Booking.com

Toskanos kvapai (I dalis)

Jau seniai kitas šalis apžiūrinėjame ramiai, be skubos, pasirinkdami konkretų regioną. Toskana senokai buvo mūsų planuose, tačiau noras ją pamatyti ypač sustiprėjo perskaičius Dalios knygą. Ir tos mintys sukosi jau nuo pereito rudens.
Sutikti Naujųjų į Vilnių atskrido draugai iš Maskvos, dideli kelionių mėgėjai. Besikalbant apie keliones, pasiūlėme jiems prisijungti prie mūsų ir apžiūrėti šį Italijos regioną. Norą keliauti išdavė suspindusios akys, tačiau galutinį atsakymą jie galėjo pateikti perkalbėję su darbdaviais dėl atostogų. Šis reikalas pakankamai greitai išsisprendė, beliko pavasarį padaryti jiems iškvietimus, kad susitvarkytų Šengeno vizą. Su iškvietimais šį kartą buvo paprasčiau, nes dabar sumažėjo reikalingas žmogų priimti gyvenamasis plotas, tad laisvai galėjome juos pasikviesti pas save. Planavau Toskanai skirti daugiau negu savaitę. Galiu iš karto pasakyti, kad pradinį planą keičiau kelis kartus. Iš tikrųjų, kaip ir kiekviename įdomiame regione, čia daugybė vietų, kurias norėtųsi apžiūrėti, tačiau kaip bežiūrėsi, visko neaprėpsi. Juk nebūtina kasdien įveikti po 300-400 km. Todėl ėmiau ir tiesiog drastiškai kai ką išbraukiau. Kadangi norėjosi apžiūrėti skirtingas Toskanos vietas ir negainioti mašinos, nakvynei pasirinkau porą nakvynės vietų- viena prie jūros, kita kalnuose. Už pirmąją paprašė avanso.
Tačiau gyvenimas kartais labai skaudžiai pakoreguoja mūsų planus. Likus savaitei iki kelionės, viskas pakibo nežinioje. Net nežinojome ar iš viso kur nors važiuosime. Vilnietė draugė, kuri planavo važiuoti su mumis, tiesiog pasakė, kad tokiu atveju ji ekspromtu susiplanuos ką nors kito. O maskviečiai draugai vis tik nutarė važiuoti į Lietuvą, nes viza juk yra, reikia ją, kaip jie sako, „obkatat“. Galų gale patrauks į bet kurią kitą Europos šalį, juk jiems vis tiek atostogos. Dienos ėjo, o mes vis nieko nežinojome, kampe gulėjo pradėtas krauti lagaminas. Visa nežinia labai skaudžiai pasibaigė likus dienai iki kelionės ir aš tyliai nutariau, kad mes, nors ir pavėluotai, bet išvažiuosime. Skubiai parašiau į pirmas nakvynės vietas ar bus galimybė nusikelti datas. Problemų neiškilo jokių. Pirmoji nakvynės vieta Toskanoje irgi atsakė, kad galime būti pas juos trumpesnį laiką ir, žinoma, jie neskaičiuos už tas dienas, kai nebūsime. Taigi, viskas sutvarkyta. Maskviečiai porą dienų praleido Lietuvoje – rado sau veiklos, aplankydami Kauną, Europos centrą ir Europos parką.

1 diena

Vietoj šeštadienio, pajudėjome ankstų pirmadienio rytą. Kaip visada, pasiimti iš namų pusryčiai suvalgomi kažkur pakeliui, paskui pietūs kokiame nors Lenkijos zajazde. Nakvojome jau ne pirmą kartą Vresinos miestelyje pensione „V Hajku“. Šį kartą mums kambarius aprodė vyresnioji ponia. Pasirodo, jauna šeima, kuri rūpinasi šiuo pensionu, susilaukė trečio lėliuko.

2 diena
Po sočių ir skanių pusryčių patraukėme tolyn per Čekiją.

Kad nesidraskyti, dar vieną nakvynę užsakiau Austrijoje. Todėl turėjome laiko aplankyti vyro pusbrolio parekomenduotą miestelį Znojmo. Jeigu nusibodo Mikulovas, tikrai siūlau čia užsukti. Nedidelis ir žavingas istorinis miesto centras. Beveik iš visų kampų matomas gotikinis miesto rotušės stogas.

TIC pasiimame miesto planelį ir einame pasivaikščioti, tačiau į planelį nelabai ir žiūrime. Tiesiog gėrimės siauromis, vingiuotomis miesto gatvelėmis. Vėlyvosios gotikos Šv. Mykolo bažnyčia pasitinka žaižaruojančiais vitražais ir Žemės rutulį vaizduojančia sakykla.

Šalia bažnyčios vedančios tolyn dengtos galerijos leidžia pasigėrėti atsiveriančiais vaizdais į Dvinos upę, tiltą, netoliese pūpsantį kalną su senąja rotonda ir pilimi, žaliais medžių garbiniais padabintas apylinkes bei užtvanką.

Vingiuojame jau kitomis gatvelėmis, kažkokiu praėjimu ant kurio sienų kabo senosios miesto fotografijos.

Žavingas miestelis, kuriame norisi apsistoti nors porai dienų. O ir verta, nes norėtųsi aplankyti pilį ir vienuolyną, pamatyti senosios Rotondos freskas, užlipti į varpinę, o svarbiausia paklaidžioti miesto požemiais, kurie vingiuoja po visu miestu. Požeminį labirintą sudaro daugybė požeminių salių ir praėjimų, kurie išsidėstę po žeme net keturiais aukštais. Turbūt neveltui šiame miestelyje daugybė pensionų.

Judame toliau, link sienos su Austrija. Likus porai kilometrų iki sienos stojame Outlete (Freeport International Outlet). Galite apmėtyti pomidorais, tačiau mes visada kelionėse pasinaudojame proga apsipirkti. Deja, lietuviškos kainos išaugusios iki debesų, o ir kokybė baisiai šlubuoja, todėl čia į parduotuves einame tik stipriai prispirti reikalo. Kaip tik jau senokai po pietų, tad outlete prisėdame čekiškų patiekalų kavinėje. Pasistipriname tikrai skaniai ir sočiai, ko nepasakysi apie pirkinius. Su Austrijos Parndorf išparduotuvių miesteliu net nepalyginti. Beveik nieko nerandame, ko reikia, o ir kainos žymiai didesnės, nei Austrijoje - paradoksas. Judame tolyn į Austriją link nakvynės vietos. Galvojau, kad atvažiuosime anksčiau, todėl nakvynei ieškojau pensiono prie ežero. Tačiau rugsėjy temsta ganėtinai anksti, o ir kiek susivėliname dėl to outleto. Bet nieko – mūsų laukia pensione „Sonnenhügel“ Krumpendorf am Wörthersee miestelyje. Pensionas toks truputį padėvėtas, bet turintis kažkokio šarmo. Jų pačių puslapis irgi pažymi, kad čia nerasite naujausių dizainerių sprendimų ir kad jie išlaiko 50-60 metų stilių. Pasitinka užsimiegojusi šeimininkė, viską aprodo, o pati išeina pasivaikščioti su šunimi ( ją matome kiemelyje pro balkoną). Pasirodo, ji turi net du šunis. Mūsų maskviečiai pasimetę ieško koridoriuje Wifi, nes tik ten geriausias ryšys.

3 diena
Pusryčiaujame jaukioje pensiono salytėje.

Pasirinkimas puikus - švediškas stalas. Nors mūsų laukia dar ilgas kelias iki nakvynės vietos, vis tik sugalvojame aplankyti Pyramidenkogel. Nepaisant to, kad su vaizdais ir nelabai pasisekė, debesys vėlėsi į plaukus, lipdė akis, nesigailime, kad ten kėlėmės.

Riedame toliau itališkais greitkeliais. Iš pradžių vaizdai neglosto, bet paskui pradeda darytis vis įdomiau. Kažkur pakeliui sustojame pramankštinti kojų ir galvojame tuo pačiu užkąsti, tačiau pakelės kavinukės maistas kažkoks nesveikai brangus ir visai neišvaizdus. Nieko tokio, turim savo maistuko, ir kur kas skanesnio. ))) Apvažiuojame Padują, Boloniją, Florenciją ir va čia paklausom Vycioko ir nusukam link Poggibonsi, o reikėjo varyt link Pontederos. Tuos paskutinius 70 km tenka prasukti serpantinais ir super vingiuotais keliukais. Čia jau bėdelė, nes pradeda temti, o per tuos vingius niekaip nepaskubėsi. Tik vaizdai čia fantastiniai. Kažkaip buvau įsivaizdavusi, kad Toskana lygesnė, o čia tokios vaizdingos kalvos ir vietomis net ganėtinai aukštos. Kadangi visiems nuo vingių jau sukasi galva, stojame kelioms minutėms pailsėti, šalia kažkokios tavernos. Atsiveria sutemose skęstantys fantastiški vaizdai. Kažkuo kvepia – turbūt Toskana ir besibaigiančia vasara.

Bevažiuojant visiškai sutemsta. Gyvensime šalia Vados, agroturizmo viloje. Gyvensime šalia Vados, agroturizmo viloje BELLA VALLE..
Tamsoje viskas atrodo kažkaip nerealiai. Atrodo jau atvykome, bet mūsų maskvietė draugė sako, kad čia kažkoks tvartas, nors man atrodo, kad tai mūsų namas. Pavažiuojame kiek toliau - ten tai tikrai tvartas, tad tenka sugrįžti. Išlipame. Lauke kvepia gėlėmis, džiūstančiais žolynais ir vakaru. Skambinu visais skambučiais prie durų, kol į lauką išeina jaunuolis. Ieškom šeimininkės Franciskos - jos čia nėra. Pagaliau jis pasako, kad jis toks pats svečias, kaip ir mes. ))) Tenka paskambinti telefonu, bet ilgai nelaukiame, Franciska prilekia už kelių minučių. Atsiprašydama sako, kad mūsų pirmiau užsakyti apartamentai užimti, nes daug kas pasikeitė. Veda mus į pirmą aukštą, kur atidarius duris – atsiveria toookią erdvė, juokauju- atsiveria didžiulė svetainė su virtuvės kampu, toliau miegamasis su nerealiai gražiomis aukštomis gotikinėmis lubomis, dar vienas miegamasis, didelė vonia. Ir čia sužinome, kad gauname dar vieną butą ( juk mes užsakinėjome su trim miegamaisiais), tik jis antrame aukšte. Na ir kas, vietos visiems pakanka, o dar antrame aukšte tokia įdomi vonia, su laiptukais. Šaldytuve laukia vyno butelis. Jei pageidaujame, galime ir daugiau įsigyti (komodoje stovi krepšelis). Šeimininkai augina alyvmedžius ir spaudžia aliejų – paragavimui paliktas indelis. Užsisakome aliejaus sau namo. Pagaliau pasigaminame vakarienę ir ramiai po ilgo važiavimo pavakarojame. Atsidarome šeimininkų paliktą butelį vyno, bet jis mums nelabai- sekantis, pirktas parduotuvėje, žymiai malonesnis mūsų gomuriui.

4 diena
Ryte esame pažadinami lėkštės su daržovėmis – ji pirmoji įvairavo į kambarį. Pasirodo, mano vyras pabudo labai anksti ir išėjo apsižvalgyti po teritoriją. Neliko nepastebėti tarpstantys ir jau ant krūmo nykstantys pomidorai. Kam jiems pūti ant žemės, jei gali atkeliauti ant mūsų stalo.

Išeiname ir mes apsižvalgyti. Didžiulis kiemas su atskiromis poilsio zonomis, griliu. Vieni apartamentai turi jaukiai apsodintą savo nuosavą kampelį su nedideliu griliu. Tolėliau daržas, iš ten atkeliavo stalo gėrybės. Įdomūs skruzdėlių namai. Pašiūrė, kurioje esančius padargus apžiūrime su dideliu susidomėjimu. Galima ir dviračius išsinuomoti. Kitoje namo pusėje, šeimininkės ofisas – čia laikas nuo laiko sėdi mūsų maskviečiai, vis gaudo Wifi. Kadangi namas senas, sienos storos, ryšys name trūkinėja. Kitoje gatvės pusėje alyvmedžių giraitė.

Išnaudojame pirmo aukšto privalumus – lėkštes su pusryčiais į lauką perduodame per langą. Įsitaisome prie didelio stalo medžio paunksmėje. O jau pomidorai!!!!!- burnoje saulės spindulių, toskanietiškų erdvių ir švelnaus vėjelio skonis.

Šiandien niekur neskubame. Niekur nevažiuosime, eisime prie jūros. Lauke tikra vasara, kurios taip ir nesulaukėme pas save. Iki pajūrio apie pora kilometrų. Pėdiname džiaugdamiesi saule ir kiparisų aromatu.

Už pušynėlio - akvamarino spalvos jūra. Pliažuose prinešta visokių šapų (čia paplūdimiai nemokami), bet jūra šilta. Nutariame pasivaikščioti. Einame besižvalgydami, pakeliui nusimaudant, kol atsibosta.

Gal vis tik laikas prisėsti ir pailsėti? Pliažiukas visai smagus, gelsvo smėliuko. Ir čia kaip skėriai link mūsų pasipila juodžiai su visokiu šlamštu. Ir dar taip įkyriai. Vienu metu mums likus dviese su drauge (likusieji nuėjo išsimaudyti) net nejauku pasidaro. Link mūsų pasuka keturiese. Stveriame draugų patiesaliuką, prisitraukiame prie pat kojų jų kuprinę ir kažkodėl grupelė išsibarsto, prie mūsų prieina tik vienas. Paranoja? Nemanau. Griebtų bent vienas kuprinę ir ką - nepavytum. Jei ne tie juodžiai, tai būtų ir visai smagu. Pasipliažinę, traukiame dar šiek tiek toliau – iki Vados miestelio. Maskviečiai tikisi papietauti. Naivuoliai. Žinoma, jokių pietų ketvirtą valandą negausi, tad tenka pasitenkinti kava ir ledais. Jie dar nori nueiti iki baltojo smėlio pliažo ( jo nepasiekė), bet mes jau tingime, tad išsiskiriame. Juk teks dar ir namo lygiai taip pat pėsčiomis grįžti. Mūsų trijulė kiek pasivaikšto po Vadą ir sukame link namų, bet jau ne pajūriu.

Einame, einame, o galo vis nėra. Pasirodo, pajūriu pakankami toli nuėjome. Pagaliau posūkis į mūsų kaimą ir čia kanale pamatome plaukiantį kažkokį gyvį. Gal žiurkė, o gal ne. Vėliau draugai grįždami rado tokį gyvį. Šis tai tikrai į ondatrą panašus.

Sugrįžę pasiruošiame pietus. Tiesą sakant tiek ten to ir ruošimo. Kokybiški makaronai ir stiklainiukas bolognese padažo. Padažas tai puikus ir tik eurą kainavo. Skanu, ir dar užkandant burnoje tirpstančiais pomidoriukais iš daržo. Po poros valandų grįžta ir draugai. Galvojau vakare pavažiuoti į gretimais esantį miestelį, bet matosi, kad jie jau ryškiai tingi. Suvaikščiojo dar daugiau negu mes. Tai ir nevažiuosim, visai smagu pavakaroti mūsų kieme prie vyno taurės ir gero sūrio, šalimais žiedus svarinant oleandrams ir svaigiai kvepiant kažkokiems žydriems žiedeliams. Jau beveik visai sutemus išeiname su drauge pasivaikščioti. Virš galvų mistines trajektorijas siuva šikšnosparniai.

5 diena
Šiandien nesikuičiame. Išriedame iš karto po pusryčių.

Serpantinais nuvingiuojame link Sant Gimignano - 100 bokštų miesto. Iš tikrųjų tai jų buvo 70, deja, iki mūsų dienų išliko tik 15. Kiekvienas turtingesnis miestelėnas stengėsi pasistatyti aukštesnį ar žemesnį bokštą, tačiau nė vienas negalėjo būti aukštesnis už rotušės bokštą. Bene turtingiausia miesto šeima Salvucci pasistatė bokštus dvynius (vieno juk maža). Pavydas pradėjo graužti Ardinghelli šeimą, kuri dvynius bokštus pasistatė kitoje aikštės pusėje. Miestelėnai varžėsi tarp savęs, o mums dabar yra kur akis paganyti. O paganyti jas galima dar neprivažiavus paties miesto.
Vasarą pas mus žiniasklaida trimitavo, kad Toskanoje baisingos sausros, viskas išdžiūvę. Tačiau besižvalgant pakeliui taip neatrodo. Laukai sutvarkyti, tačiau visa kita žaliuoja intensyvia žaluma.

Pasiekiame miestą. Įeiname per vartus ir patenkame į viduramžių miestą, kuriame filmuoti filmai „ Arbata su Musoliniu“, „Stebuklai atsitinka vieną kartą“, „ Klastingasis lapinas Bordžija“. Daug turistų. Dešinėje kankinimų ir mirties muziejus (ech jau tie italai, linksminosi atsakančiai). Parduotuvėlės vilioja nuostabiai spalvingais keramikos dirbiniais (tokio pasirinkimo daugiau niekur nemačiau), natūralia kosmetika, skanumynais. Užeiname į vieną – nuperku pirmą lauktuvę - citrinos formos muiliuką. O jau kvepia - kaip visas citrinmedis. Šafrano neieškome, nors sakoma, kad anksčiau, norintieji išsivežti šio prieskonio iš San Gimignano, prie miesto vartų turėjo susimokėti „eksporto“ mokestį, nustatytą pagal išvežamo prieskonio kiekį. Dabar šafranas auginamas ekologiškuose ūkiuose, nenaudojant jokių cheminių preparatų, sėjamas ir nurenkamas tik rankomis.

Įsitaisiusi pačiame pakraštyje Piazza del Duomo bandau į kadrą sutalpinti aikštę ir katedrą. Be šansų. )))

Vingiuojame gatvelėmis, kol ... pradeda lyti. Turistai slenka palei pat namus - atsikišę nedideli stogeliai kiek pridengia nuo lašų. Gal tai ženklas, kad laikas prisėsti kavos? Ir vėl, kaip dažnai būna, vedini kažkokio šešto jausmo nesėdame artimiausioje kavinukėje, bet patraukiame link dar siauresnių gatvelių. Kai pagalvoji, ko ten bruktis? Ir čia surandame brusketeriją. Užeikit- mosteli ranka, įkišusiems nosis turistams senyvas italas. Hmm, tai gal tuo pačiu ir užkandame? Ir užkandome, ir net labai neprastai.

Aptarnavo guvus jaunuolis, puikiai kalbantis angliškai. Vėliau, mokant sąskaitą, išsiaiškiname, kad tai šeimos verslas, tėtis nemoka angliškai, tai jaunuolis padeda, dar čia triūsia ir sesuo. O dabar ledų į Piazza della Cisterna ( šulinio aikštė). Kaip tik vėl švysteli saulė. Aikštė iš tikrųjų labai graži. Aštuonkampį šulinį ir laiptelius aplink aplipę turistai. Palei Seržo Dondoli ledainę driekiasi eilė. Seržo tapo vietine žvaigžde, kai buvo apdovanotas už geriausius ledus pasaulyje. Prisiperkame ledų ir ragaujame vieni iš kitų. )))

Toliau Certaldo. Certaldo susijęs su Dž. Bokačio vardu („Dekamerono“ autoriumi). Šiame mieste rašytojas gyveno ir atgulė amžino poilsio. Linosa minėjo, kad šis miestas susijęs su svogūnais. Radau ir aš tokią info, bet svogūnų neradome. Kaip ir svogūnų uogienės. Esu ragavusi tos uogienės, tarp kitko visai įdomus desertas.
Kol ieškome kur prisiparkuoti, naujasis Certaldo nepasirodo įdomus. Istorinis miesto centras (11-16 a.) įsikūręs ant kalno, į kurį pasikeliame funikulieriumi (1,50 eur į abi puses). Įėjimas į funikulierių šiek tiek užslaptintas- ieškoti reikėtų prie Bokačio aikštės.

Išlipus iš funikulieriaus, atsiduriame jaukiose senojo Certaldo gatvelėse.

O...kas gi čia dabar? Škotai? Iš kur tie sijonuoti vyrai ir ką jie čia veikia? Pagrindinėje gatvėje vestuvės. Iš tikrųjų tai vaišes atsineša iš šarmingo „Bar Boccaccio“, bet visi vestuvininkai malasi gatvėje ir prie lauko staliukų, fotografuojasi, juokiasi. Mes irgi užsisakome kvapnios kavutės tame pačiame restoranėlyje ir stebime šventę.

Vėliau pasivaikštome, nors į jokį muziejų neiname. Iš apžvalgos aikštelės gražiai matosi mūsų tik ką lankytas San Gimignano. Užeiname į bažnyčią Chiesa Dei Santi Jacopo e Filippo aplankyti Bokačio.

Judame toliau. Mažieji pomidoriukai iš „mūsų daržo“ dėžutėje nyksta stebuklingu greičiu. Pasiekiame mikroskopinį Monteriggioni. Jaukus, autentiškas viduramžių miestukas-tvirtovė.

Neskubėdami jį pereiname per kelias minutes. Nusipirkus bilietą galima apeiti miestelį juosiančiomis sienomis su 14 bokštų. Nenuostabu, kad tvirtovė atlaikė eilę puolimų. Netyčia užsukame į batų parduotuvę – pavilioja geros odos kvapas. O jau batai, ypač vyriški. NUOSTABŪS. Be pirkinio išeiti neįmanoma. Ir kainos puikios.


Žavingas mažulytis miesčiukas, kuriame kaštonai ruošiasi antram derliui. Aikštėje prie kavinukių staliukų pradeda rinktis žmonės. Pagalvoju, kad visai smagu būtų čia kokiai dienai apsistoti, pavakaroti šioje aikštėje.

Metas dar nevėlyvas, bet rugsėjy temsta anksti, todėl skubame iki dar vieno miesto Colle di Val d`Elsa.
Surandame vietą automobiliui žemutiniame mieste, o patys nuskubame keliuku į viršutinį miestą. Pakylame visai netoli lifto.

Siauros akmeninių namų suspaustos gatvelės, žmonių vos vienas kitas. Čia beveik kiekvienas namas turi savo istoriją. Besileidžianti saulė išryškina mūro faktūras. Žavinga. Colle di Val d`Elsa laikomas krištolo sostine - 95% Italijoje pagaminamo krištolo gimsta būtent šiame mieste. Žemutiniame mieste yra krištolo muziejus, bet jau per vėlu jį lankyti.

Žemyn nusileidžiame liftu. Į miestą patenkame paslaptingu akmeniniu išėjimu. Jeigu nežinai, tai įėjimą į liftą ne taip ir lengva rasti.

Apatinio miesto aikštėje plaikstosi fontanas, dūksta vaikai, plepa ant suoliukų susėdę vietiniai.

Tipiška močiutė- italė prekiauja vietiniais saldumynais. Tiesiog negalima pas ją ko nors skanaus nenusipirkti. Dar kiek pasivaikštome žemutiniame mieste ir pajudame namo.

Dabar jau vis tiek- juk sutemo ir tuos 70 km serpantinais esame įveikę pirmą dieną. Tačiau tamsoje vairuoti vis tik sunku, kai nežinai to vingiuoto kelio - tad pagarba vairuotojui.
Grįžę susidedame daiktus. Gaila, kad teks išvažiuoti. Nepamatyti liko anksčiau planuoti Val D‘orca slėnis, Montepulciano, Sant‘Anna in Camprena vienuolynas, Cappela di Vitaleta, Siena, Castiglioncello. Ir prie jūros dar norėjosi pabūti. Tačiau reikia džiaugtis, kad iš viso išvažiavome. Mintyse dar rezgu planą chuliganą rytdienai.