Booking.com

RODAS, RHODES, RODOS

Nors Lietuvoje ši vasara nebuvo labai prasta, tačiau mūsuose vasara neatitinka mano jai suformuotų reikalavimų, t.y. daug daug saulės, jokių debesų, jokio lietaus ir visa tai turi tęstis minimum du mėnesius. Planuojant savaitgalio išvyką neturėčiau sekti orų prognozės ir melstis aukštesnėm jėgom, kad palapinė liktų sausa, o kuprinėje būtų ne lietpaltis su megztiniu, o maudymosi kelnaitės ir apsauginis kremas nuo saulės. Kad nereikėtų draugams girtis, kad „net visą savaitę“ buvo neblogas oras, o lietaus gavome tik porą kartų per tą savaitę. Kad atsibudęs ryte šimtu procentų žinočiau, kad jokie debesys nesugadins pliažinių planų, o saulė garantuotai kaitins nuo ryto iki vakaro. Štai tokia utopinė lietuviškos vasaros vizija sukasi mano galvoje. Užteks fantazuoti, grįžtame į realybę, o ji tokia negailestinga: Lietuvoje vasara yra deficitas ir, manau, artimiausiu laiku tokiu ir liks. Todėl vienintelis būdas patirti tikrą vasarą – važiuoti pas ją į svečius. Kaip sakoma, jei vasara neina pas Tave, tai Tu eini pas vasarą. O ji, pasirodo, nuo Kauno nutolusi tik trijų valandų skryžio atstumu. Kaip jau supratote iš antraštės, šį rugsėjį su šeimyna skridome į Rodo salą, kuri yra tikrų tikriausias gero oro, kaitrios saulės ir tikros vasaros etalonas.
Aviakompanijos „Ryanair“ bilietai Kaunas-Rodas-Kaunas kainavo apie 250 Eur žmogui. Dar Lietuvoje išsiuntinėjau e-mailus į kelias vietines salos automobilių nuomos agentūras, ir vienos pasiūlymas buvo labiau negu priimtinas. Užsisakiau Hyunday Accent dviems savaitėms po 20 Eur už parą. Į kainą įskaičiuota viskas, jokių paslėptų mokesčių, pilnas draudimas su nuline franšize. Jokių avansinių mokėjimų, atsiskaitymas grynais vietoje be kreditinių kortelių bei užstatų. Kompanijos kontaktai: info@kalithearentacar.gr; www.kalithearentacar.gr
Aišku, iš anksto užsisakiau ir apartamentus Rode. Pasirinkau gražią įlanką Stegna Beach.
Nesinaudojau jokiomis booking.com, airbnb.com ar pan. svetainių paslaugomis, o parašiau e-mailą tiesiogiai apartamentų Meltemi Nikos studios savininkui Nikui. Jis sutiko rezervuoti man butą, atsiuntė savo banko sąskaitos rekvizitus ir aš jam avansu pervedžiau 100 Eur kaip užstatą. Viskas pasiteisino, jokių nesusipratimų nebuvo. Kainą sutarėme tokią: penkiems asmenims apartamentai 60 Eur už parą. Taigi, už dvi sataites gavosi 840 Eur. Kontaktai: info@nikosstudios.gr; www.nikosstudios.gr
Skrydis neprailgo, viso labo trys geros valandos ir šeštadienio vakare jau mindžikavome Rodo oro uosto atvykimo terminale. Mašiną atvarė prie pat durų, per penkias minutes sutvarkėme formalumus, atskaičiavau 280 Eur už dvi savaites, nustatėme GPS koordinates į Meltemi Nikos studios (36°12'23.3"N 28°08'21.3"E) ir pirmyn į Stegna Beach. Iš pradžių važiuoti nebuvo labai jauku, nes vairuoti reikėjo jau sutemus, prie mašinos valdymo niuansų irgi reikėjo priprasti. Labai greitai įsidrąsinau, nes kelias buvo kokybiškas, gerai apšviestas, o eismas neintensyvus. Iki vietos varėme apie 35 km, lengvai radome apartamentus, Nikas mus pasitiko ir palydėjo į trečiame viršutiniame aukšte esantį butą. Atrakcija buvo nebloga, nes į viršų vedė sukti cilindriniai metaliniai laiptai.
Apartamentai puikūs: didžiulė virtuvė sujungta su svetaine, pilna įranga su indais, švarus tulikas, vonia, vienas kambarys su dvigule lova ir kitas kambarys vaikams. Bute du dideli balkonai, iš kurių vienas su vaizdu į jūrą, o kitas – į kalnus. Nuostabiausia, kad iki jūros vos 50 m. Išsikrovėme daiktus, pavakarieniavome ir sugulėme miegoti.
Ryte atsibudęs galutinai supratau, kad dabar jau tikrai prasidėjo atostogos, kad esu Rodo saloje ir esu rimtai nusiteikęs iš jos išpešti kiek įmanoma daugiau gerų įspūdžių, emocijų, vaizdų ir kitų malonumų. 7.00 val. ryte su žmona stebėjome, kaip iš jūros kyla saulė. Idiliškas vaizdas, tylu, ramu, jokio triukšmo, miestelis tik pradeda busti, vos vienas kitas žmogėnas vaikštinėja jūros pakrante. Šokau į maudymosi kelnaites ir tiesiu taikymu su žmona nuvarėme maudytis. Jūra šilta, vanduo ypatingai skaidrus, puikus rytinis pasiplaukiojimas. Stegnos pliažas tęsiasi apie 700 m ir jis toks stambaus smėlio su smulkių akmenukų ruožais. Jūra gilėja gana greitai, šarmo suteikia seklumoje pūpsančios uolos. Visuose Rodo pliažuose yra gultai su skėčiais. Vieno gulto kaina 5 Eurai ir ji vienoda visoje saloje. Tačiau nėra būtina imti gultus, nes galima puikiai įsitaisyti ir ant savo atsinešto patiesalo. Tiesa, kai kuriuose pliažuose vietos yra tik gultams, bet tokių vietų nėra daug.
Po pusryčių su šeimyna išvažiavome į sostinę patyrinėti jos grožybių. Pats įdomiausias objektas, be abejo, yra senamiestis. Viduramžiškas Rodo senamiestis yra UNESCO saugoma Pasaulio kultūros paveldo vieta, susidedanti iš įvairių didingos praeities likučių – Bizantijos šventyklų, Kryžiuočių eros pastatų ir Otomanų (osmanų) imperijos mečečių. Ten tokia tik filmuose matyta aplinka, vaikštai gatvėmis ir, atrodo, tuoj iš už kampo išjos raiti ant žirgų šarvuoti riteriai, neapleidžia keistas jausmas, lyg būtum patekęs į praeitį. Rodo senamiestis aptvertas 4 kilometrų ilgio galinga siena bei grioviais, į jį patekti galima per 11 sienoje esančių vartų.
Drąsiai galiu teigti, kad reikia bent dviejų dienų, norint išnagrinėti senamiestį. Turėkite omenyje, kad senamiestis nėra kažkoks muziejus po atviru dangumi, o gyvas sostinės rajonas, kuriame gyvena ir dirba 6000 žmonių. Ir visa tai vyksta tuose pačiuose pastatuose, kuriuose prie 6 amžius gyveno riteriai. Tai iš tiesų pats unikaliausias gyvas praeities paminklas. Senamiestis padalintas į dvi dalis. Šiaurinėje pusėje su vidiniu fortu (Castello) gyveno riteriai, o pietinėje pusėje visi kiti, kurie nepriklausė Ordinui. Šios dvi dalys yra atskirtos siena, einančia lygiagrečiai Sokrato gatvei (Socrates street), senajam turgui (the Old Bazaar). Tikrai labai smagu vaikštinėti tomis siauromis gatvelėmis, užeiti į suvenyrų bei rankdarbių parduotuvėles, pasimėgauti ledais ar lengvais užkandžiais daugybėje restoranėlių. Čia yra apie 200 gatvių ir skersgatvių, kurios tiesiog net neturi pavadinimų. Pasiklysti senamiestyje labai nesunku, tačiau tai ne bėda, o greičiau puiki galimybė patyrinėti unikalų miestą.
Pati gražiausia gatvė – Riterių gatvė (Ippoton) baigiasi prie Magistrų rūmų, kurie tuo metu buvo riterių administracinis centras. Galingas sprogimas, įvykęs parako saugykloje, 1856 m. visiškai sugriovė Magistrų rūmus, tačiau italai juos atstatė. Šie rūmai yra svarbiausias riterių valdymo laikų paminklas. Rūmai yra kvadratinis pastatas, suprojektuotas aplink erdvų kiemą. Įėjimas į Magistrų rūmus kainavo 6 Eur žmogui (vaikams nemokamai). Apėjome itin aukštų lubų erdvias sales su nenormalaus dydžio židiniais bei viduramžiškomis dekoracijomis, apžiūrėjome senovinius viduramžiškus baldus, veidrodžius, paveikslus, žvakides, skulptūras, muziejines relikvijas bei akmenų mozaika išklotas grindis.
Atėjus pietų metui užėjome į vieną iš senamiesčio tavernų „įsimesti kuro“. Mūsų penkių asmenų šeima užsisakėme alaus, šviežiai spaustų apelsinų sulčių, tradicinį graikišką kiaulienos gyros, graikiškų vištienos šašlykų souvlaki, mėsos ir baklažanų apkepą moussaka, vaikams bulvių fri. Pietūs kainavo 50 Eur – po 10 Eurų žmogui. Kaip pačiame sostinės centre, senamiestyje – labai priimtinos kainos.
Po pietų pratęsėme pažintį su sostine ir nukulniavome prie Mandrakio uoste (Mandraki Harbour) 1464-1467 m. pastatytos St. Nicholas tvirtovės, kuri atliko pagrindinį to meto miesto gynybos vaidmenį.
Einat link jos molu, galima pasigrožėti išlikusiais trim vėjo malūnais.
Įplaukiant į Mandrakio uostą, laivus pasitinka dvi kolonos su elnių skulptūromis.
3 amžiuje prieš mūsų erą Rodo svečiai galėjo gėrėtis vienu iš senojo pasaulio „Septynių stebuklų“: gigantiška bronzine graikų saulės dievo Helijo statula, dar vadinama Rodo kolosu. Kur tiksliai stovėjo statula iki šiol nėra aišku, bet tikima, kad Rodo kolosas stovėjo ten, kur dabar yra dvi kolonos su elniais. Italų valdymo laikais, vienas iš elnių buvo pakeistas vilku, kuris simbolizavo Romos imperiją. Užkariautojai tikėjo, jog liks saloje visiems laikams...
Po intensyvaus Rodo gatvių „šlifavimo“ pasijome gana pavargę, ypač vaikai, todėl sėdome į auto ir grįžome į Stegna. Namie pasičiupome snorkelingo (paviršinio nardymo) įrangą ir kritome į jūrą. Smagu buvo paplaukioti aplink uolas, galingus akmenis ir stebėti povandeninį pasaulį, būrius mažų ir didelių žuvyčių. Puiki atgaiva kūnui ir sielai po ilgų pasivaikščiojimų sostinės gatvėmis.
Vakarop Nikas su savo šeima visus namų svečius pakvietė į lauko kiemelyje suorganizuotą vakarėlį. Susirinko jauki kompanija: dvi rusų šeimos, prancūzų pora, vokiečių pora ir mūsų lietuviška šeimynėle. Pasakysiu atvirai, tai buvo tikra fiesta skrandžiui. Ant stalo aromatą skleidė šviežiai grilinti kalmarų žiedai, krūva šviežios dar ryte sužvejotos žuvies (stelma), graikiškos salotos, bulvės fri, kepti baklažanai. Visą šį kulinarinį šedevrą užgėrėme vietiniu alumi bei vynu. Kai jau atrodė, jog maistas baigėsi, ant stalo atsirado keptos kiaulienos dešrelės, šoninė ir vištiena. Akys mato, nori, bet pilvas sako-jau gana. Sočiai ir be galo skaniai pavalgę sėdėjome, bendravome, juokavome, pasakojome visokias istorijas, liejosi graikiškas Ouzo – anyžių skonio stiprus graikiškas alkoholinis gėrimas, alus bei vynas. Kadangi visi buvome iš skirtingų šalių, tai sutarėme, jog bendravimo kalba bus anglų kalba. Vakarojome iki vidurnakčio. Ačiū Nikui ir jo šeimynai už puikų dienos užbaigimą.
Visoje saloje gausu alyvmedžių, jie čia laikomi itin vertingu turtu, perduodamu iš kartos į kartą. Derlių galima nuimti lapkričio mėn. arba laukti iki sausio. Skirtumas yra toks: jei renki uogas lapkritį, jos būna sveikos, gražios, nepažeistos bičių ir iš tokių uogų gaunamas pačios aukščiausios kokybės alyvuogių aliejus. Tačiau iš 5 kg uogų gaunasi 1 kg aliejaus. Jeigu palauksi porą mėnesių ir derlių nuimsi sausį, tuomet iš 2-3 kg uogų išspausi 1 kg aliejaus. Skirtumas akivaizdus, bet toks aliejus bus prastas, nekokybiškas, tiesiog jo bus daugiau. Vietiniai gyventojai surinktą derlių veža į aliejaus spaudimo gamyklas, kuriose ir spaudžiamas aliejus. Gamyklų savininkai pinigų už paslaugą neima, tiesiog turi jiems palikti 20 procentų išspauto aliejaus.
Išaušo naujas saulėtas rytas, po pusryčių išvažiavome į netoliese esantį pliažą Tsambika beach (36°13'51.5"N 28°08'57.0"E).
Jei plauktum su laivu, tai nuo Stegnos šį pliažą galima pasiekti per kelias minutes, tačiau su auto gaunasi apie 7 km. Pliažas yra smėlėtas, platus ir tęsiasi apie 800 m tarp kalnuoto kraštovaizdžio, mašiną galima parkuoti nemokamai per visą pliažo ilgį. Paplūdimys pavadintas pagal ant kalno 340 m aukštyje esantį nedidelį vienuolyną (the Monastery of the Virgin of Tsambika). Žiūrint veidu į jūrą dešinėje pusėje yra nudistų pliažas. Mes įsikūrėmė netoliese. Tsambika beach laikomas vienu gražiausių Rodo pliažų. Ir tai yra tiesa. Jūra gana sekli, todėl idealiai tinka vaikams. Pasistatėme savo skėčius visai prie pat jūros ir pradėjome pliažintis. Neilgai truko tokia idilė, nes visai netikėtai iš jūros atsirito galinga banga ir akimirksniu konkrečiai nuplovė visą mūsų mantą. Vos spėjome pagriebti svarbiausius daiktus, kai vėl kalė banga bei galutinai viską sušlapino: patiesalus, rankšluoščius, kepures ir t.t. Keisčiausia buvo tai, kad banga užliejo būtent tą vietą ir tik tą vietą, kurioje mes bazavomės. Mistika kažkokia. Susirinkome mantą ir pakeitėme dislokacijos vietą, nueidami pliažo centro link. Juokavome, kad čia nudistai sušoko kokį nors okultinį šokį ir taip mūsų triukšmingą kompaniją išvarė toliau nuo savęs. Šis įvykis labiau pralinksmino nei sunervino. Saulė kaitri, oras nuostabus, daiktai greitai išdžius. Vaikams paplūdimys atrodė lyg didelė smėlio dėžė, jie kapstė smėliuką, statė pilis, braidė ir išdykavo sekliuose jūros vandenyse. Nors jau rugsėjo antra pusė, bet oras įšilęs virš 30 ºC, teko dažnai kristi į vandenį ir atsigaivinti. Gerai, kad pūtė pastovus malonus vėjukas ir neleido labai prakaituoti. Taip ir praleidome pliaže visą dieną. Grįžtant namo užsukome į miestelį Archangelos, kuriame prisipirkome maisto. Čia radome nedidelę vaisių ir daržovių parduotuvėlę su ypatingai skaniais persikais, nektarinais ir vynuogėmis (1,5 Eur už 1 kg), o prekybos centre nusipirkome vištą (2,3 Eur už 1 kg), alaus (nuo 0,6 iki 1,2 Eur už butelį) ir kt. Ragavau vietinio Rode gaminamo alaus Zythos Vap, bet čia populiaresnis graikiškas alus Alpha arba Mythos. Maisto kainos gana panašios į lietuviškas. Aišku, jei pirksi prekes mažytėse parduotuvėlėse, tai jose viskas brangiau, bet didesniuose supermarketuose kainos nebaugina.
Į Stegna veda tik vienas kelias ir jis labai vaizdingas, bet status ir vingiuotas.
Vairuojant saloje dažnai galima pamatyti uolomis šokinėjančius ožius, kartais jie nusileidžia ant kelio ir smalsauja, kas čia važinėja per jų kontroliuojamas teritorijas. Gana dažna situacija: važiuoji keliu ir jį kerta niekur neskubanti avių banda, avys eina ramiai, niekur neskuba, turi sustoti ir jas praleisti. Iš karto matosi, kas šių vietų tikri šeimininkai.
Vakare Nikos pasiūlė plaukti kartu su juo į kalmarų žvejybą. 20.00 val. įsėdome į Niko katerį, nuplaukėme apie 2 mylias nuo kranto ir pradėjome kalmarų „medžioklės“ procesą. Šalia katerio Nikas nuleido į vandenį šviečiantį žiburį, kurio paskirtis – vilioti kalmarus iš dugno į Viduržemio jūros paviršių. Ant nedidelio metalinio strypo, kuris savo išvaizda primena išskleistą skėtį (tik be medžiagos), Nikas užmovė sprindžio ilgio žuvį, strypas pririštas prie gana storo valo, šalia strypo pritvirtinta dar viena nedidelė mirksinti lemputė. Sėdi sau kateryje ir leidi valą gilyn į jūrą apie 60-80 m. Jei valas staiga sustoja – reiškia kalmaras jau griebė jauką ir pradedi intensyviai traukti valą į katerį. Labai nesunku suprasti, kada laimikis jau ant „kabliuko“, nes valas traukiasi sunkiau. Kai ištrauki kalmarą iš vandens, jis stipriai išpurškia visą vandenį iš savęs ir konkrečiai juo aptaško. Įmeti kalmarą į kibirą, jis ten išleidžia keletą garsų ir baigtas kriukis. Jūroje tamsu, bet ramu, šilta, jokio vėjo. Dairaisi į žiburiais nušviestą krantą, gurkšnoji alutį, užkandžiauji bulvių traškučiais, kvėpuoji grynu oru, žaidi su valo nuleidimu bei traukimu į viršų, bendrauji tarpusavyje ir jauti pilną relaksą. Taip ir žvejojome beveik iki vidurnakčio. Pakeitėme kelias žvejybos vietas, procesas patiko, tikrai norėčiau dar pakartoti. Tą vakarą iš viso pagavome 12 kalmarų, iš kurių trys buvo mano asmeninis laimikis.
Trečias atostogų rytas mus pasitiko tobulu saulėtekiu. Išvažiavome į piečiausiame Rodo salos taške, nutolusiame nuo sostinės 100 km, o nuo Stegnos apie 65 km, esančius Prasonisi beaches (35°53'29.7"N 27°46'24.8"E). Sustojome kuro kolonėlėje užsipilti benzino (1,6 Eur už 1 litrą). Operatorius viską padarė pats, jam prie mašinos ir pinigus užmokėjome. Aišku, jokio kvito negavome. Kelias smagus, daugelyje atkarpų leidžiamas greitis 80 km/h. Greičiau važiuoti ir nesinorėjo. Vienur kitur sutikome tiesiog pakelėje prekiaujančius ūkininkus, kurie siūlė nusipirkti alyvuogių aliejaus, vyno, ouzo, souma (vynuogių degtinė), medaus ir kitokios vietinės produkcijos. Buvo strioko, kai vos nepadariau avarijos. O buvo taip: lenkiau didelę koloną transporto priemonių, buvau neblogai įsibėgėjęs, kai iš tos kolonos motoroleris su dviem mergiotėm nusprendė sukti į kairę, į šoninį keliuką. Visa laimė, kad jos labai lėtai atliko posūkį, spėjau jas saugiai apvažiuoti ir sustoti niekur neatsitrenkus ir nenuvažiavus nuo kelio. Sustojome ir mes, ir motoroleris. Išlipau iš mašinos, priėjau prie mergiočių, persimetėme keliais žodžiais, įsitikinome, kad viskas tvarkoje, niekas nenukentėjo ir išsiskirstėme. Adrenalino gavau sočiai. Gerai, kad viskas taip laimingai baigėsi. Po šio įvykio tikrai ėmiau vairuoti kur kas atsakingiau ir atsargiau. O štai mano kaimynams rusams (jie buvo apsistoję pas Niką tame pačiame name) autoįvykis baigėsi kur kas liūdniau. Jie buvo išsinuomavę mašiną kelioms dienoms ir vienos išvykos metu Aleksandras nesuvaldė auto, užvažiavo ant tilto šaligatvio bortelio ir vertėsi bei nuslydo nuo kelio į krūmus. Gerai, kad nei jis pats, nei jo šeimyna nenukentėjo, tačiau mašiną suvarė nepataisomai. Automobilio nuomos sutartyje buvo numatyta 800 Eur franšizė, tai jam teko tą sumą ir susimokėti. Toks įvykis, aišku, apkartino atostogas, bet, kaip sakiau, gerai, kad visi liko sveiki. Išvada: nuomojantis svečioje šalyje automobilį, tikrai pravartu sudaryti tokią sutartį, kurioje būtų pilnas draudimas su nuline franšize. Pavyzdžiui, mano nuomos sutartis tokia ir buvo. Tokios istorijos tik patvirtina, kad vairavimas yra rimtas ir atsakingas darbas, ir už vairo negalima atsipalaiduoti niekada.
Kai nuo kalno atsivėrė nuostabūs vaizdai į Prasonisi, supratome, kad pasiekėme kelionės tikslą. Iš viršaus ši vieta atrodė tikrai įspūdingai. Pamirškite Havajus!!! Motulė Gamta- talentingiausias dizaineris, kuris sukūrė vieną iš pačių nuostabiausių savo kūrinių būtent čia: dvi smėlėtos įlankos atrodė lyg nulipdytos iš molio ir įgavusios smėlio laikrodžio formą. Be abejonės, tai yra pats įspūdingiausias salos paplūdimys ir banglentininkų rojus. Dvi smėlio įlankos įsilieja į nedidelę salą, kurią galima pasiekti pėsčiomis arba plaukte, priklausomai nuo oro sąlygų bei vandens lygio. Žiemos potvynių metu Prasonisi salelę nuo Rodo salos skiria vanduo, o vasarą Prasonisi su pagrindine sala jungia smėlio juosta, kuri ir sukuria aukščiau aprašytas dvi atskiras įlankas su skirtingomis oro sąlygomis. Vieną įlanką skalauja Egėjo jūra, kuri yra vėjuota ir banguota, o kitą – rami Viduržemio jūra. Prasonisi tikrai verta aplankyti netgi jei pats ir nesate banglenčių ar jėgos aitvarų entuziastas. Didelis kiekis spalvotų burių bei aitvarų suteikia peizažui ypatingo kolorito. Gražu buvo žiūrėti, kap profai moka pažaboti vėją burlentėmis bei jėgos aitvarais. Atrodė, kad jie tiesiog skraido virš vandens ir ant vandens.
Mašiną priparkavome tiesiog pliaže, mokėti už tai nereikia. Mes įsitaisėme prie Viduržemio jūros, nes ten pūtė ne toks stiprus vėjas. Dar viena tobula pliažo diena su visais savo atributais: paviršinis nardymas, maudynės, smėlio pilių statymas, baseinų kasimas bei mėgavimasis saulės voniomis. Paplūdimio smėlis smulkus, malonus, bet kai vėjas jį pakelia, tai tie smėlio kristaliukai smarkiai atakuoja jautrias kūno dalis, atrodo, lyg žnaibytų. Turėjome puikią galimybę būnant vienoje vietoje pasimaudyti dvejose jūrose. Egėjo jūros pakrantė buvo nuklota storu jūros žolių sluoksniu, jausmas toks, lyg eitum kilimu. Be to, man ši jūra pasirodė šiltesnė. Reziumuojant galiu pasakyti, kad abu Prasonisi paplūdimiai sužavėjo ir tikrai ilgam išliks mano prisiminimuose. Vakarop grįžome atgal į Stegna ir virtuvėje ant stalo radome nedidelę dovanėlę nuo Niko – lėkštę skanių, mėsingų figų. Labai malonu, juk panašios smulkmenos tik stiprina draugystę. Jau sutemus su visa šeimyna išėjome pasivaikščioti savo nedidelio miestelio gatvėmis, suvalgėme ledų (1 kaušelis – 2 Eur), o vakarą pabaigėme dviese su žmona savo apartamentų balkone su vyno taurėmis bei vaizdu į naktinę Viduržemio jūrą...
Ryte išvažiavome į už 18 km nuo Stegnos ir 4 km nuo Faliraki esantį Anthony Quinn beach (36°19'16.4"N 28°12'30.5"E). 1961 m. filmuojant Rodo saloje kino juostą „The Guns of Navarone“, aktorius Anthony Quinn tiesiog įsimylėjo šią įlanką ir ją nupirko, norėdamas ten įkurti menininkų ir kino kūrėjų tarptautinį centrą. Tačiau šalies vyriausybė anuliavo sandorį ir įlanka netapo privačia aktoriaus nuosavybe. Nuo tada įlanka taip ir liko pavadinta Anthony Quinn beach. Be jokios abejonės, tai yra vienas iš pačių gražiausių Rodo paplūdimių. Vaizdai ten tiesiogine to žodžio prasme užburia ir svaigina. Nė trupučio neperdedu ir puikiai suprantu aktorių.
Mašiną palikome nemokamoje aikštelėje viršuje, o patys laiptais nusileidome į siaurą paplūdimį. Nedidelė siaura įlanka yra iš visų pusių apsupta aukštų uolų. Pačio pliažo, kaip tokio, ten yra kokie 5 metrai pločio, ta prasme, jūra, tie 5 metrai ir iškart stačios uolos. Vietos ten mažai. Jei norite užsiimti gultą reikia atvažiuoti anksti ryte, nes vėliau tikrai visos vietos bus užimtos. Vanduo šiltas ir ypatingai skaidrus, todėl paviršiniam nardymui ši vieta idealiai tinka. Pliaže akmenukai ir uolos. Mūsų gultai buvo įmerkti į jūrą tiesiogine to žodžio prasme. Sėdi ant gulto, o kojas lengvai kutena malonus jūros vanduo. Vaikų į krantą nepavyko ištraukti visą dieną, jie taip ir mirko tarp tų uolų, rinko akmenukus ir pliuškenosi. Gerai, kad su žmona turėjome plaukiojimo batus, nes su jais žymiai patogiau bristi per akmenis bei uolas. Labai produktyviai panardėme ir prisižiūrėjome debesis įvairiausių žuvų. Dedu didelį riebų pliusą Anthony Quinn paplūdimiui ir tariu „ačiū“ už puikiai praleistą dieną. Beje, šalimais yra dar vienas puikus pliažas Ladiko beach (36°19'13.7"N 28°12'18.9"E), kuris taip pat randasi gražioje uolėtoje įlankoje. Mes prie tik sustojome, apsidairėme, nufotografavome, bet nusprendėme dėmesį sutelkti ties Anthony Quinn beach.
Vakare grįžome namo, pavalgėme ir vėl išėjome pasivaikščioti po Stegną. Nuo miestelio pradžios iki mūsų namo suskaičiavome 20 įvairių maitinimo įstaigų, barų bei užkandinių. Ir visa tai kelių šimtų metrų ilgio atkarpoje. Nesuprantu, kaip jie visi išsilaiko? Kabakai praktiškai tušti, gausesnį žmonių kiekį mačiau kokiuose trijuose restoranuose. Darau subjektyvią išvadą: kur daug žmonių - geras maistas, o jei tuščia – tai irgi galima suprasti kodėl. Vakarą tradiciškai užbaigėme gurkšnodami lengvą graikišką vynelį „Retsina“, į kurį įdėta sakų.
Ryte papusryčiavome ir nusprendėme visą dieną skirti ekskursijoms po salą. Sėdome į Hyunday ir išvažiavome į Septynių šaltinių slėnį Seven Springs (Epta Piges) (36°15'12.6"N 28°06'52.5"E), kuris yra 26 km nuo Rodo miesto. Savo aprašyme šį miestą dažnai vadinu sostine, aišku, tai nėra teisinga, nes Graikijos sostinė yra Atėnai, tačiau Rodo miestas yra pagrindinis salos miestas, todėl nepykite, bet jį ir toliau vadinsiu sostine. Seven Springs (Epta Piges) yra ideali vieta praleisti karštą vasaros popietę, nes čia malonų pavėsį sukuria gausi medžių žaluma. Septyni šaltiniai, trykštantys iš skirtingų vietų, suteka į nedidelę įgriovą taip suformuodami mažytį ežerą. Mano supratimu, tai labiau bala negu ežeras, bet rodiečiai, tikriausiai, ir tokį nedidelį vandens telkinį linkę vadinti skambiu ežero vardu. Atvažiuotų jie į Lietuvą, tai aš parodyčiau, kaip atrodo tikras ežeras. Galima pamatyti tas vietas, kur iš po žemių trykšta šaltiniai, jie visi sunumeruoti.
Savotiška atrakcija ir apylinkėse vaikštinėjantys povai.
Šalia šaltinių yra baras, kuriame galima atsigaivinti šviežiai spaustomis apelsinų sultimis ar išgerti kavos su spurga. 1930 m. italai nusprendė išnaudoti šaltinių vandenis ir pastatė akveduką, kuriuo tiekė vandenį į San Benedetto (dabar vadinasi Kolymbia). Vanduo yra nukreiptas į siaurą, aukštą (sąlyginai) 150 m ilgio tunelį, kuriuo subėga į nedidelę užtvanką, taip suformuodamas aukščiau minėtą ežerą. Nežinau, ar tai tiesa, tačiau egzistuoja legenda, jog šių šaltinių vanduo nuplauna visas nuodėmes, tačiau norint atleidimo reikia pasiryžti pereiti 150 m ilgio tamsų tunelį.
Nusiėmėme su žmona batus ir įbridome į tunelį. Vandens ten iki kulkšnų. Tunelis siauras, bet aukštokas. Aš esu stambus vyras, tai visu ūgiu į jį tilpau (kaip kamštis į vyno butelį). Vietos ten labai mažai, du žmonės tikrai neprasilenktų. Brendi visiškoje tamsoje, nors į akį durk. Aišku, galima pasišviesti kelią su išmaniuoju telefonu, bet taip neįdomu. Visa atrakcija ir yra bristi toje juodoje tamsoje. Jei turite problemų su tamsių, uždarų patalpų baime, geriau susilaikykite nuo šio žygio. Mano 4 m. sūnus pareiškė, kad irgi nori eiti kartu. Bristi jis atsisakė, todėl paėmiau jį ant rankų. Kaip ir reikėjo tikėtis, nuo tunelio vidurio sūnus pradėjo verkšlenti. Bet kelio atgal nėra, kažkas brenda iš paskos, grįžti neįmanoma, nes, kaip minėjau, du žmonės ten niekaip neprasilenks. Iš pradžių slinkau drąsiai, bet po kiek laiko apėmė keistas nemalonus jausmas, lyg patekus į kokius spąstus. O dar sūnus į ausį verkia... Svarbu nepanikuoti, susikaupti ir tęsti pradėtą žygį. Ėmiau giliau kvėpuoti, raminau sūnų, tuo pačiu ir pats raminausi. Tie 150 m tikrai prailgo, ir kai pamačiau šviesą tunelio gale, susikaupiau bei sutelkęs paskutines jėgas pasiekiau tikslą – išlindau prie ežero. Įtampa iš karto atslūgo, pagyriau sūnų už jo drąsą ir viskas normalizavosi. Nenorintys bristi tuneliu, ežerą bei užtvanką su nedideliu kriokliu gali pasiekti paprastu takeliu.
Nestebino ežere plaukiojantis vėžlys, taip galutinai šį pseudo ežerą priskyriau prie „balų“ kategorijos. Reziumė: pagrindinė Seven Springs atrakcija yra tamsusis tunelis, jei ten važiuoti – tai tik dėl jo.
Sėdome į mašiną ir nuvairavome į Drugelių slėnį (Petaloudes) The Valley of the Butterflies (36°20'24.1"N 28°03'35.5"E), kuris yra netoli Theologos kaimelio. Ši nepaprasta ekosistema kiekvieną vasarą suteikia prieglobstį tūkstančiams Panaxia Quadripunctaria drugių, kurie savo išvaizda nelabai kuo skiriasi nuo gražių rudai raudonų drugelių. Jie yra naktiniai drugiai, todėl dieną miega ir tausoja savo energiją. Drugiai į šį tarpeklį atskrenda birželio mėn., o rugsėjį pradeda migruoti į dauginimosi vietas. Ilgus metus turistai nuolatiniu parko lankymu trikdė nusistovėjusį drugių gyvenimą, todėl jų populiacija itin sumažėjo. Dabar įvestos griežtos taisyklės, užtikrinančios tylą ir ramybę, vaikščiojimas už tako ribų draudžiamas ir numatytos nemažos baudos. Tvarką fiksuoja gausiai visur iškabintos stebėjimo kameros. Parko lankytojai gali vaikštinėti palei upeliuką Pelekanos River, žingsniuoti medinais tiltais ar tiesiog pasvajoti pasakiškoje aplinkoje. Drugelių slėnis turi tris įėjimo vietas (vartus), o visas takas tęsiasi apie 1 km. Daugelis turistų švilpia ir ploja delnais, norėdami, kad drugiai imtų skraidyti. Tačiau jie nesuvokia, kad tokie garsai primena šikšnosparnių keliamus garsus. Supanikavę drugiai pakyla į orą, tikėdamiesi pabėgti nuo menamo priešo. Daugelis jų žūsta nuo patirto šoko, išsekimo arba traumų, patirtų nuo susidūrimo su medžiais bei akmenimis. Kad drugiai išgyventų, labai svarbu juos palikti ramybėje ilsėtis dienos metu. Taip jie sukaupia pakankamai energijos, kad rudenį galėtų migruoti.
Mašiną priparkavome nemokamai prie vidurinių (pagrindinių) vartų į slėnį. Įėjimas kainuoja 5 Eur žmogui (vaikams nemokamai). Drugiai bazuojasi atkarpoje nuo vidurinio įėjimo iki viršutinio. Galima su traukinuku už atskirą mokestį pakilti iki viršutinio taško ir pažintiniu taku leistis žemyn. Galima (kaip darėme mes) nuo vidurinio įėjimo lipti taku į viršų, o paskui apsisukti ir tuo pačiu taku grįžti atgal. Takas visada kyla į viršų tokiais nelabai patogiais laiptais. Drugių ten tikrai daug. Bet daugiausia jie ilsisi ant medžių, uolų bei akmenų. Jei įsivaizduojate, kad ten skraido debesys drugių, tai taip nėra. Skraido tik vienas kitas, o galybė jų tiesiog pasyviai tupi. Bet kokiu atveju, slėnis labai gražus, smagu pasivaikščioti siaurais akmeniniais takeliais, pasigrožėti šalia esančiais mažais ežeriukais, pasiklausyti čiurlenančių upelių ir šniokšiančių krioklių. Visur malonus pavėsis, o groteskiška aplinka verčia jaustis lyg kokiame fantastiniame filme. Drugelių slėnis tikrai dėmesio verta atrakcija ir pelnytai laikomas viena iš pagrindinių salos lankytinų vietų.
Toliau nuvažiavome į Antikinį Kamirą (Kamiros) (36°20'12.2"N 27°55'06.7"E). Kamiros - mažiausias iš senovinių Rodo miestų, kuris išsidėstęs vakarinėje salos dalyje.
Įėjimas 6 Eur žmogui (vaikams nemokamai). Griuvėsiai gana menki, kai turi su kuo palyginti. Bet jie gerai išsilaikę, galima pasivaikščioti po kažkada buvusių namų, parduotuvių, pirčių, fontanų, gatvių griuvėsius, apžiūrėti buvusių šventyklų liekanas.
Miestas klestėjo 7-6 amžiuje prieš mūsų erą, po to pergyveno atstatymo periodą, kai 226 metais prieš mūsų erą žemės drebėjimas jį sugriovė. Kamiros nuosmūkis palaipsniui didėjo, kol 142 metais prieš mūsų erą jį vėl supurtė žemės drebėjimas. Kamiras buvo žinomas dėl savo poeto Peisander (648 m. p. m. e.), kuris pirmas pavaizdavo Heraklį dėvintį liūto kailį, taip pat Kamiros buvo pirmas Rodo miestas, pradėjęs kalti nuosavas monetas (6 amžius p. m. e.). Šešių eurų šie griuvėsiai tikrai neverti, bet vien dėl labai gražios panoramos į Egėjo jūrą ir kalnus mes su žmona šį senovinį miestą reabilitavome.
Sėdome į automobilį ir nusileidome į Kamiros beach (36°20'31.0"N 27°54'57.8"E).
Kamiro paplūdimys išsidėstęs gražioje, natūralioje aplinkoje, apsuptas kalnų, medžių, gėlių ir jį skalauja turkio spalvos Egėjo jūros vanduo.
Jūra smarkiai bangavo, pūtė stiprus vėjas, nešaltas, bet nemaloniai stiprus. Su žmona pasivaikščiojome pakrante, pasifotografavome, bet lįsti į vandenį nesusigundėme. Neilgai trukus pajudėjome namų link. Sustojome prie pakelės prekeivių ir nusipirkome arbūzą (2 Eurai) ir 0,5 litro butelį naminio alyvuogių aliejaus (4 Eurai).
Pakeliui užsukome į vieną iš italų valdymo laikais įkurtų ūkininkų kaimelių - Campochiaro (dabartinis pavadinimas Eleousa) (36°16'24.8"N 28°01'36.5"E). Tokio tipo kaimelius italai kūrė su tikslu kontroliuoti žemės ūkio produkciją bei įvesti savo taisykles kaimo vietovėse. Eleousa yra itin įdomus kaimelis, pastatytas 1935 m. Jame gyveno italų miškininkai, kurie užsiėmė miškų sodinimu ir jų priežiūra. Tarp apleistų pastatų ryškiai išsiskiria graži bažnyčia Agios Nikolaos Fountoukli.
Taip pat akį traukia dabar jau apleistas įspūdingas pastatas, kuriame kadaise buvo kaimo turgavietė. Pastatas su balkonais, arkiniais langais, galima paklaidžioti po kambarius su dideliais židiniais. Šalia yra kitas pastatas, kadaise buvęs kino teatru, o vėliau tapęs Fašistų Partijos būstine (Casa del Fascio), o 1947 m. paverstas sanatorija. Trečias pastatas kadaise buvo mokykla, o dabar jame įsikūrusi gaisrinė. Netoliese yra didžiulis rezervuaras (Fountain of Eleousa), kuris surenka vandenį iš Kokkinisti šaltinio, ten yra mažos endeminės gėlavandenės žuvytės gizani buveinė.
Užvažiavome į vienuolyną The monastery of St. Nectarios (36°15'54.9"N 28°04'37.5"E).
Vienuolyne yra ikona, kurioje šv. Nectarios rankos „kraujuoja“. Reiškinys sutraukia minias tikinčiųjų, kurie atvyksta pamatyti šį stebuklą ir pajusti Dievo malonę, sklindančią iš ikonos. Originaliai atrodo šalia augantis galingas tuščiaviduris platanas, į kurio vidų galima įeiti kaip į namelį.
Prieš grįžtant namo nuvažiavome į vienuolyną the Monastery of Agia Tsambika (Our Lady Tsambika) (36°13'49.4"N 28°08'05.6"E). Miela vietelė su labai gražia bažnyčia, kurios grindys juodai-baltais akmenukais grįstos. Dienelė buvo labai turininga ir intensyvi, daug pamatėme, daug vaikščiojome, todėl vakare buvo labai malonu pasėdėti balkone su vyno taure ir aptarti šviežius įspūdžius.
Kitą rytą nusprendėme dieną skirti pasyviam poilsiui ir išvažiavome į Kalithea Springs (36°22'38.6"N 28°14'12.7"E).
Šią prabangią infrastruktūrą suprojektavo architektas Pietro Lombardi, o pastatė italai 1929 m. Nuo tada Kalithea Springs pastoviai pritraukia minias lankytojų. Teritorijoje yra dvi rotondos – apskriti statiniai, dengti kupolu bei apjuosti kolonomis, gėlėmis dengtos pavėsinės, marmuro ir mažų akmenukų grindys, terasa ir net fontanas su Eroso skulptūra. Vietinio vandens gydomosios savybės buvo žinomos nuo antikinių laikų. Vanduo jau tuomet pasižymėjo vidurius laisvinančiu ir diuretiniu efektu. Žmonės čia apsistodavo 15 dienų: pacientai gerdavo Kalithea vandenį, maišydami jį su iš Koso atvežtu šaltinio vandeniu, vaikštinėdavo po sodus, klausydavosi gyvos muzikos. Kai vanduo pradėdavo veikti, jie skubėdavo į vieną iš komplekse buvusių 82 tualetų. Patys suprantate, kokiu tikslu. Ir šiais laikais Kalithea Springs yra išlaikiusi kosmopolitišką atmosferą, čia dažnai vyksta vestuvių ceremonijos, meno parodos, koncertai ir panašūs renginiai. Vakarais daugelis čia ateina tiesiog pasėdėti bare su vyno taure ir atsipalaiduoti gražioje aplinkoje.
Už įėjimą į Kalithea Springs uždarą teritoriją sumokėjome po 3 eurus (vaikams nemokamai). Šiaip ten galima ir veltui patekti, nuo mašinų stovėjimo aikštelės dešine puse veda kelias į didžiają rotondą. Nueini iki jos, ten niekas nebekontroliuoja įėjimo. Uždaroje teritorijoje prie jūros labai gražu: uolos iš abiejų pusių, vienoje įlankos pusėje yra baras ir gultai, o kitoje – tik gultai palmių apsuptyje. Per įlankos vidurį yra patogus įėjimas į jūrą, smėlis su žvyru, įbridimas negilus, vaikai gali laisvai pliuškentis. O iš abiejų įlankos šonų į jūrą galima įlipti kopetėlėmis nuo uolų arba nuo medinio molo. Gultai kaip ir nemokami, bet prieina padavėjai ir prašo ką nors užsisakyti iš baro. Nusipirkome sulčių ir vaisių salotų. Vanduo itin skaidrus, jūra rami, paviršinis nardymas vertas dėmesio. Labai daug narų su akvalangais ten plaukiojo ir dugnu vaikščiojo. Aš prie tokios grupės priplaukiau ir iš viršaus stebėjau, kaip narų vadovas išsitraukė kažkokių trupinių, paleido juos į vandenį, o tada pulkai visokiausių žuvų narus apspito. Prisifotografavo jie žuvyčių apsuptyje ir grįžo į krantą. Aš tai nemokėčiau pinigų už tokį nardymą, nes jie mato lygiai tą patį, ką ir aš su snorkelingo įranga. Taip ir leidome laiką toje nuostabioje aplinkoje: pasidegini, pasivaikščioji sodo takeliais, apeini rotondas, pasigroži aplinka, krenti į jūrą, panardai ir vėl suki ratą iš naujo. Idiliška diena Kalithea Springs.
Išaušo naujas rytas, laikas mums pratęsti pažintį su sala. Nusprendėme dar kartą nuvažiuoti į Rodo miestą. Pradžiai nuvairavome į Rodini parką (36°25'36.5"N 28°13'11.7"E), kuris yra vienas seniausių kraštovaizdžio parkų pasaulyje. Manoma, kad šoje vietoje buvo didžiojo oratoriaus Aeschines mokykla. Parkas reklamuojamas kaip žalia oazė su upeliukais, mediniais tiltais, senais gumbuotais medžiais, elniais, povais ir antimis. 3-iame amžiuje prieš Kristų čia buvo helenistinio laikotarpio nekropolis – senovinis laidojimo kompleksas. Parke ir dabar galima išvysti gražiai dekoruotų laidojimo rūsių. Deja, realybėje Rodini parkas pasirodė labai apleistas, mediniai tiltai ir laiptai sugriuvę, teritorija netvarkoma, šiukšlės nerenkamos, lapai nešluojami. Parku nusivylėme, vienintelis patikęs dalykas – tai vaikštinėjantys povai. Prisifotografavome su šiais paukščiais, radome keletą plunksnų ir tiek žinių.
Sėdome į mašiną ir nuvažiavome prie Senovinio Rodo akropolio (Acropolis of Rhodes), kurio liekanos yra ant Monte Smith kalno (36°26'20.3"N 28°12'42.9"E).
Akropolį puošia Pythian Apollo šventyklos griuvėsiai
, Athena Polias ir Zeus – miesto globėjų šventyklų liekanos, atrestauruotas stadionas (Αncient Stadium)
bei rekonstruotas odeonas - senovės Graikijos apskritas statinys koncertams ir spektakliams.
2-ame amžiuje prieš mūsų erą odeonas talpindavo 800 žmonių ir tuomet jis tarnavo ne tik kaip vieta įvairiems muzikiniams renginiams, bet ir kaip vieta, kurioje buvo mokomi garsūs Rodo oratoriai. Komplekse yra ir uoloje išskaptuoti tarpusavyje susijungiantys kambariai, kuriuose rodiečiai melsdavosi dievams. Saulės dievo Helijo garbei Rodo gyventojai kas ketverius metus rengdavo festivalį the Halieia, kurio metu stadione vykdavo atletų varžybos.
Ten ilgai neužtrukome ir nuvairavome prie Mandraki uosto prieigų. Vienoje iš gatvelių palikome automobilį ir nupėdinome uosto link.
Šeštadienio popietė, mieste daug žmonių, uosto prieigose vyko koncertai, skirti pasaulinei turizmo dienai. Atlikėjai dainavo populiarias dainas anglų k. Galiu pasakyti, kad su dainom ir muzika pas juos problemos. Turiu omenyje tai, kad visur skamba angliškos dainos. Ne tik sostinėje, bet ir Stegnoje galima išgirsti tik angliškas melodijas. Nelabai suprantu, kodėl jie neklauso savo graikiškos muzikos? Jautiesi visai ne kaip Graikijoje. Tiesa, vieną kartą girdėjau vietinę muziką, bet, pasirodo, tą vakarą restorane vyko „graikiškas vakaras“. Mandraki uoste pilna įvairiausių laivų, vietiniai kviečia, vilioja pramogauti „ant vandens“ būtent su jų plaukiojančia transporto priemone. Gera vieta pasivaikščioti, suvalgėme skanių ledų (1 kaušelis - 1 euras), užkandinėje nusipirkau graikišką gyros pitoje (2,5 eur). Galėčiau valgyti ir valgyti gyros, tikrai labai skanu: šviežioje pitoje labai daug mėsos, tikrų bulvių fri (nešaldytų), labai saikingai daržovių su trupučiu padažo. Rašau įspūdžius ir jaučiu, kaip burnoje kaupiasi seilės...
Dar kartą nukulniavome į viduramžišką Rodo senamiestį patyrinėti tai, ko nespėjome pirmą kartą.
Maloniai nustebino, kad tą šeštadienį įėjimas į muziejus buvo nemokamas. Mes, aišku, pasinaudojome tokia galimybe ir dar kartą aplankėme Magistrų rūmus (Palace of the grand Master), taip pat nemokėdami už bilietus apžiūrėjome bažnyčią Our lady of the castle
bei Rodo archeologijos muziejų.
Rodo archeologijos muziejus (Archaeological museum of Rhodes) įkurtas gotikiniame Riterių ligoninės pastate. Jame riteriai suteikdavo ir prieglobstį piligrimams bei kryžiuočiams. Čia eksponuojami Rodo ir jį supančių aplinkinių salų meno šedevrai nuo priešistorinių iki ankstyvosios krikščionybės laikų. Įdomūs ne tik eksponatai, bet ir pats muziejaus pastatas. Pagrindinis arkos formos įėjimas žavi savo sudėtingais raižiniais, pro juos įėjus, iš karto patekome į mielą vidinį kiemelį, kurį supa dviejų aukštų arkada su žemomis arkomis. Užlipus laiptais į viršutinį aukštą, patekome į rytinį ligoninės sparną, kuris talpindavo iki šimto pacientų. Pastatas tiesiog alsuoja senove. Man žymiai įdomiau buvo ten tiesiog vaikštinėti, negu tyrinėti muziejinius eksponatus.
Visą likusį laiką šlifavome senamiesčio gatves, lankėmės suvenyrų parduotuvėlėse, apžiūrėjome šiuos objektus: Hippokratous square, Everon Martyron square, clock tower, Recep Pasha mosque, Church of Panagia Tou Kastrou. Vakarop visai nusivarėme nuo kojų. Jau sutemus užėjome į vietinę užkandinę ir užsisakėme 3 gyros pitoje su kiauliena ir dvi didžiules porcijas bulvių fri (viso kainavo 10 eurų). Vėl skonio receptoriai buvo maloniai pakutenti. Sėdome į auto ir pilni įspūdžių nuskubėjome namo, kur mūsų laukė šaltas graikiškas alus...
Pastebėjimas: visą savaitę važinėjome po salą ir niekur nemačiau valkatų, kurių pilna Europos miestuose. Keista, juk čia yra visos sąlygos, ir klimatas puikus, galima komfortabiliai miegoti gatvėse ar paplūdimiuose, alus nebrangus, vyno pigaus irgi pilna, turistų daug, iš kurių galima kaulyti pinigus.
Sekmadienį nuvažiavome į paplūdimį Agathi beach (36°10'34.5"N 28°05'54.1"E), kuris yra šalia kaimelio Haraki. Iki pliažo reikia važiuoti neasfaltuotu ir dulkėtu keliuku. Tikrai verta pasikratyti automobilyje, nes pliažas iš tiesų puikus. Jo smulkus, švelnus ir geltonas smėliukas, ypatingai skaidrus vanduo, vaizdinga kalnų apsuptis daro paplūdimį vienu geriausių saloje.
Mašinos parkavimas nemokamas, yra tualetai, dušai, barai, gultai su skėčiais ir mediniai takeliai. Jūra negili, todėl idealiai tinka vaikams. Mano manymu, pliažas žymiai geresnis už Tsambika beach. Aišku, prieš įsikuriant reikia susirinkti šiukšles ir gausybę nuorūkų. Bet tas pats ir pas mus Baltijos jūros kopose. Tokia jau žmonių natūra – dergti visur kur tik įmanoma. Bet visvien pliažas super. Įlanka rami, jos kraštuose palei uolas labai geras paviršinis nardymas. Įvairių žuvų čia tikrai gausu. Veiklos užteko visai dienai ir suaugusiems, ir vaikams.
Po pietų grįžome namo ir prisikepėme karbonadų su bulvėmis. Turiu pažymėti, kad sekmadieniais saloje didieji supermarketai nedirba. Maistu reikėjo pasirūpinti iš anksto. Mažytės turistinės parduotuvės veikia, bet jose prekės kur kas brangesnės. Vakare išėjome pasivaikščioti po Stegna, užsukome į vienintelį didelį čia esantį 4 žvaigždučių viešbutį Porto Angeli Beach Resort Hotel. Teritorija gražiai sutvarkyta, viešbutį sudaro daug nedidelių pastatų. Pasirodė gana jauki vieta poilsiui. Vėliau su žmona prisėdome mažytėje gatvės užkandinėje. Lankytojai vietiniai Stegnos gyventojai, jie išgėrinėjo stiprius gėrimus iš tokių mini buteliukų be etikečių, garsiai tarpusavyje bendravo ir klausėsi graikiškos muzikos. Viena iš nedaugelio vietų, kurioje skambėjo autentiškos dainos. Tradiciškai užsisakėme gyros pita su kiauliena (2,5 euro), bulvių fri (2,5 euro) ir butelį graikiško vyno Retsina (4 eurai). Puikus dienos užbaigimas.
Pirmadienio rytą kėlėmės labai anksti ir su žmona išvažiavome į netoliese esantį Tsampika vienuolyną (36°14'14.5"N 28°08'51.0"E). Pro savo buto langus mes jį matydavome kiekvieną dieną ir pagaliau prisiruošėme jį aplankyti.
Vieni dažniausiai sutinkamų vardų Rode yra Tsampikos (berniukams) ir Tsampika (mergaitėms). Likusioje Graikijoje šie vardai itin reti. Saloje vaikai krikštijami tokiais vardais Mergelės Marijos (Virgin Mary, Panaghia Tsampika) garbei, kuri yra susijusi su vaisingumu. 14-tame amžiuje pastatytas vienuolynas (The Monastery of Panaghia Tsampika) yra tarp Kolymbia ir Archangelos kaimelių ir būtent toje vietoje, kur kadaise stovėjo senovinė gimdymo deivės Eileithyia šventykla (temple of Eileithyia). Moterys jai aukodavo mažus gyvūnus ir melsdavo lengvo gimdymo. Vienuolynas yra ant aukštos kalvos ir į jį galima užlipti įveikus 300 laiptelių. Bevaikės moterys lipa basomis kojomis taip išreikšdamos savo tikėjimą. Į šį vienuolyną dažniausiai traukia tos poros, kurios negali susilaukti vaikų.
Kelias iki vienuolyno prastas, status ir vingiuotas. Mašiną palikome aikštelėje prie pat laiptų pradžios. Mums su žmona atrodė, kad tokį ankstyvą rytą mes būsime vieninteliai lankytojai, tačiau tikrai buvome ne vieni – su mumis kartu į kalną lipo ir vietiniai ožiai. Jų čia pilna visur ir jie labai drąsiai jaučiasi. Keletą kartų vos nenudaužiau šių mekenančių gyvūnu su automobiliu, juk jiems kelių eismo taisyklės negalioja.
Kaip jau minėjau, į viršų veda 300 laiptelių.
Lipimas nėra sudėtingas, bet tikrai verta papūškuoti ir užlipti į kalno viršų, nes nuo jo atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai: iš vienos pusės matosi Tsampika beach, Stegna, o iš kitos – Kolymbia su savo prabangiais viešbučiais.
Na, ir svarbiausia, nuostabi Viduržemio jūra su pakrančių uolomis ir kalnais. Pasiekėme kalvos viršūnę ir už poros minučių stebėjome tekančią saulę, kuri labai grakščiai išniro iš jūros horizonto. Pats vienuolynas nedidelis ir jaukus. 7 val. ryte jau buvo atidarytas, jame nė gyvos dvasios ir viduje viskas susiję su vaikų tematika, t.y. vaikų fotografijos, vaikiški baldai, rūbai ir vaškinės kūdikių figūrėlės.
Vieta tikrai verta dėmesio, o Mergelės Marijos (Panaghia Tsampika) ikoną, kuri laikoma stebuklinga, galima rasti naujesniame vienuolyne (the Monastery of Agia Tsambika (Our Lady Tsambika)), apie kurį jau rašiau anksčiau.
Grįžome namo, papusryčiavome ir išvažiavome į dar neišbandytą pliažinimosi vietą Beaches in St. Pauls Bay (Lindos) (36°05'17.1"N 28°05'13.8"E). Įlankoje yra du pliažai: pietinėje jos dalyje didesnis dirbtinis su gražiu smėliuku, o šiaurinėje – mažas uolėtas su smėlio ir žvyro miksu. Mes pasirinkome didesnį pliažą, nes vaikams patogiau maudytis, be to, prieš akis atsiveria gražus vaizdas su Lindos akropoliu. Manoma, kad į šią įlanką 51 mūsų eros metais nusileido Šv. Paulius ir rodiečiams pradėjo propaguoti krikščionybę. Šalia įlankos yra nedidelė bažnytėlė, itin populiari vestuvininkų tarpe. Nieko nuostabaus, nes atlikti vestuvinių apeigų ceremoniją tokioje vaizdingoje aplinkoje kiekvieno besituokiančio svajonė. Mes turėjome galimybę stebėti trejas vestuves. Įdomiausia, kad visi vestuvininkai buvo britai. Smagu žiūrėti, kaip jaunoji atplaukia laivu, išdidžiai stovėdama priekyje, išlipa iš laivo ir aukštakulniais bando žingsniuoti iki bažnyčios. Kai kurioms tai neįveikiama misija, tuomet batus ima į rankas ir pėdina basomis. Rugsėjo pabaigoje viena besituokiančių britų pora į socialinius tinklus įkėlė itin pikantišką nuotrauką: jaunoji su gražia vestuvine suknele klūpo ant kelių ir imituoja kad daro jaunikiui minetą. Ir tai atlieka būtent šalia mano aprašytos bažnyčios Lindos akropolio fone. Aišku, tai buvo tik pokštas, bet jis labai nepatiko Rodo religiniams šulams ir jie rimtai svarsto galimybę uždrausti užsieniečiams vestuvių apeigas. Tai būtų skaudus smūgis rimtam verslui ir vestuves planuojantiems britams.
Grįžtam prie pliažinių reikalų. Ši vieta tikrai nuostabi, bet pagrindinis akcentas yra pati Šv. Pauliaus įlanka, o ne jos du pliažai. Paviršinis nardymas geras, dugnas uolėtas ir akmenuotas, žuvų tikrai daug, jūra rami, bangų nėra, vanduo šiltas. Vaikai visą dieną praktiškai neišlipo iš vandens. Pliažiniesi ir prieš akis karališkas vaizdas su uolomis ir Lindos akropoliu. Fantastika. Vienintelis dalykas, kuris gadino bendrą įvaizdį – tai tualetas, kuris buvo toks nešvarus, kad jam iš karto sugalvojau tinkamą pavadinimą – šūdų namas. Keista, kad WC toks apleistas. Pinigus iš turistų plėšia nemažus ir už gultus, ir už vestuvių ceremonijas, o nesugeba skirti šiek tiek lėšų tokiam svarbiam reikalui.
Po pietų virš įlankos užslinko debesys, todėl sėdome į mašiną ir nuvažiavome į Archangelos, kur suvalgėme spurgų, ledų ir patenkinti grįžome namo.
Kitą rytą susiruošėme į Rodo salos perlą – Lindos (36°05'29.3"N 28°04'53.8"E).
Nedidelis lyrinis nukrypimas:
Įspūdingos uolos su akropoliu papėdėje stūkso vaizdingas Lindos, pastatytas ant senovinio miesto griuvėsių. Be jokios abejonės, tai yra Rodo salos top atrakcija. Namai Lindose gali būti tik baltos spalvos ir ši nuostata įtvirtinta įstatymu. Balta miesto spalva, uolėtas reljefas ir mėlyni jūros vandenys persipina tarpusavyje taip sukurdami neprilygstamą vaizdą. Kasmet nesuskaičiuojama gausybė akių su pagarba žvelgia į akropolio šventyklą, pastatytą 4-ame amžiuje prieš Kristų deivės Atėnės garbei bei į vėliau pastatytą kryžiuočių laikus menančią pilį. O ir pats Lindos miestelis su savita architektūra ir tradiciniais jūrų kapitonų namukais (kapetanospita) ne ką mažiau populiarus. Karštomis vasaros dienomis judėjimas Lindos miestelyje sustoja: prekeiviai sulenda į savo parduotuvėles, turistai ilsisi ant akmeninių suoliukų pavėsyje ir visi laukia, kol praeis vidurdienio karštis. Akinantys saulės spinduliai atsispindi nuo baltų pastatų, lengvas vėjelis šiurena miesto gatvių labirintais, tokiu metu būti lauke gana kvaila, nes plikų kalnų apsuptyje esantis Lindos įkaista iki 50º C. Štai todėl tradiciniai lindiečių būstai (kamarika) yra pastatyti iš šiaudų, smėlio ir balintų kalkių, o sienų storis siekia 50 cm. Iš išorės sienos būna netolygios kad sukurtų pavėsį ir išsklaidytų saulės kaitrą. Taip pat namai turi stoglangius, kurie leidžia orui cirkuliuoti, didelę vidinę arką ir akmenų mozaika išklotas grindis.
16-ame amžiuje, kai salą paliko Riteriai, Rode vėl suklestėjo laivyba. Tuomet Lindos pradėjo statyti žymiuosius lindiečių jūrų kapitonų namus, kuriuose persipynė aukščiau aprašytų tradicinių namų elementai su viduramžių architektūros detalėmis. Už aukštų tokių namų sienų bei didžiulių vartų, vidinio kiemo ir kambarių grindys būdavo išklotos įvairių raštų akmens mozaikomis, arkinės durys papuoštos reljefinėmis dekoracijomis, kambarių lubos išpieštos, o ant paaukštintos medinės platformos stovėdavo lova. Įdomiausias dalykas – taip vadinamas kapitono bokštelis – kambarys virš durų, iš kurio kapitonas stebėdavo jūrą.
Mašinos, motociklai ir motoroleriai yra uždrausti Lindos, tačiau vietiniai gyventojai šio draudimo nepaiso ir motorolerį dažnai galima sutiktį riedantį siauromis gatvelėmis. Visa Lindos vietovė yra saugoma Kultūros ministerijos. Gyventojai skundžiasi, kad net norint suremontuoti namo sieną jie turi gauti tam leidimą. Vaikštinėjant pagrindinėmis gatvėmis sunku pamatyti tikrą miestelio architektūrinį grožį, nes jos tiesiog užgriozdintos maitinimo įstaigomis ir suvenyrų parduotuvėmis. Reikia nuklysti į atokesnias gatveles, kuriose aplinka kur kas įdomesnė ir autentiškesnė.
Taigi, pusę devynių ryte palikome mašiną šalia Lindos ir nėrėme į miestelio gatves. Tokiu ankstyvu metu turistų dar labai mažai. Pradžiai nusprendėme užlipti į akropolį, todėl prisijungėme prie prancūzų grupės, kurios gidas tiesiu taikymu trumpiausiu keliu nuvedė iki uolos viršūnės. Lipant laiptais į viršų sutikome daugybę prekeivių, kurie austas staltieses eksponavo tiesiog patiestas ant žemės. Prie vartų susimokėjome po 12 eurų už įėjimą į akropolį. Iš karto galiu pasakyti, kad griuvėsisi tikrai nėra verti šios sumos. Protinga kaina būtų maksimum 3 eurai. 12 eurų – perlenkta lazda. O už vaizdus, kurie atsiveria nuo uolos viršūnės, jau galima mokėti šiek tiek daugiau negu 3 eurus.
Nuo akropolio matosi išties nuostabi panorama: iš vienos pusės Lindos pliažai, o iš kitos – Šv. Pauliaus (St. Pauls Bay) įlanka, kuri iš viršaus panaši į plaukiojimo baseiną.
Gerai, kad atėjome čia iš pačio ryto, nes mažai turistų, todėl nuotraukos gavosi gana „švarios“.
Pasivaikščiojome po akropolį, apžiūrėjome Atėnės šventyklos ir pilies liekanas, bet labiausiai koncentravomės į vaizdus, atsiveriančius nuo akropolio.
Man patiko uoloje iškaltas laivo reljefas, vadinamas „triimiolia“ – rodiečių jūrinės galybės simbolis, toks galeros ir dvistiebio laivo hibridas.
Pastebėjome, kad turistų renkasi vis daugiau ir daugiau, išėjome už vartų ir net apakome, kai pamatėme nenormalią eilę žmonių, norinčių patekti į akropolį. Rekomenduoju šią vietą lankyti kaip įmanoma anksčiau ryte. Į viršų užlipti galima ne tik savo kojomis, bet ir sėdint ant asiliuko.
Tiesa, asiliukai į akropolį lipa šoniniu keliuku, bet jis irgi vaizdingas. Man tai nepatiktų ant jų sėdėti, nes jie smirda ir dergia visur. Nusileidome į balto Lindos miestelio „džiungles“, kuriose ilgai galima tyrinėti painius gatvių labirintus, fotografuoti namus, jų arkinius vartus, apžiūrinėti suvenyrų ir papuošalų parduotuves.
Užėjome į charizmatišką bažnyčią Church of the Panagia, kurioje yra ir nedidelis sakralinis muziejus. Beklaidžiojant radome tradiciniame 18 a. name įkurtą buities muziejų su to meto baldais ir daiktais, naudojamais kasdieniame gyvenime (įėjimas nemokamas). Užsukome į vieną užeigą su labai įdomiu interjeru, norėjome tiesiog pasižvalgyti, pafotografuoti, bet šeimininkas priėjo prie manęs ir pareiškė: arba sėdi prie staliuko ir ką nors užsisakai, arba eini lauk. Sakau, jūsų labai gražus restoranas, noriu apžiūrėti, bet jis tik kartojo, kaip papūga: perki arba eini lauk. Taip grubiai ir konkrečiai. Pelno siekimas ir euro ženklas prekeivių akyse juos padaro godžiais ir, sakyčiau, neadekvačiais. O gal mes ketinome apsidairyti ir vėliau ten pavalgyti, tačiau po tokio akibrokšto nusprendėme pasirinkti kitą užkandinę. Taip ir padarėme, kitoje užeigoje sočiai papietavome už priimtiną kainą (apie 5 eurai žmogui). Paskui dar suvalgėme ledų ir pratęsėme pažintį su Lindos. Visos gatvės ir patalpų grindys miestelyje grįstos mažais baltais ir juodais akmenukais. Jie atrodo labai gražiai, tačiau vaikščioti jais labai slidu. Būtina avėti patikimus batus, nes kitu atveju trauma beveik garantuota. Pats mačiau, kaip viena moteriškė paslydo, susivartė ir skaudžiai susižeidė nugarą. Regėjau jos skausmo kupinas akis. Taip nekaltas pasivaikščiojimas gali sugadinti atostogas ir sujaukti visus planus.
Kai Lindos jau buvo gana, sėdome į automobilį ir nuvažiavome į už kelių kilometrų esantį paplūdimį Vlycha beach (36°06'23.5"N 28°04'01.9"E).
Aišku, galima buvo pasilikti ir viename iš Lindos pliažų, tačiau nusprendėme pasirinkti alternatyvų varijantą. Kai įsitaisėme prie jūros, iš pradžių pamanėme, kad išsirinkome prastą pliažą, nes jis buvo nuklotas smulkiais akmenukais. Ne skalda, ne žvyru, bet būtent smulkiais, mielais, nugludintais akmenukais.
Labai greitai supratome, kad akmenukai daug smagiau už smėlėtą paplūdimį. Atsiguli ant šiltų, saulėje įkaitintų akmenukų, suformuoji pagal kūno išlinkimus savotišką gultą ir labai patogiai drybsai. Papildomas privalumas – akmenukai nekimba prie odos, ne taip kaip smėlis. Vienu žodžiu, buvo superinis paplūdimio laikas. Paviršinis nardymas ne itin patiko, nes povandeninė flora ir fauna gana skurdi.
Pliaže gulinėjome iki saulė nustojo šildyti. Tai buvo apie pusę šešių vakaro. Tuomet nuvažiavome į Archangelos alyvuogių aliejaus fabriką, pasivaikščiojome po savotišką muziejų su eksponatais, susijusiais su aliejaus spaudimu.
Padegustavome įvairių rūšių alyvuogių aliejaus, medaus bei alyvuogių. Norėjome nusipirkti produkcijos, bet kai pasakė kainą, tai atšoko fantazija. Jie prašė 16 eurų už puslitrį aliejaus. Tikriausiai kvailių ieškojo. Aišku, kad nepirkome, bet degustacija buvo gera.
Išaušo dar vienas saulėtas atostogų rytas, po pusryčių išvažiavome į mums labai patikusį ir jau lankytą paplūdimį Agathi beach. Prie jūros puikus oras, toks pats šiltas vanduo ir gera nuotaika. Scenarijus kartojosi: maudynės, saulės vonios, žaidimai su vaikais ir smėlio kapstymas. Su žmona leidomės į krabų medžioklę. Netoli kranto ant povandeninės uolos užtikome ropojančius krabus. Tai buvo ne tie mažiukai simpatiški krabiukai, bet tikrai dideli kokių 15 cm skersmens krabai. Vienam pavyko nuo mūsų pasprukti, tačiau kitą po vandeniu prispaudžiau savo delnu prie uolos, žmona išskleidė plastikinį maišelį ir po nedidelių manipuliacijų krabas atsidūrė spąstuose. Parsivežėme krabą namo, užkaitėme katilą sūdyto vandens ir išvirėme.
Žnyplių ir kojyčių mėsytė buvo skani ir sultinga. Aišku, prisivalgyti nepavyko, bet paragavome pačių sumedžioto delikateso.
Ryte leidomės į mūsų paskutinį šių atostogų turnė po salą. Iš pradžių nuvairavome į rytinėje salos dalyje esantį kaimelį su pilimi Castle of Asklipeiou (36°04'23.7"N 27°55'57.8"E).
Stačiu ir siauru keliuku galima privažiuoti prie pat pilies. Pilis – per skambiai pasakyta, tai tik jos liekanos, o griuvėsių viduje pilna ožių spirų. Dabar ožiai yra šios vietovės šeimininkai.
Nieko ypatingo, tiesiog uždėjome pliusiuką ir tiek žinių. Negaišome laiko ir išvažiavome į Monolithos gynybinę tvirtovę vakarinėje salos dalyje (36°07'24.8"N 27°43'37.4"E). Patikėkite, ten tikrai gražu. Aš turiu omenyje ne tvirtovės griuvėsius, o kvapą gniaužiančius vaizdus, atsiveriančius nuo pilies ir jos prieigų. Grožis verčia iš koto. Net širdis daužosi nuo neaprėpiamos jūros ir kalnų didybės.
Gerai, kad nors šitie griuvėsiai nemokami, o tai rodiečiai už juos lupa nemažus pinigus.
Net keista, kad šios vietos lankymas nemokamas.
Puiki vietelė. Noriu įspėti, kad vaikams visos griuvėsių atrakcijos Rode yra nesaugios, nes pavojingos vietos, visokie laiptai su žemyn smingančiomis stačiomis sienomis, yra visiškai neaptverti. Vaikus reikia itin kontroliuoti ir neleisti vieniems visur landžioti.
Šalia esančiame bare suvalgėme ledų, paskui sėdome į automobilį ir siauru bei vingiuotu kalnų keliu nusileidome žemyn į paplūdimį Fourni beach (36°06'21.6"N 27°44'13.4"E).
Tai nedidelis, gražus pliažas uolų apsuptyje. Egėjo jūra šėlo, bangavo, atrodė gana grėsmingai. Su žmona nusimetėme drabužius ir įšokome į maloniai šiltą vandenį. Jūra labai greit eina gilyn, vos pora metrų nuo kranto ir jau kojomis nesiekiau dugno. Dėl stipraus bangavimo ir gylio šis paplūdimys vaikams visai netinka. Paviršinis nardymas irgi būtų sudėtingas, netgi, sakyčiau, pavojingas – juk čia ne kokia rami ir saugi įlanka, o atvira, šėlstanti jūra. Pakrantė nuklota storu sudžiūvusių jūros žolių sluoksniu. Per jas galima eiti basomis kaip minkštu kilimu. Po maudynių užlipome ant netoliese esančių uolų pasižiūrėti sea caves.
Patys urvai nėra kažkuo ypatingi, bet už uolos yra labai geras privatus smėlėtas pliažiukas, ten ir bangos ne tokios galingos. Galima romantiškai pasivolioti paplūdimyje jaukiame pliaže.
Po trumpo, bet turiningo poilsio Fourni paplūdimyje nuvairavome į Siana (36°09'11.8"N 27°46'41.6"E) - nedidelį jaukų kaimelį, garsėjantį tradicine souma – graikiška degtine, pagaminta iš vynuogių. Lietuvoje tokį gėrimą mes vadiname „samagonu“. Čia aplankėme alyvuogių aliejaus muziejų, kuriame prisiragavome medaus, alyvuogių aliejaus ir vynuogių degtinės.
Toliau patraukėme į Embonas kaimelį ir pirmu taikymu užsukome į vyno gamyklą EMERY (36°13'48.7"N 27°51'35.9"E). Šiek tiek apie Rodo vyną:
Būdamas strateginėje pozicijoje tarp Rytų ir Vakarų, Rodas tapo viena pirmųjų Graikijos salų, pradėjusių auginti vynuoges. Archeologiniuose kasinėjimuose rasta daugybė amforų, skirtų vyno laikymui ir transportavimui. Ant amforų būdavo išgraviruota rožė (graikiškai „rodo“) arba saulės dievas Helijas. Tai reiškė savotišką ženklinimą, patvirtinimą, kad vynas pagamintas iš Rodo saloje užaugintų vynuogių. 7-ame amžiuje prieš Kristų Rodas buvo didžiausias vyno eksportuotojas visame regione. Pirmą kartą rodiečių vynas buvo paminėtas didžiojo oratoriaus Aeschines laiškuose, kuriuose jis rašė, jog gyveno mažame namelyje netoli Kamiros ir draugai jį vaišino alyvuogių aliejumi, medumi ir nuostabiu vynu, kurio skonis buvo žymiai geresnis už Atėnų vyną.
Rodo vyndarystės širdis yra 1215 m. aukščio Attavyros kalnynas su savo nuostabiais žaliais slėniais, pušų miškais ir eukaliptų mišku Embonoje (Embonas). Geriausi vynuogynai veisiami 650-700 m aukštyje. Jie yra veikiami Egėjo jūros stiprių šiaurinių vėjų, kurie sumažina oro temperatūrą ir sukuria tinkamą klimatą aukštos kokybės vynuogių auginimui. Pagrindinės salos vynuogių rūšys yra Athiri, Amorgiano, Muscat Blanc, Muscat Di Trani. Rodo vyno industriją reprezentuoja akronimas CAIR (Compagnia Agricola Industriale Rodi) – tai yra 1928 m. italų investuotojų įsteigta vyno gamykla. CAIR yra plačiai žinoma dėl savo putojančio vyno gamybos. Kita garsi Rodo vyno gamykla yra Emery, įsteigta 1923 m. Yra ir nedidelių vyno gamyklėlių, pavyzdžiui Kounakis bei Talakis.
Vyno gamykloje Emery pamatėme, kaip laikomas, brandinamas vynas, aišku, ir padegustavome keletą rūšių.
Ten pat vietoje galima nusipirkti vyno (nuo 6 iki 10 eurų už butelį). Pačiame Embonas kaimelyje lankėme visas iš eilės parduotuvėles ir jose degustavome įvairius vynus ir souma. Pardavėjai draugiški, linksmi, maloniai kviečia užeiti, siūlo ragauti ir tik pila, tik pila... Nusipirkome 1 litrą pilstomo balto saldaus vyno (5 eurai), 1 litrą pilstomo balto sauso vyno (5 eurai) ir 50 º stiprumo vynuogių degtinės souma (pusė litro 6 eurai). Jau tokie linksmi užėjome į vietinį restoraną papietauti. Užsisakėme graikiškų salotų, šaltų mėsos užkandžių su padažu, avienos kepsnį, dvi porcijas souvlaki, grafiną balto vyno, butelį vandens. Trys suaugę ir du vaikai prisikirtome iki soties. Pietūs kainavo 36 eurus. Paskui dar užsukome į kitą kavinę, kurioje vaikai suvalgė ledų, o mus šeimininkas nemokamai pavaišino po taurelę souma su ledukais bei po stiklinę šalto vandens. Labai miela. Embonas mus sužavėjo savo maloniais gyventojais, vynų gausa ir skaniu maistu.
Sėdome į automobilį ir nuvažiavome į dar vieną vakarinėje salos dalyje esančią gynybinę tvirtovę Kritinia Castle (36°15'49.1"N 27°48'34.6"E).
Nors kelias vingiuotas, tačiau tvarkingas ir vairuoti nesudėtinga. Užlipome į pilį, pasigrožėjome vaizdais į jūrą su daugybe salų, pasivaikščiojome po nemokamus pilies griuvėsius.
Tai buvo paskutinis šios dienos lankomas objektas. Namo važiavome labai gražiu, vaizdingu keliu palei Egėjo jūrą. Nuo Kritinia tikrai smagu buvo riedėti, pro langą stebėti pajūrį ir mėgautis aplinka. Vakarinėje salos dalyje matėme daugybę šiltnamių, tiesiog visa pajūrio zona jais apstatyta. Rode ir taip šilta, nelabai supratau, ką jie ten augina? Į Stegna grįžome dar su šviesa, diena buvo intensyvi, bet turininga ir tikrai įdomi.
Penktadienį ryte po lengvų pusryčių išvažiavome į mūsų labai pamėgtą Agathi beach. Pakeliui sustojome Archangelos ir nusipirkome spurgų. Pardavėjas jau mus pažįsta, šiandien įdėjo dvi papildomas spurgas, tiesiog pavaišino. Ir išmuštą čekį su suma 5,10 eurų suapvalino iki 5 eurų. Puikumėlis. Lietuvoje tokių dosnumo akcijų neteko patirti. Pliažas ir jūra nenuvylė – vėl viskas idealu, tik vanduo šniokštė ir bangavo labiau nei įprastai. Po šauniai praleistos paplūdimyje dienos grįžome į Stegna. Suplanavome vakarienę žuvies restorane. Jau anksčiau vis pro šalį praeidavome ir stebėdavomės, kad ten visada pilna valgytojų. Prisėdome prie stalo, padavėjas atnešė meniu, pradėjo serviruoti. Neilgai mes ten užsibuvome, nes pamatytos kainos išvijo mus lauk. Net žandikaulis atvėpo, kai perskaičiau, jog keptos žuvies rinkinukas – 39 eurai, dienos laimikis - 60 eurų už 1 kilogramą... Manau, kad būtų skanu, tačiau tiek mokėti už vakarienę nebuvome nusiteikę. Galop paaiškėjo, kad ir gerai, kad mes metėme žuvies restoraną už borto. Pasirodo, kad tą vakarą Stegnoje vyko šventė, skirta turizmo dienai.
Jos metu visus nemokamai vaišino tradiciniais graikiškais patiekalais. Prisikrovėme pilną stalą įvairių užkandėlių, kotletukų, souvlaki, daržovių, saldumynų ir visa tai užgėrėme vandeniu ir fanta. Dar prisiragavome įvairių rūšių alyvuogių. Buvo tikra šventė skrandžiui. Šalia jūros sumontuotoje scenoje vyko graikų šokiai su dainom. Jauni ir seni vietiniai apsirengę tradiciniais rūbais rodė ant scenos, ką moka. Reginys buvo gražus ir spalvingas. Jų šokiai pasirodė tokie lėti, susikibę rankomis vis suko ratelius ir mažai judėjo. Padariau išvadą, kad liaudiški šokiai tokie vangūs dėl Rodo klimato, juk tokiame karštyje intensyviai šokinėti ne varijantas. Todėl ir šoka taip, kad nesuprakaituotų. Geras buvo vakaras. Ir tai jau paskutinis vakaras saloje...
Šeštadienį ryte nuėjome į Stegnos pliažą. Lagaminai jau supakuoti. Prieš išskrendant namo norėjosi dar pasimėgauti saule ir jūra.
Pasivoliojome ant smėlio, paplaukiojome, panardėme, atsisveikinome su Stegna, Viduržemio jūra, pačia sala ir saule. Rodo saulė yra tikras gyvybės šaltinis. Penktą valandą paspaudėme ranką Nikui, padėkojome už puikius apartamentus, sėdome į automobilį ir išvažiavome į oro uostą. Ten mašinų stovėjimo aikštelėje palikau Hyunday, o raktelį pakišau po kilimėliu. Tokį transporto priemonės grąžinimo būdą jau buvome aptarę iš anksto. Tobulos dviejų savaičių trukmės atostogos baigėsi. Rodas giliai mane užkabino, galiu pasakyti, kad būdamas Rode tu sugeri visą jo grožį, o paskui pats tą grožį spinduliuoji ir skleidi jį kitiems. Atostogų aprašymą pabaigsiu linksmu kalambūru: man RODOSI, kad RODAS gerai PASIRODĖ.