Booking.com

Toskanos kvapai (II)

6 diena
Ryte kieme sutinkame močiutę. Pasirodo, ji Frančeskos anyta. Ir mūsų nuostabai ji puikiai kalba angliškai. Susitariu, kad pinigus už aliejų paliksiu ant stalo. Ir dar susitariu, kad kol kas daiktus galime palikti bute. Mano planas chuliganas - pavažiuoti iki Bolgheri, paskui grįžti (nes juk pakeliui) į šiuos namus, pasiimti daiktų ir vykti iki sekančios nakvynės vietos. Pasirodo šiandien jie svečių nelaukia, tad išvykti galime kada tik norime. Super.
Pasukus nuo autostrados, į Bolgheri veda žavingas, kiek kalvotas, tankiai kiparisų žvakėmis padabintas 5 km kelias. Skubėti visai nesinori. Net stabtelime pakeliui prie kažkokios vilaitės.

Kiparisų kelio gale sušvytuoja gelsvi Bolgheri mūrai. Nedidelis kaimelis apsuptas vynuogynų ir alyvmedžių giraičių. Bolgheri pilis priklauso vienai žymiausių Toskanos šeimų – Gerardeskų šeimai.

Įėjus per bokšto vartus, pasijunti tarsi vaikiškoje pasakoje. Mažytis itališkas stebuklas. Prie vartų dešinėje už raudonos užuolaidos slepiasi seniausia romaninė bažnyčia, kvepianti smilkalais.

Šis mažas senovinis miestelis spinduliuoja nenusakomą žavesį. Nuo masyvių vartų tolyn veda siauros gatvelės. Mažytės parduotuvėlės papuoštos įvairiomis spalvingomis dekoracijomis, gausybė vynotekų su pūstašonėmis statinėmis prie durų, mielos kavinukės, nedidelėje aikštėje po medžiais ant suoliukų ilsisi miesto svečiai. Į vidų įvilioja kvepalų parduotuvėlė – ne pirkti, bet tiesiog pasižvalgyti ir panirti į įdomių kvapų karalystę.

Skverelyje terakotinė poeto Dž. Karduči močiutės Nonna Lusija skulptūra primena, kad jo šeima gyveno šiame miestelyje kelis metus. Be galo jauku. Įkalti puodelį kvapnios kavos čia tiesiog privaloma.

Tačiau laikas judėti. Užvažiavę pasiimame daiktus ir judame link kitos nakvynės vietos. Bevažiuojant autostrada, tolumoje sušmėžuoja kalnai. Važiuojame link jų. Į Boveglio kaimą, įsikūrusį kalnuose. Nuo Lucca iki Collodi veda visai neblogas kelias, bet nuo Collodi iki mūsų kaimo likusius 18 kilometrų vingiuojame apie valandą. Gal ir nenuostabu, kai greitis 20-30 km per valandą. Nelabai ir paskubėsi – posūkis po posūkio, bet pats serpantininis kelias labai gražus, nusėtas tiltukais. Pagaliau pasiekiame savo kaimuką. Atrodo viskas gerai, sustojome kur reikia, bet savo vilos nerandame, nors tikrai žinome, kad ji va čia - kažkur čia pat. Pasiklausiu moteriškės, einančios į automobilį- sako, minutėlė kelio ir mosteli į vieną pusę. Minutėlė tai minutėlė, bet toje pusėje vieni namai kyla į kalną, o kitoje gatvės pusėje kažkoks mažytis namelis palei gatvę ir be numerio. Klusteliu dar pas vieną praeivį. Parodau pavadinimą. O jis mus tiesiog palydi. Na, tikras juokas. Iki to mažiuko palei žemę besidriekiančio namuko (namo numerį pamatome tik nusileidę link jo laiptukais). Randu dureles su savo vardu ir... užrakinta - tenka skambinti šeimininkui. O jis sako, kad raktas gėlių vazonėlyje.

Atsirakinu, įeinu...... buvau aš mačiusi šių apartamentų nuotraukas tačiau .... lekiu iki automobilio, stveriu fotoaparatą ir griežtai uždraudžiu kol kas nešti į vidų daiktus. Maskvietė draugė su fotoaparatu lekia iš paskos. Tas mažas namukas, pasirodo tik nuo gatvės atrodo mažas. Į savo apartamentų gyvenamą plotą turime pasikelti laiptukais iš jaukaus koridoriuko, papuošto senoviniu sekreteru. O ten, o ten ir trys dideli miegamieji su puošniomis kaltinėmis lovomis, ir jauki svetainė su židiniu, ir viena vonia dydžio sulig šokių sale, ir terasa, ir balkonas, ir didžiulė senovinė virtuvė su dideliu mediniu stalu ir kriaukle, kurioje gali net vaiką išmaudyti, ir ..... vaizdas į žaliuojančius kalnus ir senovinę bažnytėlę su varpine.

Pats namas tarsi brūkštelėtas senovės menininko teptuko - akmeninis, skaičiuojantis jau keturis šimtus metų. Kadangi kalnuose vėsiau, laikas nuo laiko įsijungia radiatoriai - matyt užstatytas taimeris. Susinešę daiktus klaidžiojame milžiniško dydžio namuose atrasdami vis ką nors naujo. Tiesiog kaifuojame. Ant komodos guli rankų darbo, jaukios atsiliepimų knygutės, su išsiuvinėtais paveiksliukais ant viršelio. Randame ir dovanų.


Vėliau radome ir interjero žurnalus. Pasirodo, viename iš jų puikuojasi ir mūsų namas su visais keturiais apartamentais. Vieni jų net su pirtimi.

Vėlyviems pietums įsitaisome už to didelio jaukaus medinio stalo virtuvėje. Kol kas dar pasiklystame ko nors ieškodami, bet žiauriai gerai čia jaučiamės. TOBULA. Tačiau yra viena bėda mūsų maskviečiams, negalintiems gyventi be interneto. Wifi geriausiai veikia tame didžiuliame vonios kambaryje. Juokaujame, kad gal neveltui čia toks didelis stalas stovi.
Kol kuičiamės, lauke pradeda temti, tačiau išeiname apžiūrėti mūsų terasinio kiemo su įvairiausiomis poilsio zonomis. Kvepia drėgnais riešutais ir šalavijais. Netoliese kalnuose ūbauja pelėdos.

Pro mūsų miestelio varpinę nusileidžiame akmenimis grįstu keliu į kaimelį. Gatvėse nieko nėra. Tik mūsų žingsnių aidas atsimuša į akmenines namų sienas. Tikras viduramžių kaimelis - reikės dienos šviesoje geriau viską apžiūrėti.

Pagrindinėje aikštėje irgi tuščia, tik stūkso vienišas paminklas. Vienintelis kaimelio baras „Ferrari“ irgi nedirba – juk savaitgalis. Dirba jis pirmadienį - penktadienį nuo 20 iki 23 valandos. Nieko, užeisime pirmadienį. Jau visai tamsiomis gatvėmis kopiame namo ir įsitaisome už to didelio virtuvės stalo vakaroti. Vėliau griūname miegoti ir net besidaužanti kas valandą mūsų kaimo varpinė nedrumsčia miego.

7 diena
Iš lovų lipti visai nesinori - tokios jos patogios. Tačiau prisiverčiame - nesivoliosime šiandien visą dieną. Pajudame keliuku link Bagni di Lucca. Vingiuojame vėl pakankamai ilgai, nors Bagni tik 11 km nuo mūsų kaimo. Pasistatome automobilį nemokamoje aikštelėje (maloni išimtis). Šis regionas garsėja karštu terminiu požeminiu vandeniu ir jo gydomosiomis savybėmis. Anksčiau čia buvo ekskliuzyvinis kurortas, kur aristokratai suvažiuodavo taisyti sveikatos terminių vandenų pagalbą, kurią vėliau labai sėkmingai toliau gadindavo lošdami kazino ir jau visai vėlyvais sugrįžimais iš teatro. Čia lankėsi daug žymių rašytojų, muzikantų, kultūros veikėjų – Baironas, Diuma, Listas, Paganinis, Pučinis, Monti, taip pat karališki asmenys. Vasaros rezidenciją turėjo ir Napoleono sesuo Elisa Baciocchi. Deja, dabar buvusio šurmulio ir blizgesio nebėra. Bet verta užsukti dėl vaizdingų apylinkių. Apžiūrime parkelį ir kavinukėje užsisakome kvapnios kavos su pyragėliais.

Kai kas įninka į internetą- kavinėje yra Wifi. Į termas ir kazino neisime, tad nusileidžiame link akmeninės promenados prie upės. Netoliese ir pėsčiųjų tiltas su vaizdu į apylinkes. Tiek to ir miestelio, ilgai neužtrunkame, tad judame toliau.

Nors žinojau, kas mūsų laukia, bet tiltas Ponte della Maddalena (pavadintas grafienės, prie kurios buvo pradėta šio tilto statyba, garbei) išnyra taip netikėtai, kad net aikteli. Vadinamas jis ir Ponte Del Diavolo tiltu. Viena iš legendų pasakoja, kad tilto statyba užtruko ir labai nuliūdęs tilto statytojas sėdėjo prie upės. Tuo metu apsirėdęs kaip ponaitis, pro šalį ėjo velnias ir pasiūlė jam pastatyti tiltą per naktį. Už tai statytojas turėjo pažadėti sielą to, kuris pirmas pereis tiltu. Po ilgų apmąstymų statytojas sutiko, bet kada tiltas buvo baigtas, jis nubėgo prašyti pagalbos pas dvasininką, kuris pasiūlė per tiltą pirmą paleisti šunį. Supykęs velnias įmetė šunį į upę.
Akmeninis asimetriškos formos tiltas vienintelis toks ( o gal ir ne) Europoje. Net nesitiki, kad stovi ant tilto, pastatyto 11 amžiuje. Nuo jo atsiveria vaizdas į banguotus žaliuojančius kalnus, tingiai savo vandenis nešančią Serchio upę. Betrūksta tik nedidelio traukinuko, tempiančio kelis vagonėlius siaura geležinkelio juosta, suspausta tarp kalnų ir upės.

Pasigrožėję vingiuojame keliu toliau. Jaučiame, kad teks atsisakyti kelionės iki Isola Garfagnana - tokiu vingiuotu keliu 80 km pirmyn ir tiek pat atgal užims begalę laiko, grįžti reiktų sutemus. O to daryti visai nesinori. Nieko baisaus, aplink daugybė kitų įdomių vietų. Aplankysime Castelnuovo Di Garfagnana (įkurtas VIII amžiuje). Tik įvažiavus į miestą jis man jau patinka- akmeniniai arkiniai tiltai, senovinės miesto sienos ir spalvingi namai.

Automobilį pasistatome netoli pilies sienų. Prie vartų pasitinka keistas Don Kichotas ir praktiškai dvesiantis jo arklys, o mes patenkame į jaukiai išsibarsčiusių gatvelių rezginį.

Gausybė istorinių pastatų ir aikščių. Neįmanoma atitraukti žvilgsnio nuo viduramžiškų sienų, žibintų, arkų, kažkokių palei namus prisišliejusių kolonų, arkadų.

Išeiname į po arkadomis pasislėpusią aikštę. Nosį pakutena vynuogių ir kriaušių kvapai. Pasirodo pataikėme į rudens gėrybių parodą. O jau kriaušių rūšių – galo nesimato. Praeivius vaišina ekologiškais naminiais ledais. Net kelių rūšių. Neatsisakome. Dar toliau rudens gėrybių turgelis.

Į mažučiukę kavinukę pavilioja kavos aromatas- po ledų pats tas, nors ir čia gali jų gauti.

Vaikščioti gatvelėmis vienas malonumas. Užsukame į kiemus, atrandame terasas, nuo kurių atsiveria vaizdai į miestą.
Pagrindinė aikštė Piazza Umberto, Rocca Ariostesca pilis (XII a.), o svarbiausia nuostabūs arkiniai tiltai.

Sugrįžus prie automobilio, maskvietis draugas pasiūlo pavažiuoti iki dar vienos tvirtovės. Atrodo ji netoli, apie 15 km, tačiau tokiame kelyje užtruktume labai ilgai, todėl sukame vairą link namų. Sugrįžtame laiku, dar nesutemus. Greitai užkandame ir nusprendžiame pasivaikščioti iki senosios bažnyčios su varpine, kuri matosi per mūsų langus. Netoliese kapinaitės. Nežinau ar bažnyčia veikianti, nors atrodo, kad taip, bet į vidų nepatenkame. O vidus turėtų būti įdomus, su senovine krikštykla. Apeiname aplink ir sukame į savo kaimelį, bet kažkokiu kitu taku. Juk taip įdomiau. Tradiciškai sutemose pasėdime ant suoliuko prie baro „ Ferrari“, bet šiandien sekmadienis ir jis, aišku, nedirba.

Kol grįžtame, visiškai sutemsta. Vėl vakarojame prie to didelio jaukaus stalo virtuvėje, pasileidę per TV kanalą su itališka muzika.

8 diena

Šiandien buvo planuota apžiūrėti Lucca, o tuo pačiu ir nusipirkti kai kurių maisto produktų, nes nelabai ką ir turime. Juk mūsų kaime jokios parduotuvės nėra. Paskutinę dieną prieš kelionę link namų, planavome praleisti savo kaimelyje. Tačiau mano vyras gauna iš darbo žinutę, kad reikia skubiai kai ką padaryti. Jis pasiūlo mums važiuoti, o pats liks dirbti. Bet šitaip būtų nesąžininga. Planus juk galime pakeisti – šiandien liekame kaime, o ryt važiuojame kur planavome. Kaip tik dar atvažiuoja su mumis susipažinti bei pasidaryti bendrą nuotrauką šeimininkas Luka. Noriu jam sumokėti, bet jis sako: „- Ai, įdėsit pinigus į atsiliepimų knygutę išvažiuodami, mes dabar čia kiek sode pasikapstyti norime.“
Maskviečiai išeina pasivaikščioti pirmi, o mes su drauge vis dar kuičiamės. Vyras viską išnagrinėjęs ir padaręs eilę skambučių išsiaiškina, kad jokio degančio darbo nėra. Tačiau laikas sugaištas. Tiek to, liekame savo kaime.

12 valandą, pagal paliktą informaciją mūsų apartamentuose, turėtų prie mūsų kaimo varpinės atvežti bandelių. Išėję kopinėjame akmeninėmis gatvelėmis. Pradeda lynoti. Grįždami randame draugus, sėdinčius autobuso sustojime – jie laukia bandelių autoparduotuvės. Bet niekas nei 12, nei pusę pirmos nepasirodė. Draugai sako, kad norėjo nueiti pasivaikščioti į šalia kaimelio besidriekiančius pasivaikščiojimo takus, bet ten labai šlapia ir slidu. Įsilyja jau kaip reikiant ( tarp kitko, Lucca tą dieną irgi buvo merkiama lietaus). Sugrįžtame namo ir įsitaisome terasoje po stogu su vyno taurėmis. Kabindamiesi už kalnų plaukia debesys, lietaus lašai tyška į terasos turėklus, kvepia lietumi ir šlapiu mišku, o mes spėliojame debesų piešiamus paveikslus.

Bus tinginio diena. Kas įsitaiso su knyga, kas su telefonu, ieškodamas Wifi ryšio))), o kas ir užknarkia. ) Aprimus lietui, su drauge išlendame į savo terasinį kiemą –sodą–daržą, kad viską apžiūrėtume dienos šviesoje, nes taip ir neteko to padaryti. Mus apgaubia rozmarinų, šalavijų ir levandų kvapai, virš galvų svyra išsišiepę kaštonai, už rankovių kabinasi klestintys prieskoniniai ir kitokie augalai. Kieme daugybė jaukių poilsio vietelių. Vasarą leisti laiką čia net geriau nei apačioje prie jūros - vėsiau.

Pabandome pasivaikščioti vienu iš šalia mūsų namų esančių pasivaikščiojimo takų, bet ten tikrai labai šlapia.
Ir vėl pradeda lynoti, tad nuskubame namo. Namuose labai jauku, tik viena problema- ką gi reikės valgyti? Peržiūrėję visas atsargas, kai ką pasiliekame pusryčiams, o vėlyviems pietums stambiai susitarkuojame likusių porą bulvių ir išsikepame blynukų (o kai kas stebėjosi, kam gi jas perkame))), pasikepame baklažanų, atsivežtų iš praeitos nakvynės vietos, poros rūšių sūriai, kvapnieji pomidoriukai, dar visokių saldumynų, vynas - taip, kad pietūs gaunasi nuostabūs. O aštuntą vakare apsiginklavę skėčiais nupėdiname iki „Ferrari“ baro. Viduje tik du diedukai prie skirtingų stalų. Savininkas žilas, akiniuotas, kažkiek panašus į mokytoją.

Bare siūlomi tik visokie gėrimai, kava, ledai ir kruasanai celofane. Imame grapos, kavos ir ledų. Po truputį renkasi vietinė vyrija. Aišku, mes jiems įdomūs. Susėda puslankiu, veidais į mus, bet stengiasi neparodyti, kad mes jiems rūpime. Užtat mums labai įdomu paklausyti ir pažiūrėti. Ir to visai neslepiame. )) Kiek supratome, kalbėjo apie derlių, į mokyklą vežamus mokinius. Kitomis dienomis pokalbių tema galės būti apie penkis užklydusius turistus.)))

9 diena

Kaip ir buvo planuota, judame serpantinu žemyn. Pirmiausia užsukame į Collodi miestelį. Šiame miestelyje Gorzoni viloje tarnavo Carlo Lorenzini mama, kuris vėliau tapo žymiu rašytoju ir kurį visas pasaulis žino kaip Carlo Collodi.
Miestelis labai gražiai atrodo iš toli - vienas paskui kitą ant kalno sutūpę namukai tarsi slepiasi už puošnios vilos nugaros.

Collodi išgarsino rašytojo sukurtas herojus, medinukas Pinokis. Paties Pinokio skulptūra matosi iš tolo. Čia įkurtas atrakcionų parkas „ Parco di Pinocchio“. Vaikams gal ir įdomu, tačiau mūsų jis visai netraukia. Pinokių-buratinų mieste pilna visokiuose pavidaluose.

Pasivaikštome miestelio gatvėmis, užsukame į 13a. San Bartolomeo bažnyčią pasigrožėti nuostabia freska.

Turėjome minčių užsukti į vilos Gorzoni sodus, tačiau pamačius bilieto kainą (12 eur) ir sodo dydį ( jis visai nedidukas) kažkaip atšoka fantazija. Geriau prisėsime kavinukėje kavos su nuostabaus skonio pyragėliu. Šitas reikalas visiems patinka.

Judėsime ten, kur jau planavome vakar - Lucca. Automobilį pasistatome prie miesto sienos. Nors stovėjimo vietų labai daug, tarpelį randame ne taip ir lengvai. Per visą senamiestį teka pakankamai srauni upė, įrėminta kanale. Tačiau už miesto sienų ji išsilaisvina iš akmeninių gniaužtų.

Lucca pasididžiavimas - miesto sienos. Pastatytos 16-17 a., jos ratu supa senamiestį. Ten ir nuskubame. Viršuje platus, apsodintas medžiais, išpuoštas skulptūromis pasivaikščiojimo kelias, nuo kurio atsiveria vaizdai į miestą. Senamiesčio pusė nusėta bažnyčių kupolais. Lucca buvo įkurta dar 3 amžiuje pr.m.e. Tai Dž. Pučinio gimtinė, čia mėgo koncertuoti F. Listas.

Nusileidžiame nuo sienos ir neužilgo patenkame į piazza Napoleone, kurioje iš tolo baltuoja paminklas hercogienei Marijai Luizai, kuri valdė Lukos kunigaikštystę. Kai tik Marija Luiza pradėjo valdyti šias žemes, pirmas jos darbas buvo pakeisti buvusio šių žemių imperatoriaus paminklą į savo atvaizdą. Tačiau hercogienė ne tik paminklus griovė, bet nuveikė nemažai įvairių darbų naudingų miestui. Miesto sienos pastatytos būtent jos įsakymu.

Jaukios Lucca gatvės pačios nuveda iki aikštės piazza di San Michele in Foro, kur iš tolo, tarsi kažkokios nežemiškos šviesos apšviesta, tarp namų sušvytuoja Chiesa di San Michele in Foro bažyčia. Makabriškai atrodo virš katedros susitelkę lietaus debesys.

Pačiame katedros fasado viršuje stovi Archangelas Mykolas. Legenda pasakoja, kad ant jo piršto yra žiedas, kuriame inkrustuotas tikras briliantas ir žiūrint tam tikru kampu leidžiantis saulei, galima jame matyti atsimušant saulė spindulius. Saulės laidos nelaukėme, todėl niekas mums neblizgėjo Užtat ilgai žiūrėjome užvertę galvas į skirtingas fasado kolonas. Ir pasėdėjome ant marmurinių laiptų šalia bažnyčios.

Lucca žavingas miestas, užburiantis gatvelių labirintais, simpatiškomis kavinukėmis, spalvingomis vitrinomis, pastelinių spalvų namais, stebuklingai išnyrančiais kiemais ir aikštėmis. Taip stebuklingai prieš akis išniro ir Amfiteatro aikštė. I amžiuje šioje vietoje buvo pastatytas romėniškas amfiteatras. Kažkada per žemus arkinius vartus į aikštę išeidavo gladiatoriai ir žvėrys dalyvauti kautynėse. Tik turtingas miestas galėjo sau leisti pasistatyti aikštę gladiatorių kovoms.

Aikštė, tarsi dalinai sustingusi laike, nė kiek neprimena buvusių žiaurių scenų. Kavinukės, plevėsuojantys baltiniai, gėlės nedidukuose balkonėliuose ir mojuojantys mums pro langą senukai. Virš aikštės slenka tamsūs debesys, grasindami lietumi.

Kažkurioje gatvelėje prisėdame kavinėje. Jau seniai pietų metas. Meniu siūlo minestrone, o mums su drauge kaip tik ir norisi sriubos. Paskui mėgaujamės kvapnia kava, tiramisu ir vienas kito draugija. Padavėja, sėdintiems prie gretimo staliuko, atneša pyragėlį su uždegta žvakute. Kažkieno gimtadienis.

Naujai atėjusiems padavėja pasako, kad neaptarnaus – kavinėje pietų pertrauka. Patinka man taip. Išgužėjusios į lauką virėjos susėda ant suoliuko sutraukti dūmą. Tačiau mes dar galime likti. Kaip tik pradeda lyti – palauksime po skėčiu. Nurimus lietui, vingiuojame gatvelėmis iki bokšto Torre Guinigi, kurį pastatė tame kvartale gyvenę pirkliai. Apžiūrėti ten augančio sodelio ir pasidairyti į miestą iš aukštai nelipame - tingime tapnoti aukštyn virš 200 laiptelių.

Vėl pradeda lyti. Aišku, nusipirkti maisto nepamirštame ir sugrįžę į savo nuostabią vilą pasigaminame karališką vakarienę.
Gaila, bet reikės ir daiktus susikrauti. Juk rytoj jau vyksime link namų. O mano draugė su žirklėmis rankose dar šmurkštelį į sodą kelių šakelių rozmarinų ir levandų. Visą kelią link namų automobilyje sklandė natūralūs kvapai, kurių dalis vėliau įsitaisė mūsų spintose.))

10 diena
Sukylame anksti. Iki draugų, gyvenančių Bavarijoje apie 800 km. Su dideliu liūdesiu atsisveikiname su mums taip patikusias namais. Iš pradžių važiuojame mokama autostrada iki Trento. Bet paskui nusukame į šalia bėgantį nemokamą kelią. Akis glostančios Südtirol panoramos laikas nuo laiko priverčia sustoti. Abu su vyru prisimename, kaip mes čia keliavome prieš keletą metų.

Visai netoli sienos su Austrija sustojame prie vieno Gasthaus. Išgersime kavos. O ten prie baro aptarnauja tokia močiutytė ir kaip tik kažkam neša gražų štrudelio gabaliuką. Reikia ir mus tokio skanumyno. Močiutytė niekaip kitaip nekalba, tik vokiškai. Kiek mokam paaiškiname, kad mums reikia kavos, radlerio ir dviejų gabalų štrudelio. Prašapusi virtuvėje ji liūdnai pareiškia, kad štrudelio liko tik vienas gabaliukas. Maskvietis draugas bando su ja susišnekėti angliškai. Na, nesupranta ji angliškai, niekaip, o jis supyksta, kad nesusikalba.))


Riedame toliau, kertame Austriją ir jau sutemus įriedame į Bavariją. Pakeliui iš draugų gauname žinutę, ar jiems jau kaisti bulves vakarienei. Atrašome, kad iki jų virš 150 km.
Pagaliau pasiekiame Ering Bavarijoje. Čia gyvena mūsų knygos „Bavariją – žydrojo dangaus kraštas“ bendraautorė. Čia jau atvažiuojame kaip namo – ant stalo garuoja karštas valgis, šaldytuve atšaldytas alus, viską žinome kur ir kas, net savo lovas turime. ))) Pradžioje planavome iš Ering išvažiuoti sekančią dieną per pietus, bet draugė pareiškė, kad lovų tada ji mums neklos. Gerai, liekame dviem naktim.


11 diena
Ryte kaip visada laukė gausus pusryčių stalas. Čia kitaip nebūna. Ir tradiciškai mamikės keptas pyragas

Šiandien mūsų planuose apsipirkimas. Taip taip, reikia lauktuvių, reikia nusipirkti mūsų mėgstamo vyno, dar kai ko. Bet draugė pasiūlo palėkti ne tiesiai į Simbach, į kurį paprastai važiuojam, o per tiltą į Austriją. Sako, kad ten, už Braunau esančiame parduotuvių kompleksiuke didesnis pasirinkimas. O paskui grįžtant galime ir Simbach pasidairyt. Bet iš pradžių sustojame pasivaikščioti po Braunau. Austrijoje kažkaip neteko lankyti negražių vietų. Braunau taip pat labai simpatiškas. Pasivaikštome po centrą, išeiname už miesto sienų ir nusileidžiame iki upės, pakylame vėl aukštyn ir pasižvalgome nuo miesto sienų. Nedidelis, kompaktiškas ir įdomus miestelis.

O dabar į parduotuves. Randame beveik viską, ko reikia.

Vakarienės išgužame į miestelio centrą, į mūsų jau ne kartą lankytą kavinukę prie Gasthauso. Anksčiau čia valgydavome keptą antį, bet šį kartą draugė užsakė šonkaulių ( užsisakyti būtina iš anksto). OOOO, kad jūs žinotumėt kokio tai skonio patiekalas. Apsivalgymas.

12 diena
Visada labai sunku išvažiuoti iš šių svetingų namų. Bet pagaliau pajudame. Važiuoti netoli. Iki Austrijoje Bad Hall miestelio. Tad pakeliui užsukame Obernberg am Inn. Mažiukas vaizdingas miestelis, kurio centrinę aikštę rėmina puošniais lipdiniais išdabinti namai.

O dabar į Bad Hall. Kas seka mano kelionių aprašymus, žino, kad ten gyvena dar viena mūsų draugė. Neužvažiuoti tiesiog negalime, juk ji skaičiuoja jau daugiau nei 80 metų. Draugus įkurdiname miestelio pensione pačiam centre. Maskviečiai nuskuba į šalia esantį sveikatingumo centrą su baseinais ir pirtimis. O mes visi trys nueiname pas mūsų draugę. Šįmet ji pagaliau vėl gyvena pačiame miestelyje municipaliniame bute, skirtame seniems žmonėms, kur jie, esant reikalui, turi galimybę tiesiai iš buto išsikviesti medicinos darbuotojus. Miestelio centre esantį namą atrestauravo ir pritaikė senų žmonių reikmėms. Čia iš tikrųjų rūpinamasi žmonėmis. Pernai mūsų draugė lankėsi pas miestelio burmistrą, sakydama: „ - Eisiu pas jį, jis turi manimi pasirūpinti“. Pakylame liftu. Mūsų draugė turi dviejų kambarių butuką su balkonu, iš kurio atsiveria vaizdas į tolėliau stūksančius kalnus.

Kol kas oras dar nešaltas, tad įsitaisome su visokiomis skaniomis austriškomis mėsytėmis ir sūriais balkone. Labai džiaugiuosi, kad ji pagaliau išsikraustė iš to netvarkingo ūkio kur gyveno. Keistai skamba netvarkingas. Austrijoje. Nenuostabu, kai šeimininkė rumunė.
Po pietų išeiname pasivaikščioti po parką, užsukdami į ekologiškų produktų turgelį. Gėda ir sakyti, bet kai grįžusi nuėjau į mūsiškį Tymo turgelį, daugelio produktų kainos buvo didesnės, nei Austrijoje ((.

Bevaikštinėdami parke, viename iš pastatų per langą pamatome lyg ir kažkokią parodą. Užsukame. Iš tikrųjų, ten surengta vieno dailininko paroda. Su malonumu ją apžiūrime.

Vakare užsukame pažiūrėti kaip laikosi mūsų maskviečiai draugai. Viskas pas juos gerai ir sveikatingumo centras jiems labai patiko.

13 diena
Prasideda pati neįdomioji kelionės dalis – kelias atgal. Atsisveikiname su drauge ir, kaip visada, riedame per Austriją, paskui per Čekiją. Įdardėjus į Lenkiją, stojame sriubos. Ir vėl šįmet apsistojame netoli Varšuvos pensionate Zagroda. Žinome čia jau viską mintinai.

14 diena
Kaip visada gausūs pusryčiai, šnekos su šeimininke. Kelionei užpila mums į termosą kavos ir išvažiuojame.

Papietauti sustojame kaimelyje juokingu pavadinimu Kumiala tradiciškai Besiada Catering. Maitina čia atsakančiai.

Galų gale parsibaladojame namo. Atsibučiuojame su drauge. O ji iš to džiaugsmo, kad parvykome, palieka pas mus automobilyje vieną savo terbikę. Ir ne bet kokią, o su visomis lauktuvėmis. ))))
Tenka po dienos susitikti ir su dideliu malonumu prisiminti kartu praleistą laiką ir matytas vietas.

Epilogas.
Grįžus kai kurie teiravosi. Buvot Florencijoj, Sienoj? Nebuvom. O Pizoj? Ne, nebuvom. Nebuvot??? O tai jūs ten tada matėt??? Taigi įdomu, matėme mes ką nors toje Toskanoje ar ne?