Savaitgalio kelionė į svečius pas undinėlę
- patalpinta: 2009-09-09
- ausra.jasaitiene
- Danija
- 2004-03
Kovo 12d. Atrodo tik ką pakilome nuo sniegu padengtos žemės, dvi valandos kelio vakarų kryptimi ir še tau kad nori, leidžiamės ant sužaliavusios ir praktiškai pražydusios plokštumos. Ko jau ko, bet čia tokio orų skirtumo nesitikėjau, tad mane tai nudžiugino.
Kastrup aerouostas, muitinės kontrolė ir mes jau tuoj tuoj būsime Kopenhagos mieste. Laikrodžius atsukame valanda atgal. 7.00. Dar ganėtinai anksti. Danijos transporto bilietų kasose įsigijam metro bilietus ir netrukus moderniame vagome riedame iki miesto centro. Tiesą pasakius esu vėlgi nustebinta. Vagonuose yra visi būtiniausi dalykai: švarūs ir tvarkingi tualetai, kavos ir gaiviųjų gėrimų aparatai, peleninės (na Danijoj visur rūkoma, net ir tualetuose ir jų kabinose, tad metro neišimtis), švieslentės pranešančios apie stoteles, minkštos patogios ir nenudrengtos sėdynės, išblizgintas vagono vidus... Galiu drąsiai sakyt, kad Danijos metro tikrai yra vienas moderniausių, kokius man teko matyt. Taip čia užsityrinėjome, kad nepastebėtai pravažiuojame savo stotelę. Niekis. Akivaizdu, kad Kopenhagos atstumai - ne Maskvos, išlipame sekančioje stotelėje ir pėščiomis patraukiame atgal link miesto centro.
Pakeliui užsukame pasidairyti po Orsteds parką, po to pasukame į Hanso Kristijano Anderseno prospektą ir netrukus išnyrame prie Tivoli parko, šalia kurio yra įsikūręs mūsų pirmasis kelionės tikslas - Turistų Informacinis Centras. Kadangi šios kelionės iš anksto neplanavome, nesame Kopenhagoje rezervavę nakvynės, tad tikimės, kad šis centras galės mums tuo pagelbėti. Neklydome.
Savaitgalis žada būti aktyvus, leidžiant daugiau laiko mieste, nei viešbutyje, tad pasirenkame mažą viešbutuką su būtiniausiais patogumais ir tik su pusryčiais. Bet bėda ta, kad mūsų ten lauks tik 10.15, o mūsų laikrodžio rodyklės vos peržengė 8.
Rytas šaltas, su daiktų pilnomis kuprinėmis tampytis sunku, tad pasielgiame neįtikėtinai, bet pirmąsias savo valandas Kopenhagoje stumiam susiradę užuovėję Centrinėje Stotyje. Dar mažiau tikėtina yra tai, kad 10.20 val. isičekinę viešbuty, kambary nugriūname trumpam pailsėt ir smingame kaip meškos giliu žiemos miegu iki pat 12 val. Unbelievable! Na, žvelgiant į šviesesnę pusę dabar esam pailsėję ir pasiruošę savaitgaliniam Kopenhagos šturmui.
Startuojame Stroget‘o gatvėje. Tai gatvė, kurios būdami Kopenhagoje neliksite nepastebėję. Ji driekiasi per visą miesto centrą, tarsi pagrindinė gyvybės arterija. Čia yra įsikūrę daugybė įvairiausių parduotuvių, kavinių, klubų… Bet pagrindinė priežąstis verčianti ilgiau paslankioti ten – jauki atmosfera, besitęsianti iki pat Nyhavn‘o – mano manymu pačios judriausios ir gražiausios Kopenhagos gatvės įsikūrusios prie senovinio kanalo. Čia mes ir stabtelnam. Susisukame į pledą, įsitaisome patogiuose lauko kavinės krėsluose, kad galėtumėme papildyti jau tuoj gurgti pradėsiančius pilvus ir mėgaujamės atsiveriančiais vaizdais.
Nors dar buvo vėsu, bet rodos vos tik iš po debesų išlindo saulė, tuoj pat visos lauko kavinės užspildė lankytojais. Susisukę į pledus turistaqi nusėdo visą krantinę. Patys danai nieko nelaukdami, išsinėrė iš storų paltų iki pat trumpų rankovių, be jokių šalčio diskomforto pasekmių. Neįprasta. Pagal mano ilgamečius pastebėjimus Lietuvoj turi praeit savaitė ar dvi su +18oC, ir dar šiek tiek dienų su +20, kol galų gale, po žiemos, visi išsineria iš paltų, tačiau vis dar lieka su megztukais. O čia vos saulutė išlindo ir bac. Rodos žvarbus vėjas niekam nė motais. Man šokas, nes man tiesiog gyvybiškai būna svarbūs +25, kad komfortabiliai galėčiau jaustis, nosį laukan iškišusi su trumpom rankovėmis. O čia… Nevermind.
Pasistiprinę ir dar valandėlę parymoję prie seno kanalo, pasukame link visame pasaulyje garsaus laisvojo miesto – Kristianijos, tarsi atskiros valstybės mieste. Čia galioja savos taisyklės ir savi įstatymai. Iš čia visi (na, beveik visi) išeina linksmi, nors ir ateina liūdni. Taip, - tai visame pasaulyje garsus hipių rajonas, įsikūręs buvusiose kareivinėse ir kuriame visiškai legaliai galima nusipirkti “žolės”, hašišo ar haliucinogeninių grybukų. Įspūdis toks, kad kai kurie turistai į Kopenhagą būtent to tik ir važiuoja…
Visa prekyba vyksta “Pushersreet” gatvėje. Tačiau joje ir šalia jos fotografuoti griežtai draudžiama. Na, matant tuos vaizdus - nelabai ir norisi: surūdijusiose bačkose liepsnoja sukurti laužai, nudriskę juodukai stumdo savus “produktus”, aplinkui šlaistosi nuo marihuanos “dūmų” apsvaigęs jaunimas, laksto palaidi bomžovi šunys. Vaizadas ne pats gražiausias. Pirmas minutes čia jautiesi netgi labai nejaukiai. Bet vėliau šiek tiek apsipranti, nors atsipalaiduoti iki galo turbūt niekad negali.
Be lengvųjų narkotikų čia galima įsigyti ir hipiškų drabužių, ir organinio maisto. Taip aplankyti keletą, marihuanos dūmuose paskendusių kavinukių.
Kad ir kokiais tikslais būtumėte čia atvykęs atsiminkite, kad hašišo laikymas ir vartojimas Danijoje yra draudžiamas ir už tai yra baudžiama. Tad visus „pasilinksminimus“ palikti reikėtų Kristianijos ribose. Žinoma lieka neaišku, kiek dar ilgai Kristianija gyvuos. Vyriausybė pastaraisiais metais vis dažniau grąsina ją uždaryti, o galbūt, kai Jūs šį pasakojimą skaitot, jau ir uždarė.
* * *
17.45val. Sėdėdami ant suoliuko ir spoksodami į tyvuliuojantį ežerėlio vandenį nusprendžiame, kad visai neprošal šiandien būtų aplankyti Danijos simbolį - undinėlę. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Leidomės jos ieškoti. O ji tokia smulkutė ir mažutė, kad į priekį eidami jos nepastebime ir nukulniuojame keliais kilometrais toliau nei derėtų (iki pačio doko galo). Keli papildomi kilometrai pirmyn, keli atgal, kelių doko išėjimų apžvalga žemyn – aukštyn, ir kol galų gale randame, tą ant akmens įsitaisiusią gležnutę unidnėlę, mums ji jau beveik nerūpi. Tiesiog fotoaparate atsižymim, kad vis dėl to ją pamatėm, aplankėm ir dar kelis kilometrus Stroget’o gatve kiūtinam taip trokštamo poilsio į viešbutį.
* * *
Kovo 13 d. Už lango bjaurus oras. Iki pietų tikimės, kad rūškana, kaip ir vakar išsisklaidys, bet klystame. Tad nepalankioms oro sąlygoms suardžius mūsų pirminius planus, griebiamės antrinių: nusprendžiame šiek tiek iš arčiau susipažinti su Kopenhagos kultūriniu gyvenimu. Labai daug klausimų, kurį muziejų pasirinkti mums nekyla - vėjuotomis gatvėmis šuoliuojame iki Stroget‘o, į taip visų išreklamuotą ir rekomenduotą Erotikos muziejų, prie kurio durų, visus atvykusius čia, pasitinka turbūt didžiausias auksinis falas pasaulyje.
Pats muziejus ganėtinai informatyvus, bet šiek tiek nuobodus. Pirmose keliose salėse teko net žiovulį šalin ginti, nors tolimesnėse reikalai šiek tiek pasitaisė.
Jei turite papildomo laiko Kopenhagoj, oras šaltas/darganotas, nenorite nuklysti toli nuo centro ir nerandate kitų alternatyvų, galbūt ir tinkama išeitis būtų čia užklysti. Tačiau mano manymu, visos kalbos apie šį muziejų yra gerokai perdėtos ir ta šimtinė, kurią palikome, kad čia įeitumėme, nebuvo to verta. Jei kas nors duotų progą antrą kartą rinktis, tai tikrai be ilgų svarstymų rinkčiausi aplankyti Kopenhagos Eksperimentariumą arba Planetariumą. Manau laikas taip būtų praleistas daug turiningiau ir naudingiau.
Išėję iš Erotikos muziejaus dar aplankėme Rundetern bokštą. Spiraliniu pakylimu užlipome iki pat jo viršaus, o iš ten atsiveria nuostabi Kopenhagos panorama. Tikrai verta nepatingėti ir palipėti.
Likusią dienos dalį naršome po įvairias parduotuves, o vakare sprendžiame dilemą, kur geriau danišką alų degustuot: ar Karlsbergo darykoloje ar tiesiog bare su vietiniais. Galų gale nusprendžiame Karlsbergo „degustacijai“ pasirinkti Stroget’e jau nužiūrėtą „Happy Jazz“ klubą. Ir kodėl mūsų nebuvo pasiekę gandai, kad net patys danai klubuose dėl didelių kainų nesilinksmina!? Vietoj to išsiperka viešbučiuose kambarius, susirenka visi į krūvą ir iki paryčių ošia. Tad dviese prarymojame klube iki 1val, išsiurbčiojame 25Lt. vertės 0,4l. po bokaliuką Kalsbergo alaus ir vos nesikeikdami traukiam į viešbutį, kuriame randame iki paryčių nenurimsiantį “tūsą”.
* * *
Kovo 14d. 9 val vos vos praplešiame akis. Nusiprausiame, papusryčiaujame, išsiregistruojame iš viešbučio ir dar kartą, jau iki skausmo pažįstamu keliu, lėtai patraukiame jau pramintais miesto takais. Pirmiausia praeiname Tivoli sodus. Paspoksot į juos tenka tik pro vartų grotas, kadangi atrakcionų parkas vis dar neatidarytas po žiemos. Traukiame toliau ir prieiname miesto centrinę aikštę, kurios viename gale jau prasideda Stroget‘as. Tradiciškai einame juo, kol prieiname dar vieną didelę aikštę ir šįkart pasukame dešnėn, link kanalais išraizgyto Kristianshavn‘o, pasigrožime rūmais ir grįžtame prie Rudeterno bokšto, kur laukiame žygiuojančios sargybos. Su jais keliausime iki Amalienborgo Karališkųjų Rūmų, vietos, kur gyvena karališkoji šeima.
Amalienborgo rūmai sudaryti iš keturių skirtingų pastatų, iškilusių daugmaž 1750m ar kažkas panašaus. Nuo 12 valandos kasdien prie jų keičiasi sargyba, surengdama ganėtinai išsamų “šou”, tačiau tai trunka ne ypatingai ilgai ir norint pamatyti visą ceremoniją geriau nevėluoti. Būdami ten nepraleiskite progos pakalbinti, kokį nors karališkąjį sargybinį ir būsite nustebinti, jei galvosite, kad jie tokie pat nebylūs ir nepaslankūs kaip anglų.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Apibendrinimas: Kopenhaga gražus miestas, turintis įvairių staigmenų įvairaus „plauko“ turistam. Ankstyvo pavasario oras šiltesnis. Danijoj šiuo metų laiku nerasite nė vieno gabalėlio sniego, tuo tarpu kai Lietuva vis dar skendi sniego patale. Tačiau tas šiltumas yra apgaulingas. Nuo jūros atplūstantys vėjo gūsiai atlieka savo darbą. Ir jei danai jau laksto su trumpomis rankovėmis, tai nereiškia, kad Jums būtina nusimesti šiltus paltus ir lįsti į pavasarinį džemperį. Su tokių „kvailysčių“ pasekmėmis teko mums šiek tiek pakovoti po šios trumpos kelionės.
Patys danai be galo malonūs, paslaugūs. Visi be problemų kalba angliškai. Televizijos kanalai transliuoja angliškas laidas be vertimų (tik su subtitrais) ir kiek pastebėjom, be galo mėgsta visokius realybės šou.
Bet ar aš važiuočiau čia dar kartą?. Jei nebūtina - ne. Manęs Kopenhaga tiesiog neužkabino, nors trūkumų jai vargu ar kokių rasčiau. Tai tiesiog matyt ne mano vieta.
Kadangi dažną keliautoją domina kainos, tad truputį dar brūkštelsiu apie daniškas kainas... O tos daniškos kainos, gali būt nemažu galvos skausmu, o kartais ir tikra katastrofa vidutinias pajamas gaunanačiam lietuviui. Pasakojimo rašymo metu, verčiant į litus ir nežymiai apvalinant 1Dkk/2 = 0.5 Lt .
Padorus ekonominės klasės viešbutis su pagrindiniais patogumais parai su pusryčiais 535 Dkk;
Metro (Kastrup – Central Station) – 51 Dkk (vienkartinis, į vieną pusę);
Alus (kavinėje – bare – klube) – 35-50 Dkk (0.4 litro);
Muziejai – 50-100 Dkk;
HotDogas - 59Dkk;
Pepsi orouoste (0.3 litro) – 35Dkk;
Palyginimui: suktinė žolės Kristianijoj tekainuoja 10 arba 15 Dkk.
Rūbų ir avalynės kainos, priešingai nei maisto produktų, taip pat stebino pigumu.
Tad jei važiuojate į Kopenhagą parūkyt ar garderobą atsinaujint, tuomet ok, bet visur kitur, kad ir kaip Jūsų nebestebintų aukštos kainos, daniškos vis vien kažkurioj, lygioj vietoj nustebins.
Danijoje bet kur galima atsiskaityti Dkk, Eurais ir kita Skandinaviška valiuta. Bet geriausiai turėti vietinių kupiūrų, nes atsiskaitant kita valiuta skaičiai apvalinami tikrai ne kliento naudai, o ir smulkių kapeikų nepriima.
Tai tiek.
Kastrup aerouostas, muitinės kontrolė ir mes jau tuoj tuoj būsime Kopenhagos mieste. Laikrodžius atsukame valanda atgal. 7.00. Dar ganėtinai anksti. Danijos transporto bilietų kasose įsigijam metro bilietus ir netrukus moderniame vagome riedame iki miesto centro. Tiesą pasakius esu vėlgi nustebinta. Vagonuose yra visi būtiniausi dalykai: švarūs ir tvarkingi tualetai, kavos ir gaiviųjų gėrimų aparatai, peleninės (na Danijoj visur rūkoma, net ir tualetuose ir jų kabinose, tad metro neišimtis), švieslentės pranešančios apie stoteles, minkštos patogios ir nenudrengtos sėdynės, išblizgintas vagono vidus... Galiu drąsiai sakyt, kad Danijos metro tikrai yra vienas moderniausių, kokius man teko matyt. Taip čia užsityrinėjome, kad nepastebėtai pravažiuojame savo stotelę. Niekis. Akivaizdu, kad Kopenhagos atstumai - ne Maskvos, išlipame sekančioje stotelėje ir pėščiomis patraukiame atgal link miesto centro.
Pakeliui užsukame pasidairyti po Orsteds parką, po to pasukame į Hanso Kristijano Anderseno prospektą ir netrukus išnyrame prie Tivoli parko, šalia kurio yra įsikūręs mūsų pirmasis kelionės tikslas - Turistų Informacinis Centras. Kadangi šios kelionės iš anksto neplanavome, nesame Kopenhagoje rezervavę nakvynės, tad tikimės, kad šis centras galės mums tuo pagelbėti. Neklydome.
Savaitgalis žada būti aktyvus, leidžiant daugiau laiko mieste, nei viešbutyje, tad pasirenkame mažą viešbutuką su būtiniausiais patogumais ir tik su pusryčiais. Bet bėda ta, kad mūsų ten lauks tik 10.15, o mūsų laikrodžio rodyklės vos peržengė 8.
Rytas šaltas, su daiktų pilnomis kuprinėmis tampytis sunku, tad pasielgiame neįtikėtinai, bet pirmąsias savo valandas Kopenhagoje stumiam susiradę užuovėję Centrinėje Stotyje. Dar mažiau tikėtina yra tai, kad 10.20 val. isičekinę viešbuty, kambary nugriūname trumpam pailsėt ir smingame kaip meškos giliu žiemos miegu iki pat 12 val. Unbelievable! Na, žvelgiant į šviesesnę pusę dabar esam pailsėję ir pasiruošę savaitgaliniam Kopenhagos šturmui.
Startuojame Stroget‘o gatvėje. Tai gatvė, kurios būdami Kopenhagoje neliksite nepastebėję. Ji driekiasi per visą miesto centrą, tarsi pagrindinė gyvybės arterija. Čia yra įsikūrę daugybė įvairiausių parduotuvių, kavinių, klubų… Bet pagrindinė priežąstis verčianti ilgiau paslankioti ten – jauki atmosfera, besitęsianti iki pat Nyhavn‘o – mano manymu pačios judriausios ir gražiausios Kopenhagos gatvės įsikūrusios prie senovinio kanalo. Čia mes ir stabtelnam. Susisukame į pledą, įsitaisome patogiuose lauko kavinės krėsluose, kad galėtumėme papildyti jau tuoj gurgti pradėsiančius pilvus ir mėgaujamės atsiveriančiais vaizdais.
Nors dar buvo vėsu, bet rodos vos tik iš po debesų išlindo saulė, tuoj pat visos lauko kavinės užspildė lankytojais. Susisukę į pledus turistaqi nusėdo visą krantinę. Patys danai nieko nelaukdami, išsinėrė iš storų paltų iki pat trumpų rankovių, be jokių šalčio diskomforto pasekmių. Neįprasta. Pagal mano ilgamečius pastebėjimus Lietuvoj turi praeit savaitė ar dvi su +18oC, ir dar šiek tiek dienų su +20, kol galų gale, po žiemos, visi išsineria iš paltų, tačiau vis dar lieka su megztukais. O čia vos saulutė išlindo ir bac. Rodos žvarbus vėjas niekam nė motais. Man šokas, nes man tiesiog gyvybiškai būna svarbūs +25, kad komfortabiliai galėčiau jaustis, nosį laukan iškišusi su trumpom rankovėmis. O čia… Nevermind.
Pasistiprinę ir dar valandėlę parymoję prie seno kanalo, pasukame link visame pasaulyje garsaus laisvojo miesto – Kristianijos, tarsi atskiros valstybės mieste. Čia galioja savos taisyklės ir savi įstatymai. Iš čia visi (na, beveik visi) išeina linksmi, nors ir ateina liūdni. Taip, - tai visame pasaulyje garsus hipių rajonas, įsikūręs buvusiose kareivinėse ir kuriame visiškai legaliai galima nusipirkti “žolės”, hašišo ar haliucinogeninių grybukų. Įspūdis toks, kad kai kurie turistai į Kopenhagą būtent to tik ir važiuoja…
Visa prekyba vyksta “Pushersreet” gatvėje. Tačiau joje ir šalia jos fotografuoti griežtai draudžiama. Na, matant tuos vaizdus - nelabai ir norisi: surūdijusiose bačkose liepsnoja sukurti laužai, nudriskę juodukai stumdo savus “produktus”, aplinkui šlaistosi nuo marihuanos “dūmų” apsvaigęs jaunimas, laksto palaidi bomžovi šunys. Vaizadas ne pats gražiausias. Pirmas minutes čia jautiesi netgi labai nejaukiai. Bet vėliau šiek tiek apsipranti, nors atsipalaiduoti iki galo turbūt niekad negali.
Be lengvųjų narkotikų čia galima įsigyti ir hipiškų drabužių, ir organinio maisto. Taip aplankyti keletą, marihuanos dūmuose paskendusių kavinukių.
Kad ir kokiais tikslais būtumėte čia atvykęs atsiminkite, kad hašišo laikymas ir vartojimas Danijoje yra draudžiamas ir už tai yra baudžiama. Tad visus „pasilinksminimus“ palikti reikėtų Kristianijos ribose. Žinoma lieka neaišku, kiek dar ilgai Kristianija gyvuos. Vyriausybė pastaraisiais metais vis dažniau grąsina ją uždaryti, o galbūt, kai Jūs šį pasakojimą skaitot, jau ir uždarė.
* * *
17.45val. Sėdėdami ant suoliuko ir spoksodami į tyvuliuojantį ežerėlio vandenį nusprendžiame, kad visai neprošal šiandien būtų aplankyti Danijos simbolį - undinėlę. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Leidomės jos ieškoti. O ji tokia smulkutė ir mažutė, kad į priekį eidami jos nepastebime ir nukulniuojame keliais kilometrais toliau nei derėtų (iki pačio doko galo). Keli papildomi kilometrai pirmyn, keli atgal, kelių doko išėjimų apžvalga žemyn – aukštyn, ir kol galų gale randame, tą ant akmens įsitaisiusią gležnutę unidnėlę, mums ji jau beveik nerūpi. Tiesiog fotoaparate atsižymim, kad vis dėl to ją pamatėm, aplankėm ir dar kelis kilometrus Stroget’o gatve kiūtinam taip trokštamo poilsio į viešbutį.
* * *
Kovo 13 d. Už lango bjaurus oras. Iki pietų tikimės, kad rūškana, kaip ir vakar išsisklaidys, bet klystame. Tad nepalankioms oro sąlygoms suardžius mūsų pirminius planus, griebiamės antrinių: nusprendžiame šiek tiek iš arčiau susipažinti su Kopenhagos kultūriniu gyvenimu. Labai daug klausimų, kurį muziejų pasirinkti mums nekyla - vėjuotomis gatvėmis šuoliuojame iki Stroget‘o, į taip visų išreklamuotą ir rekomenduotą Erotikos muziejų, prie kurio durų, visus atvykusius čia, pasitinka turbūt didžiausias auksinis falas pasaulyje.
Pats muziejus ganėtinai informatyvus, bet šiek tiek nuobodus. Pirmose keliose salėse teko net žiovulį šalin ginti, nors tolimesnėse reikalai šiek tiek pasitaisė.
Jei turite papildomo laiko Kopenhagoj, oras šaltas/darganotas, nenorite nuklysti toli nuo centro ir nerandate kitų alternatyvų, galbūt ir tinkama išeitis būtų čia užklysti. Tačiau mano manymu, visos kalbos apie šį muziejų yra gerokai perdėtos ir ta šimtinė, kurią palikome, kad čia įeitumėme, nebuvo to verta. Jei kas nors duotų progą antrą kartą rinktis, tai tikrai be ilgų svarstymų rinkčiausi aplankyti Kopenhagos Eksperimentariumą arba Planetariumą. Manau laikas taip būtų praleistas daug turiningiau ir naudingiau.
Išėję iš Erotikos muziejaus dar aplankėme Rundetern bokštą. Spiraliniu pakylimu užlipome iki pat jo viršaus, o iš ten atsiveria nuostabi Kopenhagos panorama. Tikrai verta nepatingėti ir palipėti.
Likusią dienos dalį naršome po įvairias parduotuves, o vakare sprendžiame dilemą, kur geriau danišką alų degustuot: ar Karlsbergo darykoloje ar tiesiog bare su vietiniais. Galų gale nusprendžiame Karlsbergo „degustacijai“ pasirinkti Stroget’e jau nužiūrėtą „Happy Jazz“ klubą. Ir kodėl mūsų nebuvo pasiekę gandai, kad net patys danai klubuose dėl didelių kainų nesilinksmina!? Vietoj to išsiperka viešbučiuose kambarius, susirenka visi į krūvą ir iki paryčių ošia. Tad dviese prarymojame klube iki 1val, išsiurbčiojame 25Lt. vertės 0,4l. po bokaliuką Kalsbergo alaus ir vos nesikeikdami traukiam į viešbutį, kuriame randame iki paryčių nenurimsiantį “tūsą”.
* * *
Kovo 14d. 9 val vos vos praplešiame akis. Nusiprausiame, papusryčiaujame, išsiregistruojame iš viešbučio ir dar kartą, jau iki skausmo pažįstamu keliu, lėtai patraukiame jau pramintais miesto takais. Pirmiausia praeiname Tivoli sodus. Paspoksot į juos tenka tik pro vartų grotas, kadangi atrakcionų parkas vis dar neatidarytas po žiemos. Traukiame toliau ir prieiname miesto centrinę aikštę, kurios viename gale jau prasideda Stroget‘as. Tradiciškai einame juo, kol prieiname dar vieną didelę aikštę ir šįkart pasukame dešnėn, link kanalais išraizgyto Kristianshavn‘o, pasigrožime rūmais ir grįžtame prie Rudeterno bokšto, kur laukiame žygiuojančios sargybos. Su jais keliausime iki Amalienborgo Karališkųjų Rūmų, vietos, kur gyvena karališkoji šeima.
Amalienborgo rūmai sudaryti iš keturių skirtingų pastatų, iškilusių daugmaž 1750m ar kažkas panašaus. Nuo 12 valandos kasdien prie jų keičiasi sargyba, surengdama ganėtinai išsamų “šou”, tačiau tai trunka ne ypatingai ilgai ir norint pamatyti visą ceremoniją geriau nevėluoti. Būdami ten nepraleiskite progos pakalbinti, kokį nors karališkąjį sargybinį ir būsite nustebinti, jei galvosite, kad jie tokie pat nebylūs ir nepaslankūs kaip anglų.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Apibendrinimas: Kopenhaga gražus miestas, turintis įvairių staigmenų įvairaus „plauko“ turistam. Ankstyvo pavasario oras šiltesnis. Danijoj šiuo metų laiku nerasite nė vieno gabalėlio sniego, tuo tarpu kai Lietuva vis dar skendi sniego patale. Tačiau tas šiltumas yra apgaulingas. Nuo jūros atplūstantys vėjo gūsiai atlieka savo darbą. Ir jei danai jau laksto su trumpomis rankovėmis, tai nereiškia, kad Jums būtina nusimesti šiltus paltus ir lįsti į pavasarinį džemperį. Su tokių „kvailysčių“ pasekmėmis teko mums šiek tiek pakovoti po šios trumpos kelionės.
Patys danai be galo malonūs, paslaugūs. Visi be problemų kalba angliškai. Televizijos kanalai transliuoja angliškas laidas be vertimų (tik su subtitrais) ir kiek pastebėjom, be galo mėgsta visokius realybės šou.
Bet ar aš važiuočiau čia dar kartą?. Jei nebūtina - ne. Manęs Kopenhaga tiesiog neužkabino, nors trūkumų jai vargu ar kokių rasčiau. Tai tiesiog matyt ne mano vieta.
Kadangi dažną keliautoją domina kainos, tad truputį dar brūkštelsiu apie daniškas kainas... O tos daniškos kainos, gali būt nemažu galvos skausmu, o kartais ir tikra katastrofa vidutinias pajamas gaunanačiam lietuviui. Pasakojimo rašymo metu, verčiant į litus ir nežymiai apvalinant 1Dkk/2 = 0.5 Lt .
Padorus ekonominės klasės viešbutis su pagrindiniais patogumais parai su pusryčiais 535 Dkk;
Metro (Kastrup – Central Station) – 51 Dkk (vienkartinis, į vieną pusę);
Alus (kavinėje – bare – klube) – 35-50 Dkk (0.4 litro);
Muziejai – 50-100 Dkk;
HotDogas - 59Dkk;
Pepsi orouoste (0.3 litro) – 35Dkk;
Palyginimui: suktinė žolės Kristianijoj tekainuoja 10 arba 15 Dkk.
Rūbų ir avalynės kainos, priešingai nei maisto produktų, taip pat stebino pigumu.
Tad jei važiuojate į Kopenhagą parūkyt ar garderobą atsinaujint, tuomet ok, bet visur kitur, kad ir kaip Jūsų nebestebintų aukštos kainos, daniškos vis vien kažkurioj, lygioj vietoj nustebins.
Danijoje bet kur galima atsiskaityti Dkk, Eurais ir kita Skandinaviška valiuta. Bet geriausiai turėti vietinių kupiūrų, nes atsiskaitant kita valiuta skaičiai apvalinami tikrai ne kliento naudai, o ir smulkių kapeikų nepriima.
Tai tiek.
