Santorino cukriniai nameliai
- patalpinta: 2009-08-20
- ausra.jasaitiene
- Graikija
- 2003-09
Atvykimas
3.00 val. nakties. Pagaliau, po ilgesnės nei 9 val. kelionės keltu Egėjo jūra, iš Atėnų uosto, mes išsilaipiname cukrinių namelių saloje – Santoriny. Esame iš ties šokiruoti ir be galo džiaugiamės tvorele, skiriančia atvykusius turistus nuo apgyvendinimo paslaugas siūlančių agentų. Jei ne ji, rodos pastarieji suplėšytų visus atvykusiuosius į gabalėlius ir kiekvienas išsivežiotų mus dalimis po savo apartamentus.
Chmmm! Tiesą pasakius, kadangi jokios nakvynės nebuvome iš anksto rezervavę, šiąnakt buvome pasiruošę blogiausiam – „romantiškai“ nakvynei po atviru dangumi. Bet kadangi mus užklupo tokia netikėta pasiūla... Laikydamiesi saugaus atstumo atsargiai prisliūkiname prie tvorelės ir įninkam nagrinėti iš įvairių pusių panosėn kišamus katalogus. Suvilioja apartamentai Perivolos miestelyje prie “juodojo paplūdimio“, tad pasiduodame pirmam impulsui, - ilgai nesvarsčius, už kelių minučių sėdime autobusiuke ir riedame vingiuotais Santorinio keleliais link ten. Pakeliui vairuotojas-nuomininkas pasakoja apie salos istoriją, legendas, įžimybes, lankytinas vietas, parodo geriausius vietinius barus, parduotuves, nuomas, artimiausią paplūdimį ir t.t. Tačiau laikrodžio rodyklė jau nenumaldomai skaičiuoja ketvirtos valandos minutes ir bent jau mano galva šiuo metu yra užkišta vienu: kaip greičiau nusigauti iki lovos.
Juodosios Perivolos anglys
Akis pramerkėme labai,.... labai, labai, labai mažo kaimelio, mažame mažame baltame namuke su mėlynomis langinėmis ir mažutėmis raudonomis pašto dėžutėmis ant sienų. Tiesą pasakius, tenka ilgokai parymoti prie žemėlapio, kol galų gale surandame mažytį taškelį, Santorino salos pietinėje dalyje, kuriame mes taip neplanuotai atsidūrėme šiąnakt.
Kadangi mane yra sunku išlaikyti vienoje vietoje, noriu pažinti ir dievinu tyrinėti platesnes vietoves, yprastai vengiu apsistoti tokiose mažose vietovėse, kad viskas momentum nepabostų. Tačiau, atsižvelgiant į Santorino ir šiaip mažus mąstus, nėra labai aiškaus skirtumo ar apsistoti mažame kaimelyje, ar mini mažame kaimelyje. O jei dar tas mini kaimelis įsikūręs prie nuostabaus paplūdimio... hmmm... dar tiksliau, kaip dabar jau galiu tvirtinti, prie vieno nuostabiausių ir judriausių salos paplūdimių, žavinčiu poilsiautojus skaidriu, mėlynu vandeniu ir unikaliu, juodu kaip anglis smėliu, dėl kurio jis yra pavadintas “Juoduoju paplūdimiu”, bei gausybe vandens pramogų pasiūlos (paminint vos kelis: plaukiojimas burlentėmis, vandens slidėmis argreitaeigiais kateriais, paraseilingas, nardymas ir t.t.), tad mūsų neplanuotas atsidūrimas šioje vietovėje, man buvo ganėtinai priimtinas ir kaip vėliau pasirodė ganėtinai parankus tolimesniems salos “tyrinėjimams”.
Juodasis paplūdimys tęsiasi iki pat Perissos kurorto ir Agios Georgis pliažo. Jo nedalina jokios viešbučių tvoros ar uolėtos kliūtys, tad galima laisvai pasivaikščiot ošiančia pakrante. Tai, nieko nuostabaus Baltijos jūros pakrantės lankytojams, tačiau tai - tarsi “gurkšnelis” gryno oro tiems, kas jau įprato prie Karibų pakrantės, Australijos, Azijos, Afrikos ar net Europos padalintų ir aptvertų paplūdimių. Taipogi, kiek teko pastebėti tai, - vienas judriausių Graikijos paplūdimių, kurio pakrantės nusėtos tavernomis, jaukiomis kavinukėmis ir barais. Ir nors aš vis dar neišmokau mėgautis graikiškai pagamintu maistu, tačiau jūros gėrybės, kai kuriose tavernose yra gaminamos neįtikėtinai skaniai.
Pats paplūdimys yra stebėtinai tvarkingas ir priešingai nei daugelis Graikijos paplūdimių, neišmirkęs cigarečių nuorūkose ar įvairių šiukšlių pamazgose. Kad netektų, karštą dieną, tiesiogine ta žodžio prasme, kepti ant juodo smėlio, galima išsinuomoti skėčius ir gultus ir netgi užsisakyti relaksuojančio masažo paslaugas čia pat papludimy. Taipogi reikėtų nepamiršti namuose pliažinių basučių, kadangi įveikti atstumą nuo gulto iki jūros vandens, įkaitusiu juodu gruntu, yra nemenkas išbandymas basom kojom.
Raudonasis palūdimys
Palūdimys gavo šį pavadinimą taipogi dėl juodų ir raudonų vulkaninių uolienų sudarančių jį. Jis yra Santorino pietryčiuose, tolėliau Akrotiri vietovės.Pasiektiamas mašina ar dviračiais. Kad į jį pakliūtumėme dar tenka pėsčiomis įveikti siauro takelio ruožą, vedantį stačiomis pajūrio uolomis žemyn. Tačiau nieko ekstremalaus ar sunkiai įveikiamo.
Paplūdimys yra ganėtinai mažas, bet jaukus ir vėlgi, pagal graikiškus standartus, stebėtinai tvarkingas. Mes atvykome į jį vakarop, saulei bepradedant kelionę link jūros dugno. Buvo sukilusios ganėtinai didelės bangos ir į vandenis brist darėsi baisoka. Visada nepažįstamose vietovėse, suveikus savisaugos instinktui, nedaryti to, ko nedarytumėm namuose, kuris laikas tupčiojam pakrantėje, negalėdmi nupręsti bangų ir povandeninių srovių pavojingumo lygio. Ir tik po gerų 15min., galų gale emocijom nugalėjus blaivą protą, nusprendžiam rizikuot, kas netrukus atsiperka 100%, kai esame pagauti didelės srovės ir įtraukti į tolimesnius ir ganėtinai ramius vandenis, bei palikti ramiai sau plūduriuoti, besimėgaujant vakarine gaiva bei kvapą gniaužiančiais vaizdais. Atėjus laikui lįst lauk ir pagavus didelę bangą, esame išsviedžiami tiesiai į krantą tiesiog ant stačių kojų ir paliekami ten suvirškinti patirtas naujas, visam gyvenimui išliksiančias emocijas.
Gražiausias pasaulio kaimas
Oia arba dar kitaip Ia, tai be jokių abejonių nuostabiausias ir neįprasčiausias kaimelis, kokį man esą išpuolusi galimybė pamatyti. Įsitaisęs ant aukštų, stačių uolų salos Šiaurinėje dalyje, atrodo veikiau būtų išniręs iš pasakų karalystės, nei sulipdytas žmogaus rankomis. Siauros gatvelės, šviesiai oranžiniai, rožiniai, žali, bet daugiausiai akinamai balti nameliai su saulės nutviekstomis verandomis, kurios atrodo taip lyg būtų kito namo stogu, mėlynos langinės, tvorelės ir bažnyčių kupolai bei kerintys vėjo malūnai, praktiškai iš kiekvieno taško matoma mėlyna jūra su Palia ir Nea Kameni vukanais bei Thirrasios sala tolumoje, kelios mažos kavinukės, kuriose galima ramiai išgerti kavos ar lengvai užkąsti, kol mėgaujatės saulėlydžiu, yra tai, kuo aš negalėjau atsižavėt būdama ten ir negaliu iki šiolei – įrėžtais vaizdais atmintyje bei daugybėje nuotraukų, kurias parsivežiau iš tos pasakiškos vietovės.
Ir matomai esu ne vienintelė pakerėta šio surrealistinio kaimelio. Jame yra ganėtinai didelis mažų galerijų skaičius, veikiančių dirbtuvių, kuriose galima įsigyti įdomesnių suvenyrų. Ir tai leidžia manyti, kad ši vieta turi dovaną privilioti įvairių sričių menininkus, ieškančių peno savo akims ir vaizduotei.
Išdidinta kopija
Fira, Santorino sostinė, nusidriekusi ant vakarinės salos dalies uolų, yra tarytum šiek tiek didesnė Oia’os kopija, tik su žymiai judresnėmis gatvėmis, trankesne muzika sklindančia iš didelio skaičiaus barų ir naktinių klubų, greito maisto restoranais, išpustų kainų parduotuvėmis ir juvelyrinėmis, dideliu viešbučių skaičiumi, bankais... Galbūt ir keista, bet visa ši kombinacija atima iš jos žąvesį. Ir jei eidamas Oia’os gatvelėmis jautiesi, papuolęs į kitą, neegzistuojančia erdvę, tai Firoje tikrų tikriausiai jauti, kad šios Žemės dar nepalikai ir esi lepinamas žemiškais vaizdais bei pramogomis.
“Unikaliausias” saulėlydis Akrotiryje ir Emborio labirintai į fortą
Jei saloje užsibūsite pakankamai ilgai, ir nestypsosite vienoje vietoje, vėliau ar anksčiau pastebėsite užsižiebusį smalsumą akis badančia kelio nuoroda “Unique sunset” (unikalus saulėlydis). Be abejo, jei jau būsite saloje pakankamai ilgai tai tikrai ten ir nuvyksite. Pastebėjimas būtų tik toks: jei šitas yra „unique“, tai žodžių kartais pritrūksta apibūdint Baltijos jūros saulėlydį. Beje, saulė Graikijoje leidžias anksti. ~8val. čia jau būna tamsu, nors į akį durk.
Po tokio „unikalaus“ saulėlydžio, jaučiu kad ši diena turėtų užsibaigt ne taip. Už tat vykstame į vieną seniausių salos kaimelių – Emborio, kuris yra vos už poros kilometrų nuo mūsų laikinos gyvenamosios vietos. Apart seno forto ant aukštos kalvos daugiau įdomybių čia nėra, tačiau be galo smagu pasivaikščioti baltomis siauromis gatvelėmis, bei likusią vakaro dalį praleisti vietinėje tavernoje. Būtent čia ragavome patį skaniausią Gyros ir turbūt daugiau nei derėjo degustavome garsųjį Santorino vynelį.
Ekskursija į garais besispjaudančią žemę
Kai Santorinis pasidaro per siauras „tyrinėjimams“ susikraunam kuprines ir vietinėje agentūroje pasiimam ekskursiją laivu į netoliese esančią vulkaninę Nia Kameni salelę,
kurioje seno vulkano šerdis vis dar aktyvi, o 1950 metais susikūrė ir naujausias Nia krateris. Kažko, labai įspūdingo čia nerandame. Keli krateriai, minios turistų gabenamų pirmyn atgal tokiais pačiais laivais, oras pritvinkęs sieros garais, o juodos anglies vaizdai yra tokie pat įdomūs – na, kaip juodos anglies vaizdai... Tad ilgai neužsibūname, vykstame link Palios. Bet prie jos neprisišvartuojame. Šokame iš laivo ir ~300 metrų plauktiame iki vulkaninio vandens, kuris yra šildomas karštųjų versmių ir siera smirdančio purvo. Įdomu ir smagu, nors siera po to smirdėjom porą dienų.
Atsisveikinimas su Santorinu
Lauko kavinukė. Prie gretimo staliuko kaukši domino kauliukai. Tolumoje jau matau kelto kontūrus, išgabensiančio mus iš čia. Šiek tiek liūdna. Nesu įsitikinusi, kad teisingai elgiamės palikdami šią žavią salelę ir grįždami toliau tyrinėti žemyninės Graikijos dalies. Galiu atvirai konstatuoti, kad Olimpo kalnas ir Santorinas, kol kas yra vienintelės man patikusi šios šalies vietos. Tad su ja atsisveikinu nenoriai. Matau kaip keltų keliones „patyrę“ stori graikai jau stumdosi prie vartelių ir prasprukę pro juos, prakaituoti skuodžia į keltą, užsiimt geresnių vietų. Šalies gyventojai nenustoja manęs šokiruoti. Iš šono visa tai atrodo be galo komiškai. Išspaudžiu netgi menką šypseną ir ramiai keliauju ant kelto denio, aplenkdama kondicionuojamas kelto kabinas. Noriu dar nors trumpai pasigėrėti vis tolstančiai Santorini vaizdais ir man nesvarbu, kad likusią kelionės dalį turėsiu praleisti čia...
3.00 val. nakties. Pagaliau, po ilgesnės nei 9 val. kelionės keltu Egėjo jūra, iš Atėnų uosto, mes išsilaipiname cukrinių namelių saloje – Santoriny. Esame iš ties šokiruoti ir be galo džiaugiamės tvorele, skiriančia atvykusius turistus nuo apgyvendinimo paslaugas siūlančių agentų. Jei ne ji, rodos pastarieji suplėšytų visus atvykusiuosius į gabalėlius ir kiekvienas išsivežiotų mus dalimis po savo apartamentus.
Chmmm! Tiesą pasakius, kadangi jokios nakvynės nebuvome iš anksto rezervavę, šiąnakt buvome pasiruošę blogiausiam – „romantiškai“ nakvynei po atviru dangumi. Bet kadangi mus užklupo tokia netikėta pasiūla... Laikydamiesi saugaus atstumo atsargiai prisliūkiname prie tvorelės ir įninkam nagrinėti iš įvairių pusių panosėn kišamus katalogus. Suvilioja apartamentai Perivolos miestelyje prie “juodojo paplūdimio“, tad pasiduodame pirmam impulsui, - ilgai nesvarsčius, už kelių minučių sėdime autobusiuke ir riedame vingiuotais Santorinio keleliais link ten. Pakeliui vairuotojas-nuomininkas pasakoja apie salos istoriją, legendas, įžimybes, lankytinas vietas, parodo geriausius vietinius barus, parduotuves, nuomas, artimiausią paplūdimį ir t.t. Tačiau laikrodžio rodyklė jau nenumaldomai skaičiuoja ketvirtos valandos minutes ir bent jau mano galva šiuo metu yra užkišta vienu: kaip greičiau nusigauti iki lovos.
Juodosios Perivolos anglys
Akis pramerkėme labai,.... labai, labai, labai mažo kaimelio, mažame mažame baltame namuke su mėlynomis langinėmis ir mažutėmis raudonomis pašto dėžutėmis ant sienų. Tiesą pasakius, tenka ilgokai parymoti prie žemėlapio, kol galų gale surandame mažytį taškelį, Santorino salos pietinėje dalyje, kuriame mes taip neplanuotai atsidūrėme šiąnakt.
Kadangi mane yra sunku išlaikyti vienoje vietoje, noriu pažinti ir dievinu tyrinėti platesnes vietoves, yprastai vengiu apsistoti tokiose mažose vietovėse, kad viskas momentum nepabostų. Tačiau, atsižvelgiant į Santorino ir šiaip mažus mąstus, nėra labai aiškaus skirtumo ar apsistoti mažame kaimelyje, ar mini mažame kaimelyje. O jei dar tas mini kaimelis įsikūręs prie nuostabaus paplūdimio... hmmm... dar tiksliau, kaip dabar jau galiu tvirtinti, prie vieno nuostabiausių ir judriausių salos paplūdimių, žavinčiu poilsiautojus skaidriu, mėlynu vandeniu ir unikaliu, juodu kaip anglis smėliu, dėl kurio jis yra pavadintas “Juoduoju paplūdimiu”, bei gausybe vandens pramogų pasiūlos (paminint vos kelis: plaukiojimas burlentėmis, vandens slidėmis argreitaeigiais kateriais, paraseilingas, nardymas ir t.t.), tad mūsų neplanuotas atsidūrimas šioje vietovėje, man buvo ganėtinai priimtinas ir kaip vėliau pasirodė ganėtinai parankus tolimesniems salos “tyrinėjimams”.
Juodasis paplūdimys tęsiasi iki pat Perissos kurorto ir Agios Georgis pliažo. Jo nedalina jokios viešbučių tvoros ar uolėtos kliūtys, tad galima laisvai pasivaikščiot ošiančia pakrante. Tai, nieko nuostabaus Baltijos jūros pakrantės lankytojams, tačiau tai - tarsi “gurkšnelis” gryno oro tiems, kas jau įprato prie Karibų pakrantės, Australijos, Azijos, Afrikos ar net Europos padalintų ir aptvertų paplūdimių. Taipogi, kiek teko pastebėti tai, - vienas judriausių Graikijos paplūdimių, kurio pakrantės nusėtos tavernomis, jaukiomis kavinukėmis ir barais. Ir nors aš vis dar neišmokau mėgautis graikiškai pagamintu maistu, tačiau jūros gėrybės, kai kuriose tavernose yra gaminamos neįtikėtinai skaniai.
Pats paplūdimys yra stebėtinai tvarkingas ir priešingai nei daugelis Graikijos paplūdimių, neišmirkęs cigarečių nuorūkose ar įvairių šiukšlių pamazgose. Kad netektų, karštą dieną, tiesiogine ta žodžio prasme, kepti ant juodo smėlio, galima išsinuomoti skėčius ir gultus ir netgi užsisakyti relaksuojančio masažo paslaugas čia pat papludimy. Taipogi reikėtų nepamiršti namuose pliažinių basučių, kadangi įveikti atstumą nuo gulto iki jūros vandens, įkaitusiu juodu gruntu, yra nemenkas išbandymas basom kojom.
Raudonasis palūdimys
Palūdimys gavo šį pavadinimą taipogi dėl juodų ir raudonų vulkaninių uolienų sudarančių jį. Jis yra Santorino pietryčiuose, tolėliau Akrotiri vietovės.Pasiektiamas mašina ar dviračiais. Kad į jį pakliūtumėme dar tenka pėsčiomis įveikti siauro takelio ruožą, vedantį stačiomis pajūrio uolomis žemyn. Tačiau nieko ekstremalaus ar sunkiai įveikiamo.
Paplūdimys yra ganėtinai mažas, bet jaukus ir vėlgi, pagal graikiškus standartus, stebėtinai tvarkingas. Mes atvykome į jį vakarop, saulei bepradedant kelionę link jūros dugno. Buvo sukilusios ganėtinai didelės bangos ir į vandenis brist darėsi baisoka. Visada nepažįstamose vietovėse, suveikus savisaugos instinktui, nedaryti to, ko nedarytumėm namuose, kuris laikas tupčiojam pakrantėje, negalėdmi nupręsti bangų ir povandeninių srovių pavojingumo lygio. Ir tik po gerų 15min., galų gale emocijom nugalėjus blaivą protą, nusprendžiam rizikuot, kas netrukus atsiperka 100%, kai esame pagauti didelės srovės ir įtraukti į tolimesnius ir ganėtinai ramius vandenis, bei palikti ramiai sau plūduriuoti, besimėgaujant vakarine gaiva bei kvapą gniaužiančiais vaizdais. Atėjus laikui lįst lauk ir pagavus didelę bangą, esame išsviedžiami tiesiai į krantą tiesiog ant stačių kojų ir paliekami ten suvirškinti patirtas naujas, visam gyvenimui išliksiančias emocijas.
Gražiausias pasaulio kaimas
Oia arba dar kitaip Ia, tai be jokių abejonių nuostabiausias ir neįprasčiausias kaimelis, kokį man esą išpuolusi galimybė pamatyti. Įsitaisęs ant aukštų, stačių uolų salos Šiaurinėje dalyje, atrodo veikiau būtų išniręs iš pasakų karalystės, nei sulipdytas žmogaus rankomis. Siauros gatvelės, šviesiai oranžiniai, rožiniai, žali, bet daugiausiai akinamai balti nameliai su saulės nutviekstomis verandomis, kurios atrodo taip lyg būtų kito namo stogu, mėlynos langinės, tvorelės ir bažnyčių kupolai bei kerintys vėjo malūnai, praktiškai iš kiekvieno taško matoma mėlyna jūra su Palia ir Nea Kameni vukanais bei Thirrasios sala tolumoje, kelios mažos kavinukės, kuriose galima ramiai išgerti kavos ar lengvai užkąsti, kol mėgaujatės saulėlydžiu, yra tai, kuo aš negalėjau atsižavėt būdama ten ir negaliu iki šiolei – įrėžtais vaizdais atmintyje bei daugybėje nuotraukų, kurias parsivežiau iš tos pasakiškos vietovės.
Ir matomai esu ne vienintelė pakerėta šio surrealistinio kaimelio. Jame yra ganėtinai didelis mažų galerijų skaičius, veikiančių dirbtuvių, kuriose galima įsigyti įdomesnių suvenyrų. Ir tai leidžia manyti, kad ši vieta turi dovaną privilioti įvairių sričių menininkus, ieškančių peno savo akims ir vaizduotei.
Išdidinta kopija
Fira, Santorino sostinė, nusidriekusi ant vakarinės salos dalies uolų, yra tarytum šiek tiek didesnė Oia’os kopija, tik su žymiai judresnėmis gatvėmis, trankesne muzika sklindančia iš didelio skaičiaus barų ir naktinių klubų, greito maisto restoranais, išpustų kainų parduotuvėmis ir juvelyrinėmis, dideliu viešbučių skaičiumi, bankais... Galbūt ir keista, bet visa ši kombinacija atima iš jos žąvesį. Ir jei eidamas Oia’os gatvelėmis jautiesi, papuolęs į kitą, neegzistuojančia erdvę, tai Firoje tikrų tikriausiai jauti, kad šios Žemės dar nepalikai ir esi lepinamas žemiškais vaizdais bei pramogomis.
“Unikaliausias” saulėlydis Akrotiryje ir Emborio labirintai į fortą
Jei saloje užsibūsite pakankamai ilgai, ir nestypsosite vienoje vietoje, vėliau ar anksčiau pastebėsite užsižiebusį smalsumą akis badančia kelio nuoroda “Unique sunset” (unikalus saulėlydis). Be abejo, jei jau būsite saloje pakankamai ilgai tai tikrai ten ir nuvyksite. Pastebėjimas būtų tik toks: jei šitas yra „unique“, tai žodžių kartais pritrūksta apibūdint Baltijos jūros saulėlydį. Beje, saulė Graikijoje leidžias anksti. ~8val. čia jau būna tamsu, nors į akį durk.
Po tokio „unikalaus“ saulėlydžio, jaučiu kad ši diena turėtų užsibaigt ne taip. Už tat vykstame į vieną seniausių salos kaimelių – Emborio, kuris yra vos už poros kilometrų nuo mūsų laikinos gyvenamosios vietos. Apart seno forto ant aukštos kalvos daugiau įdomybių čia nėra, tačiau be galo smagu pasivaikščioti baltomis siauromis gatvelėmis, bei likusią vakaro dalį praleisti vietinėje tavernoje. Būtent čia ragavome patį skaniausią Gyros ir turbūt daugiau nei derėjo degustavome garsųjį Santorino vynelį.
Ekskursija į garais besispjaudančią žemę
Kai Santorinis pasidaro per siauras „tyrinėjimams“ susikraunam kuprines ir vietinėje agentūroje pasiimam ekskursiją laivu į netoliese esančią vulkaninę Nia Kameni salelę,
kurioje seno vulkano šerdis vis dar aktyvi, o 1950 metais susikūrė ir naujausias Nia krateris. Kažko, labai įspūdingo čia nerandame. Keli krateriai, minios turistų gabenamų pirmyn atgal tokiais pačiais laivais, oras pritvinkęs sieros garais, o juodos anglies vaizdai yra tokie pat įdomūs – na, kaip juodos anglies vaizdai... Tad ilgai neužsibūname, vykstame link Palios. Bet prie jos neprisišvartuojame. Šokame iš laivo ir ~300 metrų plauktiame iki vulkaninio vandens, kuris yra šildomas karštųjų versmių ir siera smirdančio purvo. Įdomu ir smagu, nors siera po to smirdėjom porą dienų.
Atsisveikinimas su Santorinu
Lauko kavinukė. Prie gretimo staliuko kaukši domino kauliukai. Tolumoje jau matau kelto kontūrus, išgabensiančio mus iš čia. Šiek tiek liūdna. Nesu įsitikinusi, kad teisingai elgiamės palikdami šią žavią salelę ir grįždami toliau tyrinėti žemyninės Graikijos dalies. Galiu atvirai konstatuoti, kad Olimpo kalnas ir Santorinas, kol kas yra vienintelės man patikusi šios šalies vietos. Tad su ja atsisveikinu nenoriai. Matau kaip keltų keliones „patyrę“ stori graikai jau stumdosi prie vartelių ir prasprukę pro juos, prakaituoti skuodžia į keltą, užsiimt geresnių vietų. Šalies gyventojai nenustoja manęs šokiruoti. Iš šono visa tai atrodo be galo komiškai. Išspaudžiu netgi menką šypseną ir ramiai keliauju ant kelto denio, aplenkdama kondicionuojamas kelto kabinas. Noriu dar nors trumpai pasigėrėti vis tolstančiai Santorini vaizdais ir man nesvarbu, kad likusią kelionės dalį turėsiu praleisti čia...
