Svečiuose pas Dievus (arba apie Graikiją ir graikus be tabu). 8 dalis – miestas-vaiduoklis - Mistras

Jei ne prie jūros, tai kur daugiau galima atsidurti Graikijoje? Teisingai. Prie griuvėsių. Mes, kaip ir vis kiti atvykę į šią Graikijos dalį, vien iš smalsumo nebegalėjome aplenkti vos už 20 min. kelio nuo Spartos esančio miesto-vaiduoklio - Mistras. O kaipgi galėtumėme praleisi progą šioje kelionėje patyrinėti dar daugiau griuvėsių? Niekada! Pirmyn :)

Mistras – vienas geriausiai išsilaikiusių nebegyvenamų Bizantinės epochos miestų. Tai lyg didžiulė tvirtovė su aptrupėjusiomis sienomis ir daugybe įvairaus plauko ir įvairaus sugriuvimo laipsnio pastatų viduje. Senovinis miestas gan didokas, įsikūręs ant aukštos kalvos šlaito. Mes kaip tikri kalnų adjutantai, tarytum visą gyvenimą būtumėme pragyvenę kalnuose, ilgai visokiais niekiais sau galvos nekvaršinome ir pasirinkome tokį maršrutą: įėjimas pro apatinius vartus, vinguriavimas senovėmis miesto „alėjomis“ iki pačios kalvos viršūnės ir tada atgal. Tuoj pasakysiu, ką pasirenka likę „slabakai“. Ogi jie padalina kalvą per pusę. Tuomet apžiūri apatinę kalvos dalį įėję pro apatinius vartus. Tada sėda į savo mašinas, užvažiuoja ant kalvos ir tuomet įėję pro viršutinius vartus apsidairo aplink viršutinę miesto dalį. Tinginiai!!! Bet pamato tą patį :)

O jei kalbėti visiškai rimtai apie šiuos dalykus, tai kopimas į šią kalvą yra gan rimtas darbas. Pakeliui teks išvaikščioti nemažai keliukų, tad atvykę karštą dieną, visai rimtai galite apsvarstyti tą antrą variantą. Taip mažiau pervargsite.

Rugsėjo mėnesį čia augmenijos nedaug – viskas iškepinta praūžusių karštos vasaros saulės spindulių. Žiūrėkim į šviesenę to pusę: mūsų dėmesio neblaškys visokie žiedeliai ir drugeliai, tad pilnai galėsime atsiduoti miesto liekanų tyrinėjimams. Griebiu kamerą ir nuo jau minėto apatinio įėjimo, siauromis gatvelėmis patraukiame viduramžių miestu į viršų. Apie buvusią Mistras didybę ir galybę byloja gausybė namų ir rūmų liekanų sutinkamu pakeliui. Retas kuris yra neapverktinos būklės ir vargu ar suprasite kam kiekvienas jų buvo skirti, bet apie kiekvieną galite plačiau pasiskaityti čia pat sustatytose lentelėse. Galbūt tai padės susikurti buvusios Morėjos sostinės ((Morea - senas Peloponeso pavadinimas) tikroviškesnį vaizdą.

Mieste sutiktos Ortodoksų bažnyčios ne mažiau prašosi rekonstrukcijos, bet yra šiek tiek geresnės būklės. Į kiekvieną galite laisvai užsukti. Daugumoje jau seniai nebelikę nei durų nei langų. O gal jų čia niekada ir nebuvo? Bet už tat sienas vis dar puošia nuostabios freskos ir ikonos. Mažai, ką aš apie jas išmanau, bet išmanatys šiuos dalykus matau, kad turėtų ką čia veikti. Jos ganėtinai išvaizdžios ir gyvybingos. Ir jų ten didžiuliai plotai :) Keista visa tai buvo matyt natūralioje aplinkoje, o ne saugomas kažkur muziejuose. Viena seniausių ir įdomiausių tokių vietų bus Aghios Dhimitros Katedra ir Kastro citadelė - išlaikiusi XIII amžiaus konstrukcijas.

Pakeliui priėjome veikiantį moterų vienuolyną. Pantanassa vienuolyno vienuolėms buvo leista čia pasilikti, nors paskutiniai žmonės iš Mistras buvo iškeldinti 1952.

Vienuolynas pastatytas XV a., jame susipynę bizantietiški ir gotikiniai stiliai. Man tai buvo viena įsimintiniausių Mistras vietų. Tikriausiai todėl kad ji buvo gyva. Smagu buvo mirusiame mieste pamatyti šmirinėjančias vienuoles. Viena net įsileido į savo kuklų kambarėlį ir parodė rankdarbius. Vėliau labai gailėjausi, kad savo močiutei čia nenupirkau kruopštaus rankų darbo staltiesės.

Dar viena ryškiau atminty įsirėžusi vieta Mistrose buvo pačioje kalvos viršuje stūksanti tik laiko tėkmės pajudinta Oriokastro pilies tvirtovė, pastatyta XIIIa. Ji taipogi buvo savotiškai atgijusi. Jos sienos buvo nusėstos kelių grupelių studentų, kurie uoliai savo popierniuose lapuose bandė perteikti vietovės įmantrybes. Prie jų trumpam prisijungėme ir mes.

Kas dar? Pakeliui atgal tikrai pamenu, kad aplankėme dar vieną veikiantį vyrų vienuolyną. Užsukome į kažkokį veikiantį muziejų. Ir tikrai pamenu tiek, kad Despotų rūmai buvo restauruojami. Gera žinia ta, kad dabar vysktantys galite aplankyti ir juos.

O mums džiugu buvo, kad bent šiais metais ši vieta, kol kas nebuvo sukomercinta. Pakeliui nesutikome nei tavernų, nei kioskelių, nei kažkokių pramogų pasiūlos.

Ar verta ją aplankyti? Jei nebūtumėme taip persisotinę griuvėsiais – sakyčiau, kad taip. Tai įdomi vieta. XIV – XV amžiuje Mistras buvo pagrindinis kultūrinis ir intelektualinis Bizantinio pasaulio centras. Artistai, mokslininkai ir studentai bei teologai būrėsi čia. Kai kurie jų buvo net imperijos valdovų šeimos atstovai. Mistras buvo toks svarbus, kad daugelis Bizantinio laikotarpio imperatorių siųsdavo savo įpėdinius apmokymams į šį miestą. XVII-XVIII amžiuje miestas atiteko venecijiečiams ir išgyveno dar vieną klestėjimo laikotarpį, kuriame gyveno virš 42000 žmonių. Turkams sugrįžus žlugo, o XVIII a. antroje pusėje buvo sudegintas albanų pulkų. Po to įvykio visi išsikėlė į naujai pastatytą Spartą ir Mistras miestas buvo apleistas.

Tad tik Jums spręsti ar verta įveikti tokį kelią, kad pamatyti šį miestą-vaiduoklį su gilia ir garsia praeitimi. Galbūt netrukus iš jo liks tik dulkių trupinėliai? O galbūt įtraukimas į UNESCO paveldo sąrašą neleis ištikti šiai baisiai lemčiai ir miestas pamažu prisikels? Kas gali žinoti...