Booking.com

Pilo­tas nuspren­džia išimti duris ir skrendame toliau

Pasi­taiko pigūs bilie­tai į Tokijų, tačiau kyla smal­su­mas jau tik už kelių tūks­tan­čių kilo­metrų nuo Japo­ni­jos esan­čias sun­kiau ir bran­giau pasie­kia­mas paslap­tin­gas Mik­ro­ne­zi­jos regiono Ramiojo van­de­nyno salas, labai įdomias savo uni­ka­lia kul­tūra, kur dėl dide­lių atstumų gyve­ni­mas nedaug pasi­kei­tęs per tūks­tan­čius metų. Ši kul­tūra ple­čian­tis mobi­liųjų tele­fonų, inter­neto ryšio tink­lui spar­čiai nyksta, tad rei­kia sku­bėti ją pama­tyti.

Lap­kri­čio 11 d., pir­ma­die­nis

Japonų oro linijų lėk­tuvu po nak­ti­nio skry­džio ryte atvyks­tame į Tokijo oro uostą. Labai papras­tai be jokių nuo­ty­kių per­ei­name pasų kont­rolę ir grei­tuoju trau­ki­niu nuvyks­tame į Tokijo stotį. Apsi­sto­jame šalia esan­čiame gra­žiame japo­nišku sti­liumi deko­ruo­tame vieš­bu­tyje. Einame pasi­vaikš­čioti. Nuei­name į šalia esantį Ginza pra­ban­gių par­duo­tu­vių rajoną. Iš ten nuvyks­tame į kitą apsi­pir­kimo rajoną Hara­džuku, kur siau­rose gat­ve­lėse matome daug kalė­di­nė­mis vit­ri­no­mis išpuoštų par­duo­tu­vė­lių. Užėjus lie­tui užsu­kame į sushi res­to­raną, kur pri­si­val­gome sumo­kė­dami atrodo visai nedaug – po 20 Lt. Iš ten metro nuvyks­tame prie nau­jai pasta­tyto bokšto – Tokyo Sky Tree, šiuo metu esan­čio aukš­čiau­siu pasau­lyje, tačiau bilietų nėra ir pakilti į apžval­gos aikš­telę nega­lime. Nuvyks­tame į nak­ti­nio gyve­nimo rajoną Šindžuku, paky­lame į miesto savi­val­dy­bės apžval­gos aikš­telę pasi­gro­žėti nak­ti­nio miesto vaizdu, už tai mokėti nerei­kia. Apei­name šalia esantį rau­do­nųjų žibintų kvar­talą bei siau­rose gat­ve­lėse esan­čių klubų rajoną Gol­den Gai.

Lap­kri­čio 12 d., ant­ra­die­nis

Kiek pamie­goję kelia­mės ir 4 val. ryto einame į mil­ži­nišką Tsu­ki­dži žuvų turgų žiūrėti tunų auk­ciono, tačiau pavė­luo­jame, nes tam tik­ras turistų skai­čius jau įėjo ir dau­giau nelei­džama. Rei­kėjo ateiti valanda anks­čiau, taria besi­šyp­san­tis poli­ci­nin­kas. Grįžę į vieš­butį kiek pamie­game ir nuvyks­tame į Ueno parką tikė­da­miesi pama­tyti tven­ki­niuose augan­čius loto­sus, tačiau vie­toj jų pama­tome kaž­ko­kius keis­tus didžia­la­pius auga­lus. Apžiū­rėję vėl išvyks­tame į oro uostą ir išskren­dame į Mik­ro­ne­ziją. Su trumpu per­sė­dimu Guame, 2 val. nak­ties lei­džia­mės Japo oro uoste.
japas mikronezija 490x275

Japas, Mik­ro­ne­zija

Fede­ra­ci­nės Mik­ro­ne­zi­jos Vals­ti­jos – vals­tybė, kurią sudaro per 600 Ramiojo van­de­nyno salų. Japas yra viena iš ketu­rių Mik­ro­ne­zi­jos vals­tijų, labiau­siai nuto­lusi į vaka­rus. Vals­tiją sudaro pag­rin­di­nės Japo salos su sos­tine Kolo­nija ir kele­tas aplink esan­čių nuto­lu­sių kora­li­nių sale­lių gru­pių.

Į šią vals­tiją patekti nėra paprasta, su išori­niu pasau­liu ją jun­gia vos du savai­ti­niai skry­džiai. Lėk­tuvo bilie­tai yra labai bran­gūs, iš Japo­ni­jos už kelionę pirmyn-atgal tenka pakloti mažiau­siai 2800 Lt, o iš Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­tijų net apie 5000 Lt, iš Euro­pos apie 6000–7000 Lt.

Pus­tuš­tis lėk­tu­vas nusi­lei­džia nedi­de­liame oro uoste, kurį sudaro medinė tra­di­ci­niu sti­liumi pasta­tyta tro­belė. Pra­ėjus pasų kont­rolę besi­šyp­santi spal­vin­gais tra­di­ci­niais rūbais apsi­ren­gusi mote­rėlė kiek­vie­nam atvy­ku­sia­jam ant uždeda iš gėlių nupintą juostą.

Lap­kri­čio 13 d., tre­čia­die­nis

Japo sala yra labiau­siai pai­santi tra­di­cijų iš visų Mik­ro­ne­zi­jos vals­tijų. Tik išėjus iš sos­ti­nės „miesto“, iš tiesų 1000 gyven­tojų turin­čio didžiau­sio kaimo, pra­si­deda kitas pasau­lis. Kai­me­liai, dau­giau­siai gyve­nan­tys pir­mykš­tės bend­ruo­me­ni­nės san­t­var­kos prin­ci­pais, vis dar nau­doja akme­ni­nius pini­gus, dides­nes ar mažes­nes akmens plokš­tes su skyle vidu­ryje. Griež­tai sau­go­mos teri­to­ri­jos, kurių ribos apso­din­tos tam tik­rais auga­lais. Ribas sve­ti­mam per­žengti be lei­dimo yra nusi­kal­ti­mas. Rei­kia prieš tai atsi­klausti. Lai­mei, į turi­s­tus, néži­nan­čius šių tai­syk­lių žiūrima atlai­džiai.

Išsi­mie­goję vieš­bu­tyje, einame apžiū­rėti sos­ti­nės. Einame pag­rin­dine, viena iš kelių gyven­vie­tėje esan­čių gat­vių. Užsu­kame į didžiau­sią super­mar­ketą, kuris pri­mena kaimo krau­tu­vėlę – nusi­pirkti nela­bai yra ko dau­giau, kaip maka­ro­nai ir kon­ser­vai. Paėję toliau pri­ei­name akme­ninį taką, kuriuo per džiung­lių kai­me­lius nuei­name link Čamoro įlan­kos. Pake­liui sutikti žmonės visuo­met pasi­svei­kina ir šypsosi, tei­rau­jasi iš kur esame atvykę. Kadangi nuo Ant­rojo pasau­li­nio karo sala pri­klausė JAV, dau­guma žmonių kalba ang­liš­kai.

Kai ispa­nai pir­mą­kart išlipo šiose salose, manė, kad visi gyven­to­jai užsi­krėtę kaž­ko­kia liga ir spjaudo krau­jais. Paaiš­kėjo, kad né. Gyven­to­jai ypač mėgsta kram­tyti are­ki­nės pal­mės rie­šu­tus, dar vadi­na­mus bete­lio rie­šu­tais. Rie­šu­tas įvynio­ja­mas į pipiro lapą, užbars­to­mas koralų mil­te­liais ir kram­to­mas, miši­nys pavirsta kraujo spal­vos mase ir turi lengvą nar­ko­tinį poveikį. Pak­ramtę šį mišinį jie išspjauna tarsi kraujo čiurkšlę. Nedaug kas nuo tų laikų pasi­keitė. Bene visi japie­čiai, ir vyrai ir mote­rys, kramto bete­lio rie­šu­tus. Šis įpro­tis turi šalu­tinį poveikį – dan­tys tampa juodi. Taigi, vyres­nio amžiaus žmonių dan­tys yra juodi.

Bevaikš­čio­dami nuei­name Bala­bot kai­melį, esantį už 3 km nuo sos­ti­nės, apžiū­rėti akme­ni­nių pinigų banko. Gra­žiame sode­lyje tvar­kin­gai atrem­tos įvai­raus dydžio akme­ni­nės plokš­tės.

Lap­kri­čio 14 d., ket­vir­ta­die­nis

Japo saloje yra vos keli vieš­bu­čiai. Į juos atvyks­tan­tys turi­s­tai dau­giau­siai aist­ringi nar­dy­to­jai. Tad šią dieną susi­ruo­šiame apžiū­rėti nar­dymo vietų. Vieš­bu­čio lai­ve­liu plau­kiame į tam tikrą vietą ir panėrę skaidriame mels­vame van­de­nyje pama­tome dau­gybę spal­votų žuve­lių bei nepa­pras­tai gra­žių kora­li­nių rifų, vie­nas jų vadi­na­mas “vyš­nių žydė­jimu“.


Tęsinys šiame puslapyje