Lanzarotė. Beieškant kanarėlių Kanaruose.
Lapkritis Lietuvoje - niūrokas mėnuo. Saulės beveik nebėra, jau šaltoka, visur telkšo balos. Žmonės irgi tampa paniurę, tingūs, sunkiai išjudinami – žodžiu, akivaizdžiai pradeda trūkti seratoninų, tiroksinų ir endorfinų (eilės tvarka - geros nuotaikos, energijos ir laimės hormonai). Geriausias būdas to išvengt visiems žinomas – atostogos ir saulė! Tad jau gruodžio pradžioj bent dali tų hormonų kompensavo malonus užsiėmimas – bilietų ieškojimas. Egiptas iškart buvo atmestas, po neilgų svarstymų atkrito ir Sardinija, ir štai, jau “googlinam” pigius bilietus į Kanarus. Iš principo didelio skirtumo, į kurią iš salų skrist nebuvo, nes užteko vos šiek tiek, paviršutiniškai, susipažint su bendra informacija, kad paprastas ir aiškus faktas nebekeltų abejonių : šilta, gražu ir turininga bus bet kurioje iš salų. Neilgai trukus pavyko rasti bilietus už patenkinamą kainą, ir kelionės tikslas jau aiškus : sausio pabaigoj skrendam į Lanzarotę.
Tai yra labiausiai į rytus nutolusi salyno sala, nuo jos krantų iki pietinių Maroko regionų vos kiek daugiau nei šimtas kilometrų. Tuo pačiu, nuo Ispanijos, kuriai priklauso šis autonominis regionas, krantų – daugiau nei tūkstantis kilometrų, tad nors geografiškai Lanzarotė priklauso Europai, iš faktinės pusės žiūrint dėl to dar būtų galima pasiginčyt. Pati sala yra nedidelė, ~845 kv. metrų pločio, nesunkiai per dieną apvažiuojama automobiliu. Priešingai nei Tenerifė ar iš dalies ir Gran Kanarija, ši sala nėra klubinių vakarėlių ar pliažų rojus, todėl didžioji dalis turistų srauto į ją yra arba šeimos su mažais vaikais, arba pensininkai ar bent jau vyresnio amžiaus poros. Sala darosi vis populiaresnė, lankomumas auga – štai, pavyzdziui 2011 metų sausį apsilankė tiek pat turistų, kiek tolimais, nerūpestingais, prieškriziniais 2005 metais. Taip pat verta paminėt, kad angliškai čia šneka visi, kadangi Kanarų salos yra labia populiarios tarp britų. Ne išimtis ir Lanzarotė – tikslios statistikos pateikt, žinoma, negaliu, bet asmeninis įspūdis toks, kad britai sudaro apie 70% visų turistų, tad nenuostabu ir tai, jog saloje ne tik puikiai susišnekėsite angliškai tiek su taksistu, tiek su paprasčiausiu žuvies skyriaus pardavėju prekybos centre (kurių ten, beje, nedaug, o didžiausias vargu ar prilygtų mūsiškei dviejų X Maximai – nepaisant to, visas reikalingas prekes ir priemones tikrai rasit, o ir kainuos pigiau nei mūsų stebuklų krašte). Kita vertus, dėl to pačio britų antplūdžio net ir tokia kavinė, kuri iš visų pusių save giria ir reklamuoja kaip autentiškos ispaniškos virtuvės specialistę pusryčiams pasiūlys pasirinkt iš English brakfast arba Irish breakfast. Gal, jei pasiseks, dar galėsit išsirinkt ir Scottish breakfast, bet apie tradicinius ispaniškus ar kontinentinius pusryčius užsimenama mažai kur. Pliažinių atostogų mėgėjai turėtų žinot, kad šioje saloje smėlio paplūdimiai tesudaro vos 10 kilometrų iš visų 213 kilometrų pakrantės - kiti 203 km. yra iš uolų ir nei priėjimui, nei tuo labiau deginimuisi ar maudymuisi visiškai netinka.
Lanzarotė yra vulkaninės kilmės sala – apie tai neįmanoma pamiršt niekur, nes bet kurioje vietoje, kur bebūtumėte, paieškoję aplinkui be jokių pastangų rasit pemzos, juodu, lengvų, bet labai aštrių akmenų. Šnekant apie akmenis, norintiems keliauti į šią salą siūlyčiau įsimesti tvirtų, sunkiai plyštančių batų ir nesvarstyt apie naujos, lengvos sportinės avalynės panaudojimą, kadangi minėtoji pemza yra labai aštri, jos labai daug, ir atvažiavus su paprastais kedukais, po kelionės juos beliks išmest, nes kažin ar jų būklė bus bent patenkinama. Be abejo, toks pasiūlymas būtų neaktualus tiems, kas važiuotų į Lanzarotę tik pasidegint prie baseino ir vakare išeit pasivaikščiot į miestą, kita vertus, tokio turizmo mėgėjams apskritai kažin ar verta keliaut į Kanarus, kai yra Turkijos ir Egipto all-inclusive’ai.
Klimatas tiek Lanzarotėje, tiek visuose Kanaruose yra švelnus bei stabilus ištisus metus – visas salynas yra dažnai vadinamas “amžinojo pavasario salomis”. Pavadinimas iš tikro ganėtinai tinkamas, nes visose salose temperatūra praktiškai niekada nekrenta žemiau +20, ir nepakyla aukščiau +30 laipsnių pagal celsijų. Be viso to, Lanzarotė yra pati sausiausia iš viso salyno salų, joje per visus metus teiškrenta šiek tiek daugiau nei 100mm. kritulių, kai tu tarpu palyginimui Vilniuje vien per liepos mėnesį iškrenta apie 70mm kritulių. Mūsų vizito metu (sausio pabaiga - vasario pradžia) Lanzarotėje oras buvo toks, kokio ir galima tikėtis : dienomis apie 21-22 laipsnių šilumos, vakare apie 16, lijo apie 20 minučių, o ir lietus tebuvo toks, kuris statistiniam lietuviui išspaustų šypsenėlę ir, galbūt, komentarą, kad paukštelis praskrisdamas šiek tiek purptelėjo, o ne lietus buvo.
Maitintis saloje galima labai pigiai, galima ir labai brangiai – čia viskas priklauso tik nuo pačio turisto ir jo poreikių bei pomėgių. Apsipirkinėjant parduotuvėse ir gaminant patiems, prasimaitinimas kainuos jei ne pigiau nei Lietuvoj, tai tikrai nebus brangesnis. Pakankamai įdomu yra tai, kad šviežia žuvis čia yra sąlyginai pigi (pradedant nuo maždaug 6 eurų už kg., o šviežios didelės krevetės – 8 eurai), tačiau nepopuliari – per visą kelionės laiką radom tik dvi vietas, kuriose ja prekiavo. Rimtos didesnės parduotuvės čia yra tik Spar, kurių didžiausią ir labiausiai mūsų numylėtą ir pamėgtą radom Macher miestuke, 3 km. nuo pagrindinio kurorto Puerto del Carmen, kuriame ir buvom apsistoję. Siūlyčiau vengt nedidelių privačių parduotuvėlių, nes antkainiai jose – labai dideli, ir už kai kurias prekes galit permokėt netgi daugiau nei dvigubai. Maitinantis kavinėse ir restoranuose galima rasti įvairių pasiūlymų, tačiau, su nedidelėm išimtim, reikia orientuotis į tai, kad vidutinė karšto patiekalo kaina bus apie 10 eurų, pusryčiai – nuo 2 iki 3 eurų. Tabako kainos panašios kaip Lietuvoj, tarkim, Marlboro pakelis kainuoja apie 2,5 euro. Alkoholis – pigus, butelį vyno galima tikėtis nusipirkt nuo ~1,5 euro, alus (beje, dažniausiai pilstomas į litrinius arba 0,75 litro talpos stiklinius butelius) apie eurą. Šiek tiek daugiau sumokėsit, jei norėsit paragaut vietinio, lavos laukų vynuogynuose augusių Malvasia rūšies vynuogių vyno – jo kaina bus apie 6 eurus.
Saloje taip pat klesti automobilių nuomos verslas. Netgi būtų galima sakyt, kad “klesti” yra per švelnus žodis, nes nuomotų automobilių skaičius tikrai įspūdingas. Automobilį nuomotis yra beveik būtina, nes tik taip patogiai ir greitai galėsit aplankyt visas dėmesio vertas Lanzarotės vietas, nes, nors autobusų tinklas saloje irgi yra, daug lankytinų vietų yra toliau nuo miestukų. Apsvarstę visus savo pageidavimus, maršrutus bei tikslus, ir šiek tiek paieškoję finansiškai patraukliausio varianto (kurį radom www.orcarcanarias.com - rekomenduojam, ši kompanija suteikia ir pilna draudimą, ir nereikia jokio kredito kortelėje, užtenka atsiimant apmokėt reikalingą sumą) nusprendėm automobilį imt iškart iš oro uosto, tik nusileidę, septynioms paroms. Vėliau praktika parodė, kad dėl salos dydžio netgi neskubant ir nepersistengiant galima drąsiai nuomotis tik kokiom penkioms dienoms, viską vistiek spėsit apvažiuot. Taigi, užsisakę C klasės auto 7 paroms už 94 eurus buvom maloniai nustebinti, kai gavom visiškai naują, vos 3000 km pravažiavusį Citroen C4.
Vistik reiktų paminėt, kad salos kelių tinklas puikus, bekelės ir stačių kalnų nėra daug, tad norint galima vieną kitą eurą sutaupyt imant ir B ar net A kategorijos automobiliukus. Labai skaudu ir bjauru buvo piltis kurą – nors Lanzarotė neturi jokių “Lanzarotės naftų”, ir visą kurą turi gabentis arba laivais, arba povandeniniu naftotiekiu, tuo metu, kai pas mus degalinėse prie 95 benzino švytėjo kaina “4.37”, Lanzarotėje kuras kainavo 0,95 euro už litrą – t.y., apie 3.27 lt. Taipogi atskiras žodis apie taksi – čia jie, nepaisant pigaus kuro ir gerų sąlygų, labai brangūs : nuvažiuoti nuo oro uosto iki savo apartamentų, kas sudarė apie 10 kilometrų, kainavo beveik 14 eurų.
Apgyvendinimu labai iš anksto, tarkim, prieš pusmetį, rūpintis nereikėtų, bet paskutinei minutei palikt irgi nederėtų. Populiariausia turistų prisiglaudimo vieta Lanzarotėje yra Puerto del Carmen kurortas. Labai paplitę yra apartamentų kompleksai – pusiau viešbučiai, pusiau atskiri butai. Apsigyvenome viename iš tokių kompleksų. Apartamentus sudarė du miegamieji, virtuvė su svetaine, vonios kambarys, ir puiki terasa su vaizdu I vandenyną,
taipogi galėjom laisvai naudotis šildomu komplekso baseinu.
Bent jau tokiu metu, sausio pabaigoj-vasario pradžioj, kai dar yra vadinamasis low season vietų ir pasiūlymų stygiaus tikrai nebuvo. Šiek tiek paieškoję ir truputį pasiderėję savo apartamentus (lanzarotebreaks.com) suderėjom už 475 eurus dešimčiai naktų – mažiau nei dvylika eurų nuo žmogaus nakčiai. Be abejo, sezono metu kainos bus didesnės, tačiau, apskritai vertinant, nebrangiai ir patogiai apsistot tikrai galima. Dar vienas iš įdomesnių variantų, kurį aptikom, buvo vilos – surinkus kokių aštuonių žmonių kompaniją galima išsinuomot atskiras vilas, su nuosavais baseinais, ramesnėse, nuošalesnėse vietose. Kainos atžvilgiu didelio skirtumo tarp poros apartamentų ar vienos vilos beveik nėra.
Taigi, turėdami visa šitą omeny, popieriuj ir planuose, vieną labai labai ankstyvą šeštadienio rytą pakilom iš Karmėlavos oro uosto ir išskridom su visai nebloga nuotaika ir esamų oro sąlygų Lietuvoje neatitinkančiais drabužiais į Diuseldorfą, o jei iš tikro, tai į už 80 kilometrų nuo Diuseldorfo esantį Weeze’s oro uostą, kuriame, palaukę šešias valandas, turėjom persėst į kitą lėktuvą ir po 4,5 valandos jau mėgautis Kanarų saule. Weeze oro uostas nepaliko gero įspūdžio – mažesnis netgi už Karmėlavos oro uostą, be to, akivaizdu, jog viskas dar tik atidarinėjama, milžiniški tušti plotai, beveik nėra suolelių, šaltoka. Toks pats iš pradžių seniai, tik Ryanair’ui jį įsigijus, buvo ir Frankfurto-Hahn’o oro uostas, tačiau dėl gausybės skrydžių ir keleivių Hahn’as dabar jau pakankamai neblogas oro uostas, o Weeze’ei, deja, turbūt ir lemta likt nepasiteisinusiu projektu – mat, kaip žinia, Ryanair’as dėl didelio naujo Vokietijoje pradedamo taikyti ekologinio mokesčio naikina visus savo skrydžius šioje šalyje, išskyrus Hahn’e. Na, bet jei kartais atsitiktų taip, kad kada nors kas nors pasikeis ar kas nors kokiu nors būdu vistiek keliaus per Weeze, siūlyčiau pasinaudoti tarp oro uosto ir Weeze miestelio reguliariai kas valandą kursuojančiais autobusais ir aplankyt miestuką – jis mažas, niekuo neįpatingas, bet tai bus daug geriau nei kelias valandas sėdėt ant grindų ir nieko neveikt, ar išėjus į lauką mėgautis greta esančių fermų skleidžiamais aromatais :) Deja, mums patiems pasimėgauti šviežiom rytmetinėm bandelėm ar vokišku alum sutrukdė jau anksčiau minėti sąlygų neatitinkantys drabužiai – nors ir ne lietuviški –12 laipsnių, tačiau ir vokiškų –4 pasirodė per maža, kad komfortabiliai leisti laiką tik su maikutėm ir švarkeliais, tad teko šiek tiek panuobodžiaut.
Galiausiai sulaukėm savo skrydžio – 270 minučių, ir jau leidžiamės Kanaruose, už 5000 kilometrų nuo tos vietos, kur buvom anksti ryte. Arecifės, Lanzarotės sostinės oro uostas yra netipiškas, pakilimo-tūpimo takas jame eina tiesiai link vandens, todėl besileidžiant vanduo vis artėja, kol pradedi įžvelgt visas bangeles, uolas, netgi purslus, ir paskutinę akimirką, kai atrodo, jau tuoj tuoj įkrisi į vandenį po apačia vaizdas staigiai pasikeičia į smėlį ir asfaltą. Dar pora trejetas sekundžių, ir jau jauti, kaip lėktuvo ratai rieda žeme.. Tik išlipus iš lėktuvo, susirandam automobilio nuomą, palaukiam eilutėje, sutvarkom visus formalumus… Ir štai, jau riedam link savo apartamentų, o akis traukia pakelėj prisodintos palmės, vandenynas vienoje pusėje, rausvai juodi kalnai, užstojantys horizontą kitoje pusėje – ei ei ei, laikas žiūrėt į kelią, o ne žiopsot : nors Lanzarotėje eismas nedidelis, o visi eismo dalyviai labai gerbia vienas kitą (per visas dešimt dienų saloje nei karto nereikėjo laukt prie pėsčiųjų perėjos, užtenka vien pažiūrėt į ją, o vairuotojai jau stabdo ir praleidžia tave – labai malonus jausmas, nors kažkur smegenų užkampyje lašas lietuviško įtarumo vis dar kunkuliuoja, pastoviai pumpuodamas tą pačią mintį “bepigu ir praleidinėt pėsčiuosius, kai visa sala atostogauja ir niekas niekur neskuba”, tačiau nori nenori, anksčiau ar vėliau supranti – ne dėl atostogų, o dėl kitokios kultūros taip vyksta) tačiau avariją padaryt, o ypač užsižiopsojus, bet kur nesunku. Su tokiom mintim pasiekiam savo apartamentus. Raktai vietoj, kodas tinka, valio, mes jau atvykom!!
Įsikūrę, apsipratę, atsigavę, patinginiavę galų gale susiruošiam tyrinėt salą. Pirmoj eilėj patraukėm į populiariausią, daugiausiai – kasmet virš 900 000 - lankytojų pritraukiantį Timanfaya nacionalinį ugnikalnių parką. Tačiau pakeliui, net neketindami, pamatom jog važiuojam pro dar vieną mus dominančią vietą : La Geria vynuogynus. Jei išgirdę žodį “vynuogynai” įsivaizduojat žaliuojančius vynuogynus, augančius vienas šalia kito per daug daug metrų, gal net kilometrų, sudarančius vilnijančią, žalią sieną, ant kurios vos įžiūrimu gelsvu atspalviu noksta žaliosios, ar ryškesniu, purpuriniu atspalviu traukia akį ir vilioja liežuvį mėlynosios vynuogės, būkit malonus, paimkit savo vaizduotės nuotolinio valdymo pultelį ir perjunkit kanalą – Lanzarotės vynuogynai nei iš tolo nėra panašūs į Prancūzijos, Ispanijos, Italijos ar kitus tradicinius vyno šalių vynuogynus. Čia vyndarystės metodai ir tradicijos visiškai skiriasi. Dėl salą 18 amžiaus viduryje nusiaubusio ugnikalnio išsiveržimo visa žemdirbystė Lanzarotėje tapo iš esmės rankų darbo, nes paprasčiausiai nebeliko iš ko pasigaminti reikalingus įrankius. Todėl La Geria vynuogynai – tai ne banguojanti žalia jūra, o maži, maždaug metro skersmens krateriukai juodame, sočiai vulkaniniais pelenais patręštoje žemėje, suformuoti dirbtinai, taip pat didesniam apsaugojimui nuo vėjo dar suformuotos sienelės iš pemzos gabaliukų, o pačiame to kraterio dugne auga ir klesti vynuogienojus. Gauti vaizdai yra tokie įspūdingi, kad neretai naudojami netgi salos reklamai. Be abejo, žiema yra žiema net ir Kanaruose, todėl mūsų vizito metu vynuogynai tuose “krateriukuose”, vietinių vadinami “zocos”, dar nežaliavo, nors ant vieno kito keletą sužaliavusių lapelių jau buvo galima pamatyt.
Patys vynai, nepaisant primityvokų auginimo metodų, yra tikrai geri, ir labai rekomenduotina būnant saloje bent vieno iš jų paragauti – tam geriausiai tiktų La Geria pašonėje įsikūrusi “El Grifo” bodega (nedidelė vyno darykla, kuri taip pat ir pardavinėja savo produkciją), kuri yra seniausia Lanzarotėje, atidaryta 1775 metais ir gaminanti puikų vyną iki šiol. Šioje bodegoje taip pat įkurtas ir vyno muziejus, todėl geriausias būdas susipažinti su vietiniais vynais yra pasinaudoti muziejaus specialiu pasiūlymu, ir už 12 eurų įsigyti bilietus dviem žmonėm į muziejų bei penkių vynų pagal savo pasirinkimą degustacijai. Viso degustavimui siūloma 12-13 vyno rūšių, tad kiekvienas ras kažką savo skoniui. Taip pat kartu su vynais dar gavom po kelias riekeles sūrio bei džiūvėsėlių, o saulės apšviestas mažutis bodegos vidinis kiemelis, kuriame ir prisėdom prie staliuko išragaut savo vynus, buvo labai jaukus ir savas.
Prieš toliau tęsiant pasakojimą apie salos lankytinas vietas, manau, reikia paminėti vieną asmenybę, turėjusią milžinišką reikšmę Lanzarotės vystymuisi – tai yra Cezar Manrique. Cezar’as yra Lanzarotės guru, nei kiek nepervertinant jo. Jis pridėjo savo ranką praktiškai prie visko, kas dabar yra turistų traukos vietos, prie restoranų, ženklų, iškabų, statybos taisyklių, aplinkos formavimo, skulptūrų, tapybos.. Paprasčiau tariant, Manrique sukūrė turizmą saloje, nes iki 1970-ųjų Lanzarotė turistų beveik nesulaukdavo. Būtent Manrique taip pat pasipriešino nekilnojamojo turto vystytojams, kuriems reikėjo pelno, o ne vientisumo ar grožio – dėl jo nustatytų vystymo taisyklių, kraštovaizdžio nesubjaurojo gigantiški kompleksai ar lankytinų gamtos stebuklų dalinis sunaikinimas vardan komercializacijos. Iki šiol saloje, išskyrus sostinę Arecifę, neleidžiama statyti aukštesnių nei 2 ar 3 aukštai namų, jie visi dažomi tik baltai, o visas jo pastangas vainikavo 1987 metų UNESCO sprendimas suteikti salai biosferos rezervato statusą (tai pirmoji sala pasaulyje, gavusi tokį statusą). Pats Manrique niekada nesureikšmino savo vaidmens dėl salos gamtos saugojimo, bet visą laiką stengėsi pabrėžti natūralios gamtos grožį. Taip pat, nepaisant savo plataus talento, pats save pirmoje eilėje laikė dailininku. Manrique yra pridėjęs ranką ne tik prie Lanzarotės, bet ir prie kitų salų vystymo, todėl drąsiai galima teigti, kad tai yra turbūt iškiliausias bent jau 20 amžiaus Kanarų salų gyventojas.
Po tokių lyrinių nukrypimų, galų gale, galima grįžti ir prie Timanfaya nac. parko, kurio firminis ženklas, šokantis bei trišakį kratantis velnias, taip pat kaip ir optimalus apžvalginis maršrutas buvo sukurti Manrique’s, Pasakojant apie Timanfaya, turbūt neįmanoma pradėti nuo kažko kito, išskyrus didįjį ugnikalnio išsiveržimą.
Pastaruosius 4 milijonus metų Lanzarotės ribose vulkanini aktyvumas buvo itin didelis – Timanfaya parko ribose ir prieigose priskaičiuojama apie 300 ugnikalnių (na, bent jau taip sako protingi dėdės, kurie tuo užsiima) kurie įvairių išsiveržimų dėka galų gale padidino salos plotą beveik 200 kvadratinių kilometrų – t.y., pridėjo beveik ketvirtį dabartinės teritorijos. Taigi, 1730 metais prasidėjo didžiausias Lanzarotės istorijoje ugnikalnio išsiveržimas (paskutinysis didelis buvo 1824 metais, bet nebuvo tokio masto, kaip pastarasis), kuris tesėsi net 7 metus – iki 1736 metų. Nors per išsiveržimą, remiantis liudininko, kunigo iš Yaiza miesto užrašais, nežuvo nei vienas žmogus, išsiveržusi lava užpylė pačias derlingiausias salos žemes, dėl ko vėliau kilo badas ir didžioji dalis salos gyventojų emigravo.
Šiais laikais Timanfaya parkas yra didžiausia turistų atrakcija visoje saloje – sumokėjus 8 eurus už žmogų, įvažiuoji į parko teritoriją. Pasiekus automobilių stovėjimo aikštelę, turistai yra siunčiami į specialius, po parką kursuojančius autobusus – mat pėsčiomis vaikščioti po parką draudžiama, nepaklusę rizikuoja milžiniškomis baudomis. Galų gale autobusas pilnas, tam reikėjo palaukt labai ilgai – maždaug 4 minutes, ir pajuda po parką. Įspūdingose vietose, kurių ten pilna, vairuotojas sustoja, visi norintys pafotografuoja, ir važiuojama iki kitos įspūdingos vietos. Parkas iš tikro pribloškia savo grožiu, savo netradiciniu grožiu – tai nei kalnai, nei dykuma, nei kopos, sunku būtų rasti tinkamą palyginimą. Panašu, kad geriausias palyginimas būtų.. Marso planeta – tereiktų žydra dangaus spalvą pakeist į raudoną, ir didelių skirtumų nuo raudonosios planetos paprastas mirtingasis vargu ar rastų. Verta paminėt, kad Lanzarotės kalnai dėl savo grunto sudėties keičia spalvą – priklausomai nuo saulės, šešėlių, paros meto. Jei vieną valandą važiuoji pro ryškiai raudoną kalną, toli gražu nereiškia, kad važiuojant pro jį po poros valandų jis nebus gelsvas su juodais lopeliais. Kitas nuostabą sukėlęs dalykas buvo autobuso vairuotojo sugebėjimas manevruot tuo siauručiu keliuku, kai aplink tokio dydžio uolos ir aštrūs pemzos kampai – taip, suprantama, tuo maršrutu jis važiuoja jau kelintą tūkstantąjį kartą, bet tai tikrai nesumenkina nuostabos.
Viena vertus, yra gerai, kad vaikščioti po parką draudžiama – juk ne paslaptis, kad ten, kur praeina žmonės, dažniausiai lieka šiukšlės, dingsta nemaža dalis įspūdingumo bei grožio, galų gale, žvelgiant iš materialiosios pusės, žmonės mažiau sugadina savo batus, ką tokiose vietose padaryt itin lengva, bet kita vertus įspūdžiai po tokio mikimauzinio turizmo tampa dvejopi – viskas, ką prisimeni, turi stiklo, pro kurį žvelgi, blizgesį. Nėra vėjo. Nėra erdvės. Negali žengti tuo raudonu paviršium, nejauti greta esančio vandenyno gaivos. Galų gale, labiau patikusioj vietoj negali prisėst ir pasigrožėt ja ilgiau. Tačiau parkas to 8 eurų mokesčio vertas. Tikrai vertas.
Galų gale, išleistas iš autobuso, gali nueiti iki savo automobilio, išsitraukti dešrelių, atsinešti jas į specialias vietas ir pasikepint ant grotelių karštyje, einančiame iš kalno gelmės – jokių malkų, jokių anglių, jokios ugnies – tik požeminis karštis. Jei pamiršot dešreles, ne bėda, Manrique pagalvojo ir apie jus – jo projektuotame restorane pagal jūsų pageidavimus ant vulkaninės kaitros iškeps tai, ką užsisakysite. Bet vistiek gaila, kad parke neleidžiama pasivaikščiot…
Didelį įspūdį palieka ir greta Timanfaya’os plytintys lavos laukai – platūs, milžiniški, didžiuliai lavos laukai. Jose nerasi jokios žalumos, jokios gyvybės, vien dideli, aštrūs, bet tuo pačiu ir lengvi sustingusios lavos gabalai. Akmeninė dykuma. Tačiau akį traukia ne mažiau nei vandenynas. Sako, nuolat nepavargdamas gali žiūrėt tik į tekantį vandenį, ugnį ir besiparkuojančią moterį? :) Melas, aš besiparkuojančios moters vaizdą mielai iškeisčiau į lavos ganyklas. Iškeisčiau be mažiausios dvejonės. Į šiuos laukus irgi galima žiūrėt ilgai..
Toliau keliaudami greta Timanfaya’os parko pasiekėme Salinas de Janubio – didžiausią saloje esantį jūros druskos išgavimo “fabriką”. Tai vieta, kur lanzarotiečiai išgaudavo iki 10 000 tonų druskos per metus. Geografiškai tiksliai atskirais ploteliais suskirstyta įlanka važiuojant pro šoną tikrai sukelia smalsumą, o esant tam tikram saulės kampui druskuotas vanduo meta įvairiausių spalvų atspindžius – kartais, kaip bebūtų keista, vanduo gali švytėti netgi purpurine spalva. Mums, deja, tinkamo saulės kampo nepasitaikė, tad labai daug laiko šioje vietoje nesugaišom, tuolab, kad priekyje laukė Los Hervideros ir El Golfo.
Los Hervideros – tai nuostabus natūralus gamtos kūrinys. Pažodžiui verčiant jo pavadinimą jis reiškia “verdantys katilai (boiling pots)”. Hervideros – tai vieno iš ugnikalnių išsiveržimo metu įvykusio sprogimo rezultatas – susiformavę urvai ir šuliniai, pro kuriuos, banguojant jūrai vanduo veržiasi į vidų, o slūgstant teka atgal. Dėl nuolatinio vandens judėjimo ir gausybės angų, pro kurias kiaurai košia vėjas, gaunasi garsas, panašus į puode verdančio vandens burbuliavimą, iš ko ir kilo vietovės pavadinimas. Ypač gražus ir kontrastingas vaizdas gaunasi, kai stovėdamas ir žiūrėdamas į burbuliuojančius “katilus” apsisuki 180 laipsnių kampu, ir vietoj siaučiančio vandenyno prieš akis iškyla Timanfaya’os parko rausvai-juodai-oranžinės galvos, bei link jų vedantys lavos laukai. Galima tik įsivaizduot, koks titanų susidūrimas vyko tarp šių dviejų stichijų, kol susiformavo dabartinė situacija ir tarp jų įsivyravo taika. Greta katilų, važiuojant tuo keliu, yra dar ne viena aikštelė, kurioje taip pat galima prisižiūrėt puikių, didingų vaizdų – per abu didžiuosius išsiveržimus dauguma lavos būtent šiose vietose nutekėjo į vandenyną, todėl šiose vietose krantai yra ypač “aštrūs” ir nelygūs, o dėl šios priežasties ir vandenyno bangavimas šiose vietose ypač stiprus ir įspūdingas.
Dar labiau neįtikėtinas gamtos kūrinys yra El Golfo – tai yra vulkaninės kilmės įlankėlė, kurioje vietoj smėlio – juodas kaip smala žvirgždas, aplink į keliolikos,o gal net keliasdešimties metrų aukštį kyla įvairiausių spalvų, formų ir sandaros sienos, o vidury įlankėlės, vos per keliolika metrų nuo vandenyno telkšo nedidelė, antifrizo spalvos lagūna. Ne, toksinės atliekos ten neišsiliejo, ir ekologinės katastrofos taip pat nebuvo – paaiškinimas labai paprastas : tokia lagūnos spalva yra dėl joje gausiai gyvenančių dumblių. Nenuostabu, kad beveik visur, kur Lanzarotė save reklamuoja, aptinkami ir El Golfo atvaizdai. Tai viena iš tokių vietų, kurias reikia pamatyti savo akimis tam, kad patikėt jog tokios vietos egzistuoja, ir egzistuoja mūsų planetoj. Nieko nenustebins ir iš to sekanti išvada, kad El Golfo, kaip ir Timanfaya, yra tos vietos, kurias Lanzarotėje aplankyti būtina. El Golfo, beje, yra turbūt vienintelė vieta visoj saloj, prie kurios Manrique nepridėjo savo rankos. Nors, kas gali žinot – štai, Los Hervideros yra gamtos tvarinys, bet, pasirodo, optimalus apžvalgos maršrutas sukurtas.. spėkit, kieno? Taip pat šią vietą galima pasiekt iš dviejų pusių – atvykus iš vienos pusės bus galima pavaikščioti pakrante ir šalia žaliosios lagūnos, o privažiavus iš kitos pusės – puiki apžvalgos aikštelė greta skardžio, nuo kurios visa įlanka matosi kaip ant delno.
Važiuojant į kitą pusę iš mūsų “namų”, visai netoli, už kelių kilometrų – salos sostinė Arecifė. Tai didžiausia salos gyvenvietė ( 50 000 gyv.), ir visko, kas nesusiję su turizmu, centras. Iš principo, tai atostogaujant saloje į Arecifę važiuot nelabai yra ko, nebent pasivaikščiot pagrindine miesto gatve ir šiek tiek pasishopint, nes Kanaruose ne tik degalai, bet ir drabužiai, batai, kosmetika – pigesni nei mūsų gimtinėje. Kitos priežastys aplankyt Arecifę butų arba šeštadienio rytais vykstantis turgus (nors didžiausias ir geriausias salos turgus vyksta Teguise mieste sekmadienio rytais, arba pamatyti greta miesto ant seklumos užplaukusio laivo liekanas (1994m. laivas kažkokiu būdu užplaukė ant seklumos, jį valdanti įmonė nusprendė, kad jiems bus pigiau ir paprasčiau įsigyt naują laivą, nei gelbės šį, ir tokiu būdu saloje atsirado dar vienas lankytinas objektas).
Netoli nuo Arecifės, šiek tiek į salos gilumą galima užsukti aplankyti jau anksčiau minėto Cezaro Manrique’s namus, kurie po jo mirties 1992 metais buvo paversti į muziejų. Juose eksponuojami jo tapybos, skulptūros darbai, taip pat ispūdingo dizaino yra ir pats namas, pastatytas vidury lavos lauko ir įkomponuotas į ją iki fantastiškumo – štai, iš giliai po žeme buvusio tuščiavidurio lavos burbulo yra padarytas miegamasis, nedidelėje įduboje sienoj – dušas, ir panašūs neįtikėtini architektūriniai sprendimai.
Už šio muziejaus mūsų laukė dar vienas Manrique’s kūrinys – Jardin de cactus, arba paprasčiau sakant, kaktusų parkas. Jau artėjant prie parko buvo nesunku suprasti, kad kaktusai Lanzarotėje atlieka reikšmingą vaidmenį : iš abiejų kelio pusių tesėsi ilgos, kiek akis užmato, kaktusų plantacijos. Kitoje šalyje, pavyzdžiui, Italijoje ar Vokietijoje pakelėj važiuodamas gali pamatyt taip augančius didžiulius vynuogynus. Lanzarotėje vynuogės auga jau aprašytu būdu, o tradicinis plantacijų metodas priklauso kaktusams – vėliau paaiškėjo, kad vietiniai iš jų gamina likerius, džemus, ir panašią produkciją.
Taigi, pozityviai nusiteikę sumokėjom po 5 eurus už įėjimą, ir vos įžengę pro duris sustojom ir “atkabinom” žandikaulius – parke kaktusų tikrai daug, negana to, dauguma jų yra visiškai netradiciniai, kuriuos pamačius net kyla klausimas “negi ir čia kaktusas?”. Pradedant 5-6 metrų aukščio gigantais, tęsiant ant sienos augančiais ir į vijoklius panašiais kaktusiukais ar vizualiai panašesniems į sliekus, lendančius iš po žemių į paviršių, ir baigiant žemais, drūtais augaliukais, kažkurioj iš šalių meiliai vadinamais “uošvės pagalvėle”, tame parke kaktusų įvairovė tikrai stulbinanti ir ne vienas iš jų sukels nuostabą, išspaus šypseną ar privers paprasčiausiai stabtelt ir pasigrožėt juo. Parkas yra spiralės formos, nuo žemės kyla terasomis aukštyn, ir ne vienas lankytojas susigundo greta viršaus prisėst tenai įsikūrusioje kavinukėje ir išgert bokalą cerveza’os (alaus) ar suvalgyt ledų ar kitų desertų (kai kurie patiekiami itin originaliai, pavyzdžiui, apelsininis šerbetas patiekiamas išskobtame apelsine), tuo pačiu žvelgiant į kaktusų valdas. Tai tikrai žavi vieta, kurią neretas lankytojas, manau, mielai aplankytų vėl.
Sekanti vieta kurią aplankėme, be to, netgi dvi popietes iš eilės, buvo Orzola miestukas, tiksliau, netgi ne pats miestukas, o greta jo įsikūręs Caleton blanco paplūdimys. Paplūdimys – labai netipiškas, mat nors jame ir yra smėliuko, (šiek tiek ) netgi balto smėliuko, bet pats paplūdimys įsiterpęs į lavos ganyklą, todėl maudytis ten beveik nėra vietos. Maudynėms ten tinka tik viena mažutė įlankėlė, kita vertus, kadangi jinai gamtos natūraliai atitverta uolomis, tai susiformavęs dailus gražus užutekis, kurio dugnas – smėliukas, nėra jokių aštriu pemzos gabalų ar slidžių akmenų, ir taipogi, dėl to, kad yra atitvertas bei seklus, ištisus metus jame vanduo yra šiltas ir tinkamas maudytis.
Orzola įsikūrusi pačiame salos viršuje, ir yra pasiekiama beveik visiems vėjams, išskyrus vakarį, nuo kurio užstoja greta esantis kalnas, todėl neretai paplūdimyje gali būti (galim patvirtinti, kad ir būna, ne tik gali) stiprokas vėjas, nuo kurio slėptis sugalvotas originalus ir ganėtinai patrauklus metodas : kadangi lavos akmenų aplink netrūksta, visame paplūdimyje iš jų suformuoti maždaug pusmetrio aukščio apvalūs “kambariukai” – paliktas siaurutis įėjimas, o iš visų pusių suformuota vėjui neįveikiama akmeninė siena. Atsistoji – pučia vėjas, atsiguli – ramybė. Be viso to, paplūdimys tikrai gražus, tad buvo pakankamai malonu jame patinginiauti.
Pakankamai patinginiavę ir pagulinėję ant saulytės patraukėme link Mirador del Rio. Mirador’as – kurio autorystė, manau, jau pakankamai visiems aiški (taip, vėl Cezar’as) – tai maždaug 500 metrų aukštyje įkurta kavinė su milžiniška apžvalgos aikštele šiaurės kryptimi, į La Graciosa salą. Kadangi Mirador’as yra ne tik aukštai, bet ir pačioje šiauriausioje salos pakrantėje, iš aikštelės atsiveria niekieno netrukdomi, atviri vaizdai į kaimyninę salą. Nors La Graciosa yra mažytė, iš akies žvelgiant, geriausiu atveju 10-12 km ilgio ir 2-3 kilometrai pločio, toks jos miniatiūriškumas tik dar labiau sustiprina įspūdį : kadangi tokias mažas salas matyti yra neįprasta akiai, apima jausmas, kad pakilai I kokių 10 kilometrų aukštį, ir tau prieš akis guli didžiulė, tik dėl aukščio sumažėjusi sala. Jausmą dar labiau sutvirtina ten pučiantis gan stiprus vėjas (atitinkamai, temperatūra ten irgi žemesnė nei kitur Lanzarotėj), todėl greit nuo o slėptis patraukiam į kavinę, kurioje visi staliukai išdėstyti nedideliu puslankiu prieš didžiulį langą, pro kurį atsiveria toks pats vaizdas kaip ir nuo aikštelės, tik šiek tiek mažiau vėjo.
Kadangi ši salos dalis nebuvo paliesta didžiųjų išsiveržimų, tai aplink daugiau nei įprasta žalumos, o greta Mirador’o esančios stačios, keliolikos metrų aukščio uolos ir jų viršuje esantys dirbami laukai nemenkai primena Bretanės regioną Prancūzijoje. Beje, pakeliui į Mirador’ą dar buvom užsukę ir į nuošalią bodegą. Mus maloniai nustebino jos šeimininkas, vos pamatęs svečius iškart visą savo turimą produkciją papilstęs degustacijai ir paslaugiai pasiūlęs nesikuklint ir ragaut. Papildomo paminėjimo vertas ir greta Mirador’o esantis Haria miestukas. Kadangi kaip jau minėjau, išsiveržimas šių apylinkių nepasiekė, tai žalumos jose gerokai daugiau, o Haria Lanzarotėje garsus būtent dėl savo žalumos – greta šio miestelio yra vietinių skambiai vadinamas “tūkstančio palmių slėnis”. Nuo seno kaimelio gyventojai, jų šeimoj gimus berniukui sodindavo dvi palmes, mergaitei – vieną. Skaičiuot palmių nebandėm, tačiau, pripratus prie tipiškų salai vaizdų – akmenų, žvirgždo ir ugnikalnių, tokia permaina tikrai patraukė dėmesį.
Aktyvaus pliažinio sporto mėgėjai Lanzarotėje turėtų nusivilti – čia vieta užsiimti jų mėgiama veikla tėra viena : Caleta de Famara miestelio paplūdimys. Dėl savo vėjuotumo jis susilaukia ypač didelio dėmesio iš jėgos aitvarų bei banglenčių mėgėjų. Taipogi dėmesį į šią vietą turėtų atkreipti ilgų romantiškų pasivaikščiojimų paplūdimiais mėgėjai – tai bene vienintelis salos paplūdimys, kuriuo iš tikro galima nueit bent jau porą kilometrų, o didžiulės, aukštos ir įspūdingai atrodančios uolos greta smėliuko vaizdo tikrai negadina.
Tarp Famaros ir Timanfaya’os taipogi yra keletas laukinių paplūdimių, kuriuose retai kada būna žmonių, o jei ir būna, tai nebent vienas kitas. Tačiau verta paminėti, kad privažiavimas prie jų veda nebe asfaltu, taipogi yra nusukimų į kalnus, kurie veda visiška bekele. Išbandžius viena tokį maršrutą, jausmas tikrai įdomus – turbūt panašus jausmas apimtu atsidūrus su automobiliu vidury Argentinos pampų ar Amazonės džiunglių – aplink visiškai nieko, nei turistų, nei šiaip žmonių, tik kalnai, uolos, akmenys ir vienas kitas augalėlis. Pasivažinėti smagu, bet jei baisu rizikuot sugadint automobilį ar tiesiog nejauku būt tokioj vienumoj, geriau nerizikuot ir tokių maršrutų nepasirinkinėt.
Pats gražiausias, fainiausias, populiariausias ir visaip kitaip “ausias” paplūdimys yra playa Papagayo, pietinėje salos dalyje, šalia Playa Blanca kurorto spindintis Lanzarotės brangakmenis. Ir nors įvažiavimas į jį yra mokamas – 3 eurai už automobilį, o kelis kilometrus iki jo reikia dardėt žvyrkeliu, neabejokite, kad tai yra nedidelė kaina. Papagayo pliažas – tai balto smėliuko ir smaragdinio vandens įlankėlė, kuri pasiekiama nusileidus nuo aukštų, bet laimei, neaštrių uolų į apačią. Netgi low season metu poilsiautojų jame netrūksta, todėl belieka tik įsivaizduot, kas ten darosi atėjus high season periodui. Greta Papagayo yra įsikūrę pora bariukų ir užkandinių, su puikiu vaizdu į įlankėlę, kita vertus už trejetą mažų bokalų alaus sumokėt 35 litus yra galbūt šiek tiek per didelė prabanga net ir atostogaujant.
Į priešingą pusę nuo Papagayo yra nudistų pliažas, kuriame aktyvumas žymiai mažesnis, tad jei nenorit būt apsupti žmonių, alternatyvą tikrai turite. Neliūdės ir asmuo, kuris nuspręs nukulniuot apžvalginį ratą aplink Papagayo nesileisdamas iki vandens, o vietoj to tiesiog eis uolų viršumi – akmenų labai nedaug, o vaizdai – puikūs. Vanduo taip pat puikiai tinka maudytis, vasario pradžioje jo temperatūra yra apie 20 laipsnių celsijaus.
Pabaigai, dar keli žodžiai apie patį miestą kuriame buvome apsistoję visą kelionės laiką, Puerto del Carmen. Tai yra populiariausias ir didžiausias salos kurortas, tad gyvybe jis visad pulsuoja, nepriklausomai nuo sezoniškumo. Nepaisant to, kad tai didžiausias kurortas, didelis jis tikrai nėra, ir tai nekeista, turint omeny kad didelė dalis jo pastatų skirti turistų apgyvendinimui. Išilgai kranto, palei pagrindinį miesto pliažą playa Grande, eina pagrindinė miesto gatvė. Iš principo, ji ganėtinai primena Palanga : Kavinės, barai, restoranai arba suvenyrų parduotuvės. Nemaloniai Lanzarotė nustebino tik dėl paskutinio dalyko – suvenyrų. Nors jų iš pirmo žvilgsnio daug, ir įsigyt galima bet kur, praktiškai visur tie “suvenyrai” – viso labo menkaverčiai pigūs kiniški niekučiai, kuriuos vežt kaip suvenyrus gali nebent beskonybės apimti piliečiai arba.. Tiesa sakant, nežinau kas dar juos galėtų pirkt :) Taip pat neturėtų nustebint, kad kiekvienas restoranas Puerto del Carmen’e turi savo “šauklį” – žmogų, kurio pagrindinė užduotis gatvėje aplink restoraną kabinėtis pire praeivių ir viliot užsukt į jo atstovaujamą įstaigą. Iš pradžių gal šiek tiek ir nervina, bet netrunki priprast.
Taip pat Puerto del Carmen turi labai įdomų prekybos centrą “Biosfera”. Na, tiesa sakant, tai prekybcentris kaip prekybcentris, drabužių, aksesuarų, kavinukių ir panašių parduotuvėlių gigantas, išskyrus vieną esminį skirtumą : jis yra po atviru dangum. Tai dar vienas iškalbingas faktas apie Kanarų orus.
Na štai, daugmaž visos aplankytos vietos apžvelgtos, ką norėjau papasakot, papasakojau, tad belieka reziumuoti : jei norit pabėgt nuo žiemos šalčių, pasigrožėt nuostabia gamta, o gal tiesiog nuo seno galvojot, kad norėtumėt aplankyt Kanarus, žinokit, Lanzarotė tam puikiai tiks.
P.S. - Kadangi Kanarų salų pavadinimas kilęs iš ruonių, tai kanarėlių, be abejo, neradom :)
Tai yra labiausiai į rytus nutolusi salyno sala, nuo jos krantų iki pietinių Maroko regionų vos kiek daugiau nei šimtas kilometrų. Tuo pačiu, nuo Ispanijos, kuriai priklauso šis autonominis regionas, krantų – daugiau nei tūkstantis kilometrų, tad nors geografiškai Lanzarotė priklauso Europai, iš faktinės pusės žiūrint dėl to dar būtų galima pasiginčyt. Pati sala yra nedidelė, ~845 kv. metrų pločio, nesunkiai per dieną apvažiuojama automobiliu. Priešingai nei Tenerifė ar iš dalies ir Gran Kanarija, ši sala nėra klubinių vakarėlių ar pliažų rojus, todėl didžioji dalis turistų srauto į ją yra arba šeimos su mažais vaikais, arba pensininkai ar bent jau vyresnio amžiaus poros. Sala darosi vis populiaresnė, lankomumas auga – štai, pavyzdziui 2011 metų sausį apsilankė tiek pat turistų, kiek tolimais, nerūpestingais, prieškriziniais 2005 metais. Taip pat verta paminėt, kad angliškai čia šneka visi, kadangi Kanarų salos yra labia populiarios tarp britų. Ne išimtis ir Lanzarotė – tikslios statistikos pateikt, žinoma, negaliu, bet asmeninis įspūdis toks, kad britai sudaro apie 70% visų turistų, tad nenuostabu ir tai, jog saloje ne tik puikiai susišnekėsite angliškai tiek su taksistu, tiek su paprasčiausiu žuvies skyriaus pardavėju prekybos centre (kurių ten, beje, nedaug, o didžiausias vargu ar prilygtų mūsiškei dviejų X Maximai – nepaisant to, visas reikalingas prekes ir priemones tikrai rasit, o ir kainuos pigiau nei mūsų stebuklų krašte). Kita vertus, dėl to pačio britų antplūdžio net ir tokia kavinė, kuri iš visų pusių save giria ir reklamuoja kaip autentiškos ispaniškos virtuvės specialistę pusryčiams pasiūlys pasirinkt iš English brakfast arba Irish breakfast. Gal, jei pasiseks, dar galėsit išsirinkt ir Scottish breakfast, bet apie tradicinius ispaniškus ar kontinentinius pusryčius užsimenama mažai kur. Pliažinių atostogų mėgėjai turėtų žinot, kad šioje saloje smėlio paplūdimiai tesudaro vos 10 kilometrų iš visų 213 kilometrų pakrantės - kiti 203 km. yra iš uolų ir nei priėjimui, nei tuo labiau deginimuisi ar maudymuisi visiškai netinka.
Lanzarotė yra vulkaninės kilmės sala – apie tai neįmanoma pamiršt niekur, nes bet kurioje vietoje, kur bebūtumėte, paieškoję aplinkui be jokių pastangų rasit pemzos, juodu, lengvų, bet labai aštrių akmenų. Šnekant apie akmenis, norintiems keliauti į šią salą siūlyčiau įsimesti tvirtų, sunkiai plyštančių batų ir nesvarstyt apie naujos, lengvos sportinės avalynės panaudojimą, kadangi minėtoji pemza yra labai aštri, jos labai daug, ir atvažiavus su paprastais kedukais, po kelionės juos beliks išmest, nes kažin ar jų būklė bus bent patenkinama. Be abejo, toks pasiūlymas būtų neaktualus tiems, kas važiuotų į Lanzarotę tik pasidegint prie baseino ir vakare išeit pasivaikščiot į miestą, kita vertus, tokio turizmo mėgėjams apskritai kažin ar verta keliaut į Kanarus, kai yra Turkijos ir Egipto all-inclusive’ai.
Klimatas tiek Lanzarotėje, tiek visuose Kanaruose yra švelnus bei stabilus ištisus metus – visas salynas yra dažnai vadinamas “amžinojo pavasario salomis”. Pavadinimas iš tikro ganėtinai tinkamas, nes visose salose temperatūra praktiškai niekada nekrenta žemiau +20, ir nepakyla aukščiau +30 laipsnių pagal celsijų. Be viso to, Lanzarotė yra pati sausiausia iš viso salyno salų, joje per visus metus teiškrenta šiek tiek daugiau nei 100mm. kritulių, kai tu tarpu palyginimui Vilniuje vien per liepos mėnesį iškrenta apie 70mm kritulių. Mūsų vizito metu (sausio pabaiga - vasario pradžia) Lanzarotėje oras buvo toks, kokio ir galima tikėtis : dienomis apie 21-22 laipsnių šilumos, vakare apie 16, lijo apie 20 minučių, o ir lietus tebuvo toks, kuris statistiniam lietuviui išspaustų šypsenėlę ir, galbūt, komentarą, kad paukštelis praskrisdamas šiek tiek purptelėjo, o ne lietus buvo.
Maitintis saloje galima labai pigiai, galima ir labai brangiai – čia viskas priklauso tik nuo pačio turisto ir jo poreikių bei pomėgių. Apsipirkinėjant parduotuvėse ir gaminant patiems, prasimaitinimas kainuos jei ne pigiau nei Lietuvoj, tai tikrai nebus brangesnis. Pakankamai įdomu yra tai, kad šviežia žuvis čia yra sąlyginai pigi (pradedant nuo maždaug 6 eurų už kg., o šviežios didelės krevetės – 8 eurai), tačiau nepopuliari – per visą kelionės laiką radom tik dvi vietas, kuriose ja prekiavo. Rimtos didesnės parduotuvės čia yra tik Spar, kurių didžiausią ir labiausiai mūsų numylėtą ir pamėgtą radom Macher miestuke, 3 km. nuo pagrindinio kurorto Puerto del Carmen, kuriame ir buvom apsistoję. Siūlyčiau vengt nedidelių privačių parduotuvėlių, nes antkainiai jose – labai dideli, ir už kai kurias prekes galit permokėt netgi daugiau nei dvigubai. Maitinantis kavinėse ir restoranuose galima rasti įvairių pasiūlymų, tačiau, su nedidelėm išimtim, reikia orientuotis į tai, kad vidutinė karšto patiekalo kaina bus apie 10 eurų, pusryčiai – nuo 2 iki 3 eurų. Tabako kainos panašios kaip Lietuvoj, tarkim, Marlboro pakelis kainuoja apie 2,5 euro. Alkoholis – pigus, butelį vyno galima tikėtis nusipirkt nuo ~1,5 euro, alus (beje, dažniausiai pilstomas į litrinius arba 0,75 litro talpos stiklinius butelius) apie eurą. Šiek tiek daugiau sumokėsit, jei norėsit paragaut vietinio, lavos laukų vynuogynuose augusių Malvasia rūšies vynuogių vyno – jo kaina bus apie 6 eurus.
Saloje taip pat klesti automobilių nuomos verslas. Netgi būtų galima sakyt, kad “klesti” yra per švelnus žodis, nes nuomotų automobilių skaičius tikrai įspūdingas. Automobilį nuomotis yra beveik būtina, nes tik taip patogiai ir greitai galėsit aplankyt visas dėmesio vertas Lanzarotės vietas, nes, nors autobusų tinklas saloje irgi yra, daug lankytinų vietų yra toliau nuo miestukų. Apsvarstę visus savo pageidavimus, maršrutus bei tikslus, ir šiek tiek paieškoję finansiškai patraukliausio varianto (kurį radom www.orcarcanarias.com - rekomenduojam, ši kompanija suteikia ir pilna draudimą, ir nereikia jokio kredito kortelėje, užtenka atsiimant apmokėt reikalingą sumą) nusprendėm automobilį imt iškart iš oro uosto, tik nusileidę, septynioms paroms. Vėliau praktika parodė, kad dėl salos dydžio netgi neskubant ir nepersistengiant galima drąsiai nuomotis tik kokiom penkioms dienoms, viską vistiek spėsit apvažiuot. Taigi, užsisakę C klasės auto 7 paroms už 94 eurus buvom maloniai nustebinti, kai gavom visiškai naują, vos 3000 km pravažiavusį Citroen C4.
Apgyvendinimu labai iš anksto, tarkim, prieš pusmetį, rūpintis nereikėtų, bet paskutinei minutei palikt irgi nederėtų. Populiariausia turistų prisiglaudimo vieta Lanzarotėje yra Puerto del Carmen kurortas. Labai paplitę yra apartamentų kompleksai – pusiau viešbučiai, pusiau atskiri butai. Apsigyvenome viename iš tokių kompleksų. Apartamentus sudarė du miegamieji, virtuvė su svetaine, vonios kambarys, ir puiki terasa su vaizdu I vandenyną,
taipogi galėjom laisvai naudotis šildomu komplekso baseinu.
Taigi, turėdami visa šitą omeny, popieriuj ir planuose, vieną labai labai ankstyvą šeštadienio rytą pakilom iš Karmėlavos oro uosto ir išskridom su visai nebloga nuotaika ir esamų oro sąlygų Lietuvoje neatitinkančiais drabužiais į Diuseldorfą, o jei iš tikro, tai į už 80 kilometrų nuo Diuseldorfo esantį Weeze’s oro uostą, kuriame, palaukę šešias valandas, turėjom persėst į kitą lėktuvą ir po 4,5 valandos jau mėgautis Kanarų saule. Weeze oro uostas nepaliko gero įspūdžio – mažesnis netgi už Karmėlavos oro uostą, be to, akivaizdu, jog viskas dar tik atidarinėjama, milžiniški tušti plotai, beveik nėra suolelių, šaltoka. Toks pats iš pradžių seniai, tik Ryanair’ui jį įsigijus, buvo ir Frankfurto-Hahn’o oro uostas, tačiau dėl gausybės skrydžių ir keleivių Hahn’as dabar jau pakankamai neblogas oro uostas, o Weeze’ei, deja, turbūt ir lemta likt nepasiteisinusiu projektu – mat, kaip žinia, Ryanair’as dėl didelio naujo Vokietijoje pradedamo taikyti ekologinio mokesčio naikina visus savo skrydžius šioje šalyje, išskyrus Hahn’e. Na, bet jei kartais atsitiktų taip, kad kada nors kas nors pasikeis ar kas nors kokiu nors būdu vistiek keliaus per Weeze, siūlyčiau pasinaudoti tarp oro uosto ir Weeze miestelio reguliariai kas valandą kursuojančiais autobusais ir aplankyt miestuką – jis mažas, niekuo neįpatingas, bet tai bus daug geriau nei kelias valandas sėdėt ant grindų ir nieko neveikt, ar išėjus į lauką mėgautis greta esančių fermų skleidžiamais aromatais :) Deja, mums patiems pasimėgauti šviežiom rytmetinėm bandelėm ar vokišku alum sutrukdė jau anksčiau minėti sąlygų neatitinkantys drabužiai – nors ir ne lietuviški –12 laipsnių, tačiau ir vokiškų –4 pasirodė per maža, kad komfortabiliai leisti laiką tik su maikutėm ir švarkeliais, tad teko šiek tiek panuobodžiaut.
Galiausiai sulaukėm savo skrydžio – 270 minučių, ir jau leidžiamės Kanaruose, už 5000 kilometrų nuo tos vietos, kur buvom anksti ryte. Arecifės, Lanzarotės sostinės oro uostas yra netipiškas, pakilimo-tūpimo takas jame eina tiesiai link vandens, todėl besileidžiant vanduo vis artėja, kol pradedi įžvelgt visas bangeles, uolas, netgi purslus, ir paskutinę akimirką, kai atrodo, jau tuoj tuoj įkrisi į vandenį po apačia vaizdas staigiai pasikeičia į smėlį ir asfaltą. Dar pora trejetas sekundžių, ir jau jauti, kaip lėktuvo ratai rieda žeme.. Tik išlipus iš lėktuvo, susirandam automobilio nuomą, palaukiam eilutėje, sutvarkom visus formalumus… Ir štai, jau riedam link savo apartamentų, o akis traukia pakelėj prisodintos palmės, vandenynas vienoje pusėje, rausvai juodi kalnai, užstojantys horizontą kitoje pusėje – ei ei ei, laikas žiūrėt į kelią, o ne žiopsot : nors Lanzarotėje eismas nedidelis, o visi eismo dalyviai labai gerbia vienas kitą (per visas dešimt dienų saloje nei karto nereikėjo laukt prie pėsčiųjų perėjos, užtenka vien pažiūrėt į ją, o vairuotojai jau stabdo ir praleidžia tave – labai malonus jausmas, nors kažkur smegenų užkampyje lašas lietuviško įtarumo vis dar kunkuliuoja, pastoviai pumpuodamas tą pačią mintį “bepigu ir praleidinėt pėsčiuosius, kai visa sala atostogauja ir niekas niekur neskuba”, tačiau nori nenori, anksčiau ar vėliau supranti – ne dėl atostogų, o dėl kitokios kultūros taip vyksta) tačiau avariją padaryt, o ypač užsižiopsojus, bet kur nesunku. Su tokiom mintim pasiekiam savo apartamentus. Raktai vietoj, kodas tinka, valio, mes jau atvykom!!
Įsikūrę, apsipratę, atsigavę, patinginiavę galų gale susiruošiam tyrinėt salą. Pirmoj eilėj patraukėm į populiariausią, daugiausiai – kasmet virš 900 000 - lankytojų pritraukiantį Timanfaya nacionalinį ugnikalnių parką. Tačiau pakeliui, net neketindami, pamatom jog važiuojam pro dar vieną mus dominančią vietą : La Geria vynuogynus. Jei išgirdę žodį “vynuogynai” įsivaizduojat žaliuojančius vynuogynus, augančius vienas šalia kito per daug daug metrų, gal net kilometrų, sudarančius vilnijančią, žalią sieną, ant kurios vos įžiūrimu gelsvu atspalviu noksta žaliosios, ar ryškesniu, purpuriniu atspalviu traukia akį ir vilioja liežuvį mėlynosios vynuogės, būkit malonus, paimkit savo vaizduotės nuotolinio valdymo pultelį ir perjunkit kanalą – Lanzarotės vynuogynai nei iš tolo nėra panašūs į Prancūzijos, Ispanijos, Italijos ar kitus tradicinius vyno šalių vynuogynus. Čia vyndarystės metodai ir tradicijos visiškai skiriasi. Dėl salą 18 amžiaus viduryje nusiaubusio ugnikalnio išsiveržimo visa žemdirbystė Lanzarotėje tapo iš esmės rankų darbo, nes paprasčiausiai nebeliko iš ko pasigaminti reikalingus įrankius. Todėl La Geria vynuogynai – tai ne banguojanti žalia jūra, o maži, maždaug metro skersmens krateriukai juodame, sočiai vulkaniniais pelenais patręštoje žemėje, suformuoti dirbtinai, taip pat didesniam apsaugojimui nuo vėjo dar suformuotos sienelės iš pemzos gabaliukų, o pačiame to kraterio dugne auga ir klesti vynuogienojus. Gauti vaizdai yra tokie įspūdingi, kad neretai naudojami netgi salos reklamai. Be abejo, žiema yra žiema net ir Kanaruose, todėl mūsų vizito metu vynuogynai tuose “krateriukuose”, vietinių vadinami “zocos”, dar nežaliavo, nors ant vieno kito keletą sužaliavusių lapelių jau buvo galima pamatyt.
Patys vynai, nepaisant primityvokų auginimo metodų, yra tikrai geri, ir labai rekomenduotina būnant saloje bent vieno iš jų paragauti – tam geriausiai tiktų La Geria pašonėje įsikūrusi “El Grifo” bodega (nedidelė vyno darykla, kuri taip pat ir pardavinėja savo produkciją), kuri yra seniausia Lanzarotėje, atidaryta 1775 metais ir gaminanti puikų vyną iki šiol. Šioje bodegoje taip pat įkurtas ir vyno muziejus, todėl geriausias būdas susipažinti su vietiniais vynais yra pasinaudoti muziejaus specialiu pasiūlymu, ir už 12 eurų įsigyti bilietus dviem žmonėm į muziejų bei penkių vynų pagal savo pasirinkimą degustacijai. Viso degustavimui siūloma 12-13 vyno rūšių, tad kiekvienas ras kažką savo skoniui. Taip pat kartu su vynais dar gavom po kelias riekeles sūrio bei džiūvėsėlių, o saulės apšviestas mažutis bodegos vidinis kiemelis, kuriame ir prisėdom prie staliuko išragaut savo vynus, buvo labai jaukus ir savas.
Prieš toliau tęsiant pasakojimą apie salos lankytinas vietas, manau, reikia paminėti vieną asmenybę, turėjusią milžinišką reikšmę Lanzarotės vystymuisi – tai yra Cezar Manrique. Cezar’as yra Lanzarotės guru, nei kiek nepervertinant jo. Jis pridėjo savo ranką praktiškai prie visko, kas dabar yra turistų traukos vietos, prie restoranų, ženklų, iškabų, statybos taisyklių, aplinkos formavimo, skulptūrų, tapybos.. Paprasčiau tariant, Manrique sukūrė turizmą saloje, nes iki 1970-ųjų Lanzarotė turistų beveik nesulaukdavo. Būtent Manrique taip pat pasipriešino nekilnojamojo turto vystytojams, kuriems reikėjo pelno, o ne vientisumo ar grožio – dėl jo nustatytų vystymo taisyklių, kraštovaizdžio nesubjaurojo gigantiški kompleksai ar lankytinų gamtos stebuklų dalinis sunaikinimas vardan komercializacijos. Iki šiol saloje, išskyrus sostinę Arecifę, neleidžiama statyti aukštesnių nei 2 ar 3 aukštai namų, jie visi dažomi tik baltai, o visas jo pastangas vainikavo 1987 metų UNESCO sprendimas suteikti salai biosferos rezervato statusą (tai pirmoji sala pasaulyje, gavusi tokį statusą). Pats Manrique niekada nesureikšmino savo vaidmens dėl salos gamtos saugojimo, bet visą laiką stengėsi pabrėžti natūralios gamtos grožį. Taip pat, nepaisant savo plataus talento, pats save pirmoje eilėje laikė dailininku. Manrique yra pridėjęs ranką ne tik prie Lanzarotės, bet ir prie kitų salų vystymo, todėl drąsiai galima teigti, kad tai yra turbūt iškiliausias bent jau 20 amžiaus Kanarų salų gyventojas.
Po tokių lyrinių nukrypimų, galų gale, galima grįžti ir prie Timanfaya nac. parko, kurio firminis ženklas, šokantis bei trišakį kratantis velnias, taip pat kaip ir optimalus apžvalginis maršrutas buvo sukurti Manrique’s, Pasakojant apie Timanfaya, turbūt neįmanoma pradėti nuo kažko kito, išskyrus didįjį ugnikalnio išsiveržimą.
Pastaruosius 4 milijonus metų Lanzarotės ribose vulkanini aktyvumas buvo itin didelis – Timanfaya parko ribose ir prieigose priskaičiuojama apie 300 ugnikalnių (na, bent jau taip sako protingi dėdės, kurie tuo užsiima) kurie įvairių išsiveržimų dėka galų gale padidino salos plotą beveik 200 kvadratinių kilometrų – t.y., pridėjo beveik ketvirtį dabartinės teritorijos. Taigi, 1730 metais prasidėjo didžiausias Lanzarotės istorijoje ugnikalnio išsiveržimas (paskutinysis didelis buvo 1824 metais, bet nebuvo tokio masto, kaip pastarasis), kuris tesėsi net 7 metus – iki 1736 metų. Nors per išsiveržimą, remiantis liudininko, kunigo iš Yaiza miesto užrašais, nežuvo nei vienas žmogus, išsiveržusi lava užpylė pačias derlingiausias salos žemes, dėl ko vėliau kilo badas ir didžioji dalis salos gyventojų emigravo.
Šiais laikais Timanfaya parkas yra didžiausia turistų atrakcija visoje saloje – sumokėjus 8 eurus už žmogų, įvažiuoji į parko teritoriją. Pasiekus automobilių stovėjimo aikštelę, turistai yra siunčiami į specialius, po parką kursuojančius autobusus – mat pėsčiomis vaikščioti po parką draudžiama, nepaklusę rizikuoja milžiniškomis baudomis. Galų gale autobusas pilnas, tam reikėjo palaukt labai ilgai – maždaug 4 minutes, ir pajuda po parką. Įspūdingose vietose, kurių ten pilna, vairuotojas sustoja, visi norintys pafotografuoja, ir važiuojama iki kitos įspūdingos vietos. Parkas iš tikro pribloškia savo grožiu, savo netradiciniu grožiu – tai nei kalnai, nei dykuma, nei kopos, sunku būtų rasti tinkamą palyginimą. Panašu, kad geriausias palyginimas būtų.. Marso planeta – tereiktų žydra dangaus spalvą pakeist į raudoną, ir didelių skirtumų nuo raudonosios planetos paprastas mirtingasis vargu ar rastų. Verta paminėt, kad Lanzarotės kalnai dėl savo grunto sudėties keičia spalvą – priklausomai nuo saulės, šešėlių, paros meto. Jei vieną valandą važiuoji pro ryškiai raudoną kalną, toli gražu nereiškia, kad važiuojant pro jį po poros valandų jis nebus gelsvas su juodais lopeliais. Kitas nuostabą sukėlęs dalykas buvo autobuso vairuotojo sugebėjimas manevruot tuo siauručiu keliuku, kai aplink tokio dydžio uolos ir aštrūs pemzos kampai – taip, suprantama, tuo maršrutu jis važiuoja jau kelintą tūkstantąjį kartą, bet tai tikrai nesumenkina nuostabos.
Viena vertus, yra gerai, kad vaikščioti po parką draudžiama – juk ne paslaptis, kad ten, kur praeina žmonės, dažniausiai lieka šiukšlės, dingsta nemaža dalis įspūdingumo bei grožio, galų gale, žvelgiant iš materialiosios pusės, žmonės mažiau sugadina savo batus, ką tokiose vietose padaryt itin lengva, bet kita vertus įspūdžiai po tokio mikimauzinio turizmo tampa dvejopi – viskas, ką prisimeni, turi stiklo, pro kurį žvelgi, blizgesį. Nėra vėjo. Nėra erdvės. Negali žengti tuo raudonu paviršium, nejauti greta esančio vandenyno gaivos. Galų gale, labiau patikusioj vietoj negali prisėst ir pasigrožėt ja ilgiau. Tačiau parkas to 8 eurų mokesčio vertas. Tikrai vertas.
Galų gale, išleistas iš autobuso, gali nueiti iki savo automobilio, išsitraukti dešrelių, atsinešti jas į specialias vietas ir pasikepint ant grotelių karštyje, einančiame iš kalno gelmės – jokių malkų, jokių anglių, jokios ugnies – tik požeminis karštis. Jei pamiršot dešreles, ne bėda, Manrique pagalvojo ir apie jus – jo projektuotame restorane pagal jūsų pageidavimus ant vulkaninės kaitros iškeps tai, ką užsisakysite. Bet vistiek gaila, kad parke neleidžiama pasivaikščiot…
Didelį įspūdį palieka ir greta Timanfaya’os plytintys lavos laukai – platūs, milžiniški, didžiuliai lavos laukai. Jose nerasi jokios žalumos, jokios gyvybės, vien dideli, aštrūs, bet tuo pačiu ir lengvi sustingusios lavos gabalai. Akmeninė dykuma. Tačiau akį traukia ne mažiau nei vandenynas. Sako, nuolat nepavargdamas gali žiūrėt tik į tekantį vandenį, ugnį ir besiparkuojančią moterį? :) Melas, aš besiparkuojančios moters vaizdą mielai iškeisčiau į lavos ganyklas. Iškeisčiau be mažiausios dvejonės. Į šiuos laukus irgi galima žiūrėt ilgai..
Toliau keliaudami greta Timanfaya’os parko pasiekėme Salinas de Janubio – didžiausią saloje esantį jūros druskos išgavimo “fabriką”. Tai vieta, kur lanzarotiečiai išgaudavo iki 10 000 tonų druskos per metus. Geografiškai tiksliai atskirais ploteliais suskirstyta įlanka važiuojant pro šoną tikrai sukelia smalsumą, o esant tam tikram saulės kampui druskuotas vanduo meta įvairiausių spalvų atspindžius – kartais, kaip bebūtų keista, vanduo gali švytėti netgi purpurine spalva. Mums, deja, tinkamo saulės kampo nepasitaikė, tad labai daug laiko šioje vietoje nesugaišom, tuolab, kad priekyje laukė Los Hervideros ir El Golfo.
Los Hervideros – tai nuostabus natūralus gamtos kūrinys. Pažodžiui verčiant jo pavadinimą jis reiškia “verdantys katilai (boiling pots)”. Hervideros – tai vieno iš ugnikalnių išsiveržimo metu įvykusio sprogimo rezultatas – susiformavę urvai ir šuliniai, pro kuriuos, banguojant jūrai vanduo veržiasi į vidų, o slūgstant teka atgal. Dėl nuolatinio vandens judėjimo ir gausybės angų, pro kurias kiaurai košia vėjas, gaunasi garsas, panašus į puode verdančio vandens burbuliavimą, iš ko ir kilo vietovės pavadinimas. Ypač gražus ir kontrastingas vaizdas gaunasi, kai stovėdamas ir žiūrėdamas į burbuliuojančius “katilus” apsisuki 180 laipsnių kampu, ir vietoj siaučiančio vandenyno prieš akis iškyla Timanfaya’os parko rausvai-juodai-oranžinės galvos, bei link jų vedantys lavos laukai. Galima tik įsivaizduot, koks titanų susidūrimas vyko tarp šių dviejų stichijų, kol susiformavo dabartinė situacija ir tarp jų įsivyravo taika. Greta katilų, važiuojant tuo keliu, yra dar ne viena aikštelė, kurioje taip pat galima prisižiūrėt puikių, didingų vaizdų – per abu didžiuosius išsiveržimus dauguma lavos būtent šiose vietose nutekėjo į vandenyną, todėl šiose vietose krantai yra ypač “aštrūs” ir nelygūs, o dėl šios priežasties ir vandenyno bangavimas šiose vietose ypač stiprus ir įspūdingas.
Dar labiau neįtikėtinas gamtos kūrinys yra El Golfo – tai yra vulkaninės kilmės įlankėlė, kurioje vietoj smėlio – juodas kaip smala žvirgždas, aplink į keliolikos,o gal net keliasdešimties metrų aukštį kyla įvairiausių spalvų, formų ir sandaros sienos, o vidury įlankėlės, vos per keliolika metrų nuo vandenyno telkšo nedidelė, antifrizo spalvos lagūna. Ne, toksinės atliekos ten neišsiliejo, ir ekologinės katastrofos taip pat nebuvo – paaiškinimas labai paprastas : tokia lagūnos spalva yra dėl joje gausiai gyvenančių dumblių. Nenuostabu, kad beveik visur, kur Lanzarotė save reklamuoja, aptinkami ir El Golfo atvaizdai. Tai viena iš tokių vietų, kurias reikia pamatyti savo akimis tam, kad patikėt jog tokios vietos egzistuoja, ir egzistuoja mūsų planetoj. Nieko nenustebins ir iš to sekanti išvada, kad El Golfo, kaip ir Timanfaya, yra tos vietos, kurias Lanzarotėje aplankyti būtina. El Golfo, beje, yra turbūt vienintelė vieta visoj saloj, prie kurios Manrique nepridėjo savo rankos. Nors, kas gali žinot – štai, Los Hervideros yra gamtos tvarinys, bet, pasirodo, optimalus apžvalgos maršrutas sukurtas.. spėkit, kieno? Taip pat šią vietą galima pasiekt iš dviejų pusių – atvykus iš vienos pusės bus galima pavaikščioti pakrante ir šalia žaliosios lagūnos, o privažiavus iš kitos pusės – puiki apžvalgos aikštelė greta skardžio, nuo kurios visa įlanka matosi kaip ant delno.
Važiuojant į kitą pusę iš mūsų “namų”, visai netoli, už kelių kilometrų – salos sostinė Arecifė. Tai didžiausia salos gyvenvietė ( 50 000 gyv.), ir visko, kas nesusiję su turizmu, centras. Iš principo, tai atostogaujant saloje į Arecifę važiuot nelabai yra ko, nebent pasivaikščiot pagrindine miesto gatve ir šiek tiek pasishopint, nes Kanaruose ne tik degalai, bet ir drabužiai, batai, kosmetika – pigesni nei mūsų gimtinėje. Kitos priežastys aplankyt Arecifę butų arba šeštadienio rytais vykstantis turgus (nors didžiausias ir geriausias salos turgus vyksta Teguise mieste sekmadienio rytais, arba pamatyti greta miesto ant seklumos užplaukusio laivo liekanas (1994m. laivas kažkokiu būdu užplaukė ant seklumos, jį valdanti įmonė nusprendė, kad jiems bus pigiau ir paprasčiau įsigyt naują laivą, nei gelbės šį, ir tokiu būdu saloje atsirado dar vienas lankytinas objektas).
Netoli nuo Arecifės, šiek tiek į salos gilumą galima užsukti aplankyti jau anksčiau minėto Cezaro Manrique’s namus, kurie po jo mirties 1992 metais buvo paversti į muziejų. Juose eksponuojami jo tapybos, skulptūros darbai, taip pat ispūdingo dizaino yra ir pats namas, pastatytas vidury lavos lauko ir įkomponuotas į ją iki fantastiškumo – štai, iš giliai po žeme buvusio tuščiavidurio lavos burbulo yra padarytas miegamasis, nedidelėje įduboje sienoj – dušas, ir panašūs neįtikėtini architektūriniai sprendimai.
Už šio muziejaus mūsų laukė dar vienas Manrique’s kūrinys – Jardin de cactus, arba paprasčiau sakant, kaktusų parkas. Jau artėjant prie parko buvo nesunku suprasti, kad kaktusai Lanzarotėje atlieka reikšmingą vaidmenį : iš abiejų kelio pusių tesėsi ilgos, kiek akis užmato, kaktusų plantacijos. Kitoje šalyje, pavyzdžiui, Italijoje ar Vokietijoje pakelėj važiuodamas gali pamatyt taip augančius didžiulius vynuogynus. Lanzarotėje vynuogės auga jau aprašytu būdu, o tradicinis plantacijų metodas priklauso kaktusams – vėliau paaiškėjo, kad vietiniai iš jų gamina likerius, džemus, ir panašią produkciją.
Taigi, pozityviai nusiteikę sumokėjom po 5 eurus už įėjimą, ir vos įžengę pro duris sustojom ir “atkabinom” žandikaulius – parke kaktusų tikrai daug, negana to, dauguma jų yra visiškai netradiciniai, kuriuos pamačius net kyla klausimas “negi ir čia kaktusas?”. Pradedant 5-6 metrų aukščio gigantais, tęsiant ant sienos augančiais ir į vijoklius panašiais kaktusiukais ar vizualiai panašesniems į sliekus, lendančius iš po žemių į paviršių, ir baigiant žemais, drūtais augaliukais, kažkurioj iš šalių meiliai vadinamais “uošvės pagalvėle”, tame parke kaktusų įvairovė tikrai stulbinanti ir ne vienas iš jų sukels nuostabą, išspaus šypseną ar privers paprasčiausiai stabtelt ir pasigrožėt juo. Parkas yra spiralės formos, nuo žemės kyla terasomis aukštyn, ir ne vienas lankytojas susigundo greta viršaus prisėst tenai įsikūrusioje kavinukėje ir išgert bokalą cerveza’os (alaus) ar suvalgyt ledų ar kitų desertų (kai kurie patiekiami itin originaliai, pavyzdžiui, apelsininis šerbetas patiekiamas išskobtame apelsine), tuo pačiu žvelgiant į kaktusų valdas. Tai tikrai žavi vieta, kurią neretas lankytojas, manau, mielai aplankytų vėl.
Sekanti vieta kurią aplankėme, be to, netgi dvi popietes iš eilės, buvo Orzola miestukas, tiksliau, netgi ne pats miestukas, o greta jo įsikūręs Caleton blanco paplūdimys. Paplūdimys – labai netipiškas, mat nors jame ir yra smėliuko, (šiek tiek ) netgi balto smėliuko, bet pats paplūdimys įsiterpęs į lavos ganyklą, todėl maudytis ten beveik nėra vietos. Maudynėms ten tinka tik viena mažutė įlankėlė, kita vertus, kadangi jinai gamtos natūraliai atitverta uolomis, tai susiformavęs dailus gražus užutekis, kurio dugnas – smėliukas, nėra jokių aštriu pemzos gabalų ar slidžių akmenų, ir taipogi, dėl to, kad yra atitvertas bei seklus, ištisus metus jame vanduo yra šiltas ir tinkamas maudytis.
Orzola įsikūrusi pačiame salos viršuje, ir yra pasiekiama beveik visiems vėjams, išskyrus vakarį, nuo kurio užstoja greta esantis kalnas, todėl neretai paplūdimyje gali būti (galim patvirtinti, kad ir būna, ne tik gali) stiprokas vėjas, nuo kurio slėptis sugalvotas originalus ir ganėtinai patrauklus metodas : kadangi lavos akmenų aplink netrūksta, visame paplūdimyje iš jų suformuoti maždaug pusmetrio aukščio apvalūs “kambariukai” – paliktas siaurutis įėjimas, o iš visų pusių suformuota vėjui neįveikiama akmeninė siena. Atsistoji – pučia vėjas, atsiguli – ramybė. Be viso to, paplūdimys tikrai gražus, tad buvo pakankamai malonu jame patinginiauti.
Pakankamai patinginiavę ir pagulinėję ant saulytės patraukėme link Mirador del Rio. Mirador’as – kurio autorystė, manau, jau pakankamai visiems aiški (taip, vėl Cezar’as) – tai maždaug 500 metrų aukštyje įkurta kavinė su milžiniška apžvalgos aikštele šiaurės kryptimi, į La Graciosa salą. Kadangi Mirador’as yra ne tik aukštai, bet ir pačioje šiauriausioje salos pakrantėje, iš aikštelės atsiveria niekieno netrukdomi, atviri vaizdai į kaimyninę salą. Nors La Graciosa yra mažytė, iš akies žvelgiant, geriausiu atveju 10-12 km ilgio ir 2-3 kilometrai pločio, toks jos miniatiūriškumas tik dar labiau sustiprina įspūdį : kadangi tokias mažas salas matyti yra neįprasta akiai, apima jausmas, kad pakilai I kokių 10 kilometrų aukštį, ir tau prieš akis guli didžiulė, tik dėl aukščio sumažėjusi sala. Jausmą dar labiau sutvirtina ten pučiantis gan stiprus vėjas (atitinkamai, temperatūra ten irgi žemesnė nei kitur Lanzarotėj), todėl greit nuo o slėptis patraukiam į kavinę, kurioje visi staliukai išdėstyti nedideliu puslankiu prieš didžiulį langą, pro kurį atsiveria toks pats vaizdas kaip ir nuo aikštelės, tik šiek tiek mažiau vėjo.
Kadangi ši salos dalis nebuvo paliesta didžiųjų išsiveržimų, tai aplink daugiau nei įprasta žalumos, o greta Mirador’o esančios stačios, keliolikos metrų aukščio uolos ir jų viršuje esantys dirbami laukai nemenkai primena Bretanės regioną Prancūzijoje. Beje, pakeliui į Mirador’ą dar buvom užsukę ir į nuošalią bodegą. Mus maloniai nustebino jos šeimininkas, vos pamatęs svečius iškart visą savo turimą produkciją papilstęs degustacijai ir paslaugiai pasiūlęs nesikuklint ir ragaut. Papildomo paminėjimo vertas ir greta Mirador’o esantis Haria miestukas. Kadangi kaip jau minėjau, išsiveržimas šių apylinkių nepasiekė, tai žalumos jose gerokai daugiau, o Haria Lanzarotėje garsus būtent dėl savo žalumos – greta šio miestelio yra vietinių skambiai vadinamas “tūkstančio palmių slėnis”. Nuo seno kaimelio gyventojai, jų šeimoj gimus berniukui sodindavo dvi palmes, mergaitei – vieną. Skaičiuot palmių nebandėm, tačiau, pripratus prie tipiškų salai vaizdų – akmenų, žvirgždo ir ugnikalnių, tokia permaina tikrai patraukė dėmesį.
Aktyvaus pliažinio sporto mėgėjai Lanzarotėje turėtų nusivilti – čia vieta užsiimti jų mėgiama veikla tėra viena : Caleta de Famara miestelio paplūdimys. Dėl savo vėjuotumo jis susilaukia ypač didelio dėmesio iš jėgos aitvarų bei banglenčių mėgėjų. Taipogi dėmesį į šią vietą turėtų atkreipti ilgų romantiškų pasivaikščiojimų paplūdimiais mėgėjai – tai bene vienintelis salos paplūdimys, kuriuo iš tikro galima nueit bent jau porą kilometrų, o didžiulės, aukštos ir įspūdingai atrodančios uolos greta smėliuko vaizdo tikrai negadina.
Tarp Famaros ir Timanfaya’os taipogi yra keletas laukinių paplūdimių, kuriuose retai kada būna žmonių, o jei ir būna, tai nebent vienas kitas. Tačiau verta paminėti, kad privažiavimas prie jų veda nebe asfaltu, taipogi yra nusukimų į kalnus, kurie veda visiška bekele. Išbandžius viena tokį maršrutą, jausmas tikrai įdomus – turbūt panašus jausmas apimtu atsidūrus su automobiliu vidury Argentinos pampų ar Amazonės džiunglių – aplink visiškai nieko, nei turistų, nei šiaip žmonių, tik kalnai, uolos, akmenys ir vienas kitas augalėlis. Pasivažinėti smagu, bet jei baisu rizikuot sugadint automobilį ar tiesiog nejauku būt tokioj vienumoj, geriau nerizikuot ir tokių maršrutų nepasirinkinėt.
Pats gražiausias, fainiausias, populiariausias ir visaip kitaip “ausias” paplūdimys yra playa Papagayo, pietinėje salos dalyje, šalia Playa Blanca kurorto spindintis Lanzarotės brangakmenis. Ir nors įvažiavimas į jį yra mokamas – 3 eurai už automobilį, o kelis kilometrus iki jo reikia dardėt žvyrkeliu, neabejokite, kad tai yra nedidelė kaina. Papagayo pliažas – tai balto smėliuko ir smaragdinio vandens įlankėlė, kuri pasiekiama nusileidus nuo aukštų, bet laimei, neaštrių uolų į apačią. Netgi low season metu poilsiautojų jame netrūksta, todėl belieka tik įsivaizduot, kas ten darosi atėjus high season periodui. Greta Papagayo yra įsikūrę pora bariukų ir užkandinių, su puikiu vaizdu į įlankėlę, kita vertus už trejetą mažų bokalų alaus sumokėt 35 litus yra galbūt šiek tiek per didelė prabanga net ir atostogaujant.
Į priešingą pusę nuo Papagayo yra nudistų pliažas, kuriame aktyvumas žymiai mažesnis, tad jei nenorit būt apsupti žmonių, alternatyvą tikrai turite. Neliūdės ir asmuo, kuris nuspręs nukulniuot apžvalginį ratą aplink Papagayo nesileisdamas iki vandens, o vietoj to tiesiog eis uolų viršumi – akmenų labai nedaug, o vaizdai – puikūs. Vanduo taip pat puikiai tinka maudytis, vasario pradžioje jo temperatūra yra apie 20 laipsnių celsijaus.
Pabaigai, dar keli žodžiai apie patį miestą kuriame buvome apsistoję visą kelionės laiką, Puerto del Carmen. Tai yra populiariausias ir didžiausias salos kurortas, tad gyvybe jis visad pulsuoja, nepriklausomai nuo sezoniškumo. Nepaisant to, kad tai didžiausias kurortas, didelis jis tikrai nėra, ir tai nekeista, turint omeny kad didelė dalis jo pastatų skirti turistų apgyvendinimui. Išilgai kranto, palei pagrindinį miesto pliažą playa Grande, eina pagrindinė miesto gatvė. Iš principo, ji ganėtinai primena Palanga : Kavinės, barai, restoranai arba suvenyrų parduotuvės. Nemaloniai Lanzarotė nustebino tik dėl paskutinio dalyko – suvenyrų. Nors jų iš pirmo žvilgsnio daug, ir įsigyt galima bet kur, praktiškai visur tie “suvenyrai” – viso labo menkaverčiai pigūs kiniški niekučiai, kuriuos vežt kaip suvenyrus gali nebent beskonybės apimti piliečiai arba.. Tiesa sakant, nežinau kas dar juos galėtų pirkt :) Taip pat neturėtų nustebint, kad kiekvienas restoranas Puerto del Carmen’e turi savo “šauklį” – žmogų, kurio pagrindinė užduotis gatvėje aplink restoraną kabinėtis pire praeivių ir viliot užsukt į jo atstovaujamą įstaigą. Iš pradžių gal šiek tiek ir nervina, bet netrunki priprast.
Taip pat Puerto del Carmen turi labai įdomų prekybos centrą “Biosfera”. Na, tiesa sakant, tai prekybcentris kaip prekybcentris, drabužių, aksesuarų, kavinukių ir panašių parduotuvėlių gigantas, išskyrus vieną esminį skirtumą : jis yra po atviru dangum. Tai dar vienas iškalbingas faktas apie Kanarų orus.
Na štai, daugmaž visos aplankytos vietos apžvelgtos, ką norėjau papasakot, papasakojau, tad belieka reziumuoti : jei norit pabėgt nuo žiemos šalčių, pasigrožėt nuostabia gamta, o gal tiesiog nuo seno galvojot, kad norėtumėt aplankyt Kanarus, žinokit, Lanzarotė tam puikiai tiks.
P.S. - Kadangi Kanarų salų pavadinimas kilęs iš ruonių, tai kanarėlių, be abejo, neradom :)
