Tolima, bet kartu ir artima : Gruzija '11 (1 dalis)
Ne per seniausiai Lietuva iš naujo atrado kiek primirštus brolystės ryšius su sena gera sovietinio bloko bičiule Gruzija. Galbūt to priežastis banaliai eurovizinė; gal, ypač mums, prieš dvi dešimtis metų patyrusiems Rusijos agresiją, ta priežastis skausmingai pažįstama dėl 2008-ųjų karo, gal dėl to „kalti“ nauji, nebrangūs skrydžiai. Kad ir kokios būtų priežastys, fakto paneigti neišeis – Gruzija vis labiau populiarėja tarp lietuvių.
Visgi, nepaisant didėjančio populiarumo, informacijos keliauninkams vis dar gerokai trūksta. Dėl šios priežasties nusprendžiau rašyti dviejų dalių pasakojimą – vienoje, vėlesnėje dalyje, papasakosiu apie aplankytas vietas, įspūdžius ir detales. Šioje, ankstesnėje dalyje, labiau orientuosiuosi i bendrą, tikiuosi, naudingą, informaciją apie šią šalį.
ŽMONĖS :
Iš principo Gruzija vis dar yra besivystanti šalis. Situacija joje dabar primena maždaug 1996-1997 metus Lietuvoje, kai iš principo visko jau yra, bet paprastam žmogui tas „viskas“ yra dar sunkiai pasiekiamas. Šalyje siaučia didelė bedarbystė – negaliu pateikti oficialių duomenų, bet visi sutikti gruzinai kalbėjo apie tuos pačius skaičius : nuo 70 iki 80proc. gruzinų neturi darbo, arba verčiasi neoficialiai. Visa tai įtakoja situaciją šalyje – turistai labai laukiami, nes didelė dalis dirbančiųjų sukasi būtent turizmo srityje. Susikalbėt lietuviams ten juokų darbas, nes rusiškai šneka beveik visi, nemaža dalis šneka ir angliškai.
Kitas įdomus aspektas kalbant apie Gruzijos žmones gali būti šiek tiek netikėtas. Na, gal ne tiek netikėtas, kiek šiek tiek griaunantis stereotipą apie.. Gruzinišką svetingumą. Iš karto skubu užbėgt bekylančioms mintims už akių : niekas nepasikeitė, gruzinai tikrai yra labai svetingi, vaišingi, gerbiantys savo svečius. Tačiau, bent jau mūsų kelionės metu, tikrai nebuvom susidūrę su kai kuriuose kituose internetiniuose pasakojimuose piešiamu paveikslu, kad vos tik apsistoji pas gruziną, jis tavęs savaitę nepaleis, migdys, maitins, girdys, o atsisveikinimui dar lauknešėlį įduos. Taip nėra, nebent atvažiuoji pas draugus – pas tikrus draugus, o ne žmones, kurie vistik pragyvena iš turizmo. Tai yra pakankamai natūralu : kai šalyje toks nedarbas, paprasčiausiai tampa per didele prabanga sava menka sąskaita dar ir maitinti bei girdyti savus svečius. Vėlgi, patys gruzinai šneka, kad dar keli metai atgalios situacija vistik buvo kitokia, bet dabar jų turizmo srityje dirbančius ar besiverčiančius žmones šiek tiek išlepino gausiai atvykstantys turistai iš Izraelio ir, kaip bebūtų keista, pamažu šią šalį atrandantys vakarų europiečiai.
Tiek pasakius, vistik būtina pabrėžti, jog svetingumas tikrai nedingo, ir Gruzijoj tikrai visada laisvai liesis vynas bei nuo maisto luš stalai. Gruziniški tostai taipogi vis dar keliami ir vis dar ilgi, na ir apskritai, viskas ten tvarkoj ir gerai, tiesiog norisi skaitytojams iškart nuimti rožinius akinius tam, kad po to nekiltų minčių, jog Gruzijoje kepti karveliai patys skrenda į burnas, o išgirdę, jog esi iš Lietuvos, gruzinai automatiškai prilygina tave dvidešimt metų pažįstamam draugui. :) P.S. – lietuvius ten tikrai myli ir gerbia.
GEOGRAFIJA :
Gruzija yra nedidelė šalis, vos 5000kv. kilometrų didesnė už Lietuvą. Oficialiai šalyje gyvena apie 4,5 milijono žmonių, tačiau neoficialiai šalis serga ta pačia liga, kaip ir Lietuva, kuri oficialiai irgi turi 3,5 milijono, bet prasidėjus realiam gyventojų surašymui, valdžiai reikia gudrauti ir „pritempinėt skaičius“, kad kaip nors galėtų užsidėti pliusiuką, jog mūsų - dar vis trys milijonai.
Šalyje labai didelė diferenciacija tarp didžiausių miestų : be konkurencijos didžiausias miestas yra sostinė Tbilisi, kuriame oficialiai gyvena 1,1 milijono gyventojų (sakoma, kad neoficialiai skaičius artėja prie 2 milijonų ribos), o tuo tarpu antrame pagal dydį Kutaisi mieste gyvena nepilni 200 000. Įdomus faktas yra tas, kad ruošiamasi į Kutaisi perkelti parlamentą, o vėliau galbūt netgi ir prezidentūrą. Be šių dviejų kiti didesni Gruzijos miestai yra Batumi bei Zugdidi, o likę yra labiau miesteliai ar išvis tik dideli kaimai – štai pavyzdžiui Svanetijos regiono sostinėje Mestia tegyvena 3000 žmonių; Kakheti, Gruzijos vyndarystės regiono sostinėje Telavi - 22 000 žmonių, ir panašiai.
Kartu su Tbilisi labiausiai augantis ir besiplečiantis miestas šiuo metu yra Batumi : iš principo visi laisvi Gruzijos pinigai dabar investuojami šiame mieste – su tikslu skatinti ir populiarinti turizmą. Daugiausiai statybų dabar vyksta būtent šiame mieste, kuris tuo pačiu yra ir bene pagrindinis turistų, ypač rusų ir ukrainiečių, traukos centras šalyje.
Pati Gruzija susideda iš 12 istorinių regionų, kurių kiekvienas turi savo autentiškus rūbus, tradicijas, patiekalus ir netgi šokius. Planuojant kelionę, šiek tiek susižinoti apie juos nepakenks, nes iš principo galima užsidirbti nemažai pagarbos taškų, vietiniams pademonstravus, kad žinai jų lankytinų vietų pavadinimus, patiekalus, žinai jų istorines asmenybes, užuot norėjęs nuvažiuot „kur gražu“ ar suvalgyt „kas skanu“ :)
Atvykimas iš mūsų šalelės yra gan paprastas ir iš principo nepalieka daug pasirinkimo laisvės : bet koks kitas keliavimo būdas, išskyrus lėktuvą, sukels greičiau nepatogumų, nei kelionės džiaugsmų, nors interneto platybėse yra pavykę aptikti pasakojimą apie kelionę į Gruziją nuosavu automobiliu, ir nepanašu, kad keliautojai būtų labai liūdėję ar jautę diskomfortą. Tačiau asmeniškai man kelionė į Gruziją siejasi tik su skrydžiu, na, nebent kažkokiu mistiniu būdu, surinkus 7-8 žmonių kompaniją ir išsinuomojus autobusiuką.. Tačiau vistiek abejoju, ar labai norėčiau keliauti automobiliu net ir tokiu atveju.
Ka gi, šiaip ar taip, kadangi mes skridom, trumpai apie skrydį : jis galimas tiek iš Rygos, tiek ir iš Vilniaus. Mes skridome iš Vilniaus per Kijevą, Aerosvit avialinijomis. Nors prieš skrydį prisiskaitėme gausybę neigiamų atsiliepimų apie šias avialinijas, nusiskundimų ir pretenzijų neturiu : pusvalandžio vėlavimą išskrist iš Tbilisi tikrai galima iškęst, o visa kita buvo tik pliusai – ir daug bagažo vežtis galima, ir pavalgyt duoda, ir neskraido 737-800aisiais, kur vietos tiek, kiek šprotams skardinėje :)
Bilietus užsakinėjom iš anksto, dar kovo pradžioje, tad gavosi labai padori bendra 640 lt. žmogui kaina. Tbilisio oro uostas yra netoli centro, tad atvažiuosite į vietą greitai ir nebrangiai. Beje, minėtoji Aerosvit iš Kijevo vykdo skrydžius ne tik į Tbilisi, bet ir į Batumi, tad galima susiplanuoti skrydį bei visą kelionę kaip patogiau.
Klimatas Gruzijoje yra pakankamai karštas – štai rugpjūtį Tbilisyje nieko nenustebins +37-40 laipsnių temperatūra, žiemą irgi retai kada būna šalčiau nei maždaug +7 - +10 laipsnių. Savaime suprantama, lipant į kalnus, oras atitinkamai vėsta, o Svanetijoje šalčiausiu žiemos metu galima tikėtis ir iki -25laipsnių.
Patys gruzinai, šnekėdami apie potencialiai geriausias datas turizmui, labiausiai išskiria tris periodus : patį pirmą, kaip palankiausią metą aplankyt juos, įvardija rugsėjo pabaigą – spalio pradžią, mat tuo metu nebekaršta, plius galutinai sunoksta ir turguose pasipila įvairūs vaisiai, uogos ir kiti gardumynai ; antrą palankiausią datą įvardija nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio, mat tada jau šilta, ir viskas žydi, ir trečias periodas – žiema. Ji rekomenduojama slidinėjimo entuziastams, nes, surpise surprise – bent jau man tai tikrai buvo surprise – Gruzija turi net du tikrai neblogus, slidinėjimo kurortus Bakuriani ir Gudauri.
Lietaus daug tikėtis neverta, ypač vasarą, na nebent aukštesnėse vietose – tačiau ir jose lietus ilgai neužsilaiko.
Labai verta dėmesio idėja yra tik atskridus į Gruziją nusipirkti vietinę išankstinio pildymo telefono kortelę – su ja į Lietuvą skambinome ir priiminėjome skambučius iš Lietuvos maždaug dvigubai pigiau, nei būtume tą darę su lietuviška kortele, plius, sms iš Gruzijos į Lietuvą šiuo atveju kainuoja nei daug, nei mažai - pusantro cento.
Rinkoje yra trys telekomunikacijų paslaugas teikiančios įmonės : Geocell, Magti ir Beeline. Apie paskutinę neturiu ką pasakyti, nes mes minėtas kainas gavome naudodamiesi Geocell tinklu. Kitas niuansas yra toks, kad tarkim, kalnuose, Svanetijos gilumoj, Geocell neveikia, o Magti – veikia. Tačiau Magti kainų nežinau, todėl garantuoti, kad sms naudojantis šiuo tinklu kainuos pusantro cento, negaliu.
SAUGUMAS:
Iš principo, Gruzija tapo labai saugi šalis į valdžią atėjus Saakašviliui. Greitai buvo atliktos atitinkamos reformos, visi, pasak pačių gruzinų, vory v zakone buvo susemti ir be jokių teismų uždaryti už grotų, pakeista beveik visa policija. To rezultatas – labai mažai nusikaltimu, plius ~80proc. pasitikėjimas policija.
Policija tokį žvėrišką pasitikėjimą turi dėl labai paprastos priežasties – eilinis policininkas dirba vieną dieną, tada jam būna dvi išeiginės, negana to, jis dar gauna labai didele (aišku, Gruzijos mastais) algą. Dėl viso to jie savo darbus labai brangina, ir, būsimieji keliautojai, turėkit omeny, kad jei kada teks turėt reikalų su gruzinais policininkais, vien už žodį „kyšis“ jūsų rankas greičiausiai papuoš žavios plieninės apyrankės, ir iš vidaus susipažinsit su Gruzijos areštinių sistema.
Gatvėse saugu, bet bendrųjų saugumo principų pamiršti nereikėtų. Mes pamiršom, ir buvom skaudžiai nubausti – ketvirtą kelionės dieną pavogė mūsų fotoaparatą. Visi gruzinai, kam pasakojom apie šį nemalonų nutikimą, labai pyko ir baisėjosi, o neretas ir visos valstybės vardu mūsų atsiprašinėjo už toki rimtą, jų mastu, nusikaltimą, bet faktas lieka faktu – pirmų keturių dienų nuotraukų sekančioj pasakojimo dalyje nebus. Taigi, pasitikėkit, bet atsargumo nepamirškit.
GYVENAMOJI VIETA :
Gruzijoje dar nėra plačiai išvystyta turizmo infrastruktūra, o išvertus į žmonių kalbą tai reikštų, jog nėra didelio viešbučių pasirinkimo. Ypač trūksta ekonominės klasės viešbučių. Bet visa tai išsprendžiama apsistojant pas žmones. Tas daroma labai paprastai – jei neturit kokio nors gido, galima klausti taksistų, arba susipazinti su vietiniais kokiame nors restorane ar kavinėje, ir labai greitai atsiras koks nors draugas ar draugo draugas, pasiruošęs suteikti nakvynę už nedidelę kainą. Knygos, tokios kaip pvz., Lonely Planet, taip pat pateikia apnakvindinimo paslaugas teikiančių žmonių kontaktus.
Gyvenant pas žmones taip pat labai apsimoka užsisakyti vakarienę ir pusryčius – už menką kainą gausite krūvą skanaus naminio maisto, plius vynas dažniausiai liesis laisvai ir neribotai. Hostelių siūlyčiau privengti, nes gyvenant pas žmones, už tą pačią kainą gausite ir geresnę nakvynę, ir vakarienę, ir dar labai tikėtina, jog šeimininkas mielai pabus maloniu pašnekovu.
Be abejo, didesniuose miestuose tikrai galima gyvent ir viešbučiuose ar hosteliuose, tačiau mūsų kelionės metu paaiškėjo, kad tam jokio gero ar logiško pagrindo nėra. Tuo tarpu mažesniuose miesteliuose viešbučių nelabai yra apskritai, na, nebent koks vienas, daugiausiai du, ir kaina juose tikrai privers jus prisiminti, kad apsistojote vieninteliame miesto viešbutyje.
TRANSPORTAS :
Šis reikalas Gruzijoje yra vienas iš pačių chaotiškiausių : negana to, kad gruzinai keliuose važiuoja labai keistai, mat eismo juostos jiems negalioja, arba geriausiu atveju atlieka rekomendacines funkcijas, praktiškai visi vairuotojai Gruzijoje dar labai dažnai naudoja signalą. Tačiau priešingai nei kokioje Azijos ar Arabų valstybėje, kur visi spaudžia signalą kaip galima ilgiau, taip bandydami parodyti savo pirmenybę ar „teisę“ pravažiuoti pirmam, gruzinai signalą naudoja trumpai pypteldami įvairiems tikslams : pagal situaciją trumpas pyptelėjimas gali reikšt ir įspėjimą pėstiesiems, kad pro juos važiuoja; ir įspėjimas, kad lenkia; ir sutikimas būti aplenktu; ir perspėjimas iš šalutinio kelio važiuojančiam vairuotojui, ir tai tikrai nėra baigtinis sąrašas.
Sunku ir su viešuoju transportu. Iš principo reikia susitaikyti : arba važiuoji ilgai, sunkiai, bet pigiai, arba imi taksi, ir važiuoji greitai, komfortabiliai, bet gerokai brangiau.
Iš principo, važiuojant bent keturiese, labiausiai apsimoka samdytis gidą-vairuotoją. Padalinus tą sumą visiems, gausis ne tokie ir dideli pinigai, o pamatysite daug daugiau, nes dauguma lankytinų objektų vistik yra arba toli nuo viešojo transporto maršrutų, arba tas transportas važinėja labai retai. Tarkim, pavyzdys - Gelati vienuolynas. Jis randasi visai netoli Kutaisi, plius minus 8-10 km., bet maršrutka iki jo važiuoja tik 10val. Ryto, o grįžta atgal tik 16 val.
Vairuotoją geriausiai užsisakyti pagal rekomendacijas, nors, kaip rodo mano pavyzdys, kartais ir rekomendacijos negali garantuoti gero ar sklandaus sandėrio – viename iš portalų rasta rekomendacija vairuotojui Naserui mums smarkiai apkarto, nes tas pilietis, jau susitaręs su mumis, vėliau paprasčiausiai paliko mus „ant ledo“. Na, šiaip ar taip, jis net ne gruzinas : bent jau šios puikios šalies gyventojai gali pasidžiaugt, kad ne jų tautietis padarė tokią nesąmone :)
Jei vistik nusprendėte važiuoti viešuoju transportu, populiariausias variantas Gruzijoje yra maršrutka – mikroautobusai, atliekantys autobusų funkcijas. Jų pagrindinis minusas yra tas, kad vairuotojas neišvažiuos, kol neprisirinks pakankamai keleivių. Taigi, jei iš kokio Kutaisi į Tbilisi išvažiuosite po 30-50 minučių, tai išvykos į kokią atokesnę vietą laukti gali tekt ir 4-5 valandas.
Kita vertus, taksi nėra brangus, ypač keliems žmonėms metantis kartu. Svarbus momentas yra tas, kad taksi visada reikia klausti kainos prieš įsėdant, už kiek nuveš ten ir ten, be to, priešingai nei kitais atvejais Gruzijoje, su jais tikrai galima pasiderėti.
Traukiniai Gruzijoje irgi yra variantas, tačiau nors tai garantuoja pigų keliavimą, laiko prasme traukiniu labai neapsimoka važiuoti, nebent, naktiniu traukiniu Tbilisi-Batumi. Svarbu yra tai, kad šiuo traukiniu važiuoja daug žmonių, todėl bilietus į jį reikia užsakinėti iš anksto, ypač vasaros mėnesiais.
Atskirą žodį reikia tarti visiems, norintiems keliauti į Svanetiją – nuo šių metų kas antrą dieną vykdomi vietiniai skrydžiai iš Tbilisi į Mestia. Nors skristi, be abejo, brangiau nei važiuoti traukiniu ar maršrutka, pasiskaičiavus sutaupytą laiką ir patogumą greičiausiai nuspręsite skristi – tokiu atveju irgi reikia spėti užsisakyti bilietus. Ne už ilgo forume patalpinsiu visus savo sukauptus kontaktus, tad galėsite planuotis ;)
Bus tęsinys.
Visgi, nepaisant didėjančio populiarumo, informacijos keliauninkams vis dar gerokai trūksta. Dėl šios priežasties nusprendžiau rašyti dviejų dalių pasakojimą – vienoje, vėlesnėje dalyje, papasakosiu apie aplankytas vietas, įspūdžius ir detales. Šioje, ankstesnėje dalyje, labiau orientuosiuosi i bendrą, tikiuosi, naudingą, informaciją apie šią šalį.
ŽMONĖS :
Iš principo Gruzija vis dar yra besivystanti šalis. Situacija joje dabar primena maždaug 1996-1997 metus Lietuvoje, kai iš principo visko jau yra, bet paprastam žmogui tas „viskas“ yra dar sunkiai pasiekiamas. Šalyje siaučia didelė bedarbystė – negaliu pateikti oficialių duomenų, bet visi sutikti gruzinai kalbėjo apie tuos pačius skaičius : nuo 70 iki 80proc. gruzinų neturi darbo, arba verčiasi neoficialiai. Visa tai įtakoja situaciją šalyje – turistai labai laukiami, nes didelė dalis dirbančiųjų sukasi būtent turizmo srityje. Susikalbėt lietuviams ten juokų darbas, nes rusiškai šneka beveik visi, nemaža dalis šneka ir angliškai.
Kitas įdomus aspektas kalbant apie Gruzijos žmones gali būti šiek tiek netikėtas. Na, gal ne tiek netikėtas, kiek šiek tiek griaunantis stereotipą apie.. Gruzinišką svetingumą. Iš karto skubu užbėgt bekylančioms mintims už akių : niekas nepasikeitė, gruzinai tikrai yra labai svetingi, vaišingi, gerbiantys savo svečius. Tačiau, bent jau mūsų kelionės metu, tikrai nebuvom susidūrę su kai kuriuose kituose internetiniuose pasakojimuose piešiamu paveikslu, kad vos tik apsistoji pas gruziną, jis tavęs savaitę nepaleis, migdys, maitins, girdys, o atsisveikinimui dar lauknešėlį įduos. Taip nėra, nebent atvažiuoji pas draugus – pas tikrus draugus, o ne žmones, kurie vistik pragyvena iš turizmo. Tai yra pakankamai natūralu : kai šalyje toks nedarbas, paprasčiausiai tampa per didele prabanga sava menka sąskaita dar ir maitinti bei girdyti savus svečius. Vėlgi, patys gruzinai šneka, kad dar keli metai atgalios situacija vistik buvo kitokia, bet dabar jų turizmo srityje dirbančius ar besiverčiančius žmones šiek tiek išlepino gausiai atvykstantys turistai iš Izraelio ir, kaip bebūtų keista, pamažu šią šalį atrandantys vakarų europiečiai.
Tiek pasakius, vistik būtina pabrėžti, jog svetingumas tikrai nedingo, ir Gruzijoj tikrai visada laisvai liesis vynas bei nuo maisto luš stalai. Gruziniški tostai taipogi vis dar keliami ir vis dar ilgi, na ir apskritai, viskas ten tvarkoj ir gerai, tiesiog norisi skaitytojams iškart nuimti rožinius akinius tam, kad po to nekiltų minčių, jog Gruzijoje kepti karveliai patys skrenda į burnas, o išgirdę, jog esi iš Lietuvos, gruzinai automatiškai prilygina tave dvidešimt metų pažįstamam draugui. :) P.S. – lietuvius ten tikrai myli ir gerbia.
Gruzija yra nedidelė šalis, vos 5000kv. kilometrų didesnė už Lietuvą. Oficialiai šalyje gyvena apie 4,5 milijono žmonių, tačiau neoficialiai šalis serga ta pačia liga, kaip ir Lietuva, kuri oficialiai irgi turi 3,5 milijono, bet prasidėjus realiam gyventojų surašymui, valdžiai reikia gudrauti ir „pritempinėt skaičius“, kad kaip nors galėtų užsidėti pliusiuką, jog mūsų - dar vis trys milijonai.
Šalyje labai didelė diferenciacija tarp didžiausių miestų : be konkurencijos didžiausias miestas yra sostinė Tbilisi, kuriame oficialiai gyvena 1,1 milijono gyventojų (sakoma, kad neoficialiai skaičius artėja prie 2 milijonų ribos), o tuo tarpu antrame pagal dydį Kutaisi mieste gyvena nepilni 200 000. Įdomus faktas yra tas, kad ruošiamasi į Kutaisi perkelti parlamentą, o vėliau galbūt netgi ir prezidentūrą. Be šių dviejų kiti didesni Gruzijos miestai yra Batumi bei Zugdidi, o likę yra labiau miesteliai ar išvis tik dideli kaimai – štai pavyzdžiui Svanetijos regiono sostinėje Mestia tegyvena 3000 žmonių; Kakheti, Gruzijos vyndarystės regiono sostinėje Telavi - 22 000 žmonių, ir panašiai.
Kartu su Tbilisi labiausiai augantis ir besiplečiantis miestas šiuo metu yra Batumi : iš principo visi laisvi Gruzijos pinigai dabar investuojami šiame mieste – su tikslu skatinti ir populiarinti turizmą. Daugiausiai statybų dabar vyksta būtent šiame mieste, kuris tuo pačiu yra ir bene pagrindinis turistų, ypač rusų ir ukrainiečių, traukos centras šalyje.
Pati Gruzija susideda iš 12 istorinių regionų, kurių kiekvienas turi savo autentiškus rūbus, tradicijas, patiekalus ir netgi šokius. Planuojant kelionę, šiek tiek susižinoti apie juos nepakenks, nes iš principo galima užsidirbti nemažai pagarbos taškų, vietiniams pademonstravus, kad žinai jų lankytinų vietų pavadinimus, patiekalus, žinai jų istorines asmenybes, užuot norėjęs nuvažiuot „kur gražu“ ar suvalgyt „kas skanu“ :)
Atvykimas iš mūsų šalelės yra gan paprastas ir iš principo nepalieka daug pasirinkimo laisvės : bet koks kitas keliavimo būdas, išskyrus lėktuvą, sukels greičiau nepatogumų, nei kelionės džiaugsmų, nors interneto platybėse yra pavykę aptikti pasakojimą apie kelionę į Gruziją nuosavu automobiliu, ir nepanašu, kad keliautojai būtų labai liūdėję ar jautę diskomfortą. Tačiau asmeniškai man kelionė į Gruziją siejasi tik su skrydžiu, na, nebent kažkokiu mistiniu būdu, surinkus 7-8 žmonių kompaniją ir išsinuomojus autobusiuką.. Tačiau vistiek abejoju, ar labai norėčiau keliauti automobiliu net ir tokiu atveju.
Ka gi, šiaip ar taip, kadangi mes skridom, trumpai apie skrydį : jis galimas tiek iš Rygos, tiek ir iš Vilniaus. Mes skridome iš Vilniaus per Kijevą, Aerosvit avialinijomis. Nors prieš skrydį prisiskaitėme gausybę neigiamų atsiliepimų apie šias avialinijas, nusiskundimų ir pretenzijų neturiu : pusvalandžio vėlavimą išskrist iš Tbilisi tikrai galima iškęst, o visa kita buvo tik pliusai – ir daug bagažo vežtis galima, ir pavalgyt duoda, ir neskraido 737-800aisiais, kur vietos tiek, kiek šprotams skardinėje :)
Bilietus užsakinėjom iš anksto, dar kovo pradžioje, tad gavosi labai padori bendra 640 lt. žmogui kaina. Tbilisio oro uostas yra netoli centro, tad atvažiuosite į vietą greitai ir nebrangiai. Beje, minėtoji Aerosvit iš Kijevo vykdo skrydžius ne tik į Tbilisi, bet ir į Batumi, tad galima susiplanuoti skrydį bei visą kelionę kaip patogiau.
Klimatas Gruzijoje yra pakankamai karštas – štai rugpjūtį Tbilisyje nieko nenustebins +37-40 laipsnių temperatūra, žiemą irgi retai kada būna šalčiau nei maždaug +7 - +10 laipsnių. Savaime suprantama, lipant į kalnus, oras atitinkamai vėsta, o Svanetijoje šalčiausiu žiemos metu galima tikėtis ir iki -25laipsnių.
Patys gruzinai, šnekėdami apie potencialiai geriausias datas turizmui, labiausiai išskiria tris periodus : patį pirmą, kaip palankiausią metą aplankyt juos, įvardija rugsėjo pabaigą – spalio pradžią, mat tuo metu nebekaršta, plius galutinai sunoksta ir turguose pasipila įvairūs vaisiai, uogos ir kiti gardumynai ; antrą palankiausią datą įvardija nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio, mat tada jau šilta, ir viskas žydi, ir trečias periodas – žiema. Ji rekomenduojama slidinėjimo entuziastams, nes, surpise surprise – bent jau man tai tikrai buvo surprise – Gruzija turi net du tikrai neblogus, slidinėjimo kurortus Bakuriani ir Gudauri.
Lietaus daug tikėtis neverta, ypač vasarą, na nebent aukštesnėse vietose – tačiau ir jose lietus ilgai neužsilaiko.
Labai verta dėmesio idėja yra tik atskridus į Gruziją nusipirkti vietinę išankstinio pildymo telefono kortelę – su ja į Lietuvą skambinome ir priiminėjome skambučius iš Lietuvos maždaug dvigubai pigiau, nei būtume tą darę su lietuviška kortele, plius, sms iš Gruzijos į Lietuvą šiuo atveju kainuoja nei daug, nei mažai - pusantro cento.
Rinkoje yra trys telekomunikacijų paslaugas teikiančios įmonės : Geocell, Magti ir Beeline. Apie paskutinę neturiu ką pasakyti, nes mes minėtas kainas gavome naudodamiesi Geocell tinklu. Kitas niuansas yra toks, kad tarkim, kalnuose, Svanetijos gilumoj, Geocell neveikia, o Magti – veikia. Tačiau Magti kainų nežinau, todėl garantuoti, kad sms naudojantis šiuo tinklu kainuos pusantro cento, negaliu.
SAUGUMAS:
Iš principo, Gruzija tapo labai saugi šalis į valdžią atėjus Saakašviliui. Greitai buvo atliktos atitinkamos reformos, visi, pasak pačių gruzinų, vory v zakone buvo susemti ir be jokių teismų uždaryti už grotų, pakeista beveik visa policija. To rezultatas – labai mažai nusikaltimu, plius ~80proc. pasitikėjimas policija.
Policija tokį žvėrišką pasitikėjimą turi dėl labai paprastos priežasties – eilinis policininkas dirba vieną dieną, tada jam būna dvi išeiginės, negana to, jis dar gauna labai didele (aišku, Gruzijos mastais) algą. Dėl viso to jie savo darbus labai brangina, ir, būsimieji keliautojai, turėkit omeny, kad jei kada teks turėt reikalų su gruzinais policininkais, vien už žodį „kyšis“ jūsų rankas greičiausiai papuoš žavios plieninės apyrankės, ir iš vidaus susipažinsit su Gruzijos areštinių sistema.
Gatvėse saugu, bet bendrųjų saugumo principų pamiršti nereikėtų. Mes pamiršom, ir buvom skaudžiai nubausti – ketvirtą kelionės dieną pavogė mūsų fotoaparatą. Visi gruzinai, kam pasakojom apie šį nemalonų nutikimą, labai pyko ir baisėjosi, o neretas ir visos valstybės vardu mūsų atsiprašinėjo už toki rimtą, jų mastu, nusikaltimą, bet faktas lieka faktu – pirmų keturių dienų nuotraukų sekančioj pasakojimo dalyje nebus. Taigi, pasitikėkit, bet atsargumo nepamirškit.
GYVENAMOJI VIETA :
Gruzijoje dar nėra plačiai išvystyta turizmo infrastruktūra, o išvertus į žmonių kalbą tai reikštų, jog nėra didelio viešbučių pasirinkimo. Ypač trūksta ekonominės klasės viešbučių. Bet visa tai išsprendžiama apsistojant pas žmones. Tas daroma labai paprastai – jei neturit kokio nors gido, galima klausti taksistų, arba susipazinti su vietiniais kokiame nors restorane ar kavinėje, ir labai greitai atsiras koks nors draugas ar draugo draugas, pasiruošęs suteikti nakvynę už nedidelę kainą. Knygos, tokios kaip pvz., Lonely Planet, taip pat pateikia apnakvindinimo paslaugas teikiančių žmonių kontaktus.
Gyvenant pas žmones taip pat labai apsimoka užsisakyti vakarienę ir pusryčius – už menką kainą gausite krūvą skanaus naminio maisto, plius vynas dažniausiai liesis laisvai ir neribotai. Hostelių siūlyčiau privengti, nes gyvenant pas žmones, už tą pačią kainą gausite ir geresnę nakvynę, ir vakarienę, ir dar labai tikėtina, jog šeimininkas mielai pabus maloniu pašnekovu.
Be abejo, didesniuose miestuose tikrai galima gyvent ir viešbučiuose ar hosteliuose, tačiau mūsų kelionės metu paaiškėjo, kad tam jokio gero ar logiško pagrindo nėra. Tuo tarpu mažesniuose miesteliuose viešbučių nelabai yra apskritai, na, nebent koks vienas, daugiausiai du, ir kaina juose tikrai privers jus prisiminti, kad apsistojote vieninteliame miesto viešbutyje.
Šis reikalas Gruzijoje yra vienas iš pačių chaotiškiausių : negana to, kad gruzinai keliuose važiuoja labai keistai, mat eismo juostos jiems negalioja, arba geriausiu atveju atlieka rekomendacines funkcijas, praktiškai visi vairuotojai Gruzijoje dar labai dažnai naudoja signalą. Tačiau priešingai nei kokioje Azijos ar Arabų valstybėje, kur visi spaudžia signalą kaip galima ilgiau, taip bandydami parodyti savo pirmenybę ar „teisę“ pravažiuoti pirmam, gruzinai signalą naudoja trumpai pypteldami įvairiems tikslams : pagal situaciją trumpas pyptelėjimas gali reikšt ir įspėjimą pėstiesiems, kad pro juos važiuoja; ir įspėjimas, kad lenkia; ir sutikimas būti aplenktu; ir perspėjimas iš šalutinio kelio važiuojančiam vairuotojui, ir tai tikrai nėra baigtinis sąrašas.
Sunku ir su viešuoju transportu. Iš principo reikia susitaikyti : arba važiuoji ilgai, sunkiai, bet pigiai, arba imi taksi, ir važiuoji greitai, komfortabiliai, bet gerokai brangiau.
Iš principo, važiuojant bent keturiese, labiausiai apsimoka samdytis gidą-vairuotoją. Padalinus tą sumą visiems, gausis ne tokie ir dideli pinigai, o pamatysite daug daugiau, nes dauguma lankytinų objektų vistik yra arba toli nuo viešojo transporto maršrutų, arba tas transportas važinėja labai retai. Tarkim, pavyzdys - Gelati vienuolynas. Jis randasi visai netoli Kutaisi, plius minus 8-10 km., bet maršrutka iki jo važiuoja tik 10val. Ryto, o grįžta atgal tik 16 val.
Vairuotoją geriausiai užsisakyti pagal rekomendacijas, nors, kaip rodo mano pavyzdys, kartais ir rekomendacijos negali garantuoti gero ar sklandaus sandėrio – viename iš portalų rasta rekomendacija vairuotojui Naserui mums smarkiai apkarto, nes tas pilietis, jau susitaręs su mumis, vėliau paprasčiausiai paliko mus „ant ledo“. Na, šiaip ar taip, jis net ne gruzinas : bent jau šios puikios šalies gyventojai gali pasidžiaugt, kad ne jų tautietis padarė tokią nesąmone :)
Jei vistik nusprendėte važiuoti viešuoju transportu, populiariausias variantas Gruzijoje yra maršrutka – mikroautobusai, atliekantys autobusų funkcijas. Jų pagrindinis minusas yra tas, kad vairuotojas neišvažiuos, kol neprisirinks pakankamai keleivių. Taigi, jei iš kokio Kutaisi į Tbilisi išvažiuosite po 30-50 minučių, tai išvykos į kokią atokesnę vietą laukti gali tekt ir 4-5 valandas.
Kita vertus, taksi nėra brangus, ypač keliems žmonėms metantis kartu. Svarbus momentas yra tas, kad taksi visada reikia klausti kainos prieš įsėdant, už kiek nuveš ten ir ten, be to, priešingai nei kitais atvejais Gruzijoje, su jais tikrai galima pasiderėti.
Traukiniai Gruzijoje irgi yra variantas, tačiau nors tai garantuoja pigų keliavimą, laiko prasme traukiniu labai neapsimoka važiuoti, nebent, naktiniu traukiniu Tbilisi-Batumi. Svarbu yra tai, kad šiuo traukiniu važiuoja daug žmonių, todėl bilietus į jį reikia užsakinėti iš anksto, ypač vasaros mėnesiais.
Atskirą žodį reikia tarti visiems, norintiems keliauti į Svanetiją – nuo šių metų kas antrą dieną vykdomi vietiniai skrydžiai iš Tbilisi į Mestia. Nors skristi, be abejo, brangiau nei važiuoti traukiniu ar maršrutka, pasiskaičiavus sutaupytą laiką ir patogumą greičiausiai nuspręsite skristi – tokiu atveju irgi reikia spėti užsisakyti bilietus. Ne už ilgo forume patalpinsiu visus savo sukauptus kontaktus, tad galėsite planuotis ;)
Bus tęsinys.
|
|
|
|
| Gruzija | Borjomi ir Kazbegi @ Shkhara | Svanetija | Perėja |
|
|||
| Batumi |
