Svečiuose pas Dievus (arba apie Graikiją ir graikus be tabu). 7 dalis – Mano Sparta

Kelias link Spartos - daug žadantis. Kardinaliai pasikeičia kraštovaizdis. Prieš akis išnyra aukšti kalnai. Netrukus jais rieda mūsų mašina. O tai, be galo džiugina. Pagaliau yra, kur akis paganyti. Tikra atgaiva po ganėtinai nuobodžių Korinto ir Argolidos lygumų ir alyvuogių miškų.

Kol dėmesys nesusikoncentravo ties kitomis įdomybėmis, nenorėdami suteikti savo skrandžiams dar vieno išbandymo, vos pakilę į kalnus ir šiek tiek pavinguriavę jų grandinėmis, stojame viename mažame kaimelyje, išbandyti vietinės tavernos meniu. Turistų šioje dalyje nėra, tad pagalvojome, kad bus įdomu papuotauti taip, kaip kasdien puotauja Graikijos kalnų gyventojai. Iš tolimesnio pasakojimo suprasite, kad eilinį kartą tai nebuvo pats protingiausias mūsų sprendimas.

Įėję pro vartus nuščiuvame. Stalai apšnerkšti, kėdės kelių centimetrų storumo purvu aplipusios. Jau tuomet reikėjo iš čia bėgti. Bet mes įsitaisome dviejuose tokiuose kiauliškuose „sostuose“. „Dievinų“ tą akimirką, kai pakeli akis ir matai visų kitų 40 įstaigos akių į tave sužiurusių. Fun! Iš senovinio mago skamba pusiau turkiška, pusiau graikiška muzikėlė. Vyrai kaulus čiulpia, kiti vynelį pliurina. Tyli. Žiūri, kas čia bus. Galvoje sukirba mintis, kad nors ir ne visai higieniškai, bet tikrai sočiai papietausime. Štai ir šeimininke. Rodo sau keistai pirštu į burną. Ne vemti aš dar nenoriu, bet valgyti... Taip! Parodau tai galvos linkčiojimu. Kalbos barjeras įveiktas! Tada parodo ranka sekti paskui ją į „virtuvę“.

Nežinau, kaip man liežuvis apsivertė tą būdą taip gražiai pavadinti. Tai ne daugiau nei tarakonų lizdas, žiurkių buveinė, kačių rojus, šunų prieglauda ir t.t. Kur tik žvilgnis užkliūna, visur daugiau nei baisu. Kol dar nespėju atsigauti po pirminio šoko - šeimininkė jau ir purvinus puodus kilnoja. Vienam – kažkokios pupelės, antram – du mėsos kaulai (turbūt veršiena, bet taip neapetitnai atrodo), trečiam – spageti su neaiškiais grybais. Faktas tas, kad valgyti aš jau nebenoriu. Galva nenustoja į šalis purtytis. Atidaro šaldytuvą ir rodo dešros šliosą. Dar įtikinamai pamosuoja virš galvos, tarytum besiruošdama ant manęs lasą užmest. Nice! „Two frappe“ išlemenu ir dar įtikinamiau pirštais parodau.

Išmaukiam tą savo kavą po 2 Eurus ir bėgam visom keturiom iš čia. Daugiau, grynai vietines tavernas aplenkdavome iš tolo.

Sparta
Vos atvykusi į Spartą iš kart supratau tai, - mano miestas. Šis paprastas, neturistinis miestukas be jokių pastangų susilaukė didžiausių mano simpatijų. Aplinkui gražu ir jauku. Modernios ir plačios Spartos gatvės yra tiesios kaip styga, o gal net kaip spartietiškos disciplinos prototipas? Pakelėse - lygiai tokiom pačiom lygiom eilėm susodintos palmės. Didelė jauki centrinė aikštė. Ramiai tekantis gyvenimas. Taip ramiai, kad spartiečių matėme tiek, kad galėtumėme ant rankų pirštų suskaičiuoti. Ir, kur jie visi prapuolę???

Slėnis, kuriame įsikūrusi Sparta, apsuptas alyvuogių ir citrusinių vaisių augmenija, o tolėliau šmėžuoja didingi kalnai. Vos pagalvoju apie Spartą, būtent jie pirmiausia išnyra prieš mano akis. Net neabejoju, kad būtent nuo jų skardžių riedėdavo spartiečių etalono neatitinkantys naujagimiai, bet netgi šis faktas netrukdo žavėtis jų į dangų besistiebiančiomis viršūnėmis. Tikrai gražūs kalnai. Ir jie taip gražiai čia įsipaišo...

Sparta buvo vienas svarbiausių antikinės Graikijos ir galingiausias Peloponeso miestų - valstybių. Žvelgiant į ją dabar, sunku būtų tuo patikėti. Dabartinė Sparta yra šiuolaikiškai atstatytas miestas, už kelių kilometrų nuo antikinės savo vietos. Jis driekiasi centrinėje Lakonikos dalyje, dešiniajame Euroto upės krante.

Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie drąsius Spartos karius, kuriuos kovos menų mokydavo nuo mažumės. Jie gyvendavo atskirai nuo šeimų, kareivinėse. Visus metus vilkėdavo tik ploną apsiaustą, miegodavo ant žemės. Berniukai buvo lavinami fiziniais pratimais, kad stiprėtų ir lavintų kūną. Ne paslaptis, kad juos skaudžiai plakdavo rykštėmis, vien tam kad pripratintų prie skausmo. "Kad galėtų bet kokiomis sąlygomis prasimaitinti, paaugliai vagiliavo. Nutvėrus vagiant nubausdavo ne už vagystę, bet už tai, kad buvo sugauti. Taip ruošti kariai buvo puikūs ir įgudę". Mergaitėms taip pat buvo skiriama daug "dėmesio". Jos buvo taip auklėjamos, kad galėtų gimdyti stiprius, sveikus vaikus. Jei vaikas gimdavo silpnas ar ligotas, kūdikį numesdavo nuo skardžio. Štai tokie buvo tie spartiečiai.

Prie stadiono surandame paminklą, bebaimiams ir į etalonus tinkamiems kariams atminti.

Netoliese akys užkliūna už nuorodos į Akropolį. Matyt šiandien nuotaika tikrai gera ir pakili – ilgai nesvarstę nušoliuojame prie jo. Ir esame maloniai nustebinti. Aplinkui nėra nė gyvos dvasios – tik antikinės liekanos ir mes. Viską galima tyrinėti, liesti, čiupinėti. Turbūt niekas nebūtų pastebėjęs jei viena kita kolona ir mūsų bagažinėj būtų nugulusi :) Juokauju. Bet niekaip iki šiol nesuprangtu kaip ši vieta yra palikta likimo valiai? Kodėl visi turistai už prastesnes vietas moka nepadorius pinigus, o šią aplenkia? Juk tai Sparta, o ne šiaip sau kokia provincija! Keistas tas pasaulis ir jo žmonės. Patikėkite, Sparta yra verta dėmesio ir nepatingėkite paskirti jai bent poros valandų, jei jau vienaip ar kitaip esate šiame regione ir vykstate link Mistras.