Šv. Kalėdų netikėtumai - slidinėjimas Ukrainoje

Šventos Kalėdos yra stebuklų ir netikėtumų metas. Netikėtumą darome ir mes - antrą Kalėdų dieną pajudame išbandyt snieglentes Karpatų Kalnyne. Visiškai netikėtai šovusi mintis nuvykt bordinti į Ukrainą pasirodė ne tokia jau bloga - šiek tiek paieškoję radome kurortą Karpatų kalnyne Bukovel, kurio trasų kiekis ir vaizdai labai vilioja.

Išvykstam

Nesimiega, nors tu ką... O reiktų, nors tu ką:) Nes vairuosiu visą naktį - už poros valandų pajudam Ukrainos link. Atrodo nieko tokio, daugybe lietuvių verslo reikalais ten pastoviai važiuoja, bet man ši kelionė atrodo kažkokia įdomi ir neįprasta. Jau ne Europos Sąjunga, važiuojam mašina, muitinė, neaišku kokie keliai, na bus smagu. Kaip ir sakėme, į visus nuotykius žiūrėsime kaip į būtiną kelionės dalį, nes jau nuo pat pradžios, kaip pradėjome dealinti su šia išvyką pasidarė aišku - be nuotykių čia neapsieisi:) Net GPS neieškojome - pakeliausime popieriniais žemėlapiais, bus linksmiau :) Nors ir inventorius jau pririštas ant stogo, užkastas truputi sniegu (tokia tradicija), visi rakandai supakuoti, kuprinės su batais ir šalmais ramiai ilsisi bagažinėje, laukdami kokių šešiolikos valandos kelionės ir pastovaus supimo, na o man laikas dar kažkiek nusnausti.

Ilga kelionė Subariku

Vos valanda pamiegojęs keliuosi. Sunkiai, bet išsikrapštau iš lovos, dušas, pusryčiai ir pajudam. Nors nieko nemiegojau, vairuoti buvo visai lengva, geras geras, spaudžia šaltukas, vairuot malonu. Net ir du kartus stabdę mielieji lenkų muitininkai nuotaikos nesugadino ir net kyšio nenulupo. Taip ramiai riedėdami, kas snausdami, kas miegodami, kas vairuodami ar kalbindami vairuotoją, keliavome per Lenkiją. Lapė vėliau tupintis prie kelio lūšis, tada striniukas, o dar vėliau palei kelią ramiai besiganantys du stori šernai tik padidino mūsų budrumą ir sumažino judėjimo greitį. Taip pasiekėme ir Ukrainos muitinę - tašką, kuris mums kėlė nerimą ir jo su jauduliuku laukėme. Iš kart galiu pasakyt, kad neturėjome jokių rūpesčių įvažiuodami į Ukrainą. Jau dabar galiu parašyt, kad turėjome daugiau grynų pinigų, nei galima įsivežti, nes į Ukrainą leidžiama vos 80 grivinų. Mes turėjome kur kas daugiau, todėl tai ir neramino. Pati muitinė tikras sovietų palikimas - bėgiojom su tais pasais ir dar visokiais popieriukais nuo kioskelio iki kioskelio, kur kiekvienam pareigūnas, dažniausiai vilkintis kailine kepure, įdeda kažkokį štampą ar paduoda popieriuką. Žodžiu, dešimt žmonių daro dvejų žmonių darbą ir visi jaučiasi svarbūs.

Bet svarbūs žmonės mus praleido lengvai, todėl savąjį mašiniuką jau vairavome prastais ir duobėtais keliais Bukovelio link. Įspūdis buvo prastas - sakyčiau, pasijaučiau taip, kad būčiau grįžęs dešimt metų atgal. Viskas pilka, žmonės juodi, visur pilna žigulių, kailinių kepurių, policijos, vežimą traukiančių arklių, girtų kaimo žmonių - tokį įspūdį paliko Ukraina. Jaučiausi, kad šalis gyvena prastai, kad žmonėms sunku. Ir tie žmonės tokie paprasti ir nuoširdūs... Kur besustodavome, ko beklausdavome, visi su entuziazmu mums bandydavo padėti, pasakyti, kur važiuoti ir kur teisinga kryptis. Taip pastoviai besitikslindami ir klausinėdami, prastais vietiniais keliais atriedėjome iki mūsų kalnų miestelio, kuriame finansinės gerovės kvapas kur kas stipresnis. Daugiau reklamų, gerų mašinų, didesnės parduotuvės, matosi, kad šis regionas gyvena geriau, nei kiti, anksčiau pravažiuoti. Ir neklydome - būtent taip patvirtino ir mūsų šeimininkai. Sako, čia kainos kosminės, nekilnokamo turto paklausa auga, viską perka seimūnai, dumūnai ir kiti valdžios atsovai.

Kalnai mus pasitiko tikra Kalėdų dvasia. Visur papuošimai, daugybė sniego, apsnigtos eglės, didelis šaltis ir girgždantis sniegas, viskas kaip pasakoje. Sutikę fainus šeimininkus ir įsikūrę savo kambariuose, negalėjome atsisakyti jų kvietimo vakarienei. Nuoširdūs žmonės, ką ir pasakysi. Nerealu. Pasidalinome įspūdžiais, pasvarstėme apie gyvenimą, politiką, sugadinome viskio butelaitį, paragavome naminukės ir dabar saldžiai krentame miegoti. Ryt į trasas, beveik po metų. Tai yra gerai:)

Trejetos pirmų dienų ispūdžiai

Na ką gi - paėmiau į rankas savo komunikatorių tam, kad galų gale parašyčiau kažkiek savo įspūdžių. Neslėpsiu - tingėjau kažką rašyt vakar ir užvakar, ilsėjausi nuo technologijų ir vakarais skaičiau Džeką Londoną ir kitas makaulę ilsinančias knygas:) Viskas easy:)

Šiaip daug visko guli galvoje, ką turėčiau ir norėčiau parašyt, bet tai, ko gero, padarysiu jau grižęs namo ir prisėdęs prie kompo. Bet kuriuo atveju, mano įvertinimas šiam slidinėjimo kurortui labai geras. Mano nuomone, vienareikšmiškai geriau važiuoti slidinėti čia, nei į Slovakiją. Mes gavome puikų paketą, atvykę: daug šalčio, kartais traukiančio net iki minus dvidešimt, saulę kiekvieną dieną ir daug puraus sniego, kuris snigo beveik visą savaitę prieš mums atvykstant. Atvažiavome į tikrą žiemą - šaltis, eglės apsnigusios tarsi močiutės sekamoje pasakoje ir girgždantis po kojomis sniegas. Net ir žmoniu visai nedaug, trasos apytuštės - pagrindiniai klientai čia visgi vietiniai ukrainiečiai, kurie vidury savaitės dirba, todėl trasų apkrovimas savaitės dienomis minimalus. Ramiai sau lakstome tuščiais gerai paruoštais slidinėjimo takais, eilių prie keltuvų visiškai nėra, todėl nieko nereikia laukti. Nusileidi ir kyli aukštyn, vėl pasirenki trasą ir vėl leidiesi. Infrastruktūra išdirbta tikrai gerai - visos trasos susisiekia, galima bet kuria pasiekti pasikeliant keliais keltuvais, nėra jokio apribojimo ir suvaržymo. Iki šiandien dar nespėjome iščiaužyti visų trasų, nes jų čia pakankamai, todėl neskubėdami ir judame į priekį, kartais patikusias trasas kartojame.

Smagu tai, kad čia daug slidininkų nėra ir visų trasų pakraščiuose ar suėjimuose galima laisvai rasti dar nevažinėtų pusnų. Leki sau trasa, pamatai kažkokį pusnyną, suki į jį, ištaškai sniegą ir važiuoji toliau. Pramoga:)

Pats kurortas, mano nuomone, tikrai vertas dėmesio visų Lietuvos sniego mėgėjų, kurie ieško ekonominio varianto paslidinėti - pigu, gera infrastruktūra, daug modernių keltuvų, pakankama trasų, kurių turėtų kur kas padaugėti, matant pradėtus ruošti takus ir traktorių armiją, šiuos darbus dirbančią. Labai rimtai pasirodė ir sužeistųjų servisas - tiems žmonėms, kuriems reikia rimtos medicininės pagalbos ir gabenimo į ligoninę, yra skirtas raudonais ir baltais kryžiais papuoštas medicininis sraigtasparnis. Taip, sraigtasparnis - kalnuose ištikus nelaimei, nukentėjusieji išgabenami tiesiai į ligoninę sraigtasparniu. Jokių greitosios autobusiukų čia nėra. Ir šiandien kilo ir leidosi daug kartų, tfu tfu tfu - tikiuosi, mums jo paslaugų neprireiks.

Vakarais važiuojame pavalgyti į vieną vietinį kabakėlį, sovietinio tipo restoranas. Labai skanus maistas, nemanau, kad turiu sugebėjimų aprašyti, kaip jis gardžiai valgosi po šaltyje praleistos dienos:) Mūsų rėžimas visad vienodas: pusryčiai, tada čiaužome iki vakaro, tada namo, dušas ir po jo soti vakarienė tarybinius laikus menančioje kavinukėje. Aišku su alum, kurio kaina apie 1.4 Lt. Pigu čia:)

Pati šalis atrodo niūriai. Taip, čia, kur mes esame, yra turtingųjų atostogos - gigantiški džipai, nauji mersai, auksiniai žiedai ir grandinės, liaudis čia aiški. Tačiau važiuojant per šalį, matant vietinius žmones, jų aplinką, supranti, kad Lietuvai įstojimas į ES davė daug. Mes tikrai daug pažengėme į priekį, tikrai nesuklysiu teigdamas, kad Ukraina nuo mūsų atsilieka kokiais 8 metais. Nepaisant to, žmonės velniškai draugiški. Tik paklausk - visi geranoriški, nori padėti, patarti, bendrauti - tai labai smagu. Laisvai jautiesi šioje šalyje pakliuvęs į bet kokią situaciją. Visada išeitį padės rasti nuoširdūs vietiniai:)

Keliai čia baisūs ir nevalomi. Gal ir todėl rimti vyrai laksto tamsios spalvos džipais su juodais langais:) Su paprastu fiatu ar ten kokia mažalitražke klimtume į pusnis kasdien. Subarikas tas problemas sprendžia puikiai. Važiuojame ir parkuojamės negalvodami:) Kartais prireikia ratų blokatoriaus, bet visada išvažiuojame, viskas easy:)

Ryt Nauji Metai, turime kvietimą sutiki juos kartu su šeimininkais ukrainiečiais pagal jų tradicijas. Bus smagu ir nauja patirtis.

Riaumojantys Karpatai

Jureiviai vadina riaumojanciomis keturiasdesimtosiomis platybes ties 40 juosta, nes ten stiprus vejai ir visada viskas aplink uzia. Sianakt mes miegojome Riaumojanciuose Karpatuose:) Nakti vejas taip uzpute, kad visas musu namelis braskejo ir patapo visiskai saltas. Daug kartu nakti girdejau, kaip seiminkas kasa anglis, nes cia sildoma anglimis, taciau silta nebuvo ir miegojom labai saltai, nors ir radiatorius beveik plieske. Nakti vienu metu paziurejau pro langa - tokio vaizdo mates nebuvau. Garantuoju. Danguje atrode, kad kazkas susprogdino fejerverku kruva ir sustabde vaizda - nerealus kiekis zvaigzdziu ir jos nerealiai zemai. O toliau dungso kalnai, mes per savo langus matome bene didziausia kalnyno virsune. O nakti ji apsviesta menulio ir tos daugybes zvaigzdziu.. Matyt, zeme atsisusukus buvo labai tinkamu kampu i si zvaigzdyna, o as atsibudau labai laiku:) Tad koki laika ziurejau pro langa apsales is nuostabos, kaip grazu, kol visai suledejau, tada variausi atgal i lova miegot ir girdet, kaip aplinkui viskas riaumoja.

Pusryciai ant stalo, einu valgyt. Tradiciskai daug sumustiniu ir kvapni kava. Siandie bus gera diena - danguje ne vieno debeselio. Vejas nustojo kaukti, taciau dar jo stugavimas gana stiprus. Cia keltuvai padaryti tarp medziu, todel vejas jiems neturetu but baisus. Pamatysime.

Ketvirtosios dienos ispūdžiai

Grizom namo velai.. Buvo dideli kamsciai kurorte - cia jau privaziavo daugybe nauju dzipu ir mersu naujako sventimui. Sedim ramiai namie, uzkirtome bulviu koses, isgereme po alaus bokala, dabar ilsimes:) Uz lango Karpatu kalnynas vel pradejo riaumoti, nors per visa diena buvo ramu ir ne laso vejelio. Dabar vel stugauja vejas ir uz lango koks minus penkiolika. Nezinau kodel, bet dauguma prognoziu rodo zymiai maziau salcio, nei cia gauname is tikro. Cia ziema, tikra ziema, kurios senai nemaciau Lietuvoje ir tik menu is savo vaikystes, kai pas mociute kaime kasdavom sniego apkasus ir statydavom sniego pilis.Buvo smagios vaikiskos dienos.

Siandien diena buvo dvejopa - ir gera, ir ne. Bloga tuo, kad Jurate gavo peties trauma ir si jos diena buvo trumpa - jai teko vaziuot namo gydytis. Gera buvo tai, kad siandien labai smagiai palakstem dar anksciau nevaziuotoje kalno dalyje, atradome daug nauju trasu ir bandeme jas. Greiciai stabiliai dideja, technika taip pat gereja, jauciames pakankamai stabiliai lekdami snieglentemis. Tai dziugu - vadinasi, Austrijoje nebereiks apsilinet ir prisiminti per metus prigesusius ispudzius. Bandem visko - vareme kantais ir ledinemis trasomis, paskui metemes i pusnynus, ciuozeme trasose, kurios dar nedirba, bet yra ruosiamos kitiems metams. Ten kruvos puraus sniego, kupstu ir visokio velnio, tiesiog varai kaip akys veda ir gerai. Smagu. Issidaveme kaip toje vaikysteje, leistoje mociutes kaime Rudgalviuose. Kai viskas atsibodo, uzkilome i pati virsu ir ten davemes ant seno snowborderiu tramplino. Sokt nemoku gerai, bet krist tai esu specialistas didis:) Visko buvo, bet labai smagiai ir be traumu. Ten ir prabuvome paskutines pora valandu, kol issijunge keltuvai ir trasu direktoriai pradejo visus varyt ciuozt zemyn, nes temsta. Tada nulekeme zemyn tusciomis trasomis, zmones jau buvo dinge. Dziugu, kad paskutine siu metu diena iki priziurincio personalo patabu, kitaip sakant, varymo ciuozt zemyn, buvome ant auksciausio kurorto kalno ir tarsi atsisveikinome su kalnu ir su siais metais. Ryt ten grisme, bet metai jau bus kiti:)

Zadame siandie svest simboliskai, o ryt judeti panasiu laiku, kaip ir visada, daug nesivelinsime. Aisku, matysime, kaip cia gausis, gi buna visko, patys suprantant :) Noriu pasnaust dar iki vakarienes, nuovargis jauciasi labai, pas seiminkus ukrainiecius esame pakviesti desimtai vakaro, tad reikia atsigaut.

Naujako sutikimas pagal vietines tradicijas

Ne, neprisigereme:) Ir net iki penkiu ryto nesedejome:) Speju, kad taip pamastete, paskaite antraste. Jo, tas tiesa - zmones cia naujaka svencia labai stipriai, geria daug ir iki paryciu. Tokios cia vietines tradicijos. Kaip ir buvau rases, Naujiesiems sutikti buvome pakviesti prie musu nuomuojamo namuko seimininku stalo. Tad iskart supratome, jog turesime proga vel kaza atrasti naujo ir pazinti nauja trupineli vietines kulturos. Nepasakyciau, kad kazkas labai nustebino ar buvo neiprasta. Turbut ne. Neskaitant to, kad naujus metus pasitikome su trimis karstais patiekalais ir dar ivariu valgiu nusetu stalu. Tai siu zmoniu vaisingumas, ju demesys mums. Labai skaniai siu namu seimininke gamina - tai jau supratome pirma atvykimo diena, ragaudami jos gaminta plova, taciau vakar tuo galutinai isitikinome. Naujametinei vakarienei buvo daug visko priruosta ir viskas valgosi taip, kad net ausytes raitosi. Lapnoji taip skaniai, kad net kalbet nebereikia:) Naminiai koldunai, kazkoks specialus padazas jiems, bulviu kose su jautiena, melyniu blyneliai su medum, zuvis, visko cia nesuvardinsi ir tam net nera prasmes. Ir viskas ruosta rankomis, namu darbo, jokiu chemiju ar pusfabrikaciu. Taip skaniai krimsdami, visa skanuma dar uzskanindami vietiniu konjaku, ramiai snekuciuodamiesi, sulaukeme Naujuju. Truputi nustebino tai, kad prezidento Juscenkos naujametine kalba per telika jiems yra labai svarbus elementas, ir jie ja isklause labai atidziai ir susikaupimu. Net kai mazametis vaikas kazka pasake, mama ji mygom nutilde, nes 'prezident gavarit'. Tik tada, kai kalba buvo baigta, atejo nauji, jau galima juos atzymet. Isgereme sampano uz senus ir uz naujus metus, padeginome saltuju ugneliu, pasaudeme lapuskiu, pasveikinome vienus kitus, pasedejome iki antros nakties ir nuejome miegoti.

Toks ramiai sutiktas naujakas su labai fainais ir nuosirdziais musu seiminkais. Esame labai jiems dekingi uz ta silta vakariene ir saunu vakara. Is tikro labai stebina: zmones gyvena kukliai, gana sunkiai, taciau tas ju nuosirdumas, siltumas,paprastumas, galu gale kuklumas neleidzia nesizaveti jais. Ir tikrai jie tokie ne del to, kad mes turistai, paliekantys jiems pinigu - tiesiog, ju tokia kultura, tradicijos, iprasta elgsena, kurios niekada nesuvaidinsi. Ta mes pajutome labai daug kur - parduotuvese, kalbedami su kitais keltuvuose, klausdami pagalbos kaip isvaziuoti, visur, kur tik teko bendrauti su vietiniais zmonemis. Ukrainieciai, kaip tauta, man labai gera ispudi. Tikri zmones visomis prasmemis, vaidybos cia nera. Gal busiu banalus, taciau manau, jog tas pats buvo Lietuvoje, taciau kapitalizmo vejai sia elgesena zenkliai pakeite.

Penktoji diena - po vakar viskas lengvai

Po vakar lengvo pasedejimo kilom veliau. Trasose atsiradom kokia 11, gal net ir siek tiek veliau. Nesinorejo keltis anksti vien tam, kad keltis - reikia kazkiek ir pailseti, gi atostogos. Galu gale, vakar ne devinta gulem ir ne kompotu Naujus sutikom:)

Siandie daug nesipleseme, ramiai viskas. Juratei vel nepasiseke - pagavusi briauna, gavo stipria katapulta ir dar karta sumuse peti. Blogai, bet ryt tikisi ciuozti. Trasose jau daug zmoniu - Naujako svesti, atrodo, kad suvaziavo visa Ukraina. Mes kazkaip issisukome nuo mases - radome keleta tolimu trasu,kur buvo visai tuscia, tai ten visa diena ir malemes. Uztat sutikome mase grizdami:) Gavome toki kamsti, kad kelione namo uztruko beveik pora valandu. Ryt bandysime judet anskti ryte ir grizt anksciau, kad isvengt kamscio. Liko vos viena paskutine diena, todel norisi atsiciuozti. Einu miegot:) Nes ryt norisi atsiciuozti:) Nes liko paskutine diena:)

Šeštoji diena

Pries savaite poste rasiau: snowbordai jau ant Subariko stogo, kelionei pasiruosta. Ta pati galiu parasyt ir dabar, tik keliones kryptis atvirkstine - nakti judesime link namu. Jei viskas ok, velu sestadieni jau busime Vilniuje.

Geros buvo atostogos - pailsejome tiek, kiek reikia. Jau net ciuozt energijos nebebuvo, ramiai pabordinome ir anksciau patraukeme namo, kokia ketvirta jau buvome kieme. Viskas skauda, visi raumenis atkelti gyvenimui, primena apie ave kiekviename zingsnyje, kunas jauca nuovargi, todel ciuozt nera uzsidegimo, pasidaro panasus procesas i darba. Reikia bent poros dienu poilsio. Pats laiks namo. Siandie vel negalejo ciuozt Jurate del vakar sutrenkto peties, o Moncius patyre gera griuvima ir stipriai susitrenke nugara. Kaip suprantu, skauda labai stipriai, nes net isitiest sunku. Tokia pabaiga atostogu gal ir ne pati geriausia, bet reik tiketis, kad borderio ir borderes traumos nera rimtos ir greit isgis.

Maloniai atsisveikinome su seimininkais, isgereme ju specialiu receptu ruosiamos namines kalnu zoliu arbatos, pasikalbejome ir grizome į kambarius pakuotis. Siuo metu, kai telefonu minkau si pskutini posta, nes kitus jau rasysiu namie, sededamas prie kompo, visi baige pakuotis ir traukiame miegot. Kaip pensininkai, nes dar tik puse astuoniu:) Bet ryt ketvirta ryte pajudame, Ukrainos keliai ne patys geriausi, todel laukia ilgas kelis. I prieki vaziavome 19 valandu, kiek vaziuosime atgal, parodys rytojus. Smagaus penktadienio!

Nacionaliniai muitines ypatumai

I Dalis.

Anksciau rasiau, kad is komunikatoriaus sioje kelioneje nieko neberasysiu. Situcija pasikeite:) Sededams trecia valanda eileje, kad ivaziuociau i Lenkija nusprendziau parasyti, kaip cia mums sekasi vaziuoti. Kaip ir planavom, pajudejome anskti, apie penkta ryte. Vel nustebino musu seiminke - ji atsikele, kad isleistu mus ir atsisveikintu, padovanojo sokolada kelionei. Nebesikartosiu, bet zmoniu nuosirdumas stebina. Jei vaziuosiu kada atgal i Bukoveli, tikrai apsistosiu tame paciame namelyje, nerealiai faini ir geri seimininkai. Tad dar karta atsisveikinome, apsikabinome ir isvaziavimo. Koki 100 kilu vairavau grynu ledu, keliai Ukrainoje baisus ir ju niekas nevalo. Todel ir juda visi automobiliai vezlio greiciu, aisku, neskaitant tu lekianciu dideliu prabangiu dzipu. Judejome tol, kol sustabde mentai ir liepia numerius nusivalyt - nuo apdrebto purvo masinos priekis buvo beveik kelio spalvos. Turejome bedu ir su uzsalusais purkstukais - kad ir kaip bandeme juos atsildyt, niekas nepadejo - nei krapstymai, nei slangutes judinimai, nei karstas vanduo is koloneleje uzvirinto arbatinuko.

Taip pasiekeme muitine. Buvo apie puse pirmos. Eile nemaza ir visiskai nejuda. Gana gretai prisistate kombinatorius, pasiules uz 30 baksu 'paorganizuoti' greita pravaziavima. Atsisakeme, norejome buti saziningi ir teisingi. Eile judejo vezlio greiciu - visi muitinkai vaiksto, darbas atrodo vyksta visu tempu, bet realiai ne viena masina nevaziuoja. Taip ir stovime toje eileje, viena pasu patikrinima praejome, dabar pusvalandi laukiame, kol dar kart patikrins pasus uz vos desimt metru nuo pirmojo esanciame punkte. Sistema totaliai tarybine, kruva zmoniu, etatu, desimt tikrinimo punktu vienam zmogui, nors visa ta darba galetu padaryt vienas zmogus. Eilini kart turiu proga pasidziaugti, kad mes ES ir pazengeme toli nuo tokiu nesamoniu.

II dalis.

Eilej sedet jau nusibodo, tai vel postinu ispudzius. Na ka - sedim jau daugiau nei sesias valandas pasienyje, eile nejuda, kiek dar sedesim, neturiu spejimo. Masinu kalnas, visi nervinasi, bet nieko padaryt negali. Nebent kysi duot, bet ir ta daryt moket reikia:) Galu gale pamatem bottle neck'a - stabdis yra lenku muitininkai. Negana to, kad Ukrainieciai dirba kaip suletinti, Lenku muitininkai aplamai visa srauta stabdo ir velnias zino ka daro. Kaip privaziuosime, suzinosime:) Ir net tas 30 baksu nebutu padejes - uz ji butume tik prasoke Ukrainos puseje eile, bet lenku puse atskira kalba. Nors sakiau, kad i bet kokias kliutis sioje kelioneje ziuresiu kaip i pramoga, pradedu po truputi siusti:) Nes nesuprantu, kodel cia sedim ir laukiam. Tikrintu masinas, purtytu daiktus - ok suprantu, butu koks ten muitines sistemos gedimas - ir tai suprantama, bet kai taip laikas bega nezinia del ko, ner gerai. Supratau eilej stovedams, kad i EU ner paprasta patekt, net jei ir esi EU pilietis:) Uz vairo jau sedziu daugiau nei dvylika valandu, ekipazas nori valgyt, uz sienos stosim kazka uzkrimst, turbut uzleisiu vaira Monciui, o pats krisiu nusnaust. Jei viskas ok ir likusi keliones dalis bus be kliuciu, Vilniuje busime apie 5 ryto. Beje, bestovint nuo variklio silumos purkstukai atsilo:)

Grįžom namo

Labos nakties, o gal labas rytas:) Toks klausimas atsirado, kai grizau namo, ir įėjau i kambarį. Nes buvo jau septynios ryto - važiavome kelionėje lygiai 26 valandas. Daug. Labai ilgai uztrukome muitineje, ką jau rašiau anksčiau, paskui gavome itin sunkias vairavimo sąlygas. Nuo pat Liublino beveik 700 kylus važiavome per pūga, minimaliu greičiu, kartais judėdavome vos 50-60km per valandą. Net autopilotas sugedo. Keliai pilni sniego, buvo nemažai dalių, kur dariau pirmą provėžą - kelias buvo visiškai užpustytas, todėl važiavau kaip orentaciniame žaidime - pagal stulpiukus. Na, bet sėkmingai grįžome, mašina buvo snieguota kaip senis besmegenis:) Negaliu nepasikartot, bet šioje kelionėje žiauria džiaugėmės, kad važiavome 4x4 mašina. Būdavo momentu, kai sumėto ar per purų sniegą pradeda traukt galą, bet duodi gazo ir viskas susitvarko. Nekalnamt apie Ukrainos pusnynus, kaip ten tie Žiguliai išvažiuoja, likom nesupratę :)

Klevinėje namai pasitiko dideliu šaltuku. Pasirodo, namuose šildymo katilas nuo vykstančio remonto dulkių užgeso, todėl kambary buvo vos +6. Puoliau restartuot pečių, užsikūriau židinį, išgėriau arbatos ir nuėjau miegoti. Buvo šalta, beveik taip, kaip tą naktį, kai Riaumojo Karpatai. Daiktus susitvararkysiu ryte (turbūt vakare), šiandie po tokios kelionės jėgų niekam nebėr. Labanakt! Geros buvo atostogos, viskas liuks, pataikyta vieta ir laikas. Reziumuojant - Bukovelis superinė vieta ekonominei (pavyzdžiui antrai per metus) kelionei į Kalnus. Bet apie tai jau rašiau.

Pasakojimo ir nuotraukų šaltinis: 101svajone.blogspot.com