Svečiuose pas Dievus arba apie Graikiją ir graikus be tabu. 9 dalis – sudie, Graikija

Jau virdama ne savam kaily prieš naują kelionę ir braukydama naujus maršrutus ant dar nepažintos žemės žemėlapyje, skaičiuoju dienas, kada gi vėl teks pajusti tą saldų kelionės starto virpulį ir pakelti sparnus į naują pažintį. Ir tik vidinio kirmino kankinama, jaučiu pareigą užbaigti seną, mano pačios nelabai mėgiamą, galbūt todėl pradėtą ir jau ilgą laiką niekaip padoriai neišrutuliuojamą kelionės po Graikiją istoriją.

Juokingiausia tai, kad šiemet gerokai nukritus atostogų Graikijoje kainoms, vos vos nesusigundome grįžti į ją. Bet laimei nugalėjo sveikas protas ir patirtis nekelti kojos ten, kur nesinori. Jau geriau niekur nevažiuoti nei vėliau vėl burnoti ir keiktis, matai juk žinojom, kad taip yra... Geriau išlaukti tinkamo momento ir važiuoti ten, kur labiau svajonės gena.

Tad, kada daugiau jei ne dabar, būtų tinkamesnis laikas užbaigti senas istorijas, jei ne prieš pasineriant į naujas.

Taigi, paskutinis mano įspūdžių pliūpsnis iš senosios Graikijos.

- - - - - - - - - - - - - - -

Mistrose baigėme savo iš anksto suplanuotą maršrutą po Graikiją ir jos įdomybes. Nors ir su kai-ne-kuriais nukrypimais - jį 150% įvykdėme. Dar liko pamatyti senąją Olimpiją, bet ji mums ne kliūtis, o veikiau lankytinas objektas pakeliui namo. Tad dabar esame laisvi ir dar rezerve su visa atostogų savaite. Argi gali būti, kas nors geriau!? Pirma - esame Graikijoje. Antra – praktiškai niekuo nebesuvaržyti. Trečia - laisvi vykti ten, kur tik norime - į bet kurią pageidaujamą vietą. Belieka tik susirasti jaukų kurortą su padoriu paplūdimu. Negi tokioje jūrinėje šalyje, tai padaryti - taip sudėtinga. Dar prieš išvykdama svarsčiau, kad jei liks laiko, likusias atostogas įdomiausiai būtų praleisti piečiausiame Europos žemyno taške. Dabar šios idėjos atsisakiau nė nemyktelėjusi ir pasklaidę žemėlapį, nusprendžiame judėti į dar neaplankytą rytinę Peloponeso dalį, tikėdamiesi rasti ne mažiau šaunią vietą poilsiui plačioje Jonijos jūros pakrantėje. Pradžioje rodęsis visai lengvu uždaviniu, netrukus ir šis sumanymas mums apkarto. Pora didesnių kurortų buvo leisgyviai ir ruošėsi rudens snauduliui, o pakely pasitaikę viešbutukai, kurie dar veikė, buvo rezervuoti. Visi mažesni kurortai jau alsavo žiemos miegu, nors danguje vis dar kandžiojosi karšti saulės liežuviai. Keistas kontrastas vakarinei pakrantei, su zujančiais atostogautojais ir vis dar nenumaldomai žvangančiais iš turistų nusunkiamais pinigais. Tuo metu rytinėje Peloponeso pakrantėje jau viskas nurimę, turistas – veikiau išimtis nei taisyklė - pravažiuojantis paklydėlis. Turėkite tai omeny vykdami į Graikiją rudenį ir ypač į atokesnes nuo lankytinų objektų vietas.

Mums dardant vis šiauriau, vienas po kito keičiasi miestelių, kaimelių pavadinimai, užvertos jų viešbučių bei apartamentų durys ir net kempingų vartai. Privažiavus Kalo Nero surusena mažytė viltis, kad pagaliau pavyks kažką rasti šiame mažame kurortėly. Deja ir čia gauname neigiamą atsakymą. Tebeveikia tik tuščias viešbučio restoranas...

Neoxori

Mūsų blaškymosi čempionatas užsibaigia Neoxori kaimelyje. Nevarkite. Eiliniame žemėlapyje jo nerasite. Tai trumpa, vienos gatvelės gyvenvietė tarp Kalo Nero ir Zaxaro. Joje nėra parduotuvės, nėra bankomato, nėra nieko. Pramogai - tik viena taverna, kurioje mėgsta laiką leisti ir savo kambaloidais pamosikuoti nuobodžiaujantys vietiniai vyrai.

Bet šioje, toli gražu neidealioje ir visai neturistinėje vietoje randame vienus vienintelius nuomojamus apartamentus, kurie vis dar veikia ir kurie turi laisvų vietų. Įrodykit, kad ne mūsų laukė! Po ilgų dienos klajonių, mums atrodė kad būtent taip ir yra. Galiausiai įsikuriame ir kol dar nesutemo lekiame į paplūdimį, kad jūroje nuplautumėm visą per dieną susikaupusią įtampą.

Skaistus Neoxori paplūdimys užsitarnauja pačių didžiausių mūsų pagyrų. Jis patiktų visiems mėgstantiems ramybę ir vienatvę. Kiek tik akys užmato gelsvas smėlis čia nusidriekęs į abi puses, platus paplūdimys nuo gyvenvietės izoliuotas tankia bananų giraite, ir nė gyvos dvasios aplink. Šiandien mus tai tenkina, o kaip bus rytoj - bus matyt rytoj. Vargu ar ištversime vietoje, kurioje daugiau visiškai nėra ką veikti, bet šiandien Neoxori paplūdimyje atradome savo palaimą.

Temstant apžiūrime kaimelį nuo vieno galo iki kito. Tuščia. Visi kaip išmirę. Nuo tokios vienatvės jau net nejauku. Tokia tuštuma būdinga pietinėms šalims dienos metu, bet kad tokia tyla ir ramybė spengtų vakare – dar neteko sutikti. Keliaujame į taverną, kur tylą pagaliau sujaukia klegatis televizorius aplink kurį susėdę ir į ekraną sumirkę rymo nebylūs kaimo vyrai. Ilgai buvome pamiršę skrandžio rūpesčius, bet dabar jau metas puotai.

Prie mūsų prisijungia olandų pora, keliaujanti po Graikiją kemperiu ir į Neoxori užblokšta panašiomis aplinkybėmis. Mūsų visų pagalba tylą kaime laikinai sujaukia ne vien televizoriaus garsai, bet ir mūsų balsai. Tiek mes, tiek olandai tą vakarą Graikijai ir jos žmonėms nešykštėjome kritikos ir labai atsargių, pavienių pagyrų, o visi išsilieję ir sočiai pavakarieniavę, sugrąžinome Neoxoriui ramybę ir išsiskirstėme po kambarius, tikėdamiesi, kad ryt vėl susibėgsime. Mes ir vėl klydome. Naktį ištiko esminis įvykis, pakeisiantis visus mūsų tolimesnius atostogų planus.

Ne. Nepagalvokite, kad kažkas labai rimto. Jei nelaikyti 2003 metų krepšinio Europos Čempionato varžybų „Lietuva – Ispanija“ labai rimtu įvykiu. O juk būtent jos nulėmė mūsų atostogų pabaigą. Be jų gal dar būtumėme blaškęsi ir ieškoję idealios Graikijos vietos? O gal būtumėm tūnoję slaptame Neoxory ir atradę ramaus lepinimosi bei nieko neveikimo privalumus? Ar būtų vienaip, ar antraip - niekada nebesužinosime, nes ankstyvą rytą, mūsų mašina jau kilo Europos žemynu aukštyn, vis arčiau namų. Buvo vienas noras, kuo greičiau parskristi į Lietuvą ir pasidžiaugti saldžios pergalės vaisiais su savais. Taip ir būtume padarę, jei būtumėm čia atskridę lėktuvu, bet su mašina ir dar tokiam užkampy... Dar teks pakentėt, kol iš čia išsikapstysime.

Kaip ir žadėję, vis dėl to užsukame į Olimpiją. Apibėgam aplink. Tuo metu toks elgesys atrodė labai simboliškas ir beveik logiškas. Čia pat nusiperkame Graikiją amžinai priminsiančius kambaloidus ir kad nepasimestų užmetu juos ant veidrodėlio ir skuodžiam toliau. But not so fast!!! Patra. Stovim prie teliuškuojančios vandens prarajos ir galvoje sukasi nežinia kas. Ir koks „konsultantas“ man prieš pat išvykstant melavo, kad tiltas čia jau pastatytas... Toli jam dar iki „pastatyto“. Bet kaltų ieškot dabar beprasmiška, reikia suktis iš padėties. Bandome surasti keltą, kuris mums padėtų atsidurti kitame krante, ŠIANDIEN. Nežinia kaip šioje painelynėje mums tai pavyko, bet vakare sėkmingai išsilaipiname kitame krante, Nafpakos uoste. Nuo čia prasideda ilgi raitymaisi keliukais į kalnus ir vis tolyn ir tolyn jų grandinėmis.

Nors vairavimo serpantinais menas jau įvaldytas, bet menka to paguoda, kai ant kalnų krenta tamsa. Patirtis mena, kad geriau nekonfortabilus miegas mašinoje ir ramus vairavimas ryte, nei naktinis draskymasis kalnuose ir galvos svaigulys sekančią dieną. 

Taigi, P aikštelė prie Lamia. Atkemšama Tekila dar Lietuvos pasieny prigriebta ir kartu su mumis įveikusi visą šį kelią. Jos kelionė užsibaigia čia. Dėl skubotų veiksmų tinkamesnės vietos ir laiko pažymėti atostogų pabaigos lyg ir neturėjome. Veikiausiai jau ir nebeturėsime. Taip vakaras P aikštelėje su Tekila rankose užsitęsia iki išnaktų. Matyt dėl to išaušęs rytas vis vien buvo sunkus. Vienok startuojam anksti. Skubam į Salonikus, nuo kurių jau netoli Prohamonas ir pasienis su Bulgarija. Bet atrodė lyg ir kvailoka išnirus į pajūrį neatsisveikinti ir su jūra...

Methoni

Degdami begaliniu noru paskutinį kartą šiemet pasimėgauti jūros čiučiavimu, vis stipriau spaudžiu gazo pedalą ir vis nekantriau laukiam tuoj tuoj prieš akis išnirsiančios jūros. O koks tai buvo vaizdas! Į krantą be paliovos plakėsi visa Salonikų kanalizacija. Tad vos priskrieję pakrantę, skubiai užraitome pravirus langus, minutę sustingstame, nebyliai pasikeikiame, sukamės ir nešdinamės lauk. Tenka tik įsivaizduoti to nelaimėlio išraišką, kuris savo atostogoms Graikijoje pasirenką šią vietovę ir čia iš anksto rezervuoja vilą, viešbutį ar kempingą. Ką jis jaučia kai išvysta šį vaizdelį ir užuodžia tokį kvapelį? Gal visa tai laikina? Gal mes blogoje vietoje, blogu laiku? Tai tik retoriniai klausimai. Mums tai tik atsisveikinimas su Egėjo jūra, kuris dabar atrodo daug kvailesnis nei neatsisveikinimas, todėl užspaudę dar vieną tokią graikišką nesėkmę, nuvinguriuojame toliau.

Promahonas

Pasiekus Promahoną, čia pat švytuojant Bulgarijai, apnyksta keistas jausmas. Po visų neigiamų kelionės emocijų, graikų nesvetingumo pliūpsnių ir visai nežavios Graikijos patirties, lyg ir turėtumėme džiaugtis, kad galiausiai išvykstame. O viduje kažko liūdna ir neaišku dėl ko. Ar todėl, kad žinome, kad grįžtame į rudens apsiaustą Lietuvą, kurios pakęst bent jau aš negaliu, kad ir kaip dailiai šį laikotarpį sugeba aprašyti gabūs poetai ar nutapyti talentingi dailininkai. Lietuvos ruduo ir žiema man asmeniškai kelia šaltas emocijas ir šiurpą. Čia vis dėl to dar vasara, čia dar lepinamės saulės spinduliuose. O gal čia kokia tai sado-mazo apraiška iš serijos kuo blogiau – tuo geriau? O gal visai dar neišblaivėjome po vakarykštės Tekilos ir patys nebežinome ką darome? Jei sudėsime visus šiuos veiksnius į vieną, tai sekantis mūsų poelgis, nebebus toks netikėtas.

Paliekame mašiną stovėjimo aikštelėje ir iškeliaujame pasidairyti po niekuo neįpatingą Promahoną. Tai nedidelis miestelis Graikijos ir Bulgarijos pasienyje. Be abejonės graikiškas miestas, bet jau su skalsniu bulgarišku prieskoniu. Bulgarų kalba čia girdima nerečiau nei graikų, o galbūt dar ir dažniau. Betiksliai ir neturiningai, bet labai maloniai pasivaikščioję miestelo gatvėmis, užsukame į kavinę išmaukti Frappe. Trys dalykai mane vis dėl to pririšo prie Graikijos ir jei būčiau visai išpindėjusi grįžčiau į Graikiją trumpam pasimėgauti vien tik jais. Tai: 



1. Frappe kava su standžia putele. Prireikė ištisų metų, kol tokią pačią pagaliau sugebėjau išspausti namie, o kavinėse tinkamos konsistencijos iki šiol taip ir neaptikau.

2. Pati pati pati gardžiausia graikiška užkanda – Gyros - kurios iki šiol labai labai labai ilgiuosi ir niekur savo pamėgto varianto Lietuvoje neradau.
3. Ir Ouzo. Šio gėrio nepaisant visų apribojimų išvažiuojant iš Graikijos, mūsų bagažinėj buvo prikrauta daugiau nei galima. Kol spėjome visą šį skystį, skiedžiamą su vandeniu, todėl nusidažantį baltai, išgerti, - jis netruko atsirasti ir Lietuvos parduotuvėse.



Į Graikiją beliko man važiuoti tik dėl Gyros. Bet čia ateity, kai išpindėsiu :)
 


„Sudie, Graikija!”

Sėdint pasienyje ir žvelgiant atgal, į visus šiandieninius įvykius, praėjusi para labiau panašėjo į preteksto ilgesniam pasilikimui Graikijoje ieškojimą. Bet kadangi mes jau čia, tai matyt pakankamai galingo preteksto taip ir neradome. Štai pasienietis minčių fone jau kažką bamba „kambaloi, kambaloi“ ir bado į mūsų mašinos veirodėlį. Ooooo. Aš visai pamiršau, kad jį ten užmoviau ir dabar ne veltui persigąstu, kad tuoj tuoj kartu su saulėta šalimi atsisveikinsiu ir su vienu, geriausiai šalį atspindinčiu suvenyru, kurį parsivežu iš kiekvienos kelionės. Vienas suvenyras – vienai šaliai. Tokios mano susikurtos taisyklės. Ir kambaloidas man atspindėjo Graikiją geriau nei griuvėsiai, vazos ar visi kiti turistų pamėgti niekučiai. Ir į jį rodos dabar kėsinasi nekadėjas valstybės tarnautojas. Tik mano baimės buvo beprasmės. Supratau tai tik Mariui pritarus, kad „taip taip, tai Jūsų kambaloidai“... ir išvydusi plačią šypseną ant rūstaus pasieniečio veido... ir į viršų pakilusius du jo nykščius... ir jam džiūgaujant lyg vaikui... ir mylinčiam mus, tarytum geriausius savo draugus...

Negi ne paradoksas: dvi ryškiausios Graikijoje išgyventos akimirkos – dviejuose skirtinguose pasieniuose. Būtų graudu, jei nebūtų taip graudu. Tad sudie, Graikija ir sveika, Bulgarija...

- - - - - - -

Trumpas dialogas riedant Graikijos keliais:


- Oi, koks didelis šuo.
- Kur?
- Ten. Pakelėj. Aukštyn kojom gulėjo. Štai, žiūrėk, dar vienas.
- Eiiiiiiiiiik tu, čia ne šuo, čia asilas!!! Žiūrėk, dar vienas!

Norit tikėkit, norit ne, bet čia ne graikiškas humoras...