Šveicarija 2008
- patalpinta: 2009-08-24
- Dalia
- Šveicarija
- 2008-07
Yra senutėje Europoje viena maža ir labai keista šalis, kurioje šiais metais teko pavasarot. Šalis mažesnė už Lietuvą – tik 41 tūkst. km², o gyventojų daugiau nei 7 mln. Šaliai vadovauja viena iš nedaugelio man žinomų prezidenčių moterų Micheline Calmy-Rey. Gyventojai tarpusavyje dažnai gali ir nesusišnekėti. O kur tau galės, jei šalyje šnekama vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų kalbomis. Karvių, avių ir ožkų čia galima susitikti kiekviename žingsnyje, net traukinių stoty! Na gerai, dar pridursiu, kad čia kvepia šokoladu ir pinigais :). Taip – tai Šveicarija.
- Kur važiuoji, į Šveicariją? Tu ką, gal sąskaitas pasitikrint nori? – rimtu veidu klausia pažįstamas. – Gal milijoniere tapai?
- Nea, kad mes į kalnus trauksim.. – taip ir aiškinau kelis mėnesius apie savo planus.
Trumpi faktai apie kelionę tiems, kurie nemėgsta beletristikų :)
trukmė: 15 dienų
transportas: Toyota Celica, benzinas
keleiviai: du
nuvažiuota kilometrų: 5200 km
navigacija: HP delninukas su I Go sistema GPS imtuvas
maršrutas: Vilnius-Lenkija-Praha-Vokietija-Ciurichas- [plačiau pasakojime] -Winterthur-Vokietija-Lenkija-Vilnius
kelių vinjetės: Čekijos, Austrijos ir Šveicarijos
maistas: 70% iš Lietuvos
nakvynės: 2 naktys hostelyje Prahoje, 10 naktų kempinguose Šveicarijoj, 2 naktys „bilenkur“ Šveicarijoj, 1 naktis autobano automobilių aikštelėje Vokietijoje
biudžetas: apie 2500 Lt žmogui
Paskutinę dieną prieš išvykstant tradiciškai užklumpa nenuveiktų darbų lavina. Paskutiniai maršruto tikslinimai, desperatiškas informacijos spausdinimas, Lonely Planet Switzerland išdėjimas į šuns dienas ir pasiuntimas toli toli... Dar graudulingai atsisveikinu su šeške Moze, kuri keliauja atostogauti pas draugo tėvus. Kambarys tarsi po Hirosimos... Velnias, gal galima ir keliaujant mašina apriboti bagažo kiekį?? Optimizavusi savo poreikius nutariu, kad reikia elgtis taip, tarsi eilinį kart lauktų check in‘as :).
Liepos 19 d. Išvykstam iš namų 02.00 nakties. Su zombio išraiška sėdu į mašiną ir klausiu savęs – na kodėl, kodėl, kodėl mes taip toli nuo Šveicarijos. Po gero pusvalandžio netoli Trakų prasideda mūsų „automobiliniai nuotykiai“. Užsižiopsom, o kur buvę, kur nebuvę prisistato seržantas Pa-...-čius ir eilinis Sta-...-auskas. Aha, dar tik pradėjom važiuot, o jau greitį viršijom. Norim susimokėt baudą, bet matot, dėdės neišrašinėja baudų, pasirodo – grynais ima...
Kam teko važiuot per Lenkiją, tas žino, kaip svarbu yra kuo daugiau jos peršokti tamsiai, kai keliuose dar nesirodo milijonai „fūrų“, pakvaišusių lenkų ir Fiat Uno, kurios nuolat kam nors trukdo. Bet kai važiuoji per šitą kelių dievo pamirštą šalį 800 km, nori ar nenori tenka sudalyvauti realybės šou „Kas gyvas pasieks Čekiją“.
Svajonių miestu tapusią Prahą pasiekiam apie 18.00 val. ir apsistojam hostelyje dviems naktims. Hostelis primena studentų bendrabutį, tik kokius 35 kartus didesnį už tą, kuriame kadais teko gyventi.. :). Už dvi naktis susimokam po 100 Lt žmogui ir krentam it musės dichlofoso prisiuosčiusios iki kito ryto.
Liepos 20 d. Anksti gulę ir vėlai kėlę traukiame pėstute į centrą. Mašinytę, kaip tuo metu mums atrodė, paliekam saugiai stovėti tiesiai priešais hostelio duris. Šį faktą dar ilgai minėsim ir prisiminsim (iš blogosios pusės). Pasakoti apie lankytinus objektus Prahoje, matyt, nėra labai didelės prasmės – pasitrainiojam tradiciniais maršrutais: senamiestis, Šv.Vito katedra, Karolio tiltas, pilis, keliaujam ant kalno. Bene smagiausias atrastas dalykas – veidrodžių labirintas ir medinių žaislų ir kitokių niekučių parduotuvėlė, kurioje prisismaginam kaip tikri peraugę vaikučiai :). Dar pagulinėjam kažkokiam parke, Fat Boys Bar‘e (!) išgeriam čekiško alaus ir bandom paršliaušt į hostelį – visgi ryt anksti keltis ir keliauti į Ciūrichą.
Aha, jau užsiliūliavot nuo monotoniško mūsų poilsio... Mes irgi. Bet čekai mums parengė staigmeną. „Ačiū“ jiems už tai! Likus porai šimtų metrų iki laikinųjų namučių jau svajoju, kaip kažką išsitrauksiu iš automobilio, o neužilgo mėgausiuos minkšta lova. Tik staiga pasijuntu, tarsi baisiam sapne – mūsų mašinytės vietoj stovi kita!!!!! Pavogėėėėėė!!!! Negali būti... Atsisėdu ant hostelio laiptų, o draugas dar naiviai ištaria – „gal ne čia pastačiau“... Paskui nuskuba į recepciją ir išsiaiškina, kad „lyg ir buvo policija, lyg ir nutempė, lyg ir nieko nežinom“... Duoda artimiausios policijos nuovados adresą ir palinki sėkmės...
Kaip įvykiai klostosi toliau, pasakojo draugas:
- Nueinu iki nuovados, o ji uždaryta [necenzūrinis žodis]. Ok, einu iki kitos. Ta jau veikia. Sakau – du ju spyk engliš? Visi šaukia – no no [necenzūrinis žodis]. Na kažkaip išsiaiškinam, padiktuoju automobilio numerį, man rodo į kompą – jo, yra. Valio, galvoju. Parašo ant lapelio adresą, telefoną ir liepia eit... [necenzūrinis žodis]. Aikštelė, kurioje lyg ir stovi mašina, už kokių 7 km, 23 val... Skambinu į tą aikštelę, iš telefono šaulkia – „Czek, only czek, Czeska Respublika“... [necenzūrinis žodis]. Pasigaunu taxi – jėėė, pirmas čekas, šnekantis angliškai. Jis paskambina į aikštelę, išsiaiškina su jais ir važiuojam. Tarp kitko, sėdžiu ir galvoju, kad esu išgėręs, o šitoj svetingoj šaly leistinas alkoholio kiekis kraujyje yra lygiai apvalus nulis :) [necenzūrinis žodis]. Taigis taigis, pagaliau aikštelė, atgaunu mašiną, susimoku baudą, pasirašau kažką. Ir taip norisi pasiginčyti, nes prie hostelio jokio ženklo apie mokestį už stovėjimą, juo labiau apie nutempimą, nėra. Tik kad tie dundukai only czek...
Liepos 21 d. Vėlia gulę anksti keliamės... Šiandien pasieksim Ciūrichą. Išsinešdinam iš Čekijos, pasidžiaugiam Vokietijos autobanais, kuriuose, pasirodo, irgi būna kamščių. Kertam siaurą Austrijos uodegytę ir įvažiuojam į Šveicariją. Valio!!! Pasienyje pasirūpinam kelių vinjete (čia ji kainuoja 25 Fr – apie 55 Lt. Beje, kuo toliau nuo sienos, tuo ji darosi brangesnė – vėliau netyčia aptikom už 40 Fr...), pamojuojam šveicarų pasieniečiams naujaisiais raudonais pasais ir nurūkstam į laikrodžių ir bankų sostinę. Tarp kitko, oficialiai į Šveicariją galima įvažiuoti su identifikacijos kortelės, tačiau pastarosios nelabai „patinka“ šveicarams... :).
Apie pietus pasistatom automobilį ir keliaujam į miestą. Tiesą sakant, nieko įspūdingo, visiškai nieko. Jei kažką žavi prabangios parduotuvės ir automobiliai – puiku, mes gi norėjom važiuot iš ten. Dar paklaidžioję senamiesčiu nutariam paplaukiot laivu – vis šiokia tokia pramoga (7 Fr/žm).
Nakvynei susirandam mažą mielą kempingiuką Camping Vorderthal kalnuose, netoliese tyvuliuoja Waegitaler ežeras. Kaina dviems žmonėms, automobiliui ir dvivietei palapinei – 28 Fr. Sėdžiu prie palapinės, o temstant vis nyksta priešais įsikūrusio kalno šešėlis. Esam mes ir dar trys palapinės. Mhm, gražuma ramuma.
Liepos 22 d. Nusprendžiam niekur neskubėti ir prieš mūsų laukiantį žygį kalnuose pasidaryti trumpą apšilimą. Miško takeliu per kalną nusigaunam iki užtvankos, kurioje idiliškai paskendę lengvame rūke sūpuojasi maži laiveliai. Kalnų viršūnes irgi dengia rūkas, todėl šie atrodo tarsi nukandžioti. Šitaip ateina pietūs ir tampa aišku, kad metas traukti San Bernardino link. Pakeliui užsukam į miestą Chur. Aplankom kažin kokios pilies griuvėsius ir galiausiai pasiekiam Italijos pasienyje įsikūrusį Camping Spluegen. Kaina už viską 30 Fr, be to, čia yra super dušai, virtuvė, poilsio kambarys, pilnas knygų, bevielis internetas, daaaug keliaujančių dviratininkų ir labai mieli savininkai. Vienas trūkumas – velniškai šaltas oras.
Liepos 23 d. Pagaliau išaušo diena, kai, atsidūrę mažame San Bernardino miestelyje, mes jau kraunam daiktus ir ruošiamės į trijų dienų maršrutą „Sentiero Alpina Calanca“. Tai vidutinio sudėtingumo 40 km ilgio maršrutas. Pirmoji diena žada neilgą 4-5 valandų ėjimą, kurio metu tenka dvi perėjos, viena iš jų – su ištiestomis grandinėmis. Nuėjus maždaug pusę šios dienos maršruto mus paveja šveicaras Heinz‘as. Susibičiuliaujame su juo ir toliau keliaujame kartu. Haincas – šveicaras iš vokiškai kalbančio regiono, tačiau prisipažįsta, kad jam su mumis lengviau kalbėtis angliškai negu bendrine vokiečių kalba. O kalbėtis šveicarišku dialektu... Nors ir moku vokiečių kalbą, keistai iššvepluojamus vokiškai šveicariškus žodžius suprasti baisiai sunku :). Haincui apie 50 metų, tačiau šiltuoju metų laiku per kiekvienas išeigines jis važiuoja į kalnus – užkietėjęs keliautojas ir kalnų mylėtojas :). Papasakoja apie švilpikus (labai mielus graužikus), kuriuos jo dėka pamatome, karves, ožkas, avis, sūrius, kaimą, chemijos pramonę ir t.t.
Draugiją paįvairina prie mūsų prisijungusios dvi ožkų bandos – iš tolo mus pamatė ir atidūmė kuo greičiausiai. Einam visi drauge – mūsų jau apie 30 :D. O ožkelės ne iš kelmo spirtos – visos nori eiti takučiu, todėl tenka pasistumdyti su raguotosiomis dėl patogesnio kelio lopinėlio… :).
Galiausiai pasiekiam pirmąją nakvynės vietą – Refugio Pian Gran. Tai dvi trobelės stogais iki žemės, kuriose gali sutilpti iki 20 žmonių. Šiandien mes čia pirmieji. Didesniojoje trobelėje yra virtuvė – dujos, vanduo, indai, kai kurie maisto produktai, medikamentai, palapinės ir kita įranga – bendram visų atklydusių naudojimui. Taip pat yra lovos ir daug šiltų apklotų. Tikras rojus! Išsiverdam arbatos ir įsitaisę saulėkaitoje ilsinam pavargusias kojas… Mūsų palydovės jau kaži kur pradingusios, o mes juokaujam, kad „ožkos žudikės“ grįš naktį ir nugrauš mums kojas :).
Dar labiau trobelėmis susižavėti priverčia „Panorama Kloset“ :)))) Kaip čia vaizdžiau papasakojus... :)))) Įsivaizduokite įprastą medinį (naują) kaimo tualetą. Gerai. O dabar įsivaizduokite, kad jis stovi 2,5 km aukštyje atsuktas į slėnį ir neturi durų... Aha, ateinat atlikt reikaliukų, o vaizdas atsiveria fantastiškas!! Bene dvigubas malonumas :)))
Jau ėmus temti ateina šeši vidutinio amžiaus šveicarai ir įsikuria kitoje trobelėje. Per miegus dar išgirstu, kad į mūsų trobelę jau visai sutemus atkeliauja dar ketvertas šveicarų.
Liepos 24 d. Keltis tenka penktą ryto, bet laukia 9 val. kelias. Oras pasitaikė kaip reta geras – tiek vakar, tiek ir šiandien danguje nuostabi žydrynė ir nė vieno debesėlio. Eiti nuo ankstyvo ryto bus geriau ir dėl vėsos, kurios apie vidurdienį neliks nė kvapo.
Kad nepasirodytų per lengva – pradedame nuo kopimo didžiuliais akmenimis į viršų – pirmoji šios dienos perėja jau ranka pasiekiama. Užsikepurnėju į viršų. Dar nelabai suprantu, kas vyksta, nes paprastai 6.30 dar saldžiai sapnuoju penktą sapną :). Nusileidimas vėl status – Haincas leidžiasi pirmas ir „prižiūri“ mane – „here and than here, good girl“ :))) – drąsina jis mane. Stipriai laikausi nutiesto troso, kaip užsukta kartoju „it‘s ok“ ir bandau pamiršti, kad bijau aukščio...
Galiausiai nusileidžiame į slėnį ir padarom pertraukėlę – dar vienas rojus žemėje – žydi vadinamosios alpių rožės. Jų čia gyva galybė. Šniokščia krioklys, netoliese tyvuliuoja smaragdo spalvos ežeras. Vėl kylam į viršų. Toks jau tas mūsų maršrutas, kaip sako Heincas – „up and down“... Kabarojamės į viršų ir kelias valandas einame kalno šlaitu.
Jaučiu, kad ima panika. Dar kurį laiką ją kontroliuoju, tačiau maždaug vidurdienį „pramuša“ – einame takeliu palei statų skardį, iš kitos pusės pusstatė siena. Supanikuoju ir negaliu toliau eiti. Draugas prisiriša mane virve, sako – „žinok, ji dvi tonas išlaiko, tu tiek lyg ir nesveri“ :))). Dar paslenku palei sieną, bet ties posiūkiu pamačiusi kur teks rioglintis likusią dienos dalį, „vetuoju“ maršrutą...
Ir iki šiol vis dar nesmagu dėl tos panikos... Bet, kaip sakė Haincas – „Grįžti nėra nei blogai, nei gėda. Blogai yra nukristi“. Patikėsiu juo.
Taigi taigi... Haincas keliauja toliau, o mes trumpinam maršrutą ir leidžiamės žemyn. Toks leidimasis labai vargina, karštis pliekia kaip reikalas. O išgertas vanduo per 5 min. išgaruoja iš kūno. Galiausiai pasiekiam kažin kokį kaimelį. Kaip smagu girdėti senolius, linguojančius „buon giorno ragazzi!“. Klausiu, kur yra autobuso stotelė. Sako – „eikit tiesiai kokią valandą ir prieisit Rosa miestelį, ten ir bus“.
Rosoje susirandam stotelę – tai tik lenta su tvarkaraščiu, kuriame visiškai nesusigaudom. Vokiškai užklausiu pro šalį einančius senukus. Vienas šneka vokiškai, kitas itališkai... :) Pirmasis antrajam verčia mano klausimą. Paklausiu ir itališkai, ir antrojo veidas nušvinta kuo nuoširdžiausia šypsena – „kodėl iškart nieko nesakei?“. Po gerų dešimties minučių pagaliau atsisveikinam su naujaisiais draugais ir laukiam savo autobuso į San Bernardino.
Transportas čia nepigus – 60 km iki automobilio atseina apie 60 Fr (abiems iš viso)... Važiuodami juokaujam, kad mašinytę turbūt pagrobė ateiviai, nes kas gi dar galėtų atsitikti??!! :))
Na, ateiviai nepasirodė (tai ir nežinau, ar čia džiaugtis, ar liūdėti...) :), bet viena iš padangų neatrodė labai pilna. Nieko, prisipūtėm degalinėj ir patraukėm Grindelwaldo link – ryt pirmuoju traukiniu 7.10 val. su „Good Morning Ticket“ keliamės į Jungfraujoch.
Prie St.Gotthard‘o tunelio pasitiko 4 km ilgio kamštis, apie kurį vis pranešinėjo per radiją (kaip visą likusią kelionę :) ). Nusprendėm, kad mums įdomiau perėją pervažiuoti ne po žeme, bet viršumi. Ir tikrai nesigailėjome. Iki aukščiausio taško likus keliems šimtams metrų viską apgaubė tirštas rūkas. Stojam „kišenėje“ ir šokam lauk panardyti po debesis. O šaltumas neregėtas! Netrukus išnyram iš debesies ir toli toli atsiveria snieguotos viršūnės, raudonai-geltonai-oranžinis dangus ir per kalną lipantis pūkinio debesies liežuvis. Ar po šito dar gali būti kas nors gražiau?!
Dar persiritam per Grimselpass perėją ir likus apie 50 km iki Grindelwald apsistojam kempinge (21 Fr po 1 Fr už dušą).
Liepos 25 d. Aaaaaaa!!!!!! Pramiegojom!!!! Ta proga sumušam greitojo susipakavimo rekordą ir raliuojam į Grindelwaldą. Pakeliui kaip reta daug „stabdžių“, ramiai sau keliaujančių į kažkur ir nepaisančių, kad mes vėluoooojam!!! Atvažiuojam iki traukinio likus 15 min. Dar persirengiam sniegui labiau tinkančiais rūbais, susikraunam reikalingus daiktus ir bėgam bilietėlių. Užsikelti į aukščiausiai Europoje esančią traukinių stotį Jungfraujoch – ne iki Bezdonių nuvažiuot – kainuoja nei daug, nei mažai – su Good Morning Ticket 129 Fr/žm, grįžti privaloma vėliausiai 12.30 išvykstančiu traukiniu.
Su vienu persėdimu ir keliais sustojimais Eigerio sienoje pasiekiam apie 3,5 km aukštį. Iššniukštinėjam visą kompleksą, pavydžiai nužiūrim lipančius į viršūnę ir iš jos jau grįžtančius.
Teisingumo dėlei paminėsiu, kad po vakarykščio neplanuoto ir staigaus nusileidimo, atsisakė funkcionuoti mano kojų raumenys... Lipant į viršų viskas gerai, į apačią – ragai... Į pagalbą ateina trekingo lazdos. Išeinam į lauką, saulė spigina, kalnai akina savo grožiu ir didybe. Draugas keliauja kažkokios trobelės link. Aš su savo lazdomis pasilieku ir klibinkščiuoju atgal. Laukdama viliuosi, kad kada nors mano kvailos baimės išnyks ir flirtai su kalnais pagaliau pavirs tikra ir stipria meile :)... Vėl žvelgiu į grįžtančius nuo viršūnės ir bandau įsivaizduot, ką jie jaučia. Ar tai džiaugsmas, o gal pilnatvės jausmas?
Nuo aukščio po truputį įsiskauda galvą, aplink zuja koks milijonas azijiečių turistų, perkančių krūvas niekučių... Per daug čia turistų. Grįžta draugas, ir mes jau leidžiamės žemyn.
Važiuojam prie ežero Thun pavalgyti. Taaip... Naivoka lietuvaitės mintis Šveicarijoje prie ežero rasti mišką, pakrantę, pasikloti pledą ir ramiai pavalgyti :). Nuvažiuojam palei ežerą gan ilgą atstumą – namai, namai, namai... Per atvirą langą vėjas taršo plaukus, ir netikėtai pasijuntu kaip nespalvotame prancūzų filme apie ramų ir pinigingą Rivjeros gyvenimą.
Velnias, valgyt vis tiek norisi. Pasitenkinam miško keliuku su vaizdu į medžius :). Jau vakarėja, todėl toliau keliaujam Aareschlucht tarpeklio link, kad ryt iš pat ryto jį aplankytumėm. Apsistojam kempinge, jau tradiciniai 21 Fr po 1 Fr už dušą.
Kadangi ir šiandien nieko su mašinyte neatsitiko, o be rūpesčių gyventi neįdomu, susiprantam, kad aname kempinge palikom savo indus – katilą, dubenėlius, įrankius... :). Atsiimdami paliktuves pas administratorių, sukeliam jam daug gardaus juoko.. Aha, mums irgi labai juokinga :)...
Liepos 26 d. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Ryte nukeliaujam iki tarpeklio (apie 8 Fr/žm). Pataikom pačiu metu, nes jau mums išeinant suguža bent trys autobusai turistų – prasideda kuo tikriausi kamščiai :). Toliau traukiam prie Šerloko Holmso krioklio (pasikėlimas traukinuku apie 8 Fr/žm). Pripažinsiu, kad būdami kalnuose matėm ir įspūdingesnių vaizdų... :). Bet čia vertės juk reikia ieškoti kitur – A. Konan Doilis pasiuntė myriop visų mylimą detektyvą būtent šioje vietoje.
Vienas įspūdingiausių „atrakcionų“ kelionėje buvo GelmerBahn traukinukas. Tai nuo praeito amžiaus pradžios užtvankos statyboms naudotas lynu traukiamas traukinukas, keldavęs ir nuleisdavęs statybines medžiagas į 1,8 km aukštį. Dabar jis pritaikytas žmonėms keltis. Šio malonumo kaina – 25 Fr/žm. O kur gi pakastas šuo? (Šuo ten tikrai buvo ir laižė man pakaušį leidžiantis žemyn... :), bet aš čia ne apie tai). Šuo yra tame, kad traukinuko bėgiai kyla į viršų 106 % statumu arba mžd 95º laipsnių kampu (nežinau kaip čia kitaip išsireikšti, nes turiu tik vokišką tekstą...). Tai tiesiog reikia išbandyti :). Pakilus į viršų galima eiti pasivaikščioti aplink Gelmersee užtvanką, ką mes ir padarėme. Tiesa, prie bilietų kasos dar yra kelių šimtų metrų ilgio 70 m aukštyje pakabintas tiltas.
Jau paskutiniu važiavimu nusileidžiam žemyn ir, persikėlę per Furkapass perėję, ketinam susirast nakvynę. Pakeliuj važiuojam pro Raeterichbodensee užtvanką. Stabtelim aikštelėje ir pastebim, kad už kelių šimtų metrų yra dar viena – neasfaltuota. O ten gi įsikūrę keli kemperiai ir bent 6 automobiliai. Klausiam – „jūs čia nakvojat?“. „Ja,“ - atsako jie. Valio!! Ir mes čia nakvosim.
Pasistatom palapinę, po ko paaiškėja, kad į žemę neįsismeigia nė vienas kuoliukas... Sakot, maža bėda. Bėda gal ir maža, bet va tie juodi debesys, greitai artėjantys mūsų link – laaabai dideli. Vaizdelis buvo žavingas – tempiam akmenis ir bandom palapinę paversti tvirtove :). Nemokamas cirkas aplinkiniams, kadangi mes vieninteliai su palapine ir turim tokią bėdą. Bet čia dar n įdomiausia vakaro dalis... Įdomiausia, kad iš visų tų baisingų debesų tik lengvai pakrapnojo...
Liepos 27 d. Ryte keičiam ratą. Pirmą kartą gyvenime laikau rankose domkratą ir girdžiu komandą – suk, suk, stipriau! Kaip pirmam kartui gal ir nieko... Risdamiesi per Furkapass dar apžiūrim Rohnegletsch ledyną (6 Fr/žm). Čia laisvėje laksto mielieji švilpikai (murmeliai) ir atiminėja vienas iš kito maistą. Gimsta geniali idėja, kad mano šeškulei reikia tokio smagaus draugo namie... :).
Kelionės maršrutas toliau krypsta į pietų pusę, ir kažkur tarp Sierre ir Siono aplankom, pasak šveicarų, didžiausią Europoje „tokios rūšies“ požeminį ežerą St.Leonard (apie 10-12 Fr/žm). Ežeras yra 300 m ilgio, 20 m pločio ir 10 m gylio.
Apimti didybės manijos dar aplankom, taip pat, pasak šveicarų, vieną aukščiausių pasaulyje ir aukščiausią Europoje užtvanką Grande Dixence. Užtvankos aukštis 285 m., jos viršus yra 2365 aukštyje, na o pati užtvanka sulaiko 400 milijonus kubinių metrų vandens. Čia taip pat yra puiki vieta nakvynei gamtoje, deja deja, labai noriu į dušą :).
Apsinakvyndiname kempinge prie Siono (tradiciniai 21 Fr po 1 Fr už dušą 3 už skalbimą skalbimo mašinoje).
Liepos 28 d. Šiandien mano draugui džiaugsminga diena – važiuojame į Leukerbad miestuką, iš kurio galima pereiti Via Ferrata maršrutą. Via Ferrata – tai tokie rimtesni maršrutai alpinistams, susidedantys daugiausiai iš kopėčių, trosų, grandinių, į uolas įkaltų laiptelių ir pan., čia jau reikia alpinistinės įrangos (apraišų, virvių, karabinių ir pan.).
Aš tuo tarpu pasivaikštau po miestelį, garsėjantį savo terminiais baseinais, gydomosiomis galiomis ir kitokiais stebuklais. Pasirankiojusi informacijos pasikeliu su GemmiBahn (28 Fr/žm su grįžimu) gondola ir padarau žygį aplink Daubensee ežerą su nemažu nukrypimu į šoną. Labai smagu matyti, kaip daug šeimų renkasi specialius takus, vadinamuosius Nordic Walk – vedasi dar visai pyplius vaikus ir moko juos pamilti kalnus.
Vakare paskutine gondola sugrįžta ir draugas. Šypsena iki ausų, rankos ir kojos nubrozdintos, ant delnų pūslės.. :). Sako – „kelionė atsipirko“! :).
Liepos 29 d. Aplanko nuojauta, kad atostogos eina į pabaigą... Šiandien duodame šansą kitam tarpekliui – Durnandschlucht (6 Fr/žm.). Pasirinkimas pasiteisina – tai jau ne lepiems turistams adaptuotas ir „iščiustintas“ tarpeklis. Slidūs laipteliai, įtvirtinti uolose, visą laiką kyla aukštyn, apačioje šniokščia upė. Taip žymiai įdomiau, negu Aareschlucht.
Važiuojant atgal akis užkliūva už kelio ženklo – Chamonix d. Mont Blanc 50. Oras gražus. Susižvalgom. Negi praleisim progą pasigrožėt Montblanu :). Chamonix – žavingas miestelis dar žavingesnio kalno papėdėje. Taip, matyt, atrodo ir likusiai didžiulei miniai žmonių :). Galimybe pasikelti į 3,8 km aukštį nesusižavime dėl 40 Eur dydžio priežasties :).
Pasėdėję pavėsyje ir pažiopsoję į kalną, sukame atgal į Šveicariją. Šiandien vakare susitiksime su draugais, kurie į Šveicariją atvyko savaite vėliau. Atvažiuojam į Montreux. Man, pilių, dvarų ir kitų sugriuvusių pastatukų gerbėjai, knieti kuo greičiau nubėgt iki Chillon pilies ant Ženevos ežero kranto. O nubėgus ir kiek aplinkui pavaikščiojus užsimanau išsimaudyti – visgi karštis dieną buvo neblogas... Aišku, ištinka nedidelė bėda – vanduo, sakyčiau, ššššaltokas :). Stoviu įsibridusi iki kelių, o šalia nardo tarsi undinėlės dvi mažos mergaitės ir bando atspėti, iš kokios aš šalies. Joms nešalta, ar ką?? Hmmm... Jei jos gali, galiu ir aš – po 5 min. bėgu į krantą pamėlusiom lūpom, o undinėlės toliau turškiasi :).
Pasitarę su kolegom lietuviais telefonu nusprendžiam, kad šiandien nebus tas vakaras, kai nakvojam kempinge. Misija (neįmanoma?) – nakvynė gamtoje. Pakylam virš Montreux, važiuojam siauručiais keliukais, kol pastebim nediduką nusukimą į mišką. Paliekam mašinytę ir einam pažiūrėt – bene bus koks plokščias plotas, talpinantis dvi palapines.
Paėję kelis šimtus metrų aptinkam namą (!), langai užkalti, durys užrakintos. Nuramindama sąžinę dar pasibeldžiu į jas :). Pieva aplink namą nušienauta. Galvoje signalizuoja dvi mintys – „valio, turim kur nakvot“ ir „kvaile, čia gi klasikinis siaubo filmas su apleistu namu“. Draugas dar ta proga paklausia, ar viena nubėgsiu iki mašinos. Sakau – „pasvajok, išsiskirsim dabar ir daugiau nesusitiksim, negi nieko nepasimokei iš filmų???!!!”. Einam kartu :).
Pradeda griaudėti, žaibuoja, tamsu. Atvažiuoja trys kolegos, susirenkam daiktus nakčiai ir traukiam prie namo. Kadangi esu vienintelė mergina, vaikinai nusprendžia didžiausią psichologinį spaudimą daryti man – „o žinai, kad čia pilna laukinių gyvūnų. Jie nebijo žmonių, ateina ir drasko palapines. O matei filmą „Ir kalnai turi akis“? ten pagal tikrą istoriją sukurta“. Ir taip toliau... :). Žaibai vis artėja, griaustinis trankosi kaip pasiutęs ir staiga pradeda traškėt krūmai. Metu palapinės kuoliukus iš rankų ir sakau – „girdėjot???“. Vaikinai ramina – „čia gal nuo vėjo šakos lūžta... nors....“. Staiga vėl toks pats garsas, o po kelių sekundžių krūmuose šalia palapinės išgirstu riaumojimą...
Taip... Klasikinis siaubo filmas, kad jį kur velnias :). Apimta siaubo šokstu į palapinę (nelabai protinga mintis... :)), užsisegu ir imu ieškoti peilio... Visi vaikinai lauke, vis tikiuosi, kad jie keturi mane vieną nuo laukinio žvėries apgins. Išgirstu kaip draugas piktai klausia – „kas čia?“. O po to pasigirsta juoko pliūpsnis ir iš krūmo išlenda visas apsidraskęs ketvirtasis kolega... Visi leipsta juokais ir klausinėja, kaip aš jaučiuosi. Eikit po velnių, begėdžiai :) (apie tikruosius keiksmažodžius istorija nutyli).
Galiausiai prasideda baisinga liūtis, žaibai trankosi visai šalia, griaustinis nepaliauja grūmoti. Šiandien iš Chamonix atsivežtas prancūziškas vynas šiek tiek nuramina mano per kraštus išsiveržusį adrenaliną. Labanakt! Susitiksim, jei per naktį mūsų nesugrauš pasiutusios lapės ;)))
Liepos 30 d. Atsikeliam anksti ir susipakavę greitai dingstam iš vaiduoklių miško. Šiandien mūsų programoje – Chillon pilis ir Ženeva. Įėjimas į pilį – 12 Fr/žm. Uždedu pliusą jai – viduje nėra nuobodaus muziejaus, niekur nesėdi piktos bobutės, čiupinėk ir liesk į valias :). Kurį laiką sekiojam rusiškai kalbančią gidę ir sužinom įvairių įdomių dalykėlių.
Po pietų jau esam Ženevoje. Vėl pasitvirtina mano susidaryta nuomonė apie Šveicarijos miestus – nieko įspūdingo. Tik garsioji vandens čiurkšlė puikiai atgaivina karštą dieną. Vieniems pasiseka – vėjas pučia į ežerą, todėl perbėgti po srove nėra labai šlapias reikalas. Kitiems – pasikeitus vėjui tai tampa geru dušu :).
Kiek paklaidžioję po senamiestį ir bankų rajoną, važiuojame ieškoti nakvynės. 30 Fr už viską dviem žmonėms ir gyvename 4 žvaigždžių pustuščiame kempinge.
Liepos 31 d. Liūdna liūdna liūdna. Priešpaskutinė atostogų diena... Šiandien traukiam į Gruyeres miestelį. Jo vardu vadinama šveicariško sūrio rūšis, šiek tiek panaši į mūsų lietuvišką „Džiugą“. Miestelyje veikia sūrio gamykla, kurioje galima pamatyti gamybos procesą. Įėjimas žmogui 6 Fr gaunam sūrio „mėginėlių“ – 6, 8, 10 mėnesių brandinto Grujerio.
Pats miestelis fantastiškai gražus ir jaukus. Kaip tikra viduramžių gyvenvietė –su savo pilimi stūkso ant kalno ir gali pagrįstai didžiuotis išlikusia senąja architektūra ir išplanavimu. Žinoma, čia daug turistų... Ir daug vietų, kuriose galima paragauti sūrio fondiu. Šita galimybė suvilioja ir mus. Viena porcija fondiu kainuoja 23 Fr, tačiau jos užtenka dviems žmonėms, o jei nenorit valgyti – trims :).
Gruyeres‘e atsisveikinam su bičiuliais, kurie toliau keliaus į pietus. Tuo tarpu mes jau traukiame Vokietijos link, kur liko dar vienas objektas – Technorama – mokslo muziejus Wintrethur‘e.
Rugpjūčio 01 d. Paskutinė dienelė kaip reta blogo oro – lyja nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Muziejuje (kaina žmogui 23 Fr) praleidžiame visą dieną. Čia galima pamatyti, paliesti ir patiems išbandyti įvairius dalykus, efektus, atlikti bandymus tokiose srityse kaip – elektra, veidrodžiai, magnetizmai, šviesa, vanduo, lazeriai, chemija, matematika ir galvosūkiai, optinės apgaulės, dujos ir t.t.
Tarp kitko, rugpjūčio pirmoji yra nacionalinė Šveicarijos diena. Haincas mums buvo prigrasinęs būtinai nuvažiuoti prie ežero ir vakare stebėti šventinius fejerverkus. Taip ir ketinom padaryti, bet baisiai blogas oras sujaukė visus planus. Taigi apie 18 val. pajudėjom iš Winterthuro namų link, o maždaug vidurnaktį jau buvome prie Berlyno, kur įsikūrėme autobano stovėjimo aikštelėje ir saldžiai išmiegojom iki 7 val. ryto :).
Bičiuliai, likę Šveicarijoje parašė, kad tokių įspūdingų fejerverkų dar nebuvo matę :).
Rugpjūčio 02 d. Apie 10 val. įvažiuojam į Lenkiją. Pasinaudojam čia esančia mokama magistrale (180 km/33 Zl). Apie 24 val. pasiekiam namus Vilniuje.
- Kur važiuoji, į Šveicariją? Tu ką, gal sąskaitas pasitikrint nori? – rimtu veidu klausia pažįstamas. – Gal milijoniere tapai?
- Nea, kad mes į kalnus trauksim.. – taip ir aiškinau kelis mėnesius apie savo planus.
Trumpi faktai apie kelionę tiems, kurie nemėgsta beletristikų :)
trukmė: 15 dienų
transportas: Toyota Celica, benzinas
keleiviai: du
nuvažiuota kilometrų: 5200 km
navigacija: HP delninukas su I Go sistema GPS imtuvas
maršrutas: Vilnius-Lenkija-Praha-Vokietija-Ciurichas- [plačiau pasakojime] -Winterthur-Vokietija-Lenkija-Vilnius
kelių vinjetės: Čekijos, Austrijos ir Šveicarijos
maistas: 70% iš Lietuvos
nakvynės: 2 naktys hostelyje Prahoje, 10 naktų kempinguose Šveicarijoj, 2 naktys „bilenkur“ Šveicarijoj, 1 naktis autobano automobilių aikštelėje Vokietijoje
biudžetas: apie 2500 Lt žmogui
Paskutinę dieną prieš išvykstant tradiciškai užklumpa nenuveiktų darbų lavina. Paskutiniai maršruto tikslinimai, desperatiškas informacijos spausdinimas, Lonely Planet Switzerland išdėjimas į šuns dienas ir pasiuntimas toli toli... Dar graudulingai atsisveikinu su šeške Moze, kuri keliauja atostogauti pas draugo tėvus. Kambarys tarsi po Hirosimos... Velnias, gal galima ir keliaujant mašina apriboti bagažo kiekį?? Optimizavusi savo poreikius nutariu, kad reikia elgtis taip, tarsi eilinį kart lauktų check in‘as :).
Liepos 19 d. Išvykstam iš namų 02.00 nakties. Su zombio išraiška sėdu į mašiną ir klausiu savęs – na kodėl, kodėl, kodėl mes taip toli nuo Šveicarijos. Po gero pusvalandžio netoli Trakų prasideda mūsų „automobiliniai nuotykiai“. Užsižiopsom, o kur buvę, kur nebuvę prisistato seržantas Pa-...-čius ir eilinis Sta-...-auskas. Aha, dar tik pradėjom važiuot, o jau greitį viršijom. Norim susimokėt baudą, bet matot, dėdės neišrašinėja baudų, pasirodo – grynais ima...
Kam teko važiuot per Lenkiją, tas žino, kaip svarbu yra kuo daugiau jos peršokti tamsiai, kai keliuose dar nesirodo milijonai „fūrų“, pakvaišusių lenkų ir Fiat Uno, kurios nuolat kam nors trukdo. Bet kai važiuoji per šitą kelių dievo pamirštą šalį 800 km, nori ar nenori tenka sudalyvauti realybės šou „Kas gyvas pasieks Čekiją“.
Svajonių miestu tapusią Prahą pasiekiam apie 18.00 val. ir apsistojam hostelyje dviems naktims. Hostelis primena studentų bendrabutį, tik kokius 35 kartus didesnį už tą, kuriame kadais teko gyventi.. :). Už dvi naktis susimokam po 100 Lt žmogui ir krentam it musės dichlofoso prisiuosčiusios iki kito ryto.
Liepos 20 d. Anksti gulę ir vėlai kėlę traukiame pėstute į centrą. Mašinytę, kaip tuo metu mums atrodė, paliekam saugiai stovėti tiesiai priešais hostelio duris. Šį faktą dar ilgai minėsim ir prisiminsim (iš blogosios pusės). Pasakoti apie lankytinus objektus Prahoje, matyt, nėra labai didelės prasmės – pasitrainiojam tradiciniais maršrutais: senamiestis, Šv.Vito katedra, Karolio tiltas, pilis, keliaujam ant kalno. Bene smagiausias atrastas dalykas – veidrodžių labirintas ir medinių žaislų ir kitokių niekučių parduotuvėlė, kurioje prisismaginam kaip tikri peraugę vaikučiai :). Dar pagulinėjam kažkokiam parke, Fat Boys Bar‘e (!) išgeriam čekiško alaus ir bandom paršliaušt į hostelį – visgi ryt anksti keltis ir keliauti į Ciūrichą.
Aha, jau užsiliūliavot nuo monotoniško mūsų poilsio... Mes irgi. Bet čekai mums parengė staigmeną. „Ačiū“ jiems už tai! Likus porai šimtų metrų iki laikinųjų namučių jau svajoju, kaip kažką išsitrauksiu iš automobilio, o neužilgo mėgausiuos minkšta lova. Tik staiga pasijuntu, tarsi baisiam sapne – mūsų mašinytės vietoj stovi kita!!!!! Pavogėėėėėė!!!! Negali būti... Atsisėdu ant hostelio laiptų, o draugas dar naiviai ištaria – „gal ne čia pastačiau“... Paskui nuskuba į recepciją ir išsiaiškina, kad „lyg ir buvo policija, lyg ir nutempė, lyg ir nieko nežinom“... Duoda artimiausios policijos nuovados adresą ir palinki sėkmės...
Kaip įvykiai klostosi toliau, pasakojo draugas:
- Nueinu iki nuovados, o ji uždaryta [necenzūrinis žodis]. Ok, einu iki kitos. Ta jau veikia. Sakau – du ju spyk engliš? Visi šaukia – no no [necenzūrinis žodis]. Na kažkaip išsiaiškinam, padiktuoju automobilio numerį, man rodo į kompą – jo, yra. Valio, galvoju. Parašo ant lapelio adresą, telefoną ir liepia eit... [necenzūrinis žodis]. Aikštelė, kurioje lyg ir stovi mašina, už kokių 7 km, 23 val... Skambinu į tą aikštelę, iš telefono šaulkia – „Czek, only czek, Czeska Respublika“... [necenzūrinis žodis]. Pasigaunu taxi – jėėė, pirmas čekas, šnekantis angliškai. Jis paskambina į aikštelę, išsiaiškina su jais ir važiuojam. Tarp kitko, sėdžiu ir galvoju, kad esu išgėręs, o šitoj svetingoj šaly leistinas alkoholio kiekis kraujyje yra lygiai apvalus nulis :) [necenzūrinis žodis]. Taigis taigis, pagaliau aikštelė, atgaunu mašiną, susimoku baudą, pasirašau kažką. Ir taip norisi pasiginčyti, nes prie hostelio jokio ženklo apie mokestį už stovėjimą, juo labiau apie nutempimą, nėra. Tik kad tie dundukai only czek...
Liepos 21 d. Vėlia gulę anksti keliamės... Šiandien pasieksim Ciūrichą. Išsinešdinam iš Čekijos, pasidžiaugiam Vokietijos autobanais, kuriuose, pasirodo, irgi būna kamščių. Kertam siaurą Austrijos uodegytę ir įvažiuojam į Šveicariją. Valio!!! Pasienyje pasirūpinam kelių vinjete (čia ji kainuoja 25 Fr – apie 55 Lt. Beje, kuo toliau nuo sienos, tuo ji darosi brangesnė – vėliau netyčia aptikom už 40 Fr...), pamojuojam šveicarų pasieniečiams naujaisiais raudonais pasais ir nurūkstam į laikrodžių ir bankų sostinę. Tarp kitko, oficialiai į Šveicariją galima įvažiuoti su identifikacijos kortelės, tačiau pastarosios nelabai „patinka“ šveicarams... :).
Apie pietus pasistatom automobilį ir keliaujam į miestą. Tiesą sakant, nieko įspūdingo, visiškai nieko. Jei kažką žavi prabangios parduotuvės ir automobiliai – puiku, mes gi norėjom važiuot iš ten. Dar paklaidžioję senamiesčiu nutariam paplaukiot laivu – vis šiokia tokia pramoga (7 Fr/žm).
Nakvynei susirandam mažą mielą kempingiuką Camping Vorderthal kalnuose, netoliese tyvuliuoja Waegitaler ežeras. Kaina dviems žmonėms, automobiliui ir dvivietei palapinei – 28 Fr. Sėdžiu prie palapinės, o temstant vis nyksta priešais įsikūrusio kalno šešėlis. Esam mes ir dar trys palapinės. Mhm, gražuma ramuma.
Liepos 22 d. Nusprendžiam niekur neskubėti ir prieš mūsų laukiantį žygį kalnuose pasidaryti trumpą apšilimą. Miško takeliu per kalną nusigaunam iki užtvankos, kurioje idiliškai paskendę lengvame rūke sūpuojasi maži laiveliai. Kalnų viršūnes irgi dengia rūkas, todėl šie atrodo tarsi nukandžioti. Šitaip ateina pietūs ir tampa aišku, kad metas traukti San Bernardino link. Pakeliui užsukam į miestą Chur. Aplankom kažin kokios pilies griuvėsius ir galiausiai pasiekiam Italijos pasienyje įsikūrusį Camping Spluegen. Kaina už viską 30 Fr, be to, čia yra super dušai, virtuvė, poilsio kambarys, pilnas knygų, bevielis internetas, daaaug keliaujančių dviratininkų ir labai mieli savininkai. Vienas trūkumas – velniškai šaltas oras.
Liepos 23 d. Pagaliau išaušo diena, kai, atsidūrę mažame San Bernardino miestelyje, mes jau kraunam daiktus ir ruošiamės į trijų dienų maršrutą „Sentiero Alpina Calanca“. Tai vidutinio sudėtingumo 40 km ilgio maršrutas. Pirmoji diena žada neilgą 4-5 valandų ėjimą, kurio metu tenka dvi perėjos, viena iš jų – su ištiestomis grandinėmis. Nuėjus maždaug pusę šios dienos maršruto mus paveja šveicaras Heinz‘as. Susibičiuliaujame su juo ir toliau keliaujame kartu. Haincas – šveicaras iš vokiškai kalbančio regiono, tačiau prisipažįsta, kad jam su mumis lengviau kalbėtis angliškai negu bendrine vokiečių kalba. O kalbėtis šveicarišku dialektu... Nors ir moku vokiečių kalbą, keistai iššvepluojamus vokiškai šveicariškus žodžius suprasti baisiai sunku :). Haincui apie 50 metų, tačiau šiltuoju metų laiku per kiekvienas išeigines jis važiuoja į kalnus – užkietėjęs keliautojas ir kalnų mylėtojas :). Papasakoja apie švilpikus (labai mielus graužikus), kuriuos jo dėka pamatome, karves, ožkas, avis, sūrius, kaimą, chemijos pramonę ir t.t.
Draugiją paįvairina prie mūsų prisijungusios dvi ožkų bandos – iš tolo mus pamatė ir atidūmė kuo greičiausiai. Einam visi drauge – mūsų jau apie 30 :D. O ožkelės ne iš kelmo spirtos – visos nori eiti takučiu, todėl tenka pasistumdyti su raguotosiomis dėl patogesnio kelio lopinėlio… :).
Galiausiai pasiekiam pirmąją nakvynės vietą – Refugio Pian Gran. Tai dvi trobelės stogais iki žemės, kuriose gali sutilpti iki 20 žmonių. Šiandien mes čia pirmieji. Didesniojoje trobelėje yra virtuvė – dujos, vanduo, indai, kai kurie maisto produktai, medikamentai, palapinės ir kita įranga – bendram visų atklydusių naudojimui. Taip pat yra lovos ir daug šiltų apklotų. Tikras rojus! Išsiverdam arbatos ir įsitaisę saulėkaitoje ilsinam pavargusias kojas… Mūsų palydovės jau kaži kur pradingusios, o mes juokaujam, kad „ožkos žudikės“ grįš naktį ir nugrauš mums kojas :).
Dar labiau trobelėmis susižavėti priverčia „Panorama Kloset“ :)))) Kaip čia vaizdžiau papasakojus... :)))) Įsivaizduokite įprastą medinį (naują) kaimo tualetą. Gerai. O dabar įsivaizduokite, kad jis stovi 2,5 km aukštyje atsuktas į slėnį ir neturi durų... Aha, ateinat atlikt reikaliukų, o vaizdas atsiveria fantastiškas!! Bene dvigubas malonumas :)))
Jau ėmus temti ateina šeši vidutinio amžiaus šveicarai ir įsikuria kitoje trobelėje. Per miegus dar išgirstu, kad į mūsų trobelę jau visai sutemus atkeliauja dar ketvertas šveicarų.
Liepos 24 d. Keltis tenka penktą ryto, bet laukia 9 val. kelias. Oras pasitaikė kaip reta geras – tiek vakar, tiek ir šiandien danguje nuostabi žydrynė ir nė vieno debesėlio. Eiti nuo ankstyvo ryto bus geriau ir dėl vėsos, kurios apie vidurdienį neliks nė kvapo.
Kad nepasirodytų per lengva – pradedame nuo kopimo didžiuliais akmenimis į viršų – pirmoji šios dienos perėja jau ranka pasiekiama. Užsikepurnėju į viršų. Dar nelabai suprantu, kas vyksta, nes paprastai 6.30 dar saldžiai sapnuoju penktą sapną :). Nusileidimas vėl status – Haincas leidžiasi pirmas ir „prižiūri“ mane – „here and than here, good girl“ :))) – drąsina jis mane. Stipriai laikausi nutiesto troso, kaip užsukta kartoju „it‘s ok“ ir bandau pamiršti, kad bijau aukščio...
Galiausiai nusileidžiame į slėnį ir padarom pertraukėlę – dar vienas rojus žemėje – žydi vadinamosios alpių rožės. Jų čia gyva galybė. Šniokščia krioklys, netoliese tyvuliuoja smaragdo spalvos ežeras. Vėl kylam į viršų. Toks jau tas mūsų maršrutas, kaip sako Heincas – „up and down“... Kabarojamės į viršų ir kelias valandas einame kalno šlaitu.
Jaučiu, kad ima panika. Dar kurį laiką ją kontroliuoju, tačiau maždaug vidurdienį „pramuša“ – einame takeliu palei statų skardį, iš kitos pusės pusstatė siena. Supanikuoju ir negaliu toliau eiti. Draugas prisiriša mane virve, sako – „žinok, ji dvi tonas išlaiko, tu tiek lyg ir nesveri“ :))). Dar paslenku palei sieną, bet ties posiūkiu pamačiusi kur teks rioglintis likusią dienos dalį, „vetuoju“ maršrutą...
Ir iki šiol vis dar nesmagu dėl tos panikos... Bet, kaip sakė Haincas – „Grįžti nėra nei blogai, nei gėda. Blogai yra nukristi“. Patikėsiu juo.
Taigi taigi... Haincas keliauja toliau, o mes trumpinam maršrutą ir leidžiamės žemyn. Toks leidimasis labai vargina, karštis pliekia kaip reikalas. O išgertas vanduo per 5 min. išgaruoja iš kūno. Galiausiai pasiekiam kažin kokį kaimelį. Kaip smagu girdėti senolius, linguojančius „buon giorno ragazzi!“. Klausiu, kur yra autobuso stotelė. Sako – „eikit tiesiai kokią valandą ir prieisit Rosa miestelį, ten ir bus“.
Rosoje susirandam stotelę – tai tik lenta su tvarkaraščiu, kuriame visiškai nesusigaudom. Vokiškai užklausiu pro šalį einančius senukus. Vienas šneka vokiškai, kitas itališkai... :) Pirmasis antrajam verčia mano klausimą. Paklausiu ir itališkai, ir antrojo veidas nušvinta kuo nuoširdžiausia šypsena – „kodėl iškart nieko nesakei?“. Po gerų dešimties minučių pagaliau atsisveikinam su naujaisiais draugais ir laukiam savo autobuso į San Bernardino.
Transportas čia nepigus – 60 km iki automobilio atseina apie 60 Fr (abiems iš viso)... Važiuodami juokaujam, kad mašinytę turbūt pagrobė ateiviai, nes kas gi dar galėtų atsitikti??!! :))
Na, ateiviai nepasirodė (tai ir nežinau, ar čia džiaugtis, ar liūdėti...) :), bet viena iš padangų neatrodė labai pilna. Nieko, prisipūtėm degalinėj ir patraukėm Grindelwaldo link – ryt pirmuoju traukiniu 7.10 val. su „Good Morning Ticket“ keliamės į Jungfraujoch.
Prie St.Gotthard‘o tunelio pasitiko 4 km ilgio kamštis, apie kurį vis pranešinėjo per radiją (kaip visą likusią kelionę :) ). Nusprendėm, kad mums įdomiau perėją pervažiuoti ne po žeme, bet viršumi. Ir tikrai nesigailėjome. Iki aukščiausio taško likus keliems šimtams metrų viską apgaubė tirštas rūkas. Stojam „kišenėje“ ir šokam lauk panardyti po debesis. O šaltumas neregėtas! Netrukus išnyram iš debesies ir toli toli atsiveria snieguotos viršūnės, raudonai-geltonai-oranžinis dangus ir per kalną lipantis pūkinio debesies liežuvis. Ar po šito dar gali būti kas nors gražiau?!
Dar persiritam per Grimselpass perėją ir likus apie 50 km iki Grindelwald apsistojam kempinge (21 Fr po 1 Fr už dušą).
Liepos 25 d. Aaaaaaa!!!!!! Pramiegojom!!!! Ta proga sumušam greitojo susipakavimo rekordą ir raliuojam į Grindelwaldą. Pakeliui kaip reta daug „stabdžių“, ramiai sau keliaujančių į kažkur ir nepaisančių, kad mes vėluoooojam!!! Atvažiuojam iki traukinio likus 15 min. Dar persirengiam sniegui labiau tinkančiais rūbais, susikraunam reikalingus daiktus ir bėgam bilietėlių. Užsikelti į aukščiausiai Europoje esančią traukinių stotį Jungfraujoch – ne iki Bezdonių nuvažiuot – kainuoja nei daug, nei mažai – su Good Morning Ticket 129 Fr/žm, grįžti privaloma vėliausiai 12.30 išvykstančiu traukiniu.
Su vienu persėdimu ir keliais sustojimais Eigerio sienoje pasiekiam apie 3,5 km aukštį. Iššniukštinėjam visą kompleksą, pavydžiai nužiūrim lipančius į viršūnę ir iš jos jau grįžtančius.
Teisingumo dėlei paminėsiu, kad po vakarykščio neplanuoto ir staigaus nusileidimo, atsisakė funkcionuoti mano kojų raumenys... Lipant į viršų viskas gerai, į apačią – ragai... Į pagalbą ateina trekingo lazdos. Išeinam į lauką, saulė spigina, kalnai akina savo grožiu ir didybe. Draugas keliauja kažkokios trobelės link. Aš su savo lazdomis pasilieku ir klibinkščiuoju atgal. Laukdama viliuosi, kad kada nors mano kvailos baimės išnyks ir flirtai su kalnais pagaliau pavirs tikra ir stipria meile :)... Vėl žvelgiu į grįžtančius nuo viršūnės ir bandau įsivaizduot, ką jie jaučia. Ar tai džiaugsmas, o gal pilnatvės jausmas?
Nuo aukščio po truputį įsiskauda galvą, aplink zuja koks milijonas azijiečių turistų, perkančių krūvas niekučių... Per daug čia turistų. Grįžta draugas, ir mes jau leidžiamės žemyn.
Važiuojam prie ežero Thun pavalgyti. Taaip... Naivoka lietuvaitės mintis Šveicarijoje prie ežero rasti mišką, pakrantę, pasikloti pledą ir ramiai pavalgyti :). Nuvažiuojam palei ežerą gan ilgą atstumą – namai, namai, namai... Per atvirą langą vėjas taršo plaukus, ir netikėtai pasijuntu kaip nespalvotame prancūzų filme apie ramų ir pinigingą Rivjeros gyvenimą.
Velnias, valgyt vis tiek norisi. Pasitenkinam miško keliuku su vaizdu į medžius :). Jau vakarėja, todėl toliau keliaujam Aareschlucht tarpeklio link, kad ryt iš pat ryto jį aplankytumėm. Apsistojam kempinge, jau tradiciniai 21 Fr po 1 Fr už dušą.
Kadangi ir šiandien nieko su mašinyte neatsitiko, o be rūpesčių gyventi neįdomu, susiprantam, kad aname kempinge palikom savo indus – katilą, dubenėlius, įrankius... :). Atsiimdami paliktuves pas administratorių, sukeliam jam daug gardaus juoko.. Aha, mums irgi labai juokinga :)...
Liepos 26 d. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Ryte nukeliaujam iki tarpeklio (apie 8 Fr/žm). Pataikom pačiu metu, nes jau mums išeinant suguža bent trys autobusai turistų – prasideda kuo tikriausi kamščiai :). Toliau traukiam prie Šerloko Holmso krioklio (pasikėlimas traukinuku apie 8 Fr/žm). Pripažinsiu, kad būdami kalnuose matėm ir įspūdingesnių vaizdų... :). Bet čia vertės juk reikia ieškoti kitur – A. Konan Doilis pasiuntė myriop visų mylimą detektyvą būtent šioje vietoje.
Vienas įspūdingiausių „atrakcionų“ kelionėje buvo GelmerBahn traukinukas. Tai nuo praeito amžiaus pradžios užtvankos statyboms naudotas lynu traukiamas traukinukas, keldavęs ir nuleisdavęs statybines medžiagas į 1,8 km aukštį. Dabar jis pritaikytas žmonėms keltis. Šio malonumo kaina – 25 Fr/žm. O kur gi pakastas šuo? (Šuo ten tikrai buvo ir laižė man pakaušį leidžiantis žemyn... :), bet aš čia ne apie tai). Šuo yra tame, kad traukinuko bėgiai kyla į viršų 106 % statumu arba mžd 95º laipsnių kampu (nežinau kaip čia kitaip išsireikšti, nes turiu tik vokišką tekstą...). Tai tiesiog reikia išbandyti :). Pakilus į viršų galima eiti pasivaikščioti aplink Gelmersee užtvanką, ką mes ir padarėme. Tiesa, prie bilietų kasos dar yra kelių šimtų metrų ilgio 70 m aukštyje pakabintas tiltas.
Jau paskutiniu važiavimu nusileidžiam žemyn ir, persikėlę per Furkapass perėję, ketinam susirast nakvynę. Pakeliuj važiuojam pro Raeterichbodensee užtvanką. Stabtelim aikštelėje ir pastebim, kad už kelių šimtų metrų yra dar viena – neasfaltuota. O ten gi įsikūrę keli kemperiai ir bent 6 automobiliai. Klausiam – „jūs čia nakvojat?“. „Ja,“ - atsako jie. Valio!! Ir mes čia nakvosim.
Pasistatom palapinę, po ko paaiškėja, kad į žemę neįsismeigia nė vienas kuoliukas... Sakot, maža bėda. Bėda gal ir maža, bet va tie juodi debesys, greitai artėjantys mūsų link – laaabai dideli. Vaizdelis buvo žavingas – tempiam akmenis ir bandom palapinę paversti tvirtove :). Nemokamas cirkas aplinkiniams, kadangi mes vieninteliai su palapine ir turim tokią bėdą. Bet čia dar n įdomiausia vakaro dalis... Įdomiausia, kad iš visų tų baisingų debesų tik lengvai pakrapnojo...
Liepos 27 d. Ryte keičiam ratą. Pirmą kartą gyvenime laikau rankose domkratą ir girdžiu komandą – suk, suk, stipriau! Kaip pirmam kartui gal ir nieko... Risdamiesi per Furkapass dar apžiūrim Rohnegletsch ledyną (6 Fr/žm). Čia laisvėje laksto mielieji švilpikai (murmeliai) ir atiminėja vienas iš kito maistą. Gimsta geniali idėja, kad mano šeškulei reikia tokio smagaus draugo namie... :).
Kelionės maršrutas toliau krypsta į pietų pusę, ir kažkur tarp Sierre ir Siono aplankom, pasak šveicarų, didžiausią Europoje „tokios rūšies“ požeminį ežerą St.Leonard (apie 10-12 Fr/žm). Ežeras yra 300 m ilgio, 20 m pločio ir 10 m gylio.
Apimti didybės manijos dar aplankom, taip pat, pasak šveicarų, vieną aukščiausių pasaulyje ir aukščiausią Europoje užtvanką Grande Dixence. Užtvankos aukštis 285 m., jos viršus yra 2365 aukštyje, na o pati užtvanka sulaiko 400 milijonus kubinių metrų vandens. Čia taip pat yra puiki vieta nakvynei gamtoje, deja deja, labai noriu į dušą :).
Apsinakvyndiname kempinge prie Siono (tradiciniai 21 Fr po 1 Fr už dušą 3 už skalbimą skalbimo mašinoje).
Liepos 28 d. Šiandien mano draugui džiaugsminga diena – važiuojame į Leukerbad miestuką, iš kurio galima pereiti Via Ferrata maršrutą. Via Ferrata – tai tokie rimtesni maršrutai alpinistams, susidedantys daugiausiai iš kopėčių, trosų, grandinių, į uolas įkaltų laiptelių ir pan., čia jau reikia alpinistinės įrangos (apraišų, virvių, karabinių ir pan.).
Aš tuo tarpu pasivaikštau po miestelį, garsėjantį savo terminiais baseinais, gydomosiomis galiomis ir kitokiais stebuklais. Pasirankiojusi informacijos pasikeliu su GemmiBahn (28 Fr/žm su grįžimu) gondola ir padarau žygį aplink Daubensee ežerą su nemažu nukrypimu į šoną. Labai smagu matyti, kaip daug šeimų renkasi specialius takus, vadinamuosius Nordic Walk – vedasi dar visai pyplius vaikus ir moko juos pamilti kalnus.
Vakare paskutine gondola sugrįžta ir draugas. Šypsena iki ausų, rankos ir kojos nubrozdintos, ant delnų pūslės.. :). Sako – „kelionė atsipirko“! :).
Liepos 29 d. Aplanko nuojauta, kad atostogos eina į pabaigą... Šiandien duodame šansą kitam tarpekliui – Durnandschlucht (6 Fr/žm.). Pasirinkimas pasiteisina – tai jau ne lepiems turistams adaptuotas ir „iščiustintas“ tarpeklis. Slidūs laipteliai, įtvirtinti uolose, visą laiką kyla aukštyn, apačioje šniokščia upė. Taip žymiai įdomiau, negu Aareschlucht.
Važiuojant atgal akis užkliūva už kelio ženklo – Chamonix d. Mont Blanc 50. Oras gražus. Susižvalgom. Negi praleisim progą pasigrožėt Montblanu :). Chamonix – žavingas miestelis dar žavingesnio kalno papėdėje. Taip, matyt, atrodo ir likusiai didžiulei miniai žmonių :). Galimybe pasikelti į 3,8 km aukštį nesusižavime dėl 40 Eur dydžio priežasties :).
Pasėdėję pavėsyje ir pažiopsoję į kalną, sukame atgal į Šveicariją. Šiandien vakare susitiksime su draugais, kurie į Šveicariją atvyko savaite vėliau. Atvažiuojam į Montreux. Man, pilių, dvarų ir kitų sugriuvusių pastatukų gerbėjai, knieti kuo greičiau nubėgt iki Chillon pilies ant Ženevos ežero kranto. O nubėgus ir kiek aplinkui pavaikščiojus užsimanau išsimaudyti – visgi karštis dieną buvo neblogas... Aišku, ištinka nedidelė bėda – vanduo, sakyčiau, ššššaltokas :). Stoviu įsibridusi iki kelių, o šalia nardo tarsi undinėlės dvi mažos mergaitės ir bando atspėti, iš kokios aš šalies. Joms nešalta, ar ką?? Hmmm... Jei jos gali, galiu ir aš – po 5 min. bėgu į krantą pamėlusiom lūpom, o undinėlės toliau turškiasi :).
Pasitarę su kolegom lietuviais telefonu nusprendžiam, kad šiandien nebus tas vakaras, kai nakvojam kempinge. Misija (neįmanoma?) – nakvynė gamtoje. Pakylam virš Montreux, važiuojam siauručiais keliukais, kol pastebim nediduką nusukimą į mišką. Paliekam mašinytę ir einam pažiūrėt – bene bus koks plokščias plotas, talpinantis dvi palapines.
Paėję kelis šimtus metrų aptinkam namą (!), langai užkalti, durys užrakintos. Nuramindama sąžinę dar pasibeldžiu į jas :). Pieva aplink namą nušienauta. Galvoje signalizuoja dvi mintys – „valio, turim kur nakvot“ ir „kvaile, čia gi klasikinis siaubo filmas su apleistu namu“. Draugas dar ta proga paklausia, ar viena nubėgsiu iki mašinos. Sakau – „pasvajok, išsiskirsim dabar ir daugiau nesusitiksim, negi nieko nepasimokei iš filmų???!!!”. Einam kartu :).
Pradeda griaudėti, žaibuoja, tamsu. Atvažiuoja trys kolegos, susirenkam daiktus nakčiai ir traukiam prie namo. Kadangi esu vienintelė mergina, vaikinai nusprendžia didžiausią psichologinį spaudimą daryti man – „o žinai, kad čia pilna laukinių gyvūnų. Jie nebijo žmonių, ateina ir drasko palapines. O matei filmą „Ir kalnai turi akis“? ten pagal tikrą istoriją sukurta“. Ir taip toliau... :). Žaibai vis artėja, griaustinis trankosi kaip pasiutęs ir staiga pradeda traškėt krūmai. Metu palapinės kuoliukus iš rankų ir sakau – „girdėjot???“. Vaikinai ramina – „čia gal nuo vėjo šakos lūžta... nors....“. Staiga vėl toks pats garsas, o po kelių sekundžių krūmuose šalia palapinės išgirstu riaumojimą...
Taip... Klasikinis siaubo filmas, kad jį kur velnias :). Apimta siaubo šokstu į palapinę (nelabai protinga mintis... :)), užsisegu ir imu ieškoti peilio... Visi vaikinai lauke, vis tikiuosi, kad jie keturi mane vieną nuo laukinio žvėries apgins. Išgirstu kaip draugas piktai klausia – „kas čia?“. O po to pasigirsta juoko pliūpsnis ir iš krūmo išlenda visas apsidraskęs ketvirtasis kolega... Visi leipsta juokais ir klausinėja, kaip aš jaučiuosi. Eikit po velnių, begėdžiai :) (apie tikruosius keiksmažodžius istorija nutyli).
Galiausiai prasideda baisinga liūtis, žaibai trankosi visai šalia, griaustinis nepaliauja grūmoti. Šiandien iš Chamonix atsivežtas prancūziškas vynas šiek tiek nuramina mano per kraštus išsiveržusį adrenaliną. Labanakt! Susitiksim, jei per naktį mūsų nesugrauš pasiutusios lapės ;)))
Liepos 30 d. Atsikeliam anksti ir susipakavę greitai dingstam iš vaiduoklių miško. Šiandien mūsų programoje – Chillon pilis ir Ženeva. Įėjimas į pilį – 12 Fr/žm. Uždedu pliusą jai – viduje nėra nuobodaus muziejaus, niekur nesėdi piktos bobutės, čiupinėk ir liesk į valias :). Kurį laiką sekiojam rusiškai kalbančią gidę ir sužinom įvairių įdomių dalykėlių.
Po pietų jau esam Ženevoje. Vėl pasitvirtina mano susidaryta nuomonė apie Šveicarijos miestus – nieko įspūdingo. Tik garsioji vandens čiurkšlė puikiai atgaivina karštą dieną. Vieniems pasiseka – vėjas pučia į ežerą, todėl perbėgti po srove nėra labai šlapias reikalas. Kitiems – pasikeitus vėjui tai tampa geru dušu :).
Kiek paklaidžioję po senamiestį ir bankų rajoną, važiuojame ieškoti nakvynės. 30 Fr už viską dviem žmonėms ir gyvename 4 žvaigždžių pustuščiame kempinge.
Liepos 31 d. Liūdna liūdna liūdna. Priešpaskutinė atostogų diena... Šiandien traukiam į Gruyeres miestelį. Jo vardu vadinama šveicariško sūrio rūšis, šiek tiek panaši į mūsų lietuvišką „Džiugą“. Miestelyje veikia sūrio gamykla, kurioje galima pamatyti gamybos procesą. Įėjimas žmogui 6 Fr gaunam sūrio „mėginėlių“ – 6, 8, 10 mėnesių brandinto Grujerio.
Pats miestelis fantastiškai gražus ir jaukus. Kaip tikra viduramžių gyvenvietė –su savo pilimi stūkso ant kalno ir gali pagrįstai didžiuotis išlikusia senąja architektūra ir išplanavimu. Žinoma, čia daug turistų... Ir daug vietų, kuriose galima paragauti sūrio fondiu. Šita galimybė suvilioja ir mus. Viena porcija fondiu kainuoja 23 Fr, tačiau jos užtenka dviems žmonėms, o jei nenorit valgyti – trims :).
Gruyeres‘e atsisveikinam su bičiuliais, kurie toliau keliaus į pietus. Tuo tarpu mes jau traukiame Vokietijos link, kur liko dar vienas objektas – Technorama – mokslo muziejus Wintrethur‘e.
Rugpjūčio 01 d. Paskutinė dienelė kaip reta blogo oro – lyja nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Muziejuje (kaina žmogui 23 Fr) praleidžiame visą dieną. Čia galima pamatyti, paliesti ir patiems išbandyti įvairius dalykus, efektus, atlikti bandymus tokiose srityse kaip – elektra, veidrodžiai, magnetizmai, šviesa, vanduo, lazeriai, chemija, matematika ir galvosūkiai, optinės apgaulės, dujos ir t.t.
Tarp kitko, rugpjūčio pirmoji yra nacionalinė Šveicarijos diena. Haincas mums buvo prigrasinęs būtinai nuvažiuoti prie ežero ir vakare stebėti šventinius fejerverkus. Taip ir ketinom padaryti, bet baisiai blogas oras sujaukė visus planus. Taigi apie 18 val. pajudėjom iš Winterthuro namų link, o maždaug vidurnaktį jau buvome prie Berlyno, kur įsikūrėme autobano stovėjimo aikštelėje ir saldžiai išmiegojom iki 7 val. ryto :).
Bičiuliai, likę Šveicarijoje parašė, kad tokių įspūdingų fejerverkų dar nebuvo matę :).
Rugpjūčio 02 d. Apie 10 val. įvažiuojam į Lenkiją. Pasinaudojam čia esančia mokama magistrale (180 km/33 Zl). Apie 24 val. pasiekiam namus Vilniuje.
