Svečiuose pas Dievus arba apie Graikiją ir graikus be tabu. 5 dalis - Atėnai
- patalpinta: 2010-01-18
- ausra.jasaitiene
- Graikija
- 2003-09
Pasakojimą apie Atėnus galima būtų pradėti banaliai. Taip turbūt ir derėtų, norint supažindinti su tokiu senu miestu - vieta, kurioje gimė pirmoji demokratija, olimpiniai žaidimai ir idealistinė filosofija; sostine, į kurią plūsta masės turistų ir keliautojų pažiūrėti ne moderniausios architektūros, šiuolaikinio meno šedevrų ar pašėlti iš širdies... nors ir to miestui netrūksta... Bet tai vieta, kurioje atvykėliai noriau stoja į akistatą su istorija, knaisiojasi po jos liekanas ir besąlygiškai džiaugiasi, kad visus tuos paveiksliukus iš knygų ir atvirukų pagaliau mato gyvai. Galbūt todėl atvykus į Atėnus, neapleidžia jausmas tarytum būtum atvykęs į senai pažįstamą miestą - Europos sostinę su gilia ir tau nesvetima praeitimi. Ir nors dabartinių Atėnų modernumas šiandien jau fanfarais švirkščia pro ausis, bet net ir tokiu atveju žinai, kad bent maža miesto dalelė yra užsikonservavusi amžinai ir būtent su ja susipažinti artimiau čia atvykai. Kad pilnai suprast, dėl ko ir mes dabar veržiamės į visą šią artimesnę pažintį, banali pradžia ir svarbiausios datos miestui pristatyti yra tiesiog būtinos. Laaaaaabai glaustai.
* * *
Toje vietoje, ant klintinio kalno, kur dabar stūkso garbingasis Panteonas, 1400m.pr.Kr. įsikūrė pirmasis miestas. Nuo to laiko jam teko nelengva užduotis išlikti painiuose, dažnai negailestinguoje istorijos vingiuose: išgyventi pasakišką klestėjimą, po to virtinę skaudžių nuopolių, po kurių teko vėl keltis, kristi, keltis, kristi ir vėl keltis...
500-479 m.pr.Kr. Atėnams (su spartiečių pagalba) atlaikius persų invaziją, jie tapo stipriausiu graikų miestu–valstybe, filosofiniu ir intelektualiniu regiono centru ir netrukus ėmė valdyti Viduržemio jūros pakrantes. Tai buvo miesto „aukso amžius“ - galingas ir svarbus. Tokiu svarbiu jis išliko net ir po Romos imperijos padalijimo. Ir tik 529m. uždarius Platono akademiją miestas palaipsniui pradėjo ristis žemyn, kol nusirito iki visiškos provincijos lygio. Ateinančius 900 metų Atėnus negailestingai talžė „tamsios istorinės audros“: miestas keliavo „iš rankų į rankas“ įvairioms gentims... Slavai, arabai, bulgarai, normanai - visi be skrupulų įnešdavo savos destrukcijos dozių. Bet per IV amžiaus kryžiaus žygį Atėnai vėl pakilo – buvo sukurta Atėnų kunigaikštystė. Deja XVa. viduryje ją užkariavo turkai ir nusmukdino į visiškos tamsos liūną. Tik po 1821-1829m. nepriklausomybės karų Atėnai atgavo savo garbę ir reikšmingumą, bei palaipsniui išaugo į štai šį XXI amžiaus miestą, į kurį bandome dabar pataikyti mes - iš trijų pusių apsuptą kalnų, iš vienos jūra, be proto praplėstomis ribomis, nuklotą istorinėmis liekanomis ir savy sutalpinantį virš 4 mln. gyventojų...
* * *
Mūsų įvažiavimas į Atėnus buvo lygiai toks pats senovinis kaip Atėnų istorija ir toks pats nuožmus kaip ir seni persų antpuoliai. Tik puolėm lygiai taip pat nevykusiai kaip ir jie: neįvertinę miesto, nepasiruošę ir neapsiginklavę (bet jau žemėlapiais)... Patirdavom pralaimėjimą po pralaimėjimo niekaip neprasiverždami pro baltas Atėnų sienas ir siaurais, vienakrypčiais keliukais vėl ir vėl išvinguriuodami į tą patį Pireas uostą. Bet mes buvom tokie pat ryžtingi kaip ir ilgalaikiai miesto užkariautojai turkai - po trečio atkaklaus ir užsispyrusio bandymo parklupdėme, pataikydami tiesiai į širdį.
Man buvo nemažiau keista, kaip taip visiškai atsitiktinai, atsibodus beprasmiams klaidžiojimams, mašiną numetėme nemokamoje aikštelėje, pradžioje net nežinodami, kad tiesiai Akropolio kalvos papėdėje. Pamirškite apie mitus, kad Akropolis matosi iš visų miesto vietų. Nė velnio. Važiuodami, iš tiesų, retkarčiais jį matėme tai šen tai ten, toli išnyrantį virš raudonų Atėnų stogų, o tikrai pamatėm tik palikę mašiną ir pasukę už namo kampo... ir voila – mes jo papėdėje. Po tokio ilgo šturmo, tai buvo geriausia likimo dovana.
Ir nemažiau džiugią dovaną įteikė ant Atėnų užkritusi tamsa. Pamatėme juos naktį – tuo metu kai didesnė dalis turistų, išvargę po dienos ekskursijų, saldžiai parpia lovose. Aga, parpia! Dar vienas mitas, kad gyvenimas čia verda visą naktį. Plakoje šioks toks judėjimas ir egzistuoja, bet aplink Akropolį po 24-os val. nenustebkite nesutikę nė vienos gyvos dvasios.
Ir šįkart visiems tiems miegaliams nė kruopelytės nepavydėjau (galbūt, kad visą popietę prasnaudžiau kelte). Naktiniai Atėnai – kažkas nepaprasto. Kojos nešėsi miesto gatvėmis su didžiuliu malonumu, galva svaigo nuo nepaprastų vaizdų, uoslė siautėjo nuo naujų kvapų. Na ir kas, kad prie parlamento rūmų nepamatėme besikeičiančios sargybos ar kad po nakties siautulio nebeturėjome jėgų nusigauti iki Kolonaki rajono ir įkopti į netoli Sintagmos esančią Likabetus arba dar kitaip vadinamą Vilkų kalvą. Likome patenkinti pamatytais naktiniais Atėnais, paskendusiais margasmalvių lempų šviesoje. O anksti ryte tarytum vieversėliai jau lūkuriavome prie Akropolio vartų. Teks patikėti mano žodžiu, kad šią vietą aplankyti yra būtina, kuo anksčiau ryte. Ir be jokių ginčų! Ši buvusi Atėnų tvirtovė, šventykla ir visuomeninio gyvenimo centras yra lankomiausia Graikijos vieta Nr.1. ir jei nenorite lyg silkės stumdytis minioje, skubėkite čia, vos vartai atsiveria. Ir ilgai vienoje vietoje netūpčiokite. Vos po valandos čia jau nebegalėsite pasimėgauti ramybe, tad stenkitės bent vienu žingsniu būti pirmiau didžiosios masės.
Pats žodis akropolis reiškia aukštutinį, įtvirtintą miestą. Mūsuose klaidingai kartais yra manoma, kad Akropolis, tai aukštai ant kalno stūksanti šventykla. Kalno viršūnėje stūkso Panteonas, o ne Akropolis. Akropolių yra ir kituose Graikijos miestuose, o štai Panteonas - vienintelis. Ir šį ankstyvą rytą jis yra mūsų didžiausias taikinys.
Panteono fasadas – didžiulė šventovė skirta Atėnei – garsiausias Atėnų akropolio statinys. Labai suklysite, jei manysite, kad dabar pulsiu jį liaupsinti. Jis iš tiesų yra įspūdingesnis atvirutėse, nei tikrovėje. Bent jau man didelio susižavėjimo nepaliko ir aikčiojimų nesukėlė. Labiau vėl viliojo nuo kalvos atsiveriantys vaizdai. Bet ir čia, dienos šviesoje paskendę Atėnai nebesudarė didelio įspūdžio. Matyt naktiniais reginiai dabar po kojomis kaišioja pagalius. Nusileidžiame nuo kalvos, tik iš smalsumo aplankome Dioso ir Herodoto teatro griuvėsius, kuriuose dar Antikos laikais buvo statomi Sofolio, Euripido ir kitų dramaturgų veikalai, apibėgame už šio teatro griuvėsių esantį olimpinį stadioną ir Jupiterio šventyklos liekanas, nupėdiname iki senovinės ir romėninės Agoros, aplankome muziejų ir mūsų smalsumas šiame mieste pilnai patenkintas. Dar prisėdame ant suoliuko, norėdami įsitikinti ar tikrai jau viskas ir norime iš čia sprukti. Tik neberadę kitų svarbių tikslų ilgiau čia užsibūti – lanku, kabindami Plaką - grįžtame prie mašinos.
Dar lieka susidoroti su paskutine užduotimi šiame mieste: kartą atsitiktinai pakliuvus čia, kažkaip taip pat atsitiktinai reikia išvažiuoti iš čia. Tiesą pasakius, nebuvo taip sudėtinga, kaip įvažiuoti, bet visgi teko dar šiek tiek pasiblaškyti nuorodų neturinšiuose Atėnų gatvėse, kol vėl išnirome į Pireas uostą ir vienu jo kraštu palei jūrą nuvinguriavome link Peloponeso pusiasalio. Kur tiksliau? Link Mikėnų ir Epidauro griuvėsių ;)
* * *
Toje vietoje, ant klintinio kalno, kur dabar stūkso garbingasis Panteonas, 1400m.pr.Kr. įsikūrė pirmasis miestas. Nuo to laiko jam teko nelengva užduotis išlikti painiuose, dažnai negailestinguoje istorijos vingiuose: išgyventi pasakišką klestėjimą, po to virtinę skaudžių nuopolių, po kurių teko vėl keltis, kristi, keltis, kristi ir vėl keltis...
500-479 m.pr.Kr. Atėnams (su spartiečių pagalba) atlaikius persų invaziją, jie tapo stipriausiu graikų miestu–valstybe, filosofiniu ir intelektualiniu regiono centru ir netrukus ėmė valdyti Viduržemio jūros pakrantes. Tai buvo miesto „aukso amžius“ - galingas ir svarbus. Tokiu svarbiu jis išliko net ir po Romos imperijos padalijimo. Ir tik 529m. uždarius Platono akademiją miestas palaipsniui pradėjo ristis žemyn, kol nusirito iki visiškos provincijos lygio. Ateinančius 900 metų Atėnus negailestingai talžė „tamsios istorinės audros“: miestas keliavo „iš rankų į rankas“ įvairioms gentims... Slavai, arabai, bulgarai, normanai - visi be skrupulų įnešdavo savos destrukcijos dozių. Bet per IV amžiaus kryžiaus žygį Atėnai vėl pakilo – buvo sukurta Atėnų kunigaikštystė. Deja XVa. viduryje ją užkariavo turkai ir nusmukdino į visiškos tamsos liūną. Tik po 1821-1829m. nepriklausomybės karų Atėnai atgavo savo garbę ir reikšmingumą, bei palaipsniui išaugo į štai šį XXI amžiaus miestą, į kurį bandome dabar pataikyti mes - iš trijų pusių apsuptą kalnų, iš vienos jūra, be proto praplėstomis ribomis, nuklotą istorinėmis liekanomis ir savy sutalpinantį virš 4 mln. gyventojų...
* * *
Mūsų įvažiavimas į Atėnus buvo lygiai toks pats senovinis kaip Atėnų istorija ir toks pats nuožmus kaip ir seni persų antpuoliai. Tik puolėm lygiai taip pat nevykusiai kaip ir jie: neįvertinę miesto, nepasiruošę ir neapsiginklavę (bet jau žemėlapiais)... Patirdavom pralaimėjimą po pralaimėjimo niekaip neprasiverždami pro baltas Atėnų sienas ir siaurais, vienakrypčiais keliukais vėl ir vėl išvinguriuodami į tą patį Pireas uostą. Bet mes buvom tokie pat ryžtingi kaip ir ilgalaikiai miesto užkariautojai turkai - po trečio atkaklaus ir užsispyrusio bandymo parklupdėme, pataikydami tiesiai į širdį.
Man buvo nemažiau keista, kaip taip visiškai atsitiktinai, atsibodus beprasmiams klaidžiojimams, mašiną numetėme nemokamoje aikštelėje, pradžioje net nežinodami, kad tiesiai Akropolio kalvos papėdėje. Pamirškite apie mitus, kad Akropolis matosi iš visų miesto vietų. Nė velnio. Važiuodami, iš tiesų, retkarčiais jį matėme tai šen tai ten, toli išnyrantį virš raudonų Atėnų stogų, o tikrai pamatėm tik palikę mašiną ir pasukę už namo kampo... ir voila – mes jo papėdėje. Po tokio ilgo šturmo, tai buvo geriausia likimo dovana.
Ir nemažiau džiugią dovaną įteikė ant Atėnų užkritusi tamsa. Pamatėme juos naktį – tuo metu kai didesnė dalis turistų, išvargę po dienos ekskursijų, saldžiai parpia lovose. Aga, parpia! Dar vienas mitas, kad gyvenimas čia verda visą naktį. Plakoje šioks toks judėjimas ir egzistuoja, bet aplink Akropolį po 24-os val. nenustebkite nesutikę nė vienos gyvos dvasios.
Ir šįkart visiems tiems miegaliams nė kruopelytės nepavydėjau (galbūt, kad visą popietę prasnaudžiau kelte). Naktiniai Atėnai – kažkas nepaprasto. Kojos nešėsi miesto gatvėmis su didžiuliu malonumu, galva svaigo nuo nepaprastų vaizdų, uoslė siautėjo nuo naujų kvapų. Na ir kas, kad prie parlamento rūmų nepamatėme besikeičiančios sargybos ar kad po nakties siautulio nebeturėjome jėgų nusigauti iki Kolonaki rajono ir įkopti į netoli Sintagmos esančią Likabetus arba dar kitaip vadinamą Vilkų kalvą. Likome patenkinti pamatytais naktiniais Atėnais, paskendusiais margasmalvių lempų šviesoje. O anksti ryte tarytum vieversėliai jau lūkuriavome prie Akropolio vartų. Teks patikėti mano žodžiu, kad šią vietą aplankyti yra būtina, kuo anksčiau ryte. Ir be jokių ginčų! Ši buvusi Atėnų tvirtovė, šventykla ir visuomeninio gyvenimo centras yra lankomiausia Graikijos vieta Nr.1. ir jei nenorite lyg silkės stumdytis minioje, skubėkite čia, vos vartai atsiveria. Ir ilgai vienoje vietoje netūpčiokite. Vos po valandos čia jau nebegalėsite pasimėgauti ramybe, tad stenkitės bent vienu žingsniu būti pirmiau didžiosios masės.
Pats žodis akropolis reiškia aukštutinį, įtvirtintą miestą. Mūsuose klaidingai kartais yra manoma, kad Akropolis, tai aukštai ant kalno stūksanti šventykla. Kalno viršūnėje stūkso Panteonas, o ne Akropolis. Akropolių yra ir kituose Graikijos miestuose, o štai Panteonas - vienintelis. Ir šį ankstyvą rytą jis yra mūsų didžiausias taikinys.
Panteono fasadas – didžiulė šventovė skirta Atėnei – garsiausias Atėnų akropolio statinys. Labai suklysite, jei manysite, kad dabar pulsiu jį liaupsinti. Jis iš tiesų yra įspūdingesnis atvirutėse, nei tikrovėje. Bent jau man didelio susižavėjimo nepaliko ir aikčiojimų nesukėlė. Labiau vėl viliojo nuo kalvos atsiveriantys vaizdai. Bet ir čia, dienos šviesoje paskendę Atėnai nebesudarė didelio įspūdžio. Matyt naktiniais reginiai dabar po kojomis kaišioja pagalius. Nusileidžiame nuo kalvos, tik iš smalsumo aplankome Dioso ir Herodoto teatro griuvėsius, kuriuose dar Antikos laikais buvo statomi Sofolio, Euripido ir kitų dramaturgų veikalai, apibėgame už šio teatro griuvėsių esantį olimpinį stadioną ir Jupiterio šventyklos liekanas, nupėdiname iki senovinės ir romėninės Agoros, aplankome muziejų ir mūsų smalsumas šiame mieste pilnai patenkintas. Dar prisėdame ant suoliuko, norėdami įsitikinti ar tikrai jau viskas ir norime iš čia sprukti. Tik neberadę kitų svarbių tikslų ilgiau čia užsibūti – lanku, kabindami Plaką - grįžtame prie mašinos.
Dar lieka susidoroti su paskutine užduotimi šiame mieste: kartą atsitiktinai pakliuvus čia, kažkaip taip pat atsitiktinai reikia išvažiuoti iš čia. Tiesą pasakius, nebuvo taip sudėtinga, kaip įvažiuoti, bet visgi teko dar šiek tiek pasiblaškyti nuorodų neturinšiuose Atėnų gatvėse, kol vėl išnirome į Pireas uostą ir vienu jo kraštu palei jūrą nuvinguriavome link Peloponeso pusiasalio. Kur tiksliau? Link Mikėnų ir Epidauro griuvėsių ;)
