Booking.com

Šiaurės Korėja: tarp vaikystės prisiminimų ir Kunstkameros

Rusijos caras Petras I kažkada Sankt Peterburge įsteigė Kunstkamerą – tai, kas ilgainiui tapo didžiuliu įvairių istorijos ir gamtos nesusipratimų muziejumi. Šiaurės Korėja, tiksliau, Korėjos liaudies demokratinė respublika, arba kaip pataiso anglakalbiai vietiniai gidai – DPRK (su kirčiu ant „p“) yra puikus kitokio tipo Kunstkameros pavyzdys – visa valstybė gyvena pagal keistokus, beveik visam likusiam pasauliui svetimus dėsnius. Tiesa, laikai, kai kelionė į Šiaurės Korėją buvo prilyginama žygdarbiui, atrodo senokai praėję. Visagalė globalizacija (ir tarptautinės sankcijos) padarė savo, todėl egzotikos ar déja vu ištroškę keliautojai, pasiryžę atsisveikinti su bent aštuonetu šimtų eurų, gali pasimėgauti paskutiniu radikalaus komunizmo draustiniu planetoje.

Kelionės į KLDR organizavimas man, pačiam dėliojančiam visas kelionių detales, atrodo tikras pažeminimas – vienintelis būdas ten patekti (nesant diplomatu ar vienu iš lėktuve sutiktų rusų „verslininkų“) – pirkti turą. Turus pardavinėja daugiau nei tuzinas Kinijoje ir D. Britanijoje (gal dar kur nors) veikiančių šalies vyriausybės palaimintų agentūrų. Bet kuriuo atveju, kelionė prasideda Pekine, jos išvakarėse visiems dalyviams susirinkus privalomoje įžanginėje vakarienėje, Š. Korėjos vyriausybei priklausančiame iš daugybės skirtingo dydžio salių sudarytame Hasegawa restorane. Vakarienės metu gauname turistines korteles – žydrus lapelius su mūsų nuotraukomis ir instruktažą apie elgesio pagrindus, nuo besisukančio didžiulio stalo ragaujame tautinio maisto (tikrai nepakanka persivalgyti) ir mėgaujamės šiaurės korėjiečių moteriškų liaudies kolektyvų koncertu (pastarojo nepavyksta išvengti, nors tenka pripažinti, kad meninis lygis tikrai aukštas – kaip ir KLDR matyto cirko).

Pekino oro uoste įvertinu kinų humoro jausmą (nesinori tikėti, kad tai tik šiaip sutapimas): tame pačiame terminale, netgi prie gretimų vartų stovi panašiu metu išvykstantys lėktuvai į Seulą ir į Pchenjaną. Į Seulą –tik savo šviesiai žydra spalva egzotiškas Korean Air Airbusas 330. Į Pchenjaną – mano dideliam nusivylimui –egzotiškos Air Koryo apynaujis taip pat egzotiškasis Tu 204. Rašau „nusivylimui“ nes dar visai neseniai šiuo maršrutu Šiaurės Korėjos nacionalinė aviakompanija skraidino jau beveik visai išnykusiais sovietine keturmotore egzotika Il-62 ar net antikvariniais, šeštame-septintame dešimtmetyje pagamintais pirmosios kartos turbosraigtiniais Il-18. Beje, kaip mane pataisytų bet kuris aviacija bent kiek besidomintis, lėktuvo amžius skaičiuojamas labiau ne metais, o ore praleistomis valandomis ir ciklais – pakilimais ir nusileidimais. Pagal pastaruosius rodiklius Air Koryo antikvariatai yra „naujesni“ už didelę dalį Air Baltic‘o Boeing‘ų. Mus vežanti poros metų senumo SSRS žlugimo metu suprojektuota šio amžiaus pradžios Rusijos aviacijos viltis viduje panaši į tai, nuo ko ji buvo nukopijuoja – Boeing 757. Nustebina tik didžiulės sėdynės ir keleivių gausa – visos apie 200 vietų pasirodo esančios užimtos. Net ir verslo klasėje.

Jau lėktuve išsiskiria trys keleivių kategorijos – chaotiški ir atsipalaidavę turistai daugiausiai iš Vakarų Europos, energingi, triukšmingi kinai ir itin formalūs, susikaupę, vienodai – kostiuminės kelnės ir balti ar melsvi marškiniai (beje – labai kokybiški), papuošti ženkliuku su Kim Ir Seno – kartais su sūnumi, kartais be jo – atvaizdu, apsirengę šiaurės korėjiečiai.

Kelionė Pekinas-Pchenjanas kažkodėl užtrunka ilgiau nei turėtų tęstis apie 800 km skrydis. Apačioje chaotiškai plaukiantys debesys leidžia pamatyti ir to priežastį – nors tiesiausias maršrutas eina virš jūros, tačiau kažkodėl visą laiką skrendame virš žemyno ir dar taip, kad pro dešinės pusės iliuminatorius jūros nesimato. Paslaugios ir gražios Air Koryo stiuardesės atneša turbūt unikalų aviacinį patiekalą: hamburgerius.

Panašu, kad savo pareigas paveldėjusio prezidento iniciatyva įvestas šis naujas šiaurės korėjiečių virtuvės patiekalas prasiskynė kelią iki pat padangės. Hamburgerį papildo obuolių sultys ir alus – pastarasis tikrai geras. Likusios skrydžio dalies nuoboduliui blaškyti galima pasinaudoti lėktuvo sėdynės kišenėje esančiu laimingais veidais, gėlėmis ir dideliais pastatais iliustruotu anglišku leidiniu apie kasdienius džiučės šalies pasiekimus.
Pietūs Air Koryo lėktuve

Pchenjano oro uostas mus pasitinka vasariškų laukų žaluma, vielinių tinklų tvoromis su spygliuotos vielos ritiniais ant viršaus, kitą pakilimo taką remontuojančiais karinėmis uniformomis pasidabinusiais darbininkais ir, nenoriu tuo tikėti – tuščiais elektrinės tvoros izoliatoriais bei keletu atvirų į ryžių laukus vedančių vartelių. Didysis oro uosto terminalas – įspūdingas devintojo dešimtmečio sovietinio modernizmo pavyzdys – yra remontuojamas (pikti liežuviai kalba kad jau ne vienerius metus), todėl Vilniaus oro uoste keleivius vežiojančio garbaus amžiaus sulaukusio vokiško autobuso brolis dvynys mus nuo kažkur toliuose sustojusio lėktuvo atveža iki mažojo terminalo.

Mažasis terminalas – nuostabus funkcionalizmo pavyzdys. Viename, maždaug dvejų mokyklinių sporto salių ploto pastate, viduje dekoruotame žalsvais minimalistiniais vėlyvosios stalininės eklektikos lipdiniais ir abejų jau mirusiųjų didžiųjų vadų portretais, telpa ir neįtikėtinai atviri pasų kontrolės postai (apie keturis), bagažo išdavimo konvejeriai (du), muitinės metalo detektoriai (du) ir kilnojama sienele atskirti išvykimo registracijos stalai (keturi). To gal ir pakaktų oro uostui, iš kurio į dieną įvyksta apie keturis skrydžius (nacionalinio vežėjo reisus į Pekiną, kartais į Vladivostoką ir Kvala Lumpūrą (labai įdomu ir tiek pat ironiška apsilankyti jų interneto svetainėje http://www.airkoryo.com.kp) papildo tik vienintelis kasdienis Air China reisas į Pekiną). Kitą vertus, apie pora šimtų keleivių, atskridusių mūsų reisu, terminalą užpildo pilnai. Įsitaisius ant senovinio bagažo vežimėlio (ant kurio įskaitomi japoniški gamintojo įrašai) ir laukiant kuprinės, pro akis slenka mūsų bendrakeleivių – šiaurės korėjiečių griebiamas bagažas – plokščiaekranių televizorių, kondicionierių, kažkokios kiniškos ir pietų korėjietiškos elektronikos dėžės. Palaukit, o kartais nacionalinė ideologija – džiuče (juche) neteigia kad KLDR gali viską pasigaminti pati? Mano politekonominius debatus su savimi nutraukia muitinės kontrolė – atskirai padėti reikia telefonus, kompiuterius ir fotoaparatus. Oficialiai į šalį negalima įsivežti galingesnių bei 150 mm objektyvų, bet maniškis su 251 mm linzėmis nesusilaukia jokio dėmesio. Lygiai taip pat dėmesio nesusilaukia ir švieži Pietų Korėjos antspaudai mano pase.

Tiesa, turiu nuvilti pseudo-komunistin4s egzotikos mėgėjus - panašu, kad 2015 m. vidurio turistai ir kiti tos šalies večiai nebeteks galimybės mėgautis senojo terminalo jaukumu. Vietoje to, jie bus nukreipiami į naująjį, bent jau vaizdo klipe tikrai gerai atrodantį - https://www.youtube.com/watch?v=YZEI7teQlSA.

Lauke mus pasitinka dulkina nedidelė aikštė, iš kurios, mus, suskaidytus į dvi – anglakalbių ir prancūzakalbių grupes, išveža du apynaujai žali kiniški King Long autobusai. Kiekvienai grupei priskiriami du gidai (mums – dvi gidės), abejoms – vienas rožiniais marškiniais pasidabinęs operatorius su nebe pirmos jaunystės japoniška kamera.

Kelionė prasideda nuo svarbiausio – vizito prie pagrindinio Kim Ir Seno bei Kim Čen Iro paminklo. Vadų svarba kasdieniame gyvenime neatrodo dirbtinė – dar autobuse, arčiau sėdėjusieji pastebėjo ašaras kažką apie Kim Ir Seną pasakojusios jaunesniosios (neturėjusios trisdešimt metų) gidės akyse. Prie paminklo tai pasijaučia dar labiau – laisvai ėjusią mūsų grupę sustabdo civiliais drabužiais apsirengęs apsaugininkas – reikia palaukti kol išeis kita grupė. Prieš surikiuojant keletu eilių ir tvarkingai pavedant plačiu taku į viršų, mums pakankamai įsakmiai pasiūlo įsigyti gėlių, kurias reikės padėti prie vadų paminklo. Pats monumentas atrodo įspūdingai – iš kalvos viršūnės moja gal dvidešimt metrų aukščio auksaspalve bronza spindintis KLDR autorius su savo sūnumi. Sklinda gandai, kad pradžioje paminklas buvo dengtas auksu, tačiau kai KLDR smarkiai remianti Kinija pasiūlė susimąstyti kodėl badaujančioje šalyje (dešimto dešimtmečio vidurys) paminklai dengiami auksu, pastarasis per naktį dingo. Šalia stovi ne mažiau monumentalus tamsiai raudono poliruoto akmens vėliavos bareljefas su tikrai aukšto meninio lygmens kovotojų už komunistinę ateitį skulptūromis. Pasigėrėjus monumentu ir privalomai nusilenkus, panašią procedūrą teko pakartoti dar keletą kartų – dukart po tris kartus abejų vadų mauzoliejuje, dar kartą – pavyzdiniame kolūkyje pakeliui į Nimpo.

Abejų vadų mauzoliejus – didžiulis kompleksas, į kurį atskiru tramvajaus maršrutu nuolat atvyksta tautiniais drabužiai pasipuošusių moterų ir kažkuo panašiu į Kim Ir Seno stiliaus kostiumus apsirengusių vyrų minios (tikrai neperdedu) – nors ir privaloma ekskursijos dalis, tikrai yra vertas atskiro dėmesio. Tiek dėl formos, tiek ir dėl turinio. Privalomas aprangos kodas taikomas ir užsieniečiams – marškiniai ir kostiuminės kelnės vyrams (galima ir moterims, pastarosios dar gali rinktis ir ne per daug atviras sukneles). Jokių šortų ir marškinėlių! Ir tik uždari batai!

Mus surikiuoja voromis po keturis, griežtai prisakę nieko nefotografuoti (kad tai ne visai juokai supratau pamatęs su kokiu siaubu akyse gidė puolė prie manęs, kai rūbininkė jai parodė, kad slapčiomis rūbinėje padariau porą nuotraukų) bei netriukšmauti ir nuveda ir dengta galerija. Dengta galerija netrukus nusileidžia po žeme, kur atsiduriame rūbinėje. Rūbinėje – du koridoriai – kol vietos piliečiai spaudžiasi kairiajame laukdami savo eilės, mes gan laisvai žvalgomės po dešinįjį. Eismo koordinatorė duoda ženklą ir mes kylam eskalatoriumi į viršų, praeiname itin jautriai sukalibruotus metalo detektorius ir pradedam savo kelionę ilgiais koridoriais. Koridorius – iš esmės tik ilgas kelias iki mauzoliejaus, apstatytas sienomis ir stogu. Pro langus matosi gražus parkas (gerai prižiūrėtų parkų turistams rodomoje šalies dalyje tikrai daug), ant sienų – vadų gyvenimo scenos pramaišiui su kondicionieriais, po kojomis – bėgantys takeliai. Įdomioji dalis tame, kad mauzoliejaus komplekse nei ant bėgančių takelių nei ant kondicionierių nėra nei vieno firmos gamintojos ženklo. Mitsubishi ir Samsung (ne muziejuje neslepiami) – japonų imperialistų ir JAV imperialistų liokajų (gana tipiniai epitetai jų kilmės šalims) pavadinimai nedera su džiučės ideologų rimtimi?

Abu vadai ilsisi atskirose patalpose. Kiekviena – gerų ketverto mokyklinių sporto salių dydžio ir poros aukščio. Tamsaus poliruoto akmens sienos ir grindys, blausus tamsiai raudonas apšvietimas, vėsa ir geltonai apšviestas stiklinis sarkofagas centre. Protokolas reikalauja, kad visi lankytojai, apeidami sarkofagą grupėmis po keturis, nusilenktų vadams – prie kojų, iš karės ir iš dešinės. O štai ties galva – nereikia. Apėjus abu vadus – muziejus – keletas didžiulių patalpų, kuriose sudėtos dovanos šiems naujųjų laikų faraonams. Dovanos įvairiausios – pradedant šarvuotu geležinkelio vagonu ir milžinišku Eurazijos žemėlapiu ant sienos, rodančiu, kur juo lėktuvų bijojęs amžinasis prezidentas buvo nuvažiavęs, kateriu, uniformomis, įvairių pasaulio šalių ir dar įvairesnių organizacijų ordinais ir medaliais ir baigiant asmeniniais vadų daiktais ir, ko gero, unikaliu (vieninteliu keraminiu) eksponatu – Šilalės rajono savivaldybės moliniu medaliu su D. Poškos baubliais. Po pastaruoju ne mažiau intriguojantis tekstas – kažkas apie poetą Šilalę ir Lithuanian SSR su 1990 gegužės mėnesio data. Taip ir neradau atsakymo į klausimą ar čia kas gerai pajuokavo, ar kai kas kitas tiesiog nesuprato.

Kadangi kelionė „all inclusive“ (kitokio varianto šiaip ar taip nėra), tai ir viešbutis atitinkamas – dvibokštis 5 žvaigždučių 143 metrų ir 43 aukštų aukščio Koryo hotel. Jo holas tikrai atitinka šią pretenziją – didžiulės erdvės, tiek vertikaliai, tiek ir horizontaliai, stiklai, marmurai ir vitražai, o kaip paskui paaiškėja – ir, gan ironiškai – į kairę nuo įėjimo esanti sava alaus darykla. Gidė surenka mūsų pasus ir jau po keleto minučių pradeda dalinti raktus. Kambariai kiek mažiau atitinka 5* standartą, nebent savo dydžiu: koridoriukas, kažkokia tambūro patalpa su už mane aukštesniu veidrodžiu, niša-lodžija su vaizdu pro langą pasigėrėti kviečiančiais mano vaikystėje populiaraus (vienintelio tada prieinamo) stiliaus foteliais ir dvivietis miegamasis, apstatytas priešpaskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio baldais, įskaitant siauras vienvietes lovas. Déja vu įspūdį sustiprina ir antklodės – balti užvalkalai su rombo formos plyšiu viduryje – visai kaip pas mus prieš geras tris dešimties metų. Prisiminimų seka nutraukia televizorius – šiuolaikiškas, japoniškas, kuriame randame apie dešimtį kanalų. Be vietinės nacionalinės rodoma dar apie dešimt užsienio kanalų – Al Jazeera, BBC ir kas įdomiausia – net du rusiški – RTR Planeta ir RT. Beje – CNN nėra. Prie lovos stovi senoviška japoniška radijo taško spintelė, kurią reguliuojant vis vieną nepasigirsta jokio garso. Gal ir neblogas būdas suderinti audio sistemą su pasiklausymo įranga? Kiek vėliau išgirstame gandą, kad pasiklausymo įranga visgi yra kiekviename numeryje, tačiau praktiškai nenaudojama. Ką gi, deramai papildome vietinę fonoteką pletkų ir juokelių rinkiniu.

Penkių žvaigždučių kelionės jausmas nebelydi ir restorane: net ir kokiame nors biurokratų paklausos išpaikintame Briuselyje sunku save įtikinti, kad iš kiaušinienės, poros rūšių dribsnių, keleto mėsos gabaliukų ir daržovių salotų pasirinkimo sudaryti kontinentiniai pusryčiai gali būti pakankami 4* viešbučiui. Pusė grupės turėjo smagaus juoko, kai kažkas paprašė antros čia pat kepamos kiaušinienės porcijos. Ir negavo, nes vienas valgančiuosius prižiūrinčių vadybininkų informavo, kad savo porciją pusryčiautojas jau suvalgė. Tiesa, pietūs ir vakarienės buvo gerokai gausesni ir skanesni.

Vaizdai pro dvejus, senokai iš išorės valytus viešbučio numerio langus ne itin įkvepia – pasistengus galima įžiūrėti centrinę geležinkelio stotį, apsuptą Vilniaus Fabijoniškių monolitų architektūros grožiui nenusileidžiančių, tačiau aukščiu bent dvigubai lenkiančių gyvenamųjų namų, vienas kurių, beveik viešbučio kieme atrodo vis dar statomas, tiesa, be jokio krano. Monumentalią architektūrą papildo į skruzdėlių voras panašių vietinių (vyrų, moterys rengiasi gerokai spalvingiau) judėjimas, retkarčiais sutrikdomas vienišo seno, raudonai balto čekoslovakiško tramvajaus (panašių, tik jau gražiai perdažytų dar galima rasti Rygoje). Naktį šis įspūdingas vaizdas įgauna papildomo žavesio, romantiškai ir paslaptingai apšviestas tokio pat kiekio šviestuvų ir šviesų languose, kiek pavyktų rasti vidutiniame Lietuvos kaime. Naktinė miesto panorama iš kairiojo bokšto keturiasdešimt kelintame aukšte esančio restorano su besisukančia platforma ne kažin kuo papildo vaizdą iš kambario, todėl įspūdžius pildyti tenka gandais ir mėginimais nugirdyti gides.

Kalbos apie tai, kad Šiaurės Korėjoje nėra automobilių, pasirodo esančios niekingu, turbūt pietų korėjiečių sugalvotu šmeižtu (Beje, be ironijos – vienas didžiausių konservatyvus Seulo dienraštis Chosun Ilbo kaip tik ir pasižymi tuo, kad kuria ir tiražuoja su realybe kartais gerokai prasilenkiančias (bet taip pat dažnai ir neprasilenkiančias) naujienas). Jų yra, bent jau Pchenjane tiek, kad vakarinio piko metu kai kurių centrinių gatvių šviesoforų mūsų autobusams nepavyksta pravažiuoti iš pirmo karto. Populiariausios markės titulo neužleidžia Mercedes, neblogai atstovaujama Toyota, taip pat ir visureigių kategorijoje, nustelbianti kiniškus pusiau karinius analogus ir laikas nuo laiko pasirodančius rusiškus UAZ‘ikus. Tiesa, Nimpo (apie 300 tūkst. gyventojų dydžio uostamiestis) ar kiek mažesnio Kesano (Khaeson) miestų gyventojai panašu, kad gali mėgautis transporto išmetamomis dujomis neužterštu oru – antrajame per kelias valandas mačiau gal tik trejetą sunkvežimių, o pirmajame, į kurį vedė gal dešimties juostų betoninė autostrada, be mūsų dvejų autobusų, vienintele motorizuota transporto priemone pasirodė vienišas perpildytas mums iš praėjusio dešimtmečio gerai pažįstamas Karosa autobusas, lėtai riedėjęs po troleibusų laidais, tarp kurių rugpjūčio saulėje žaliai blizgėjo medžių šakos. Troleibusų linijos pagal paskirtį naudojamos tik Pchenjane – į troleibusus perdirbtos Karosos panašu, kad po truputį užleidžia pozicijas vietos gamybos transportui – ilgiems ir iš toli gan moderniai atrodantiems žydrai baltiems troleibusams, kurie, iš arčiau pažiūrėjus, atrodo surinkti iš kreivos skardos su nežinia kuo įklijuotais langais.

Tokiu pat šmeižtu pasirodo ir kiti Seule leidžiamų laikraščių teiginiai, kad Pchenjano metro yra tik turistams mulkinti skirtas kūrinys. Tiesa, turistams leidžiama pasivažinėti tik per penkias stotis einančiu maršrutu, tačiau iš prie įėjimo kabančių smarkiai nutrintų schemų galima numanyti, kad stočių yra netoli dvejų dešimčių. Turistams atvirų stočių interjeras – savotiškas sovietinio metro monumentalizmo atkartojimas: marmurinės grindys, didžiulės grakščios kolonos, sienas puošia didžiulės freskos ir mozaikos, vaizduojančios kovą su visokio plauko imperialistais, laimingą dabartį ir kviečiančios į dar laimingesnę ateitį, vienoje-kitoje storyje perono gale keleivius sveikina auksaspalvis Kim Ir Sen‘as, iš viršaus šviečia didingi šviestuvai, kurių didingumo įspūdį smarkiai gadina dekoracijos kažkokiais margais akmenėliais. Platformų viduryje – stendas su už stiklo iškabintu laikraščio numeriu. Dar labiau monumentalumo įspūdį sugadina metro traukiniai – po keturis važinėjantys raudonai ir žaliai dažyti net jau ir nebe antros jaunystės vagonai: kaip kažkoks mūsų grupės narys nustatė iš grafičių liekanų – jaunystės dienas, ko gero, praleidę Rytų Berlyne. Tamsiai ruda fanera išmuštų ir blankiai apšviestų vagonų viduje – kaip ir visur šalyje (išskyrus turistams skirtus autobusus) į keleivius nuo palubės žiūri Kim Ir Seno ir Kim Čen Iro portretai. Nei stotyse mus „ganę“ ir žiūrėję, kad visi suliptume į vagonus, gidės nei keleiviai visiškai nesureaguoja į tai, kai mes (apie 20 žmonių) puolame maivytis fotografuodamiesi jų fone.

Paviršiuje technikos pažanga jaučiama kur kas labiau – bent jau Pchenjane miesto ikonomis buvę ryškiai baltomis uniformomis pasipuošę ir pasitempę sankryžų viduryje stovėję eismo reguliuotojai (ir ypač - reguliuotojos – pasižiūrėkite dar turtingojo socializmo laikų filmą „Eismo reguliuotoja kryžkelėse“ - [https://www.youtube.com/watch?v=_Ge2TQfqwX4) atrodo yra išstumiami labai moderniai atrodančių šviesoforų. Nepaisant to, po vieną nieko neveikiantį, bet išdidžiai stovintį, eismo reguliuotoją vis dar galima rasti kiekvienos sankryžos pakraštyje. Negaliu spėti kiek rimtai jie žiūri į savo misiją, tačiau vienas toks pagyvenęs pareigūnas, visu rimtumu tęsė savo stovėjimo misiją prie Pchenjano geležinkelio stoties, kol mes maivėmės fotografuodamiesi patriotinius filmus apie japonų imperialistų triuškinimą be garso transliavusio didžiulio LED televizoriaus ir su cypimu bei bildesiu kas penkias minutes pravažinėjusių tramvajų fone. Eismo reguliuotojai daugiau darbo turi už sostinės ribų – kiekvieno didesnio miesto (bent jau iš turistams rodomų) kiekvienos sankryžos centre galima rasti vieną tokį pasitempusį ir tikrai dirbantį pareigūną. Iš visų matytų absurdiškiausiai atrodė vienas, stovėjęs Kesano senamiesčio prieigose – vidury dienos sukinėjęsis su visu rimtumu ir turbūt griežtai pagal įstatų reikalavimus Vilniaus ar Kauno Savanorių prospekto pločio gatvės, tuščios iki pat horizonto, sankryžoje su ne ką siauresne magistrale. Kažkaip net patogiau pasijaučiau, kai pro jį iš tiesų pravažiavo sunkvežimis, kuriam reguliuotojas labai sparčiai sureguliavo apie dešimt gatvę mėginusių kirsti vietinių pėsčiųjų ir visą kitą įsivaizduojamą eismą.

Pekine sužinome, kad fotografuoti KLDR oficialiai galima viską, išskyrus kareivius ir sutikimo nedavusius žmones bei to, apie ką gidės pasakys, kad negalima fotografuoti. Realybėje dar oro uosto terminale nedrąsiai slapta mėginame save įamžinti telefonais, po to – jau ir fotoaparatais. Net ir oro uoste zujantiems kariškiams, muitininkams ir pasieniečiams (išskyrus vieną, liepusį nutraukti šiuos šnipinėjimo veiksmus) tai nesukelia jokio nepasitenkinimo. Tiesa, paskutinį vakarą, po vakarienės „Diplomatic club“ – restorano ir pro jo langus matomo baseino (pastaruoju panašu, kad naudojosi keletas baltosios rasės atstovų) derinyje – gavus tam tikrą laisvės dozę – galimybę paskutinį kilometrą iki viešbučio grįžti pėsčiomis, mūsų bendrakeleivis vengras, nusprendęs nufotografuoti parduotuvės vitriną, užsitraukė didžiulį gidės pasipiktinimą, pasmerkimą ir draudimą. Negalima ir viskas! – be jokio paaiškinimo drėbė gražioji ir balsingoji mūsų palydovė, taip apsaugojusi nuo įmažinimo panašiai kaip Vengrijoje ar Lietuvoje komunizmo žlugimo išvakarėse atrodančias lentynas – gražiai išrikiuotomis vienos rūšies skardinėmis papuoštą kelių metrų stiklo ir veidrodžių derinį.

Vaikščioti galite visur kur tik norite, viešbutyje – panašiai taip mums gidė apibrėžia mūsų judėjimo galimybes. Kad tai ne visai juokai, atsiskleidžia jau pirmąjį vakarą: kai po vakarienės atskirą įėjimą turinčiame viešbučio restorane nusprendžiame ne grįžti į kambarius, o ne tik kad pasidaryti keletą nuotraukų keturių juostų eismo gatvės viduryje (tuo sukeldami abejų per 10 minučių ja pravažiavusių automobilių vairuotojų pasimetimą), bet ir iš lėto pasivaikščioti iki vienintelio gerai apšviesto objekto – geležinkelio stoties, mus tuoj pat pasiveja jaunesnioji gidė su lengvo pamišimo požymiais akyse ir įsakymo bei maldavimo mišiniu balse prašo eiti į viešbutį, nes „viską mes pamatysime rytoj“. Kartu panašu, kad gidės buvo vienintelės, kurioms rūpėjo, kad mes nepasiklystume Pchenjane – tie, kas ne taip atvirai demonstravo savo anarchistines nuostatas, sugebėjo tą patį vakarą nueiti keletą kilometrų tamsiomis KLDR sostinės gatvėmis neužkliūdami vietiniams tvarkos sargams ir nesukedami budresniųjų piliečių susirūpinimo.
Pchenjano geležinkelio stotis 10 valandą vakaro

Tam tikras liberalumas visgi egzistuoja – vieną kelionės dieną mums pavyko iškeisti (išprašyti) vieną programoje numatytą objektą į realybės gurkšnį – apsilankymą vietiniame alaus bare. Tamsių angliškų ar ne tokių tamsių lietuviškų pseudo kaimo stiliaus girdyklų mėgėjai – drebėkite! Šiaurės Korėjos alaus barai (ar bent jau tas, į kurį mus nuvežė) – balto marmuro šventovės, aukštomis lubomis, higieniška švara spindinčiomis sienomis, stalais ir grindimis, pilnos vežimėliais alaus bokalus vežiojančių, violetinėmis prijuostėmis pasidabinusių smulkučių vaidilučių. Tiesa, kažkodėl negalėjau atsikratyti jausmo, kad visa tai primena kažkokią operacinę. Savo ruožtu alaus pasirinkimas nuteikia maloniai – apie dešimt rūšių, kurių pavadinimais mums galvos niekas nekvaršino. Vietoje to gavome techninę informaciją: pirma rūšis daroma iš 100% kviečių. Antra – 90% kviečių ir 10 % ryžių. Ir taip toliau iki grynai ryžių alaus. Užkandai pavyksta užsisakyti džiovintos žuvies. Džiovintos tiek, kad norint ją sukramtyti tenka ilgokai mirkyti aluje. Bedegustuojant alų, baras prisipildo ir vietinės publikos – panašu, kad vien vyrų. Stovime prie skirtingų stalų, žvilgčiojame vieni į kitus, šypsomės. Kažkas iš mūsų kompanijos bando pritaikyti savo rudimentines korėjiečių kalbos žinias. Minimalus kontaktas įvyksta, tačiau vietiniai nesutinka būti vaišinami užsieniečių. Išdidūs.

Kitas nukrypimas nuo pradinės programos – kažkaip savaime vietoje kažkokio objekto nuvykome į atrakcionų parką ir pirmąją šalyje hamburgerinę. Pastaroji, išskyrus reklaminių iškabų nebuvimą, niekuo neišsiskirtų visame likusiame pasaulyje, jei plastikiniuose paneliuose greta patiekalų vaizdų dar būtų nurodytos ir jų kainos. Aplink ją sostinės centre įsikūręs atrakcionų parkas – kiek įdomesnis reiškinys. Ne tiek dėl atrakcionų – išbandėme tris ir tikrai neturiu teisės skųstis, ypač atsiveriančiais Pchenjano vaizdais, - kiek dėl organizacijos. Šiaurės korėjiečiai – disciplinuota tauta ir todėl eilėse prie atrakcionų laukia po keturis. Kitaip tariant prie kiekvieno atrakciono vingurioja keturguba eilė. Kai kurie ir į parką įeina grupėmis, keturiomis voromis. Panašu, kad kiekviename įrenginyje esantis vietų skaičius yra keturių kartotinis. Dar juokingiau buvo kai mes trise nuėjome prie atrakciono (užsieniečiams – be eilės, ir į geriausias vietas) tarp likusiųjų kilo nemenkas sumišimas – kaip iš naujo sustatyti keturias eiles?
Hamburgerinė pramogų parke

Viena didžiausių kelionės atrakcijų – vizitas į Panmudžomą – vienintelę turistams atvirą vietą demilitarizuotos zonos viduryje, kur kartais vyksta kokios nors derybos. Nuo Pchenjano reikia keliauti apie pora šimtų kilometrų į pietus vėlgi plačiomis ir tuščiomis autostradomis. Autostrados vietomis pasiekia apie dešimt ar dvylikos juostų plotį. Keistas jausmas kai tokiame kelyje iki pat horizonto matai tik vienintelį priekyje važiuojantį autobusą su kitos grupės nariais. Visa likusi gyvybė pėsčiomis juda medžių šešėlyje kelio pakraščiu.

Jei apie tai, kad visų tiltų atramos ir tuneliai yra užminuoti sklinda tik kalbos, tai artėjant prie DMZ dažnėja statinių, kurių civilinės paskirties niekaip nepaaiškinsi. Pavyzdžiui šalia kelio iš abejų pusių stovi po tris apie dešimties metrų aukščio gelžbetonio ar akmens stulpus. Galima tai laikyti tiesiog regionui būdingu papuošimu, o galima ir manyti, kad susprogdinus nedidelį užtaisą ar net deramai pasidarbavus laužtuvais, šie blokai puikiai užtvers kelią galimo priešininko tankams.

Šiaurės Panmundžomas – ideologiškai gerai sudėliotas muziejus. Autobusas pro gan įdomų informacijos centrą ir kariniu požiūriu praktiškai padarytus kelius (važiuojame siaura tranšėja, kurios ant plieninių trosų kabo akmeniniai ritiniai – nesunku atspėti, kad bet koks aplinkkelis yra užminuotas) mus atveža prie namelių, kuriuose 1953 m. vyko derybos dėl paliaubų. Čia mes sužinome, kaip gėdingai amerikiečiai pralaimėjo Korėjos karą ir kaip šiaurės korėjiečiai šioms deryboms skirtus namelius pastatė per tris ar penkias dienas. Tiesa, viduje paroda gana neįspūdinga – istoriniai stalai ir kėdės, Jungtinių Tautų vėliava (komunistų invazijai pasipriešinti pavyko sumobilizuoti tarptautinę koaliciją, tačiau vietiniais mastais neįtikėtinai aukštas kapitonas paaiškina, kad iš tiesų kariavo tik amerikiečiai), paliaubų sutarties tekstas, daug nuotraukų. Aplink – ryžių laukai. Visai nesijaučia įtampos, apie kurią mums prieš savaitę pasakojo neseniai tarnybą kariuomenėje baigęs viešbutuko Seule administratorius. Netrukus kelias atveda į patį Panmudžomą. Šiauriečių pusėje – devinto dešimtmečio stiliaus betoninis penkiaaukštis muziejus, už kurio ir yra tie garsieji mėlynieji namukai. Tiesa, namukai ne visi mėlyni – pietiečiams priklausantys yra sidabrinės spalvos. Pagal nerašytą tradiciją, kai atvyksta ekskursijos iš Šiaurės – pietiečiai nesirodo iš už savo stiklinio pastato. Ir atvirkščiai. Vaizdą itin gerai papildo abejų tipų namelius vienodai padabinę Samsung‘o kondicionieriai. Visgi kalbos apie įtampą DMZ atrodo kiek perdėtos: vienas mūsų grupės narys, netikėtai nusiauna batus ir išėjus iš žydrojo namelio sušoka kažkokį keistą šokį, tačiau šiaurės korėjiečiai į tai nesureaguoja. Kareiviai atrodo ramūs, mielai fotografuojasi, o vienas per vertėją pasiteirauja kokia gi kalba mes kalbamės tarpusavyje (atrodo anglų, prancūzų ir kitas populiaresnes kalbas čia visgi neblogai skiria).

Viltis Šiaurės Korėjoje papildyti mano monetų kolekciją sudužo vos tik atvykus – kadangi kelionė yra „all inclusive“, reiškiasi „jums pinigų nereikės“ – tokį atsakymą girdėjau net keletą kartų. Keliose užsieniečiams parduotuvėse galima įsigyti vietinės popierinės valiutos rinkinius. Netikrus. Be to, pasirodo monetos jau keletą metų išimtos iš apyvartos. Gidės šiuo klausimu irgi tik žadėjo. Maksimalus rezultatas, pasitelkus visą asmeninį žavesį, keturis korėjiečių kalbos žodžius ir tikint, kad keturios tikrai gražios pardavėjos jau ištuštėjusioje turistams skirtoje pakelės parduotuvėje supras ko aš noriu – išsikaulyta 2002 m. vieno vono moneta. Bet jos atnešti pardavėja išėjo kažkur ir gan ilgam. Neturint pinigų atlikti neplanuotas finansines operacijas buvo gana sudėtinga ir tiek pat juokinga. Už alų gidžių pagalba mokėjome eurais. Už pietų metu nenumatytą šunienos sriubą ir atrakcionų parką – taip pat. O štai ledus Pchenjano ir Kesano centre pavyko įsigyti už kiniškus juanius. Beje abejuose miestuose ledų pardavėjos atrodė pasirengusios juanius priimti ir be gidės pagalbos. Tiesa, su gidžių pagalba ledai Pchenjane kainavo beveik tris kartus brangiau nei Kesane (5 ir 2 juaniai atitinkamai).
Su gidžių pagalba perkam ledus

Ribotą gidžių pagalbos naudingumą patvirtino dar vienas mėgstamas eksperimentas – apsikirpti, ypač išbandant vieną iš keliolikos rekomenduojamų šukuosenų. Deja, viešbučio rūsyje veikusios kirpyklos darbo laikas sutapo su mūsų ekskursijų laiku, o gidės, kaip ir monetų atveju, aiškino, kad šiandien neišeis, bet rytoj – tai jau tikrai.

Reziumuojant – aplankiau abi Korėjas ir iki šiol negaliu sau atsakyti į klausimą – kokio košmariškumo užduotis turėtų būti jų sujungimo misija? Kiek pasistengus galima apskaičiuoti potencialų gyvenimo lygio smukimą ir ekonominius sunkumus, su kuriais pietiečiai turėtų susitaikyti, kad šiaurėje sukurti kažką panašaus į šiuolaikinę valstybę. Kitą vertus, pastangų kiekis, reikalingas performatuoti šiauriečių sąmonę (pietiečių – turbūt taip pat) tam, kad jie galėtų gyventi vienoje valstybėje, turėtų būti dar didesnis. Pietų prijungimas prie Šiaurės būtų dar košmariškesnis scenarijus, neįmanomas be masinių represijų. Gal ir teisus buvo Kim Ir Senas, iki gyvenimo pabaigos rašęs (ir anot gidžių paskutinę savo gyvenimo dieną užbaigęs) abejų Korėjų suvienijimo į Goryo federacinę valstybę su dvejomis skirtingomis ekonominėmis ir politinėmis sistemomis planą? O gal teisesnis buvo neseniai karinę tarnybą DMZ baigęs viešbučio Seule administratorius, aiškiai pasakęs, kad jis neįsivaizduoja kaip būtų įmanoma sujungti abi šalis ir kad jis nelabai žino ką nors, kas to norėtų? Kas pagyvens – pamatys.