Kelionės pasakojimai nuotraukos

Prie Gaujos

Komentarai (6) Spausdinti
Sekmadienis prieš Žolines. Pora dienų iki atostogų pabaigos. Sėdime su vaiku namuose be fantazijos ir nesugalvojame, ką čia įdomaus nuveikus. Prieš kelias dienas buvome pakalbėję, kad nebenorime jokių piliakalnių, pažintinių takų ir pan. Norime kažko, bet nežinome ko.
Vakarop man šauna mintis: bobslėjus, lynų kelias... Taigi Sigulda! Rytoj!!! Seniai jau ten noriu, bet kadangi ji arti, tai vis atrodo, kad palauks. Savo mintimis pasidalinu su vaiku. „Man tinka!“ – jo atsakymas. O man? Juk visą kelią reiks vienai vairuoti. „Na ir kas? Taigi su navigacija. Jei ji sakys: „Važiuokite į šiaurės rytus“, tai aš tau pasakysiu, kur važiuoti,“ – ramina vaikas. Paprastai mane tie „važiuokite į šiaurę, važiuokite į pietus“ prajuokina. Paprašau leisti dar bent pusvalandį ramiai pagalvoti, o jis jau planuoja, kokius saldainius Latvijoje pirks. „Palauk, palauk, mes dar nevažiuojam, o tu jau apie saldainius svajoji“. „Bet jeigu jau tu prasitarei, tai vis tiek važiuosim,“ – po tokių argumentų tai ginčytis nebegaliu.
Ką gi, namų darbai nepadaryti ir laiko jiems nėra. Jau seniai žinau, ką noriu tuose kraštuose pamatyti, todėl tik susirandu, ar pirmadieniais ir antradieniais tie objektai dirba, bei pažiūriu kainas. Rezervuoju viešbutį dėl visa ko su galimybe atšaukti rezervaciją. Nuvarau automobilį į plovyklą, nes nepatogu pas broliukus vežtis visas per atostogų pasivažinėjimus prisiklijuotas muses. Dar pagaliau prisiruošiu pasikeisti gesintuvą, kad kam nors nekiltų noras prisikabinti (dar nepamiršau susitikimo su latvių policija prie Tervetės). O visas kitas pasiruošimas seniai „atidirbtas“.
Vakare bandau su miegu susitarti, kad jis manęs nepavestų. Dažniausiai prieš keliones jis taip pasielgia. O jis man: „Nereikėjo ryte ilgiausiai vartytis ir nereikėjo tiek kavos maukti. Ir apskritai, tarkis su nervais“. O nervai tai ką? Jie kaip katinai: nori miega, nori – ne... Likus trims valandoms iki kėlimosi užmiegu, bet atsibundu pusvalandžiu anksčiau. Tačiau kiek energijos dėl to, kad tokia netikėta kelionė išpuolė!

Prieš išvažiuodama susivedu maršrutą į navigaciją, bet pakeliui vaikas pareiškia, kad netyčia jį ištrynė. Iš atminties sudiktuoju viską iš naujo, bet suprantu, kad su tais „važiuokite į šiaurės rytus“ visaip gali nutikti.
Nuo Panevėžio prasideda fūros. Visos tokios pavyzdingos: važiuoja 90 km/val. greičiu ir nė daugiau. Tik prisitaikau progą jas aplenkti, o prieš akis jau kitos išdygsta. Kai pagaliau pasuku į Siguldos pusę, nustembu, kad kelias geras ir pagalvoju, kad normaliai važiuoti galėsiu. Kur ten! Netrukus Latvijos keliai primena apie save. Prasideda lipdytos perlipdytos duobės, asfaltas nuzulintas tiek, kad net blizga, pristatyta įspėjančių ženklų, jog kelias slidus ir duobėtas, greitis apribotas iki 100 km/val. Žodžiu, daug blogiau už mūsų Molėtų betonkę. Dėl teisybės turiu pasakyti, kad nors kelyje į Siguldą remonto darbai nevyksta, bet jų matėme kituose keliuose. Gal pagaliau ir Latvija kada nors juos susitvarkys, kaip po truputį apsitvarkė Lenkija?

Netoli Siguldos sustojame kavinėje „Pie Brāla“ kavos. „English? Русский?“ – klausiu. „English“. „Ok“. Priešingai nei prieš keletą metų, kai mums nakvynę siūliusi moteriškė užsispyrusiai kalbėjo tik latviškai, šį kartą nustebina galimybė susikalbėti tiek rusiškai, tiek angliškai. Matyt, praeina kvailo užsispyrimo rusų kalbos atžvilgiu ir anglų kalbos nemokėjimo laikai bei ateina supratimas apie turizmo verslą.

Pirmas sustojimas Siguldoje – bobslėjaus ir rogučių trasa. Navigacija praveža pro nuotykių parką „Tarzans“, kempingą ir skelbia, kad atvykome. Mes matome angarus, vartus, tvorą, „plytą“... Matome ir trasą aukštai ant kalno, bet neįsivazduojame, kaip į ją patekti. Apsukame ratą, bet ir vėl atsiduriame ten pat. Tenka eiti į „Tarzaną“ klausti kelio. Pasirodo, atvažiavome prie trasos, bet ne iš tos pusės, iš kurios lankytojai įleidžiami. Sako, turime grįžti atgal, iš kur atvažiavome (ne į Lietuvą – į miestą). Dar įduoda žemėlapį su koordinatėmis ir pagrindinių Siguldos lankytinų vietų aprašymais. Jei vyksite, važiuokite į Šveicės g. 13 (GPS: 57.1508, 24.8408).
Kai žiūrėjau trasos kainas, man pasirodė keista, kad tik 0,60 Eur. Negalėjau suprasti, kodėl taip pigu. Čia atvažiavusi viską suprantu. Pasirodo, nusileisti bobslėjaus trasa galima tik savaitgalį. Kitomis dienomis čia vyksta treniruotės. Ji neskirta pramogoms. Už 60 centų galima pažiūrėti treniruotę ir pasivaikščioti teritorijoje.
Kasininkė papasakoja, kad visos Latvijos bobslėjaus, rogučių, skeletono žvaigždės pirmuosius šių sporto šakų žingsnius žengia būtent čia. Vėliau jie išvyksta treniruotis į užsienį, bet pradžia padaroma Siguldoje.
Mums lankantis vyksta Rusijos paauglių treniruotė. Kas žino, gal matome būsimus čempionus?


Antras taškas – Siguldos lynų kelias per Gaują. Nors navigacija liepia sukti į iškastą gatvę, mes sėkmingai važiuojame pagal nuorodas ir atsiduriame ten, kur reikia, be nuklydimų.
Parduodant bilietus užrašomas laikas, kada bus galima keltis. Mūsų eilė tik po 40 min., bet vis tiek laukiame. Tiesą sakant, išsidrėbti ant sėdmaišių ir trumpam „atsijungti“ man visai patinka. Kai ateina mūsų eilė, oras apsiniaukia ir pakyla vėjas. Na, dabar bus smagumėlis. Bet nieko. Lietus neprapliumpa, o po kurio laiko vėl saulė išlenda.
Galima rinktis, kaip nori keltis: tik į vieną pusę, pirmyn ir po kažkiek laiko atgal, pirmyn ir iš karto atgal. Mes pasirenkame pastarąjį variantą.
Galvojau, kad keliantis bijosiu aukščio. Pasirodo, visai ne baisu, labai smagu ir gražu. Tiesą sakant, tai kažkada matyta lynų kelio nuotrauka ir buvo tas dalykas, dėl kurio užsikabinau už noro nuvažiuoti į Siguldą.


Iš čia jau pėstute einame į Livonijos ordino pilį. Praeiname pro Lazdų parką. Geltonos, išraižytos lazdos su Sigulda susijusios net porą šimtų metų. Kadangi jau tada tai buvo populiarus miestas, aukštuomenei vaikščioti po jo kalnelius buvo patogiau pasiramstant lazdele. Iki šiol šios lazdos išliko populiariu suvenyru.
Parkas įsikūręs prie tos perkastos gatvės, kurią pravažiavome. Aplinkui burzgia traktoriai ir priversta daug smėlio, todėl nei užsukame, nei nufotografuojame.
Taip pat praeiname liuteronų bažnyčią, Baltąją pilį ir atsiduriame Livonijos ordino pilyje. Dalis pilies kažkiek atstatyta, bet čia daug ir griuvėsių.
Mes užlipame į bokštus, palandžiojame tarp griuvėsių. Labai didelio įspūdžio ši pilis nepalieka, bet vis tiek įdomu nors kažkiek prisiliesti prie istorijos.
Šalia įsikūrusi Siguldos naujoji pilis, bet ten vyksta remontai, todėl net neieškome, kaip iki jos prieiti, o tik apsižvalgome iš toli.


Važiuodama į Latviją buvau pradėjusi galvoti, kad gal per mažai objektų nusimačiau, bet dabar žiūriu, kad viskas gerai. Iškišus liežuvio lakstyti nereikia, bet laikas vis tiek tirpsta, todėl nebeieškome kur papietauti, bet, suvalgę savus sumuštinius, keliaujame į Turaidos pilį.
Tai ne tik pilis, bet visas kompleksas. Aplankome Turaidos Rožės, kurios istorija yra tapusi legenda, kapą. Apžiūrime Dainų parko skulptūras. Užsukame į liuteronų bažnyčią ir muziejų. Kai prieiname prie pilies bokšto, kažkur giliai pagalvoju, kaip būtų gerai, jei į jį nebūtų galima pakilti, nes nuovargis jau savo daro. Bet kam save apgaudinėti? Juk matau, kad pro viršutinius langelius žmonių galvos kyšo. O nelipti negaliu, nes po to gailėsiuos. Juk žinau, kad jei tik kur nors neužsuki, tai po to supranti, kad praleidai kažką TOKIO. Tad lipame. Ir tikrai, vaizdas iš bokšto į Gaujos slėnį nuostabus. Visa šio komplekso aplinka taip pat graži ir tvarkinga.


Iš Turaidos grįždami į Siguldą sustojame prie įspūdingos Gutmanio olos. Sako, kad tai didžiausia ola Baltijos šalyse. Dar sako, kad būtent čia ir gimė Turaidos Rožės legenda. Olos viduje trykšta šaltinėlis, o jos sienos išraižytos keliautojų užrašais. Dėmesio verta vieta.
Prie olos yra laiptai. Statūs ir su kokiu milijonu laiptelių. Kur jie veda, nežinome, bet lipame. Aš pavargstu iki negalėjimo, o vaikas man: „Mama, tu kaip Kung fu panda. Laiptais užlipti negali. Žemyn leistis bus lengviau. Pavyzdžiui, kūlversčiu“. Panda tai panda, bet kažkur lipti vis tiek reikia.
Ko mes ten ropštėmės, tai aš iki šiol nežinau. Taip, viršuje yra nuoroda į kažkokį kalną už 350 metrų, bet aš pasuoju. Tą vaikas man dar kitą dieną primena. Pamenate, ką rašiau apie Turaidos bokštą? Gailėsiuos? Tai va, iki šiol bijau gūglinti ir ieškoti, kokio ten kalno nepamatėme.


Kadangi į viešbutį turime atvykti iki 20 val., tai nusprendžiame iš olos važiuoti į jį palikti daiktus, o tada sugrįžti į miestą pavakarieniauti.
Keliaudami apsižiūrime, kad nepasiėmėme kelioninio telefono pakrovėjo, o mano telefono baterijos liko vos 3 proc. Vaiko telefonas irgi padėti negali, nes po tinklo keitimo pasirodė, kad liko neįjungtas roamingas. Tiesą sakant, man kažkaip keista, kad šiais laikais tokią paslaugą reikia atskirai užsakyti, nes ryšys užsienyje atrodo savaime suprantamu dalyku. Savo kortelės perdėti į jo telefoną irgi negaliu, nes netinka. Žodžiu, be telefono gyvenimas gali ir sustoti.
Taigi navigacija vos gyvame telefone veda mus per kažkokias įtartinas gatveles ir pro sandėlius, kas man visai nepatinka. Bet vis tik tikslą pasiekiame ir jis mus labai nudžiugina.
Viešbutis „Kakītis“, pasirodo, yra ne tik viešbutis, bet poilsio ir sporto centras. Čia įrengta tinklinio aikštelė, slidžių trasos, nuotykių parkas, t. t. Ir visa tai ant Gaujos kranto. Be to, šalia esančioje kavinėje galima pavakarieniauti, todėl suprantame, kad niekur šiandien iš čia nebenorime išvažiuoti.
Įsikūrę einame į kavinę. Ji įrengta sename gražiame name su balkonais ir kolonomis. Matyt, kažkada čia buvo dvarelis. Nors pastatas šiek tiek apsilupęs, o ir viduje neatrodo prabangiai, bet maistas čia skanus.
Vakarieniaudamas vaikas pareiškia norą pasikarstyti medžiais. Siūlo ir man, bet atsisakau bei pajuokauju, kad jau darausi bobutė. „Žinok, kai kurios 60-metės dar ir ant rankų pastovi.“ Na, iki 60-mečio laiko dar turiu, tai gal išmoksiu ir aš tą padaryti.
Kol jis karstosi, aš apžiūriu teritoriją, išfotografuoju gėlės, „gaudau“ oro balionus. Vieno krepšis užsikabina už medžių šakų ir jau aš nebe viena stebiu, ar ne laikas kviesti pagalbą. Bet viskas gerai: oreiviai susitvarko patys. Vakare atsigulusi pamirštu, kad įprastai negaliu užmigti naujoje vietoje, todėl su laiminga šypsena užsnūstu.


Ryte su ta pačia šypsena ir atsibundu. Saulė šviečia, šilta, gražu. Pusryčiai viešbutyje nėra gausūs savo pasirinkimu, bet pakankami, kad būtų galima sočiai pavalgyti. Tiesą sakant, man užtenka vieno patiekalo net tada, kai jų yra keliolika.

Papusryčiavę pajudame į Cėsį. Pirmas mūsų tikslas – Ėrglių uolos prie Gaujos.
Pervažiavę Cėsį, sukame į mišką. Dešiniau, tiesiai, vėl dešiniau... Važiuojame miško keliuku vieni. Kažkur privažiuojame porą namų, prie jų sutinkame kelis vyrus ir pamatome stotelę. Vadinasi, ir čia žmonės gyvena, todėl pasidaro ramiau. Tada vėl mišku... Privažiavę aikštelę, paliekame automobilį ir vėl vieni miške einame dar 600 m. Sutinkame nuo uolų grįžtančias dvi latves, o toliau vėl vieni. Pagaliau pamatome Gaują, o netrukus atsiveria vaizdas į jas – pasakiško grožio uolas. Jau vien dėl jų buvo verta važiuoti į Latviją. Maždaug 18-26 m aukščio smiltainio uolos driekiasi palei upę. Tarp jų ir Gaujos yra siauras takelis, kuriuo pasivaikštome. Prieš mus atsiveria visa gamtos didybė, o mes čia tik maži taškeliai.


Tuo pačiu miško keliu grįždami į Cėsį sutinkame kareivių būrelį. Po keliasdešimt metrų – antrą. Dar toliau – trečią. Prie pastarojo pakelėje sunkvežimis stovi, o prie jo sužeistas kareivis guli. Pasijuntame tarsi kine, bet tuo pačiu kažkiek nejaukiai. Daug dramų neprisigalvoju, bet vis tiek noriu kuo greičiau iš čia dingti. Realiausia, kad čia vyksta pratybos. Juk negali būti, kad pusšimtis vyrų miške laksto tam, kad turistus linksmintų.
Beje, Latvijoje yra ne vienas Ėrglio miestelis. Nepasiklyskite!

Cėsyje pirmiausia sustojame lietuviškame prekybos centre. Vandenį perkame irgi lietuvišką, o saldainius ir ledus – latviškus. Pastaruosius pasigardžiuodami suvalgome čia pat aikštelėje prie prekybcentrio. Iš čia gražus vaizdas į senamiestį, todėl nusprendžiame pasivaikščioti. Labai žavus ir tvarkingas miestelis: mediniai namukai, fontanai, gėlės... Beje, jau nebe pirmą kartą atkreipiu dėmesį, kad visa Latvija žydi. Man atrodo, kad kur tik pažvelgsi, visur gėlynai. Ar aš čia viena į tai dėmesį atkreipiau?


Bevaikštinėdami randame rodyklę į Cėsio pilį. Vaikas bando ginčytis, kad čia ne ta pilis, nes navigacija rodo didelį ratą, bet aš matau, kad tikrai ta, kurios ieškome. Tiesiog privažiavimas prie jos apribotas (vienpusis eismas ir t. t.), todėl reikia apvažiuoti ratą. Jei vyksite, drąsiai palikite automobilį prie Maximos (stovėjimo laikas neribotas) ir eikite pėstute mūrinės bažnyčios link. Ten rasite rodyklę į pilį. Pasiklysti čia nėra kur.

Cėsio pilis, kaip ir prieš tai buvusios, atstatyta tik dalinai. Daug griuvėsių dar čia.
Pirmiausia einame į pietinį bokštą ir per siaurą angą kopėčiomis leidžiamės į šaltą bei drėgną kalėjimą. Tada prie kito bokšto pasiėmę žvakes kylame į jį. Iš pradžių visiškoje tamsoje, tik žvakėmis pasišviesdami, o aukščiau atsiranda langai. Įspūdingi pastatai.
Viską išlandžioję, dar pasivaikštome parke. Čia taip pat yra ir naujoji Cėsio pilis. Ją irgi apžiūrime.
Jei šioje kelionėje pamatytas tris pilis reikėtų suranguoti, tai atrodytų taip: 1. Cėsio, 2. Turaidos, 3. Siguldos.


Iš Cėsio grįždami link Siguldos užsukame į Araišų archeologinį parką. Tai į tris dalis padalintas nedidelis parkelis. Vienoje dalyje eksponuojama 9-10 šimtmečio latgalių gyvenvietė. Per maždaug dešimt metų trukusius archeologų kasinėjimus ji buvo iškelta iš ežero ir rekonstruota. Savo laiku gyvenvietė buvo pastatyta užliejamoje Araišų ežero saloje. Dabar šie žavūs medinukai stovi ežere ant polių.
Dar vienas šio parko eksponatas – Livonijos ordino pilies griuvėsiai. Apie ją kol kas žinoma labai mažai.
Trečias eksponatas – bronzos amžiaus gyvenvietė.
Man asmeniškai labiausiai patiko ežero medinukai.
Specialiai į šį parką gal ir neverta važiuoti, bet jis yra prie pat Cėsio–Siguldos–Rygos kelio. Tad kodėl gi nesustoti?


Toks gavosi be namų darbų sudarytas maršrutas. Sakyčiau, optimalus, nes nei labai pervargome, nei lakstėme ir visur spėjome. Mes mėgstame viską iššniukštinėti ir detaliai apžiūrėti, todėl tam reikia laiko. Norint uždėti tik pliusus, galima susiplanuoti ir daugiau objektų. Apie juos yra informacijos Gaujos nacionalinio parko tinklapyje. Bet vienareikšmiškai sakau: važiuoti atlikus namų darbus yra daug kartų geriau.

Grįždami dar sustojame Bauskėje prekybos centre. Norime užkąsti, bet nenorime gaišti daug laiko, todėl užeiname į „Narvesen“. Va čia tai nei English, nei русский mums nepadeda. Norime nusipirkti dešrainių. Matome penkias dešreles, bet pardavėja latviškai aiškina, kad gali parduoti tik vieną. Tada prašau antrą dešrą į tortiliją susukti, bet irgi ji kažkodėl negali. Nuperku tą vieną dešrainį vaikui, o pati iš bagažinės išsitraukiu burokėlių traškučių likučius. Ne todėl, kad labai noriu, bet todėl, kad dešrų man neparduoda. Kaip tame anekdote:
–Mėsą valgai?
–Ne.
–Žuvį?
–Ne.
–Esi veganas?
–Ne. Biednas.

Pabaigai parašysiu kaip bobutė apie kai kuriuos lietuvius, nes mūsų čia buvo labai daug: na, nereikia taip šūkauti bei kvailais juokeliais į save atkreipti dėmesį, net jeigu alus dantis semia. Bet parašysiu apie mus ir kai ką gero: stovime prie pėsčiųjų perėjos prie Gutmanio olos. Praleidžiame koloną iš vienos pusės, tada – iš kitos, o tada vėl iš pirmosios kolona atvažiuoja. Galvoju, ilgai dar mes čia lauksime. Ogi žiūriu, stabdo ta paskutinė kolona. Pirma mintis: turbūt lietuviai važiuoja. Ir tikrai. Šitą mes jau mokame.
O kaip Kung fu panda galiu parašyti, kad važiuokite, eikite, lipkite net tada, kai labai tingite ar nenorite. Gali būti, kad tie „ištingėti“ dalykai išliks atmintyje ilgam kaip patys žaviausi.
Ėrglių uolos Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa
Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa Siguldos lynų kelias per Gaują
Siguldos lynų kelias per Gaują Siguldos lynų kelias per Gaują Siguldos lynų kelias per Gaują Siguldos lynų kelias per Gaują
Siguldos lynų kelias per Gaują Siguldos liuteronų bažnyčia Sigulda Siguldos Livonijos ordino pilis
Siguldos Livonijos ordino pilis Siguldos Livonijos ordino pilis Siguldos Livonijos ordino pilis Siguldos Naujoji pilis
Turaidos pilies parko bažnyčia Turaidos Rožės kapas Turaidos pilyje Turaidos pilis
Turaidos pilis Gutmanio ola Gutmanio ola Laiptai prie Gutmanio olos
Pramogų parkas poilsio komplekse (viešbutyje) „Kakītis“ Kavinė prie viešbučio „Kakītis“ Gauja prie viešbučio „Kakītis“ Oro balionas prie viešbučio „Kakītis“
Sigulda (prie viešbučio „Kakītis“) Sigulda (prie viešbučio „Kakītis“) Ėrglių uolos Ėrglių uolos
Ėrglių uolos Ėrglių uolos Ėrglių uolos Cėsis. Ledai
Ėrglių uolos Cėsis Cėsis Cėsio pilis
Cėsio pilis Cėsio pilis Cėsio pilis Cėsio pilis
Cėsio pilis Araišų archeologinis parkas Araišų archeologinis parkas Araišų archeologinis parkas
Araišų archeologinis parkas Araišų archeologinis parkas Araišų archeologinis parkas Cėsis
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.