Teatro del Sale: garsiausias Florencijos šefas ir šėlstanti armonika
Apie Druskos teatrą Florencijoje buvau girdėjusi daug kartų, praėjusi pro jį, ir netgi buvau užsukusi pašniukštinėti. Kaip įprasta neįprastoms florentietiškoms vietoms rezervacijos čia priimamos tik tai pačiai dienai (ketvirtadienio popietę rezervuoji vietą ketvirtadienio vakarui)... Bet galų gale lapkričio viduruje pamačiau, paragavau, pasiklausiau ir likau be galo sužavėta didžiulio, vos įžengus į pastatą prasidedančio itališko spektaklio, kuriame dalyvauja visi.
Tą skverelį, kuriame glaudžiasi teatras vadinu Cibreo kvartalu – nedidelėje erdvėje šalia Piazza S. Ambrogio įsikūrę Cibreo Ristorante (Čibreo restoranas), Cibreo Trattoria (Čibreo smuklė) ir Cibreo Caffe (Čibreo kavinė) – vieni žymiausių maisto namų mieste. Eiti į Cibreo (o mano atveju, į Cibreo trarttoria)– jau savaime įvykis, jau vien dėl to, kad vietos rezervuoti neįmanoma. Kita neišvengiama sąlyga norintiems valgyti čia – nepažįstamų žmonių kompanija prie stalo. Smuklė visai mažytė ir per daug nesismulkina su dviviečiais staliukais, tad tenka džiaugtis atsitiktiniais kaimynais. Didžiausia atrakcija – vyriausiasis padavėjas pingvino kostiumu pasodina prie naujųjų draugų, paskui atsineša mažytę apvalią kėdutę, atsisėda šalia (taip, kad jūs į pingviną žiūrite iš viršaus) ir priima užsakymą. Negalintiems susitaikyti su privatumo stoka – nepatariu.
Bet aš čia jau nuklydau. Tam pačiam Cibreo rateliui priklauso ir teatras, Teatro del Sale, Druskos teatras. Teatras nepaprastas. Prieš įeidami privalom įsigyti nario korteles. Įėjus į vidų pasitinka jaukios ąžuolinės lentynos, nukrautos stiklainiais su marinuotais šparagais, agurkais, saulėje džiovintais pomidorais, receptų knygomis, vyno buteliais, prijuostėmis ir daugybe kitų mažmožių. Kasoje susimokam už vakarienę ir to vakaro pasirodymą – 30 eurų vienam žmogui. Dar pasiklausiu, kaip čia kas, bet Nicol’o Cage’o dvynys (dvidešimčia metų jaunesnis) tik tarsteli, kad vietą turim susirasti patys ir apsitarnauti patys, valgyti ir gerti galim kiek telpa, koncertas prasideda 21.30.
Galiausiai įžengiam į salę. Teatro salę, su scena, stalais, kėdėmis ir bene 10 metrų ilgio langu sienoje, atsiveriančiu vaizdą į virtuvę. Jos palubėje sukabinti senoviniai virtuvės rakandai, bėgioja baltos uniformos, kyla garai nuo puodų ir keptuvių, didžiulėje krosnyje plasnoja liepsnos ir lėtai ant iešmų skrunda viščiukai. Susirandam staliuką, paskui išsirengiam į ąsočio ir vandens paiešką. Kai aš jau beveik puolu į neviltį, Federico šoksta prie pagyvenusios italės su vandeniu. Pasirodo viskas sudėta spintose, atsidarai dureles ar stalčiuką – viskas ten... Stiklinės vandeniui ar stiklinės vynui – viskas iš nupjautų vyno butelių, o štai stalo įrankius atsovauja tik šakutės. Sidabruotos. Paprašau peilio, bet maistu besirūpinanti mergina įsižeidžia...
Kai mes jau didžiuojamės savo vandeniu ir pilnomis stiklinėmis vino novello, kažkas ima neįtikėtinai garsiai rėkti: „Aaaatenziooooneeee!!! Chi vuoleeee polpeeeette rifaaaatteeee aaaalla livorneeeeeseeeee!!!??? (liet. Dėmensio!!! Kas nori livornietiškų kotletukų???)“.
Aš krūpteliu išpūstomis akimis ir nesuprantu, kas atsitiko, tačiau nuo stalų entuziastingai kyla žmonės ir leidžiasi link stiklinėje sienoje esančio lango. O tada pamatau JĮ. Fabio Picchi. Žymiausią Florencijos šefą. Rimtas, pikto veido, virtuvės viršininkas, ragaujantis patiekalus prieš jiems pakliūnant ant mūsų stalų. Tai jis rėkia lyg koncentracijos stovyklos prižiūrėtojas, kai ant stalo keliauja naujas patiekalas. Dar jis primena piktąjį Kalėdų senelį... Bet tą pastebiu tik aš viena. Italijoje Fabio Picchi puikiai pažįstamas – tai jis, būdamas 25-erių įkūrė Cibreo restoraną, vieną žymiausių Toskanoje ir visoje Italijoje. Picchi savo sąskaitoje turi ir tris kulinarijos knygas, ir kulinarinių TV laidų. Tikras virtuvės fenomenas, turintis gilų tradicijos pojūtį ir ištikimas jai, kalbantis publikai paprastai, suprantamai ir įtikinamai, ir labai garsiais.
Tad čiumpam lėkštes ir keliaujam ragauti. Žuvies kotletukas su žiovintų pomidorų padažu ištirpsta burnoje. Ir taip visą vakarą – keliaujant naujam patiekalui šefas Fabio Picchi šaukia visa gerkle, o mes, lyg avelių banda su varvančia seile, bėgame ir laukiame dar vieno virtuvės karaliaus šedevro.
Taip per maždaug pusantros valandos Picchi patiekia:
Livornietiškus žuvies kotletukus su pomidorų užpilu (it. polpette rifatte alla livornese), pelamidės ir pupelių salotas (it. insalata di palamita con fagioli). Lėkštes su salotomis dalina pats šefas. Federico nusprendžia pasiklaust, iš ko susideda salotos. Šefas piktai pasižiūri į Federico ir sako – „Nežinai iš ko susideda pelamidžių ir pupelių salotos? Iš pelamidžių ir pupelių.“ Tada vėl pasižiūri į Federico, atsidūsta ir sako – „Iš akių matau, kad nežinai, kas yra pelamidė?... Žuvis. Sužvejota šalia Elbos salos.“ Pabrukam uodegas ir žvygaudami iš laimės po pokalbio su šefu grįžtam prie stalo.
Njokius romietiškai (it. gnocchi alla romana al farro), spiralinius makaronus su juoduoju kopūstu, pankoliu ir dešra (it. pasta al cavolo nero, finocchio e salsiccia), kukurūzų kruopų košė su parmidžiano sūriu ir šviežiu alyvuogių aliejumi (it. polenta mantecata al parmigiano e olio nuovo), bulvių troškinį, morkų užkandą (it. carote al curry), brokolių piurė ir avinžirnių piurė (it. pure di broccoli e pure di ceci), rizotą su jautiena ir parmidžiano sūriu (it. risotto con coda e panna di manzo riffornito con limone, prezzemolo e parmigiano), moliuskų sriubą su daug alyvuogių aliejaus (it. zuppa di vongola piena d‘olio), montespertolio viščiuką, keptą ant iešmo, su orkaitėje keptomis bulvėmis, paskanintomis rozmarinu ir česnaku (it. pollo di montespertoli con patate arrosto con aglio e rosmarino).
Viskas užsikandama teatro virtuvėje kepta duona. Picchi pasakoja, kad duoną kepa jo sūnus – tešlą užmaišo maždaug vidurnaktį ir palieka šaldytuve, apie ketvirtą valandą ryto keliasi ir ištraukia tešlą, vėliau „seka“ ją ir spendžia, kelintą valandą ją geriausia pašauti ir kiek laiko kepti. Desertui laukia plakta grietinėlė su vafliais, šokoladinis tortas, mandarinai ir kava.
Maistas puikus – pagamintas prieš mūsų akis, šviežias, stebinantis savo paprastumu (ne iš tų, kur lėkštėje išdidžiai stūkso miniatiūrinis „meno kūrinys“ už neįtikėtiną kainą) ir geru, išties geru skoniu. Galiausiai šefas paskelbia, kad vakarienė baigta, personalas ima išnešinėti stalus ir stumti kėdes scenos link. Susirandame dvi laisvas vietas netoli scenos ir laukiam. Pasirodyti turi ne bet kas, o dukart pasaulio čempionas. Pietro Adragna ir grupė. Pietro, armonikos virtuozas, per paskutinius kelerius metus susižėręs visus svarbiausius apdovanojimus, kartu su juo pasirodantys perkusininkas Sergio Odori ir kontrabosininkas Cosimo Ravenni.
Tačiau reikia dar pakentėti – Fabio Picchi nenustygsta vietoje – padėkoja visiems už vakarienę, patraukia per dantį salės gale telefonu kalbančią moterį ir papasakoja savo paskutinius nuotykius virtuvėje. Šefas ne tik sugeba produktus paversti puikiais patiekalais. Pasakojimais apie maistą jis sukausto publiką ir ją minko tarsi duonos tešlą. Gudresni supranta, kad tikroji teatro, šio vakaro ir visų kitų vakarų žvaigždė yra Picchi (kartais po vakarienės rengiami šefo pasirodymai, kuriuose jis pasakoja arba vaidina). Galiausiai jis prigrąsina garsiai ploti vakaro svečiams ir palieka mus su armonika. Tuo tarpu Pietro Adragna paliečia klavišus ir pasiunčia visus į tikrą garsų euforiją.
Pabaigai. Vargu, ar kitoje Florencijos užeigoje rasite keliolika patiekalų, puikų virtuvės šefą, nepaprastą koncertą, daug juoko ir puikios nuotaikos už 30 eur. Be maisto-kultūros vakarų teatre yra leidžiamas laikraštis, už jį surinkti pinigai skiriami vandens tiekimo technikai Afrikos šalyse įrengti. Kaip rašo patys leidėjai, žurnalo kaina – „mažiausiai 5 eurai“. Druskos teatro nepatariu tiems, kam nepatinka apsitarnauti patiems, popierinės servetėlės, rėkiantis išprotėjęs šefas, laukti kelias minutes norint pasiimti naują patiekalą, gerti iš nupjautų vyno butelių ar sėdėti prie vieno stalo su nepažįstamaisiais. Žaidimo taisyklės priklauso Teatro del Sale!
Iš: evsflorencijoje.blogas.lt
Klausti: gidastoskanoje@gmail.com
Tą skverelį, kuriame glaudžiasi teatras vadinu Cibreo kvartalu – nedidelėje erdvėje šalia Piazza S. Ambrogio įsikūrę Cibreo Ristorante (Čibreo restoranas), Cibreo Trattoria (Čibreo smuklė) ir Cibreo Caffe (Čibreo kavinė) – vieni žymiausių maisto namų mieste. Eiti į Cibreo (o mano atveju, į Cibreo trarttoria)– jau savaime įvykis, jau vien dėl to, kad vietos rezervuoti neįmanoma. Kita neišvengiama sąlyga norintiems valgyti čia – nepažįstamų žmonių kompanija prie stalo. Smuklė visai mažytė ir per daug nesismulkina su dviviečiais staliukais, tad tenka džiaugtis atsitiktiniais kaimynais. Didžiausia atrakcija – vyriausiasis padavėjas pingvino kostiumu pasodina prie naujųjų draugų, paskui atsineša mažytę apvalią kėdutę, atsisėda šalia (taip, kad jūs į pingviną žiūrite iš viršaus) ir priima užsakymą. Negalintiems susitaikyti su privatumo stoka – nepatariu.
Bet aš čia jau nuklydau. Tam pačiam Cibreo rateliui priklauso ir teatras, Teatro del Sale, Druskos teatras. Teatras nepaprastas. Prieš įeidami privalom įsigyti nario korteles. Įėjus į vidų pasitinka jaukios ąžuolinės lentynos, nukrautos stiklainiais su marinuotais šparagais, agurkais, saulėje džiovintais pomidorais, receptų knygomis, vyno buteliais, prijuostėmis ir daugybe kitų mažmožių. Kasoje susimokam už vakarienę ir to vakaro pasirodymą – 30 eurų vienam žmogui. Dar pasiklausiu, kaip čia kas, bet Nicol’o Cage’o dvynys (dvidešimčia metų jaunesnis) tik tarsteli, kad vietą turim susirasti patys ir apsitarnauti patys, valgyti ir gerti galim kiek telpa, koncertas prasideda 21.30.
Galiausiai įžengiam į salę. Teatro salę, su scena, stalais, kėdėmis ir bene 10 metrų ilgio langu sienoje, atsiveriančiu vaizdą į virtuvę. Jos palubėje sukabinti senoviniai virtuvės rakandai, bėgioja baltos uniformos, kyla garai nuo puodų ir keptuvių, didžiulėje krosnyje plasnoja liepsnos ir lėtai ant iešmų skrunda viščiukai. Susirandam staliuką, paskui išsirengiam į ąsočio ir vandens paiešką. Kai aš jau beveik puolu į neviltį, Federico šoksta prie pagyvenusios italės su vandeniu. Pasirodo viskas sudėta spintose, atsidarai dureles ar stalčiuką – viskas ten... Stiklinės vandeniui ar stiklinės vynui – viskas iš nupjautų vyno butelių, o štai stalo įrankius atsovauja tik šakutės. Sidabruotos. Paprašau peilio, bet maistu besirūpinanti mergina įsižeidžia...
Kai mes jau didžiuojamės savo vandeniu ir pilnomis stiklinėmis vino novello, kažkas ima neįtikėtinai garsiai rėkti: „Aaaatenziooooneeee!!! Chi vuoleeee polpeeeette rifaaaatteeee aaaalla livorneeeeeseeeee!!!??? (liet. Dėmensio!!! Kas nori livornietiškų kotletukų???)“.
Aš krūpteliu išpūstomis akimis ir nesuprantu, kas atsitiko, tačiau nuo stalų entuziastingai kyla žmonės ir leidžiasi link stiklinėje sienoje esančio lango. O tada pamatau JĮ. Fabio Picchi. Žymiausią Florencijos šefą. Rimtas, pikto veido, virtuvės viršininkas, ragaujantis patiekalus prieš jiems pakliūnant ant mūsų stalų. Tai jis rėkia lyg koncentracijos stovyklos prižiūrėtojas, kai ant stalo keliauja naujas patiekalas. Dar jis primena piktąjį Kalėdų senelį... Bet tą pastebiu tik aš viena. Italijoje Fabio Picchi puikiai pažįstamas – tai jis, būdamas 25-erių įkūrė Cibreo restoraną, vieną žymiausių Toskanoje ir visoje Italijoje. Picchi savo sąskaitoje turi ir tris kulinarijos knygas, ir kulinarinių TV laidų. Tikras virtuvės fenomenas, turintis gilų tradicijos pojūtį ir ištikimas jai, kalbantis publikai paprastai, suprantamai ir įtikinamai, ir labai garsiais.
Tad čiumpam lėkštes ir keliaujam ragauti. Žuvies kotletukas su žiovintų pomidorų padažu ištirpsta burnoje. Ir taip visą vakarą – keliaujant naujam patiekalui šefas Fabio Picchi šaukia visa gerkle, o mes, lyg avelių banda su varvančia seile, bėgame ir laukiame dar vieno virtuvės karaliaus šedevro.
Taip per maždaug pusantros valandos Picchi patiekia:
Livornietiškus žuvies kotletukus su pomidorų užpilu (it. polpette rifatte alla livornese), pelamidės ir pupelių salotas (it. insalata di palamita con fagioli). Lėkštes su salotomis dalina pats šefas. Federico nusprendžia pasiklaust, iš ko susideda salotos. Šefas piktai pasižiūri į Federico ir sako – „Nežinai iš ko susideda pelamidžių ir pupelių salotos? Iš pelamidžių ir pupelių.“ Tada vėl pasižiūri į Federico, atsidūsta ir sako – „Iš akių matau, kad nežinai, kas yra pelamidė?... Žuvis. Sužvejota šalia Elbos salos.“ Pabrukam uodegas ir žvygaudami iš laimės po pokalbio su šefu grįžtam prie stalo.
Njokius romietiškai (it. gnocchi alla romana al farro), spiralinius makaronus su juoduoju kopūstu, pankoliu ir dešra (it. pasta al cavolo nero, finocchio e salsiccia), kukurūzų kruopų košė su parmidžiano sūriu ir šviežiu alyvuogių aliejumi (it. polenta mantecata al parmigiano e olio nuovo), bulvių troškinį, morkų užkandą (it. carote al curry), brokolių piurė ir avinžirnių piurė (it. pure di broccoli e pure di ceci), rizotą su jautiena ir parmidžiano sūriu (it. risotto con coda e panna di manzo riffornito con limone, prezzemolo e parmigiano), moliuskų sriubą su daug alyvuogių aliejaus (it. zuppa di vongola piena d‘olio), montespertolio viščiuką, keptą ant iešmo, su orkaitėje keptomis bulvėmis, paskanintomis rozmarinu ir česnaku (it. pollo di montespertoli con patate arrosto con aglio e rosmarino).
Viskas užsikandama teatro virtuvėje kepta duona. Picchi pasakoja, kad duoną kepa jo sūnus – tešlą užmaišo maždaug vidurnaktį ir palieka šaldytuve, apie ketvirtą valandą ryto keliasi ir ištraukia tešlą, vėliau „seka“ ją ir spendžia, kelintą valandą ją geriausia pašauti ir kiek laiko kepti. Desertui laukia plakta grietinėlė su vafliais, šokoladinis tortas, mandarinai ir kava.
Maistas puikus – pagamintas prieš mūsų akis, šviežias, stebinantis savo paprastumu (ne iš tų, kur lėkštėje išdidžiai stūkso miniatiūrinis „meno kūrinys“ už neįtikėtiną kainą) ir geru, išties geru skoniu. Galiausiai šefas paskelbia, kad vakarienė baigta, personalas ima išnešinėti stalus ir stumti kėdes scenos link. Susirandame dvi laisvas vietas netoli scenos ir laukiam. Pasirodyti turi ne bet kas, o dukart pasaulio čempionas. Pietro Adragna ir grupė. Pietro, armonikos virtuozas, per paskutinius kelerius metus susižėręs visus svarbiausius apdovanojimus, kartu su juo pasirodantys perkusininkas Sergio Odori ir kontrabosininkas Cosimo Ravenni.
Tačiau reikia dar pakentėti – Fabio Picchi nenustygsta vietoje – padėkoja visiems už vakarienę, patraukia per dantį salės gale telefonu kalbančią moterį ir papasakoja savo paskutinius nuotykius virtuvėje. Šefas ne tik sugeba produktus paversti puikiais patiekalais. Pasakojimais apie maistą jis sukausto publiką ir ją minko tarsi duonos tešlą. Gudresni supranta, kad tikroji teatro, šio vakaro ir visų kitų vakarų žvaigždė yra Picchi (kartais po vakarienės rengiami šefo pasirodymai, kuriuose jis pasakoja arba vaidina). Galiausiai jis prigrąsina garsiai ploti vakaro svečiams ir palieka mus su armonika. Tuo tarpu Pietro Adragna paliečia klavišus ir pasiunčia visus į tikrą garsų euforiją.
Pabaigai. Vargu, ar kitoje Florencijos užeigoje rasite keliolika patiekalų, puikų virtuvės šefą, nepaprastą koncertą, daug juoko ir puikios nuotaikos už 30 eur. Be maisto-kultūros vakarų teatre yra leidžiamas laikraštis, už jį surinkti pinigai skiriami vandens tiekimo technikai Afrikos šalyse įrengti. Kaip rašo patys leidėjai, žurnalo kaina – „mažiausiai 5 eurai“. Druskos teatro nepatariu tiems, kam nepatinka apsitarnauti patiems, popierinės servetėlės, rėkiantis išprotėjęs šefas, laukti kelias minutes norint pasiimti naują patiekalą, gerti iš nupjautų vyno butelių ar sėdėti prie vieno stalo su nepažįstamaisiais. Žaidimo taisyklės priklauso Teatro del Sale!
Iš: evsflorencijoje.blogas.lt
Klausti: gidastoskanoje@gmail.com
 |
|
|
|
| Viruvė | Šefas virtuvėje | JIS. Šefas Fabio Picchi | Įėjimas |
|
|
|
|
| Salė | Pasiruošę koncertui | Armonikos karalius Adragna |
