Svečiuose pas Dievus arba apie Graikiją ir graikus be tabu. 2 dalis - Olimpo kalnas ir jo apylinkės
- patalpinta: 2009-10-20
- ausra.jasaitiene
- Graikija
- 2003-09
Olimpo kalnas (Mount Olympus)
Graikų mitologijoje Olimpas – Olimpo dievų buveinė, pagrindinių graikų panteono dievų namai. Mituose aprašyta, kad šio kalno viršūnėje yra krištolo rūmai, kuriuose vadovauja didysis Dzeusas. Turbūt neatsiras nė vieno, kuris dar iš mokyklos laikų apie šį kalną nieko nebūtų girdėjęs ir visiškai nieko apie jį nežinotų. Kiek istorijų, kiek mitų apie jį skaityta... Ir tik įsivaizduokite, kokia buvo mano nuostaba, kai Olimpas pasirodė ne KALNAS, o ištisa kalnų grandinė su skirtingomis, visiškai nieko, bent jau man, nesakančiomis viršūnėmis (Skolio 2911m; Skala 2866; Mytikas 2917m; Stefani 2905m).
Atvykę iš vakaro dar bandom susirinkt visą įmanomą informaciją apie kopimą į šį Olimpą. Juk mes šiuo klausimu visiškai žali. Į kalnus visiškai nekopę ir mažai, ką apie juos išmaną... No luck! Nors informacija turėtų dirbti dar dvi valandas, tačiau mums priėjus ir mandagiai užkalbinus darbuotoją, jis staiga pradėjo „putotis“, inirtingai gestikuliuot rankom, užsibarikadavo viską, net ant WC durų spyną užkabino, tarytum ruoštumėmės klozetus iš jo išvogti... Likome pasimetę tokiu netikėtu graikišku „svetingumu“ ir emocijų protrūkiu.
Na gerai. Tiek tos jau. Šiaip ar taip naktį nekopsim - lauksim ryto, gal žmogui tiesiog bloga diena pasitaikė... Pasivaikštome aplink apylinkes, pasižaidžiame su asiliukais, bet kai jie visiškai suįžūlėja, sprunkame nuo jų į mašiną ir netrukus saldžiai sumingame iki ankstyvo, kitos dienos ryto.
8.15val. iš šono stebime, kaip tokie patys turistai pėdina link „nesvetingo“ informacijos centro. Su pasibaisėjimu išvystame tą pačią sceną, kokia vakar nutiko mums. Spjaunam. Megztukai, striukės, šokoladas, sausainiai, vanduo ir pora lietuviškų pupelių skardinių keliauja į kuprines, kuprinės keliauja mums ant pečių, o mes spėjamu takeliu patraukiam į viršūnes. Kurias ir kada pasieksim, neturim žalio supratimo. Dėl aukščiau išdėliotų priežąsčių neturime net menkiausios informacijos, o tai pat ir žemėlapio, kurį žadėjom čia įsigyti... Bet mums dėl šio dalyko dzin!? Takas gerai pramintas ir veda į viršų. Tad net neabejojame, kad judame teisinga kryptimi. Keliaujant miškingomis vietovėmis, kelias neprailgsta. Po poros valandų intensyvaus kopimo, pasijunta pašalinis maudimas kojos šone. Gal išvarža? Verčiau užsiduodu sau klausimą, kada paskutinį kartą sportavau ir sąžiningai atsakius į jį, jau ramia sąžine skausmą galiu ignoruot. Dar po poros valandų pasiekiame stovyklą (Refugee Camp). Kavos! Kavos! Kavos! Pusvalandukas atsikvėtimui, o po to ir vėl į kelią. Yeah! Gyvybės ženklai! Iš vakaro apsistoję šioje stovykloje bei ryte išėjusieji į žygį, jau pasiekė viršūnes ir dabar džiugiai leidžiasi žemyn. „Hi“, „Hello“, „How do you do“ x 100. Kai nebegaliu pralementi „hi“, tiesiog mostelnu ranka į viršų bei nusišypsau. Bet ir tą atlikt daros vis sudėtingiau. Liaudiškai sakant „pompos“ simptomas. Tad stoviniuojam vis dažniau. Pradedu „inkšti“, koliot vyrą, kam mums šis kopimas į kalną iš vis buvo reiklalingas. Tarytum jis dėl to kaltas būtų (maršrutą po Graikiją vis dėl to sudarinėjau aš, o iki paskutinės minutės niekas nieko apie jį daugiau ir nenutuokė... ir ypač apie maršrute neapdairiai pažimėtą Olimpo kalną). Bet vis vien, tokiomis akimirkomis lengviau koliot, ką kitą nei save. Dar nugąsdina iš priekio ramiai besileidžiantis rumunas išlemenęs „You are short of time! Go back!”. Čia toks bajeris kalnuose, ar ką? Na jau ne! Jei ne šiandien, tai niekada! Taip toliau koliodamasi šiaip ne taip palengva ir įkopiau. Norit išgirst, kad tai buvo ”nepakartojamas jausmas”? Joooo. Nepakartojamas jausmas mano kojose, pečiuose, nugaroje, galvoje ir ant nudegusios skūros. O ir besikabindama į plikas uolas, supratau, kad toks aukštis man nėra visiškai prie širdies. Įsikibę į jas supleškinam pergalės cigaretę ir žemyn. Mano džiaugsmui!!! Tik tas džiaugsmas greitai virto į dar baisesnes kančias. Leidžiantis žemyn kiti raumenys dirba, reikia nuolatos stabdyti, ”dėvisi” keliai, akmenys rėžia padus (lipau su paprastais plonyčių padų medžiaginiais kedukais, kurie beje, didelei mano nuostabai, išgyveno, nors prekinę išvaizdą ir prarado). O netrukus pasirodė, kad mes jau iš tikrųjų “short of time”!!! Šiaip ne taip dasikapstome iki stovyklos, pora lengvesnių atsikvėpimų, bet neužsibūname ilgai. Temsta. Kelio iki mašinos dar visas gabalas. Pradžioj lyg ir gelbsti rankinis žibintuvėlis, bet tokioj tamsoj, su tokiu silpnu daikčiuku vis tiek pasiklystame. Sušalt noro nėra, tad kiek įstengiame šliaužiame žemyn. Ir staiga. tyloje išgirstame jau pažystamus varpelius, kurie užkabinti mūsų draugams asiliukams pakaklėse. Vis dėlto nepasiklydom!!! Prisiekiu, asiliukus ir mašiniuką išbučiuosiu. Tačiau nebeturiu jėgų. Keliai dreba, linksta... Krentu į mašinos sėdynę ir akimirksniu „atsijungiu“ ir taip be jokių gyvybės fazių iki pat ryto. Ar visai šalia bomba sprogtų, ar triūbų maršas pražygiuotų, iš šio letargo miego mane vargiai ar būtų kas prikėlę.
Žvelgiant atgal, po daugelio metų, šis lengvabūdiškas žygis į Olimpo viršūnes ir pirmasis mūsų žygis į kalnus, paliko didelį įspūdį ir galų gale po truputį permąstant jo detales vėl ir vėl iš naujo, subrandino turbūt niekada nebeišblėsiančią meilę kalnams. O kas svarbiausia, tai nebuvo lengvabūdiška meilė iš pirmo žvilgsnio. Jei atidžiai skaitėte, lipdama ir užlipusi daugiau visaip plūdau tą kalną nei gyriau. Tačiau kai viskas susigulėjo, ir susidėiojo į savo vietas, Olimpo kalnas yra vienintelė Graikijos dalis į kurią kadanors norėčiau vėl sugrįžti... tik ilgesniam laikui ir su patogesne avalyne :)
Platamonas (Platamon)
Po Olimpo kalno užkariavimo, sekantis logiškas žingsnis būtų susirast ramią vietelę pajūry, poros dienų poilsiui. Ir visus, tuo metu svarbius reikalavimus, atitiko Platamonas – mažas ir malonus kaimelis su vos keliomis siauromis gatvelėmis, mažais baltais nameliai su raudonais stogais ir keliomis kavinukėmis... Iš ties mažas, kuriame viskas pasiekiama pėščiomis ir kuriame sklando rami, niekuo neįpareigojanti atmosfera. Didžiausias garsas, drumsčiantis šio miestelio ramybę, tai krantinės geležinkelio bėgiais retkarčiais pradundantys traukiniai. O kas keisčiausia, šioje vietoje jie net netrukdo ir yra savotiška atrakcija. Tik įsivaizduokite, gulite paplūdimy, nuo keliamo garso praplėšiate apsunkusias akis ir vos keli metrai virš Jūsų galvų esančio skardžio prarieda ilgasis šimtaratis... Nepakartojama. Daugiau Platamone nėra nieko įpatingo. Nėra čia, ką labai vertingo nuveikt ar pamatyt. Didžiausia pramoga - akių ganymas po jus apsupusius vaizdus. Tai tiesiog nuostabi vieta trumpam apsistojimui ir visiško nieko neveikimui.
Na, o mes, pasistipriname pajūrio šatavernoje ir nepaisydami ankstyvo ryto, sukrentame kaip lapai pietų miego, iš kurio išsibudiname tik po piet. Po tokių saldžių pietų nusprendžiame nusileisti į pliažą. Ir kokia tai buvo atgaiva! Paeiti negalime – bet plaukioti - be problemų. Tad maukšlinamės akvalangus ir ilgam pasineriame į skaidrią lyg krištolas jūrą. Taip iki vakaro šiek tiek atsigauname ir pagaliau esame pajėgūs savomis kojomis nueiti iki kaimelio centro. Apsidairę aplink jį, susirandame mielą taverną, sukertame gyros, išmaukiame frappe ir pastebime, kad akys pačios vis krypsta į aukštai ant kalno stūksančią pilį. Taip taip. Sakydama, kad čia apart tinginiavimo visiškai nėra ką veikt aš truputį melavau. Tiesiog neįmanoma nepastebėt ir ilgiau ignoruoti, ant gretimo kalno stūksančios pagrindinės Platamono atrakcijos – pilies. O pastebėjus tiesiog neįmanoma neįkopti į ją. Net nesitikėjau, kad noras kopt taip greitai grįš. Bet noras noru, tačiau šiuo metu reikia paisyti ir galimybes. O su tokiomis galimybėmis, mūsų kojų raumenys tikrai nesitaikstys, tad Platamono pilį paliekame kitai dienai.
- - -
Sunkiai mes į ją įkopėm ir sekančią dieną. Bet įkopėm! Ir visai nepasigailėjome. Ir nors iš šios, 1204 metais pastatytos miesto-tvirtovės yra mažai kas išlikę – viso labo tik aptrupėję sienos ir bokštas (kuris taip pat buvo subombarduotas II Pasaulinio Karo metu vokiečių ir tik neseniai atstatytas), tačiau nuo viršaus, iš vidinio pilies kiemo, atsiveria fantastiška panorama į apylinkes. Ši pilis stovi ne ant ko kito, kaip tik pietryčių Olimpo kalno papėdės ir žvelgia į jūros tolius. Jei oras geras, nuo čia Jūs galite pamatyti net ir Halkidiki pusiasalį. Taip pat vidiniame pilies kiemelyje yra dvi bažnyčios. Viena pastatyta tuo pačiu periodu kaip ir pilis, kita vėlesniu, bet abi neprikausto dėmesio. Oficalūs šalies gidai teigia, kad ši pilis yra viena geriausiai išsilaikiusių pilių Graikijoje... Net nenoriu žinoti, kaip atrodo blogiau išsilaikiusios, bet apart panoramos ir griuvėsių daugiau čia nelabai yra į ką žvalgytis. Tad lipame žemyn, toliau atsiduodami tinginystei.,Kai tik pajusime, kad atstatėme jėgas, tuoj pat vyksime toliau tyrinėti Graikijos. Prieš akis juk garsieji Meteorai...
Graikų mitologijoje Olimpas – Olimpo dievų buveinė, pagrindinių graikų panteono dievų namai. Mituose aprašyta, kad šio kalno viršūnėje yra krištolo rūmai, kuriuose vadovauja didysis Dzeusas. Turbūt neatsiras nė vieno, kuris dar iš mokyklos laikų apie šį kalną nieko nebūtų girdėjęs ir visiškai nieko apie jį nežinotų. Kiek istorijų, kiek mitų apie jį skaityta... Ir tik įsivaizduokite, kokia buvo mano nuostaba, kai Olimpas pasirodė ne KALNAS, o ištisa kalnų grandinė su skirtingomis, visiškai nieko, bent jau man, nesakančiomis viršūnėmis (Skolio 2911m; Skala 2866; Mytikas 2917m; Stefani 2905m).
Atvykę iš vakaro dar bandom susirinkt visą įmanomą informaciją apie kopimą į šį Olimpą. Juk mes šiuo klausimu visiškai žali. Į kalnus visiškai nekopę ir mažai, ką apie juos išmaną... No luck! Nors informacija turėtų dirbti dar dvi valandas, tačiau mums priėjus ir mandagiai užkalbinus darbuotoją, jis staiga pradėjo „putotis“, inirtingai gestikuliuot rankom, užsibarikadavo viską, net ant WC durų spyną užkabino, tarytum ruoštumėmės klozetus iš jo išvogti... Likome pasimetę tokiu netikėtu graikišku „svetingumu“ ir emocijų protrūkiu.
Na gerai. Tiek tos jau. Šiaip ar taip naktį nekopsim - lauksim ryto, gal žmogui tiesiog bloga diena pasitaikė... Pasivaikštome aplink apylinkes, pasižaidžiame su asiliukais, bet kai jie visiškai suįžūlėja, sprunkame nuo jų į mašiną ir netrukus saldžiai sumingame iki ankstyvo, kitos dienos ryto.
8.15val. iš šono stebime, kaip tokie patys turistai pėdina link „nesvetingo“ informacijos centro. Su pasibaisėjimu išvystame tą pačią sceną, kokia vakar nutiko mums. Spjaunam. Megztukai, striukės, šokoladas, sausainiai, vanduo ir pora lietuviškų pupelių skardinių keliauja į kuprines, kuprinės keliauja mums ant pečių, o mes spėjamu takeliu patraukiam į viršūnes. Kurias ir kada pasieksim, neturim žalio supratimo. Dėl aukščiau išdėliotų priežąsčių neturime net menkiausios informacijos, o tai pat ir žemėlapio, kurį žadėjom čia įsigyti... Bet mums dėl šio dalyko dzin!? Takas gerai pramintas ir veda į viršų. Tad net neabejojame, kad judame teisinga kryptimi. Keliaujant miškingomis vietovėmis, kelias neprailgsta. Po poros valandų intensyvaus kopimo, pasijunta pašalinis maudimas kojos šone. Gal išvarža? Verčiau užsiduodu sau klausimą, kada paskutinį kartą sportavau ir sąžiningai atsakius į jį, jau ramia sąžine skausmą galiu ignoruot. Dar po poros valandų pasiekiame stovyklą (Refugee Camp). Kavos! Kavos! Kavos! Pusvalandukas atsikvėtimui, o po to ir vėl į kelią. Yeah! Gyvybės ženklai! Iš vakaro apsistoję šioje stovykloje bei ryte išėjusieji į žygį, jau pasiekė viršūnes ir dabar džiugiai leidžiasi žemyn. „Hi“, „Hello“, „How do you do“ x 100. Kai nebegaliu pralementi „hi“, tiesiog mostelnu ranka į viršų bei nusišypsau. Bet ir tą atlikt daros vis sudėtingiau. Liaudiškai sakant „pompos“ simptomas. Tad stoviniuojam vis dažniau. Pradedu „inkšti“, koliot vyrą, kam mums šis kopimas į kalną iš vis buvo reiklalingas. Tarytum jis dėl to kaltas būtų (maršrutą po Graikiją vis dėl to sudarinėjau aš, o iki paskutinės minutės niekas nieko apie jį daugiau ir nenutuokė... ir ypač apie maršrute neapdairiai pažimėtą Olimpo kalną). Bet vis vien, tokiomis akimirkomis lengviau koliot, ką kitą nei save. Dar nugąsdina iš priekio ramiai besileidžiantis rumunas išlemenęs „You are short of time! Go back!”. Čia toks bajeris kalnuose, ar ką? Na jau ne! Jei ne šiandien, tai niekada! Taip toliau koliodamasi šiaip ne taip palengva ir įkopiau. Norit išgirst, kad tai buvo ”nepakartojamas jausmas”? Joooo. Nepakartojamas jausmas mano kojose, pečiuose, nugaroje, galvoje ir ant nudegusios skūros. O ir besikabindama į plikas uolas, supratau, kad toks aukštis man nėra visiškai prie širdies. Įsikibę į jas supleškinam pergalės cigaretę ir žemyn. Mano džiaugsmui!!! Tik tas džiaugsmas greitai virto į dar baisesnes kančias. Leidžiantis žemyn kiti raumenys dirba, reikia nuolatos stabdyti, ”dėvisi” keliai, akmenys rėžia padus (lipau su paprastais plonyčių padų medžiaginiais kedukais, kurie beje, didelei mano nuostabai, išgyveno, nors prekinę išvaizdą ir prarado). O netrukus pasirodė, kad mes jau iš tikrųjų “short of time”!!! Šiaip ne taip dasikapstome iki stovyklos, pora lengvesnių atsikvėpimų, bet neužsibūname ilgai. Temsta. Kelio iki mašinos dar visas gabalas. Pradžioj lyg ir gelbsti rankinis žibintuvėlis, bet tokioj tamsoj, su tokiu silpnu daikčiuku vis tiek pasiklystame. Sušalt noro nėra, tad kiek įstengiame šliaužiame žemyn. Ir staiga. tyloje išgirstame jau pažystamus varpelius, kurie užkabinti mūsų draugams asiliukams pakaklėse. Vis dėlto nepasiklydom!!! Prisiekiu, asiliukus ir mašiniuką išbučiuosiu. Tačiau nebeturiu jėgų. Keliai dreba, linksta... Krentu į mašinos sėdynę ir akimirksniu „atsijungiu“ ir taip be jokių gyvybės fazių iki pat ryto. Ar visai šalia bomba sprogtų, ar triūbų maršas pražygiuotų, iš šio letargo miego mane vargiai ar būtų kas prikėlę.
Žvelgiant atgal, po daugelio metų, šis lengvabūdiškas žygis į Olimpo viršūnes ir pirmasis mūsų žygis į kalnus, paliko didelį įspūdį ir galų gale po truputį permąstant jo detales vėl ir vėl iš naujo, subrandino turbūt niekada nebeišblėsiančią meilę kalnams. O kas svarbiausia, tai nebuvo lengvabūdiška meilė iš pirmo žvilgsnio. Jei atidžiai skaitėte, lipdama ir užlipusi daugiau visaip plūdau tą kalną nei gyriau. Tačiau kai viskas susigulėjo, ir susidėiojo į savo vietas, Olimpo kalnas yra vienintelė Graikijos dalis į kurią kadanors norėčiau vėl sugrįžti... tik ilgesniam laikui ir su patogesne avalyne :)
Platamonas (Platamon)
Po Olimpo kalno užkariavimo, sekantis logiškas žingsnis būtų susirast ramią vietelę pajūry, poros dienų poilsiui. Ir visus, tuo metu svarbius reikalavimus, atitiko Platamonas – mažas ir malonus kaimelis su vos keliomis siauromis gatvelėmis, mažais baltais nameliai su raudonais stogais ir keliomis kavinukėmis... Iš ties mažas, kuriame viskas pasiekiama pėščiomis ir kuriame sklando rami, niekuo neįpareigojanti atmosfera. Didžiausias garsas, drumsčiantis šio miestelio ramybę, tai krantinės geležinkelio bėgiais retkarčiais pradundantys traukiniai. O kas keisčiausia, šioje vietoje jie net netrukdo ir yra savotiška atrakcija. Tik įsivaizduokite, gulite paplūdimy, nuo keliamo garso praplėšiate apsunkusias akis ir vos keli metrai virš Jūsų galvų esančio skardžio prarieda ilgasis šimtaratis... Nepakartojama. Daugiau Platamone nėra nieko įpatingo. Nėra čia, ką labai vertingo nuveikt ar pamatyt. Didžiausia pramoga - akių ganymas po jus apsupusius vaizdus. Tai tiesiog nuostabi vieta trumpam apsistojimui ir visiško nieko neveikimui.
Na, o mes, pasistipriname pajūrio šatavernoje ir nepaisydami ankstyvo ryto, sukrentame kaip lapai pietų miego, iš kurio išsibudiname tik po piet. Po tokių saldžių pietų nusprendžiame nusileisti į pliažą. Ir kokia tai buvo atgaiva! Paeiti negalime – bet plaukioti - be problemų. Tad maukšlinamės akvalangus ir ilgam pasineriame į skaidrią lyg krištolas jūrą. Taip iki vakaro šiek tiek atsigauname ir pagaliau esame pajėgūs savomis kojomis nueiti iki kaimelio centro. Apsidairę aplink jį, susirandame mielą taverną, sukertame gyros, išmaukiame frappe ir pastebime, kad akys pačios vis krypsta į aukštai ant kalno stūksančią pilį. Taip taip. Sakydama, kad čia apart tinginiavimo visiškai nėra ką veikt aš truputį melavau. Tiesiog neįmanoma nepastebėt ir ilgiau ignoruoti, ant gretimo kalno stūksančios pagrindinės Platamono atrakcijos – pilies. O pastebėjus tiesiog neįmanoma neįkopti į ją. Net nesitikėjau, kad noras kopt taip greitai grįš. Bet noras noru, tačiau šiuo metu reikia paisyti ir galimybes. O su tokiomis galimybėmis, mūsų kojų raumenys tikrai nesitaikstys, tad Platamono pilį paliekame kitai dienai.
- - -
Sunkiai mes į ją įkopėm ir sekančią dieną. Bet įkopėm! Ir visai nepasigailėjome. Ir nors iš šios, 1204 metais pastatytos miesto-tvirtovės yra mažai kas išlikę – viso labo tik aptrupėję sienos ir bokštas (kuris taip pat buvo subombarduotas II Pasaulinio Karo metu vokiečių ir tik neseniai atstatytas), tačiau nuo viršaus, iš vidinio pilies kiemo, atsiveria fantastiška panorama į apylinkes. Ši pilis stovi ne ant ko kito, kaip tik pietryčių Olimpo kalno papėdės ir žvelgia į jūros tolius. Jei oras geras, nuo čia Jūs galite pamatyti net ir Halkidiki pusiasalį. Taip pat vidiniame pilies kiemelyje yra dvi bažnyčios. Viena pastatyta tuo pačiu periodu kaip ir pilis, kita vėlesniu, bet abi neprikausto dėmesio. Oficalūs šalies gidai teigia, kad ši pilis yra viena geriausiai išsilaikiusių pilių Graikijoje... Net nenoriu žinoti, kaip atrodo blogiau išsilaikiusios, bet apart panoramos ir griuvėsių daugiau čia nelabai yra į ką žvalgytis. Tad lipame žemyn, toliau atsiduodami tinginystei.,Kai tik pajusime, kad atstatėme jėgas, tuoj pat vyksime toliau tyrinėti Graikijos. Prieš akis juk garsieji Meteorai...
