Kelionės pasakojimai nuotraukos

Toraigras

Komentarai (5) Spausdinti
KIRGIZIJA, 2015 metų rugsėjis

„Traukiniai tuose kraštuose ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus...
O į šalis nuo geležinkelio tuose kraštuose plytėjo didžiuliai tyrlaukių plotai – Sary Ozekai, geltonųjų stepių Vidurinės žemės...
Tuose kraštuose visi atstumai buvo matuojami pagal tolumą nuo geležinkelio, kaip nuo Grinvičio meridiano. O traukiniai ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus...“ ( Čingizas Aitmatovas)

KELIONĖ

Antrąjį rugsėjo trečiadienį, mikroautobusas važiuojantis iš Klaipėdos į Rygos oro uostą buvo beveik pilnas, tikriausiai, daugelis skubėjo į šiltesnius kraštus prasitęsti pas mus jau besibaigiančios vasaros. Mūsų aktorė Jolanta įsitaisė priekyje, mes su Vytu autobuso gale. Paskutinės į vidų įsiropštė trys merginos ir sutūpė priešais mus ant dviejų sėdynių. Ta, kuri sėdėjo viena, visą laiką buvo sulindusi į mobiliojo ekraną, kitos dvi garsiai kalbėjosi tarpusavyje.

- Vakar sandėlyje buvo gaisras, degė sandėlys, taigi sandėlyje buvo didelis gaisras, viskas degė degė, liepsnos kaip pasiutusios, bet mūsų Elektros jungiklių gamyklos administracija neužsidegė,- beveik be jokių pauzių kalbėjo viena greta sėdinčiai draugei.

Draugė kažko ieškojo savo rankinuke ir tuo pat metu bendravo su pirmąja:

- Prie vairuotojo pamečiau dešimt centų.

- Toks didelis gaisras, viskas šitaip pasiutusiai degė, degė viskas, na visai ten viskas degė, gerai, sakau, kad neužsidegė mūsų Elektros jungiklių gamyklos administracija, nes jeigu būtų užsidegusi Elektros jungiklių gamyklos administracija, tai jau nežinia kuo ten viskas būtų pasibaigę, tikrai nežinia, viešpatie, ale kaip baisu...

Antroji:

- Prie vairuotojo pamečiau dešimt centų.

-Ale, kada tas gaisras prasidėjo, niekas nematė, visai visai niekas, bet taip baisiai, taip stipriai ten viskas degė, kažkas traškėjo, braškėjo, vėl degė, momentais, kad pliūpteldavo dūmai. Mūsų Elektros jungiklių gamyklos administracija atsilaikė. Gal vėjas ne į tą pusę pūtė, arba, kaip čia tiksliau išsireiškus, gal kaip tik į tą, todėl mūsų Elektros jungiklių gamyklos administracija stovėjo kaip stovėjusi...

- Prie vairuotojo pamečiau dešimt centų.

-Niekada nemačiau tokio gaisro, mama pasakojo, ji matė kaip dega miškas, na, sakė, tai labai labai baisu būna, bet man ir čia buvo baisu, ne juokas kai užsidega sandėlys, gi gali ir tavo darbovietė supleškėti, visai laisvai, na, imtų ir užsidegtų mūsų Elektros jungiklių gamyklos administracija, Jėzau, bet neužsidegė, gerai, kad neužsidegė, o tai visai blogai mums būtų buvę, mums ir dabar ten nėra gerai, kai ilgiau pagalvoji tai net labai mums ten blogai, bet vis geriau negu iš vis jos nebūtų, tai mūsų Elektros jungiklių gamyklos administracija ir atsilaikė, neužsidegė...

- Prie vairuotojo pamečiau dešimt centų.

Trečioji labai susirūpinusi minkė mobilųjį telefoną ir dviejų panelių pokalbyje tarsi dalyvavo, tarsi ne. Paskui ji kažkaip netikėtai iškilmingai atsistojo, pasisuko į savo drauges, ištiesė mobilųjį telefoną, ir pirštu rodydama smulkiomis raidėmis užpildytą ekraną pasigyrė:

- Jis man rašo ir rašo. Ir sako, kad labai rimtai apie mane galvoja.

Tada pokalbis pasisuko apie „jį“. Pirmoji jame ieškojo trūkumų, antroji privalumų, gi pasikeitusios temos kaltininkė visą laiką tylėjo. Paskui merginų šnektos rutuliojosi apie labai netikusią kažkurios kaimynę, ponios N feisbuką ir taip staiga ir nuostolingai pakitusią akinių madą. Aršiausiai diskusija užvirė kažkuriai paminėjus telelaidos „Yra kaip yra“ dalyvę-vedančiąją Gintarę Gurevičiūtę, ir ko tik mudu su Vytu tada neišgirdom...

Manau, kad panašių pokalbių prisiklauso kiekvienas lietuvis, kuriam dažniau tenka naudotis visuomeniniu transportu. Už tokius dialogus, dar unikalesni būna tik įtikėjusiųjų, kad laisvoje šalyje galima šnekėti ką nori, monologai. Ačiū tiems dialogams ir monologams, nes jų dėka aš pagilinau savo žinias pačiose įvairiausiose sferose, o ypač vaikų auklėjime, teisėsaugoje, medicinoje, kriminalistikoje, santuokos sakramento išsaugojime ir necenzūrinėje leksikoje, žinoma, taip pat.

Padedant šioje temoje tašką, norėčiau padaryti vieną išvadą – kol nebuvo mobiliųjų, aš galvojau, kad gyvenu tarp protingų ir išsilavinusių žmonių. Ačiū visuomeniniam transportui ir mobiliesiems – dabar manau, kad krizinis mūsų visuomenės procesas dar vis tęsiasi.

Ryga šį kartą priartėjo beveik nepastebimai, be nuobodžio. Gal dėl to, kad prieš mus sėdėjo tokios „įdomios“ panelės, gal todėl, kad patys su Vytu nuolat šnekėjomės apie tik ką prasidėjusią mūsų kelionę. Iškvietimą dalyvauti teatrų festivalyje Biškeke ( tarybiniais laikais miestas vadinosi Frunzė) buvome gavę dar keturioliktųjų metų pabaigoje. Tačiau kadangi pasiūlymų penkioliktiesiems turėjome labai nemažai, o pinigų, kaip visada ne per daugiausiai, tai galimybę apsilankyti Kirgizijoje buvome tarsi pamiršę, tarsi atmetę. Bet štai Liepos pabaigoje mus pasiekė antrasis šio festivalio organizatorių raginimas atvykti. Jame buvo pridėta ir festivalio programa: pirmoji diena – atidarymas ir furšetas, po to sekė šešios dienos su intriguojančiais teatrų pavadinimais, gi festivalio pabaigai buvo pažadėta dviejų dienų išvyka prie Isyk Kulio ežero. Isyk Kulis yra nenuotakus ežeras, esantis šiaurės rytų Kirgizijoje, Tian Šanio kalnuose, 1609 metrų aukštyje virš jūros lygio. Pavadinimas reiškia „karštas vanduo“ ir atspindi pagrindinę jo savybę. Gal tas Isyk Kulis čia mums daugiausiai susuko galvas, nes kitai dienai dar net neįpusėjus mes jau turėjome bilietus Ryga-Biškekas-Ryga, ir naršėme internete, svarstydami ką dar įdomaus be festivalio renginių ir ežero mes ten galėtume pamatyti.

Lėktuvas nusileido tarptautiniame Atatiurko oro uoste. Kažkada Stambule teko pabūti keletą dienų, bet to laiko tikrai neužteko šiam milžiniškam ir labai savotiškam miestui bent kiek nuodugniau apžiūrėti. Šį kartą turėjome pasitenkinti tik trimis valandomis, praleistomis oro uosto salėse ir laukiamuosiuose. Jolantai ir toks trumpas vizitas pasirodė įspūdingas, mat ji šiuose kraštuose buvo pirmą kartą. Šitame oro uoste sutikčiau prabūti nors ir ištisą dieną. Mane čia tiesiog hipnotizuoja rytų kraštų žmonės, jų apdarai, charakteriai, elgsena. Be nuobodžio čia mielai pramaklinėčiau net parą, taip man patinka čia belaukiančių žmonių drabužių margumas, charakterių ryškumas, klegesys, triukšmas, ir nenuspėjami jų poelgiai. Po kurio laiko mes vėl sėdėjome lėktuve. Tik jau kitame. Ir pirmąjį ir antrąjį mūsų skrydžius aptarnavo turkai, bendrovė daugelio keliautojų giriama, jų nepeiksiu ir aš nes buvome gražiai sutikti, išlydėti, ir skaniai pamaitinti bei pagirdyti.


Po penkių valandų skrydžio po lėktuvo sparnu pasirodė pirmieji Biškeko nameliai, o paskui išniro ir atskiri miesto kvartalai. Nusileidome minkštai, tačiau nesulaukėme Jolantos bagažo. Pasirodo, kad su šiomis oro linijomis reikalų turintys keleiviai su bagažo vėlavimu ar neatvykimų turi dažnų problemų. Prie bagažo konvejerių sutikome aktorius iš Ukrainos ir Švedijos, pamanėme, kad atskridome tuo pačiu lėktuvu, tik vieni kitų nepastebėjome. Tačiau paskui išsiaiškinome, kad nesame tokie nepastabūs – į Biškeką atskridome iš to pačio miesto, tačiau iš skirtingų oro uostų. Čia pat bagažo salėje mus pasitiko šventės organizatoriai, nežinau kaip jiems pavyko čia patekti, tačiau faktas lieka faktu. Jie greitai išsiaiškino, kad Jolantos lagaminas dar Stambule, kad kitu reisu jis tikrai atvyks, tai nusiraminę susėdome į automobilius ir nuvažiavome į viešbutį. Tarsi būtų visai čia pat, laikas nuo laiko prieš mūsų akis sušmėžuodavo raiškios, sniegu dengtos Ten Šanio kalnų keteros.

AIGUL

Po septyniolika valandų trukusios kelionės visai gerai numigę ir tikrai neblogai pailsėję, visi trys nuėjome pusryčiauti. Stalas buvo ne per gausiausias, tačiau visko tikrai užteko sočiai ir skaniai pavalgyti. Kartu su mumis prie vieno stalo sėdėjo ir sena mūsų pažįstama – kritikė iš Vokietijos Nina Mazur. Šį kartą ji mums pasakojo apie Mongoliją, į kurią pačiu artimiausiu metu ruošiamės vykti, koksai stebuklas ir jėga slypi šitose senose mongolų, kirgizų, ir artimų jų kaimynių civilizacijose, kad jie kaip niekas kitas prisirišę prie gamtos, puikiai ją jaučia, yra suaugę ir susilieję su ja tampriausiais ryšiais, tokiais pat tampriais, kaip šio krašto vaikai susisieję su savo tėvais ir gimine. Paskui, kažkaip nuo vienos prie kitos temos šokinėjant ji prisiminė pagrindinės festivalio organizatorės meilės, o gal būtų tiksliau pasakyti – atvykimo į Kirgiziją istoriją. Man ji pasirodė labai miela, todėl pabandysiu bent keliais žodžiais ją trumpai atpasakoti.

Jauna ir graži buretė – mongolė krito į akį tuo metu dar niekam nežinomam Arsenui ( Asanbekui) Amuralijevui. Jį sužavėjo šita mergina, jos plaukai, akys, smulkus sudėjimas, viskas jam patiko šitoje temperamentingoje gražuolėje. Kaip vėliau paaiškėjo, jos vardas buvo Cicigma. O kai jis jau gavo merginos sutikimą už jo tekėti ir nusprendė savo sužadėtinę pristatyti tėvams, jam pasirodė, kad buretės - mongolės vardas yra ne visai tinkamas jo tėvų supratimui ir įsitikinimams. Todėl jis nusprendė savo būsimą žmoną pavadinti Aigul. Aigul – reiškia mėnulio gėlė. Arsenas Amuralijevas buvo Akademinio nacionalinio Biškeko teatro aktorius, vėliau atidarė savo teatrą studiją. Po Amuralijevo mirties šitas teatras buvo pavadintas jo vardu, jo žmona Aigul pradėjo jam vadovauti , o jų duktė Aalama tapo pirmąja jos padėjėja. Jauniausioji Aigul ir Asanbeko duktė Ojūna šiuo metu yra išvykusi iš šalies.

Nina Mazur man daug pasakojo apie šitą šeimą, ir apie pačią pirmąją jos pažintį su Aigul vienoje teatralų konferencijoje. Tada, anot Ninos, Aigul buvo apsirengusi labai gausiai rankomis siuvinėta suknele, taip pat gausiai siuvinėtu paltu, buvo pamišusiai ryški, nepakartojama ir tarsi karalienė turtinga. Konferencijoje visi šnekėjo angliškai, o Aigul, nors ir gerai mokėjo anglų kalbą – kirgiziškai. Jos pasirodymas tribūnoje tada pritrenkė visus.

O, žinote kas man labiausiai patiko visoje mūsų bičiulės šnektoje? Ogi tai, kad ji nuolat kartojo fantastiškai gražius vietinių žmonių vardus ir pavardes. Tą rytmetį puikios pasakorės Ninos Mazur lūpose jie man tikrai skambėjo kaip poezija ar muzika, o gal poezija ir muzika kartu paėmus. Ir aš pagalvojau: „ o juk mūsų vardai ir pavardės taip pat beprotiškai kažkam patinka. Prisimenu, kaip ilgai apie juos aš kalbėdavausi su savo kursiokais Maskvoje ar Peterburge, netyčia kavinėse ar teatrų bufetuose sutiktais žmonėmis, savo pedagogais. Mūsų lietuviškus vardus ir pavardes visi keikdavo už sunkumą ištarti, tačiau liaupsindavo už keistumą, absoliučiai visi mano sutikti pašnekovai žinojo mūsų merginų pavardžių galūnes „aitė“, „ūtė“, „ytė“ ir moterų „ienė“. Ir tos galūnės juos tiesiog priblokšdavo. O į ką gi virsta mūsų moterų skambiosios pavardės šiandien? Gi į niekam neįdomias: bunkes, zvunkes, vizges, krickes ... Neseniai su Vytu buvome Naujajame Klaipėdos turguje. Prie vieno prekystalio pamatėme priklijuotą užrašą skelbiantį, kad šitų sūrių ir kitų pieno produktų gamintoja yra vieno paklaipėdės ūkio savininkė ponia Budžė. Vytas perskaitė šią pavardę ir nusijuokęs pasakė:

- Mano senelės karvė buvo Budžė. Dzūkijoje. Dauguose.

Tos pačios dienos vakare įvyko festivalio atidarymas. Šeimininkai parodė Karlo Goci pasaką „Princesė Turandot“. Kažkada šitas spektaklis ilgus metus buvo pagrindine Maskvos Vachtangovo teatro repertuaro puošmena. Po spektaklio publikai buvo pristatyti visi festivalio dalyviai, o tada mes nuėjome į kulisus.

Kirgistanas yra musulmoniškas kraštas, tai visai nenuostabu, kad belaukiant bendros užstalės festivalio dalyviai kažkaip tarsi netyčia pasidalino į dvi grupes: vyrų ir moterų. Moterų grupė kažką guviai aptarinėjo prie teatro sekretorės rašomojo stalo, vyrai susispietė direktoriaus kabinete. Ką vietoje aperityvo gurkšnojo moterys aš nežinau, užtat puikiai prisimenu kokius gėrimus skanavome mes. Na, tie gėrimai man šiandien yra buvę nebuvę, o štai tik ką nuskintų Kyš Myš vynuogių kekės, labai didžiulės ir sultingos, tikrai viliojo. Jau gal kokius 10 metų Lietuvoje aš jokių vynuogių neperku, ir tų žalių, mėlynų ir rausvų monstrų vynuogėmis nelaikau. O šitos buvo nuostabios, tikros, sultingos, ką čia sultingos, tai buvo tik sultys pridengtos plonute virpančia saldžia uogos luobele. Mintyse pasižadėjau jų nusipirkti bent du tris kilogramus ir parsivežti į Lietuvą. Ir savo pažadą ištesėjau.

Paskui mus visus pakvietė į salę už bendro stalo, prie svečių ir festivalio organizatorių prisijungė ir visa Biškeko miesto dramos teatro aktorių trupė bei techninis personalas. Stalas buvo gausus. Tačiau kadangi ant jo nebuvo alkoholinių gėrimų, tai laikas nuo laiko vyriškoji dalyvių pusė eidavo į direktoriaus kabinetą, moterys – prie sekretorės stalo. To fakultatyvinio atsiskyrimo girtuokliavimu nepavadinčiau, tai greičiau buvo apsiuostymas, menininkų pažintuvės, nes didesnė dalis suvažiavusiųjų, vienas kitą čia matė pirmą kartą. O paskui prasidėjo tostai ir kalbos. Daugiausiai buvo šnekama apie Maskvą, Kijevą, Stokholmą, Jaruzalę ir, žinoma, Klaipėdą. Ilgiausiai pokalbis rutuliojosi apie Maskvos Ščiukino vardo aukštąją teatro mokyklą, mat daugiausiai čia susirinkusių režisierių ir aktorių buvo jos auklėtiniai. Aš taip pat. Kalbėjome apie šios mokyklos absolventus, jos koridorius ir sales, dėstytojus, mokyklos veteranus, nepakartojamus pedagogus kurie čia paruošė ne vieną aktorių kartą, jų keistybes ir pasiaukojimą. Žinoma, ir apie intrigas šnekėjome, koks gi teatras be jų? Pokalbio įkarštyje Maskvos teatro režisierius prisipažino kad jis ir jo kursiokai vokdavo režisūros specialybei reikalingus vadovėlius iš Maskvos bibliotekų, o jų dėstytojas tokias savo auklėtinių vagystes vadindavo „šventomis“.

Vakaras būtų užtrukęs iki gilaus vidurnakčio, tačiau buvome mažai miegoję, pavargę, tad greitai susėdome į automobilius. Fantastiškas buvo susiėjimas, dar fantastiškesni kiti sekę po šito. Brangūs, o gal net patys brangiausi vakarai su savo kolegomis ir bendraminčiais. Tokie pasisėdėjimai kainuoja daug brangiau už baldus, mašinas ir namus. Nes jie, kai kuriems, yra tikrasis gyvenimas.


BIŠKEKAS



Šiandieninio Biškeko vietoje kažkada buvo Šilko kelio karavanų poilsio vieta. Šioje plynėje 1825 metais Kokando chanas pastatė pirmuosius įtvirtinimus. 1862 metais fortas perėjo į kažkokio Piškeko rankas. Kažkurį laiką šita vieta buvo vadinta Piškeku, 1877 metais rusai čia pastatė savo tvirtovę, o paskui ir miestą. 1926 ir 1991 metais miestas buvo pakrikštytas bolševikų kariuomenės vado – Frunzės vardu. Kai Kirgistane buvo atkurta nepriklausomybė, jo sostinei sugrąžino senąjį jos pavadinimą. Tikriausiai šita vieta yra kažkuo labai ypatinga ir rūpi įvairių šalių valdovams, nes dar visai neseniai iš Sostinės pašonės, pasibaigus sutarčiai, buvo iškraustyta amerikiečių karinė bazė, gi rusai savąją palikti dar nesiruošia. Visai netoli Biškeko yra pagrindinis Kinijos raketų paleidimo į kosmosą poligonas, ne už jūrų marių ir garsusis rusų Baikanūras.

Kelionei einant į pabaigą į Kinijos poligoną sugrįžo raketa iš kosmoso. Kirgizai pradėjo kalbėti, kad tokiais atvejais, po dienos ar dviejų pas juos būtinai subjūra oras, ir tai yra ne vietinių gyventojų išsigalvojimai, o tikrų tikriausios daugelio metų pastebėjimų išvados. Tą dieną švietė saulė, buvo beveik trisdešimt laipsnių karščio, ir buvo sunku tikėtis kokių nors žymesnių oro pasikeitimų, tačiau kitos dienos vakare oras pradėjo gesti, paskui jis sublūdo galutinai, naktį švilpė toks vėjas, kad ir apsakyti sunku, o kitos dienos viduryje, kai mes ramiausiai gulinėjome prie Isyk Kulio ir mėgavomės šeimininkų surengtu pikniku, neregėtai stiprus vėjas, verčiantis iš koto žmones ir gyvulius, akimirksniu mus išvarė iš pliažo.

Biškekas įsikūręs maždaug 800 m. aukščiau jūros lygio, giedrą dieną iš miesto matosi sniegu padengtos kalnų viršūnės, tai yra Tian Šanio kalnyno Ala-Too kalnų grandinės. Šiaurinė miesto dalis remiasi į stepes, pietinė – į kalnus. Biškekas yra šalies sostinė, todėl nenuostabu, kad jis ir yra didžiausias ir svarbiausias Kirgistano miestas, jame gyvena apie 700 000 tūkstančių gyventojų, o svarbiausias dalykas šitoje statistikoje yra tas, kad Kirgizijos sostinė jau kelinti metai sparčiai kirgizėja, beje, kiti šalies miestai ir net kaimai taip pat. Sostinės gatvės išdėstytos kvadratais, todėl sutinku su kažkuriuo maitripsiečiu rašiusiu, kad čia labai nesunku orientuotis. Šituose kraštuose gausu žemės drebėjimų, tačiau jie visuomet būna menkučiai, vos juntami, beveik kasdieniai, nors kažkada būta ir stipresnių, atnešusių miestui nemažai žalos. Daug kas šneka, kad Biškekas yra per erdvus ir todėl jame trūksta jaukumo. Aš gerai suprantu tokią miesto planavimo prasmę, man jis labiausiai priminė Taškentą ir savo plačiomis gatvėmis, ir didelėmis erdviomis aikštėmis, ir visai gražiais rūmais. Kirgizai savo sostinę (o ir visą šalį taip pat) labai myli, todėl aš visai neabejoju, kad artimiausiu metu miestas stipriai keisis, gražios vietos taps dar gražesnėmis, ir dar skaisčiau švytės sostinės rūmų langų stiklai. Palaikau kai kurių keliautojų pastebėjimus, kad šioje šalyje šiek tiek trūksta tvarkos, jaukumo, tačiau man asmeniškai šiuos trūkumus su kaupu atpirko nepaprastas šito krašto žmonių nuoširdumas, meilė savo šaliai, tradicijų puoselėjimas, vertybių nepraradimas, savo kultūros ir papročių saugojimas, nuostabūs santykiai tarp kartų, giminių, ir jau visai neįtikėtinas svetingumas. Biškeko muziejai truputį nuvylė. Daugiausiai tikėjausi iš didžiausio – Nacionalinio vaizduojamojo meno muziejaus, viskas ką čia suspėjome pamatyti buvo tikrai gražu ir įspūdinga, tačiau neišvydome pagrindinių jo salių ir eksponatų, nes šiuo metu jose vyksta remontas.

OLŠSKY TURGUS.

Tai vienas iš pačių didžiausių ir įspūdingiausių Biškeko miesto vietų. Jeigu jūs pirmą kartą lankotės Kirgistane, tai jį tiesiog būtina įtraukti į lankytinų vietų sąrašą. Čia yra visos vietinių gaminamos prekės, visų rūšių maisto produktai, vaisiai, daržovės, prieskoniai, ir nepakartojama atmosfera, kurios pajutimas yra tiesiog būtinas kiekvienam užsimaniusiam bent kiek išsamiau patyrinėti šitą šalį. Turgus yra labai didelis, todėl reikia būti pasiruošusiam čia truputį paklaidžioti. Tai tikroji Azija, tikriausiai pati autentiškiausia viso miesto vieta. Gyvenimas čia tiesiog virte verda, nesvarbu kuriuo dienos metų čia pakliūsite. Čia siūloma daug, labai daug, čia yra tiesiog begalė pačių įvairiausių, žmogui būtinų, naudingų, ir visai nereikalingų dalykų, čia prieinamos kainos, čia yra visokiausios ir įvairiausios mėsos, vietinių dievinamos arklienos gaminių, gražiausių išpjovų ir džiovintų gabalų, maišai prieskonių, kalnai riešutų ir šimtas penkiasdešimt rūšių ryžių: baltų, gelsvų ir netgi raudonų, tačiau iš viso asortimento labiausiai reikėtų išskirti džiovintus vaisius ir daržoves bei riešutus, supiltus į piramides ir konusus. Prie įėjimo vietiniai susiburia į grupeles, kad galėtų palošti ruletę, kompiuterinius ir visokius kitokius pusiau nelegalius žaidimus.

Prie įėjimo į šitą turgų reikia būti ypatingai budriems. Labai didelių nuostolių mes čia nepatyrėme, bet pažintuvių su šituo turgumi pradžia buvo nemaloni. Kažkur netoli įėjimo, mane Vytą ir Jolantą sulaikė trys civiliais drabužiais apsirengę „pareigūnai“. Jie parodė kažkokį pažymėjimą, pasakė, kad yra iš kažkokių ten vietinių vidaus organų, o kadangi šalyje artėja rinkimai, todėl jie yra priversti būti ypatingai budriais su į jų miestą atvykusiais žmonėmis ir šiaip su tvarka. Man tikrintojai didelių įtarimų nesukėlė, mat su policijos ir muitinės reketu yra tekę susidurti Rumunijoje, ne vieną kartą mūsų artimiausioje kaimynėje Lenkijoje. Vyrai pasiteiravo iš kur mes atvykę, kokiu tikslu lankomės Kirgizijoje, o paskui pradėjo klausinėti kiek turime su savimi pinigų, paprašė atidaryti krepšius ir rankines. Man tai labai nepatiko. Pradėjo dar labiau nepatikti, kai jie pradėjo kaišioti rankas į mūsų rankines, klausinėti kas yra viename ar kitame jų skyriuje, grabalioti apie kišenes . Manau, kad mums pasisekė, mat kai pasibaigė nemaloni „patikra“ ir mes paėję į šalį apžiūrėjome savo rankines pasirodė, kad Vyto piniginėje trūko 1000 somų.

Grįžęs į viešbutį pasiėmiau savo atsivežtus tekstus apie Kirgistaną. Namuose neturėjau laiko su jais susipažinti. Vos pradėjus skaityti straipsnį apie šitą turgų, viskas kaip mat paaiškėjo, turistai rašo, kad tai yra ypatingai pavojinga Kirgizijos sostinės vieta, kad čia einant reikia visus vertingus daiktus, rankines, pinigus, pasilikti viešbutyje, nes miesto svečiai šito turgaus prieigose yra apšvarinimai gana dažni. Ir ne tik miesto svečiai, dėl pačio įvairiausio plauko vietinių vagišių ir sukčių kenčia ir vietos gyventojai, taksistai, patys turgaus prekiautojai. Užtat ten jau buvę ir pataria keliautojams stebėti savo daiktus, neimti su savimi daug pinigų, papuošalus ir brangenybes pasilikti viešbutyje. Turgus yra pasakiška vieta įdomiai praleisti laiką, tačiau čia lankantis budrumas yra tiesiog būtinas kiekvienam.

Kumiso plakyklė – būtent taip galima išversti Biškeko miesto pavadinimą. Vietos gyventojai šiandien jį vadina žaliuoju, ne tik dėl to, kad čia veši nesuskaičiuojama daugybė šimtamečių ąžuolų ir topolių, vėsos skraiste dengiančių miesto gatves ir aikštes, bet ir dėl jaunos miesto dvasios ir tiesiog ore tvyrančio sostinės gyventojų optimizmo. Įkurtas septintame amžiuje, šiandien Biškekas nepaprastai jaunas ir gyvybingumu trykštantis šalies miestas, čia yra labai daug restoranų, barų, disko klubų, greta kurių sėkmingai gyvuoja ir senovinės tavernos bei čaichanai. Gatvėse vaikščioja pagyvenę žmonės su spalvotais chalatais ir senoviniais „kalpokais“, ir jaunimas, kaip ir pas mus, sulindęs į džinsus, aptemptus marškinius ir super mini šortukus. Mieste yra daugybė Kirgizijos, Rusijos, Persijos, Prancūzijos ir kitų pasaulio šalių virtuvių ir pavalgyti čia galima visur ne tik nebrangiai, bet ir tikrai labai ir labai skaniai.

Tos pačios dienos vakare žiūrėjome teatro iš Ukrainos pasirodymą. Tai buvo jaudinanti vieno Odesos kiemo istoriją, pavadinta „ Mūsų kiemelio Teza“. Ją atvežė, jeigu taip galima pasakyti, šeimyninis ukrainiečių duetas, vyras – aktorius, moteris – jo bičiulė ir draugė. Ir vienas ir antras Ukrainoje turi sukūrę šeimas, tačiau nei vienas nei antras savo šeimose nėra laimingi, ir užtat bet kokiai progai pasitaikius stengiasi būti kartu. Po spektaklio juos pasveikino Ukrainos ambasadorius Kirgistane, o paskui visi atsidūrėme uzbekiškų-gruziniškų patiekalų restorane. Valgiai buvo nuostabūs. Klaipėdoje ir paklaipėdžiuose labai retai kur galima taip skaniai pavalgyti. Mūsų devynių dienų kelionės trečioji diena pasibaigė išmintingai, draugiškai ir skaniai.

ALA ARČA TARPEKLIS

Rytas buvo geras. Jį šiek tiek gadino paskutiniu laiku mane kamuojantis sinusitas. Šiaip taip su juo tam kartui susidorojau, pavalgėme, ir lengvaisiais automobiliais mus išvežė į kalnus. Kartu su mumis važiavo Maskvos „Ščiukino auklėtiniai“. Už vairo sėdėjo ramus inteligentiškas vairuotojas. Gidas buvo jaunas, temperamentingas, mylintis savo kraštą, darbą, ir kaip jis pats sakė – niekada neketinantis emigruoti į jokią kitą pasaulio šalį.

Ala Arča tai nuostabus tarpeklis Tian Šanio kalnuose, kuris yra, galima sakyti, ranka pasiekiamas iš sostinės Biškeko. Nuo mūsų viešbučio teko nuvažiuoti nepilnus keturiasdešimt kilometrų, ir mes atsidūrėme prie vinguriuojančios upės, kuriai iš dešinės ir kairės į dangų kilo aukštos akmeninės sienos. Čia atvykus galima išvysti pirmapradę, dar žmogaus rankų nesugadintą ir nenuniokotą, gamtą. Į šį tarpeklį mus nuvežė šventės organizatoriai, kiti atvykėliai šią vietą visai nebrangiai pasiekia su taksi pagalba, mėgstantys sunkumus ir ekstremalius pojūčius gali čia ateit pėsčiomis. Mašiną palikome tam reikalui skirtoje vietoje ir pradėjome lengvai kilti aukštyn. Praėjus kalnų takeliu kokius keturis kilometrus ir perbridus ( galima nebristi, o šokinėti nuo akmens ant akmens, bet tai, žinoma, ne visiems pavyksta) dvi upes, atsiduri prie nedidelio žavaus krioklio Ak Sai. Prieš jį pasiekiant atvykėlis turi praeiti nedidelį, tačiau tarsi iš pasakos čia atgabentą mišką. Pabuvę Ala Arča tarpeklyje jūs pajusite milžinišką malonumą ir pakvėpuosite pačiu gryniausiu oru, kokį tik galima surasti pasaulyje. Čia taip pat galima pasisemti šaltinio vandens, pasigėrėti kerinčio grožio viršūnėmis, kurios atrodo yra visai netoli, pamatyti daug visokiausios gyvasties, pasigrožėti melsvai žaliais medžiais, erškėčių krūmais.

Specialiai turistams pastatytoje jurtoje galima atsigerti arbatos ir suvalgyti nieko nekainuojančią bandelę, o paskui vėl pratęsti pažintį su šituo įspūdingu tarpekliu, esančiu taip netoli nuo didelio miesto. Aš manau, kad jeigu atvažiavę į Kirgiziją jūs pamatysite tiktai šitą tarpeklį, vis vien nesigailėsite, kad sukorėte kelis tūkstančius kilometrų norėdami pamatyti šią šalį.

Vakare žiūrėjome maskviečių „Novečentą“. Po to visus festivalio dalyvius nuvežė į kirgizų nacionalinių patiekalų restoraną. Stalas buvo ir įspūdingas, ir gausus. Mus aptarnaujantis padavėjas sukosi kaip vijurkas, buvo neregėtai mitrus, kalbus, ir savo plepumu bei papročių žinojimu labiau panėšėjo į kokio nors etnokultūros centro darbuotoją, nei į padavėją. Už stalo sėdėjo visas aktorių internacionalas: emocingų, išraiškingų, linksmų ir beveik pamišusių dėl anekdotų. Jau kelinta diena aš klausiausi šitų nedidelių, visai neblogai vaidinamų miniatiūrų ir laukiau kada jos išseks. Nesulaukiau. Aš pats nelabai mėgstu nei anekdotų klausytis, nei juos pasakoti, tačiau festivalio trijulė ( maskvietis, biškekietis ir odesitas) šį darbą dirbo tiesiog virtuoziškai.

Restorano svečiams dainavo jaunas dainininkas. Dainų tekstai niekuo nesiskyrė nuo mūsų popsistų dainų tekstų, ir buvo tokie pat neįdomūs, banalūs ir lėkšti. Tokie dainų tekstai yra pajėgūs sugadinti net pačią skaniausią vakarienę, tad buvo labai miela, kad šitas mūsų vakaras neužsitęsė per daug ilgai. Išeinant, viena aktorė pastoviai kartojanti, kad labai nemėgsta riebaus maisto, burbtelėjo:

- Kirgizų virtuvė yra kur kas blogesnė už uzbekų virtuvę. Tikriausiai to priežastis yra ta, kad jie ilgą laiką buvo klajokliais.

Negalėčiau pritarti šiai nuomonei. Man valgyti patiko ir vienoje ir kitoje vietoje.

Viešbutyje Vytas išėjo į balkoną parūkyti, paskui įkišęs galvą į kambarį pasakė:

- Baisiai dvokia benzinu.

Tai buvo tiesa. Oras lauke buvo tiesiog persisunkęs smogu ir benzino garais. O gal po nuostabaus pasivaikščiojimo kalnuose mūsų nosys, paprasčiausiai, nenorėjo kvėpuoti užterštu didmiesčio oru? Niekada nieko negali tiksliai žinot.

TORAIGR – ŽIRGAS SU BALTOMIS DĖMĖMIS

Biškeke prabuvome dar dvi dienas. Važiuojant į šį festivalį galvojau turėsiąs čia daug laisvo laiko, tačiau iš tiesų jo vis trūko, festivalio programoje buvo sumanyti visokie susitikimai, su kai kuriais žmonėmis norėjosi ilgiau pabendrauti asmeniškai, nesinorėjo praleisti nė vieno vaidinimo. Pasižiūrėjome kolegų iš Švedijos darbą. Labai patiko. Spektaklis „Mano gyvenimo garso takelis“ negalėjo nepatikti jau vien dėl to, kad jame trombonu virtuoziškai grojo Elias Faingeršas iš Švedijos. Žiūrint šį spektaklį nejučia prisiminiau Hesę, kuris viename savo romanų rašė, kad dvidešimt pirmame amžiuje žmonės atsisakys grynųjų žanrų ir kurs meną naudodamiesi senųjų meistrų sukurtais kūriniais, visaip komponuos ir perkomponuos klasikus, painios nepainiojamus dalykus, žodžiu, žais laiko patikrintomis senomis idėjomis tarsi stiklo karoliukais.

Mūsų spektaklis pasisekė taip pat puikiai. Turėčiau pasakyti, kad šis festivalis nestebino spektaklių gausa, tačiau buvo gana tvirtas savo menine branda. Turint galvoje, kad tai buvo tik antroji biškekiečių teatro šventė, toks organizatorių susikaupimas ir susiklausymas nuteikia optimistiškai. Jolanta sulaukė daug pagyrų, o man buvo mieliausi Ninos Mazur žodžiai ištarti taip vadinamo, „apvaliojo stalo“ metu. Ji pasakė: “Yra daug teatrų, kurie festivaliuose parodo geresnių ar blogesnių savo vaidinimų. Klaipėdos pilies teatrą ir jo režisierių aš pažįstu seniai ir su malonumu galiu pasakyti, kad šitas teatras visada reprezentuoja savo šalį pačiu tinkamiausiu būdu“.

Reprezentuoti savo šalį yra malonu. Tačiau tikrai ne visada lengva. Po mūsų Jolantos pasirodymo teko atsakyti ne į vieną klausimą kolegoms, žurnalistams. Visi domėjosi, kokiose tokiose nepaprastose sąlygose mes dirbame, kad pasiekiame tikrai neblogų rezultatų, kokia yra mūsų salė, finansavimas, ar jis didėja priklausomai nuo aplankytų festivalių skaičiaus ir t.t. Ir t.t. Neišdrįsau nė vienam pasakyti, kad mūsų salė daugiau nei vidutinė, finansavimas menkas, kad į jų festivalį atvykau pats asmeniškai sumokėjęs už visus mūsų bilietus, o kad kitais metais mūsų laukia dar ir eilinį kartą apkarpyti meninių programų pinigai, būdamas Biškeke aš dar nežinojau.

Prie Isyk Kulio išvykome anksti. Visi susirinkome punktualiai, Maskvos režisierius, kaip visada, truputį pramiegojo. Biškeko miesto dramos teatro vadovas atėjo rankose nešinas dviem krepšiais. Kaip vėliau paaiškėjo, juose buvo absoliučiai viskas, kas yra reikalinga greitam piknikui paruošti. Kur jis dviejų dienų kelionės metu tuos savo krepšius pasipildydavo aš nežinau, tačiau visada ir visur vaikščiojo su jais, ir tie krepšiai niekada netuštėjo. Į kalnus važiavome ne visi, kritikės moterys juose jau buvo buvusios, pagrindinė festivalio sumanytoja turėjo daug neatidėliotinų reikalų, juk festivalis yra ne vaikščiojimas parko takeliais, nors ir kaip jis gerai nebūtų iš anksto suplanuotas. Šventės svečius prie ežero lydėjo, kaip jau sakiau, pats teatro direktorius, Aigul dešinioji ranka – nepaprastai moteriška ir graži jos duktė Aalama, dailininkė, dar viena teatro moteris, ir aršiai linksmas kvatoklis, anekdotų maišas ir linksmybių mėgėjas aktorius Achmedas. Anekdotuose jam stengėsi nenusileisti ukrainietis Volodia Bondarevas ir režisierius iš Maskvos, ščiukinietis Vladimiras Tereščenko.

Nesu nei anekdotų mėgėjas, nė jų skaldytojas dėl labai paprastos priežasties – nuo senų laikų įsitikinau, kad šitoms šmaikščioms mini istorijoms perteikti reikalingas ypatingas talentas. Ir turiu pasakyti, kad visi važiavę tą dieną į kalnus šio talento tikrai nestokojo.

Nuo Biškeko iki Isyk Kulio riedėjome puikia autostrada, kurią nutiesė Kirgizijos kaimynai kinai. Kelias buvo geras, vaizdai gražūs, oras puikus, kompanija šauni, tad ko gi daugiau gali trūkti? Kalnai man visada labai patikdavo, daug labiau už bet kokius vandens telkinius, dykumas ar savanas. Turbūt aš nė kiek neperdėdamas galiu pasakyti, kad jų vaizdai pasaulyje man yra iš visų vaizdų patys gražiausi. Ir patys paslaptingiausi. Ir patys geidžiamiausi bet kuriuo metų laiku. Laikas nuo laiko pravažiuodavome nedideles gyvenvietes, pievas, kuriose ganėsi karvės, avys ar arkliai, pravažiuodavome daug pakelės prekeivių siūlančių grybus, obuolius, melionus, arbūzus, vynuoges ir sūdytą žuvį, pravažiuodavome senovines ir visai naujas kapines, dažnai kirsdavome vis tą pačią upę, kuri vinguriavo čia vienoje, čia kitoje kelio pusėje.

Pravažiavome ir nemažai kažkada buvusių dirbamų, šiandien jau ganyklomis paverstų laukų. Kirgiziečiai mums aiškino, kad tarybiniais metais jie buvo priversti tuos laukus arti ir akėti, sėti juose kukurūzus ir kviečius, o dabar jie tapo patys sau šeimininkai ir todėl vėl grįžta prie savo senų šimtmečius čia egzistavusių ūkininkavimo formų: piemenavimo, miežių, aliejinių augalų, ryžių auginimo, avininkystės ir arklininkystės. Net pati Kirgizijos žemės ūkio ministerija žemdirbiams siūlo mažinti kviečių plotus, ir užsiimti tuo, ką jie visada išmanė geriausiai. Jeigu teisingai supratau, tai žemės ir maisto ūkis yra prioritetinis Kirgizijos ekonomikos sektorius. Norint pakelti žemės ūkį, tarybiniais laikais čia buvo pastatyta labai galinga laukų drėkinimo sistema, milžiniški akmenuoti dirvonai čia iki šiandien išraižyti kilometriniais loviais, kuriais kažkada tekėjo vanduo. Man buvo truputį keista ir nesuprantama, kodėl ta sistema šiandien čia yra tokia apleista, o vietomis ir visai sugriauta.

Ne kartą pakelėje mačiau nedidelius žemės guburėlius, maždaug kokio metro aukščio, dviejų trijų metrų ilgio miniatiūrines piramides. Apie jas teatro direktorius man papasakojo gana įdomią istoriją. Pasirodo kirgizai, kaip ir mes, kažkada buvo pagonys. Mes, priėmę krikštą, savo perkūnus, akmenis, ąžuolus ir kitus stabmeldystės simbolius pamiršome, o jie savo religiją išlaikė iki pat šių dienų. Didesnė šiandieninių kirgizų dalis yra musulmonai, tačiau yra ir labai daug išpažįstančių pirmapradžius savo dievus. Direktorius irgi yra stabmeldys, kaip ir jo tėvai, seneliai, proseneliai. O ant stabmelžių kapų, pasirodo, negali būti jokių ženklų, jokių nuotraukų, negali būti net mirusiojo vardo ar pavardės. Tegali būti supiltas tik nedidelis akmenų ir žemės guburėlis, kurį metams bėgant gamta sulygina su žeme.

Teko skaityti, kad norint suprasti ir pajusti visą Isik Kulio grožį, būtina jį visą apvažiuoti ar apeiti aplinkui, pasinerti į jo vandenis ne tik pietiniame, bet ir šiauriniame krante. Šiaurinis ežero krantas jau nuo senų laikų apstatytas poilsinėmis, sanatorijomis, čia ištisus metus yra siūlomas ilgiausias visokiausių paslaugų sąrašas: ekskursijos su jachtomis, pirtys, restoranai, vandens parkai, naktiniai klubai ir daug kitų prigalvojimų poilsiautojams. Tačiau jeigu jūs esate „laukinio poilsio“ šalininkas, reikėtų pasirinkti pietinę ežero pusę. Čia poilsinės dar tik pradedamos ręsti, dauguma pliažų – laukiniai. Pietinis krantas garsėja ir kitomis įžymybėmis: taip vadinamu Mirusiu ežeru, kanjonu Pasaka, kriokliu Boorskaunsko tarpeklyje...Tik supratus šitų krantų skirtumus ir vienybę, užtikrintai galima pasakyti, jog aš mačiau Isik Kulio ežerą...

Mes tokiai išsamiai programai laiko, žinoma neturėjome. Apsistojome Kara Oi poilsio namuose, pasivoliojome artimiausiame pliaže, skaniai pavalgėm, linksmai paiškylavom, kai kurie išsimaudė žydrame ežero vandenyje, kai kas pamirkė save karštose mineralinėse voniose. Aš šito malonumo nebandžiau, ir ko gero gerai padariau, nes tose voniose pasikaitinę mano draugai ir bičiuliai vos pavilkdavo kojas. Tačiau ant rytojaus vėl į tas pačias vonias lindo...

Patiko pasiplaukiojimas po Isyk Kulį palaikiu laivu, kurio kapitonas buvo toks pat linksmas kaip ir visa mūsų kompanija. Didžiausi šio ežero intakai yra iš rytų įtekantis Džergalanas ir Tijupas. Isyk Kulis yra vienas didžiausių kalnų ežerų pasaulyje ir devintas pagal vandens tūrį ežeras iš visų pasaulio ežerų. Krantai lengvai banguoti, gilios įlankos yra tik rytuose ir pietryčiuose. Vakarinėje dalyje arti ežero prateka Ču upė, kuri per pavasarinius potvynius atiduoda dalį savo vandenų per Kutemaldos kanalą. Nors ežeras neturi ištakų, bet dalis hidrologų mano, kad jo vanduo giliai po žeme persisunkia į tą pačią Ču upę.

Rytojaus dieną po pietų vėl sėdome į savo autobusą. Artimiausiame miestelyje apsirūpinome suvenyrais, kai kas pirko džiovintas foreles, kai kas vaisius, trumpam sustojome prie teatro direktoriaus tėvų sodybos, apžiūrėjau tos sodybos kiemą ir sodą, pasilabinau su mama visokiais senoviniais būdais gydančia savo bičiulius ir kaimynus, ji pripylė mums pilną maišą kvepiančių obuolių, su tais obuoliais mes vėl susikraustėme į autobusą ir nuvažiavome autostrada Biškeko link, sustodami čia dėl gamtinių grupės reikalų, čia dėl parduodamų riešutų ir migdolų, paskandintų meduje su koriais.

Labai mėgstu šitos šalies rašytoją Čingizą Aitmatovą, pagal jo romaną „Ilga kaip šimtmečiai diena“ mūsų Eimuntas Nekrošius buvo pastatęs nepamirštamą spektaklį. Jo mylima ir dangaus paukščio balsais apdainuota šalis, – pasaulio žemėlapyje tik nedidelė rusva dėmė – pakilusi į dangų aštriomis, uolėtomis ir nederlingomis kalnų viršūnėmis, jam buvo ir liko pati mieliausia, romantiškiausia ir gražiausia pasaulio vieta.

Man yra pasiutusiai artimos ir mielos šito rašytojo istorijos ir legendos apie paprastus ir nepaprastus žmones, jų gyvenimus, papročius, meilę. Tikriausiai visokiausiomis istorijomis yra turtingi visi čia gyvenantys, nes šioje kelionėje gražių padavimų, kvapą gniaužiančių nutikimų, pamokomų nuotykių ar tiesiog pasakų, girdėjau tikrai nemažai. Pabaigai vieną neilgą užsirašiau. Ją man pasekė teatro direktorius, kai mes valgydami jo tėvų sodo obuolius, vis dar važiavome Isyk Kulio ežero pakrantėmis.

„Toje ežero pusėje, kuria mes dabar riedėjome, kažkada gyveno viena kirgizų šeima ir turėjo sūnų. Kai tas užaugo, atėjo metas vesti. Nuotaką savo vienturčiui tėvai surado kitoje ežero pusėje. Pagal čionykščius papročius už patikusią merginą, jos tėvams reikia sumokėti išpirką. Jaunikio tėvai vietoje pinigų, jiems per upę nuplukdė savo „toraigrą“ - žirgą su baltomis dėmėmis. Praėjus kuriam laikui po vestuvių, toraigras perplaukė Isyk Kulio ežerą ir sugrįžo į savo namus. Tačiau jis buvo toks pavargęs ir iškankintas to nelengvo savo žygio, kad priėjęs prie vartų suklupo, paskui pamažu pasviro į šoną ir nugriuvo negyvas. Nuo to laiko šitas kaimas ir vadinasi „Toraigro“ vardu.
Kirgizija Aalama Kirgizija Kirgizija
Kulisuose Fantastiškas oras Kalnų upė Kirgizija
Pilna mūsų delegacija Kirgizija Kirgizija Tarybinė gazirofkė
Turguje Turguje Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kažkur prekybos centre Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Aktoriai Pakeliui į Isyk Kulį
Pakeliui į Isyk Kulį Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Biškeko operos ir baleto teatras Kirgizija Mūsų viešbutis "Draugystė" Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Pažįstama architektūra
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Prie Isyk Kulio Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Mūsų išvykos anekdotų karalius Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Jurta Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.