- patalpinta: 2010-02-04
- ausra.jasaitiene
- Graikija
- 2003-09
Graikija automobiliu. Svečiuose pas Dievus. 6 dalis – Peloponeso perliukai: Korintas, Mikėnai, Nafplio, Epidauras ir Tolo
Korintas
Vinguriuojame nuo Atėnų tokiu greičiu, kad neklauskite kaip, bet sugebame visiškai nepastebėję prašokti Korinto kanalą, skiriantį Peloponeso pusiasalį nuo žemyninės Graikijos dalies ir jungiantį Egėjo ir Jonijos jūras. Šią vietą norėjosi pamatyti, bet negi dabar sukinėsiesi!? Padvejoju ir nusprendžiu nebesiblaškyti. Vietoj to pasuku į Korinto miestą. Ne. Ne kanalo ar antikinių įžimybių ieškoti. Tiesiog neprošal būtų atsigaivinti jūroje ir pasivolioti nieko neveikiant papludimy. O jei labai patiks, tai ir apsistoti.
Žemyninėje Graikijoje mums nesiseka susirasti sau mielo kurorto, kuriame galėtumėmė ir norėtumėme užsibūti ilgiau. Gal Korintas bus tas vienintelis?
Korintas – antrasis pagal dydį miestas Peloponeso pusiasalyje, vos 78 km į vakarus nuo Atėnų. Miestas apsuptas kalnų ir skalaujamas Jonijos jūros. Šiuolaikinis Korintas buvo pastatytas XIX a. viduryje, tuomet, kai žemės drebėjimas visiškai sunaikino senąjį, istorinį Korinto miestą. Tiems, kas nėra priešiškai nusiteikę antikiniams griuvėsiams – būtina aplankyti Senovinį Korinto miestą, vos už 3 km. nuo naujojo. Ten gausu griuvėsių, šventyklų, senovinių tvorų likučių juosiančių miestą ir t.t. Žinoma, tradiciškai ši „pramoga“ Graikijoje yra mokama ir kiekvieno kišenę dar paplonins 6 Eurais. Bet į kainą įeina ir įėjimas į muziejų, o svarbiausia ir į lankomiausią vietą – dar vieną Apolono šventyklą su septyniomis išlikusiomis dorėninėmis kolonomis.
Mes pasukame prie jūros. Surastą paplūdimį puikiu nepavadinčiau, bet jo ir smaragdinės spalvos jūros teikiamomis paslaugomis pasinaudoti neatsisakome. Būti Graikijoje ir nors kartą dienoj neišbandyti jūros pramogų - būtų beveik nusikaltimas. Todėl pasineriame į jas.
Mikėnai
Stovime prie kasos, žvelgiame į iškabintas atvirutes ir nerandame sau atsakymo, ko mes čia vis dėl to atvažiavome. Nerandu atsakymo į tai iki dabar. Tikriausiai, kad pasinaudotumėme Mikėnų paštu ir pagaliau išsiųstumėme namiškiams ir artimiausiems draugams atvirlaiškius, o po to nuvažiuotumėme toliau, net nedirstelėdami į Mikėnų griuvėsius. Aišku truputį meluoju. Mes į juos akies krašteliu dirstelėjome ir todėl dabar skuodžiame net neatsigręždami.
Pravažiuojame Nafplio – standartinį graikišką miestelį, niekuo neįspūdingą ir niekuo nestebinantį, bet taip gražiai ir skambiai apibūdintą - „Pirmoji Graikijos sostinė“.
O mūsų pasąmonė toliau krečia išdaigas, - atvesdama mus prie Epidauro teatro po atvirumi dangumi. Tai geriausiai išlikęs antikinis Graikijos teatras. Jo grožis ir vardas vienodai liaupsinamas tiek antikos, tiek šiais laikais. Jis yra labai gerai išsilaikęs ir net šiomis dienomis čia vaidinamos antikinės tragedijos ir komedijos. Gaila nežinojome tvarkaraščio. Įsivaizduoju, kad įspūdis išliktų tik pajutus tikrąją teatro dvasią ir jos pritaikymą praktikoje.
Tuo tarpu, sėdint viršuje ir stebint visus turistinių grupių vadovus, kurie teatro akustiką pristato lyg didžiausią pasaulio stebuklą, mano sąmonė vėl apsitraukia neigiamomis mintimis. Argi neakivaizdu, kad tarp akmens visada viskas gerai skamba. Ir joks čia pasaulio stebuklas. Galima tą išbandyti netgi nuosavame tualetiniame kambaryje – paimame monetą, metame, dzinnnnnnnnn. Yep! Skamba lygiai taip pat neprastai…
Tolo kurortas
Dieną užbaigiame Tolo kurorte, įsikūrusiame vaizdingoje Argo įlankoje. Smėlėti, pagal graikų standartus tvarkingi paplūdimiai, pritraukia daug turistų bei vandens sporto mėgėjų. Paskui juos – ir mes!
Per visus lakstymus šiandien praktiškai buvome pamiršę organizmą pamaloninti graikiškomis gėrybėmis. Todėl iš kart skuodžiame į patraukliai atrodančią graikišką pajūrio taverną ir skubame prikimšti jau iš pasiutimo net pamiršusius gurgti pilvus. Man toks grafikas kelionėse nėra jokia naujiena. Jau ir senesnėse išvykose dažnai taip užsilakstydavau, kad ir iš vis pamirštu pavalgyti. Bet kaip į šitą mano grafiką įsipaišė vyras – iki šiol didžiausia mįslė. Ko jau ko, bet pavalgyti niekuomet nepamiršdavo ir atėjus tam laikui visada primindavo :) Matyt, Graikija jau neigiamai veikia ir jį :)
Ir štai dabar sėdime jūros bangų skalaujamoje tavernoje ir dorojame ant stalo pateiktas gėrybes. Iš kolonėlių skamba graikiška muzika. Po truputį temsta ir miestas puošiasi vakaro šviesomis. Iš karto daugėja tavernos lankytojų ir netrukus jau užimti visi stalai. Nakties linksmybės prasideda, bet sočiai papuotavę mes pakylame. Išeiname į pilnas žmonių gatves. Vis dar stebiuosi kaip naktiniai vaizdai skiriasi nuo dienos reginių. Ir vis dar stebiuosi graikų nerūpestingumu raktelius paliekant tiesiog automobilių spynelėse, ant vienišų staliukų besivoliojančiais mobiliaisiais telefonais ir piniginėmis... Dar graikai matyt nepajautė rytų europos ilgapirščių atplūdžio. Nors ir naivu, bet kažkodėl vyliuosi, kad ir nepajus.
O mums - laikas miegoti. Rytoj vis dėl to laukia nauja diena ir nauji nuotykiai Graikijoje.
Vinguriuojame nuo Atėnų tokiu greičiu, kad neklauskite kaip, bet sugebame visiškai nepastebėję prašokti Korinto kanalą, skiriantį Peloponeso pusiasalį nuo žemyninės Graikijos dalies ir jungiantį Egėjo ir Jonijos jūras. Šią vietą norėjosi pamatyti, bet negi dabar sukinėsiesi!? Padvejoju ir nusprendžiu nebesiblaškyti. Vietoj to pasuku į Korinto miestą. Ne. Ne kanalo ar antikinių įžimybių ieškoti. Tiesiog neprošal būtų atsigaivinti jūroje ir pasivolioti nieko neveikiant papludimy. O jei labai patiks, tai ir apsistoti.
Žemyninėje Graikijoje mums nesiseka susirasti sau mielo kurorto, kuriame galėtumėmė ir norėtumėme užsibūti ilgiau. Gal Korintas bus tas vienintelis?
Korintas – antrasis pagal dydį miestas Peloponeso pusiasalyje, vos 78 km į vakarus nuo Atėnų. Miestas apsuptas kalnų ir skalaujamas Jonijos jūros. Šiuolaikinis Korintas buvo pastatytas XIX a. viduryje, tuomet, kai žemės drebėjimas visiškai sunaikino senąjį, istorinį Korinto miestą. Tiems, kas nėra priešiškai nusiteikę antikiniams griuvėsiams – būtina aplankyti Senovinį Korinto miestą, vos už 3 km. nuo naujojo. Ten gausu griuvėsių, šventyklų, senovinių tvorų likučių juosiančių miestą ir t.t. Žinoma, tradiciškai ši „pramoga“ Graikijoje yra mokama ir kiekvieno kišenę dar paplonins 6 Eurais. Bet į kainą įeina ir įėjimas į muziejų, o svarbiausia ir į lankomiausią vietą – dar vieną Apolono šventyklą su septyniomis išlikusiomis dorėninėmis kolonomis.
Mes pasukame prie jūros. Surastą paplūdimį puikiu nepavadinčiau, bet jo ir smaragdinės spalvos jūros teikiamomis paslaugomis pasinaudoti neatsisakome. Būti Graikijoje ir nors kartą dienoj neišbandyti jūros pramogų - būtų beveik nusikaltimas. Todėl pasineriame į jas.
Mikėnai
Stovime prie kasos, žvelgiame į iškabintas atvirutes ir nerandame sau atsakymo, ko mes čia vis dėl to atvažiavome. Nerandu atsakymo į tai iki dabar. Tikriausiai, kad pasinaudotumėme Mikėnų paštu ir pagaliau išsiųstumėme namiškiams ir artimiausiems draugams atvirlaiškius, o po to nuvažiuotumėme toliau, net nedirstelėdami į Mikėnų griuvėsius. Aišku truputį meluoju. Mes į juos akies krašteliu dirstelėjome ir todėl dabar skuodžiame net neatsigręždami.
Pravažiuojame Nafplio – standartinį graikišką miestelį, niekuo neįspūdingą ir niekuo nestebinantį, bet taip gražiai ir skambiai apibūdintą - „Pirmoji Graikijos sostinė“.
O mūsų pasąmonė toliau krečia išdaigas, - atvesdama mus prie Epidauro teatro po atvirumi dangumi. Tai geriausiai išlikęs antikinis Graikijos teatras. Jo grožis ir vardas vienodai liaupsinamas tiek antikos, tiek šiais laikais. Jis yra labai gerai išsilaikęs ir net šiomis dienomis čia vaidinamos antikinės tragedijos ir komedijos. Gaila nežinojome tvarkaraščio. Įsivaizduoju, kad įspūdis išliktų tik pajutus tikrąją teatro dvasią ir jos pritaikymą praktikoje.
Tuo tarpu, sėdint viršuje ir stebint visus turistinių grupių vadovus, kurie teatro akustiką pristato lyg didžiausią pasaulio stebuklą, mano sąmonė vėl apsitraukia neigiamomis mintimis. Argi neakivaizdu, kad tarp akmens visada viskas gerai skamba. Ir joks čia pasaulio stebuklas. Galima tą išbandyti netgi nuosavame tualetiniame kambaryje – paimame monetą, metame, dzinnnnnnnnn. Yep! Skamba lygiai taip pat neprastai…
Tolo kurortas
Dieną užbaigiame Tolo kurorte, įsikūrusiame vaizdingoje Argo įlankoje. Smėlėti, pagal graikų standartus tvarkingi paplūdimiai, pritraukia daug turistų bei vandens sporto mėgėjų. Paskui juos – ir mes!
Per visus lakstymus šiandien praktiškai buvome pamiršę organizmą pamaloninti graikiškomis gėrybėmis. Todėl iš kart skuodžiame į patraukliai atrodančią graikišką pajūrio taverną ir skubame prikimšti jau iš pasiutimo net pamiršusius gurgti pilvus. Man toks grafikas kelionėse nėra jokia naujiena. Jau ir senesnėse išvykose dažnai taip užsilakstydavau, kad ir iš vis pamirštu pavalgyti. Bet kaip į šitą mano grafiką įsipaišė vyras – iki šiol didžiausia mįslė. Ko jau ko, bet pavalgyti niekuomet nepamiršdavo ir atėjus tam laikui visada primindavo :) Matyt, Graikija jau neigiamai veikia ir jį :)
Ir štai dabar sėdime jūros bangų skalaujamoje tavernoje ir dorojame ant stalo pateiktas gėrybes. Iš kolonėlių skamba graikiška muzika. Po truputį temsta ir miestas puošiasi vakaro šviesomis. Iš karto daugėja tavernos lankytojų ir netrukus jau užimti visi stalai. Nakties linksmybės prasideda, bet sočiai papuotavę mes pakylame. Išeiname į pilnas žmonių gatves. Vis dar stebiuosi kaip naktiniai vaizdai skiriasi nuo dienos reginių. Ir vis dar stebiuosi graikų nerūpestingumu raktelius paliekant tiesiog automobilių spynelėse, ant vienišų staliukų besivoliojančiais mobiliaisiais telefonais ir piniginėmis... Dar graikai matyt nepajautė rytų europos ilgapirščių atplūdžio. Nors ir naivu, bet kažkodėl vyliuosi, kad ir nepajus.
O mums - laikas miegoti. Rytoj vis dėl to laukia nauja diena ir nauji nuotykiai Graikijoje.
|
 |
|
|
| Mikėnai | Epidauro vartai | Epidauro teatras | Korintas |
