Pamatai, kad net ir čia, vienoje atšiauriausių pasaulio vietų – vidury dykumų, yra mažytis stebuklas, kuriame žmogus gali kažką kurti pvz. aukštų palmių pavėsy auginti babanus, persikus, braškes, bulves... Įprastai oazėse žmonės negyvena. Jos skirtos tik žemės ūkio veiklai. O miestai įprastai įsikūrę tolėliau, - išdžiuvusioje ir nenaudingoje žemėje. Tiesa, šiais laikais kartais oazės virsta į turistinį masalą su viešbučiais ir pramogomis. Tokiame oazės viešbuty šiąnakt apsistojo ir mūsų grupelė. Pavakarieniavome, išsimaudėme oazėje trykštančiame 30 laipsnių šilumos mineraliniuose vandenyse ir greitai sumigome. Rytoj vis dėl to laukė kelionė į Al Džerido druskos ežerus.
Tad ryte keliamės anksti. ~ 5 val. Ir vykstame prie minėtų ežerų pasitikti saulės. Nors rytas labai ankstyvas, bet antvykus į vietą prekiautojai jau tyko turistų. Galvoje dabar ne jie. Kojos savaime juda link mistiško ežero. Jo plotas didelis, neaprėpiamas. Dugnas nuklotas storu druskos sluoksniu, bet vietomis yra ir vandens. Vietomis puikuojasi iš druskos išskaptuotos skulptūros. Tikrai labai gražu, bet kvapą visiškai užgniaužė saulėtekis. Vaizdas buvo nepakartojamas ir visiškai neapsakomas žodžiais.
Pasitikę saulę, praktiškai visi iš jau minėtų prekeivių nusiperkame dykumų rožių, dar ilgai priminsiančias mums apie Tunisą bei šią vietovę. Tai sulipusios smėlio smiltys sudarančios nepakartojamus darinius, primenančius rožės žiedus. Tikras dykumų stebūklas, vykstantis dėl temperatūrų svyravimų.
Tolimesnėje kelionės dalyje autobusą išmainome į džipus ir pasileidžiame jais neaprėpiamais smėlio toliais. Kratomės gale lyg patrakę, pilni ekstremalių pojūčių iki dar vieno miesto oazėje. Miestas gražus. Jame yra turgus, ežeriukas su upeliu ir kriokliu. Netoliese didysis Mido tarpeklis. Vaizdai vėl - verčiantys iš koto.
Paskutinis kelionės tikslas - Kairūnas su seniausia ir garsiausia Šiaurės Afrikos mečete. Sako, kad apsilankęs joje 7 kartus, musulmonas gali nebevykti į Meką. Mečetė – didinga. Kairūnas dar didžiuojasi savo kilimų fabrikų. Šio fabriko gamybos margų kilimų galima įsigyti čia pat esančiose parduotuvėlėse.
Viskas, kas gera, visada kažkada baigiasi. Artėja į pabaigą ir ši kelionė. Vykstame atgal tunisietišku keliu. Pakelėse regime išdidžiai dykynėmis žygiuojančius kupranugarius. Atrodo, tai tarytum jie niekam nepriklausytų. Taip turbūt nėra. Visi jie kažkam priklauso. Vietomis kelią pastodavo avių bandos... Ir taip po truputį pasiekėme kelionės pabaigą bei savo viešbutį Suse.
