Kelionės pasakojimai nuotraukos

Labai spalvinga Bananų Respublika

Komentarai (4) Spausdinti
Bananų respublika, šalis, kurioje yra „pasaulio žmogžudysčių sostinė“, viena skurdžiausių Centrinės Amerikos šalių – šie (beje, pirmasis ir buvo sukurtas specialiai Hondūrui) ir dar kiti nusistovėję epitetai tikrai neprideda žavesio Hondūrui. Kitą vertus, būtent Hondūre yra vienas gražiausių majų palikimo objektų – Kopanas (Copan), kurio neaplankius negali sakyti, kad matei majų paveldą. Todėl, pamatęs tikrai nebrangius United bilietus į šią Centrinės Amerikos dalį, tariau sau, kad geriau vieną kartą pačiam pažiūrėti, nei daug kartų pažiūrėti per televizorių.

Iš tiesų, bent jau iš oro, šalis pasirodo labai graži. Saulėtą dieną žaliomis kalvomis banguoja tie 75 procentai šalies teritorijos, kurie yra pasvirę bent 25 laipsnių kampu. Įdomiausia, kad Hondūre, vienoje labiausiai kalvotų valstybių pasaulyje, visgi nėra nei vieno ugnikalnio, o visi kalnai sudaryti ne tiek iš uolienų, kiek iš po vešlia augmenija paslėpto dirvožemio. Nesu geologas, bet tikrai įdomu - kas taip subangavo šią šalį? Pirminė versija – gal žymusis Jukatano meteoritas, prieš 65 mln. metų nukritęs visai netoliese ir išnaikinęs dinozaurus?

Leidžiantis žalią kalvotą romantiką pradeda stelbti niūri realybė – skurdokų, skarda dengtų stogų rinkiniai, išsibarstę tarp vingiuojančių keliukų, su kuriais ryškiai kontrastuoja pavieniai itin tvarkingai išsidėstę kvartalai. „Gated communities“ – paaiškina šalia sėdintis amerikiečių misionierius, poros valandų skrydžio iš Hiustono metu spėjęs paaiškinti keletą šalies subtilybių. Tos subtilybės neatrodo kažkuo itin ypatingos – šalis neturtinga, didelis nedarbas, atitinkamai – didelis ir nusikalstamumas. Iš čia ir turtingesnių žmonių noras keltis į saugomus rajonus – tas pačias tvoromis aptvertas ir dieną naktį saugomas bendruomenes.

Hondūras pirmą siurprizą pateikia dar ore – nusileidimas Tegucigalpos oro uoste turėtų žavėti kiekvieną bent kiek besidomintį aviacija. Miestas įsikūręs tarp kalnų, todėl lėktuvas žemėja skrisdamas labai netoli žemės, nors tiksliau reiktų sakyti – kalno paviršiaus. Dalis glisados atrodo vyksta specialiai kalne išskobtu grioviu. Prieš paliečiant ratams žemę paskutinį, arba kaip sakoma postsovietinėje erdvėje – ketvirtą, posūkį amerikiečių pilotas daro taip, kad atrodo, kad kairys Boeing 737-700 sparnas čiuožia žemės paviršiumi. Tiems, kas buvo Katmandu oro uoste, Tegucigalpa gal ir pasirodys nuobodoka, bet visiems kitiems – tikrai vertas spoksojimo pro langą objektas. Atrodo ir ten norintys leistis lakūnai turi išsilaikyti kažkokius papildomus sertifikatus.

Į Tegucigalpos oro uostą, kaip ir į bet kurį kitą šios šalies oro uostą, viešasis transportas nevažiuoja. Jį galima susirasti kažkur paėjus link pagrindinio netoliese praeinančio greitkelio. Nenorintiems bandyti savo laimės – o laimės susirasti kažką, gerai nežinant ką, bandyti nelabai norisi, - taksi. Laimei ši transporto rūšis išplėtota iki kiekvieno liberalo svajonės – taksi daug ir jie ganėtinai pigūs (iš oro uosto į bet kur mieste – 12 JAV dolerių, visur kitur mieste – 5-8 doleriai). Tačiau kiekybė paprastai nereiškia kokybės ir daugelis popierinių bei internetinių kelionės gidų atvirai gąsdina pasiryžtančius sėsti į praeito tūkstantmečio pabaigos japoniškus ir amerikeitiškus senolius. Greta su eismo saugumu susijusių problemų, egzistuoja nuomonė, jog tie, kurių langai tamsinti, gali būti naudojami grobti žmonėms su tikslu vėliau reikalauti išpirkos. Todėl vienintelis teisingas siūlomas sprendimas – kviestis taksi per viešbučius ar restoranus. Taip sumokėsite perpus daugiau, bet liksite saugesni.

Šio išmintingo patarimo nesiklausau. Pasikliauju savo laime ir kas, atrodo svarbiau – vietinių nuomone gringiška išvaizda. Pasirodo, kaip paaiškino vienas išmintingas vietinis – jei esi aukštas, šviesios odos ir dar turi žalias akis (kas turiniu žalias akis sužinojau tik Hondūre) – tu turėsi įrodinėti, kad nesi iš Kalifornijos. Pasitikėjimo vietiniais taksistais rezultatas visai neblogas – taksistai, kaip ir visose pasaulio šalyse, yra puikus žinių šaltinis apie vietos valdžią, ekonomiką, orą, eismą, kriminogeninę padėtį ir begalę kitų vietos gyvenimo aspektų. Žinoma, jei mokate vietos kalbą.

Dar vienas dalykas, kurio negalima apeiti kalbant apie Hondūro taksi, tai švara. Automobilis gali būti vyresnis už jus, vietoje durų rankenos gali būti virvutė, o stogo izoliacija gali kaboti jums ties ausimis, tačiau automobilio išorė blizgės švara, ja blizgės ir guminiai kilimai, ir tai, kas likę iš sėdynių apmušalų.

Tegucigalpos, kaip ir kitų šalies miestų, mikrorajonai vadinami kolonijomis. Mano viešbutis, bent jau sprendžiant iš atsiliepimų, yra įsikūręs vienoje iš saugiausių – Colonia Palmira. Šį įspūdį kažkiek kvestionuoja aukštos sienos, papuoštos blizgančios spygliuotos vielos ritiniais. Sutemus įvaizdį dar kiek pagadina keletas iš kažkur netoli atsklidusių į šūvius panašių garsų.

Tegucigalpa, kaip priklauso kiekvienam latinos miestui, turi ir savo Kristų. Statula nėra tokia didelė kaip Cochabamboje ar bent jau Rio, bet vis vien įdomi. Kaip ir reikia tikėtis, nuo jos užimamo kalno viršaus atsiveria puiki miesto panorama. Be to, netoliese yra nedidelis zoologijos sodas. Visko kaip tik tiek, kiek reikia, kad atsirastų motyvacija užvažiuoti ant to kalno viršaus.

Hondūro, kaip ir visos Centrinės Amerikos, gyventojai nepasižymi adresų rašymo gebėjimais. Viešbučio adreso rašymas nurodant tik gatvę ir priešais esančio daugiabučio apartamentų komplekso pavadinimą, pasirodo esantis sunkiai įveikiama kliūtimi beveik visiems miesto taksistams, su kuriais teko turėti reikalų.

Pažintine prasme Tegucigalpa neatrodo itin didelio dėmesio vertas objektas. Miestas turi keletą gražių, savitos architektūros stiliaus bažnyčių, keletą kolonijinio paveldo statinių. Deja, didelė dalis to grožio skęsta įvairiausių improvizuotų turgų jūroje. O ir išlikusį ir ganėtinai neblogai prižiūrimą grožį nustelbia apsilaupusių ar tiesiog ne kaip prižiūrimų pastatų gausa.

Papildomos egzotikos, bent jau dienos metu, turėtų suteikti visai padoriam karui tinkamos spygliuotų vielų eilės ant tvorų, namų stogų, balkonų – visur, kur šeimininko nuomone, gali užsilipti vagys. Saugumo jausmą turėtų stiprinti po penkis-septynis patruliuojančių policininkų būriai. Egzistuoja netgi ir turistinė policija.

Autentikos, net ir kičinės mėgėjams, kur kas verčiau sėsti į vieną iš gausybės Chicken-bus‘ų (ar perpus brangesnių visai padorių Heidman Alas autobusų) ir važiuoti į Valle des angeles - iki Santa Lucia ar Yuscaron ar į kitą pusę - į Comayagua. Šie miesteliai, kaip dar keletas nedidelių, kiek daugiau nei valandos kelio viešuoju transportu nuo sostinės įsikūrusių gyvenviečių, atrodo tikra atgaiva nuo sostinės triukšmo, dulkių ir eismo kamščių.

Kiekviename iš jų rasite gerą tuziną senamiesčio kvartalų, didelę centrinę aikštę, kurioje bus pilna nieko neveikiančių vietinių.

Vietiniai draugiški, dar draugiškesnės yra vietinių restoranų kainos, ypač turint omenyje net ir paprastų užkandžių porcijų dydį. Ir kas svarbiausia - gausi tik tai, ko paprašysi plius šypseną ir jokio įkyrumo.

Nutaręs, jog daugiau nei aštuonių valandų kelionė iki Atlanto pakrantės vietiniais autobusais nebus verta mano kančių, leidžiu sau paišlaidauti vidiniam skrydžiui. Po to, kai nacionalinė aviakompanija išnyko tame, kas vadinama Avianca, Hondūre liko keletas nedidelių oro vežėjų, skraidančių nedideliais lėktuvais. CM, šifruojama kaip Cielo Mayas – majų dangus, nors pažada, kad bus braziliškas Embraer 110, visgi rytiniam skrydžiui į La Ceibą pasiūlo vieną iš neužmušamos istorinės klasikos pavyzdžių – dar Čekoslovakijos laikus menantį Aero L-410.

Kainos nėra itin džiuginančios, gal ir todėl be dvejų pilotų skrendame septyniese. Lėktuve akivaizdžiai pasimato klasiniai skirtumai. Iš toli matosi, kad visi kiti keleiviai apsirengę tikrai gerai drabužiais ir tik vienas, akivaizdžiai vietinių papročių nesuvokiantis turisto lituano leidžia sau atrodyti panašiai, kaip daugelis žemesniosios klasės Hondūro gyventojų, užpildančių miestų gatvių pakampes. Toks pats skirtumas jaučiasi ir shoping mall‘uose – beveik be išimčių galima teigti, kad ten vaikštanti publika yra tikrai turtinga, tuo tarpu kai daugumą miestų gatvėse matytų žmonių be jokios abejonės reikia priskirti labai skurdžiai gyvenančiųjų sluoksniui.

Bendrai vertinant, Hondūras yra be reikalo ignoruojamas kelionės tikslas. Šalyje gausu ir kolonijinio palikimo – didžiulė Omoa, mažytė Trujillo tvirtovės Atlanto pakrantėje, paieškojus galima rasti ir majų miestų – greta Copan, dar yra ir El Naranjo, ir El Puente piramidžių kompleksai. Raotano sala – pasaulio nardytojų rojus, gal todėl oru pasiekiama net geriau nei ekonomikos centras San Pedro Sula ar sostinė Tegucigalpa. Rytuose, regionas pavadintas Gracias a Dios – Ačiū Dievui - vardu apskritai geriausiai yra pasiekiamas tik oru, laivu arba sausuma per Nikaragvą ir būtent dėl to turi puikias neliestas kalnų džiungles.

Tiesa, turizmo perspektyvas labai smarkiai komplikuoja nusikalstamumas. Netgi viešbučiuose labai aiškiai nurodomi saugūs ir nesaugūs rajonai, o sutemus rekomenduojama važinėti tik taksi.Hondūro ekonomikos centras San Pedro Sula (trumpinamas iki SPS) kartu iki nesenai „puikavosi“ ir „pasaulio žmogžudysčių sostinės“ titulu. Pagal šių nusikaltimų skaičių tenkantį gyventojų skaičiui. Tiesa, neseniai šia abejotiną šlovę iš jo paveržė Karakasas. Bet taip atsitiko ne dėl to, kad padėtis SPS, kaip dar vadinama San Pedro Sula, pagerėjo. Tiesiog Venesueloje viskas tapo dar blogiau.

SPS pateisina savo blogą įvaizdį. Kelias, tikslaiu - keturių juostų greito eismo gatvė, kuriuo turime važiuoti į centrą, yra uždarytas policijos. Besisukant autobusui už gerų poros šimtų metrų spėju pamatyti keletą policininkų, televizijos žurnalistų su kameromis, kelkraštyje stovintį džipą ir pro vairuotojo pusės duris and gatvės pusiau išvirtusį kūną.

Nusikalstamumo temą geriau suvokti padeda pokalbiai su vietiniais, geriausiai – taksistais. Dažniausiai pasitaikantis paaiškinimas, kuriuo aš irgi esu linkęs tikėti, yra tai, jog didžioji dalis smurto, vagysčių ir beveik visos žmogžudystės yra vietinių gaujų tarpusavio santykių aiškinimosi rezultatas. Užsieniečiai, ypač jei jie yra panašūs į JAV gyventojus, Hondūre yra mėgstami ir gerbiami. Kiek galima buvo suprasti iš derybų turguose, jų net nesistengia per daug ir apgauti, o apsirikus ir davus per didelį banknotą, pardavėjas su šypsena atiduoda grąžą. Todėl didžiausia grėsmė užsieniečiui yra kišenvagiai. Dar kalbama apie pavienius atvejus, kai moterims iš rankų motociklais pravažiuojantys plėšikai išplėšdavo rankinukus.

Patarlė sako, kad baimės akys didelės. Tą palaipsniui suvokiu, kai autobuse iš SPS į La Entradą gretimoje eilėje įsitaiso tikras senokai rodytos Discovery Channel laidų serijos „Gangs of Salvador“ herojus. Intelekto nesužalotas veidas (už tai sužalotas kuo kitu – aiškiai matosi ilgi bent trijų pjautinių žaizdų pėdsakai), labai akivaizdžią žinią ginklų, pelių, datų ir visokių kabalistinių simbolių ženklais perduodančios tatuiruotės rodo, jog keliauju kartu su vietinės gaujos torpeda. Kol tyliai skaičiuoju kiek mėnesių vien iš mano fotoaparato galėtų išgyventi vidutinė statistinė hondūriečių šeima, ateina autobuso bilietų pardavinėtojas. Sužinojęs, kad autobusas visgi nevažiuos iki Kopano, savo emocijas išreiškiu lenkiškai-rusišku jaustuku ir ištiktuku. Mano didžiausiai nuostabai, gaujų pasaulio atstovas pasuka galvą ir labai švelniu balsu ispaniškai paklausia ar nebūsiu iš Lenkijos! Vėliau labai maloniai paaiškina, kur man reikės išlikti ir kaip nesunkiai susirasti kitą transporto priemonę iki Kopano. Ir šiaip, pasirodo labai maloniu pašnekovu.

Copan Ruinas, ko gero, yra vienintelis miestas pasaulyje, kurio pavadinime yra žodis „griuvėsiai“. Ir tradiciškai, turinys prieštarauja pavadinimui. Miestukas nedidelis, labai gerai prižiūrėtas, net ir jo užkampiai. Gal tik kiek tuštokas, nors spalis nėra turistinio sezono įkarščiu.

Žinoma, beveik visi į jį atvažiuojantys čia vyksta ne grožėtis Gvatelamos pasienio džiunglėse įstrigusiomis kolonijinės architektūros nuotrupomis, o pamatyti Kopaną. Pats senovės majų miestas yra sudarytas iš dvejų dalių – ceremoninės, arba šešiolikos žynių-karalių statytos dalies ir buvusios gyvenamosios dalies. Nesunku atspėti, kad pirmoji, pastatyta iš akmens blokų, išsilaikiusi daug geraiu nei antroji, kuri buvo statoma ant akmeninių arba iš žemės supiltų platformų, tačiau daugiausiai – iš medžio.

Nuo Copan Ruinas iki paties Kopano – geras kilometras kelio. Pasirinkus ėjimo pėsčiomis variantą, teks susitaikyti su mintimis, kad šalikele per laukus teks eiti visiškai vieniems. Japonus ir amerikiečius čia grupėmis atveža autobusai, o kitų keliautojų tiek, kad Kopanas didžiuojasi per 2015 metus sulaukęs 100 000 lankytojų. Pradžioje pakeliui net kažkaip nedrąsu buvo prasilenkti su vienu-kitu vietiniu. Perskaityti perspėjimai ir net žinių laidų turinys duoda savo!

Nepaisant to, pasivaikščiojimas visai malonus, pakeliui šalikelėje galima rasti keletą ant piramidžių platformų iškeltų stelų su senovės valdovų atvaizdais. Beje, Kopanas garsėja būtent labai kruopščiu akmens apdirbimu. Parko bilietas – čekis ant kurio visi penki jo padaliniai deda savo antspaudus. Pasiėmus pakankamai vandens – visgi nepamirškime, kad esame tropikuose, o drėgmė džiunglėse yra beveik šimtaprocentinė, visas Kopanas istorijos entuziastams yra puikus užsiėmimas visai dienai.

Beje, parke yra ką veikti ir gamtos mėgėjams – prie pat įėjimo įrengta papūgų arų (macaw) šėrykla taip ir ragina bandyti su fotoaparatų skrydyje pagauti šiuos pažeme skrajojančius raudonus paukščius. Gal dėl to Kopano įkūrėjas save taip ir vadino – K‘inich Yax K‘uk‘‘Mo – Didysis Saulė Pirmasis Ketcalis-Makau (Ara).

Smulkiai aprašinėti senojo Kopano nematau prasmės – kompleksas didžiulis, piramidžių daug ir daugelis jų neblogai išsilaikę arba dar geriau atstatytos. Ant daugelio iš jų galima užsilipti. Paieškojus netgi galima rasti vykstančius archeologinius kasinėjimus. Archeologai - tiek kasantys piramides, tiek sijojantys iškastas žemes neprieštarauja, kad šalia malasi tokie žioplinėtojai kaip aš, nors ženklai sako priešingai. Vienintelis dalykas, ko man neleido fotografuoti, buvo išardytoje platformos dalyje duobėje gulėję keletas skeletų.

Už papildomą kainą galima patekti į keletą tunelių, skirtų apžiūrėti ankstesnių pastatų dalis. Tiesa, šie tuneliai ne majų laikų (pastarieji apskritai nesidomėjo tokia konstrukcija, bevelijo gyventi atvirame ore, todėl pirmenybę teikė statymui ant jau esamų statinių viršaus), o iškastų, tiksliau sakant – XX a. archeologų išrinktų angų piramidėse. Norintys visą aprašymą gali susirasti internete, nors geriau būtų nuvažiuoti tiesiai ir paprakaituoti laipiojant ir landžiojant po džiungles.

Nors Copan Ruinas atrodo esančios visiškame Hondūro pakraštyje, susisiekimas su šiuo regionu nėra toks jau prastas. Visai šalia yra Gvatemala, iš kurios yra organizuojamos dienos išvykos į Kopaną. Pavargus nuo kaitros geriausiai ne skaičiuoti kaip įveikti apie 500 km (tai beveik 8 valandos nuolat stabčiojančiu autobusu) iki Tegucigalpos arba 200 km iki San Pedro Sula, o pasukti į pietus. Nuo La Entrada nesunkiai pasiekiamas labai vaizdingas Santa Rosa de Copan miestelis. O už jo po kiek daugiau nei valandos atsiduriu Ocotepeque – pasienio mieste su Salvadoru. Kiekvienas kelionės segmentas vyksta tik pagal jiems vieniems žinomus tvarkaraščius kursuojančiais autobusais, kažkada JAV vežiojusiais vaikus į mokyklą. Nesunku atspėti, kad vietos kojoms juose yra itin nedaug. Tiesa, gringo su savo manta užsiėmęs dvi ar tris sėdimas vietas nesukelia didelio vietinių nepasitenkinimo. Kainos maloniai nuteikia kišenę, sužinojus, kad valandos kelionė kainuos mažiau nei eurą. Brangiausia šios kelionės dalis pasirodo esanti atkarpa nuo Ocotepeque centro iki pačios sienos, kurią tenka įveikti taksi. Už gal 10 minučių tikrąja to žodžio prasme lėkimą sumoku gal du dolerius.

Ir pabaigai - keletas pastebėjimų apie Hondūro žmones. Kaip minėjau, je išties draugiški. Ypač gringo atžvilgiu. Bet tikrai neįkyrūs, net ir gatvės pardavėjai. Ir taip pat beveik vieningai nemoka jokių kitų kalbų, išskyrus ispanų. Tačiau labai mielai fotografuojasi.
Tegucigalpos Kristus Comayagua su nemokamu internetu Ką gali gauti už (nedidelius) pinigus Vietiniai. Santa Lucia
Tegucigalpa vakare Apsauga Bažnyčia Hondūras iš oro
Tegucigalpos panorama Miestai Policijos postas. Pilna visose pakelėse Akmeninės Kopano aros
Miestukai Ara Kopanas Majų raštas
Parko tvarkytojas Populiaresnėse vietose pilna apsaugos Banko apsauga Copan Ruinas Valdovo stela
Muziejaus sargas. Jis tikrai tikrino bilietus Kaimo gyventojų buitis Fotogeniškas jaunimas Peizažas
Tegucigalpa iš oro uosto Užkandžių pardavėjai - svarbi viešojo transporto sistemos dalis Viešasis transportas. La Ceiba Vietiniai laukia autobuso
Kopano tuneliuose Apsauga Iškalbingas paaiškinimas taksi kaip galima atsiskaityti už kelionę. Trujillo. Kaimo peizažas
Pakelės Copan Ruinas Nuotrauka to neperteiksi, bet net ir ramią dieną nusileidimas buvo įspūdingas
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.