Svečiuose pas Dievus arba apie Graikiją ir graikus be tabu. 4 dalis - Atika: Delfai ir Sounion

Delfai (pačių graikų vadinamas Delfuzu arba Delfojum)
Kitą ankstyvą rytą akis praplėšiame pasaulio centre - vietoje, kur susitinka Žemė ir Dangus; vietoje, kur su žmonėmis kalba Dievai... Delfai - kur mūsų vėl laukia visa krūva antikinių paminklų. Aš jau jaučiu, kad baigiu persisotinti visomis tomis akmenų liekanomis, bet negi imsi ir atsisakysi pamatyti tai, apie ką mokykloje tiek buvo kalta į galvą. Tad apsišarvuojame kantrybe ir lūkuriuojame prie uždarų vartų. Vis dėl to dar tik 7. Bet norime apskuosti čia viską, kol nesusirinko didžiulės masės tokių pačių smalsių turistų. Juk tai viena lankomiausių vietų Graikijoje (antra po Akropolio), o trintis žmonių minioje, po erdvių Meteorų – šiandien aš ne nuotaikoje.

Taigi – Delfai – archeologinis paminklas ir miestas viename, įsikūręs paslaptingame Fokidės slėnyje, netoliese Parnaso kalno. Antikinėje Graikijoje, tai buvo svarbiausia Apolono (Dzeuso sūnaus) garbinimo vieta, kurios vienoje šventyklų ir gyveno garsusis orakulas. Be to Delfai buvo ne tik visų graikų šventovė, bet ir vieta, kurioje kas ketveri metai vykdavo Pitijos žaidynės – žymiausios graikų žaidynės po olimpinių. Tad tai buvo iš ties karštas pasaulio taškas.

Dauguma žmonių, neslėpsim, kad ir mes, tiksliai net nežino ko važiuoja į Delfus. Kažkodėl atrodo taip, kad Delfai yra dar viena vieta, kurią tiesiog yra būtina aplankyti būnant Graikijoje. Bet iki šiol neatradau atsakymo, kodėl. Aplankyti griuvėsių? Jų ir taip pilna visoje šalyje... Istorija? Šiame kelionės etape aš jau beveik abejinga jai... Bet, kad ir kaip ten būtų – mes čia.

Delfų centras – Apolono šventykla įsikūrusi pakalnėje. Iš jos belikę vos kelios kolonos. Čia pat - IV amžiuje statytas teatras ir didelis stadionas... Chmmm - jų liekanos.
Bet mūsų dėmesį labiau patraukia griuvėsiai apačioje – Atėnos šventykla ir Tolosas, kuris be abejonės spėjo patapti savotišku Delfų simboliu (žinau, žinau, mažiau prie kompo reikia sėdėti, tuomet nepataps... bet negaliu pasitaisyti). Iš tiesų, Tolosas tai, apvalus statinys Atėnės šventyklos centre. Kam jis buvo naudojamas ir kam buvo skirtas nežinoma iki šiol, bet tai tikrai viena įdomesnių griuvenų Delfuose. Pastatytas tarp 380 ir 360 prieš Kristų, iki mūsų dienų sugebėjo išsaugoti tik tris iš dvidešimties dorėninių kolonų. Bet turiu pripažinti, kad čia vis dėl to tvyro kažkokia širdžiai mielesnė karma ir man ši vieta žavingesnė, nei kaimyninė Apolono šventykla... Wow. Nusivažiavom. Žavingi griuvėsiai... Juokas ima net iš savęs... Bet į tai nesigilindami, čia praleidžiame nemažai laiko... tiesiog sėdėdami ir gėrėdamiesi... kiekvienas paskendęs savose mintyse... pasvarstymuose... kol nepradeda buriuotis kiti turistai... jiems pasirodžius visas žavesys dingsta... ir mes užleidžiame vietą...

Patraukiame toliau, link netoliese esančios pirmosios gimnazijos (tiksliau jos griuvėsių) ir Paliastros – vietos, kurioje treniruodavosi atletai, dalyvaujantys žaidynėse (žinoma, jos griuvėsių). Išsimėtę akmenys neįdomūs, tad neužtrunkame. Prieiname Kastelijos šaltinėlį – vietą, kur piligrimai prausdavosi prieš konsultacijas su Orakulu. Kristalo skaidrumo vanduo čia vis dar teka, kaip ir prieš daugelį metų. Apsišlakstom gaivinančiu jo vandeniu ir panašu, kad mūsų reikalai šioje vietovėje yra baigti.

Kas artimai domisi istorija, dar gali aplankyti Delfų muziejų, kuriame galima rasti įdomesnių Graikijos meno dirbinių. Na, o mes traukiame gilyn į Atiką. Delfai yra nutolę tik 180km nuo Atėnų. Bet jau baidausi jų griuvėsių, todėl planų šiandien juos aplankyti atsisakome. Ir ką gi mes padarome? Ogi patraukiame pro Atėnus, link pietryčių Atikos pusiasalio... būkime biedni, bet teisingi... link kitų griuvėsių... Bet vien mintis, kad tai nebus begalinė krūva griuvėsių, mane pakankamai guodžia.


Sunijus arba Sunjonas, o dar geriau Sounion
Nuo Atėnų skinamės kelią pro Atikos pakrantės miestelius ir gyvenvietes. Šiose vietose atėniečiai yra pasistatę savo vilas ir jos siaubingai gyvos savaitgaliais bei vasaros atostogų metu. Nors po truputį artėjant prie labiausiai nutolusio šio kyšulio taško - gyvenvietės retėja, vilų mažėja, kol kelio pabaigoje atsimušame į paskutinį ir vienintelį viešbutuką, taverną ir mažutį paplūdimį. Štai ir Sounion. Bet tikrai ne dėl viešbučio ir tavernos čia visą kelią važiavome. Ir netgi ne dėl paplūdimio. Šiek tiek dešiniau, ant stačios uolos iš trijų pusių skalaujamos jūros, stovi Atėnės šventykla. O kaipgi be jos? Aš jau ir pati pasimečiau, kur ir kiek Graikijoj šių daikčiukų jai yra sustatyta ir kur, kokiais vardais jos garbei jie pavadinti. Tik deja šįkart net ne ji čia traukos centras. Į Sounion visi, kaip ir mes, traukia pamatyti galingojo jūrų dievo Poseidono šventyklos (vėlgi jei būti iki beprotybės tiksliems – jos griuvėsių).

Kaip ir rekomenduoja visi kelionių vadovai į šią vietą atvykome anksti, todėl nesimaišo masė turistų. Ir nors tai yra be galo populiari vienos dienos ekskursijų vieta iš Atėnų, mes ir dar viena rusiukų pora – kol kas esame vieninteliai šios vietovės užkariautojai. Keista. Bet tuo pačiu ir nekeista. Mes turbūt atrodome kvailai nežmoniškam vidurdienio karšty tyrinėjantys griuvėsius. Bet jei jau taip rekomenduoja vadovai, tai kodėl gi ne?

Poseidono šventykla buvo pastatyta apie 440 pr.Kr. ant senesnės šventovės griuvėsių. Tai tipinė graikiška, kvadratinė šventykla su dorėninėmis kolonomis iš šonų ir aukojimo sale centre. Ant vienos šių kolonų yra įrašas apie garsiojo anglų poeto Bairono apsilankymą šioje vietoje, 1800-ųjų pradžioje. Vėliau jis savo poemoje “Don Žuanas” rašė:

Place me on Sunium's marbled steep,
Where nothing, save the waves and I,
May hear our mutual murmurs sweep...


O netrukus ir aš, greičiau nei bet kuris kelionių gido autorius, perpratau tikrąją vakarinių turistų antplūdžio į šią vietą priežąstį. Ne dėl šventovių jie čia vyksta. Bet... Atitraukus akis nuo šventovių ir apsidairius aplinkui, prieš akis atsiveria nuostabūs vaizdai: skardis, aplinkui jūra, burėmis plevena praplaukiantys laivai ir valtys, horizonte matosi Egėjo jūros salos. Atsisėdu ant skardžio krašto, pakabinu kojas į apačią ir įsivaizduoju besileidžiančią saulę. Taip. Idealesnės vietos stebėti saulėlydį turbūt nebūna. Ir jei dabar šalia būtų masė turistų, nusėdusi skardį ir laukianti šio nuostabaus momento, esu 100% tikra, - jie būtų tik menkutis nepatogumas palygint su patirtu grožiu. Tai turėtų būt pati pačiausia vieta saulės palydėtuvėms.

Bet žiūrim, ką turim. Legendoje sakoma, kad nuo šios vietos, kurioje galbūt dabar sėdžiu aš, Atėnų karalius Egėjas nušoko į jūrą ir taip davė pavadinimą Egėjo jūrai. Stovėdamas ant šio skardžio Egėjas laukė iš Kretos grįžtančio savo sūnaus Tesėjo, į kurią tasai buvo išvykęs nužudyti Minotaurą. Jie buvo susitarę, kad jei Tesėjui pavyks nužudyti šį pusiau žmogų, pusiau bulių monstrą, jis namo parplauks su iškelta ant laivo stiebo balta bure. Ir nors Tesėjas kovą laimėjo, bet susitarimą pamiršo ir iš Kretos parplaukė su juoda vėliava. Tėvas pamanė, kad sūnus žuvo ir iš sielvarto nušoko nuo uolos ir taip davė pavadinimą jūrai skalaujančiai šiuos krantus.

Ir nors pati Poseidono šventykla man labai didelio įspūdžio nepadarė, bet puikesnės garbinimo vietos jūrų dievui turbūt neįmanoma būtų rasti. Senovėje ši vieta buvo paskutinis žemiškos civilizacijos vaizdas, atėniečiams išlaukiantiems į jūrą ir pirmasis - parplaukiantiems. Net ir dabar išvykstant keltu į salas, šis taškas yra tarytum kelionės pradžios iš Atėnų žymė ir atvirkščiai. Senovės graikai tikrai žinojo kaip parinkti Poseidonui geriausią vietą.

Ir taip sėdint mums šauna į galvą mintis. Kadangi visą pusdienį Sounion saulėlydžio laukti būtų kvaila ir kadangi visokio sugriuvimo laipsnio liekanomis esame per akis prisisotinę, nusprendžiame keltu nusikelti į salas. Pavartę žemėlapį su neaiškiais jūrų keliais, nusprendžiame laimę, pagauti keltą, išbandyti Lavrio miestelyje.

Prieš tai mūsų nelaimei dar užsukame pavakarių į taverną, kurioje ilgiems laikams paliekame savo apetitą ir išugdomę įtarimą vietinėms tavernoms. O buvo taip. Sėdėjome mes ramiai valgėme ir štai išlindo virėja, pagaminusi mums nuostabius kalmarus pietums bei atsisėdo prie gretimo staliuko. Klausosi ausis įtempusi... nieko nesupranta, ką mes plepame... ir staiga įvyksta TAI... Išsitraukia ji savo protezus iš burnos, pavarto prieš saulę, nulaižo ir įsideda atgal...

Šiandien ne mūsų diena :( Ir tarytum to būtų maža Lavrio mes kelto nerandame. Į tolimesnes salas kelia tik iš Pirėjos (Pireas), o artimiausias keltas į mūsų norimą salą tik rytojaus vakare. Katastrofa.

Tad patraukiame atgal nakvynės ieškot link Pireas. Bet noro į miestelius lįst man nebebuvo, o pakelėse apartamentų nepakliūna, tad galvon šauna dar viena „geneali“ šiandienos idėja – romantiška nakvynė paplūdimy. O kodėl gi ne? Visi lygtais išbandę, o mes ne. Tad puolam ieškot „romantiškesnio“ paplūdimio. Pradžioj visai neblogu paplūdimiu pasirodo Vouliagmeni paplūdimys, bet po trumpos patikros - jis atrankos nepraėjo. Nesinorėjo apsistoti orgijų vietoje – visas paplūdimys nuklotas panaudotais prezervatyvais. Už tat atranką praėjo Glifados paplūdimys, kuriame jaukiai įsitaisėme ir kol kas mėgavomės saulės ir jūros teikiamais džiaugsmais. Taip po truputį smagiai leidome laiką, kol nepradėjo saulė artėti prie horizonto, žmonės skirstytis ir galų gale likom vieni su laukiniais šunimis. Keista, bet jų ratas didėjo ir artėjo proporcingai žmonių išvykimui. Ir nors panašu, kad jie žmonių neliečia, bet vis vien kažkaip nejauku. Tad po saulės palydų ir dar šiokių tokių pašnekesių, romantišką nakvynę po atviru dangumi, iškeitėme į dar vieną nakvynę mašinoje. Nice. Na, bent jau pastarųjų ir šiandienos įvykių esame gerai išvarginti, tad smingame greitai. Prieš 24.00 pabundu į taktą su Tattoo „Nas nedagonet“. Iš pradžių galvoju, kad taip nevykusiai sapnuoju, bet kai po Ta2 seka Brainstorm išsibudinu. Iškišu galvą. Paplūdimys pilnas mašinų ir nusėstas į veidus vienas kitam įsisiurbusio jaunimo. „Labai romantiška“... Pasineriu į miegmaišį ir vėl lūžtu. Sekantį kartą prabundu prieš tris. Ramuuuuuuu. Tik kažkoks keistas ošimo garsas... Atsisėdu ir nuščiuru. Jūra banguota, nerami ir tuoj tuoj skalaus mūsų mašinos ratus. Šoku iš miegmaišio, užvedu ir patraukiu keliais metrais atgal. Jooooo. Vyras visą šį laiką miega be fazių. Su jo miegu, jei būtumėm nakvoję, ten kur planavom, tai jau su čiužiniu plaukiotumėm jūros vidury. Su tom mintim vėl užmiegu ir atsibundu tik ryte. Pirmas dalykas, ką pamatau, tai bobučių pulką. Visos jos su plastikiniais maišiukais, pilnais šuniškų skanėstų. Dabar aišku, kaip tie hieniniai šunys čia išgyvena.

O mes išsimaudome jūroje ir ilgai nelaukę pajudame link Pirėjos uosto.

Pirėja (Pireas)
OK. Keltų firmos jau veikia. Šiaip ne taip nusiperkam bilietą į Santorinį su Blue Star Ferries. Ar čia mums nesiseka normaliai su graikais susikalbėt ar viesiems taip? Jokios informacijos, jokių paaiškinimų, tu tik pinigus sumokėk, o po to nešdinkis lauk... Gali nugriebti lankstinukus, bet juose viskas tik graikiškai. O gal ankstyvas rytas kaltas? Tiek jau tos. Kita problema, ką veikti? Dabar rytas, o keltas tik 17.30 val. Su mašina varinėti nusibodo. Pažiūrėjus į kamčius - nelabai kur ir pavarinėsi. Be to, po tiek laiko praleisto joje, aš į ją ir žiūrėti nebenoriu. Į Atėnus su autobusu? Neeee. Irgi vis dar nesinori. Tad, nors ir ne geriausias pasirinkimas, bet visą dieną kartu su jau savais patapusiais laukiniais šunimis „šlifuojame“ Pirėjos uostą, gatves ir kavines. Rajonas labai netvarkingas, bet ką padarysi, kai apatija pagavusi. Už tai 16.00 val. mes jau pavyzdingai stovime prie kelto, o 16.30 ir pačiame kelte. Netrukus pajudėsime Graikijos vandens kelias link nuostabiojo Santorini, pakeliui trumpai sustodami Syros, Paros, Načos (Naxos) ir Ija (Ia) salose.

Pasakojimas apie Santorinį: www.mytrips.lt/Pasakojimas/Santorinio-cukriniai-nameliai/4

Dar laukia dalys apie Atėnus, Tolos, Epidaurą, Mistras, Spartą ir .t.t