Kelionės pasakojimai nuotraukos

Sapnai apie Šaltą Vasarą

Komentarai (4) Spausdinti
SAPNAI APIE ŠALTĄ VASARĄ. ISLANDIJA 2010.07.31



Prieš pradėdamas pasakojimą noriu padėkoti draugams. Ingridai (vardas pakeistas, bet redakcijai žinomas:D) už aktyviai demonstruotą meilę, savitarpio palaikymą ir supratingumą, Zenonui už informaciją, visureigį ir nakvynę, Robertui ir Raimondai už vietą automobilyje, stogą virš galvos, svetingumą ir gidų po Reikjaviką paslaugas, Lolitai už cepelinus, o Sauliui - už alų. Be Jūsų ši kelionė nebūtų įvykusi ir buvusi tokia turininga.

PRATARMĖ

Islandija nuo mažens man buvo stebuklų šalis, todėl, kaip ir pusė šios ugnies ir ledo salos gyventojų, tikėdamas troliais, elfais ir raganomis jau gerą dešimtmetį brandinau mintį ten apsilankyti.

2009 m. pabaigoje apsilankęs Lietuvoje Arnoldas iš JAV tradiciškai pasiūlė vidurio tašką tarp Europos ir JAV, kaip tinkamiausią opciją paminėti mudviejų jubiliejų su geriausiais draugais, tačiau jau Naujųjų Metų naktį supratome, kad ne visiems yra galimybių ir noro ten apsilankyti. Vieta buvo pakeista mažiau egzotiška, bet pigesne – Turkija.

Truputį nukabinau nosį, atsisakiau Turkijos vasarą, ir nutariau nebesiblaškydamas savarankiškai planuoti dviejų-trijų savaičių kelionę po Islandiją: sukūriau tinklapį facebook‘e, kuriame galite rasti daugiau detalios naudingos informacijos kelionei, išsiutinėjau kvietimus visiems potencialiai tinkamiems kalnų žygiams kandidatams, nuosekliai rinkau informaciją ir skaitinėjau forumus. Lietuvių kalba geriausia informacija buvo www.islandija.com saite ir „Ežiukai rūke“ svetainėje. Ačiū ten rašiusiems. Kelione susidomėjo vos 5 žmonės, bet ir tie, flioktelėjus ugnikalniui, atsisakė planų vykti. Daugumos vis dar galvojusių apie kelionę argumentai buvo „nežinau ar bus laiko ir pinigų“, „o jeigu neskris lėktuvai?“ ir „išleidau pinigus kitiems reikalams“.

PLANO EIGA

Kelionės data artėjo, keliaujančių konkretumas blėso, reikėjo pirkti aviabilietus. Planuoti tripo niekas nesiruošė, ir viskas nugulė ant mano vieno pečių. Teko atsisakyti minties apie super džipą, kurio vien tik nuoma Islandijoje kainuoja apie 10 000 Lt. Dar prisidėtų kuras ir draudimas, o tai jau ne mano kišenei.
Laimei, virtualiai spėjau susipažinti su fotografų portalo „Fotokudra“ dalyviu Zenonu, gyvenančiu Snaefelsness. Jis pasisiūlė nupirkti būtiniausių kelionės reikmenų, pasivažinėti jo visureigiu, patarė ką imti, o ko atsisakyti kelionėje, bet vis tiek per neapdairumą pasiėmiau prožektorių, kurio taip nė karto ir nepanaudojau per baltąsias naktis.

Galvodamas apie keliones tranzu ir autobusais, pakavausi kuprinę ir sukau galvą kaip viską reikės sutalpinti, o vėliau ir panešti.

Likus bene mėnesiui iki kelionės Ingrida pusiau juokais, pusiau rimtai pasiteiravo kiek gi per pusmetį surinkau pakeleivių, ir išgirdusi, kad rengiuosi vykti vienas arba atidėti kelionę kitiems metams, pasisiūlė vykti drauge. Nedelsdamas sutikau, ir likus gal 3 savaitėms iki kelionės pradžios, apie Jonines, nusipirkau bilietus. Burtas mestas, Eyjafjadlajokullis dar triukšmauja, bet jau nusibezdėjęs, o purvasklaida gąsdina, kad 2-3 metų laikotarpiu turėtų prasprogti ir Katla, o jau tada, neva, geriausia visiems būtų kraustytis į Westfjordus. Tokių minčių lydinas, susipirkęs būtinas maisto atsargas sau ir Ingridai, bei 10 lipnių musėgaudžių Zenonui be didelio namiškių pritarimo, patraukiau į ugnies ir ledo žemę.

ORE. 20100711.

Prieš išskrendant niekaip neprisiminiau, kur nukišau savo Victorinox peiliuką. Ačiū muitininkams, kad rentgeno pagalba šitą man ypatingai brangią relikviją surado mano rankiniame bagaže, ir spjūvis jiems į veidą, kad konfiskavo. -Nesidžiauk radęs – neverk pametęs,- sako liaudis, bet šiuo atveju tai buvo tėvo dovana, ir aš jos nepamečiau. Labai apmaudu, kad neleido jo kaip nors supakuoti ar išsiųsti kitais būdais. Už tai kaip blizgėjo tų vyrukų akys jį pamačius. Gana apie tai.

Trumpas, vos pusvalandį trukęs stabtelėjimas Kopenhagos oro uoste nepaliko didesnio įspūdžio, ir mes jau vėl sėdėjome kitame laineryje, pro kurio langą vos už poros valandų ėmė ryškėti dar nematytos salos kontūrai ir didelė Vatnajokull sniego kepurė. Beje, ji ne tik didžiausia Islandijoje, Europoje, bet ir didesnė už visus Europos ledynus kartu sudėjus. Akys raibo nuo pirmo įspūdžio, o galvoje sukosi jau matyti vaizdai iš internete ir Icelandair lėktuvo sėdynėje įtaisyto jautraus lietimui LCD ekrano. Statistiniais duomenimis mums liko vos keli šimtai kilometrų iki Keflaviko...

KEFLAVIK. 20100711.

Nusileidę vos 9:00 ryto nesunkiai praėjome kontrolės postą taip ir nesustabdyti, o juk kiekvienas tempėme po beveik 20 kg sveriančią kuprinę, pilną drabužių ir avalynės, turistinio inventoriaus, 3 kg mėsos konservų, po 0,7l degtinės butelį ir bloką cigarečių. Šie kiekiai yra leistini. Gabenantiems didesnius gresia visiška prekių ir produktų konfiskacija plius nemaža bauda, o už viršsvorį tenka pakrapštyt kapšelį. Čia pat išpakavome savo mantą iš apsauginių kokonų ir sutikome mūsų naująjį pažįstamą - Zenoną.

REŶKJAVIK. 20100711.

Sėdome į Zenono Isuzu Trooper ir nurūkome Reikjaviko link. Pūtė žvarbokas vėjelis, oras buvo debesuotas su pragiedruliais. Pasidomėję autobusų grafikais ir bilietų kainomis (~1Lt/km), apsistojome vietiniame bute suvalgyti pietų: makaronų su atsivežtais konservais. Visiems labai norėjosi jų paragauti. Zenonas nedelsdamas pakepė dar ir kiaulienos šoninės karbonado. O po to – į miestą ir prekybos centrus: pirkti kilimėlių ir to, ko dar neturime. Tūkstančiais kronų užrašytos kainos pradžioje baugino, o širdį glostė jausmas, kad esame beveik milijonieriai. 100 islandiškų kronų yra vertos maždaug 2,20 litų. Tiesa, šios valiutos vargu gausite lietuviškuose bankuose, o ir jų parduoti nepavyks, taigi pasistenkite šioje plastikinių kortelių šalyje, kur netgi autobuse galima atsiskaityti Visa Electron debetine kortele, grynųjų turėti kuo mažiau.

Parduotuvės liepos mėnesį čia atsidarinėja pietų – apie 12-13 val., o baigia darbą apie 18.00. Nespėjai – tavo bėdos. Dar užsukome pas ukrainietį nusipirkti taip trūkstamų grikių ir ryžių, bet kur tau – jis taip pat nedirbo. Vietiniai sakė, kad jau kuris laikas neįmanoma jo surasti. Parduotuvė nuolat uždaryta. Galbūt žmogus taipogi atostogauja. Vakarėjo. Nusprendėme negaišti ir patraukti Zenono namų Midhraun vietovėje link.

Prabėgtomis aplankėme miesto centrą: turgavietę, liuteronų
ir katalikų bažnyčias, centrinę gatvę ir pasižiūrėję linksmą gatvės teatralo šou
, Paryžiaus kavinėje išgėrėme kavos. Pakeliui dar stabtelėjome keletoje vietų pafotografuoti.
Nemažą įspūdį paliko Hvalfjarðargőng tunelis.

Tuneliuose gresia labai didelės baudos net už menką greičio viršijimą, todėl privalu laikytis ženkluose nurodyto, o keliuose galima viršyti iki 10 km/h, bet to daryti nepatartina. Islandijos keliuose dažniausiai žūna atvykėliai iš kitų šalių, nepaisantys kelio ženklų ir stendų su nurodymais. Mūsuose nesudėtinga važiuoti ir viršijus greitį net keliasdešimt kilometrų per valandą, o ten ir leistina paklaida gali tapti lemtinga. Tik pirmasis kelias yra panašesnis į automagistralę. Kiti keliai geresni tik Reikjaviko apylinkėse ir Snaefelsness pusiasalyje. Dauguma kelių yra tipiški Lietuvos žvyrkeliai kietais kelkraščiais, bet pilni akmenų, taigi nuvažiavimas nuo kelio gali būti lemtingas jums ir jūsų automobiliui. Tiesa, nesilankiau Islandijos šiaurėje ir rytuose, todėl ką nors teigti apie tenykščių kelių būklę negaliu. Blogiausia važiuota kelio atkarpa buvo keliukas į Snaefelsjokull ledyną ir 60 kelias Westfjorduose, kurio vietiniai rekomenduoja vengti kaip itin stataus, nelygaus ir prasto. Ten Zenono visureigiu gal apie valandą kračiausi vos 20km/h greičiu.

MIDHRAUN. 20100711.

Vakare privažiavome Zenono namus – konteinerinį namelį, dengtą izotermu, su virtuve, tualetu ir dviem miegamaisiais, taip pat šiokiu tokiu interneto ryšiu. Zenonas čia gyvena jau keletą metų ir džiaugiasi esamomis sąlygomis. Dirba niekieno nevaikomas - stato ūkininko namą, šypsosi kalbėdamas apie vietos žuvies ūkyje dirbančius mongolus ir kolegą Afganistano karo veteraną, o Kretingoje, iš kur yra kilęs, sakėsi nesumotų kuo užsiimti ir kaip pragyventi; čia išleidžia mažai ir turi galimybę užsidirbti. Mintis apie vienatvę Zenonas veja šalin ir net nenori apie tai kalbėtis. Šiam žemaičiui svetimas liūdesio ir nuobodos jausmas.

Atvykę pas jį jau buvome praalkę, todėl pavakarieniavome ir artėjančio Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus ir naujos pažinties proga atkimšome degtinėlės butelį, kurį čia pat dviese ir sutvarkėme, užpešdami atvežtomis Winston Silver cigaretėmis.

Kitą rytą Zenonas išlydėjo mus pataręs ką derėtų aplankyti kelionėje po naujausią, vos 2008 metais atidarytą Snaefelsjokull NP, perspėdamas vengti aštrių akmenų, nes vietiniai servisai Islandijoje iš to darosi nemenkus pinigus ir linkėdamas gero oro.

Oras iš tiesų buvo puikus. Kaitino +22 C ir švietė saulė. Dangus didžiąją kelionės dalį buvo debesuotas su pragiedruliais ir be vėjo. Vietiniams lietuviams, o gal ir patiems islandams tai kėlė didelę nuostabą. Sakė, kad mums nepavyks įsijausti į vietines gamtos sąlygas ir išsivešim tik geriausius įspūdžius apie šią atšiaurią šalį.

SNAEFELSNESS. 20100712.

Pirmiausia patraukėme 54 keliu iki juodos Budhir bažnytėlės
, stovinčios ant Atlanto vandenyno kranto, apšviestos ryto saulės šviesos. Kaip vėliau įsitikinome, visa Islandija pilna tokių.

Vėliau 54 kelias sukosi į kalną, o mes pasukome Arnarstapi link, darydami ratą aplink Snaefelsjokull ledyną. Prieš užsukdami į Arnarstapi, nutarėme užvažiuoti į kalną, kuo arčiau sniego kepurės.
Keliukas buvo vos daugiau nei visureigio pločio, todėl kylant įkalne labai nesinorėjo sutikti iš priekio atvykstančių automobilių, kurių, ant kalno buvo net keletas. Stabtelėjome aikštelėje šalia Aido olų. Čia buvo atvykusių netgi lengvaisiais automobiliais VW Golf, Ford Focus ir pan. Stebino atvykėlių drąsa ar naivumas, nes visas keliukas buvo panašus į pemza ir šlaku nusėtą tarką. Tokiame padangas pradurti – vienas juokas. Ir pats išlipęs nuolat dairydavausi ar neminkštėja visureigio padanga.

Atšiaurūs kalno vaizdai truputį šiurpino, o vaizduotė kėlė pasigėrėjimą ir siaubą galvojant apie nusileidimą, nes turėjau menką važinėjimosi kalnų keliukais patirtį. Žinojau tik kad stabdoma varikliu ir pavaromis, kaip galima mažiau spaudant stabdžių pedalą, nes kalnuose stabdžių kaladėlės greitai pasibaigia.

Pasigrožėję Snaefelsjokull ledynu iš viršaus, gana lengvai ir jau visai be baimės nusileidome atgal į Arnarstapi kaimelį
. Aikštelėje šalia senovinio restoranėlio pasistatėme automobilį, ir pro Bergheist skulptūrą iš akmens
, simbolizuojančią bebaimį atskalūną ir kalno dvasią, skirtą kalnuose žuvusio vaikino atminimui, patraukėme pėsčiųjų taku Atlanto pakrante stačiais krantais. Šioje vietoje yra paukščių draustinis, todėl gausu kirų, žuvėdrų, ančių, gulbių ir net mormonų. Vietovėse nuošaliau nuo kranto pievose mekena perkūno oželiai ir kiti mūsų kraštams būdingi paukščiai.

Prasiėję taku valandėlę, nutarėme papietauti. Susiradę užuovėją, kirtome po tuno ir mėsos konservų dėžutę. Saulės atokaitoje kaip mat pasidarė kur kas šilčiau nei galima būtų įsivaizduoti. Užkandę ir pailsėję patraukėme atgal link džipo
, ir greičiausiai todėl nepastebėję praėjome jūroje stovintį natūralų tiltą iš bazalto. Būtinai aplankysime jį kitą kartą.

Toliau kelias driekėsi per plačius lavos laukus, ir viliodavo turistus vienur kitur išdėstytais įsimintinas vietas žyminčiais stendais, bet ko nors labai išskirtinio nepastebėjome. Aplankėme švyturį, 70m aukščio lavos uolas jūroje ir apleistus žvejų namelius
. Žveju šiose vietose berniukas tapdavo tuomet, kai pakeldavo 50kg sveriantį akmenį į vieno metro aukštį; patyrę žvejai pakeldavo apie 130kg, o neretais atvejais ir 150kg akmenis. Taigi, čia nuo seno gyvena tik labai stiprios sveikatos žmonės. Tas matyti pažvelgus į tipišką Islandijos gyventoją.

Deja, šalyje apstu ir incesto atvejų, todėl nemažai žmonių turi išsigimimų, o užsieniečiai ir turistai čia be galo laukiami ir maloniai kviečiami į svečius. Sakoma, kad ne vien pakeliauti. Ypatingai tas jaučiasi savaitgaliais Reikjaviko centre. Bekeliaudami svarstėme, ką gi čia galima būtų nuveikti ilgais šaltais žiemos mėnesiais, ir vienintelė mus nuolat persekiojusi mintis buvo „valgyti, gerti ir miegoti arba daryti vaikus“, nes gyvenant 5 trobų miestelyje, kur tave supa vien šeimynykščiai veikti tiesiog nėra ką. Tikriausiai dėl tos priežasties dauguma islandų emigruoja į Daniją ir Norvegiją, o likusieji traukia į Reikjaviką ar jo apylinkes. Dėl tos priežasties Islandijoje gyvena vos 300 000 gyventojų, kurių beveik 2/3 – Reikjavike.

Po pietų pradėjo niaukstytis, todėl aplankę Saxholl
ir Burfell
kraterius bei Klukkufoss krioklį
, nutarėme patraukti pro žvejų namukus namolio, taip apvažiuodami visą pusiasalį. Hellisandur miestelyje esančioje N1 degalinėje pasipildėme maisto atsargas ir pravažiuodami užsukome pasižvalgyti po Rif ir Olafsvik miestelius. Toliau 574 kelias įsiliejo į 54, kuriuo perlipę kalną nusileidome į ryte paliktą sankryžą, o iš ten jau matytu keliu pasiekėme Midhraun vietovę.

Pakeliui dar užsukome pažiopsoti į Moss krioklį, krentantį nuo kalnų viršūnių, bet kadangi sukiojomės kažkokio surauktanosio ūkininko kieme, ilgai neužsibuvome, ir nuotraukų nepasidarėme. Apskritai, keliaujant po Islandiją kriokliai gali tikrai pabosti, todėl verta kreipti dėmesį nebent į pačius įžymiausius.

WESTFJORDS. 20100713-14.

Pavakarieniavę nepastebėjome kaip nulūžome, ir kitą rytą
Zenonas mielaširdingai atidavė automobilį dviejų dienų kelionei po stačiausiomis visoje šalyje uolomis pagarsėjusius Westfjordus. Dokumentų patarė neprašyt, nes pats dorai nebepamena, kada policija jų prašė, o ir nebeprisiminė, kur juos padėjo. Svarbiausia, laikytis taisyklių, ir niekas be reikalo prie jūsų nesikabinės.

Zenonas patarė 54-uoju važiuoti iki 55 kelio, nes 56 yra prastesnis, ir tolimesnis. Kaip patarė, taip ir padarėm. Pravažiuodami dar kartą žvilgtelėjome į pirmą dieną aplankytą sudūlėjusį Sydhri kraterį
. Toliau žvyruotas, bet gana lygus kelias driekėsi per ganyklas ir ūkius iki pasiekėme 60 kelią ir Budharsdalur miestelį, kuriame nutarėme pasipildyti baką, nes Zenonas perspėjo, jog Westfjordai nepasižymi degalinių gausa
, o visoje Islandijoje sklinda nešvankus anekdotas apie du piemenis lyginančius moteris su avimis.

Po to kelias eina per molą, besidriekiantį vidury fiordo iki Verzlunarstadhur vietovės, kur netrukus pradeda staigiai kilti į kalnus ir vingiuoja pietine Westfjordų dalimi iki pat Dynjandi krioklių
. Būtent ši kalnų kelio atkarpa buvo pati baisiausia per visą Islandijos kelionę. Gerą valandą sukau tuos fiordus sukandęs dantis, važiuodamas ne daugiau kaip 30 km/h greičiu per stambią skaldą ir vykdomus kelio darbus. Taip nusikratėme iki kryžkelės su 63 keliu, kur nutariau pralinksminti miegančią Ingridą ir pasiimti porą pakeleivių iš Kanados.

Kanadietės buvo ne kaip nusiteikę, nes nepaklausę vietinių patarimo važiuoti šiauriniais fiordais, sukorė bemaž 100 km kelią nuo Isafjorduro, į kurį mes važiavome, ir toje vietoje jas vežęs vokietis liepė išlipti iš VW Golf, nuogąstaudamas, jog jų su visa manta neatlaikys automobilio važiuoklė. Kaip minėjau, kelias buvo tikrai ne itin tinkamas važiuoti netgi visureigiu.

Pakeliui stabtelėjau nufotografuoti vieno iš krioklių, būdamas beveik tikras, kad tai tas pats Dynjandi, bet po valandėlės supratau smarkiai klydęs. Kelias ėmė stačiai leistis žemyn, ir kairėje atsivėrė pasakiškas krentančio kaskadomis plataus krioklio vaizdas
. Šalia buvo įkurta stovyklavietė be patogumų. Nepakartojama! Išleidome pakeleives tranzuoti toliau, o patys gerai valandai pasilikome pasigrožėti vaizdu ir įkopti iki pat aukščiausio ir plačiausio krioklio. Iš čia į slėnį atsivėrė nepakartojama panorama.
Kiek atsikvėpę nutarėme traukti toliau.

Nuvažiavę vos porą kilometrų pakeliui pastvėrėme dar du nelaimingai užstrigusius vaikinukus iš Bretanės: Germain ir Raphaël. Šie du traukė į šiauriausią Westfjordų dalį ieškoti poliarinių lapių ir su savo įranga keliavo jau bemaž trečią savaitę. Kaip vėliau paaiškėjo, pavyko aptikti tik lapių pėdsakus. Vaikinai už sustojimą pasišovė mus pasikviesti išgerti alaus vietiniame restoranėlyje. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Kadangi vairavau (o Islandijoje galioja beveik sausas įstatymas (0,02 promilės)), vietoj alaus gėriau kavą.

Pridursiu, kad keliaujant dar daug kartų skirtingose vietose nuolat sutikdavau tuos pačius žmones arba pastebėdavau prieš tai gerokai seniau matytus veidus. Tai tik patvirtina faktą, kad šalis tikrai nedidelė, ir gyventojų joje labai mažai, ir tie patys migruoja tais pačiais maršrutais.

Baltoji naktis neleido sutemti, todėl pokalbiai prie alaus užsitęsė iki vėlumos, o restoranėlis jau užsidarė. Sėdome į automobilį ir nurūkome į Isafjordhuro pakraštyje esantį nebrangų kempingą. Ingrida kategoriškai atsisakė nakvoti palapinėje, ir vietoj to pasirinko automobilio sėdynę ir miegmaišį. Neliko nieko kito, kaip tik su ja sutikti. Naktį keletą kartų užvedėme automobilį, idant nesušaltume.

Kitą rytą pakirdome anksti – apie 6.00.
Nutarėme nieko negaišdami važiuoti pusryčių ir kuro, nes laukė dar gana ilgas nežinomas kelias šiauriniais fiordais ir apie 450 km iki namų.

Prieš tai dar nutarėme pasiekti labiausiai į šiaurę nutolusį mūsų kelionės tikslą – Bolungarvik miestelio pašonėje esantį Stigahlidh plokštikalnį su apžvalgos aikštele ir meteorologijos stotimi
. Keliukas kilo 16 proc. įkalne, o viršuje buvo ganėtinai šalta dėl stipraus vėjo, todėl pykštelėjome po porą kadrų ir nubėgome atgal į automobilį. Rytas buvo giedras, o iš slėnio į dangų kilo mums vis dar po kojų esantys debesėliai. Stovint ant kalno krašto užgniaužė kvapą. Teko girdėti, kad neseniai šiose vietose nuo kelių šimtų metrų aukščio uolos į vandenyną nukrito turistas.

Grįžome į Isafjordhurą
ir po to jau patraukėme šiaurinių fiordų link.61 keliu. Eyrarhlidh vietovėje stabtelėjome prie sename islandiškame ūkelyje - Litlibaer - įrengtame muziejuje
, kur vietoj bilieto mums pasiūlė pieniškos kavos ir vaflių su mėlynių, tekšių ir bruknių uogienėmis bei putėsiais
. Šeimininkų svetingumas, o gal šalia stovintis mūsų automobilis pritraukė ir daugiau turistų. Netrukus močiutė ir anūkas vos spėjo suktis apie atvykėlius, taigi sukirtę žavingus desertinius pusryčius, nurūkome puslankiais sukdami fiordą po fiordo tolyn. Taip važiavome iki pat Langidalur, o vėliau pasiekėme ir kryžkelę su 643-iuoju. Šiuo keliu prisijungėme prie 645-ojo ir apsukome nedidelį ratą Grenlandijos jūros pakrante iki pat Hrofberg vietovės, kur vėl įvažiavome į 61 kelią. Prieš tai dar stabtelėjome Drangsnese užsipilti kuro, nes besukant fiordus kuro buvo jau gerokai sumažėję.

Paskui 61 keliu privažiavome tą patį molą per Gilsfjordur ir per likusias porą valandų pargrįžome į Midhrauną, kur jau ganėtinai nusiminęs mūsų laukė Zenonas. Pralinksmėjęs čiupo antrą atvežtos degtinės butelaitį, kurį mudu čia pat ir sudorojome.

Tiesa, prieš tai truputį apsiprausėme ir susikrovėme daiktus rytdienos kelionei į 5 dienų kalnų žygį.

AUKSINIS RATAS. ÞINGVELLIR-GEYSIR&STOKKUR-GULLFOSS. 20100715.

Žalgirio mūšio 600-ujų metinių ir nutrūkusio visureigio generatoriaus dirželio proga turėjome savo žygį per kalnus atidėti vienai dienai ir pasižvalgyti po istorines islandų žemes ir turistų masinės traukos objektus, išvardintus viršuje. Laimei, dirželis nutrūko vos išvažiavus iš Borgarnes, taigi, negaišdami, kol variklis galutinai išsunks akumuliatorių, apgręžėme ienas, ir pasukome artimiausio servisiuko link. Meistras pasakė, kokio dirželio ieškoti degalinėje ir visa trijule patraukėme jos link. Sugrįžus islandai nepuolė tvarkyti džipo, bet dar pasišnekučiavę ir išgėrę kavos nutarė imtis darbo. Vos pravėrę kapotą nepastebėjo, kad ant skriemulio dedasi du, o ne vienas diržas, taigi Zenonas turėjo ir vėl šuoliuoti iki degalinės nusipirkti dar vieno dirželio. Visos paslaugos atsiėjo apie 80 Lt, kas mus gana maloniai nustebino.

Porą valandėlių užtrukę vėl skriejome 1 keliu Reikjaviko link. Prekybos centre nusipirkome trūkstamas lazdas kalnams, o Ingrida prisiminė palikusi namie maudymosi kostiumėlį, todėl įsigijo bikini, kurį mums knietėjo kuo greičiau įvertinti.

Įdienojus privažiavome Þingvellir NP
. Apie tai gausu informacijos visame internete. Čia buvo įkurtas pirmasis Altingas – islandiškasis parlamentas, čia lediniame šaltinio vandenyje traukdavo virve surištas moteris
. Neišgyvenusias paskelbdavo raganomis. Šiaurinėje Islandijos dalyje ant laužų degindavo raganius. Þingvellir NP įkurtas Amerikos ir Eurazijos tektoninių plokščių trūkio vietoje. Šis trūkis kasmet padidėja maždaug 2 cm. Turizmo informacijos centre gausu informacijos apie tai kaip susiformavo šis plyšys ir jo viduryje tyvuliuojantis tektoninis ežeras.

Vietiniai lietuviai nesitveria savam kailyje čia atvažiavę, nes visi yra buvę su kiekvienu nauju atvykėliu ir lankęsi jau po keletą kartų, todėl šis nacionalinis parkas jiems kelia žiovulį. Nelikau priblokštas ir aš. Malonu pasižvalgyti, bet kad labai jau nustebintų vaizdai, nepasakyčiau.

Apvažiavome nacionalinį parką 36-uoju ir 37-uoju patraukėme Geysiro ir Stokkuro link
. Papietavome ant pievelės su rytų europiečiais ir patraukėme stebėti kažko panašaus, ką jau buvau matęs Yellowstone NP, JAV, taigi tai ir vėl manęs per daug nepribloškė, bet pradžiugino faktas, kad prasprogo didysis ir seniausias Žemėje geizeris, pratrūkstantis vos 4-6 kartus per metus. Turistus vedžiojusi jaunutė gidė nenustygo savam kailyje ir aplinkui taškėsi seilėmis, garsiai minėdama pastarąjį faktą, nepamiršdama pridurti, kad kai kurie išsiveržimai įvyksta ir naktį, kai nėra turistų
.

Po valandėlės pasukome Auksinio krioklio
, pasipuošusio vaivorykšte, link. Krentančio vandens garsas masino iš tolo, o galimybė prieiti prie pat krioklio miklino kojas, todėl prabėgtomis pykšteldami fotoaparatais nusileidome iki pat centrinės aikštelės.
Ikvaliai prisifotografavę, pasukome Seljalandsfoss link. Ilgokai dardėjome 30-tuoju keliu iki pat 1-ojo, o tada besišnekučiuodami apie ugnikalnį ir stebėdami vietas, jau matytas NATIONAL GEOGRAPHIC laidose ir žurnaluose, privažiavome gražuolį krioklį
.

Zenonas nusprendė iki jo nebeiti, nes taip pat buvo čia jau keletą kartų, ir nukopinėjo visus šlaitus, taigi pasivaikščioti buvo įdomu tik mudviems su Ingrida. Ugnikalnis dunksojo kažkur toli viršuje už krioklio. Išsiveržimo metu ši teritorija buvo uždaryta, o pirmojo kelio puskilometrio atkarpa visiškai nuplauta ledynų sukelto potvynio. Tuo metu, kai mes ten lankėmės, kelias buvo jau sutaisytas ir vyko gana intensyvus eismas.

Pietinis kalno pakraštys, nuo kurio teka Seljalandsfoss, anksčiau buvo Atlanto pakrantė. Dabar jūra pasitraukė 5 km, buvusios pakrantės vietoj palikdama stačius skardžius su daugybe nuostabių krioklių, geriausiai žinomas iš jų yra Skogafossas. Esant didesniam vėjui, mažesnių krioklių vanduo gali netgi tekėti į kalną.
2009 m. pabaigoje ugnikalnio apylinkėse pasireiškė seisminis aktyvumas. Pirmasis išsiveržimas prasidėjo 2010 m. kovo 20 d. Vėliau sekė trumpa pertrauka. Balandžio 14 d. išsiveržimas buvo sprogstamojo pobūdžio, dideli kiekiai ištirpusio ledyno vandens upėmis pasileido link vandenyno, ~800 žmonių evakuota. Išsiveržęs Eyjafjadlajokudll į atmosferą paskleidė didelį vulkaninių pelenų debesį, dėl kurio nuo balandžio 15 d. didžiojoje dalyje Europos uždaryta oro erdvė, nutraukti lėktuvų skrydžiai.
Prognozuojama, kad Eyjafjallajokull gali iššaukti gretimo, daug galingesnio, Katlos ugnikalnio išsiveržimą, nes jis jau keletą kartų sekė po Eyjafjallajokull.
Apie 21.00 pasiekėme nakvynės vietą - Skogar
. Pasižvalgėme jau uždarytame turistų informacijos centre ir nutarėme pasigaminti vakarienę ir išgerti alaus, kurio neštis tikrai nesiruošėme. Po to dar šiek tiek pasivaikščiojome .prie Skogafoss krioklio ir nusprendėme anksčiau gultis, kad kitą rytą galėtume anksčiau pradėti sunkų Trolių žygį.

LAUGAVEGUR KALNŲ TAKAS. 20100716-20.

Pirma diena. SKÒGAR - ÞORSMÖRK.

Iš ryto atsikėlę gerai pasistiprinom, paskui susiliejom su gamta. Tada Zenonas pastatė visureigį stovėjimo aikštelėje, ir su visa manta, kiekvienas po maždaug 20 kg kuprinėmis, lėtai kulniuodami patraukėme kalnų link.

Priešakyje laukė apie 23km atstumas, lėtas pakilimas į maždaug 1100 m aukštį ir statokas dardėjimas žemyn. Čia prasidėjo visi nuotykiai. Dauguma keliautojų eina atvirkščiai: nuo Landmannalaugaro iki Skògaro, nes tada takas eina savotiškon nuokalnėn su perkopimais, bet su sąlyga, kad Zenonui mašiną patogiau buvo palikt Skògare, ir nuo kalnu grįžt autobusu iki jos nei atvirkščiai, plius mes jautėmės esą kieti ir pajėgūs eiti priešinga kryptimi – įkalnėn.
Tuojau pat grupėje visi įgavo pareigas: Zenonas tapo grupės vadovu, aš - meno vadovu, Ingrida -sekretore/buhaltere/administratore. Pati sunkiausia pradžia buvo įveikta per keletą minučių - užkopėm laiptais virš krioklio. Su daugiau nei 20 kg ant kupros tai neatrodė visai lengva. Ne iš karto pajutau lazdelių naudą. Jomis naudotis kopiant laiptais buvo ne itin patogu, todėl nešiausi rankoje.

Užkopę padarėme nedidelę pertraukėlę. Tokias mes darydavome maždaug kas pusvalandį, priklausomai nuo tako sudėtingumo, todėl daugiau stengsiuosi apie tai neberašyti. Takas pasidarė nebe toks status, netgi savotiškai suplokštėjo, ir mes keliavome sodriai žalia pieva, o šalia šniokštė begalės neišpasakyto grožio krioklių
.

Vienoje vietoje pasirinkę nelabai tikusį takelį, priartėjome pernelyg arti upės, ir atsidūrėme ant skardžio krašto
. Priešakyje laukė ne itin maloni uola-balnelis, kurią perkopę, atsidūrėme visiškai nepavydėtinoje padėtyje. Pastarąjį kartą panašiai pasijutau kopdamas Škotijos Skye salos Quiraingo kalnuose, šalia Adatos. Širdį nusmelkė šaltis. Priešais mus atsivėrė vaizdas į krioklio išplautą keliasdešimties metrų skardį, o takas taip susiaurėjo, kad juo norėjosi eiti tik prisispaudus nugara prie stačios uolos sienos. Na, ir stovim taip: eit, neit. Po kojom skardis – virš galvos stačiausia uola. Aptrupėjęs nuožulnus smulkia skalda takelis tik kad padėt pėdai ir dar prieš tai reikia padaryt šuolį. Pirmoji įsidrąsino Ingrida. Pasisiūliau iš jos prieš tai perimti kuprinę ir ją palaikyti, kol peršoks išgraužtą takelio atkarpą. Paskui padaviau jos kuprinę, nusiėmiau savąją ir peršokau. Zenonas nusprendė nesismulkinti. Viską padarė pats be didelės baimės. Na, jis jau turi kopimo ir staigaus nusileidimo žiemos takeliais patirties ir gyvena Islandijoje jau keletą metų, todėl tai buvo man suprantama.

Likusią kelionės dalį nutarėme laikytis atokiau nuo upės, bet mus jau vedė tik vienas takelis. Keliavome jau apie 4 val. Priėjęs tiltelį Zenonas pastebėjo, kad po apatiniu kuprinės diržu paspaudė kelnių diržą, kuris gana smagiai nuėdė šonus. Nuo to laiko kelnes buvo pasmukdytos žemyn, o su nugraužtais šonais vadovas bendravo likusias dienas. Perkopę tiltelį
sustojom užkąsti pietų, ir padarėm esminę klaidą - nepasipildėm vandens. Likusį kelią (5-6val) iki Básar ėjome su viltim pamatyt vandens šaltinį. Deja...

Čia galutinai įsitikinome, kad tokiomis oro sąlygomis, kai aplink pelenai, objektyvų kaitalioti neverta, taigi jie tapo tik bereikalingu svoriu. Nuo pietų vietos ir prasidėjo bridimas "per kopas", ir dar paprastai įkalnėn. Iš pažiūros vyravo maždaug apie 2 sprindžių pelenų sluoksnis, o po apačia 1-1,5 m ledo
. Pagal Icelandreview.com Eyjafjallajokulio krateris vien ant Islandijos žemės nusodino per 140 mln. kubinių metrų pelenų, neskaitant tų debesų, kurie nusėdo vandenyne ar EU aerouostuose.

Taip kulniuodami pribridome kalnų trobelę – tarpinę tako stotį, skirtą pasislėpti nuo audrų, pernakvoti ar išsikviesti pagalbos
. Apart atlapų durų, radijo taško, maitinamo saulės baterijomis ir poros primusų ten daugiau nieko nesimėtė
. Visos pakampės buvo prišnerkštos, gausu šiukšlių ir nė vieno žmogaus. Kieme stovėjusio tualeto durys buvo sudaužytos, o dalis šipulių, kabėdami ant virvės, suposi vėjyje. Šiurpokas vaizdelis. Tarytum siaubo filme. Aplink – nė gyvos dvasios. Tik pelenai, sniegas ir vėjas
. Virš galvų dangų praskrodė keli nedideli keleiviniai lėktuvėliai. Ir viskas. Vėl vėjas, pelenai ir sniegas.

Ingrida šiame namuke neužsibuvo. Pirma nuskuodė purvinu sniegu tolyn į pakalnę. Mudu su Zenonu truputį atsikvėpėme ir pasižvalgėme po trobą, surūkėme po cigaretę ir patraukėme toliau.

Taip žygiavome dar gerą pusvalandį, ir sutikome iš priekio atliuoksinčią porelę turistų. Apsikeitėme informacija apie kiekvienus laukiančių išbandymų. Jiems buvo smalsu ar dar toli trobelė ir galutinis taškas, o mums – kada pasieksime Þorsmörką. Informacija nepradžiugino. Takas būsiąs labai status ir gana pavojingas
.

Artėjome prie vietų, kur po ugnikalnio išsiveržimo tekėjo lava, ir takas buvo laikinai suardytas karšto akmens, o žemė vis dar garavo
. Jį pertvarkė ir pakeitė tik keletą dienų prieš mums pradedant savo žygį. Informacija buvo paskelbta tame pačiame Icelandreview.com. Iš po žemės triukšmingai šnypštė ir garavo, sniegas buvo juodas ir pilnas išgraužtų tirpsmo duobių
. Informacinėje lentelėje perskaitėme instrukciją nenukrypti nuo tako, o dar vėliau – tik skurdžią lentelę su užrašu „Þorsmork/Skògar“
. Ir jokios informacijos apie valandas ar kilometrus...

Toliau buvo dar įdomiau. Sniegą pakeitė aštrus ir grubus šlakas. Kojos nuolat klypo į šonus, todėl labai džiaugiausi, kad avėjau tinkamą tokiems žygiams avalynę pasiramsčiuodamas lazdelėmis. Taip puslankiu aplenkdami sustingusią lavos upę nuklibinkščiavome apie kilometrą ar du. Aplinkui bent 10 km spinduliu pelenų debesys, vėjas ir jokio vandens. Plaukuose, ausyse, akyse ir fotokameroje -pelenai, burnoje kartu, liežuvis prilipęs prie gomurio
. Tokia būsena apėmė žengiant Skogaro-Þorsmorko apylinkėmis vos pora mėnesių po už keletos kilometrų dunksančio Eyjafjallajokull išsiveržimo.

Takas pasviro bemaž 30 laipsnių kampu į šoną, o traversuoti reikėjo kalno kūgio kraštu tiesiai per tą patį šlaką sumišai su oranžine sieringa tarka
. Prieš mus atsivėrė didinga panorama, šiek tiek primenanti Didžiojo Kanjono vaizdus, tik visą vaizdą jaukė pelenų audra ar tai smogas. Besileidžiant nuo kalno Zenonas ne tyčia užlipo ant lazdos , bet laimingai nenusiritęs žemyngalviais; atsipirko tik nulūžusiu gero sprindžio ilgio lazdos galu. Teko ją maksimaliai prasiilgint ir tiek bėdos. Sakė, kad „širdela suvirpėjo“ :)) Ingrida ne juokais išsigando, šaukė ant manęs, kai liepiau jai prasiilginti lazdeles, nes taip būtų buvę patogiau leistis nuo stataus šlaito ir aprėkė durnium, kai susierzinęs, jog nesiklauso mano patarimo, pavojingai leisdamasis pro šalį, netyčia kliudžiau ją savo kuprine. Po to ji net kelis kartus per ir po kelionės tą momentą man priminė – šitaip smarkiai buvo išsigandusi.

Šiaip ne taip nusileidome į peleningą plynaukštę pilną nedidelių riedulių, panašių į meteoritus, besipainiojančių po kojomis. Taip žygiavome dar gerą laiko gabalą, kol priėjome kitą, nelabai statų nusileidimą, apaugusį šviesiai žalia žolyte ir samanomis. Aplink žydėjo net keletas rūšių augalų, besimėgaujančių pavakario saulės atokaita. Kiek pralinksmėję, bet jau gan stipriai kankinami troškulio ir kartumo burnoje, pasiekėme patį „linksmiausią“ pirmos dienos žygio etapą
, o turistinė bazė su kempingu, pilnu superautomobilių ir unimogų, švietė kažkur toli kalno papėdėje vakarų pusėje.

Zenono mėgstamiausi etapai - "džiunglių šniūrai ir lenciūgai". Gana įdomūs, bet gerai kad jų labai daug pakeliui ir nepasitaikė, nes atima nemažai energijos ir laiko, o tai pjauna kaip peilis tokiose daugiadienėse išvykose. Ingrida ir aš buvome lengvai šokiruoti, nes nieko panašaus nesitikėjome, o Zenonas mums nieko apie jas nepasakė, nes paprasčiausiai nežinojo, kad čia jau sudėtingesnio hikingo elementas. Keletas etapų buvo su pavadinimu "fifty-fifty, kad padėjus koją ne ten pakartojimo nebus". Pūstelėjus vėjui, eidami kalno ketera stabtelėdavome, kad nenusiristume į kairę arba dešine, vietomis įsikibdami į uolas arba pasiremdami lazdelėmis – visai kaip multiplikaciniuose filmukuose
.

Laimingai pasiekėme Básar stovyklavietę su tualetu, kur godžiai gėrėme vandenį ir prisipildėme butelius, nes tai dar nebuvo galutinė kelionės stotelė. Iš džiaugsmo šaukėme ir užsisvajojome apie nuostabią vakarienę. Džiaugsmui nebuvo ribų. Nebuvau dar turėjęs tokio pavojingo žygio. Ilgesnis buvo tik nusileidimas į Grand Canyon dugną South Kaibab ir pakilimas Bright Angel taku ta pačią dieną, bet jame nebuvo jokių šniūrų ir panašių elementų. Minėti Didžiojo Kanjono takai buvo santykinai saugūs lyginant su šiuo.

Paklampoję dar pusvalandį upelio vaga, priėjome pagrindinę Básaro stovyklą su gyvenamomis patalpomis, virtuvėle ir kempingu, kuris švietė mums kalnuose. Nusprendėme čia vėl trumpai atsikvėpti, ir surinkti visą įmanomą informaciją. Išsiaiškinome, kad iki Þorsmörko nebe taip jau toli – geras pusvalandis kelio, o šioje stovykloje jie neturi parduoti jokio maisto.

Iš Interneto forumų ir visos prieš žygį surinktos informacijos, įsivaizdavau, kad Þormörko bazė yra gerokai didesnė, lengvai pasiekiama visureigiais ar kitu, sunkesniu už lengvąjį automobilį, transportu, ir juokais užsiminiau, kaip aš godžiai ten gersiu nusipirktą alų kirsdamas duonutę su sūriu ir konservais, bet Ingrida tiesiog kategoriškai užsispyrė, kad dėl alaus mes niekur neisim ir pasiliksime nakvoti čia.

Aš nenusileidau ir pareiškiau, kad kas nori, gali pasilikti nakvoti namelyje, o kam priimtinesnis pigesnis ir mažiau komfortiškas poilsis palapinėje, gali žygiuoti su manim, nes visą dieną tysęs 5 kg sveriančią visos trijulės palapinę jaučiaus laisvai galįs dar pusvalandį apsieiti be konservų, pajėgus tęsti žygį, tuo būdu sutrumpindamas distanciją iki galutinio tos dienos tikslo, kurį minėdavome sutikę visus iš priekio ateinančius žygeivius, ir nusipelnęs geros vakarienės. Kojos mane dar kuo puikiausiai laikė. Básar man buvo tik iki tol negirdėtas vietovardis, stotelė pakeliui ir niekas daugiau.

Zenono komentaras šiuo klausimu: „Atsigėrėm, ir palikom Básar bazę, ir einam link Þorsmörk, apie 3,5km lygia vieta – kalnų upės vaga su transportuojamais tilteliais
. Vietinis Básar bazėj pasakė, kad rytoj mūsų laukia "easy walking" ir kad ten, šalia Þorsmörk, tikrai yra pirkti alaus ir maisto, tai mūsų grupės meno vadovas kategoriškai nusprendė eiti link alaus, sekretorė viltingai laukė užtarimo iš grupės vadovo niekur neiti, bet kadangi vadovui jųdviejų konfliktas visai pasirodė linksmas po sunkios dienos, ir šiaip viskas buvo iki lempos, laikėsi neutralios pozicijos. Meno vadovui pasakius kad „palatkė“ pas jį, ir jis eina alaus, visa mūsų trijulė atsidūrė kely vėl:)“.

Þorsmörk bazėje netikėtai gavom alaus (2,25% stiprumo islandiško smarkiausiai prigazuoto dumblo iš „pure icelandic water“ – nenada lialia), tai toliau eiti nebereikėjo. Smagu, kad mūsų sekretorė pakvietė to alaus nusipirkti, nes tuo metu šiek tiek jausdamas kaltę dėl barnio stačiau palapinę. Kaip supratau, parduotuvę atidarė dėl kažkokio pikto biedno nelaimėlio iš UK ar Lenkijos – šlapio, nusiplukusio treninguočio, besišildžiusio prie drabužių džiovyklos ir siaubingai užbaubusio ant mūsų: „the fucking door!!!“, kai mes eidami prie staliuko jas trumpam palikom praviras. Kai perverčiu galvoje įvykių chronologiją, numanau, kad jis išsimaudė toje vietoje, kurią mes pasiekėme tik kitą dieną (prieš tai kalnuose jo nematėme, taigi, turėjo ateiti iš kitos pusės), ir tuo metu nesupratome pykčio priežasties.

Summa summarum keliavom apie 11 val. Kaip ir visur kitur vėliau, taip ir čia, kiaulės akimis statėmės palapinę ir nemokėjom už vietą. Niekas labai ir nezyzė... Naudojomės lietuvišku įžūlumu ir kempingų prižiūrėtojų aplaidumu (trobelėse dirbama nuo 8-9 ryto iki 18.00-20.00 vakare, kai visi būna jau seniai išėję arba dar neatėję į stovyklavietes) viską nurašydami ant brangaus dušo (360-450 kronų arba 8-10 Lt už 5 min.), kuriam net negali įsigyt žetonų, mūsų prigimties ir kultūros ypatumų. Tai buvo sunkiausias etapas iš visų po to buvusių, ir vėliau priėjom išvados, kad "eik tu nx" niekniekis palyginus su "eik tu Skogaran".

Antra diena. ÞORSMÖRK-EMSTRUR (BOTNAR).

Atstumas iki kitos bazes apie 16 km, trukmė 5-6 valandos. Bendras pakilimas -300 metru. Nors iš tikro tai buvo aukštyn-žemyn , aukštyn- žemyn... Per pirmąsias 15 min pakilom tuos 300 metru. Þorsmörk bazė liko papėdėje prie plačios Krossá upės, kurios vaga mes vakar apsipykę nuo Básar stovyklos žygiavome apie pusvalandį. Štai ir "easy walking". Zenono išoperuotas geležinis kelėnas atsisakė eiti staigiai ir netikėtai. Jau buvo išsigandęs, kad atsuktuvo neturi, jei varžtai išsibarstę, bet po gerų 20 min pasėdėjimo praėjo ir daugiau visą kelią „nebepranešė apie save“. Tuoj pradėjus eit tos pačios kairės kojos blauzda bandė susitraukt, bet jai nieko nesigavo, ir irgi nurimo visam kelionės laikui.

Netrukus teko perbrist gana sraunią Markarfjót upę
. Čia supratome, kad nepasirūpinta lengvais sandalais jai perbrist. Vandens buvo gal kiek virš kelių, bet vaizduotę apie pasivoliojimą pasroviui su visa manta ir nuskendusią fototechniką žadino pernykščiai prisiminimai iš Škotijos ir akyse matomas kažkokio neteisingai įsikibusio į virvę backpackerio nuotykis. Nelaimėlis gal tik už gerų 20 m besivoliodamas akmenuotu ledinės Markarfjót dugnu sugebėjo išsiropšti į krantą. Visas numukęs ir šlapias.

Savuosius kedus daviau Ingridai, o pats turėjau perbristi basomis, įsikibęs į virvę – neturėjau kitos išeities. Zenonas optimistiškai brido apsiavęs nuolatiniais branavykais, bet prisėmė, dėl ko kitą dieną pritrynė pūslę. Pagalvojom sau, „čia tai tikrai easy“. Siaubingai gėlė kojas ir aštrūs akmenys čaižė padus, bet distanciją stengiausi įveikti kaip galima greičiau, nes tokiam vandeny ilgai sausas neišbūsi. Kamera buvo paslėpta giliai kuprinėje, bet neperšlampamą maišą dėl laiko stokos patingėjau išsitraukti. Tuo metu tiltelį tikrino kažkokie trasos prižiūrėtojai (vėliau supratome kas jie tokie buvo), kurie teikė vilčių ir kiek galėdami įtempė virvę, idant ši nesitabaluotų po pastarojo nesėkmingo perbridimo. Krantą visi pasiekėme sėkmingai.

Greitai pro mus prabėgo dykumų skalikas, tfu, t.y. dykumų skuodikas:) Kažkokios varžybos vyko... Maratonas ar pan. Ir tik skuodė ir skuodė jie akmenuota plokštikalne, tos pačios upės slėniu. Ir visi iš priekio, tai nuolat turėdavome pasitraukti, nes šaukdavo jau iš tolo „Give way! Pass the way! Do you have water?“. Nemažai dalyvių buvo purvinom rankovėm ar nugarom, o vienas, užkliuvęs už akmens, parklupo tiesiai man po kojom. Šie nenaudėliai ganėtinai man įsipyko per visos dienos žygi. Bėga, rėkia, nori vandens, ir visiškai nepaiso, kad mes taip pat siekiame asmeninio rekordo su sunkiomis kuprinėmis ant pečių antrą dieną iš eilės. Priedo, gauna nemokamų bananų ir šokolado tam tikrais atstumais. Zenonas apskritai nusprendė nepasitraukinėt iš kelio, o bėgikai, atsižvelgdami į jo kūno sudėjimą ir rūstų žvilgsnį, apibėgdavo kelių metrų spinduliu. Taip žygiavome iki vėlyvos popietės ir per visą distanciją sugaišome apie porą valandų ilgiau, nei numatyta. Skuodikai baigėsi, o mes, priėjome sunkiausią tos "easy walking" dienos etapą.

Per tarpeklį eina du tiltai virš šniokščiančios ir purslojančios galingos Femri-Emstruá upės, ir norint patekt į kitą krantą, reikia beveik stačią uola apie 3 m su džiunglių šniūru užsikabarot
. Šitoj vietoj meno vadovas su sekretore vėl pritrūko vandens. Teko Zenonui dalintis :)

Tada takas ėmė stačiai kilti į kalną ir už gero pusvalandžio išėjome į juodą lavos lauką, kurio gale, kairėje pusėje, stovėjo kalnų stovykla su vaizdu į Markarfjót slėnį
. Pagalvojome, kam vadovas nešasi tą vėliavą, jei nepanaudoją, taigi palapinė pasidarė lietuviška. Jei neklystu (ir ne arklys tu), užtrukom kokias 8 val. tą dieną. Bet visa ko viršūnė buvo didelė nemokamų bananų dėžė šalia sargų namelio visiems stovyklos dalyviams. Na, ir pamanėme sau garsiai: „užsimanė kiaulės bananų vidury kalnų!!!“.

Trečia diena. EMSTRUR (BOTNAR)-ÁLFTAVATN.

Išėjome apie 10.30. Atstumas apie 15 km. Bendras aukščio pakilimas vos 40 m. Tądien tikrai buvo „easy walking“. Šiaip visą kelionę iš aukštesnių vietų atsisukus atgal matydavosi garuojantis Eyjafjallajokull krateris.

Prieš akis atsivėrė plati ir ilga pelenų dykuma, kuria žygiavome saulės kaitinami beveik iki pietų, gal kokius 10 km
. Jos viduryje sukosi net keletas nedidelių viesulų, sukeldami pelenus nuo žemės į pro šalį pralekiančius piltuvėlius
. Gaila, kad fototechnika nebuvo pajėgi to reiškinio tinkamai užfiksuoti dėl pernelyg blyškios viesulų spalvos. Kas pusvalandį darėme pertraukas
.

Dalis maršruto sutapo su automobilių keliu F261
. Perėjome tvirtą medinį tiltą transportui per Fremri-Emstruá, o dykumos gale priėjome gana plačią upę su brasta, bet negiliau kelių ir ne tokią sraunią, už kurios matėsi kažkokie statiniai (vėliau paaiškėjo, kad tai dar vienas medinis tiltas per dar vieną sraunią upę-Bláfjallakvísl). Kurį laiką stoviniavome pakrantėje, laukdami išganingojo visureigio, pervešiančio mus į kitą krantą, bet kur tau – abipus prisirinko tik dar daugiau tokių pat kaip mes žygeivių su kuprinėmis, ir visi nerimastingai žvalgėsi į abi puses, tikėdamiesi rasti tinkamiausią brastos vietą ir nesušlapti
.

Ingridai atidaviau šalia upės rastus vaikiškus ar tai moteriškus sandalus, pats apsiaviau kedus, o Zenonas įvaldė sistemą – „guminių kelnių galus užtempiu ant branavykų, viską suveržiu užvarsčiais tampriai apie juos, ir kaip briedis lankoj, su kupriaku lekiu įsiviepęs per tą upę“; sušlapo tik branavykų kalnieriai, kas absoliučiai jį tenkino. Tą sistemą jis paskui dar kartą ar du panaudojo ir ji pasitvirtino. Sėkmingai pasiekėme kitą krantą visi. Ingrida, kaip visada, ryžtingai - pirma.

Prasibrovus į kitą krantą nuskuodėme prie trečios upės - Kaldaklofskvísl, ir surengėme sau iškilmingus pietus
. Tik primusas pradėjo keiktis, čiaudėti ir snarglėtis. Nesupratome, ar tai vyko dėl pakilusio vėjo, ar žikleris užsikišo, ar dujos baiginėjosi. Kol išsivirėme paskutinius makaronus ir arbatą, jų balionėlyje ir visai nebeliko.

Papietavę patraukėme toliau ir už tilto jau buvome F210 kalnų kelyje. Tokiais, anot islandų kelio ženklų ir perspėjimų, galima važinėtis tik super visureigiais arba unimogais, bet prieš mūsų akis, kol dar pietavome, upę traversavo rusų turistai su standartiniu VW Transporter T4
. Tuo keliu nužygiavome ne daugiau nei kilometrą, o tako pabaigoje priėjome Hvanngil stovyklą, kurios prižiūrėtojai mūsų didžiam nusivylimui informavo, jog iki Álftavatn stovyklos dar gera valanda, t.y. apie 4 km kelio kalnų takais. Taigi ir vėl kilome ir leidomės, kilome ir leidomės žaliais it Škotijos kloniais
, kol nusileidome į Bratthálskvísl slėnį, kur jau patingėjau persimauti batus, ir padariau esminę klaidą savo kelionėje
. Batai sušlapo, ir per likusią iki stovyklos kilometro distanciją pritryniau išmirkusios kojos pakulnę. Įsikarščiavęs sukaupiau visas jėgas, paspartinau žingsnį, ir aplenkęs netgi drauge nuo pat ryto žygiavusius vokiečius, pirmas iš viso būrio įžengiau į stovyklą maždaug 18.00. Niaukstėsi. Iš tolumoje už ežero dunksančio Eyjafjallajokullio pusės slinko sunkūs lietaus debesys. Dangus aptemo ir suskatome statyti palapinę, o paskui lyjant lietui suvalgėme Ingridos gamintą vakarienę bendrose trobos patalpose eilinį kartą begėdiškai įsistatę kiaulaičių akutes.

Lietus liovėsi kaip ir prasidėjęs. Truko gal tik kokias 20-30 minučių. Garbingai iškelta trispalvė ir vėl suposi ant palapinės šono, o turistai vis klausinėjo iš kur mes. Sotūs ir patenkinti linksmai fotografavome ir fotografavomės. Sekretorė rodė tradicinę meno vadovo pozą, ir pati su ja netyčia pakliuvo į kadrą, o kadangi meno vadovas jau už kažką buvo pavadintas durnium, tai Zenonui, kaip vadovui, neliko nieko kitko kaip gaut dvigubo durniaus titulą. Po to sekretorė nėrė miegot, o mes dar nudrožėme pasivaikščioti kalnų ežero pakrante
ir pavėpsoti į jaunuolius, gaudančius upėtakius. Buvo linksma :))

Ketvirta diena. ÁLFTAVATN-HRAFNTINNUSKER JÖKULHAUS.

Atstumas 12 km, bendras pakilimas 490 m. Šiaip nesunki atkarpa, bet vadovui ir sekretorei kojos pradėjo nebelaikyt, meno vadovui - nugara, tai ši atkarpa tapo gana sudėtinga ištvermės ir išbandymų prasme. Žiūrim sau į kalną ir kaupiamės. Pusrytukai jau suraityti. Konservai ir arbata. Be duonos, makaronų ar pupelių. Takelis eina per pati aukščiausią kalną. Ir nors jo viršūnė vos 1198 m, šlaituose gausu korėto sniego. Bežiūrint nuo stovyklos slenksčio tik seilę norisi ryti.

Pakeliui perbridom dar vieną smulkų upelį: nedidelis bet gana sraunus ir murzinas bjaurybė. Na, Zenonas su savo sistema jau rado vietą kur pereiti su „branavykais“ be „gumiaškių“ ir nieko, meno vadovui, t.y., man teko eiti iš paskos, bet batus krante keičiausi. Perbridę nusiavėm batus įleisti šviežio oro. Zenonas aptiko pūslę ant mažojo pirštelio(ir viskas nutinka tai pačiai kojai), sekretorė pašefavo pleistriuką; jį Zenonas irgi pamiršo namie per žioplumą.

Po to jau prasidėjo tikrai status kopimas įkalnėn. Gerai, kad tai truko vos pusvalandį ir nebebuvo jokių šniūrų ir lenciūgų. Iš viršaus atsivėrė nuostabi panorama į tas vietas, per kurias jau žygiavome visas tris dienas
. Panašu, kad tai patiko daugumai keliautojų, nes ant kalno buvo tikrai daug turistų su brangiomis fotokameromis ir montuojamais gradientiniais filtrais, o kiti maloniai šnekučiuodamiesi gėrė kavą ir arbatą
.

Persiritus per kalno balną - paradoksai: kairėj geizeris burbuliuoja, dešinėj ledas pūpso :)
Pailsėjome, pafotografavome, nusileidome ir pakilome per porą apledėjusių oranžinių uolų-tarkų, ir priėjome kaskadomis tekantį sieringą upeliuką
, kurio vanduo dvokė kiaušiniais, bet dėl labai mažos sieros koncentracijos buvo geriamas, nors ir pradvisęs ir kartokas
.

Netrukus „atsisakė“ Zenono, kiek mums buvo suprantama, Achilo sausgyslė, ir, beje, tos pačios kairės kojos
. Pusvalandis poilsio ir „Fastum“ gelis privertė kulną remtis. Tiesa jau su "Achilu" kalbėjosi likusį kelionės laiką, ir iš tikro dar iki šiolei, kai rašau šias eilutes, jaučia diskomfortą.

Iš lėto artėjam galutinio tikslo – Landmannalaugaro – link
; sekretorei po truputį atsisakinėja kelėnas, vadovui kulnas, meno vadovui - nugara, tai tokia klipatų komanda bando pasiekti bazę toli anapus geltono slėnio :))
Visi jau ganėtinai pavargę ir pikti. Bet kokia mano replika sulaukia iš sekretorės mažų mažiausiai pikto žvilgsnio. Zenonas jau irgi nebesišypso – kenčia sukandęs dantis.
Leisdamasis takeliu nuslysta nuo jo žemyn, galutinai sulaužo tą pačią jau nukentėjusią lazdą pusiau, ir nusibrozdina visą alkūnę. Labiausiai jam, kaip vėliau sakė, gaila buvo lazdos iš tikro :))

Vos vos, per penkias valandas atsikapstėme iki bazės. Buvo dar gana anksti – gal kokia 16 val., todėl galvoje kirbėjo šelmiška mintis – tęsti žygį ir sumušti rekordą, bet pažiūrėjus į apgailėtiną bendrakeleivių būklę, nusvirdavo rankos. Išdrįsau pasiūlyti, ir čia pat pasigailėjau. Sekretorė tapo visai nebevaldoma ir pradėjo ardytis. Praminiau ją kovine sekretore. Aplinkui visas šlaitas buvo nuklotas labai keistais obsidiano akmenimis. Tokių čia dar nebuvome matę. Išvaizda grynai sulaužytų smalos gabalų ar lydyto stiklo ir labai aštrūs.

Bazę pavadinome „pingvinų perykla“. Kadangi ji gana aukštai, apie 1000 m aukštyje, tai vėjai nuo ledyno šalti ir gana stiprūs gali pasitaikyti, ir turistai tokius aptvarus iš akmenų palapinėm sunešę ir dėl atsargos akmenimis jas iš vidaus dar prispaudę. Mes Hrafntinnusker Jökulhaus gavom vietos viduje ir už tai palapinės nestatėm.

Absurdiška, bet tik ten nusipirkau viso žygio žemėlapį, kurio mums, tiesa sakant, nelabai reikėjo, kaip ir minėtų GPS bei kompasų, be kurių į kalnus, esą nevalia eiti. Vieną žemėlapuką turėjau išsisaugojęs savo skaitmeninio EOS 40D nuotraukoje, tai laiks nuo laiko, vedamas smalsumo, jį panaršydavau. Be to, prie kiekvienos stovyklos būdavo skydai, su detaliais etapų žemėlapiais, aukštingumais, preliminari informacija apie orus ir begalė turistų, galinčių pasidalinti įspūdžiais. Na, mums dar labai pasisekė, kad oras visas dienas buvo beveik giedras, matomumas geras, ir dėl vasaros sezono gausu turistų, tai turėjom ir ko kelio pasiklausti, ir pagalbą esant bėdai kaip išsikviesti. O kompasu šiose vietose naudotis nepatartina, nes kalnuose vyrauja magnetinė anomalija. Taip kad pasikliauti galima nebent palydovų signalais iš kosmoso ir savimi.

Apvertę aukštyn kojom namelio virtuvę, ir iš visų įmanomų užkaborių susitempę viską ką radom, surengėm sau ubagų puotą
. O lobis buvo du maži kažkokio ypatingo pašteto indeliai, pakelis olandiškų sausainių, kokius vėliau, grįždamas iš kelionės, mačiau Kopenhagoje vykusioje mugėje, ir avižiniai dribsniai su razinomis. Užsikaitėme dar kavos ir arbatos. Kaip gi be deserto?:D

Paskui tepėm viduj geliu kas kelį, kas kulnį :)) - buvom užsiėmę savais reikalais. Aukštyn-žemyn dar ilgai migravome į virtuvę tikėdamiesi spintelėje dar ko nors rasti, bet... Teko mėgautis tik arbata ir kava, kurios pakelis ten irgi mėtėsi. Manoji tirpi kava tiko tik aparatams, o aš per apsirikimą nusipirkau ją prieš pradėdamas žygį ir po to nesuprasdavau, kokio velnio geriu kažkokią sriubą.

Vakarop, per mėlynąją valandą, dar užkopiau pasidairyti nuo maždaug 100 m aukščiau esančios kalno viršūnės. Prieš akis visame slėnyje rūko geizeriai, kairėje, vakaruose saulė lėtai slinko vos virš dantytos kalnų horizonto linijos, retkarčiais pasislėpdama tamsiuose kamuoliniuose debesyse, o už nugaros visą mūsų nueitą taką su tolumoje dunksančiu baltai garuojančiu Eyjafjallajokull ugnikalniu nuauksino balzgana jos šviesa. Aplinkui tvyrojo didinga, kaip iš M.K.Čiurlionio paveikslų, kalnų ramybė
.

Nejučia užtraukiau besibaigiančių cigarečių dūmą. Laikas... Jis tarsi sustojo. Prisiminiau per 18-ąjį gimtadienį gautą senelio dovaną – laikrodį, ir tuos prasmingus, taip giliai įsmigusius širdin, lėtai ištartus jo žodžius: „Aukštai ant kalno sėdi senis. Ir rūko pypkę. O per tą pypkę jau išlėkė nebūtin senovės civilizacijos, žmonės, atsirado naujų dalykų! Pasakyk man, kas tas senis, ir aš įteiksiu tau dovaną.“ Tai buvo prasmingiausias kada nors išgirstas sveikinimas, ir būtent dabar, sėdėdamas ant kalno viršūnės ir rūkydamas cigaretę, pasijutau tuo seniu. Man jau trisdešimt. Kaip seniai svajojau patirti tokią būseną. Pabūti vienumoje. Pamąstyti apie tai, kas jau praėjo, ko pasiekiau ir netekau, kas manęs laukia ateityje, pagalvoti apie visus man nutikusius gražius dalykus, ir štai – jubiliejaus proga susikūriau sau dovaną – šią kelionę į save.

Buvimas ant viršūnės neabejotinai buvo visos kelionės kulminacija. Išvaliau savo sielą nuo susikaupusio pykčio, liūdesio ir abejonių. Jau grįžęs namo į Lietuvą, žengiau keletą ryžtingų žingsnių ir priėmiau kelis asmeniškai svarbius ir neatidėliotinus sprendimus. Kai kam dėl to galbūt juokinga ar liūdna. Man ne tiek jau svarbu.

Penkta diena. HRAFNTINNUSKER JÖKULHAUS – LANDMANNALAUGAR.

Atstumas apie 12 km, bendras jau nuolydis nebe pakilimas 490 m. Trasa sudėtinga iš tikrųjų tik dėl to kad jau 5 diena kaip keliaujam, ir visi išsižioję. Kiekvienas mano pakeleivių žingsnis aukštyn-žemyn reikalauja paskutinių jėgų
. Sekretorė su meno vadovu išlekia anksti su utopiniu planu nueit ir spėt finalinėj bazėj į autobusą, kad nereiktų nakvot. Vadovas lieka stovykloje vienas. Tas Ingridos karštligiškas planas per kančias ir išdegė. Bet dar ūkanotas rytas; Zenonas laukė kol debesys prasisklaidys, ir kaupėsi morališkai - jam tie „autikai“ „tada kaip trečias papas - visiškai negrojo“.

Jaučiausi kaltas, kad nepalaukėme Zenono. Man buvo neramu, kad jo kojos visai nebelaikys po vakarykštės dienos, o Ingrida sutiko jo palaukti nuėjus iki rūkstančių geizerių.

Po trisdešimties minučių palieka pingvinų peryklos bazę ir Zenonas, bet per ateinanti pusvalandį ir pasivijo, nors ėjo itin atsargiai ir neskubėdamas. Tiesiog priėjome dar vieną stačią gal 25 m aukščio tarką su „fifty-fifty tikimybe, kad pakartojimo nebus“, ir sekretorė taip išsigando dėl savo kelio ir gyvybės ir pasiuto, kad buvau išvadintas „durnium3“, „idiotu“ ir kitais maloniais vardais, kad idant davęs jai ranką ir laukęs, kol ji tip-top žingsneliais, pasiremdama jau abiem mano lazdom ir šliauždama ant užpakalio nusileis žemyn, traversuodamas gana sėkmingai nusileidau per gerą minutę ir sėdėdamas ant kuprinės juokiausi bei komandavau iš apačios, kur reikia eiti, ir ką daryti. Viršuje jau mačiau atbėgantį Zenoną, nors tądien jau abudu jo kulnai nenorėjo remtis į grindinį. Nuo pat pirmų žingsnių pakrikštijo tą atkarpą "pokalbis su Achilais". Žodžiu išgirdau iš sekretorės dar papildomą „aš tau kas – kareivis, blyn!?”: Tie mūsų barniai Zenonui buvo atgaiva sielai visą kelionę :)))

Džiaugėmės, kad visas dienas lengvais ir sausais drabužėliais, o Zenonas vien su maikute ir žiemine kepure perėjo. Kepurė, kad ausų neperpūstų šalti vėjai, maikutė, nes kitaip karšta, tai rankos jo paskrudo per tas penkias dienas kaip reikiant. Be vėliavikės, aišku,- niekur.

Po to takas vėl pradėjo kilti aukštyn, o juo užkopę prieš akis pamatėme jau mano matytą iš vakaro, tiesa tuomet dar labai blankų vaizdą – spalvotą Landmannalaugaro slėnį. Tolumoje plytėjo keletas Highlando ežerų, prieš juos – sustingusi galinga lavos upė, o dar arčiau geltonos ir oranžinės, raudonos ir žalios, violetinės ir snieguotos baltos, kaip sausainiai, kalvos
.

Persiritus per balną stabtelėjome eilinei pertraukėlei, o takelis tolydžio vėl ėmė stačiai leistis žemyn. Prasilenkėme su keletu nemažų turistų grupių, išsiruošusių į tolimąjį Þorsmörką, o gal net Skogarą. Ką gali žinoti?:) Oro sąlygos už nugaros buvo ganėtinai mįslingos, ir nežadėjo nieko gero. Mums gi liko dar keletas skausmingų kilometrų, o laikas nenumaldomai bėgo. Autobusas turėjo išvykti, kaip sprendėme pagal kišenėje turėtą tvarkaraštį, 15.00 val. Ant balno buvome apie 12.00, taigi turėjome apie 3 val., o buvo įveikta tik pusė distancijos.

Nežinau, kaip ten jautėsi Zenonas, bet mane kojos it Hermį, tiesiog nešė į priekį šuoliais. Finišas buvo jau taip arti, bet pažvelgus į Ingridos klibinkščiavimą – dar ganėtinai toli. Taip priėjome vieną iš didžiausių geltonų kūgių, apeidami juodos lavos upės viršutinį pakraštį iš kairės
. Tada takas vėl ėmė staigiai leistis žemyn, Ingrida judėti vis lėtyn, dėl ko apačioje dar ilgai spoksojome į prieš akis atsivėrusį beviltišką vaizdą: mes stovime virš lavos upės, prieš akis už keletos kilometrų – Landmannalaugaro stovykla su autobusų stotimi, viduryje – didelis, platus ir nelygus aštrios lavos laukas, kurį įveikti galima trim takais: kairiuoju, centriniu arba dešiniuoju palei kalnų upę
.

Buvo jau bemaž 13.00 val. Permečiau akimis nusipirktą žemėlapį ir nutarėme, kad tinkamiausias ir greičiausiai įveikiamas takas bus palei kalnų upę, dešiniuoju lavos lauko pakraščiu. Vidurinis takas netiko vien jau dėl to lauko struktūros. Įsivaizduokite save besikarstant su 20 kg kuprine kokiam nors akmens skulptūrų sąvartyne. Priimkit domėn, kad taip žygiuoti likę vos pora valandų, reikia įveikti kokius 2-3 km kelią ir jūsų kojos galutinai atsisakę po 5 dienų dėl pūslių ant viso pado, kelio traumos ir kokios nors operacijos. Tai taip ir žygiavome. Deja, ir kraštinis artimiausias takas toli gražu nepasirodė labai jau vykęs. Ingrida visiškai atsiliko, todėl mudviem su Zenonu tekdavo tik beviltiškai jos lūkuriuoti kas keletą minučių, kol perkops vieną ar kitą kliūtį. Vienoje vietoje net sugebėjome suryti konservų dėžutę.

Taip skardėtas lavos lauko pakraštys nusileido iki pat upelio vagos, ir prieš pat stovyklą mes jau ėjome kone vandens paviršiumi
. Paskutiniai kadrai fotoaparatu ir už akmens sienos atsiveria vaizdas į civilizaciją, panašią į THE BURNING MAN festivalio, vykstančio Nevados dykumoje. FINIŠAS!!!
Tik tiek, kad čia nėra frykų ir meninių instaliacijų
. Greitai surinkome reikiamą informaciją, sužinojome, kad dar liko 30 laisvų minučių maudynėms karštame šaltinyje, ir nedelsiant į jį pūkštelėjome
. Ingrida kažkodėl nutarė nesimaudyti. Tikriausiai iš pykčio arba bijodama nespėt į autobusą.

Po šitų maudynių sėdome į skirtingus autobusus ir gal kokias 3 val. dardėjome į pakalnę skirtingais keliais, iki artimiausios civilizacijos. Gaila, kad Zenonui taip ir nebepaspaudžiau rankos, nes teko dar susigrūst į kuprinę likusias mėsos konservų dėžutes... Žinau, kad jis vėliau „su visais branavykais vėliavom ir kupriukais“ įsiveržė „į restoranėlį, ir surijo burgerį ir alaus, o mudu su Ingrida nesikalbėdami pasiekėme Skaftafelio NP su didžiausiu Islandijos ledynu – Vatnajökull, didesniu už visus Europos ledynus kartu sudėjus.

SKAFTAFELL. 20100720.
Kelias driekėsi vietomis, nuplautomis 1996 metų megapotvynio. Maždaug 6 km ilgio plyšys pramušė 450 m storio ledą, o iki 1100 laipsnių įkaitusi magma per porą savaičių išplovė apie 3 kubinius kilometrus ledo. Tirpsmo vanduo užpildė karterinį Grímsvötn ežerą, o jo lygis pakilo apie 60 m aukščiau kritinės ribos. Tapo tik laiko klausimu, kada ši dirbtinė užtvanka pratrūks. Bėgo savaitės, o mokslininkai ir žurnalistai laukė. Ir tų pačių metų lapkričio 4 d. 500 kvadratinių kilometrų teritorija per mažiau nei dvi dienas buvo nuklota atlūžusiais nuo ledyno ledo luitais, slystančiais, čiuožiančiais besiridenančiais žeme ir nešamais vandens. Didžiausi jų buvo 10-15 m dydžio, ir svėrė ne mažiau kaip 1000 tonų. Srovės debitas buvo 5x didesnis nei įprasto megapotvynio registruoto per pastaruosius 60 metų.

Iš tiesų vaizdai atrodė sukrečiantys. Aplink plytėjo tik juodo smėlio dykuma, vidury kurios buvo nutiestas pirmasis kelias, beje, taip pat nuplautas su visais statiniais ir komunikacijomis 10 km atkarpoje. Šį potvynį atlaikė tik smarkiai apgadintas Skeidará upės tiltas, kurio gelžbetoninės konstrukcijos buvo įkastos 15 m po žeme. Dabartiniuose projektuose nurodoma, kad ateityje čia turėtų stovėti tiltai su 38-40 m poliais. Pravažiavome Gigjukvisl tilto fragmentą, kaip siaubingos stichijos įrodymo monumentą
.

Paskui plentu pasiekėme ir patį Skaftafell turistų informacijos centrą ir kempingą. Apsišniukštinėjome, apsiklausinėjome. Labai nuvylė ir vėl brangūs dušai ir faktas, kad rozetės negali būti naudojamos telefonams ir fotoaparatų akumuliatoriams krauti. Už tai reikia mokėti 250 kronų. Ir apskritai, už viską ten reikia mokėti. Jau toks nedraugiškas kempingas pasitaikė... Gerai tik, kad elektros nors buvo. O tai mano fotoaparato visi trys akumuliatoriai jau buvo beveik išleidę kvapą per 5 dienų žygį.

Pavakarieniavę nutarėme kėblinti statytis palapinės, bet Ingrida ir vėl užsiplieskė, nes jai skaudėjo kelį, o man buvo nepriimtina statyti palapinę vidury pievos pagal jos užgaidas – norėjau pasirinkti nuošalesnę vietą kalno papėdėje, ir jau buvau nužiūrėjęs vieną tarp dviejų greta stovinčių palapinių. Eilinį kartą įsiplieskė konfliktas dėl smulkmenos. Ji nuėjo laukti autobuso į Reikjaviką, nors aš puikiai žinojau, kad autobusų tą dieną daugiau nebebus.

Pasistačiau aš tą palapinę, patiesiau miegmaišius ir nuėjau taikytis - kalbint damos sugrįžti. Bet kur tau... Sėdi visa susiraukus kaip slyva, ir tyli. -Nu, galvoju,- pasėdėk dar, pabūk. Ir vėl grįžau prie palapinės. Susipažinau su kaimynais olandais, mažumėlę pasišnekučiavome, ir aš vėl einu taikytis.

Žiūriu, šnekučiuojasi su vietiniais lietuviais. Tie klausinėja kas atsitiko. Šnekina visaip. O ji vangiai atsakinėja. Kol apėjau visus informacinius stendus apie Skaftafelį, nusprendė ir mane pasikviesti. Atėjau ir, pasisvaidydami žaibais, šiaip ne taip susitaikėm per tarpininkus. Pasirodo, mus užkalbino vietinių lietuvių šeima: Robertas ir Raimonda, apie kuriuos rašė KELIONĖS ir PRAMOGOS.

Nuėjome gerti arbatos ir vakarieniauti į jų stovyklavietę. Taip įsikalbėjome, kad net nepastebėjome, jog jau visas kempingas miega, aplinkui tai iš vienos, tai iš kitos palapinės kosti ir piktai šnopuoja. Supratome, kad jau laikas miegoti.

JÖKULSÁRLÓN. 20100721.
Kitą rytą išsikeitėme pinigų, nunešiau pasikrauti savo akumuliatorius, o pats praustis ir pusryčiauti. Trumpai keliais žodžiais persimetėme su naujais pažįstamais apie Jökulsárlón ledų lagūną, kurią ruošėmės važiuoti aplankyti, apsikeitėme kontaktais ir sutarėme, kad apsistosime pas juos, kai tik pasieksime Reikjaviką. Nuėjome pusryčiauti kas sau, o po to susitikę dar nutarėme pasivaikščioti iki ledyno liežuvio. Paskui išsiskyrėm kelioms dienoms, bet viskas susiklostė truputį kitaip...

Žinoma, kol susikrovėme daiktus, į autobusą jau nespėjome, bet ir neplanavome suspėti. Norėjosi išmėginti tranzavimo ypatumus Islandijoje. Ir ką gi – mums labai gerai pasisekė, nes sustojo jau gal antras automobilis – šveicarų kemperis, vykstantis būtent ta kryptimi. Stabtelėjome dar vienoje vietoje pafotografuoti, ir jau po to nurūkome tiesiai prie ledų lagūnos.

Pirmas įspūdis tikrai užgniaužė kvapą. Didžiulis, beveik 200 m gylio ežeras buvo pilnas iš Vatnajökull (isl., Ežerų ledyno) prisigrūdusių ledo lyčių ir aisbergų. Nuo 1975 metų iki dabar ledų lagūna išaugo nuo beveik 8 iki 18 km2 Įvairiausių formų ir dydžio ledas žaižaravo ryškiai žydra ir balta spalva. Taip yra dėl to, kad ledas sugeria būtent žydrą spalvą, ir atspindi visas kitas. Įdomus kinomanams faktas: čia buvo nufilmuotos dvi Džeimso Bondo dalys (Die Another Day ir A View to a Kill), Tomb Raider ir keletas kitų filmų.

Vienintelis nemalonus dalykas – triukšmą keliančios amfibijos, už gana didelius pinigus plukdančios turistus pasiplaukioti po tą lagūną. Buvau jau iš ne vieno girdėjęs, kad tai gana neįdomi pramoga, panaši į banginių stebėjimą, todėl pagailėjome jai pinigų – maždaug po 70 Lt už kiekvieną, ir nukėblinome pakrante porą kilometrų, kur nesigirdėjo siaubingo amfibijų triukšmo.

Čia jau galima buvo surasti ne ką mažiau įsimintinų kadrų, pamatyti laukinių paukščių ir išgirsti, kaip nuo aisbergų ir Breiðamerkurjökull ledyno į vandenį pūkšteli dideli ledo luitai. Tikėjausi dar išgirsti, kaip tolumoje riaumoja ledynas, bet taip ir nebepavyko dėl vėjo arba dėl to, kad buvome dar per toli nuo ledyno. Ingridai vis dar labai skaudėjo kelį, todėl eiti toliau atsisakėme ir pasukome atgalios.

Ilgai negaišę turistų informacijos centro bufete, pasukome link 1-ojo kelio, kuris buvo visai čia pat. Atsistojome nei šiokioje, nei tokioje vietoje – prie pat tilto, šalia įvažiavimo į Ledų lagūną. Taigi, nesitikėjau nieko gero iš tokio tranzavimo. O Ingrida tikino, kad viskas bus gerai. Tiesa, per tiltą eiti irgi buvo draudžiama, nes juo vos galėjo prasilenkti du automobiliai, eismas gana intensyvus toms platumoms, o ir ilgiu buvo ne toks jau trumpas. Teko tikėtis pačių geriausių dalykų. Automobiliai judėjo ta pačia kryptimi – atgal link Skaftafelio ir Reikjaviko, bet niekas nestojo. Galbūt atrodėme pernelyg suvargę ar purvini. Netikėtai, gal po 15 minučių tokio tranzavimo sustojo keistoka pora: šneki mergina ir visai nekalbus, ramus it belgas, vaikinas. Pasirodo, jie tikrai buvo belgai. Stabtelėjome keletoje vietų pafotografuoti. Aplankėme jau matytą tilto arkos fragmentą ir greitai pasiekėme jų nakvynės vietą vidury laukų prie jūros, kažkokiame vienkiemių kaimelyje. Mus paliko ant to paties 1-ojo kelio, ir vėl pasiginčydami ir pasipykdami dėl nieko tranzavome ne daugiau nei 20 minučių. Sustojo labai linksma prancūzų porelė iš Paryžiaus. Vaikinas – fizinio mokytojas, mergina – berods tarnautoja. Važiavo jie su Lada Niva, bet vietos kuprinėms vis tiek surado, ir net pasisiūlė stabtelti dėl geresnio kadro, bet kadangi judėjome jau matytomis vietomis, tai daryti nebebuvo prasmės. Linksmai besišnekučiuodami ir juokaudami, o visi sutikti kelionėje prancūzai buvo tikrai labai smagūs, privažiavome ir jų nakvynės vietą – Kirkjubæjarklaustur miestelį.

KIRKJUBÆJARKLAUSTUR. 20100721.

Čia nusprendėme lengvai nepasiduoti, ir atkakliai tranzavome atsistoję strategiškai labai patogioje vietoje, šalia vienintelės miestelyje N1 degalinės. Kadangi ji stovi visai šalia žiedo, tai daug kas užsuka kuro arba apsipirkti. Bet gal buvo jau per vėlu, ir niekas mums taip ir nebesustojo iki pat 21.00 val. Nuėjome užkąsti. Pavalgę patraukėme artimiausio (centrinio) kempingo link, nes kitą rytą dar tikėjomės pasimėgauti baseino teikiamais malonumais, o jie Islandijoje tikrai pigūs ir laikas neribojamas. Prieš pat kempingą pamatėme restoranėlį, ir nutarėme užsukti vakarienės. Pradžioje užsisakėme kavos ir alaus, vėliau meniu pastebėjome vietinį delikatesą, apie kurį galvojome jau nuo pat kelionės pradžios – pūdyta rykliena su kmynuvka Brennivín. Simpatiška padavėja patikino, kad nuo to mes nebūsime sotūs ir tai yra ganėtinai bjaurus dalykas, bet mes vis tiek neatsispyrėme 40 Lt kainuojančiai užkandėlei. Prieš tai rekomendavo suvalgyti vytintą mėsą, mėlynes ir džiovintą žuvį, o pabaigai palikti ryklieną, nes jeigu paragautume jos pirmiausia, viso kito turbūt nebenorėtume. Aš nutariau eiti lengviausiu keliu.

Pirmoji, kaip visada, ragavo Ingrida. Būtumėte pamatę jos simpatiškai susiraukusį veidelį:) Tai bent rykliena! Jai priminė lyg žuvį, lyg lašinius. Toliau buvo mano eilė. Jausmas ganėtinai šlykštus, bet priprasti įmanoma. Ni ryba, ni miaso. Toks lyg lašišos, šlapių lašinių, sūrio su pelėsiais ir padangų tvaikas lydimas stipraus amoniako poskonio. Paskui viską nuplauni kmynuvka Brennivín, ir imi dar vieną gabaliuką. Ragauti buvo bjauru, bet paskui pamaniau, kad visai nieko, ir grįždamas parsivežiau pakelį pagąsdinti draugus ir namiškius.

Taip pavakarieniavę, ir jau truputį „apšilę“ geros nuotaikos patraukėme kempingo link. Vos pradėjus statyti palapinę Ingrida išgirdo kažką kalbantis lietuviškai, ir nubėgusi sutiko mūsų šauniuosius reikjavikiečius – Robertą ir Raimondą. Nors nematėme jų visą dieną, bet šnekos turėjome iki valiai. Tik šį kartą jau tyliau. Oras vėso. Niaukstėsi. Rytojaus oras nusimatė dar prastesnis. Kadangi buvo jau ganėtinai vėlu ir norėjome pasimaudyti baseine, tai nutarėme eiti anksčiau miegoti.

Tačiau kitą rytą buvo taip drėgna, kad mintys apie Kirkjubæjarklaustur baseiną kaip mat išsisklaidė. Greitai apsiprausėme, papusryčiavome kempingo virtuvėlėje ir vos spėjome sulankstyti palapinę, kai prapliupo lietutis. Patraukėme tos pačios N1 degalinės prie žiedo link, ir vėl beviltiškai tranzavome, o pravažiuojantys tik mojo rankute išsišiepę iki ausų. Taip mes prastovėjome gerą pusvalandį, kol neprivažiavo mūsų naujieji draugai lietuvaičiai. Robertui širdis paskaudo – negalėjo tautiečių palikti ant kelio. Padarė vietos bagažinėje savo mantai, ir mes su visomis savo kuprinėmis susirangėme ant galinės jo mažytės Toyota sėdynės.

VIK I MŶRDAL. 20100722.

Taip pasiekėme piečiausią Islandijos vietą - Vik miestelį, kuriame gyvena apie 300 gyventojų, yra nuostabūs juodo smėlio paplūdimiai, jūroje stovintys „troliai“ Reynisdrangar (liaudyje sakoma, kad jie buvo pagauti pirmųjų saulės spindulių, ir pavirto akmenimis)
ir už maždaug 6 km esantis Dyrhólaey - pusiasalis su 120 m aukščio uolomis, kurios išvertus vietovardžio pavadinimą iš islandų kalbos reiškia sala su uolinėmis durimis. Pamišėlis pilotas Tomme Tailor yra tas duris praskridęs lėktuvėliu. Vik svarbus turistinis ir aptarnavimo centras, pažymėtas daugelyje žemėlapių ir aplink jį maždaug 70 km spinduliu nėra jokių panašių vietovių, įsikūręs tiesiai po Mýrdalsjökull ledynu, pro kurį mes žygiavome kalnuose.

Kadangi paskutinis po šiuo ledynu snaudžiančios Katlos išsiveržimas vyko tik 1918 m. (o ji paprastai išsiveržia kas 40-80 metų), tai artimiausiu metu tikimasi nepaprastai galingo išsiveržimo ir potvynio. Vietiniai yra pasiruošę bet kuriuo metu palikti savo namus ir tiki, kad tik Vik bažnyčia būtų vienintelis statinys, galėsiantis atlaikyti tokius potvynius, nes stovi gana aukštai kalnuose. Katlos aktyvumo įrodymas - 16 reguliarių išsiveržimų, užfiksuotų nuo 930 metų; juos paprastai anonsuoja ir Eyjafjallajökull, išsiveržęs 2010 balandžio mėnesį.

Pasimaudę baseine ir papietavę vietinėje hamburgerinėje, patraukėme link Dyrhólaey
. Iš ten atsivėrė nuostabi panorama Vik miestelio link. Čia uolose perisi Mormonai – paukšteliai neproporcingai dideliu snapu ir pernelyg mažais sparnais, kad galėtų sklandyti ore, todėl jų skrydis nebūna tolimas ir taisyklingas, todėl nuo seno yra lengvas grobis vietiniams medžiotojams
.

Nuo uolų atsiveria nepaprastai graži panorama į visas puses
. Šiaurėje, už nugaros lieka Mýrdalsjökull ledynas, kairėje Vik, dešinėje smėlėtas paplūdimys, o prieš akis – bekraštis Atlantas. Oras ir vėl pasitaisė. Prie jūros nebuvo net menkučio vėjelio. Absoliutus štilis ir ramybė
. Pasidairėm, pasifotografavom ir nuvažiavom Reikjaviko link. Tai buvo paskutinė įdomesnė stotelė
. Dar stabtelėjome iš tolo pafotografuoti Mýrdalsjökull ledyną
, vulkaninės kilmės Westmano salas, į kurias buvo naujai paleistas keltas, ir žmonės ruošėsi nacionalinei „pijokų šventei“, vykstančiai paskutinį liepos savaitgalį ar pan., ir dar keletoje nereikšmingų vietų. Kadangi grįždami ir vėl praalkome, sustojome dar ir Sellfoss – turbūt trečiame pagal dydį Islandijos mieste (~6300 gyventojų), garsėjančiame pieno pramone, užkąsti hot dogų, o po to visą kelią link Reikjaviko.

REYKJAVÍK. 20100723-27.
Miestas įkurtas apie 870 m. Šiuo metu jame gyvena 120 000 gyventojų, o su priemiesčiais sudaro apie 200 000, t.y. maždaug 2/3 Islandijos populiacijos. Lygiai tokia pat dalis Islandijos pramonės koncentruota šiame mieste ir jo apylinkėse. Iki XVIII a. miestas nesiplėtė, ir tik 1786 m. tapęs oficialiu prekybos miestu, pradėjo plėstis.
Mieste nėra kokių nors labai įspūdingų statinių ar dangoraižių. Jį galima būtų prilyginti mūsiškei Klaipėdai. Keletas įdomesnių – liuteronų ir katalikų bažnyčios, Perlan vandens bokštas, paverstas Sagos muziejumi, galerija ir restoranu, Altingas ir tebestatomi įlankoje operos ir baleto rūmai. Šiam miestui pilnai būtų užtekę ir 2 dienų, bet mums po kalnų visai patiko ir sėslesnis poilsis. Juoba, kad dar liko neaplankyta geoterminė zona tarp Keflaviko ir Reikjaviko, Žydroji Lagūna ir kiti maži vietos stebuklai, kaip galerijos, barai ir naktiniai klubai. Vieną dieną skyrėme namams ir pirkiniams.

Taigi, išsimiegoję patraukėme naršyti parduotuvių, o grįždami nusipirkome alaus ir vos gavome bulvių cepelinų vakarėliui, kurį surengėme pas Roberto ir Raimondos draugus Lolitą ir Saulių namuose. Jie, kaip ir daugelis kitų lietuvių, emigravo užsienin jau gerokai seniau, ir grįžti atgal tikrai nebesiruošia. Paaugliai sūnūs keliauja į mokyklą, abu turi gerai apmokamus, nors ir ne stebuklingus darbus, butą ir jaučiasi pilnaverčiais islandais. Saulius yra aistringas žvejys ir užsiima žuvų auginimu. Buvo įdomu pažiūrėti dar nematytų rūšių, tarp kurių yra ir nedidelis rykliukas. Grįžome sotūs, lengvai įkaušę ir laimingi, kad balių vis tiktai pavyko suorganizuoti, o kitą vakarą paskyrėme naktiniams klubams ir barams.

Turbūt geriausias iš visų aplankytų barų buvo b5, esantis centrinėje Laugavegur gatvėje. Čia renkasi pačios karščiausios pupytės, pačios savaime besikariančios ant kaklo, nuolat mojuojančios alkūnėmis ne blogiau už vaikinus, groja bene geriausia šokių muzika pop prasme ir visi nuolat kažkur migruoja. Atmosfera primena mūsiškio Gravity geriausius laikus sumišai su kokiu nors Fashion Club ar „Absento Fėjomis“. Nuolat besisukantys radijiniai american dance-pop-electronic-rap-shit ZipFM tipo hitai, kuriuos didžėjai kartoja bemaž kas valandą (kadangi esu didelis elektronikos mėgėjas), mane šiek tiek erzino, bet išgėręs bokalą alaus už 30 litų neturėjau kitų išeičių, kaip šėlti iki paryčių.

Įspūdis toks, kad incesto ir genetinių išsigimimų kamuojamoje šalyje moterys yra vyrų medžiotojos, o ne atvirkščiai, kaip kad yra įprasta pas mus. Vietiniai lietuvaičiai patvirtino, kad vienišos motinos Islandijoje yra visiškai normalus reiškinys. Taigi, turistai čia laukiami ne tik pinigus išleisti ir gamta pasigrožėti. Moterys, beje, tikrai gražesnės nei Vokietijoje, D.Britanijoje ar Prancūzijoje. Juokavome, kad, norint susirasti karštą žmoną dera vykti Islandijon ir apsigyventi su ja kokiame nors mažame vietiniame miestelyje. Devynis mėnesius čia trunka žiema, naktys ilgos, taigi apart valgymo, miegojimo ir vaikų darymo čia nelabai yra daugiau ką veikti

Mieli draugai ir skaitytojai, apie likusius vietos stebuklus neberašysiu, nes apstu rašytinės ir vizualinės informacijos internete, spaudoje ir per televiziją, o straipsnis gavosi ir taip pernelyg ilgas, kaip ir mūsų kelionė per kalnus. Pabaigai noriu paprašyti Jūsų, kad dėl subjektyvių abipusiai suprantamų priežasčių neminėtumėt manęs ir Ingridos tikrojo vardo bloguoju. Pažadu, mes kada nors kaip nors būtinai susitiksime!!!



Jūsų ištikimas klajūnas cruxman.
20100711 | Reikjavike prie super visureigio. 20100711 | Reikjaviko bažnyčia. 20100711 | Altingas. 20100711 | Gatvės artisto pasirodymas.
20100711 | Reikjaviko švyturys. 20100711 | In the middle of nowhere. 20100711 | Snaefelsness. 20100712 | Budhir bažnytėlė.
20100712 | Snaefelsjokull. 20100712 | Arnarstapi. 20100712 | Arnarstapi. 20100712 | Arnarstapi.
20100712 | Apleistas žvejo namelis Snaefelsjokull NP. 20100712 | Burfell. 20100712 | Saxholl krateris. 20100712 | Klukkufoss.
20100713 | Ryte po baliuškos. 20100713 | Westfjords. 20100713 | Westfjords. 20100713 | Dynjandi krioklys.
20100713 | Dynjandi fjordas. 20100714 | Isafjordur. 20100714 | Isafjordur. 20100714 | Stigahlidh.
20100714 | Bolungarvik kapinaitės. 20100714 | Litlibaer. 20100714 | Eyrarhlidh litlibaer. 20100715 | Þingvellir NP.
20100715 | Þingvellir. Šiame šaltinyje skandindavo raganas. 20100715 | Stokkur geizeris. 20100715 | Geysir išsiveržimas - retas, bet neįspūdingas reginys. 20100715 | Gullfoss.
20100715 | Seljalandsfoss. 20100722 | Skógafoss. 20100716 | Laugavegur. 20100716 | Laugavegur.
20100716 | Laugavegur. Tiltelis per Skòga upę. 20100716 | Laugavegur. 20100716 | Kalnų trobelė pusiaukelėje tarp Skògaro ir Þorsmorko. 20100716 | Kalnų trobelė, skirta pasislėpti nuo audros.
20100716 | Trumpa pertraukėlė kalnų trobelėje. 20100716 | Skogar/Thorsmork takas. 20100716 | Lavos upės užverstas senasis takas į Thorsmork. 20100716 | Žemė vis dar garuoja po ugnikalnio išsiveržimo praėjus beveik 3 mėnesiams.
20100716 | Maži garų krateriai ant pelenuoto sniego. 20100716 | Laugavegur. 20100716 | Laugavegur. 20100716 | Laugavegur.
20100716 | Laugavegur. 20100716 | Basar kempingas. 20100716 | Transportuojami tiltai per upę. 20100717 | Markarfjot upė.
20100717 | Femri-Emstrua upė. 20100717 | Emstrur/Botnar. 20100718 | Dykuma, dykuma, dykuma plati. O toj dykumoj... 20100718 | Vulkaninių pelenų dykuma.
20100718 | Ir ėjom, ir ėjom... 20100718 | Ir ėjom, ir ėjom... 20100718 | Blafjallakvisl upė. 20100718 | Kaldaklofskvisl upė.
20100718 | Kaldaklofskvisl upę traversuoja rusai. 20100718 | Takas netoli Alftavatn stovyklos. 20100718 | Bratthalskvisl slėnis. 20100718 | Alftavatn ežeras. Už jo - Eyjafjallajokull ugnikalnis.
20100719 | Nuostabi panorama į tas vietas, per kurias jau žygiavome visas tris dienas. 20100719 | Nuostabi panorama į tas vietas, per kurias jau žygiavome visas tris dienas. 20100719 | Persiritus per kalno balną - paradoksai. 20100719 | Kairėj geizeris burbuliuoja, dešinėj ledas pūpso ir samanos žaliuoja.
20100719 | Upelio vanduo sieringas, bet gerti norisi... 20100719 | Netrukus atsisakė Zenono koja. 20100719 | Landmannalaugar. 20100719 | Landmannalaugar.
20100719 | Landmannalaugar. 20100719 | Nusiaubėme virtuvę. 20100719 | Landmannalaugar. 20100720 | Landmannalaugar.
20100720 | Landmannalaugar. 20100720 | Landmannalaugar. 20100720 | Landmannalaugar. 20100720 | Landmannalaugar.
20100720 | Finišas!!! Landmannalaugar. 20100720 | Landmannalaugar. 20100720 | Landmannalaugar hotpot. 20100720 | Skaftafell NP.
20100721 | Skaftafell NP. 20100721 | Pakeliui į Skaftafell NP. 20100721 | Jokullsarlon. 20100723 | Troliai Reynisdrangar. Vik i Myrdal.
20100723 | Dyrholaey. 20100723 | Dyrholaey. 20100723 | Dyrholaey. 20100723 | Dyrholaey.
20100723 | Dyrholaey. 20100723 | Myrdalsjokull ledynas. 20100723 | Myrdalsjokull ledynas. 20100726 | Reikjavikas iš Perlano. Paskutinis vakaras.
20100726 | Reikjavikas prie fontano. Paskutinė diena. 20100725 | Islandiški arkliai. Geoterminė zona tarp Reikjaviko ir Keflaviko.
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.