Pasiklydę Rojuje - Dominikos Respublika

Viskas prasidėjo dar vasarą, kai su drauge nusprendėm pagal Work and Travel programą važiuoti užkariaut Ameriką… Ir tai tapo geriausia vasara mūsų gyvenime… Mūsų miestelyje, Ocean City NJ, kaip tik buvo daug studentų iš Dominikos respublikos. Mes nebuvome nieko apie tą šalį Pirma mintis buvo – gal čia kažkur girdėjusios… kaip ir jie apie Lietuvą Afrikoje? Nes visi jie buvo mulatai ar tamsesni. Taigi, labai su jais susidraugavom… Pasirodo – tai įspūdingi žmonės, labai draugiški ir moka gerai leisti laiką. Dominikonų „tūsai“ buvo geriausi mūsų miestelyje. Ten susirinkdavo tokie žmonės kaip mūsų vadovai ir studentai iš kitų šalių. Kiekviena diena – tai šventė. Iš naujųjų draugų nemažai sužinojom apie jų šalį ir iškart ja susižavėjom… Atėjo laikas visiems važiuot į savo namus.. O drąsiosios Vikutė ir Monikutė prižadėjo kaip nors atkeliaut į stebuklingąją Dominikos respubliką…

Tas „kaip nors“ atėjo labai greitai. Jau lapkritį ieškojom bilietų. Nusprendėme skrist iki Punta Canos. Per turizmo agentūrą užsisakėm tik lėktuvo bilietus, pačios susiradom viešbutį pirmoms nakvynėms, nes imti iškart visą pakuotę neapsimokėjo – nežinojom nei kaip vyks mūsų kelionė, nei kiek laiko kur praleisim. Gyvenom ta kelione, planavom… Labai laukėm kada vėl pamatysim visus savo draugus. Atejo sausis, laikas skrist.. Vika ir Monika pradeda savo nepakartojamą kelionę!

Pirmas etapas. Skrydis Lietuva – Frankfurtas – Punta Cana.

Kodėl mums taip? Lėktuvas dar Vilniuje atidėdamas dėl blogų oro sąlygų Vokietijoje. Pradedam nerimauti nes tarp persėdimų tik 3 valandos…. laukiam….. tikrai neramu…. Dar atideda pusvalandžiui. Pradedam visus kelti „ant kojų“… Pagaliau skrendam, bet jaudinamės dėl to, ar spėsim į kitą lėktuvą… Nusileidom, atrodo, sėkmingai. Bent kas pasisekė šioje kelionėje.. Iki kito lėktuvo pakilimo 40 minučių, o mums dar reikia atsiimti lagaminus ir priduoti juos kitam skydžiui, praeiti visą Check Iną… Jei kada matėt kaip rodo filmuose žmones, skubančius i lėktuvą, mums buvo ne ką geriau. Čiumpam lagaminus, bėgam per didžiulį Frankfurto oro uostą… Randam reikalingą pakilimo taką, o ten mum sako, kad registracija į lėktuvą uždaryta prieš 5 minutes. Tenka laukti kitos dienos skrydžio už papildomą mokestį. Naktį teko praleisti oro uoste, tarp nepažystamų žmonių. Bet naktis neprailgo, radome užsiėmimų ir naujų pažinčių.

Antras Etapas. Iš žiemos tiesiai i vasarą.

Kaip nerealu!!! Saulė kaitina, šiltas Karibų jūros vanduo Bavaro pliaže ir daaaug daug turistų. Kaip gerai, kad turistiniame miestelyje tenka praleisti tik vieną parą. Tas ramus poilsis senukams ar porelėms. Mums reikia nuotykių. Kitą dieną važiuojam i Dominikos respublikos sostinę Santo Domingo. Laukia susitikimas su seniai matytais draugais. Jaudinamės… Ir štai prieš mūsų akis gražus ir didelis miestas. Laukiam mašinos, su kuria turėtų atvažiuoti mūsų draugas vardu Moises. Kai pagaliau sulaukiame, tiesiog negalim atpažinti jo be darbo uniformos su kuria pripratom jį matyti Amerikoje. :)

Prasidėjo…

Kažkodėl užuot važiavusios palikti daiktus namuose, mes pirmiausiai užsukom apsižiūrėt į molą ir kaip tikros blondinės palikom visus savo daiktus, lagaminus ir kitus dalykus mašinoj… Bagažinėje. Taigi kai grįžome.. neberadome nieko! Bagažinėje gulėjo tik ispanų – lietuvių kalbų žodynėlis, turbūt norėdami dar pasijuokti iš mūsų nelaimės vagys jį paliko specialiai.. O tai buvo tik antra diena DR ir laukė dar daugiau negu 2 savaitės šitoje šalyje. Man (Vikai) liko fotoaparatas, kurio niekada nepaleidžiu iš rankų, o Monikai, ačiū Dievui, piniginė ir mobilus telefonas. Ir viskas. Nei bilietų, nei pasų, nei drabužių, kosmetikos, nei nešiojimo kompiuterio, kameros ir kitos tokios technikos nebeliko. Va taip. Atvažiavome pasirodyti prieš draugus visu gražumu ir likome tuščiom rankom. Dabar supratom, kodėl Dominikoj negalima atsipalaiduoti nei minutės. Mes gi palikome mašiną saugomoje aikstelėje, kurią saugojo dėdė su ginklu, kuris Gal pats tą vagystę ir įvykdė? Deja, to neteko sužinoti. Kai šaly 70% gyventojų mulatų, balti iškart krenta i akis, „americano“, „gringo“ – štai kaip vadina turistus. O Akyse mato tik kaip vaikščiojančius dolerius. Bandėme policijoje aiškintis – Atsargiau žmonės, kaip į sieną. Jei patys policininkai į mūs žiūrėjo kaip į eksponatus, tai ką dar su jais kalbėti? Draugui sakė: „Kam tau dvi? Duok Mums vieną“. O angliškai kalba labai mažai žmonių, pagrindinė kalba ispanų. Jei ne mūsų draugai, tai būtume ir pražūvusios nieko neišsiaiškinusios. Bet tai, kad mes užpildėme visus dokumentus (kuriuos teko taisyt gal 10 kartų, nes vis darydavo klaidas tas pačias tai varduose, tai dar kokias elementarias klaidas), nieko nepakeitė. Jei jie ką ir rado, tikrai pasiliko sau. O mes, vargšelės, likom be nieko. Kol laukėme nuovadoje, policininkai nešiojo ką tik surinktus mangus ir kitus vaisius Na ką, dabar atminčiai liko dokumentas…kartais pasiskaitau, prisimenu kaip viskas buvo…:)

Toliau…

Draugai iš kitų miestų net netikėjo, kad iki jų atkeliausim. O tie, su kuriais buvome sostineje, niekur nenorėjo leisti be priežiūros. Nes dvi baltos lietuvaitės.. aj aj aaaaj kokių problemų gali turėti, kabinėjasi visi, „psssss“ girdi kas sekundę iš visų kampų (tai jų merginų „kabinimo“ būdas). Bando atkreipti dėmesį šūksniais: „Rubia“-blondinė‘, „Linda“ – gražuolė, ar kaip jau sakiau „americana“ ir „Gringa“-užsienietė. Sunkus tas baltų žmonių gyvenimas kai aplink nei vieno kito balto veido. Kas keisčiausia… Dominikoj labai paplitęs rasizmas. Juodas žmogus iškart bus išvadintas vargšu, niekada negaus gerai apmokamo darbo, gatvėje jį apeis kuo didesniu ratu. Ir taip elgiasi kiekvienas, kuris bent kiek šviesesnis už aną. Tai gi juodukų bei baltaodžių miksai „moreno“ (kaip jie patys save vadina)- tai dar visai gerai.

Kultūra…

Apie kultūrą, tai Santo Domingo – tikrai labai gražus miestas, senos gatvytės, paminklai, jūra… Kolumbo pastatyta katedra, aikštės… Dvelkia tokia istorija… Visa tai aplankėme draugų pagalba. Išsaugotu fotoaparatų pridaryta milijonas kadrų J Ir tai labai džiugina.

Beja, negalvokite, kad mes nieko daugiau nebedarėme, kad atgautume prarastus daiktus ir pasus, juk be jų ne tik kad negalėjome nusirpikti bilietų atgal į jau pradėtą pasiilgti Lietuvą, bet ir apskritai niekur daug keliauti. Buvome Lietuvos Konsulate (mat ambasados ten nerasi, artimiausia Argentinoj, per kurią mums ir darė naujus dokumentus). Konsulas pats iš Danijos ar Olandijos, Lietuvoj gal niekada ir nebuvęs.. Kaip supratom, anksčiau panašių problemų nesprendė, nes per jį patyrėm labai daug nemalonumų.. Pažadėjo sutvarkyt pasus per tas 2 likusias savaites. Laukėm. Ir toliau keliavom…

Santiago

Miestas kurio niekada nepamiršime. Ten pamatėme tikrą dominikonų gyvenimą, lankėme su draugais jų paskaitas universitete (buvo idomu pažiūrėti kaip tai ten vyksta). Santiago gyvena daug artimų žmonių. Apsistojome pas vieną iš draugų, jo šeimoje. Gavome iškart 2 broliukus dvynukus Hose ir Arturo, sesutę Lili, mamytę, tetuką. Mamytė – profesionali vyrėja. Kiekvieną dieną – kulinarijos šedevrai. Platanos, gineo, visokiausi vaisiai. Valgo daug, viską ir maišo neitikėtinus derinius, tokius kaip: ryžiai su makaronais, su vištiena ir pupelėmis ir tai valgoma viskas kartu. Bananų yra gal 20 rūšių, ir tik viena- tai ką mes vadiname bananais. Kiti dalykai – daržovės. Tradicional food- ryžiai, pupelės, mėsytė. O kokie ten saldumynai.. Už Lietuvoje esančius daug kartų saldesni. Lietuviai prie to nepratę, mums čia per daug. Kiekvienas geria romą Brugalį ir alų Prezidente… Ir visi laimingi!

Vietinis transportas – končitos – public cars. Niekada nematėm tokių stebuklų. Tų mašinų be galo daug, yra keli maršrutai, kuriais jos ir važinėja, visai kaip lietuviški autobusai ar „maršrutkės“. Moki po 15 pesų (mažaug 1,20 lt), ir važiuoji iki kur tau reikia. Bet ne tame esmė.. Galinėje sedynėje gali sėdėti 4 žmonės, šalia vairuotojo priekinėje sėdinėje dar 2!!! Čia tai vaizdelis, juk tai paprasta mašina, teko išbandyti ir ne kartą bet jiems tai yra normalu. Kartą sėdėjau vos ne ant pavarų perjungimo svirties ;) .

Gatvėse begalė barų, visada kas nors ką nors švenčia, šoka „merengė“ ir „batatą“ ir visada šypsosi. Ir mes perėmėme visus tuos įpročius.. Kas labai keista, ir mums neįprasta, tai, kad šalyje labai daug seksualinių mažumų, kas trečias sutiktas vaikinas gali būt gėjum ir tai ten yra normalu. Centre yra gatvė, kuria vaikšto laisvo būdo…gėjai ir transfestitai. Įdomu…neįprasta;) Pripratome…

O Tuo metu mes važinėjome prie jūros, gėrėme romą, šokome kiekvieną naktį… Visai kaip sapne..

Skrisim, žinau kad galim …

Atėjo laikas skristi namo, o dėl pasų girdim tik vieną frazę- manjana (rytoj). Bet rytoj jau lėktuvas, negalim laukti ilgiau… Kad tas jų neskubėjimas žudo.. Skambiname į Lietuvą, į ambasadą, dėl mūsų dokumentų niekas net nesikreipė… Santo Dominge vis sako rytoj, skambinam i Argentiną… Jie irgi jokio užsakymo dėl mūsų pasų negavo… Ir tada konsulas Dominikoje viską paaiškino… Mat jam buvo kažkokios problemos ir iš to streso jis nurodė ne tą adresą…. Ir mūsų dokumentai vėl dingo… Pasimetė Buenos Airese… Argentinoje.. KĄ MUMS DARYTI? Ašarom sau nepadėsi, skambiname į oro uostą, norėdamos pakeisti bilietus… Puolam į neviltį, nes artimiausia skrydžio data tik už 3 savaičių… Ką padarysi, tą ir rezervuojam. Ekstrymas bet dokumentai taip ir neatsirado. Susitaikome, galvojame – o gal jau darbo čia ieškotis? Anglų kalbos mokyti iškart priimtų, jei ką , gal mums nelemta grįžti į Lietuvą? Gyvename toliau, tikras gyvenimas, kokio dauguma turistų nemato. Tikri rajonai, baltų žmonių nematėme jau mėnesį….

Party all the time

Visą vasarį vyksta šventė, kiekvieną sekmadienį karnavalai. Ispudingiausi LA VEGOS karnavalai. Kaip tik Jaunimui, „wild“ jaunimui. Tai yra nerealiausias dalykas pasaulyje. Kaukės, Muzika, šokiai nuo ryto iki vakaro… Kažkas pasakiško… Dirbtinis lietus.. Šoki ir galvoji, ar nesustos širdis mušant tam pašėlusiam ritmui. Atpasakot sunku, reikia patirti. Ir taip visą mėnesį.. Kol Važiuoji iki La Vegos karnavalo su išnuomuotu autobusu, tūsas vyksta ant ratų: šokiai, dainos, kokteiliai, nereali nuotaika. Vien dėl karnavalų verta vasarį važiuotį Dominiką.

Kiekvienas turintis apartementus , turi savo baseiną ant stogo ir rengia ten savo vakarėlius… Ech, ne gyvenimas, o svajonė. Nes mes ir tokių draugų susiradome, jei stengėsi mums padaryti geriausius vakarėlius… Gera būti laisvam ..:) O Lietuvoje mokslai.. paskutinis kursas…greitai baigiamųjų pridavimas.. O mes šokame ant stogo ir deginamės po saule….:)

Tai gi.. Tęsiant pasakojimą apie karnavalus… Laikykite visus jums brangius daiktus…namuose… ir nieko su savim neimkit paskutinį karnavalą net fotoaparato neėmėme , pavojinga. O pinigėliai buvę džinsų kišenėje ir nuo šokių ir dirbtinio lietaus buvo šlapi šlapučiai. Bet esmė ne tame… karnavalai – puiki proga vagiams praturtėti. Tai kaip gi.. ir čia be mūsų neapsiėjo. Per karnavalą pačiam šokių įkaršty pastebėjome, kad dingo ir paskutinis mūsų „mobiliakas“, bei kreditinė kortelė su visais pinigais. Smagu! O dar savaitė iki Lietuvos… ;) Dar, kitai dienai buvo užsakytas viešbutis prie jūros, kur jau net nebevažiavom…nebuvo tam pinigų.

Bandė mums „Lietuva“ siūst per banką pinigėlius, tai kaip gi kitaip… Pinigai pasimetė tarp bankų. Klausiate: kaip taip gali būti? Nežinau… Tikriausiai, likimas, po visur aiškinomės.. Lietuva pinigus išsiuntė per banką, o Dominykos respublikos banko jie taip ir nepasiekė. Niekada. Niekas nepadėjo (atsirado jie po labaaai ilgų pasiaškinimų, kai jau buvom Lietuvoje ir užsisakėm spec.paiešką). Bet galų gale po 4 dienų per WESTERN UNION atkeliavo mums pinigėliai :) Ačiū draugei, ta susirado dar vieną būdą mums padėti.

The End

Show must go on :D . Pagaliau padarė ir naujus dokumentus ir pilnos įspūdžių ir prisiminimų turėjome važiuoti namo… O kelionės metų ištikimi draugai buvo visada šalia, norėjo parodyti kuo daugiau vietų bei pramogų…

Per visą tą laiką spėjome kelis kartus įsimylėt iš naujo tą šalį. Kelis kartus pradėjome jos nekęst visa širdimi… O dabar, jau po dviejų metų namuose, negalime gyvent be savo Santiago, be savo Dominikos…. Patirtis visam gyvenimui, išmokom kaip galima išgyventi ir nepasiduoti, net jei viskas vyksta blogai. Visi draugai ir pažįstami Dominikoje stebėjosi mūsų optimizmu. Reikia už save kovoti! Reikia imti viską, ką tau duoda gyvenimas. Ir jei paskaitę mano istoriją nusprendėte, kad nuvažiavo ilsėtis dvi beviltiškos nelaimelės… tai labai suklysit. Nes manau, kad Dievas davė mums šansą susipažint su tikrąja Dominika. Praleisti daugiau laiko su mylimais draugais ir galutinai įsimylet šitą šalį… Dėl to ir nenorėjo Dievas mums gražint tų pasų :) Tai ne pabaiga…tai tik pradžia….